"LKB Kronika" nr.9 

Rajoniniai laikraščiai gruodžio - sausio mėn. persispausdino patarėjo prie LTSR Ministrų Tarybos Prano Mišučio straipsnį „Tarybinis įstatymas ir religija". Savaitraštis „Kalba Vilnius" patalpino platų P. Mišučio straipsnį „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis" (1974, Nr. 5). Radijo „Akiratis" laidų metu Ministrų Tarybos patarėjas įtikinėjo liaudį, kad tarybiniai įstatymai religinių kultų atžvilgiu labai humaniški.

  Kodėl taip sukruto ateistinė propaganda?

  „Mūsų pareiga demaskuoti reakcinės užsienio propagandos ir vietinių reakcionierių mėginimus juodinti tarybinę tikrovę, iškraipyti padėtį" 1 — rašo Mišutis. Bedieviška propaganda, žūt būt, nori įtikinti, kad „Mūsų įstatymai dėl religinių kultų demokratiški."

  Panagrinėkime, ką Mišutis pasakė apie Bažnyčios „laisvę" ir ką nutylėjo.

  1974 vasario viduryje Vilniuje vyko Lietuvos komjaunimo XVIII suvažiavimas, ypatingą dėmesį skyręs komunistiniam Lietuvos jaunimo auklėjimui. Lietuvos LKJS CK pirmasis sekretorius V. Baltrūnas gyrėsi pasiektais rezultatais, auklėjant jaunimą patriotizmo ir internacionalizmo dvasia. Anot jo, gerų rezultatų davęs sąjunginis komjaunimo žygis tarybinės liaudies revoliucinės, kovų ir darbo šlovės vietomis. Per 3 metus žygio dalyviai atidengė apie 150 paminklinių obeliskų, memorialinių lentų, įrengę 678 muziejus, kovinės šlovės kambarius ir kampelius. Ateityje komjaunimas ir pionierių organizacija ypatingai privalo ugdyti jaunimo ištikimybę ir pagarbą daugianacionalinei Tėvynei.

  LKP CK sekretorius A. Barkauskas kalbėjo: „Kiekviename kolektyve reikia planuoti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbą, sumaniau ir išradingiau panaudoti kariniam - patriotiniam auklėjimui revoliucinio judėjimo, Didžiojo Tėvynės karo didvyriškumo pavyzdžius, muziejų ekspozicijas, parodas, rengti susitikimus su Tarybinės Armijos kariais, veteranais, buvusiais pogrindininkais, organizuoti išvykas į kovų ir pergalių vietas."

  Abu lektoriai smerkė vadinamą nacionalizmą. Deja, gyvenimas rodo, kad tuščios pastangos suniekinti ir ištrinti Tautos praeitį, o jos okupaciją įteisinti, kaip „didvyrišką liaudies žygį". Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimas ir moksleiviai nepamiršta kuo nors atžymėti vasario 16-sios. Alytuje buvo iškeltos net trys trispalvės vėliavos. Jonavoje išplatintos proklamacijos ir t.t.

  Mūsų laikais labai madinga kalbėti apie dialogą. Jo siekia taip pat katalikai ir komunistai. Popiežiaus pasiuntinys prieš kiek laiko lankėsi Maskvoje, o š.m. kovo 21 TSRS Užsienio reikalų ministras Gromyko apsilankė pas popiežių Paulių VI.

  Ko Lietuvos katalikai laukia iš būsimo dialogo su komunistine valdžia?

  Katalikai yra įsitikinę, kad dialogas reikalingas, tačiau iliuzijoms nepasiduoda. Dialogas tik tada gali atnešti naudą, kai abi pusės parodo gerą valią. Apie komunistinės valdžios „gerą valią" liudija kunigų teismai už vaikų katekizaciją, tikinčiųjų P. Pliuiros, P. Petronio, J. Stašaičio įkalinimas už maldaknygių ir religinės literatūros gaminimą, tardymai už religinės literatūros turėjimą, draudimas net skųstis tarybinei valdžiai dėl administratyvinio tikinčiųjų persekiojimo, melas pasauliui apie Lietuvos katalikų padėtį. . . Iki šiol komunistinė valdžia tikinčiųjų atžvilgiu naudoja tik melą ir jėgą. Atrodo, kad dialogas su Bažnyčia jai tik tiek reikalingas, kad Vatikanas tylėtų apie katalikų persekiojimą Tarybų Sąjungoje, tikėdamasis tikinčiųjų būklės palengvinimo. Dialogas turi pasitarnauti pasaulio viešosios opinijos suklaidinimui, juk — Tarybų Sąjungoje esanti religijos laisvė.

  1973 lapkričio 19 Kauno Vykdomojo komiteto darbuotojas Vytautas Vaičiūnas, lankęs miesto statomus objektus, apie 12 vai. sugrįžo į namus papietauti. Namuose (Hipodromo g. 46) rado savo seną pažįstamą, buvusį mokytoją Povilą Petronį. Po 15 minučių paskambino kažkoks nepažįstamas vyriškis. Vos šeimininkas pravėrė duris, šeši vyrai atbėgo iš laiptinės ir įsiveržė į kambarį. Įsibrovėliai nepasisakė, kas jie tokie, neparodę jokių dokumentų, išsivedė su savim Povilą Petronį. Išėjo, bet nevisi — trys liko laukti iki 18 vai., t.y. iki kratos pradžios. Jai vadovavo saugumo darbuotojas, ypatingai svarbių bylų tardytojas majoras Limauskas. „Kviestiniai" — Vladimiras Gluš-čevskis ir Vladimiras Engelhartas. Saugumiečiai kviestiniai — liudininkais paprastai pasikviečia savus žmones. Lapkričio 19 nesuspėta visko iškrėsti, todėl 22 vai. majoras Limauskas kviestinius atleido, o pats išvažiavo, palikęs V. Vaičiūno bute budėti tris saugumiečius. Vienas jų — Vilimas — vėliau šeimininką tardė.

  Kitos dienos rytą pasirodė majoras Limauskas su kitu saugumiečiu ir kviestiniais. Krata buvo tęsiama. Už kelių valandų trys saugumiečiai V. Vaičiūno žmoną Leonorą nusivedė į sodo namelį ir padarė kratą. Baigę krėsti, saugumiečiai E. Vaičiūnienę nugabeno į Kauno saugumą tardymui, trukusiam apie 9 valandas. Kitą dieną ji buvo tardoma dar 7 valandas.

  1974 sausio 18 tardymui į Vilniaus saugumo komitetą buvo iškviestas Virgilijus Jaugelis. Tardytojas Lazarevičius norėjo sužinoti, iš kokio asmens Virgilijus gavo krepšį su rotatoriaus vaškuotėmis. V. Jaugelis paaiškino, kad, jo manymu, padaryta krata yra nusikaltimas, nes Konstitucija garantuojanti spaudos laisvę. Patys krėtėjai — nusikaltėliai. Dėl šios priežasties atsisakąs kalbėti. Vienas iš tardytojų pareiškė nuomonę, kad reiktų V. Jaugelį nugabenti į psichiatrinę ligoninę ir patikrinti sveikatą.
Sekančią dieną V. Jaugelis vėl buvo tardomas. Klausinėjo, ar Virgilijus pažįstąs Petronį, kun. Zdebskį ir kt. asmenis. Buvo paimti pirštų atspaudai ir rašysenos pavyzdžiai.

Vasario 25 (1974) į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviestas kun. J. Buliauskas, tačiau į tardytojo klausimus neatsakinėjo, motyvuodamas, kad jis neturi teisės jį tardyti dėl religinių dalykų.

  1973 gruodžio 19-20 Vilniuje, Lenino raj. liaudies teisme buvo nagrinėjama „valstybinio turto grobstytojų" byla. Ją vedė teisėjas Stankevičius.

  Prokuroras Dėdinas kaltinamajame akte, kurį skaitė apie 3 valandas, apakaltino teisiamąjį A. Terlecką pagal Lietuvos TSR BK 160, 157, 94 str. antrąją dalį. Pastarojo straippsnio antroji dalis kalba apie grupinį nusikaltimą, nors kaltinamųjų suole — tik vienas A. Terleckas. Iš kaltinamojo akto paaiškėjo, kad A. Terleckas yra baigęs aukštąjį mokslą — diplomuotas ekonmistas. Be to, studijavo istoriją. 1958 metais teistas pagal BK 58 str. už politinį nusikaltimą. Kalbama, kad Terleckas buvęs „didelis krislas" tarybinės valdžios akyse ir ji panorėjo atsikeršyti. Teismo eiga šią nuomonę pilnai patvirtino.

   Nuo 1972 m. A. Terleckas dirbo valgyklų - restoranų valdybos žinioje esančiame konditerijos ceche. Nuo 1972 rudens iki 1973 balandžio vidurio buvo cecho vedėju, o po to, iki gegužės 24 to paties cecho produkcijos žaliavos sandėlininku. 1973.V.24 jis suimamas. Po suėmimo jo bute daroma krata, kurios tikslas išaiškinti jam inkriminuojamą nusikaltimą — valstybinio turto grobstymą. Keista, bet kratos metu buvo paimti žurnalai: „N. Romuva", „Mūsų Vilnius" ir kt. Ką jie bendro turi su bulkutėmis?

VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA

Vilnius
   Lietuvos TSR Prokurorui
   Lapienio Vlado, Antano,
   gyv. Vilniuje, Dauguviečio g. 5 bt. 11
   P a r e i š k i m a s

  Sutinkamai su LTSR BPK 242 str. pranešu, kad saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, darydami kratą mano bute, 1973 lapkričio 20, pažeidė LTSR BPK 192 str., paimdami į saugumą šias religinio turinio knygas, kurių neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą. (V. Lapienis tiksliai išvardija 59 religinio turinio knygas ir primena dar daug kitų knygų, brošiūrų bei atskirų lapų, paimtų į saugumą, kurie nebuvo įrašyti į kratos protokolą nei į pridedamą apyrašą. — Red. pastaba).

 LTSR BPK 192 str. aiškiai parašyta: „visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi kviestiniams bei kitiems esantiems akivaizdoje asmenims ir išvardijami poėmio ar kratos protokole arba prie jo pridedemajame apyraše, nurodant jų kiekį... ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje." Iš tikrųjų, saugumo darbuotojai šio kodekso 192 str. nurodymų visiškai nesilaikydami, savavališkai paėmė šiame rašte paminėtas ir daugelį nepaminėtų knygų, neįrašydami nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą, susidėjo į maišus, jų neužantspaudavo, susikrovė į mašiną ir išsivežė. Prieš išvažiuodamas vyr. leitenantas Gudas pasakė: „Šias knygas gal būt grąžinsime."

  Saugumo darbuotojai pažeidė ne tik LTSR BPK 192 str., bet ir LTSR Konstitucijos 10 str. (Knygos yra mano asmeninė nuosavybė, kadangi įgytos iš darbo pajamų); 96 str. (kur užtikrinama sąžinės laisvė); 97 str. (kur piliečiams įstatymu garantuojama:, žodžio laisvė, b. spaudos laisvė). Be to, pažeidžiami tarptautiniai susitarimai: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje.