Dalyvaujant katalikiškoje veikloje, "Kronikos" leidimas sudarė tik vieną iš daugelio užsiėmimų. Prieš tai buvo keleri metai visokių darbų ir sumanymų, kurių vos menką dalį pavyko įgyvendinti.

    1967 m. Kaune susipažinau su radijo inžinieriais Algiu Palioku ir Jonu Gudeliu. Jie ruošėsi keisti profesiją - baigti pogrindinę Kunigų seminariją ir pradėti nelegalų pastoracinį darbą 1). Kartu atsirado ir religinės spaudos platinimo reikalas. Tuo metu šie inžinieriai jau buvo pasigaminę savo konstrukcijos kopijavimo aparatą ERA. Kažkokioje spaustuvėje jau buvo nelegaliai išspausdinta apie 200 puslapių kišeninio formato dr. Gonzagos da Fonsekos knyga apie Fatimą -"Marija kalba pasauliui". Per rankas ėjo įvairi mašinėlėmis spausdinta literatūra.

Dauginimas dideliais tiražais

    1968 m. Kaune, atsiradus galimybei, perėjau į "Žemprojektą" dirbti spausdintoju su rotaprintu. Jau minėtieji inžinieriai parengė Tihamer Totho knygutės "Jaunuolio būdas" maketą, "Žemprojekto" darbuotoja Janina Gudelytė su ERA padarė maketo kopijas ant folgų, o man beliko visa tai išspausdinti rotaprintu - 3000 egzemplioriųr Vienuolė Monika Gavėnaitė ir kitos seserys pasirūpino knygelių įrišimu ir platinimu. Tas darbas reikalavo didelio atsargumo, nes visas spaudos dauginimo priemones kontroliavo milicija ir saugumas. Buvo kuriozų. Kartą po naktinio spausdinimo pamiršau nuvalyti guminį rotaprinto spaudos veleną. Rytą atėjęs kitas spausdintojas man parodė tą aplaidumą ir prisipažino, kad mane laikęs saugumo šnipu, todėl, slapta daugindamas literatūrą, per trumpą laiką jis net pražilęs. Vėliau abu išspausdinome apie 500 katekizmų, kuriuos buvo užsakęs vienas kunigas.

 

    Nuo 1968 m. felčeris Paulius Petronis pradėjo spausdinti ir platinti savo parengtas maldaknyges: "Jėzus ir aš", "Aukštyn širdis", "Melskimės". Iki 1973 m. jų pagamino apie 20 000. Namudines spausdinimo stakles jam padarė vilnietis Jonas Stašaitis, kuris ir pats organizavo maldyno spausdinimą.

    Dirbant "Žemprojekte" kadrų skyriaus darbuotojai susidomėjo mano politine praeitimi, todėl teko iš darbo išeiti. Nuo to laiko dirbau vien tik nelegalų spaudos dauginimo darbą.

    1969 m. metų vasarą kun. Jonas Buliauskas įsigijo nuosavą ERĄ, kurią pagamino tie patys inžinieriai A. Paliokas ir J. Gudelis. Būdamas bedarbis, ėmiau su ERA dirbti nelegaliai. Raudondvary pas ses. Ievą Laurusevičiūtę (kun. J. Lauriūno SJ seserį) ant aukšto įsirengėme darbo kambarį, parsigabenome aparatūrą ir prasidėjo knygų kopijavimas: A. Maceinos "Niekšybės paslaptis", "Dievo Avinėlis", J. Girniaus "Žmogus be Dievo", "Lietuviško charakterio problema" ir daugelis kitų. Sesuo M. Gavėnaitė rūpinosi jų įrišimu, o kun. J. Buliauskas - platinimu.

    Kadangi mūsų patalpa ant aukšto buvo nešildoma, rudenį persikrausčiau į namo palėpę Kaune, XIV Kranto gatvėje.

    Namo šeimininkė M. Vilkaitė mėgo skaityti knygas ir svajoti apie nepriklausomą Lietuvą.

    1970 metų rudenį ERĄ perdaviau Virgilijui Jaugeliui, o pats įsitraukiau į Pauliaus Petronio suorganizuotą maldynų spausdinimą J. Levandrausko sodyboje prie Zapyškio. 1971 metų pavasarį Juozas Gražys sutiko priimti ERĄ į savo namą Kalniečių g. 2) V. Jaugelis į ten pervežė aparatą ir kelis mėnesius dirbo. Tais pačiais metais ERĄ iš Virgilijaus aš vėl perėmiau ir tame name pradirbau iki 1973 metų pradžios. Įvairias iš užsienio gaunamas arba Lietuvoje parašytas knygas duodavo kun. J. Buliauskas, tačiau kai ką gamindavau ir savo nuožiūra. 1972 metų pradžioje padariau žinomo " 17 000 Memorandumo" parašų kopijas ir jas nuvežiau Maskvos disidentams, kurie dokumentą paskelbė pasauliui. 1972 metų pavasarį padauginau Molotovo - Ribentropo pakto vertimą.

Nauja užduotis


    Pasitaręs su kun. Sigitu Tamkevičiumi, sutikau redaguoti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Tai buvo kalbinis redagavimas, nes turinys priklausė nuo gaunamos aktualios informacijos, kurią rinkdavo kun. Sigitas. Tačiau toks darbas buvo labai neracionalus ir neatsargus: medžiagą surenka kun. Sigitas, po to ją veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža pas mane dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų "Kronikos" egzempliorių... Toks dažnas "siuvimas" iš Simno į Kalniečių gatvę Kaune ilgai negalėjo tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB vyrukai tuomet dėjo daug pastangų nustatyti mano darbo vietą ir pobūdį. Bendrabutyje, J. Basanavičiaus gatvėje, kur gyvenau su šeima, sekimui buvo užverbuoti kaimynai. Jie kas mėnesį už tai gaudavo po 30 rublių. Vienas iš jų savo darbovietėje gavo net ilgalaikes atostogas "sveikatos pataisymui", o iš tikrųjų koordinavo kitų vietinių šnipų darbą, už tai iš KGB gaudamas po 160 rublių per mėnesį. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių gatvėje buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be "uodegų", tekdavo sugaišti po pusę dienos ar nakties. Negalima buvo laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko atsikratyti "uodegų", kelionę prie EROS reikėdavo nutraukti ir grįžti namo. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute neišeinant teko prabūti po keletą mėnesių. Maisto parūpindavo J. Gražys, E. Martinaitienė ieškodavo popieriaus, tinkamo kopijavimui. Kalniečių gatvės 113-ame name buvo padauginti pirmieji penki "Kronikos" numeriai. Juos visus, kaip ir daugelį kitų brošiūrų, įrišo J. Gražys.


    1973 m. vasarą ERĄ perdaviau P. Petronio žinion ir sumontavau ją parinktame bute Ežerėlio gyvenvietėje. Čia Adolfas Patriubavičius pagamino po 20 egz. "Kronikos" 6-ojo ir 7-ojo numerių, kopijavo knygas "Danguolės laimė" ir "Dievas šiandien".

    Kitą, gamykloje nurašytą, ERĄ įsigijo Vytautas Vaičiūnas, ją sumontavome Kauno rajone Šlienavos kaime pas Kazį Gudą. Tai buvo irgi P. Petronio surastas žmogus. Tuo metu inž. J. Gudelis konstravo mažagabaritį portatyvinės EROS modelį. Tokį aparatą galima vežiotis lagamine, taip pat greitai pakeisti konspiracinį butą.

    1973 m. J. Stašaitis sumontavo rotatorių ir kartu su V. Jaugeliu daugino "LKB Kronikos" 6-ąjį numerį bei parengė vaškuotes Alf. Grauslio knygos "Ieškau Tavo veido" gaminimui.

    Tačiau darbas su EROS tipo kopijavimo aparatais buvo nelabai produktyvus, spaudiniai nė iš tolo negalėjo patenkinti visos Lietuvos poreikių, kartu nepateisino dedamų pastangų ir rizikos. Visos tos mūsų ir kitų žmonių žinioje esančios kopijavimo ir spausdinimo priemonės negalėjo atlikti svarbiausio uždavinio - kompensuoti tos milžiniškos žalos, kurią per masines valstybines informavimo priemones bei mokyklas skleidė sovietiniams pavergėjams parsidavę propagandistai: "filosofai", rašytojai, mokytojai ir visi kiti totalinio mulkinimo mašinos sukėjai.

    "Kronikos" balsas buvo labiau gynybinis - ji garsino Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus ir apeliavo į laisvojo pasaulio tautų sąžinę. Tai šiek tiek drausmino komunistus ir drąsino tikinčiuosius, bet negalėjo patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektinių poreikių.

Todėl iš pradžių kaip atsvarą komunistiniam melui reikėjo išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją; marksizmo - leninizmo kritiką; naujausių mokslo laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę; svarbiausius lietuvių filosofų veikalus; geriausias lietuvių išeivijos knygas; Rusijos disidentų knygas; jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui - sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų. Aišku, tam reikėjo gerų materialinių sąlygų. Vien darbų pradžiai reikėjo kokio milijono rublių.

Ieškome slėptuvių


    Kartu su V. Jaugeliu pradėjome ieškoti požemių ir sunaikintų dvarų slaptaviečių. Pasinaudoti tuneliuose esančiais ištekliais ir juose įrengti pogrindinės veiklos katakombas reikėjo daug jėgų ir specialios technikos. Kun. J. Zdebskis liūdnai pranašavo, kad į tuos labirintus pavyks patekti tik nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Tačiau laukti nepriklausomybės nebuvo kada, todėl 1973 m. nusprendėme zonduoti kai kuriuos požemius. Kartą, po tokio naktinio darbo, rytą su V. Jaugeliu ėjome į Rietavą. Ties vienu pastatu mus sulaikė milicija ir pradėjo tardyti: kas tokie, iš kur, ką čia veikiame? Pasirodo, tą naktį buvo apvogtas kažkoks sandėlis, todėl milicininkai, pamatę einančius naktinius darbininkus, nepraleido progos juos ištardyti. Sąžiningai paaiškinome, kad kasame šulinį, bet nematėme reikalo nurodyti vietos. Pareigūnai, aišku, nepatikėjo ir abu nutempė į poskyrį, o vėliau - į Plungės areštinę. Kun. J. Zdebskis, nesulaukęs mūsų grįžtančių ir neradęs darbo vietoje, nusprendė, kad naktį besidarbuojančius areštavo, todėl nuvažiavo ieškoti į milicijos poskyrį. Ten jį mielai priėmė ir taip pat apnakvydino Plungės areštinėje. KGB veikėjai iškrėtė jo automobilį, tardė ir galiausiai, nieko nepešę, paleido. Kadangi mes su Virgilijumi neatsakinėjome į milicininkų ir čekistų klausimus, be to, pradėjome bado streiką, tai ir mus išleido, prieš tai nustatę asmenybes. Taip numatytas darbas toje, mums atrodančioje labai perspektyvioje, apylinkėje buvo sustabdytas, mat dar labiau atkreipėme į save jau ir taip didelį saugumiečių dėmesį.
 

Krata ir areštas


    1973 m. kovo mėnesį buvo suimti kauniečiai, įkūrę pogrindinę politinę organizaciją: Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilionis. Jie įsigijo kelias senas rašomąsias mašinėles, planavo įsirengti ERĄ, ketino leisti tęstinį leidinį "Naujasis varpas", dauginti aktualią politinę ir kultūrinę literatūrą, tačiau areštai tuos planus suardė.

    Praslinkus kelioms savaitėms po įvykio Rietave, lapkričio 19 d. prasidėjo kratos ir galimų "Kronikos" leidėjų areštai. Į bendrabučio kambarį Basanavičiaus gatvėje Kaune, kur tuo metu gyvenau, atėjo būrys čekistų, vadovaujamų ginkluoto kapitono Juozo Marcinkevičiaus. Kratos metu paėmė religinio turinio knygas ir užrašus, tarp jų neseniai išverstą knygą Lellot "Gyvenimo problemos sprendimas" (ji buvo paruošta kopijuoti ERA). Jokių nusikalstamos veiklos įkalčių čekistai nerado, todėl Kauno KGB būstinėje tardytojų grupės vadovas J. Markevičius arešto pretekstu nurodė tai, kad gyvenu svetima pavarde - Pluiras. Iš tikrųjų tokią pavardę turėjo mano šeima, o aš iš viso jokių dokumentų neturėjau, todėl šiuo atveju nebent milicija galėjo skirti piniginę baudą.

    Pirmieji tardytojų klausimai parodė, kad juos domino tiktai "Kronikos" leidyba. Nemačiau reikalo atsakinėti į čekistų klausimus, todėl tardymai trukdavo neilgai - nebuvo ką protokoluoti. Kai įžūliai besielgiantį tardytoją J. Marcinkevičių pakeitė gudresnis T. Lazarevičius, padėtis nepasikeitė - į klausimus vis tiek neatsakinėjau. T. Lazarevičius pagrasino, kad teismas man paskirs tokią bausmę, kokią gaus visi kiti suimtieji kartu paėmus. Ir iš tiesų po 7 mėnesių Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisėjas A. Bataitis, reikalaujant prokurorui J. Bakučioniui, nuteisė 8 metus kalėti griežtojo režimo lageryje, o visų kitų tuo metu teisiamųjų bausmių suma irgi buvo 8 metai. Buvome kaltinami pagal tuometinio baudžiamojo kodekso 68 str., t. y. sistemingu antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidimu, nors nei prokuroras, nei teisėjas neturėjo jokių įrodymų tokiam kaltinimui. Jie patys teisinio vaidinimo metu padarė mažiausiai 8 baudžiamojo proceso pažeidimus. Už nusikaltimą, bylos fabrikavimą jie turėjo būti teisiami, tai savo kalboje ir pasakė V. Jaugelis: "Jums reikėtų sėdėti nusikaltėlių suole, o mes turėtume jus teisti".

    Kalėdamas 36-ame Permės lageryje, po metų per pasimatymą su žmona sužinojau, kad "Kronika" ir toliau gyvuoja. Po pasimatymo čekistas Kronbergas paklausė, ar noriu grįžti namo ir, jeigu noriu, tai galiu grįžti. Buvo aišku, kad areštai ir teismai "Kronikos" nesunaikino, todėl netiesiogiai man buvo siūlomas abipusiai naudingas Judo sandėris. Kad panašūs pasiūlymai daugiau nesikartotų, atsakiau trumpai: "Nenoriu grįžti".

    Daugiau panašių siūlymų niekada nebuvo.
    Baigiant šią trumpą apžvalgą reikėtų pasakyti, kad pogrindžio literatūros gaminimo banga 1968 m. prasidėjo įvairiose Lietuvos vietose be išankstinio organizavimo. Tai buvo stichiškas procesas, giminiškas tiems nelegaliems visuomeniniams politiniams judėjimams, kurie tuo pat metu vyko Čekoslovakijoje, Rusijoje ir net Prancūzijoje. Judėjimas Lietuvoje išsiskyrė savo religiniu pobūdžiu.

    Nors 1973 m. pabaigos kratos ir areštai Lietuvoje sunaikino daug nelegalių literatūros dauginimo taškų, bet buvo ir stiprus impulsas atsirasti naujiems leidiniams. Daug kas daugino knygas rašomosiomis mašinėlėmis ar įvairiais valdiškais kopijavimo aparatais. Kai kurių žmonių nuosavose bibliotekose būdavo išties daug tokiu būdu pagamintos literatūros. Vien šių knygų sąrašas užimtų keliolika puslapių.

    Tad ir ši atsiminimų pobūdžio apžvalgėlė apie 1968 -1973 m. pogrindžio spaudą tėra tik blankus atšvaitas to įtempto ir pavojingo darbo, kurį dienomis ir naktimis dirbo vyrai ir moterys įvairiose Lietuvos vietose. Dėl savo kuklumo jie nerašo atsiminimų, todėl įdomi jų gyvenimo patirtis nueina į užmarštį kartu su jais pačiais.

(Perspausdinta iš "Caritas", 1992, Nr 9-10, ir "Tautos atmintis", 1996/7)