Tarybinė spauda rašė
„Komunizmo Švyturys". 1978 m. vasario 21d. Nr.23
„TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama".
TSRS konstitucijos 52str.
„Socializmas garantuoja sąžinės laisvę". Tai įrašyta TSRS Konstitucijoje.
Didžiojo Spalio socialistinė revoliucija išlaisvino žmogų iš materialinės ir dvasinės priespaudos. Prieš šešiasdešimt metų, vasario mėn., buvo paskelbtas V.Lenino pasirašytas Liaudies Komisarų Tarybos dekretas „Dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios". Šis istorinis dokumentas nustatė pagrindinius tarybų valstybės santykių su religija ir Bažnyčia principus, užtikrinusius sąžinės laisvės įgyvendinimą.
Dekretas nustatė kiekvienam piliečiui teisę išpažinti kurią nors religiją ar netikėti. Tikėjimas tapo žmogaus sąžinės reikalu. Į jokius valstybinius aktus žmogaus santykis su religija nežymimas. Tikintiems piliečiams suteiktos galimybės atlikinėti religines apeigas, jeigu jos nepažeidžia viešosios tvarkos ir kitų piliečių teisių.
Tarybinė valstybė nuosekliai laikosi šio dekreto idėjų. Jos atsispindėjo visose Tarybų šalies konstitucijose. Dekreto principai įtvirtinti ir naujoje TSRS Konstitucijoje, kurią pernai priėmė neeilinė TSRS Aukščiausiosios Tarybos sesija.
Valstybės atskyrimas nuo Bažnyčios yra pagrindinė sąžinės laisvės garantija. Valstybė nesikiša į Bažnyčios kanoninę ir liturginę veiklą, Bažnyčia negali kištis į valstybinių organų veiklą.
Svarbus naujosios TSRS Konstitucijos teiginys yra draudimas kurstyti piliečių nesantaiką religinių tikėjimų pagrindu. Iš to išplaukia reikalavimas, kad ateistai neįžeistų tikinčiųjų religinių jausmų, o religininkai neužgauliotų ir neįžeidinėtų ateistų.
Tikintys ir netikintys Tarybų šalies piliečiai yra lygiateisiai prieš įstatymus. Visi jie aktyviai dalyvauja kuriant išvystytą socializmą ir gali naudotis jo pasiekimais. TSRS piliečių lygiateisiškumas užtikrinamas visose ekonominio, politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo srityse. Tai yra įrašyta TSRS Konstitucijoje, 34 straipsnyje.
TSRS Konstitucija svarbiausia piliečių pareiga laiko tarybinių įstatymų vykdymą, teisinių normų laikymąsi. Tai, žinoma, liečia ir tikinčiuosius bei dvasininkus. Pastarieji negali pažeidinėti bet kurių įstatymų, taip pat ir religinių kultų klausimais, naudoti religiją antitarybinės veiklos kurstymui, raginti tikinčiuosius nevykdyti pilietinių pareigų, nedalyvauti ' visuomeniniame ir politiniame šalies gyvenime, atlikti religines apeigas, žalojančias žmogaus sveikatą. Tai plaukia iš TSRS Konstitucijos 39 str., reikalaujančio, kad pilietinių teisių ir laisvių panaudojimas neturi kenkti visuomenės, valstybės ir kitų piliečių interesams.
Tarybiniai įstatymai tarnauja visų piliečių laisvei ir gerovei. TSRS Konstitucijos 52 str. įtvirtina mokyklos atskyrimą nuo Bažnyčios. Remiantis šiuo principu yra priimti TSR Sąjungos įstatymų dėl liaudies švietimo pagrindai, nustatę piliečių mokymo pobūdį. Tuo pašalinama galimybė prievarta primesti religiją jaunajai kartai, užtikrinamas laisvas asmenybės vystymasis. Kartu tarybiniai įstatymai nedraudžia tėvams mokyti savo vaikus tikėjimo tiesų šeimoje. Tai yra privatus piliečių reikalas. Vaikai kartu su tėvais gali lankyti bažnyčią, melstis, priimti Pirmąją Komuniją, gauti Sutvirtinimo sakramentą. Tam reikalui vyskupai ir vyskupijų valdytojai savo nuožiūra išvyksta į atitinkamas religines bendruomenes.
Naujoji TSRS Konstitucija, reali tikrovė neduoda jokio pagrindo reakcinės buržuazinės propagandos tvirtinimams, neva Tarybų Lietuvoje nesą sąžinės laisvės, tikintieji kenčia priespaudą, laikomi antraeiliais piliečiais ir t.t. Tačiau tokie prasimanymai vis dar dažnai pasirodo reakcingoje išeivijos spaudoje, girdimi per Vatikano ir kitas radijo stotis. Tai grynas melas, kuriuo siekiama suklaidinti padėties nežinančius žmones, dezorientuoti visuomenę.
Tarybų valdžia labai rimtai atsižvelgia į tikinčių piliečių poreikius. Respublikoje veikia 630 katalikų bažnyčių, 94 stačiatikių ir sentikių cerkvės, 30 liuteronų ir reformatų kirchių, 4 baptistų maldos namai, dvi sinagogos, viena mečetė ir karaimų maldos namai. Valstybė, neteikdama materialinės paramos Bažnyčiai, neapmokestina jos pajamų, gautų iš savanoriškų aukų.
Kiekvienas, kuris nori, gali lankyti bažnyčią, melstis, atlikinėti religines apeigas. Tikinčiuosius aptarnauja daugiau kaip 800 kulto tarnų, iš jų - per 700 kunigų. Periodiškai išleidžiama religinė literatūra. Lietuvių kalba išėjo 11 Vatikano susirinkimo dokumentai, Šv. Rašto Naujasis Testamentas, neseniai nemažu tiražu išspausdinta maldaknygė. Respublikoje veikia 5 katalikų ir viena stačiatikių vyskupijų kurijos, Aukščiausioji sentikių taryba, liuteronų, reformatų konsistorijos. Katalikų dvasininkija palaiko ryšius su Vatikanu, išvyksta į sinodus ir kongresus, dalyvauja ekumeniniame ir kovos už taiką judėjimuose. Tarp valstybės ir Bažnyčios nusistovėjo normalūs santykiai.
Didžiulė dauguma dvasininkų yra ne tiktai lojalūs tarybų valdžiai, bet ir aktyviai palaiko jos užsienio ir vidaus politiką.
Vadinamiesiems kovotojams už tikėjimo laisvę rūpi ne sąžinės laisvė, bet kiti tikslai. Dėdamiesi lietuvių tautos gelbėtojais, jie juodina Tarybų Lietuvos laimėjimus, nori, kad lietuvių tauta atsisakytų socializmo, grįžtų į buržuazijos jungą. Siekdami pasukti istorijos ratą atgal, jie nori susigrąžinti buržuazijos teiktas privilegijas, jėga primesti savo ideologiją kitiems, jos nepripažįstantiems. Aišku, kad tokia kai kurių dvasininkų veikla nerado ir neras tikinčių darbo žmonių pritarimo, yra jų smerkiama.
Demokratiniai tarybų valstybės sąžinės laisvės principai jau visiškai įsitvirtino mūsų respublikoje. Jų nepažeidžiamumą garantuoja naujoji TSRS konstitucija, tarybiniai įstatymai, socialistinis gyvenimo būdas.
Religijų reikalų tarybos
prie TSRS Ministrų Tarybos
įgaliotinis Lietuvos TSRK. Tumėnas
