Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
Generaliniam Sekretoriui Drg. Michailui Gorbačiovui
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų,
P a r e i š k i m a s
Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija garantuoja sąžinės ir tikėjimo praktikos laisvę: "TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė, bet kurią religiją išpažinti arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti antireliginę propagandą" (52 str.). Tas pats pasakyta ir Lietuvos TSR Konstitucijoje (50 str.). Be to, TSRS Vyriausybė yra pasirašiusi Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kurios 18-me skyriuje yra pabrėžiama teisė kiekvienam piliečiui išpažinti savo įsitikinimus ir juos skelbti.
Lietuvos TSR ateistai turi aukščiau minėtuose dokumentuose garantuotas teises ir jomis naudojasi. Tuo tarpu tikintieji yra labai suvaržyti ir apriboti. Tikėjimo tiesų mokymas leidžiamas tik bažnyčiose per pamokslą pamaldų metu ir tik vyresnio amžiaus žmonėms. Iki 18 metų tikintieji negali būti supažindinti su tikėjimo tiesomis ir jo praktikavimu net ir bažnyčiose pamaldų metu. Tai leidžiama tik patiems tėvams namuose.
Mus labai šokiruoja aiški nelygybė. Ateistams suteikta galimybė vesti antireliginę propagandą, naudotis valdžios parama ir visomis masinėmis informacijos priemonėmis, pradedant vaikų darželiais ir baigiant mirusiųjų laidotuvėmis. Tikintiesiems gi neleidžiama naudotis jokiomis masinės informacijos priemonėmis. Jie yra verčiami atiduoti savo tikinčių vaikų auklėjimą į ateistų rankas.
Bažnyčios kanonai kategoriškai įpareigoja kunigus rūpintis ne tik suaugusiųjų, bet ir jaunimo bei vaikų paruošimu religinei praktikai (kanonai 773-777). Tėvai, būdami užimti darbais, kreipiasi į kunigus, prašydami pamokyti vaikus. Pildydami šią pareigą, kunigai susiduria su Valstybės tarnautojų — ateistų griežtu draudimu, patenka į konfliktines situacijas, būna represuojami. Netolimoje praeityje už vaikų supažindinimą su religine praktika buvo įkalinti kunigai Prosperas Bubnys, Juozapas Zdebskis, Antanas Šeškevičius. Vien tik 1986 metais piniginėmis baudomis buvo nubausti kunigai Antanas Ivanauskas, Antanas Šeškevičius, Vytautas Insoda. Aktyviau pasireiškę, ilgesniam laikui yra įkalinti kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis.
Vien ateistiniais sumetimais Vilniaus katedra atimta ir paversta Paveikslų galerija, o šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje — ateizmo muziejumi. Atimta tikinčiųjų rankomis ir aukomis pastatyta "Marijos Taikos Karalienės" bažnyčia Klaipėdoje, kur jau daug metų tame dviejų šimtų tūkstančių gyventojų uostamiestyje tikintieji dūsta mažame maldos namelyje ir nesulaukia, kad bus atitaisyta ateistų padaryta skriauda. Tikinčius ir kunigus skaudžiai paliečia nuolatinis tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas, ypač spaudoje ir mokykloje, kas aiškiai prieštarauja ateistinės propagandos etikai ir kas, deja, pas mus yra leidžiama.
Ir kunigas, ir tikintieji žino, kad kitose socialistinėse šalyse, kaip antai Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Lenkijoje, Vengrijoje kunigams leidžiama paruošti tikėjimo praktikai tikinčių tėvų vaikus ne tik bažnyčiose, bet ir prie bažnyčių esančiose patalpose.
Matydami, kad dabartiniu metu vykdomi didžiuliai pertvarkymai, mes kreipiamės į Jus, Didžiai Gerbiamas Generalini Sekretoriau, su prašymu, kad tas persitvarkymas paliestų ir religinio kulto praktikos laisvę mūsų respublikoje, ypač, kad mums, kunigams, būtų duota galimybė nevaržomai atlikti vieną iš svarbiausių bažnytinių kanonų reikalavimų — paruošti religinio kulto praktikai tikinčiųjų tėvų vaikus.
Po pareiškimu pasirašė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigai:
|
Vincentas Klebonas |
Domininkas Skirmontas |
|
|
Vytautas Žvirzdinas |
***
LTSR Ministrų Tarybai
LTSR Švietimo Ministerijai
Klaipėdos rajono vykdomajam komitetui
Klaipėdos rajono laikraščio "Banga" redakcijai
Nuorašas: Telšių vyskupui Antanui Vaičiui
Kun. Antano Šeškevičiaus, Kazio, ir
Klaipėdos raj. Gargždų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Šių metų rugsėjo 9 d. Klaipėdos rajono laikraštis "Banga" atspausdino straipsnį antrašte "Niekam nevalia pažeidinėti įstatymų", kuriame Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sekretorė J. Surplienė kaltina mane ir tikinčiuosius už laidotuves ir vaikų ruošimą išpažinčiai ne pagal įstatymus. Kreipiamės į Jus, tikėdamiesi teisingesnio sprendimo. Todėl paaiškiname straipsnį.
1. Cituojame straipsnio įžangą: "Lietuvos TSR Konstitucijos 96 str. skelbia, kad "Piliečių sąžinės laisvei užtikrinti Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinių kultų atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams." Toliau ji tvirtina: "Niekur net mažiausia dalelė tikintysis neišskiriamas nuo netikinčiojo."
(1) 96 Konstitucijos straipsnis įsako: "Deputatas privalo už savo darbą ir tarybos darbą atsiskaityti rinkėjams...", o apie religinę, laisvę, kalba 50 str. Tai nėra tik apsirikimas, sumaišant skaičius. Ar ne gėda sekretorei nepažinti Konstitucijos ir lengvapėdiškai ja žaisti? Tokio lygio yra ir "Bangos" redakcija, kuri tai spausdina. Jei jau su Konstitucija taip elgiasi, tai ką kalbėti apie religines teises, kurias straipsniuose iškraipo kartu su religiniais analfabetais? Tikintieji turi tylėti, kai ateistai turi visus laikraščius, jie — nė vieno. Todėl prieš juos rašo visokius absurdus ir šmeižtus...
(2) Sekretorė teigia, kad dėl tikėjimo piliečiai neskriaudžia-mi. Pagal Konstituciją turėtų taip būti. O, jei taip būtų, tai tikintieji turėtų savo laikraščius ir spausdintų knygas visai tautai, bet jie neturi nei vieno laikraščio, nei vienos knygos apie tikėjimą. Tiesa, atspausdino maldaknygių ir katekizmų: suaugusiems po keletą tūkstančiui, o vaikams katekizmai spausdinami slaptai. Tuo tarpu ateistai turi spaudą: taigi, ne vienas tikintysis skriaudžiamas, bet visi.
Pagal Konstitucijos teikiamą sąžinės laisvę (50 str.) visi mokytojai ir tarnautojai nebijotų eiti į bažnyčią, moksleiviai nebūtų persekiojami už bažnyčios lankymą, jų prievarta nerašytų į ateistines organizacijas, tikintieji galėtų laisvai palydėti savo mirusiuosius į kapines, kunigai galėtų laisvai mokyti vaikus katekizmo ir per ištisus metus dėstyti religiją moksleiviams bažnyčiose, tikintieji galėtų statytis bažnyčias ir turėti savo radiją bei daug kitų teisių... Tiesa, kitos socialistinės respublikos turi tokias teises, tik ne mes.
Sekretorė nesiorientuoja nei Konstitucijoj, nei gyvenime. Ji gerai žino, kad tikintis mokytojas negali viešai pasirodyti bažnyčioje, jei dar nori ir toliau mokytojauti, todėl mokytojai vyksta, kiek įmanoma toliau į kitas parapijas, kur jų niekas nepažįsta. Moksleiviai bent per atostogas išdrįsta ateiti į bažnyčią. Kartą mokinukės pasakojo vienam kunigui: "Mūsų mokytoja griežtai draudžia mums tikėti į Dievą". O kiek tokių atvejų yra! Ne viena mokytoja buvo atleista iš darbo dėl tikėjimo. Viena gatvės šlavėja, kuri valė šaligatvį prie Gargždų partijos rūmų, vesdavosi savo vaikus į bažnyčią. Kai apie tai sužinojo saugumas, jai taip prigrasino, kad pati nebeeina į bažnyčią ir vaikų neleidžia. Už duonos kąsnį žmogus verčiamas atsižadėti tikėjimo. Štai tau ir sąžinės laisvė, kurią garantuoja Konstitucija! Jei jau su gatvės šlavėja taip elgiamasi, tai su kitais darbininkais ar tarnautojais tuo labiau; ir visi tai žino, niekam ne paslaptis.
Atėmė Vilniaus Katedrą, šv. Kazimero bažnyčią pavertė ateizmo muziejumi, daug bažnyčių visiškai uždarė, Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią pavertė filharmonijos sale; gargždiečiai vargsta bažnytėlėj — barake, o pasistatyti naują ar seną patobulinti valdžia neleidžia. Tikintiesiems ne tik neleidžiama nusipirkti autobusą pagyvenusiems žmonėms nuvežti į bažnyčią, bet ir jo išsinuomoti. Ir kaip naiviai tuomet atrodo sekretorės žodžiai: "Niekur net mažiausia dalele tikintysis neišskiriamas nuo netikinčiojo".
(3) Sekretorė nukrypsta nuo temos ir moko, kad tikintysis, pažindamas mokslo tiesas, "pats įsitikina, kad jokio dievo nėra, kad religija — tuščia mistika". Kai tuo tarpu vienas didžiausių šio šimtmečio mokslininkų A. Finšteinas teigia: "Aš neįsivaizduoju mokslininko be religijos... Pasaulis yra didelis ūkis, labai gerai sutvarkytas, todėl turi būti ir šeimininkas". Elektroninės mašinos išradėjas, profesorius, inžinierius tvirtina: "Būtų aiškus pamišimo ženklas, jei kas tvirtintų, kad elektroninės smegenys galėjo atsirasti savaime, be jokio protingo planuotojo. Bet ką reiškia jos, palyginus jas su gyvo žmogaus smegenimis? Tai tik juokingas vaiko žaislelis. Jei skaičiavimo mašina negalėjo atsirasti savaime, be planuotojo, tai kaip būtų galėjusi savaime atsirasti nors viena gyvo organizmo ląstelė, kurios nė iš tolo negalima lyginti su tobuliausiai suplanuota mašina? Aš negaliu tikėti, nes mano protas mane verčia tikėti Dievą" (Hathavays).
Didysis gamtininkas Karolis Darvinas (1809-1882) laiške Fordyceui kategoriškai pareiškia: "Niekad savo darbuose nebuvau ateistas, niekad neneigiau Dievo." Paklausi pradedantį protauti vaikelį: "Ar tas laikrodėlis pats savaime atsirado?": Jis tuoj atsako: "Kaip jis atsiras savaime, be laikrodininko?" O sekretorė J. Surplienė tiki, kad net visas pasaulis savaime atsirado. Ar gali būti didesnis absurdas už ateizmą? Tai didžiausia mokslo ir logikos priešingybė. "Mokslininkai yra patys religingiausi žmonės" (Einšteinas).
2. Laidotuvės ne pagal įstatymus. Sekretorė cituoja 48 religinių susivienijimų nuostatą, kuris leidžia atlikti pamaldas be valdžios atsiklausimo religinio kulto pastatuose. Ir 50-tą, kuris draudžia religines procesijas, apeigas... lauke be atsiklausimo. Ji pabrėžia, kad aš su tikinčiaisiais 50-to nuostato ir nesilaikau, nes palydžiu laidotuvių procesiją į kapines.
Atsakymas:
(1) Sekretorė, kaltindama kunigą ir tikinčiuosius už "nelegalias laidotuves", remiasi Religinių susivienijimų nuostatais. Bet tie patys nuostatai yra nelegalūs, tikintiesiems ir kunigams prievarta primesti, jie priešinasi Bažnyčios kanonams ir tuo pačiu sąžinės laisvei, net tarybinei Konstitucijai, kuri garantuoja sąžinės laisvę ir valstybės atskyrimą nuo Bažnyčios. Bažnyčių suvalsty-binimas, bažnytinių turtų administravimas pagal valstybinius nuostatus priešinasi bažnytiniams įstatymams-kanonams 1518-1551, bažnytiniai komitetai, per kuriuos valstybė kišasi į bažnyčių vidaus tvarką ir pačią bažnyčią pajungia sau, priešinasi ne tik Bažnyčios įstatymams, bet ir tarybinei Konstitucijai (50 str.). Religinių susivienijimų nuostatai nurodo, kad internatuose ligoniai tik sunkioj ligoj ar mirdami tegali priimti sakramentus (49 str.). O tada kur sąžinės laisvė sveikiems?! Kunigams draudžia lankyti savo tikinčiuosius — kalėdoti (45 str.), o Bažnyčia tai įsako. Yra daugybė atvejų, kur nuostatai priešingi sąžinės laisvei ir Konstitucijai. Konstitucijos garantuojama sąžinės laisvė apsupta visokiais nuostatais, draudimais, bausmėmis, administraciniais potvarkiais taip, kaip kalinys lageryje keleriopa spygliuota tvora. Laisvė paimta į nelaisvę. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos kunigai nekartą rašė pareiškimus su parašais valdžiai, kad jie negali laikytis tokių nuostatų, kurie priešingi Bažnyčios kanonams, sąžinės laisvei ir tuo pačiu tarybinei Konstitucijai.
Kituose komunistinėse šalyse taip pat Bažnyčia atskirta nuo valstybės, bet ten laikomasi Konstitucijos, todėl tikintieji turi kur kas daugiau ir sąžinės, ir Bažnyčios laisvės, pvz., Lenkijoje į bažnyčią laisvai eina mokytojai, moksleiviai, tarnautojai; tikintieji turi savo spaudą, laisvai dėsto religiją bažnytiniuose pastatuose, viešai veikia vienuolynai, procesijos eina gatvėmis, tūkstančiai maldininkų keliauja į Čenstakavą su vėliavomis ir kryžiais, stato naujas bažnyčias... O kaip pas mus?!
Ten valstybė nesikiša į kandidatų Kunigų seminarijon priėmimą, o mūsuose kiekvienas kandidatas pirma turi pereiti per saugumo ir kulto įgaliotinio įstaigas, gauti iš jų sutikimą. Įgaliotinis apriboja klierikų skaičių, nors kunigų Lietuvoje labai trūksta. Vyskupai be įgaliotinio sutikimo neturi teisės skirstyti kunigus po parapijas. Tikintieji už savo bažnyčias turi mokėti didesnius mokesčius... Net ir mirusiems neduodama laisvės — ant jų kapų draudžiama statyti kryžius.
(2) 1966 metais valdžia atspausdino "Apeigyną Lietuvos vyskupijoms" 11d. Jis valdžios gerai išcenzūruotas ir įgaliotinio aprobuotas. Jame nustatytas laidojimo būdas: kryžius ir dvi vėliavos eisenos priešakyje, o kunigas eina prieš karstą (256-285 psl.). Tokio laidojimo būdo Bažnyčia laikosi jau 600 metų. Kunigo pareiga ir teisė laidoti taip, kaip nurodyta Apeigyne.
(3) Religijų reikalų įgaliotinis K. Tumėnas 1977 metais telegrama mane išsikvietęs į Vilnių dėl mano įteikto pareiškimo laidotuvių klausimu aiškiai pasakė: "Neškite kryžių, kunigas gali lydėti numirėlį". Apie tai K. Tumėnas pranešė ir Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui A. Leitai. Mes to ir laikomės, nes tai sutinka su Bažnyčios ir Konstitucijos nuostatais, o ne su ateistų apetitu vis labiau prispausti tikinčiuosius, juos padaryti visiškais beteisiais.
3. Vaikų rengimas išpažinčiai ne pagal įstatymus. Tuo kaltina sekretorė J. Surplienė mane ir tikinčiuosius, remdamasi mokyklos atskyrimu nuo Bažnyčios ir 17, 18 religinių susivienijimų straipsnių pažeidimu.
Atsakymas:
(1) Konstituciją, pagrindinį įstatymą, reikia pritaikyti praktikoje. Kitose valstybėse Bažnyčios atskyrimas nuo mokyklos suprantamas taip: religija nedėstoma mokyklose, bet tuo nedraudžiama religinei bendruomenei turėti savas mokyklas. Pvz., Lenkijoje, Demokratinėje Vokietijoje, Vengrijoje ir kitur tikinčiųjų vaikus religijos moko bažnytiniuose pastatuose, yra atskiri ir vaikų darželiai, taip yra išlaikoma sąžinės laisvė. Kai tuo tarpu religiniai nuostatai mūsų krašte, kurių taip verčia laikytis valdiški bedieviai, atima iš tikinčiųjų religijos ir sąžinės laisvę, kurią garantuoja Konstitucija ir žmogiškoji prigimtis. Praktikoje savo elgesiu ateistai pralenkia net nuostatus, jie prieina prie juokingiausių absurdų: du vaikus klausinėti, egzaminuoti iš tikėjimo dalykų negalima, nes tai, jų tvirtu įsitikinimu, jau mokykla. Kai ateistinė propaganda neduoda norimų vaisių, o tėvai ir toliau veda savo vaikus į bažnyčią, kad čia jie būtų supažindinti su tikėjimo tiesomis, komisijomis ir administracinėmis baudomis persekiojami tie, kurie darbu užimtiems tėvams padeda paruošti jų vaikus pirmai išpažinčiai ir Komunijai. Pvz., šių metų liepos 9 d., kai į Gargždų bažnyčią prieš vakarines pamaldas prisirinko didokas būrys vaikų su motinomis ir kitais tikinčiaisiais, pasitikrinti pas mane tikėjimo žinias, kad gautų kortelę išpažinčiai, į bažnyčią staiga, be jokios pagarbos įsiveržė būrys kažkokių tarnautojų, tarp jų buvo J. Surplienė, finansų skyriaus vedėja Z. Vitkutė, socialinio aprūpinimo viršininkas Suminas ir kiti. Kaip tik tuo metu visiems vaikams pasakiau: "Kas nori gauti kortelę, teišeina į šventorių pasitikrinti žinių." Ėjau aš ir daug vaikų su motinomis iš paskos. Finansų skyriaus vedėja bažnyčioje sušuko: "Kur vedi vaikus?" Šventoriuje po vieną prie ten esančių motinų juos ir tikrinau. Staiga iš bažnyčios išbėgo socialinio aprūpinimo viršininkas ir pradėjo ieškoti kunigo. Motinos Šumino prie kunigo neprileido. Protestuodamos jos pareiškė: "Mums reikalingas kunigas, mes paruošėm vaikus ir atvedėm patikrinti." Viršininkas iš tolo šaukė: "Mokai katekizmo, ar pasirašysi aktą?" "Nesirašysiu jokių aktų", — atsakiau. Girdėjosi, kaip motinos ir močiutės juos mokė: "Kokie jūs lietuviai!..." Komisija pasišalino, o aš tikrinau vaikų žinias toliau, daviau korteles išpažinčiai. Kitą dieną miesto vykdomajame komitete paklausiau sekretorę J. Surplienę, kas vakar dieną buvo atsilankę į bažnyčią. Ji paaiškino, kad tai buvusi komisija, kuri surašė aktą ir įteikė jį Klaipėdos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Leitai. Štai kaip praktikoje atrodo Konstitucijos 50 straipsnis: "LTSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė... Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios." Valstybės ir mokyklos atstovai šeimininkauja bažnyčioje! Konstitucijos 50 str. įsako: "Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama." O ką daro ateistai?
(2) Net religinių susivienijimų 17 str. leidžia vaikų ir jaunuolių specialius susirinkimus, turinčius ryšį su kulto atlikimu. O išpažintis ir šv. Komunija kaip tik priklauso prie kulto, ir kunigai turi pareigą juos paruošti. Bažnyčiose toks ruošimas ir mokymas vyksta kasdien pamokslų metu, katekeze suaugusiems. Ar tai jau mokykla? Sekretorė liepia aprūpinti tik ligonius ir mirštančius, Kristus — Dievas įsako: "Eikite ir mokykite visas tautas." Taigi kieno kunigai turi labiau klausyti? Ateistės J. Surplienės ar Kristaus?
(3) Nors ateistai visokiais būdais stengiasi atimti iš tikinčiųjų galimybę tikėjimą giliau pažinti ir jau 40 metų prievarta visiems bruka ateizmą, sekretorė J. Surplienė negali džiaugtis, kad mažėja tikinčiųjų skaičius Lietuvoje, kad vaikai tik už dovanas lanko bažnyčią, praktikuoja tikėjimą.
Mes prašome jus paveikti ateistus-komunistus, kad jie laikytųsi Konstitucijos ir visiems suteiktų sąžinės laisvę, kurią garantuoja pagrindinis šalies įstatymas. Gargždai, 1986.IX.27.
Po pareiškimu pasirašė kun. A. Šeškevičius ir 682 tikintieji. (Pareiškimas sutrumpintas, kalba netaisyta — red. past.)
***
Šiauliai. 1987 m. kovo 31d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Lebedevas ir Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gaurilčikienė pravedė seminarą Šiaulių miesto ir rajono bažnytinių komitetų nariams. Lebedevas susirinkusiems plačiai aiškino apie Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejų ir pasiruošimą jam, primygtinai stengdamas įtikinti žmones, kad valdžia šiam pasiruošimui nedaro jokių trukdymų. Jis akcentavo, kad kunigams eiti kunigiškas pareigas galima tik savo parapijos ribose, norint išvykti į kitą parapiją, reikalingas rajono vykdomojo komiteto leidimas. Šiuo klausimu lektorius neigiamai atsiliepė apie Žarėnų-Latvelių parapijų kleboną kun. Algirdą Pakamanį bei Bazilionių kleboną kun. Feliksą Baliūną. Lebedevas suminėjo kelis lietuvių kunigus, kurie pastoviai darbuojasi kitose sovietinėse respublikose, o tai, jo nuomone, jau nusikaltimas. Bažnytinių komitetų nariams prisakė sekti kunigų pastoracinę veiklą, atidžiai klausyti jų sakomus pamokslus ir, pastebėjus ką nors priešiško valdžios keliamiems reikalavimams, pranešti atitinkamiems organams. Akcentavo, kad kunigas tėra tik kulto tarnas ir jo veikla privalo griežtai apsiriboti tik sakramentų teikimu tikintiesiems prašant. Lebedevo žodžiais, vieninteliai ir tikri bažnyčių šeimininkai yra vadinami dvidešimtukai. Liepė griežtai kovoti su parašų po neva tarybinę, tikrovę šmeižiančiais pareiškimais rinkimu, devocionalijų pardavinėjimu.
Į klausimą, ar Popiežius Jonas Paulius II galės dalyvauti 600 metų Krikšto Jubiliejuje Lietuvoje, lektorius atsakė neigiamai. Paklausus, kodėl, paaiškino, jog Popiežius yra labai priešiškai nusiteikęs Tarybų Sąjungos atžvilgiu. Lebedevo žodžiais, jis net socialistinės Lietuvos nepripažįsta.
Į klausimą, kodėl J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius jau daugiau nei 25 metai laikomas tremtyje, RRT įgaliotinio pavaduotojas atsakė, kad tai ne valdžios reikalas, o vyskupą J. Steponavičių į Žagarę dirbti vikaru paskyrė vyskupas, mat nesilaikė tarybinių įstatymų.
Iš seminaro tikintieji skirstėsi prislėgti, jie tikėjosi atviresnių diskusijų su valdžios pareigūnais, o šis pokalbis niekuo nesiskyrė nuo ankstesnių "smegenų praplovimų".
***
Alytus.
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Nuorašai:
TSK GB Pirmininkui Čebrikovui
LTSR Saugumo Viršininkui
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Kun. Antano Gražulio,
gyv. Lietuvoje, Alytaus m., Pušyno 6,
P a r e i š k i m a s
1987 m. sausio 8 d. laikraštis "Pravda" atspausdino Tarybų Sąjungos KGB Pirmininko Čebrikovo straipsnį. Jame autorius pažymi, jog yra atvejų, kai saugumo pareigūnai pažeidinėja įstatymus.
Gerb. Gen. Sekretoriau, jausdamas, kad Lietuvos saugumo komiteto nariai savivaliauja, kreipiuosi į Jus.
1986 m. lapkričio 17 d. kažkokie du vyrai (nepažįstami), prieš tai pranešę, telefonu, kad lauktų svečių, atėjo pas mano šeimininkę Jarmalienę, gyvenančią Pušyno 6 (čia ir aš gyvenu nuomininko teisėmis). Jie prisistatė esą saugumo darbuotojai. Šeimininkei įsakė išeiti į miestą ir negrįžti anksčiau 13 val. Po pietų vėl jai buvo įsakyta išeiti iš gyvenamojo namo. Likę vieni kambariuose saugumiečiai kažką dirbo, nes girdėjosi plaktukų dūžiai ir kiti garsai. Neprašyti svečiai išėjo tik,sutemus.
Nuo lapkričio 17 d. maždaug dvi savaites kaimyno Bendoravičiaus šuo buvo apnuodytas įtartinomis aplinkybėmis. Ne kartą prie šeimininkės sandėlio tamsiu paros laiku, net lietui lyjant, pastebėdavom su broliu kažkokius du nepažįstamus vyrus. Mus pastebėję, jie tuojau pat pasišalindavo.
Vėliau šeimininkei buvo įsakyta 6 val. atrakinti namo duris. Atbėgę du vyrai 6 val. 07 min. (tai ir aš su broliu mačiau) įėjo į namą, šviesos nedegė, paaušus, kaip ir anksčiau liepė šeimininkei išeiti į miestą ir grįžti tik jų nustatytu laiku. Per pietus brolis, paprašęs šeimininkę leisti paskambinti telefonu pamatė du nepažįstamus vyrus: užsidengdami savo veidus, jie įbėgo į kambarį. Pagaminusi pietus, namo šeimininkė vėl turėjo palikti "svečius" vienus kambariuose iki vakaro. Per tą laiką už sienos girdėjosi, kad kažką jie dirbo. Neprašyti svečiai išėjo 23 val. 35 min. Po jų išėjimo mano ir šeimininkės radijo imtuvuose atsirado kažkoks pašalinis garsas, trukdantis klausyti net Vilniaus radijo stoties laidas. Tarpais beveik visiškai nesigirdi minėtos radijo stoties programos. Dėl trukdymo klausytis Vilniaus radijo stoties laidų kreipiausi į Alytaus BGA kombinatą. Paaiškino, kad tokių darbų kombinatas neatlieka. Pažįstami radijo imtuvų specialistai įtaria, kad gali būti įrengti pasiklausymo aparatai pas šeimininkę arba gretimame name. Lapkričio 30 d. 6 val. 15 min., išvykdamas draugas kelionėn, pastebėjo stovint prie namo kampo vyrą, kuris, jį pamatęs, greitai pasišalino.
Artėjant šv. Kalėdoms, persekiojimas sustiprėjo. Gruodžio 23 d. apie namą, kuriame gyvenu, stovėjo lengvosios mašinos; vienos atvažiuodavo, kitos nuvažiuodavo. Jose sėdėdavo po du-tris asmenis. Iš mašinų pro užpakalinių durelių langus buvo iškištos kažkokios antenos (tokių parduotuvėse niekada nemačiau). Priėjus prie automašinų, antenas greitai įsidėdavo į vidų o kažkokią aparatūrą uždengdavo. Kai pajusdavo, kad juos stebime, nuvažiuodavo. Pagal numerius inspektoriai nustatė, kad visos tos mašinos iš Vilniaus. Įtariau šias automašinas, kurių valstybiniai numeriai: 3246 LID, A 8236 LI, A 7600 LI, R 3972 LI. Apie tai gruodžio 23 d. Jums pranešiau telegrama.
Gerb. Generalini Sekretoriau, tai, ką esu išdėstęs, man pačiam papasakojo šeimininkė. Ją, kaip pensininkę širdininke moterį, gali atitinkami asmenys priversti paneigti man papasakotus dalykus. Šeimininkė man aiškino: "Kaip aš jų nepriimsiu? Aš gi jų bijau. Jie viską gali. Jie gali ir mane nužudyti ir mano vaikams atkeršyti, juos išmesti iš darbo..."
Ar tai nepažeidinėjimas tarybinių įstatymų, elementariausių žmogaus teisių? Kodėl net tarybinių žinių be trukdymo negalima klausyti? 1987.1.29.
***
Klaipėda. 1986 m. rugpjūčio mėnesį V. Zalomskytė už vaikų katekizaciją buvo nubausta 25 rub. bauda.
***
Kapsukas. Kaip ir visuomet sausio 27 d. Lietuvos tikintieji gausiai susirinko į Marijampolės bažnyčią švęsti garbingojo Dievo Tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus mirties minėjimą.
Šventėje dalyvavo vyskupai: Julijonas Steponavičius, Juozapas Preikšas, Vladas Michelevičius ir skaitlingas būrys kunigų. Sumos pamokslą pasakė vyskupas V. Michelevičius, per šv. Mišias giedojo jungtinis vargonininkų choras.
Pasibaigus pamaldoms, tikintieji dar ilgai nesiskirstė nuo Arkivyskupo sarkofago.
Sausio 26 d. vakare į Marijampolės bažnyčią prie arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus sarakofago pasisemti tikėjimo, ryžto ir aukos dvasios iš įvairių Lietuvos kampelių rinkosi vaikai ir jaunimas. Po šv. Mišių ir pamokslo, kurį pasakė kun. Kęstutis Brilius, parapijų jaunimo atstovai atliko iš anksto pasiruoštą programą: buvo giedamos giesmės, skaitomos maldos, eilėraščiai.
***
Rudamina (Lazdijų raj.). 1987 m. vasario 5 ir 7 d. Rudaminos bažnyčioje buvo paminėtos a.a. kun. Juozapo Zdebskio žuvimo pirmosios metinės.
Vasario 5-tos dienos pamaldose dalyvavo apie 30 kunigų ir J. E. vysk. Vincentas Sladkevičius. Po šv. Mišių vyskupas kartu su kunigais bei tikinčiaisiais procesijos būdu nuėjo prie šventoriuje esančio kun. J. Zdebskio kapo, kur visi drauge pasimeldė. Vysk. V. Sladkevičius bei kun. Leonas Kalinauskas pasakė pamokslus.
Vasario 7 d. (šeštadienį) į Rudaminos bažnyčią atvyko daug tikinčio jaunimo bei suaugusiųjų, kurie dėl darbo ir mokslo negalėjo dalyvauti vasario 5 d. pamaldose. Šeštadienį šv. Mišias koncelebravo 7 kunigai ir J. E. vysk. Julijonas Steponavičius. Pamoksle, kurį pasakė J. E. vysk. J. Steponavičius, buvo iškeltos teigiamos a.a. kun. J. Zdebskio savybės, bei jo veiklos įnašas į Bažnyčios bei tautos istoriją.
Po šv. Mišių vyskupas, kunigai, jaunimas apsirengęs tautiniais rūbais, bei tikintieji susirinko prie kun. J. Zdebskio kapo. Po vysk. J. Steponavičiaus pravestų pamaldų už mirusįjį, keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun. Vincentas Jalinskas bei jaunimo atstovas. Visi drauge sugiedojo Marija, Marija...
***
Žarėnai-Latveliai (Šiaulių raj.). 1987 m. rugpjūčio 18 d. Šiaulių miesto liaudies teismas, vadovaujamas pirmininko V. Krūmo bei pavaduotojo A. Neverausko, nubaudė Žarėnų - Latvelių parapijų kleboną kun. Algirdą Pakamanį 50 rub. administracine bauda. Rugpjūčio 18 d. nutarime pažymėta, kad kun. A. Pakamanis kaltinamas ir paskirta bauda už tai, kad be valdžios leidimo nuvyko į Varduvą ir ten atlaidų metu pasakė, jų žiniomis, nereliginio turinio pamokslą. Kun. A. Pakamanis, motyvuodamas, kad Religinių susivienijimų nuostatai neteisėti, nesuderinami su kunigo sąžine, atsisakė mokėti paskirtą baudą. 1987 m. sausio 3 d. Šiaulių liaudies teismo vykdytoja L. Jocienė raštu paragino kun. A. Pakamanį sumokėti baudą. Sausio 10 d. buvo gautas pakartotinas paskutinis raginimas atvykti ir sumokėti 50 rub. baudą. Kadangi kun. A. Pakamanis atsisakė tai padaryti, į kleboniją prisistatė liaudies teismo vykdytoja L. Jocienė, milicijos pareigūnas vyr. leitenantas Juozapavičius, Šakynos apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Valdemaras Meiliulis bei vairuotojas Pranas Beleckas. Milicijos pareigūnas Juozapavičius paaiškino, jog kun. A. Pakamanis, pažeidė tarybinius įstatymus ir teisingai nubaustas, kunigui atsisakius mokėti baudą, nurodyta pinigų suma bus išieškoma, konfiskuojant asmeninius daiktus. Teismo vykdytoja J. Jocienė sustatė turto aprašymo aktą, pagal kurį iš kun. A. Pakamanio paimta automobilio "Moskvič" priekinio lango stiklas bei elektroninis laikrodis.
***
1987 m. sausio 19 d. Klaipėdos tikinčiųjų 4 atstovai kreipėsi į TSRS Reikalų tarybą Maskvoje, reikalaudami grąžinti neteisėtai iš jų valdžios atimtą Taikos Karalienės bažnyčią. Valdžios pareigūnai bandė "nuraminti" žmones, siūlydami Klaipėdoje esančios bažnytėlės rekonstrukciją ar net leidimą statyti naują. Klaipėdiečiai kategoriškai atsisakė panašių siūlymų, reikalaudami pilno neteisėtų iš valdžios pusės veiksmų atitaisymo.
Tą pačią dieną į Religijų reikalų tarybą Maskvoje atvyko kita, maždaug 15 asmenų tikinčiųjų delegacija. Jos tarpe buvo asmenys beveik iš visų Lietuvos vyskupijų: Juozas Kazalupskas, Petras Cidzikas, Petras Gražulis, Alfonsas Bumbulis, Saulius Kelpšas, Janina Judikevičiūtė, Aldona Raižytė, Robertas Grigas, Žemaitytė, Valaitytė ir kt. Delegacija prisidėjo prie klaipėdiečių reikalavimo grąžinti neteisėtai paimtą ir paverstą filharmonijos sale Klaipėdos Taikos Karalienės šventovę,, reikalavo, kad valdiški bedieviai nesikištų į Bažnyčios vidaus reikalus, leistų J. E. Vyskupui Julijonui Steponavičiui eiti savo ganytojiškas pareigas Vilniaus arkivyskupijoje, liautųsi terorizuoti vyskupus, netrukdytų jaunuoliams laisvai stoti į vienintelę respublikoje veikiančią Kauno kunigų Seminariją, — nutraukti tikinčiųjų, ypatingai jaunimo, valdžios pareigūnų (saugumo, milicijos bei mokytojų) vykdomą persekiojimą.
Juos priėmęs RRT įstaigos pareigūnas elgėsi itin mandagiai, kas visiškai nebūdinga tikinčiųjų susitikimuose su valdžios atstovais. Pats pripažino, jog savo laiku cerkvių, bažnyčių atėminė-jimas, pavertimas sandėliais, arklidėmis ar tiesiog sunaikinimas, vienuolynų uždarinėjimas — "juoda dėmė šalies istorijoje"; stebėjosi ir sakė nežinąs, kokiu pagrindu vadovavosi LTSR Ministrų Taryba, išleisdama įsakymą uždaryti Klaipėdos bažnyčią, tai, jo įsitikinimu, aiški klaida, tik vargu, ar bus įmanoma ją atitaisyti, grąžinant atimtą bažnyčią, mat valdžia dar niekada nėra nieko grąžinusi, išskyrus vieną Rusijos vienuolyną, kurio grąžinimas buvęs išimtiniu atveju, sekė ankstesnis siūlymas sutikti su esamos bažnyčios rekonstravimu ar naujos statyba. Atvykusieji, kaip ir klaipėdiečiai, nesutiko su jokiais kitais variantais, reikalavo pilno klaidos, kurią pripažino ir RRT įstaigos atstovas, atitaisymo. Atsisveikinant pareigūnas prasitarė, kad Vilniuje šiomis dienomis vieši jų įstaigos atsakingi darbuotojai ir kaip tik svarsto Klaipėdos bažnyčios klausimą, todėl greitu laiku jie gausią atsakymą. Apie grubų valdžios pareigūnų kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus, tikinčio jaunimo terorizavimą įstaigoje pareiškė nieko negirdėję.
Rytojaus dieną (sausio 20 d.) minėta delegacija, prie kurios prisijungė ir klaipėdiečiai, nuvyko į TSRS KP CK priimamąjį.
Ten apie jų atvykimą jau buvo žinoma ir laukė. Delegaciją priėmė atsakingas CK darbuotojas Kryginas. Kryginas sunkiai patikėjo ar tiesiog, švelniai sakant, apsimetė nežinąs apie valdžios vykdomus tikinčiųjų persekiojimus, grubų saugumiečių kišimąsi į Seminarijos reikalus. Ir tik kai Petras Gražulis ir Saulius Kelpšas vienas po kito keliais žodžiais papasakojo, kaip jie jau 7 metai saugumo terorizuojami, neleidžiant įstoti į Kunigų Seminariją, Kryginas pažadėjo pasidomėti tokiais "perlenkimais".
Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimo klausimu CK atstovas atvykusiems pažadėjo vieno mėnesio laikotarpyje duoti atsakymą. Tikintieji pareiškė Kryginui tol ieškos tiesos, rinks parašus po pareiškimais, kol bažnyčia bus grąžinta.
Pokalbiui baigiantis, delegacija atkreipė KP CK atstovo dėmesį į tai, jog respublikos saugumas ir kiti valdžios pareigūnai trukdo tikintiesiems pareiškimais kreiptis į šalies vyriausybę jiems rūpimais klausimais, už parašų rinkimą ar pasirašymą po protestais tardo bei gąsdina. Kai kurie, išsigandę čekistų bauginimų, net atsisako savo parašų; vykstančius į Maskvą susitikti su valdžios atstovais ne kartą sulaiko ir grąžina atgal, — o grįžusius tardo ir gąsdina saugume, terorizuoja darbovietėse. Delegacijos nariai reikalavo, kad CK atstovas Kryginas pasidomėtų ir šiais "valdžios pareigūnų perlenkimais", uždraustų tokį grubų žmonių terorizavimą, teigė, kad jei tuo nebus tinkamai ir laiku pasirūpinta, toks pats likimas laukia ir jų, išdrįsusių ieškoti tiesos ir teisingumo.
