TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS

1979 m. gegužės 25 d. 
Nr. 17

KREIPIMASIS 
į viso pasaulio krikščionis, tikinčiuosius ir geros valios žmones

Nuo 1940 m., t.y. įkūrus sovietinę valdžią Lietuvoje, vykdoma kova prieš Katalikų Bažnyčią. Daugiausia skriaudų patiria giliai tikintys, atvirai ir drąsiai tikėjimą praktikuojantys žmonės. Kova prieš tikinčiųjų religinius įsitikinimus kartais įgauna ryškias, grubias prievartos formas, o kartais ji vedama subtiliai ir užmaskuotai. Pastaruoju metu vėl stiprinama ateistinė propaganda, norima įgyvendinti Bažnyčios laisvę paralyžiuojančius Religinių susivienijimų nuostatus, į Bažnyčios griovimo darbą dar labiau norima įtraukti kunigus ir Bažnyčios vadovybę.

Sovietinės valdžios pareigūnai beveik nereaguoja į tikinčiųjų skundus, nors pagal įstatymus turėtų per mėnesį į juos atsakyti. Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas jau spėjo pasiųsti įvairioms valdžios instancijoms 12 dokumentų, kuriuose atkreipiamas dėmesys į tikinčiųjų teisių pažeidimus, tačiau nė į vieną negautas atsakymas. Lietuvos tikintieji ir kunigai vis labiau įsitikina, kad beprasmiška kreiptis į sovietinę valdžią, nes ji tikinčiųjų teisių negina, o laužo. Todėl TTG Katalikų Komitetas kreipiasi į viso pasaulio tikinčiuosius ir geros valios žmones, kad jie galingu balsu užstotų diskriminuojamus Lietuvos tikinčiuosius.


I. Vaikų ir jaunimo diskriminacija.

Šiuo metu Lietuvoje yra labiausiai diskriminuojami tikintys vaikai ir jaunimas. TTG Katalikų Komitetas š.m. balandžio 18 d. kreipėsi į UNESCO, nurodydamas ryškesnius vaikų diskriminacijos būdus: vertimą ateistiškai elgtis, rašytis į ateistines organizacijas, trukdymą dalyvauti kulto apeigose, baudimą už religinę praktiką ir kt. Štai keletas tikinčių vaikų diskriminavimo pavyzdžių:

1979 m. Kybartų Donelaičio vidurinėje mokykloje gerai besimokantiems vaikams ir pavyzdingiems moksleiviams buvo sumažintas elgesys vien už tai, kad jie lanko bažnyčią ir neįsirašo į ateistines organizacijas.

1979 m. gegužės mėn. Telšių IV-ojoje vidurinėje mokykloje mokytoja Pilipavičienė vertė tikintį mokinį Egidijų Želvį užsirišti pionieriaus kaklaraištį. Šiam atsisakius, mokytoja mušė jį per veidą.

1979 m. gegužės 20 d. Skaudvilėje buvo minimas kun. S.Skučo 50 metų kunigystės jubiliejus. Kad mokiniai negalėtų dalyvauti iškilmėse, Skaudvilės mokykloje sekmadienį buvo padaryta darbo diena. Neatėję į pamokas moksleiviai turėjo rašyti  pasiaiškinimus.

1979 m. sausio 4 d. Adutiškio vidurinėje mokykloje besimoką 20 moksleivių parašė TSKP CK Sekretoriui L.Brežnevui skundą, kad vien už mokymąsi religinių giesmių jie yra persekiojami mokytojų, net siuntinėjami pas prokurorą.

II. Vaikų religinis mokymas.

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1966 m. gegužės 12 d. įsaku yra uždraudęs vaikų katekizaciją. Trys kunigai - Prosperas Bubnys, Juozas Zdebskis ir Antanas Šeškevičius - už vaikų religinį mokymą buvo nuteisti po metus kalėti lageryje. Daug kunigų ir pasauliečių vaikų už mokymą buvo nubausti piniginėmis baudomis. Kunigams nuolat primenama nemokyti vaikų, o už neklausymą grasinama bausmėmis.

III. Religinė literatūra.

Lietuvos katalikai prieš 1940 m. daug turėjo religinių knygų ir laikraščių, o pokario metais valdžia neleido atsispausdinti net tikybos pirmamokslio vaikams. Propagandiniais sumetimais labai mažu tiražu buvo atspausdintas Šv. Raštas, kurio dauguma tikinčiųjų net nematė savo akyse. Lietuvos tikintiesiems trūksta maldaknygių, nes jų atspausdinti valdžia leidžia tik labai mažu tiražu kas dešimt metų.

IV. Kunigų seminarija.

Lietuvoje šiuo metu labai trūksta kunigų, nes sovietinė valdžia administracinėmis priemonėmis varžo Kunigų seminarijos veiklą. Pvz., š.m. Kunigų seminariją baigė tik 6 kunigai, nes ribojamas stojančiųjų į seminariją skaičius.

1946 m. valdžia uždarė Vilniaus, Telšių ir Vilkaviškio kunigų seminarijas; buvo palikta tik Kauno kunigų seminarija su 300 auklėtinių. Laipsniškai klierikų skaičių valdžia sumažino iki 25. Pastaruoju metu plačiai pasaulyje kalbant apie bedievių varžymus seminarijoje, stojančių į seminariją klierikų skaičius padidintas iki 20, tačiau parenkant kandidatus galutinį žodį taria valdžios pareigūnai, ir todėl daug gerų kandidatų į seminariją nepatenka. Be to, klierikai yra verbuojami būti KGB kolaborantais. Šiemet net du klierikai paimti į kariuomenę.

V. Kunigų perkėlimas.

Lietuvos vyskupai ir vyskupijų valdytojai neturi teisės savarankiškai skirti kunigus į parapiją. Galutinį žodį ir čia taria bedieviškos valdžios pareigūnai - Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Jo iniciatyva didžiausiuose miestuose Vilniuje, Kaune ir kt. dirba daug senų, ligotų ar bažnytiniam darbui visiškai netinkamų kunigų, o geri ir sveiki kunigai nugrūdami į užkampius. Pvz., dauguma Kauno kunigų klebonų yra nusenę ir ligoniai. Net Kauno arkivyskupijos kanclerio pareigas atlieka moraliai susikompromitavęs kunigas Iz. Butkus, kuris ateistinės valdžios yra ypač remiamas.

Vilniaus arkivyskupijos kanclerio pareigas eina kun. Jonas Deksnys, kuriam tikintieji dėl nuolatinio girtuokliavimo jau nebeleidžia eiti Dievo Apvaizdos bažnyčios klebono pareigų. Telšių vyskupijos valdytojas negali dėl valdžios trukdymų iškelti Klaipėdos ir Kretingos klebonų, nors tikintieji šito seniai reikalauja. Kai tikinčiųjų spaudžiamas kun. J.Baikauskas atsisakė klebono pareigų, tai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vis tiek neleido jam palikti šio posto...

Šitoks grubus valdžios pareigūnų kišimasis į kunigų paskirstymus yra akivaizdus Bažnyčios persekiojimo faktas.

VI. Hierarchija.

Lietuvos tikintieji ir kunigai apsidžiaugė išgirdę žinią, kad Šv.Tėvas rengiasi Lietuvai paskirti kardinolą. Tai būtų moralinis pripažinimas Lietuvos tikinčiųjų ištikimybės Bažnyčiai, Šv.Tėvui ir paskatinimas dar ryžtingiau kovoti už Dievo ir Bažnyčios teises Lietuvoje. Tačiau ir čia iškyla rūpestis, kad kas nors nesuklaidintų Apaštalų Sosto parenkant tinkamą kandidatą. Kokia būtų didelė nelaimė Lietuvos Katalikų Bažnyčiai, jei šį postą gautų ateistinės valdžios kolaborantas.

Taip pat Lietuvos kunigai ir tikintieji nenorėtų, kad Popiežius, kada nors paskirdamas Lietuvos vyskupijoms ganytojus, paskirtų ateistinei valdžiai pataikaujančius ir daugiau jos negu Dievo bijančius vyskupus.

Lietuvoje turime gana daug ryškių faktų, liudijančių, kokia nelaimė, kada ganytojais yra ateistinei valdžiai, o ne Dievui klusnūs ordinarai. Pvz., buvęs Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Valdytojas Juozas Stankevičius išleido daug raštų, kuriuose kunigams buvo perteikiama ateistinės valdžios valia: uždrausta kalėdoti, katekizuoti vaikus ir t.t.

Buvęs Vilniaus arkivyskupijos Valdytojas mons. Č.Krivaitis užsienio žurnalistams teigė, kad Lietuvoje esanti tikėjimo laisvė, tuo tarpu kai Bažnyčia buvo skaudžiai persekiojama. 1972 m. Lietuvos ordinarai pasmerkė 17 000 katalikų memorandumą dėl Bažnyčios persekiojimo.

Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkasis Administratorius dr. J.Labukas ne tik nepalaikė uolių kunigų, bet, valdžios liepiamas, juos dar išbardavo, pvz., už vaikų katekizaciją.

Ateistinė valdžia Lietuvoje jau turi didelę patirtį, kaip reikia griauti Bažnyčią jos pačios hierarchų rankomis. Ordinarų pavyzdžiu seka dalis dekanų ir eilinių kunigų. Š.m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P.Anilionis, sukvietęs dekanus į vykdomuosius komitetus, aiškino, kas kunigams leistina ir kas ne. Po to dalis dekanų iš didelio paklusnumo valdžiai net persistengė, pvz., Klaipėdos dekanas J.Baikauskas išsiuntinėjo savo dekanato kunigams raštą, kuriame išdėstė įgaliotinio P.Anilionio draudimus.

VII. Bažnyčios.

Lietuvoje yra daug bažnyčių, kurios karo metu buvo apgriautos, o po karo nebuvo leista jų atstatyti. Pvz., Vilkaviškio katedra (dabar visiškai sugriauta), Sintautų, Alvito, Pilviškių, Bartninkų ir kitos bažnyčios.

Daugelis labai reikalingų bažnyčių buvo uždaryta. Vien tik Vilniuje uždaryta jų apie 30, pvz., Šv.Kazimiero bažnyčia paversta ateizmo muziejumi, Vilniaus Katedra - paveikslų galerija ir t.t. Kaune uždaryta Įgulos bažnyčia, Jėzuitų, Benediktinų, Seminarijos, Šančių, Šančių Įgulos (gražaus bizantiško stiliaus) ir kitos bažnyčios.

Klaipėdos, Ignalinos ir Žaliosios (Vilkaviškio raj.) tikintieji daug kartų prašė sovietinę vyriausybę atiduoti uždarytas jų bažnyčias, tačiau valdžia į tikinčiųjų prašymus nereagavo. Š.m. Klaipėdos tikintieji surinko 10 000 parašų, kad būtų sugrąžinta atimta Taikos Karalienės bažnyčia. Žaliosios tikintieji sekmadieniais meldžiasi kapinėse, o jų bažnyčioje mala grūdus.

VIII. Kryžių naikinimas.

Nuo seno Lietuvos laukuose ir sodybose buvo statomi meniški kryžiai. Panašių kryžių mūsų tautiečiai yra pastatę ir užsienyje. Pvz., Niujorke. Per visą laikotarpį šie kryžiai sistemingai naikinami, o naujų pastatyti neleidžiama. Š.m. gegužės 20 d. į TTG Katalikų Komitetą raštu kreipėsi Petrašiūnų tikintieji prašydami painformuoti visuomenę ir Šv.Tėvą apie naują ateistų piktadarystę. Gegužės 15 d. naktį atvažiavo prie vieno pakelėje stovėjusio kryžiaus trys milicijos mašinos, du sunkvežimiai su darbininkais ir kėsinosi jį nugriauti. Būrys jaunimo ir suaugusiųjų gynė kryžių, bet nepajėgė atsilaikyti prieš gausesnį kryžių niokotojų būrį. Keli jaunuoliai buvo suimti ir nubausti po 10 parų arešto, o po to jie turės dar daug nemalonumų. Kiti žmonės tardomi. Pats kryžius buvo iškastas ir pastatytas Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje esančiose kapinėse. Daug kryžių ne perkeliama, o tiesiog sunaikinama.

IX.Bažnyčių naikinimas ir Švč. Sakramento išniekinimas.

Daug bažnyčių Ryliškėse, Gaurėje, Batakiuose, Sangrūdoje ir kitur buvo ateistų sudegintos. Milicijos organai nesiėmė reikalingų priemonių nusikaltėliams išaiškinti.

Bažnyčios nuolatos apiplėšiamos išniekinant Švč.Sakramentą. Š.m. balandžio 10 d. naktį buvo pavogtas Švč. Sakramentas iš Žemaičių Kalvarijos ir Sedos bažnyčių, o gegužės 3 d. naktį - iš Dotnuvos bažnyčios.

Valdžios pareigūnai nesirūpina surasti nusikaltėlių, o kai tikintieji išniekintose bažnyčiose atlieka permaldavimo dienas, juos tardo KGB. Šitaip yra buvę Upynoje, Žemaičių Kalvarijoje ir kitur. Tokia saugumo pareigūnų veikla verčia manyti, kad Švč. Sakramento išniekinimai yra sąmoninga ateistų akcija prieš Lietuvos tikinčiuosius.

X.Įstatymiška tikinčiųjų diskriminacija.

Lietuvos tikintieji yra diskriminuojami ne atsitiktinai, bet ši ateistų veikla remiasi tarybiniais įstatymais. Patys svarbiausieji yra šie: 1966 m. gegužės 12 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos TSR Baudžiamojo Kodekso 143 str. taikymo" ir 1976 m. liepos 28 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatai. Šie abu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentai Lietuvos tikinčiuosius pastato į vergišką padėtį. TTG Katalikų Komitetas 1978 m. gruodžio 25 d. išleido dokumentą, kuriame nurodomas antihumaniškas ir diskriminacinis Religinių susivienijimų nuostatų pobūdis.

XI. Alkoholizmas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčiai didžiulę žalą daro išplitęs alkoholizmas, kurį sukėlė masiška alkoholio gamyba bei kova su tikėjimu. Visos Lietuvos maisto prekių parduotuvės yra užverstos alkoholiniais gėrimais, būtiniausių maisto produktų trūksta. 1978 m. vienas Širvintų raj. gyventojas alkoholiniams gėrimams išleisdavo vidutiniškai 183,5 rub. Kiekvienais metais alkoholio gamyba plečiama, o blaivybės draugijos valdžia steigti neleidžia. Pastaruoju metu į TTG Katalikų Komitetą pradėjo plaukti iš įvairiausių Lietuvos vietovių prašymai atkreipti sovietinės valdžios ir plačiosios pasaulio visuomenės dėmesį į šį baisų tautos ir Bažnyčios žudymo darbą ir padėti su juo kovoti.

Lietuvos kunigai ir tikintieji pergyvena skaudų išmėginimą, tačiau pasiryžę ginti Dievo ir Bažnyčios teises. Jų visos viltys žemėje yra sudėtos į naująjį Šv.Tėvą Joną Paulių II ir į viešąją opiniją, kuri pajėgi pristabdyti grubų bedievių siautėjimą.

TTG KATALIKŲ KOMITETO nariai kunigai:

Jonas Kauneckas, 
Alfonsas Svarinskas, 
Sigitas Tamkevičius, 
Vincas Vėlavičius, 
Juozas Zdebskis