Kaunas. 1988 m. birželio 30 d. į Kauno arkivyskupijos kuriją kasmetiniam susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai.
P. Anilionis, pranešąs, kad šiais metais tradicinės jo paskaitos dekanams nebus, pasiūlė bendrai pasikalbėti rūpimais klausimais. Pats P. Anilionis pradėjo aiškinti, kad kapinių paminklų dirbtuvės jau įpareigotos, piliečiams pageidaujant, oficialiai ant paminklų iškalti religinius ženklus, iki šiol valdiškiems meistrams tai buvo draudžiama; nedraudžiama valdiškoms įstaigoms priimti užsakymus ir antkapiniams kryžiams.
Įgaliotinis agitavo dekanus, kad dabar labai lengva ir tikslinga kunigų vardu pastatytus parapijinius pastatus — klebonijas perrašyti valstybei, kuri įsipareigoja juos išnuomoti bažnyčios tarnautojams.
Į klausimą, ar persitvarkymas nepalies valstybės ir bažnyčios santykių, ta prasme, ar ir toliau bus kalinami kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, P. Anilionis atsakė, kad šis klausimas yra svarstomas, tačiau visa eilė atsakingų darbuotojų kol kas prieš šių kunigų išlaisvinimą." Supraskite, mes, kaip ir jūs, savo tarpe turime ateistinių ekstremistų, su kuriais taip pat nelengva susikalbėti", — švelnino padėtį įgaliotinis.
Susitikimo metu dekanai ne perdaugiausia tikėjo įgaliotinio P. Anilionio rodomu gerumu (ateitis parodys); klausimai lietė ūkinius reikalus.
* * *
Vilnius. 1988 m. gegužės mėnesio pabaigoje Vilniaus arkivyskupijos kurija gavo RRT įgaliotinio Petro Anilionio raštą, kuriame pranešama, kad tikinčiųjų pareiškimai, adresuoti TSKP CK Maskvoje, prašant grąžinti Vilniaus Katedrą — dabartinę Paveikslų galeriją — iš Maskvos yra persiųsti jam. P. Anilionis savo rašte tvirtina, kad šiuo metu nėra galimybės prašymą išspręsti teigiamai.
* * *
Vilnius-Kaunas. 1988 m. gegužės 22 d. 15 val. susimąstę ir rimti vilniečiai bei svečiai rinkosi į Gedimino aikštę prisiminti ir pagerbti 1948 m. trėmimo aukas tų, kurie masiškai gulė amžinam poilsiui Sibiro žemėje ar šiaurės ledjūrio pakrantėse (Gegužės 21 d. prie Angariečio paminklo trėmimo aukos buvo prisimintos oficialiai).
Vos spėjus kai kam prabilti ir sugiedojus tautos himną, iš garsiakalbių sugriaudėjo "Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas...", o milicijos pareigūnai pareikalavo tuojau pat išsiskirstyti. Žmonėms prieš akis kraupiu paveikslu iškilo šiurpi praeitis, o tuo metu visais decibelais aikštėje trankėsi valdžios pareigūnų paleista skardi muzika. Saugumo ir milicijos pastangomis per keliolika minučių minia buvo išsklaidyta.
Tai, net šiais išdeklaruotais demokratijos laikais, mažiau stebina nei kai kurių parapijų kunigų elgesys. Visa Lietuva, net ir netikintieji, žinojo, kad gegužės 22 d. vakare bažnyčiose vyks žuvusių ir mirusių 1948 m. represijų aukų paminėjimai. Deja, daugelyje bažnyčių, ypatingai miestuose, apie tai nebuvo paskelbta, ir vis tik žmonės tą dieną į bažnyčias rinkosi gausiau nei įprastai. Tai ypatingai pasakytina apie tokius pamaldumo ir lietuviškumo židinius kaip šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje ar Kauno Katedra. Kodėl tylėjo kunigai? Atrodo, be pagrindo, juk ir valdžios pastangomis buvo surengtas atitinkamas minėjimas. Ar naudingas mums šis tariamas santūrumas? Tą atmintiną vakarą tikintieji iš kunigų prašė tik maldos, maldos už toli nuo Tėvynės mirusius savo artimuosius, tautiečius. Kiekvienų gedulingų pamaldų metu kalbame: "Šventa ir išganinga mintis melstis už mirusius." Kodėl nepanorome drauge pasimelsti už tūkstančius savo tautiečių, kurių kaulai išbarstyti Sibiro platybėse? Kauno Katedroje pamokslininkas labai išraiškingai laviravo žodžiais. Nė mažiausios užuominos, kokia šventų Mišių intencija. Po pamaldų vargonai ilgai grojo įvairias muzikines variacijas. Žmonės nesiskirstė. Nutilus vargonams, sausakimšai užpilde, katedrą tikintieji bendrai pasimeldė už mirusius, sugiedojo Lietuvos himną. Nepaisant prapliupusio lietaus, stalinizmo aukos buvo paminėtos ir prie Maironio kapo.
* * *
Kaunas. 1988 m. gegužės 22 d. Kauno Kunigų seminarijos bažnyčioje dvasios tėvas paragino klierikus maldoje prisiminti prieš 40 metų deportuotas Stalino aukas. Pirmą kartą po 1944 m. Seminarijos bažnyčioje buvo sugiedotas tautos himnas "Lietuva, Tėvyne mūsų..."
* * *
Žagarė (Joniškio raj.). 1988 m. vasario mėnesio pradžioje Žagarės klebonas kun. Gustavas Gudanavičius buvo iškviestas į Joniškio prokuratūrą. Rajono prokuroras kun. G. Gudanavičių įspėjo už pasirašymą po kreipimusi į pasaulio geros valios žmones vasario 16 d. proga, grasino, kad už tokią veiklą jis gali būti nubaustas 10 metų laisvės atėmimo bausme.
* * *
Lazdijai. 1988 m. kovo mėnesio pabaigoje į Lazdijų rajono vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono parapijų komitetų nariai. Šį kartą juos "švietė" pats RRT įgaliotinis Petras Anilionis. Išliaupsinęs sovietine, sąžinės ir religijos laisvę, įgaliotinis puolėsi koneveikti valdžios vadinamus kunigus ekstremistus, tarp jų kun. Roką Puzoną bei kun. Petrą Kastytį Krikščiukaitį. įgaliotiniui kėlė nerimą, kad minėti kunigai, atlikdami religinius patarnavimus, keletą kartų lankėsi rajono bažnyčiose — Rudaminoje ir Leipalingyje. Netiko ir jaunuolio Roberto Grigo Leipalingyje laidotuvių metu pasakyti žodžiai: "Nors ir į gabalėlius mus sukapotų, vis tiek kalbėsime — dabartinėmis sąlygomis Tarybų Sąjungoje religijos laisvės nėra!"
RRT įgaliotinis P. Anilionis reikalavo, kad ateityje bažnytiniai komitetai tokiems kaip kun. R. Puzonas ar jaunuolis R. Grigas neleistų kalbėti ne tik bažnyčiose, bet ir kapinėse, priešingu atveju, baus pačias religines bendruomenes.
* * *
Alytus. 1988 m. gegužės 5 d. Alytaus II bažnytinio komiteto nariai V. Alekna ir S. Bendoravičius nuvyko į RRT įgaliotinio įstaigą Vilniuje sužinoti valdžios sprendimą dėl bažnyčios patalpų praplėtimo. Juos priėmęs pavaduotojas Juozėnas pareiškė, kad šį klausimą spręs LTSR Ministrų Taryba. Ministrų Taryboje priimamojo viršininkas Visockas ir pareigūnė Korabliova komiteto nariams paaiškino, kad klausimą tikrai spręs Ministrų Taryba, o tikintieji sprendimą gali sužinoti gegužės 5 d. vakare Alytaus rajono vykdomajame komitete. Vykdomajame komitete konkretaus atsakymo nebuvo gauta. Aiškinama, kad klausimą turi spręsti vietos valdžia ar net Maskva. Rajono valdžios nuomone Alytaus II bažnyčios plėsti nereikia, nes nepilna Alytaus I bažnyčia, ypatingai žiemą (Alytaus I bažnyčia neapšildoma).
Vykdomojo komiteto siūloma išeitis — tikintieji, nebijokite pašalti ar nuvažiuoti į tolimesnes bažnyčias.
* * *
Rudamina (Lazdijų raj.). 1988 m. vasario mėnesio pradžioje Lazdijų rajono Rudaminos gamybinio padalinio "Kirsnos" kolūkio brigadininkas Algis Sakalauskas, sukvietęs savo brigados žmones, paprašė juos pasirašyti po kažkokiu raštu. A. Sakalauskas tvirtino, kad tai raštas dėl naujo kunigo Rudaminai paskyrimo. Esą kunigas jau paskirtas, reikia tik surinkti žmonių parašus, kurie paliudytų, kad kunigas tikrai jiems reikalingas.
1988 m. vasario 13 d. rajoninis laikraštis "Darbo vėliava" išspausdino "Kirsnos" kolūkio gyventojų pareiškimą. Pareiškime piktai pasisakoma prieš tikinčiuosius, vasario 5 d. iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkusius į Rudaminos bažnyčią paminėti ir pasimelsti už a.a. kun. J. Zdebskį jo antrųjų mirties metinių proga. Juos bandoma kaltinti ekstremistiniais išpuoliais, nieko bendro neturinčiais su mirusiojo prisiminimu, grasinama, jog ateityje tokie minėjimai nebus toleruojami.
Po kažkieno pikta valia parašyto pareiškimo nurodyti brigadininko A. Sakalausko apgaulės būdu iš žmonių surinkti 27 parašai.
Tą dieną Rudaminos bažnyčioje buvo atlaikytos šv. Mišios, pasakytas pamokslas, pasimelsta prie kun. J. Zdebskio kapo.
* * *
Vilnius. 1988 m. gegužės 22 d. apie 11 val. Vilniuje, netoli šv. Mikalojaus bažnyčios, prie Nijolės Sadūnaitės prišoko trys civiliai apsirengę asmenys ir, nepateikę jokių dokumentų, užlaužę jai rankas, jėga įgrūdo į lengvąjį automobilį "Žiguliai" (Vienas iš pareigūnų jau anksčiau — 1987 m. rugpjūčio 28-29 d.d. be orderio sulaikymui apie 30 val. N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvos ir Baltarusijos miškus).
Šį kartą rusiškai grasino išvežti į Kolymą, prigirdyti upėje. Prie N. Sadūnaitės buto (Architektų 27-2) jų laukė dar trys vyrai — vienas milicininkas ir du civiliai. N. Sadūnaitei pareikalavus pateikti dokumentus ir orderį sulaikymui, milicijos pareigūnas pažadėjo viską pristatyti po 10 minučių. Deja, per visą dieną, nors N. Sadūnaitė skambino ir į saugumą, ir į miliciją, kurie pažadėdavo tuojau viską išsiaiškinti, niekas žadėtų dokumentų taip ir neparodė. N. Sadūnaitė du kartus norėjo išeiti į kiemą. Neleido. Bandant eiti, pargriovė ant laiptų.
Apie 18 val. atjungė telefoną ir iki 21 val. jo nepajungė. Iki 21 val. N. Sadūnaitė be priežasties buvo laikoma namų arešte. Tą pačią dieną N. Sadūnaitė pareiškimu kreipėsi į TSRS Generalinį prokurorą Rekunkovą, reikalaudama išaiškinti ir nubausti tuos, kurie "grubiausiai laužo pačias elementariausias Konstitucijos ir Helsinkio nutarimų baigiamojo akto garantuotas žmogaus teises."
1988 m. birželio 8 d. N. Sadūnaitė buvo pakartotinai grubiai sulaikyta. Jai išėjus iš namų, iš mašinos "Žiguliai" iššoko du vyrai, kurių vienas buvo KGB majoras Bimbyris. Čekistai, jėga įgrūdę. N. Sadūnaitė. į savo mašiną, nuvežė ją į respublikinį KGB skyrių. Majoras Bimbyris saugume N. Sadūnaitė. išlaikė daugiau valandos ir laikas nuo laiko primygtinai siūlė išvažiuoti į užsienį. Visą dieną N. Sadūnaitė. akivaizdžiai sekė saugumo agentai.
1988 m. birželio 9 d. N. Sadūnaitė kreipėsi į TSKP Generalinį Sekretorių M. Gorbačiovą. Savo pareiškime ji rašo: "Kokia tokio KGB nervingumo priežastis? (...) O gal tai, kad esu viena iš mitingo organizavimo iniciatorių, minint 47-ąsias masinių deportacijų į Sibirą metines? Deportacijų aukomis tapo 40,000 Lietuvos gyventojų. Paskutiniu metu spaudoje daug rašoma, kad reikia nurodyti konkrečius persitvarkymo ir demokratijos priešus. Prašau sudrausminti Lietuvos KGB savivale.."
* * *
Šiauliai. 1988 m. balandžio 24 d. psichoterapeutas Gutmanas šiauliečiams skaitė paskaitą apie hipnoze.. Paskaitos metu demonstravo hipnozės seansą — scenoje iš publikos atrinktiems žmonėms, jiems esant hipnozės būsenoje, liepdavo stebėti, neva, į dangų virve aukštyn sliuogiantį vaiką, vėliau, metąs į juos virvę, perspėjo, jog tai gyvatė, liepė valgyti nesamą duoną ir t.t. Užhipnotizuotieji paklusdavo, atitinkamai reaguodavo. Po tokių triukų psichoterapeutas Gutmanas pareiškė, kad tokiu pačiu pagrindu remiasi ir Jėzaus bei Mozės stebuklai: žengimas į dangų, lazdos pavertimas žalčiu ar stebuklingas duonos padauginimas. \ publikos priekaištus, kad užhipnotizuotieji po seanso neprisimena, ką darė hipnozės būsenoje, o apaštalai, Jėzaus stebuklų liudininkai, priešingai, tai pasakojo, aprašė, lektorius nieko konkretaus nepajėgė atsakyti, kaip ir į priminimą, kad po stebuklingo duonos padauginimo iš 5 paplotėlių duonos buvo surinkta 12 pintinių likučių.
Po paskaitos klausytojų prispirtas psichoterapeutas Gutmanas aiškinosi, kad panašiais triukais jis siekia "pakelti susikompromitavusio, iki šiol pagrinde administraciniais metodais diegto ateizmo autoritetą."
* * *
Panevėžys. 1988 m. vasario mėnesį Panevėžio vyskupijos valdytojas K. Dulksnys, kancleris J. Juodelis, Ramygalos klebonas kun. K. Baronas, Uliūnų klebonas kun. R. Pukenis pareiškimu kreipėsi į vykdomojo komiteto pirmininką. Pareiškime rašoma: "Plečiantis demokratijai, kreipiamės su prašymu: leiskite sutvarkyti Barklainiuose esančią koplytėlę.
Koplytėlė, stovinti ant archeologinio paminklo — Barklainių piliakalnio, yra apleista. Religinių bendruomenių lėšomis atlikus koplytėlės remontą ir sutvarkius jos aplinką, būtų išsaugota senoji kaimo architektūra ir gražus gamtos kampelis. Tuo mes prisidėtume prie Kultūros fondo tikslų įgyvendinimo. Koplytėlė labai reikalinga vietos gyventojams jų mirusių pašarvojimui, kad laidotuvių dalyviams nereikėtų toli vykti: į Ramygalos bažnyčią 11 km. arba į Uliūnus 5 km. Leidus naudotis koplytėle, atvykęs kunigas laidotuvių apeigas galėtų atlikti vietoje." Pareiškimą savo parašais parėmė maždaug 150 Barklainių kaimo gyventojų.
1988 m. birželio 19 d. analogišką pareiškimą rajono valdžiai nusiuntė ir Velykių parapijos tikintieji. Pareiškime tam pačiam tikslui tikintieji prašo grąžinti (kažkada atimtą) jų apylinkėje esančią apleistą koplytėlę. Po prašymu pasirašė 543 asmenys.
