1982 m. birželio mėn. paaiškėjo, jog sovietinė valdžia sutinka leisti J. E. vysk. Vincentui Sladkevičiui grįžti iš tremties į savo vyskupiją ir tuo pačiu leisti konsekruoti vyskupu Telšių vyskupijos valdytoją kun. Antaną Vaičių.

Liepos 16 d. Vakarų radijo stotys oficialiai paskelbė šią žinią. Visi nekantriai laukė tremtinio vyskupo ingreso į Kaišiadorių vyskupijos katedrą.

1957 m. gruodžio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis, tautos ir Bažnyčios kankinys, pakonsekravo kun. Vincentą Sladkevičių vyskupu be sovietinės valdžios sutikimo. Siekdama pajungti Lietuvos bažnytinę hierarchiją savo interesams, sovietinė valdžia neleido naujai konsekruotam vyskupui, jau anksčiau spėjusiam užsitraukti valdžios nemalonę už ištikimybę Bažnyčiai, eiti savo pareigas. Tremtyje vysk. Vincentas Sladkevičius išbuvo 23 metus, o vyskupu be pareigų — beveik 25 metus.

Per visą tą laiką tikinčioji Lietuva meldėsi už tremtinį vyskupą; kunigai ir tikintieji rašė peticijas, ėjo net į lagerius ir štai . . . tremtiniui leista užimti Kaišiadorių katedros sostą.


Vyskupo Vincento Sladkevičiaus ingresas yra viena iš didžiausių Lietuvos Katalikų Bažnyčios pergalių, pagrįstų didelėmis aukomis.

1982 m. rugpiūčio 8 d. anksti rytą Pabiržės bažnyčia (Panevėžio vyskupijoje) buvo pilna žmonių, norinčių atsisveikinti su vysk. Vincentu Sladkevičių.

Pakeliui į Kaišiadorių vyskupiją tremtinį vyskupą ant kelio pasitiko atsisveikinti šimtai Pasvalio ir Pumpėnų parapijų tikinčiųjų. Dėl šių palydų Pumpėnų ir Pasvalio kunigams net teko aiškintis Pasvalio raj. vykd. komitete.

Atvykstantį vyskupą valdžia leido pasitikti tik prie Kaišiadorių katedros šventoriaus vartų. Nežiūrint valdžios pastangų, kiek galima sumenkinti iškilmę, tikinčiųjų prisirinko labai gausiai. Minia su gėlėmis užpildė gatvelę nuo šventoriaus iki centrinės gatvės. 12,30 val. pradėjo iškilmingai gausti katedros varpai. Pasirodžius vyskupui, minia klojo ant mašinos ir žemės gėles, plojo rankomis — kaip kas sugebėjo, taip ir reiškė savo džiaugsmą. Iš miesto Vykdomojo komiteto pro langus ir nuo durų iškilmę stebėjo pareigūnai, milicininkai ir saugumiečiai. Tai buvo gera pamoka Lietuvos valdiškiems bedieviams: kokios tuščios jų pastangos suniekinti Bažnyčiai ištikimus vyskupus ir kunigus!

Iškilmėje dalyvavo vyskupai — Liudvikas Povilonis, Julijonas Steponavičius ir Antanas Vaičius kartu su vysk. Vincentu Sladkevičių koncelebravę šv. Mišias. Mišių metu kalbėjo pats Kaišiadorių vyskupas, štai jo pamokslo santrauka:

„Lygiai prieš 50 metų, 1932 m. čia, šioje katedroje, aš stovėjau paskui ateitininkų vėliavą kaip mažas dvylikametis berniukas. Vaikiškais, bet pilnais entuziazmo balseliais mes giedodavome ateitininkų himną. Dabar, praėjus 50-čiai metų, aš vėl stoviu prieš jus kaip šv. Tėvo paskirtas Kaišiadorių vyskupijos apaštališkasis administratorius, jūsų vyskupas ir ganytojas. Jūs žvelgiate į mane smalsiais žvilgsniais, tarsi klausdami: kuo būsi? į šį klausimą neatsakysiu ir negaliu atsakyti, — į tai atsakys visas mano gyvenimas, atsakys istorija ir Dievo teismas. Aš galiu tik pasakyti, kuo aš privalau būti pagal Kristaus mintį ir Bažnyčios paskyrimą, šitai aiškiausiai atskleidžia šv. Tėvo Jono-Pauliaus II telegrama, pasiųsta mūsų krašto vyskupų konferencijos pirmininkui vysk. Liudvikui Poviloniui. šventasis Tėvas, atsiųsdamas tokią turiningą, nuostabiai mus paguodžiančią telegramą, parodė mūsų kraštui nepaprastą palankumą. Dabar visi atidžiai išklausykime šv. Tėvo telegramos žodžius:

„Paskatinti meilės ir rūpesčio Mums labai brangiai Lietuvos Bažnyčiai, Mes kreipiamės į brolius Vyskupus tą palaimingą dieną, kurią konsekruojamas naujas vyskupas Antanas Vaičius, kuris valdys kaipo Apaštalinis Administratorius Telšių Vyskupiją ir Klaipėdos Prelatūrą. Tos katalikiškosios bendruomenės džiaugsmu ir Mes džiaugiamės ypač, kad vienu kartu ir garbingasis sielų ganytojas Vincentas Sladkevičius užima savo vyskupavimą kaipo Kaišiadorių Apaštalinis Administratorius.

Vyskupas tikrai yra Bažnyčiai Dievo suteikta neįkainuojama dovana, nes Vyskupas užima apaštalų vietą ir rankų uždėjimu bei konsekravimo žodžiais įgyja šventosios Dvasios malonę ir šventą charakterį. To galia prakilniu ir nuostabiu būdu jis atstovauja patį Kristų, Mokytoją, Ganytoją ir Vyskupą ir veikia Jo Asmens galia, kad suburtų Dievo tautą tiesoje ir šventume ir ja rūpintųsi melsdamasis, sakydamas pamokslus ir atlikdamas visus meilės darbūs.

Kunigai gi, kurie yra visos Kristaus kunigystės dalyviai tarnauti Dievo tautai, dėl šio dalyvavimo kunigystėje ir pasiuntinybėje, tepripažįsta vyskupą savo tėvu ir jo su pagarba teklauso. Pagaliau visa katalikiškoji bendruomenė, kurios tikėjimas yra išbandytas tiesos sunkenybių ir vargų, teranda savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime su galinga viltimi ir meilės atrama, kad galėtų gyventi vertingai, praktikuodama krikščioniškas dorybes, kurios papildo tautos išsiauklėjimą ir mokslingumą.

Lietuvos katalikiškąją šeimą pavedame Dievo Gimdytojai, gailestingumo Motinai, meilės pilna širdimi suteikdami Apaštalinį palaiminimą vyskupams, kunigams, jaunuoliams, pašauktiems į Viešpaties dalią, taip pat visiems pasišventusiems Dievo garbinimui ir visiems tikintiesiems.
Popiežius Jonas Povilas II"

Šv. Tėvo telegrama gražiausiai atskleidžia Bažnyčios mintį, kuo turi būti vyskupas savo vyskupijoje: jis atstovauja patį Kristų — Mokytoją, Ganytoją ir Vyskupą. Nuo dabar aš esu jūsų vyskupas ir ant mano pečių krinta atsakomybė už jus. Visa, kas palies jūsų gyvenimą, palies ir mano širdį. Visos audros, kurios palies jus, pirmiausia palies ir mano galvą; visi vargai, sunkumai, net visos jūsų klaidos — atsilieps mano širdyje.

Man tenka be galo sunki ir atsakinga pareiga. Tik mane guodžia šv. Povilo žodžiai korintiečiams, kur jis sako: „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus." Juk Dievas, kasdienę duoną, Eucharistinę Duoną augina ne ant ąžuolo, o ant balto šiaudo, kuris, atidavęs grūdą, lieka užmirštas ir net kojomis sutryptas. Kad galėčiau jums pateikti Kristaus tiesos ir meilės duoną, laukiu iš jūsų ne jausmingos meilės, bet laukiu maldos.


Šiandien yra Kristaus Atsimainymo šventė. Atsimainiusio Kristaus akivaizdoje apaštalai sakė, kad jiems yra gera. Dievo artumoje turi būti gera, kaip saulės artumoje turi būti šviesu. Dievas nori, kad visada kiekvienam žmogui būtų gera. Tam Kristus atėjo į žemę, tam Jis įsteigė Katalikų Bažnyčią, kad ji būtų Kristaus gerumo nešėja į pasaulį. Tam Bažnyčioje yra vyskupiškoji tarnystė, kad būtų galima teikti gėrimą, štai kodėl šv. Tėvas ir sako, kad vyskupas yra nuostabi ir didi Dievo dovana Bažnyčioje. Tad ar galima bijoti Bažnyčios, ar galima bijoti vyskupo? Ar galima nušalinti vyskupą nuo savo tarnystės, jei jis siekia tik gero? Skriauda yra, jei vyskupas atskirtas nuo savo tarnystės, skriauda vyskupijai, Bažnyčiai ir visiems šalia Bažnyčios. Gerai, kad kai kurios klaidos atitaisomos, bet dar nepilnai, ir mes tikime, kad su laiku jos bus pilnai atitaisytos. Mes kantriai laukėme ir laukiam, kad kai kurie dalykai būtų peržiūrėti ir Bažnyčios atžvilgiu. Ar tinka Bažnyčią, kaip geradarę, laikyti susiaurintomis teisėmis, atskirtą nuo tų sričių, kur ji galėtų labiausiai gera daryti. Ar ne laikas Bažnyčią perkelti iš susiaurintų teisių patalpų į platesnes, kad ji galėtų daugiau gera daryti. Bažnyčia, o tuo pačiu ir vyskupiška tarnystė ne tam įsteigta, kad kam nors kenktų. Dėl to Bažnyčia kiekvienoje santvarkoje gali padaryti daug gero ir jį daro. Tik reikia suteikti jai galimybės. Bažnyčia nėra įsteigta santvarkoms palaikyti ar jas griauti.

Man negalint eiti pareigų, jas ant savo pečių nešė kiti, už ką esu jiems labai dėkingas. Dėkingas esu ir jums, mieli Kaišiadorių vyskupijos kunigai, kurie visada man buvote labai geri. Dievo Apvaizda mūsų vyskupijai davė tokius didingus vyskupus kaip garbingąjį kankinį arkiv. Teofilių Matulionį. Kai jums ateidavo sunkios valandos, jūs prisimindavote tuos šventuosius vyskupus ir tai jus sulaikydavo nuo klaidingų žingsnių.

Mūsų vyskupija turėjo džiaugsmingąją dalį, kai, įkūrus atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, pradėjo savo gyvavimą ir gavo tokius nuostabius ganytojus. Mūsų vyskupijoje pradėjo reikštis gražiausi krikščioniško gyvenimo daigai. Tačiau mūsų vyskupija turėjo ir skausmingąją dalį. Tada kentėjome, meldėmės ir laukėme, pasitikėdami Dievo Apvaizda. Ar turės mūsų vyskupija garbingąją dalį? Tai priklausys nuo mūsų. Ar mokėsime prisikelt iš savo silpnybių ir nukreipt žvilgsnį į Jėzų Kristų. Ar išlaikysime kūdikišką mūsų pamaldumą į Mariją. Ar tas pamaldumas bus ne vien Šiluvos, Aušros Vartų ar Žemaičių Kalvarijos nuosavybė, bet ir Pivašiūnų nuosavybė? Nuo mūsų priklausys, kad mūsų vyskupija, turėjusi džiaugsmingąją ir skausmingąją dalį, turėtų ir garbingąją."

Po šv. Mišių pradėjo vyskupą sveikinti Lietuvos jaunimas. Tik gaila, kad ne visi dėl laiko stokos galėjo tai padaryti, nes šventoriuje ir bažnyčioje išsirikiavę vaikai ir jaunimas laukė Sutvirtinimo sakramento, Vyskupijos kunigų vardu vyskupą pasveikino kan. Stanislovas Kiškis.

Vyskupas Vincentas Sladkevičius padėkojo visiems jį sveikinusiems ir labai jautriai padėkojo Panevėžio vyskupijai, kuri jį priėmė ir globojo.
— Panevėžiečiai parodė man labai daug širdies, — kalbėjo vyskupas, — tikiuosi tos širdies dar daugiau surasti pas savuosius, nes čia mano tėvo ir motinos žemė, čia mano tėvų pėdos ir mano kaip vaiko pėdos. Ta vaiko nuotaika pasiliko mano širdyje, — tęsė vyskupas, — ir su ta nuotaika, su tuo entuziazmu, su Dievo malonės pagalba ketinu stoti į didįjį darbą — pasišvęsti Dievui ir Bažnyčiai.

Sutvirtinimo sakramentą teikė visi keturi vyskupai. Buvo sutvirtinta 600 vaikų ir jaunimo.

Pietų metu buvusį tremtinį vyskupą sveikino jo bendro likimo brolis vyskupas Julijonas Steponavičius. Jo sveikinimą pateikiame beveik ištisai:

„šios dienos gražiai ir maloniai iškilmei, būtent Jo Ekscelencijos iškilmingam įžengimui į savo katedrą, sugrįžimui į savo tiesiogines pareigas, paryškinti yra labai tinkami Išganytojo žodžiai:
— Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu (Jn 16,20).

Visa Lietuvos Bažnyčia liūdėjo matydama, kad beveik per visą pokario metą Kaišiadorių vyskupija buvo be vyskupo, nes jos tikrieji ganytojai buvo sukliudyti ir negalėjo eiti savo ganytojiškų pareigų. Liūdėjo ir Kaišiadorių vyskupijos kunigai bei tikintieji, kurie 35 metus buvo našlaičiai, be savo Tėvo ir Ganytojo. Liūdėjo tikrasis jų Ganytojas, kuris 25 metus buvo atskirtas nuo savųjų, ir turėjo gyventi nuošalume ir vienatvėje, šiandien tas liūdesys pavirto džiaugsmu. Bet ši džiaugsmo diena Jums, mielas Ekscelencija, atėjo po ilgų kančių, skausmų ir sielvarto metų. Matyt jau Dievo Apvaizdos planuose taip buvo numatyta, kad skausmuose pagimdytų vyskupijų ganytojai eitų skausmų keliu, gertų skausmų taurę iki dugno.

Kaišiadorių vyskupijos pradžia buvo skausminga. Kaip kan. Kiškis minėjo, po I-jo pasaulinio karo, įsikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1920 metais buvo pagrobtas Vilnius. Vilniaus vyskupija buvo padalyta į dvi dalis. Steigiant 1926 metais Lietuvos Bažnytinę provinciją iš tos Vilniaus vyskupijos dalies buvo sukurta Kaišiadorių vyskupija. Jos pirmasis Ganytojas kan. Juozapas Kukta buvo tremtinys, 1922 metais su trim lietuviais — veikėjais ištremtas į Nepriklausomą Lietuvą. Nelengva buvo naujo vyskupo vyskupavimo pradžia. Ne tik nebuvo katedros, bet Kaišiadorys tada neturėjo tinkamos parapijinės bažnyčios. Po karo, projektuojamos parapijinės bažnyčios vietoje, išaugo katedra ir 1926 metais buvo konsekruota. Po vysk. Juozapo Kuktos mirties Apaštalų Sostas paskiria Kaišiadorims vyskupą Teofilį Matulionį — tikrąjį kankinį, iškentėjusi 16 metų lageriuose ir mirusį už savo vyskupijos ribų. Ir Tave, mielas Ekscelencija, Dievo Apvaizda vedė į Kaišiadorių vyskupijos sostą aukos ir kančios keliu. Kada vyskupas Toefilis Matulionis, negalėdamas eiti pareigų, rūpinosi savo vyskupijos ateitimi, jo žvilgsnis nukrypo į Tave. Jis surado būdą, kad šv. Tėvas Tave paskirtų vyskupu ir Tave pakonsekruotų. Deja, Tau, neteko dirbti tarp savųjų. Gyvendamas tremtyje, buvai laikomas raupsuotu. Kažkas įkalbinėjo, kad pavojinga su Tavimi susitikti, ir kunigai, pasiduodami tai baimei, ėmė bijoti Tave net aplankyti. Prisimena atsitikimas: vienas Kaišiadorių vyskupijos garbės kanauninkas, kurio šiandien nėra gyvųjų tarpe, manęs kartą paklausė: „Kažin, ar galima aplankyti mūsų Ekscelenciją? Bijau, kad kas nesiteirautų, ko aš ten buvau nuvykęs ir ką aš ten kalbėjau." Išgirdęs, žinoma, tokius pasakymus, paklausiau: „O tamsta, nebijai su manim kalbėti, juk, tur būt, žinai, kad į mus abu vienodai žiūrima." Pašnekovas nuraudo ir pas Ekscelenciją nenuvažiavo.

Kokie gi buvo tie raupsai, kuriais buvo gąsdinami kunigai, kuriais buvo galima apkrėsti? Jie buvo priskiriami tiek Jums, mielas Ekscelencija, o drauge ir man, Jūsų likimo draugui. Tie raupsai — tai ištikimybė Kristui ir Bažnyčiai, Dievo ir sielų meilė, rūpinimasis savo vyskupijos dabartimi ir ateitimi, sielojimasis dėl Kunigų seminarijos, sielojimasis dėl kai kurių kunigų laikysenos ir elgesio. Ir manau, kad neapsiriksiu pasakydamas, kad tie visi dalykai, dėl kurių aukojaisi, kentėjai, sielojaisi būdamas tremtyje, šiandien, išėjus Tau į viešumą, jie Tavo sielai ir širdžiai bus dar brangesni. Dievui ir sieloms, Kristui ir Bažnyčiai, visos mūsų krašto Bažnyčios gerovei, savosios vyskupijos gerovei, aukosi visas savo kūno jėgas ir dvasios galias, nenuilstamai darbuodamasis ir nuoširdžiai melsdamasis, prisimindamas šv. apaštalo Pauliaus žodžius: „Su verkiančiais verkite, su džiaugiančiais džiaukitės." (Rom 12,15).

Šiandien noriu su visais pasidžiaugti, kad Jums atsirado galimybė grįžti į savo vyskupiškas pareigas. Džiaugiuosi, kad sugrįžai pas savuosius ir kad aš Tau nepastojau kelio ir, kad per Tavo lavoną neužėmiau Kaišiadorių. Dėkoju Tau, kad nors aš dar ir toliau esu laikomas raupsuotu, teikeisi pakviesti mane šiandien į tas gražias iškilmes ir neatsitvėrei nuo manęs mūro siena. Tad tą gražią ir džiugią Tavo gyvenimo dieną priimk mano, buvusio bendro tavo gyvenimo likimo draugo, nuoširdžius sveikinimus su maldomis. Linkiu, kad Aukščiausiojo malonėmis stiprinamas, vadovautum savo vyskupijai vienybės dvasioje ir vestum visus bažnytinės dvasios keliu. Kažkas yra padalijęs mūsų kunigus į reakcingus ir pažangius, į ekstremistus ir susipratusius, o paskutiniu laiku atsirado ir naujas terminas: opozicionieriai ir lojalieji. Bažnyčiai toks padalijimas yra svetimas. Bažnyčiai kiekvienas kunigas, tariant šv. Pauliaus žodžiais, yra Kristaus tarnas ir Dievo malonių teikėjas, iš žmonių paimtas ir žmonėms pastatytas. Ką gi, norisi palinkėti, kad Tavo vyskupijoje nebūtų, taip vadinamų, nei reakcingųjų, nei pažangiųjų, nei ekstremistų, nei susipratusių, bet kad visi kunigai būtų Kristaus tarnai ir ištikimi Bažnyčios sūnūs. Ir pagaliau linkiu, kad, aukos ir kančios išbandytas, sviestum tvirtiesiems savo kunigams drąsa ir ištikimybe, o silpnuosius ir abejojančius stiprintum. Tegul Gerasis Viešpats stiprina Tavo kūno jėgas ir dvasios galias, kad drauge su visais Lietuvos vyskupais, su savo vyskupijos kunigais, darbuotumeis šventai ir išganingai mūsų krašto Bažnyčios gerovei ir savo vyskupijos gerovei ir Gerasis Dievas telaimina Tavo maldas ir darbus."

* * *