Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos steigėjas ir redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius SJ tremtyje Tomsko srityje, Krivošeine. 1988 m.

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

Pirmasis leidimas:
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. 11 tomas. Kaunas, 1997

Prieš trisdešimt metų, tamsią „brandaus socializmo“ naktį vienminčių būrelyje gimė mintis leisti pogrindžio leidinį Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Dievas laimino jo leidimą iki Atgimimo dienų, kai Gedimino kalne suplevėsavo Trispalvė, o tikintieji Vilniaus Katedroje galėjo klausytis ne eilinio koncerto, bet dėkoti Dievui už atgautą laisvę.

Šios knygos autorius Vidas Spengla atliko didelį darbą, tyrinėdamas KGB archyvus, rinkdamas dokumentus ir gyvų liudytojų atsiminimus apie sunkų Bažnyčios ir Tėvynės laikotarpį, kai apie laisvę galėjome tik sapnuoti. Visi, kurie skaitysime ši rinkinį, pajusime dėkingumą už kruopštų ir sąžiningą darbą.

Šis dokumentų, faktų ir atsiminimų rinkinys pasakoja tai, kas Bažnyčios persekiojimo metu nebuvo užfiksuota LKB Kronikoje. Tų dienų dalyviai žinojo, kokia yra galinga kompartijos ir KGB prievartos mašina. Tai buvo biblinis Galijotas, pasiryžęs sunaikinti Lietuvą ir Bažnyčią. Tie, kurie ryžosi išeiti į atvirą kovą su šiuo galijotu, buvo tokie apgailėtinai maži ir silpni kaip Dovydas, bet jie turėjo tikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizda. Jie net nebuvo užsibrėžę tikslo nugalėti, tik paprasčiausiai jautė sąžinės raginimą ginti tiesą, tikėjimą ir Bažnyčią.

Persekiojimo laikotarpis buvo ir išbandymas, ir Dievo dovana. Išbandymas, nes kasdien reikėjo apsispręsti, ką priimti - tiesą ar melą; kuo būti - galingesniojo kolaborantu ar negalinčiojo apsiginti draugu; ką veikti - ramiai laukti, kai žudoma Bažnyčia, ar bent trupinėlį atsakomybės už jos ateitį užsidėti ir ant savo pečių. Persekiojimas buvo ir Dievo dovana, nes vertė mąstyti, ieškoti, branginti ir ginti tas vertybes, kurias labai lengva prarasti laisvės sąlygomis.

Ši knyga brangi tuo, kad atskleidžia daug faktų, kurie, atrodė, amžiams liks doro žmogaus akiai nepasiekiamuose KGB archyvuose. Žinoma, labai gaila, kad daug kas buvo sunaikinta ar išgabenta, todėl ir čia bus baltų dėmių persekiojimo ir pasipriešinimo istorijoje - apie vienus asmenis papasakota labai daug, o apie kitus - lygiai taip pat svarbius - brūkštelėta tik keliomis eilutėmis. Turbūt reikia, kad kas nors liktų ir Dievo teismui: tada bus sudėti visi taškai ir nebeliks nieko slapto, kas nebūtų atidengta.

Labai norėčiau, kad ši knyga skaitytojui ne tik papasakotų apie netolimą praeitį, bet ir pažadintų jo širdyje atsakomybę už šiandienos bei rytdienos Bažnyčią ir Lietuvą. Anuomet blogis buvo atviras, todėl lengviau buvo nuo jo nusigręžti ir su juo kovoti. Šiandien neretai demonas yra apsimetęs šviesos angelu ir daugelis nemato reikalo grumtis, kad laimėtų Tiesa ir Gėris. Taip pat meldžiu Dievą, kad šiame rinkinyje paminėti kolaboravimo ir tiesioginių išdavysčių faktai nepakurstytų skaitytojų širdyse priešiškumo tiems, kurie negailestingai buvo malami KGB girnų, bet kad paskatintų dėkoti Dievui, jog visa tai jau likę praeityje, ir melsti visiems dvasinio prisikėlimo malonės.

AUTORIAUS ŽODIS

Greit sukaks 30 metų, kai buvo pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Ši knyga yra prieš ketvertą metų (1997) išleisto Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos XI tomo papildytas ir naujai suredaguotas leidimas.

Pogrindyje leista LKB Kronika lietuvių tautos 50-ties okupacijos metų istorijoje atliko didžiulį vaidmenį: ko gera, bene panašų į 1944-1953 metų ginkluotą pasipriešinimą. Kronikos leidyba Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje, jos platinimas daugelyje pasaulio šalių, joje spausdintų žinių transliavimas radijo bangomis Lietuvai ir pasauliui -sujungė šiapus ir anapus sovietinės geležinės uždangos gyvenusius lietuvius, kuriems žodžiai Dievas ir Tėvynė buvo šventi. Atskleisdama Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus Sovietų Sąjungoje, ji įsiliejo į visos žmonijos kovą dėl žmogaus teisių ir laisvių. Šia kova ji, kaip niekas kitas, išgarsino mažos, bet okupantų nepalaužtos Lietuvos vardą: ja stebėjosi, žavėjosi, iš jos sėmėsi stiprybės kiti kovotojai. Čia, Lietuvoje, ji drąsino kovojančią Bažnyčią, drausmino baugščiuosius ir kolaboruojančiuosius, skatino ištvermei Bažnyčios hierarchus. Už jos leidybą vieni po kitų į gulagus¹ ėjo jos leidėjai, tardytojams ir teisėjams pareikšdami, kad iš katorgos grįžę jie tęs savo darbą. Ir tęsdavo. Ir vėl eidavo į gulagus, tvirtindami, kad jie vykdė tik savo pareigą.

Šie žmonės šiandien kuklūs: nesididžiuoja ir negarsina savo darbų. Vienas kitas jos leidėjų parašė trumpus atsiminimus. O laikas bėga, ir istorijos liudytojai pamažu palieka žemę, nusineša į Amžinybę daug neatskleistų puslapių. Nusineša negrįžtamai, nes, dirbdami totalinio KGB sekimo ir persekiojimo sąlygomis, apie daug ką žinojo tik jie. Be to, laikas graužia ne tik žmones, bet ir popierius: archyvuose gali sudūlėti net ir ta šykšti medžiaga, kurios nesuskubo išvežti ar sunaikinti okupantai.

Visa tai turėdamas mintyje, suskatau surinkti į vieną vietą periodikoje išbarstytus ar neparašytus gyvųjų liudytojų atsiminimus. Kiek leido spėkos ir laikas, pavarčiau archyvinę medžiagą, kurioje atsiskleidžia tamsiųjų jėgų kova prieš Kroniką. Visa tai ir pateikiu šioje knygoje. Tebus tai žingsnis į jos ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios pastarųjų penkiasdešimties (1940-1990) metų maldos, aukos ir kančios tyrinėjimą.

Atsižvelgdamas į recenzentų pastabas, pakeičiau kai kurių skyrių struktūrą. Knyga suskirstyta į keturias dalis: I, II ir III parašyta remiantis KGB² archyvų dokumentika, IV - atsiminimai. Kadangi Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika gynė ne tik tikinčiųjų teises, todėl ir čia aptariamas jos įnašas kovoje ne tik dėl Bažnyčios, bet ir dėl Tautos gyvasties bei laisvės.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie žodžiu, darbu ir lėšomis parėmė, kad ši knyga išvystų dienos šviesą: tai Jo Ekscelencija arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupas Jonas Boruta SJ, seserys Gerarda Elena Šuliauskaitė SJE ir Loreta Teresė Paulavičiūtė MICP, kunigas Robertas Grigas, visi atsiminimų autoriai ir daug kitų talkininkų. Atskirai paminėtina ses. L. T. Paulavičiūtė MICP, šio leidinio sumanytoja ir iniciatorė. Negalios prikaustyta prie lovos per 5 metus ji parengė ir išleido 24 knygas. Ši, 25-oji, buvo paskutinė: jos pradėta, bet nebaigta - Viešpats pasišaukė pas save...

Dėkoju tiems Kronikos leidėjams, kurie išreiškė pasitikėjimą ir leido liestis prie dokumentų, bylojančių vienų ištikimybę Dievui ir Tėvynei, kitų - silpnumą, išdavystes, melą, klastą ir smurtą.

Ne visi mes buvome prie Kronikos lopšio, ne visi su ja. Norėčiau būti buvęs... Tebus ši knyga bent maža dalelė grąžintinos skolos.

„LKB KRONIKOS“ GENEZĖ, JOS BALSAS LIETUVOJE IR PASAULYJE

I. „LKB Kronikos“ genezė ir
jos balsas Lietuvoje

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą buvo padalyta Europa, taip pat ir Lietuva. Dar po poros pakoregavimų visa Lietuva buvo atiduota SSRS įtakos sferai. 1940 m. birželio 15 d. šio pakto nutarimai buvo realizuoti: Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau oficialaus okupacinio Lietuvos statuso SSRS nenorėjo, todėl 1940 m. liepos 14-15 d. buvo suorganizuotas Liaudies seimo rinkimų farsas. „Išrinktas“ seimas savo pirmajame posėdyje liepos 21 d. paskelbė sovietų valdžią ir nutarė prašyti, kad Lietuva būtų priimta į SSRS sudėtį. Rugpjūčio 3 d. Lietuvos delegacija iš Maskvos parvežė Lietuvai „Stalino saulę“. Juridiniu farsu įforminę „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS, okupantai ir jų kolaborantai Lietuvoje jau galėjo atviriau ir drąsiau imtis savo sumanymo: įgyvendinti politinius, socialinius ir ideologinius tikslus - kuo greičiau sovietizuoti ne tik Lietuvos ūkį, bet ir jos dvasią.

Dauguma Lietuvos gyventojų, ypač jos politiniai veikėjai ir intelektualai, iš karto suprato, kad tai Lietuvos okupacija, su kuria taikstytis negalima. Šią žmonių nuostatą žinojo ir okupantai. Kad būtų palaužtas bet koks organizuotas pasipriešinimas rengiamiems seimo rinkimams, 1940 m. liepos 7 d., prabėgus vos trims savaitėms po Lietuvos okupacijos, Saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus pasirašė

Antano Sniečkaus 1940 07 07 patvirtinto plano pirmosioms sovietų represijoms Lietuvoje faksimilė. (LYA. F. K-l. Ap. 10. B. 1, 1. 231)

Taip smarkiai užsimota ne tik prieš politines Lietuvos partijas, bet ir prieš Bažnyčią todėl, kad tai buvo pagrindinės kliūtys realizuojant lietuvių tautos įliejimą į broliškų sovietinių tautų šeimos konglomeratą, kad jame ištirptų. Tai ir buvo pagrindinis sovietinės politikos tikslas. Jam pasiekti reikėjo, kad Lietuva netektų savo istorinio, tautinio ir religinio identiteto tęstinumo.

Taip jau susiklostė, kad Lietuva, nors paskutinė Europoje priėmė 'krikščionybę, bet per 600 metų labai suaugo su jos istorija ir kultūra: krikščionybės dėka išsaugotas lietuviškas žodis (Martynas Mažvydas), carinės okupacijos metais išblaivinta, apsaugota nuo surusinimo ir išsigimimo tauta (vysk. Motiejus Valančius), be to, krikščioniškos moralės žmonės daugiausia prisidėjo kuriant Lietuvos nepriklausomybę, ugdant jos kultūrą ir net ūkį (žemės ūkio reformatorius - kun. Mykolas Krupavičius). Sovietiniai okupantai, siekdami pakirsti tautos istorinę ir tautinę savimonę, suvokė, kad to neįmanoma padaryti neišrovus katalikų tikėjimo, nes tie du dalykai lietuvio širdyje yra glaudžiai susiję. Tai juos vertė skelbti kovą Bažnyčiai. Negana to, Lenino sukurtoji bolševikų ideologija religiją laikė pažangos stabdžiu, „liaudies opiumu“. Ši fanatiška antireliginė nuostata tapo sovietinės ideologijos ir ateistinės propagandos pamatu.

SSRS kovos su Bažnyčia pirmosios gairės buvo nužymėtos minėtoje L. Berijos instrukcijoje. Nėra abejonės, kad šiuo klausimu buvo priimti specialūs VKP(b) CK⁶ nutarimai. Šios kovos pirmieji pradai matyti LYA išlikusiose 1940-1941 m. bylose: kaip čekistų komisarai zondavo pirmiausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovų ir autoritetingų dvasininkų (tarp jų ir kun. M. Krupavičiaus) politines nuostatas, kaip bandė juos palenkti sau, kaip sekė Bažnyčios kovą dėl savo teisių - siekimą atgauti uždraustą spaudą, tikybos dėstymą moksleiviams, atkurti išvaikytas katalikiškas organizacijas ir kt.⁷ Ne tik sekė, bet ir planavo, ką iš Bažnyčios vadovų uždaryti kalėjimuose. Vyskupas Vincentas Brizgys ir daug autoritetingų kunigų buvo pirmieji šiuose sąrašuose⁸.

1941 m. birželio 14 d. masiniai (daugiausia inteligentijos) trėmimai pratrynė akis kai kuriems Lietuvos gyventojams, kurie vis dar tikėjo okupantų humaniškumu. Be abejo, po to būtų buvę nauji trėmimai ir areštai, bet juos nutraukė 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos-SSRS karas.

Vokietijai pralaimint karą ir 1944 m. sovietinei armijai vėl grįžtant į Lietuvą, drauge su daugeliu Lietuvos žmonių į Vakarus pasitraukė ir dalis dvasininkijos. Tarp jų - arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas ir vyskupai Vincentas Brizgys ir Vincentas Padolskis. Tačiau visos vyskupijos, išskyrus Kauno arkivyskupiją, turėjo savo vyskupus (Vilniaus ir Telšių -net po du).

Antruoju sovietmečiu okupacinė valdžia nuo pat pirmų dienų genocido politiką vykdė daug atviriau, kaip ir pridera „nugalėtojams“. Tuojau pat prasidėjo vyrų gaudynės į kariuomenę, besislapstančiųjų šaudymas, karo išvargintų žmonių plėšimas apkraunant duoklėmis. Tada ir kilo didvyriškas ginkluotas pasipriešinimas; jis truko devynerius metus (1944-1953). Tai buvo visos tautos pasipriešinimas, nes partizanus rėmė ne tik turtingieji („buožės“), bet ir bežemiai. Į partizanų gretas stojo visų socialinių sluoksnių žmonės: nuo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės aukštųjų kadrinių karininkų iki mažamokslių kaimo vyrų. Tik vėliau senu čekistišku metodu sovietams sukūrus šnipų tinklą bei kaimo žmones suvarius į kolchozus, netekęs atramos bazės vietoje ir negaudamas paramos iš Vakarų, ginkluotas pasipriešinimas buvo nuslopintas. Dešimtys tūkstančių ištikimųjų Tėvynės sūnų, fiziškai išniekintų, bet nepalaužtos dvasios, atgulė į gimtąją žemę, o šimtai tūkstančių buvo sugrūsti į gulagus ar ištremti į Sibirą. Taip buvo vykdomas fizinis tautos genocidas.

Tą pačią dalią patyrė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia. 1947 m., praėjus trejiems metams po antrosios sovietinės okupacijos, Lietuvoje beliko vienas vyskupas - Kazimieras Paltarokas. Vysk. Antanas Karosas mirė, arkivysk. Romualdas Jalbžykovskis ištremtas į Lenkiją, vysk. Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas, arkivysk. Mečislovas Reinys bei vyskupai Teofilius Matulionis ir Pranciškus Ramanauskas įkalinti. Kol kas

Žemaičių apygardos partizanai žygyje. Priekyje - apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis. 1949-1950 m.

Žuvę partizanų Tauro apygardos štabo nariai. Centre - apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejas. 1948 m.

NKGB (MGB, KGB) kalėjimo kameros, kur buvo kalinami ir LKB Kronikos leidėjai bei platintojai

Lukiškių kalėjimas Vilniuje

Vorkutos lagerio gyvenamoji zona

1946-1947 m. represuotieji Lietuvos katalikų vyskupai arkivysk. M. Reinys, vysk. V. Borisevičius, vysk. T. Matulionis, vysk. P. Ramanauskas

nėra tiksliai apskaičiuota, kiek per karo ir pokario metus Lietuva neteko kunigų, tačiau, kaip matyti iš vysk. Vincento Borisevičiaus baudžiamosios bylos, Telšių vyskupija 1946 m. buvo netekusi 38% savo kunigų (su pasitraukusiais į Vakarus). Panaši padėtis buvo ir kitose vyskupijose. Pagal oficialius KGB dokumentus 1944-1953 m. Lietuvoje buvo suimti 362 kunigai⁹. Toks buvo Lietuvos katalikų dvasininkijos fizinio genocido rezultatas.

Tačiau visų dorų žmonių okupantai nepajėgė nei sušaudyti, nei į lagerius sugrūsti, nei ištremti: liko nemažai tų, kuriems Dievas ir Tėvynė, Laisvė ir Nepriklausomybė buvo šventos sąvokos - liko tikėjimas Laisve ir jos ilgesys. Ir šios dvasios stiprybės pagrindinė puoselėtoja bei ugdytoja buvo Bažnyčia -vienintelė oficialiai veikusi organizacija, visa savo prigimtimi priešiška sovietinei naikinimo ideologijai.

Bažnyčia, gindama tikėjimo dalykus, negalėjo nesirūpinti tautos istorinio, kultūrinio, juolab religinio ir dorinio palikimo išsaugojimu ir perdavimu kitoms kartoms. Tai buvo visiška priešprieša bolševikinei ateistinei ideologijai, ir būtų buvę naivu tikėtis, kad sovietinė valdžia paliks Bažnyčią ramybėje. Šalia fizinio genocido - dvasininkų žudymų, kalinimų, trėmimų, bažnyčių ir vienuolynų uždarymų, plėšimų - imtasi ir rafinuotesnių priemonių.

Siekdama savo politinių ir ideologinių tikslų, sovietinė valdžia negalėjo leisti Bažnyčiai normaliai funkcionuoti ir palaikyti ryšius su Vatikanu, nes būtų palikta nenukirsta arterija, kuria sroventų laisvę gaivinantis kraujas. Būdama juridiškai priklausoma nuo Vatikano (nors su juo daug metų ir neturėjo jokių oficialių ryšių), Lietuvos Katalikų Bažnyčia savo rankose išlaikė juridinės motyvacijos ginklą priešinantis daugeliui prieš ją nukreiptų sovietinės valdžios reikalavimų. Norint išmušti šį ginklą, reikėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią atskirti nuo Vatikano, t. y. kad ji pati atsisakytų pripažinti popiežiaus autoritetą ir jam paklusti. Tai buvo pavykę padaryti kai kuriose komunistų valdomose socialistinėse šalyse, atskiriant nuo Vatikano bent dalį Katalikų Bažnyčios dvasininkijos ir sukuriant vadinamąsias tautines bažnyčias. Tai buvo bandoma daryti ir Lietuvoje 1949 m. agituojant, verčiant kunigus pasirašyti pareiškimus dėl popiežiaus ir Vatikano, kaip „Vakarų imperializmo centro“, pasmerkimo. Tačiau nepavyko.

Po Stalino mirties (1953 m.), vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais, atviro smurto buvo atsisakoma ir bandoma kovoti su Bažnyčia „civilizuotomis priemonėmis“. Valdžia suvokė, kad Bažnyčios vien prievarta įveikti nepavyks. Todėl spaudoje ėmė rodytis straipsnių, teigiančių, kad religija žmogaus morališkai nežaloja. 1955 m. rugsėjo 11 d. net leista konsekruoti du naujus Lietuvos vyskupus: Julijoną Steponavičių ir Petrą Maželį. Buvo leista atstatyti Švenčionėlių bažnyčią bei statyti naują bažnyčią Klaipėdoje.

Iš kalėjimų ir tremties drauge su kitais ėmė grįžti gyvi išlikę kunigai: 1953-1957 m. grįžo 238 kunigai¹⁰. Taigi įsižiebė vilties žiburėlis.

Tačiau „atšilimo“ laikotarpis nebuvo ilgas. Iš pradžių Vengrijos, o vėliau Čekoslovakijos įvykiai išsklaidė visas iliuzijas: SSRS iš savo gniaužtų nesirengė nieko paleisti. Ėmė griežtėti ir jos politika Bažnyčios atžvilgiu. LKP CK¹¹ plenumuose ir spaudoje vis dažniau imta reikalauti sustiprinti antireliginę kovą. Šiam klausimui buvo skirtas 1958 m. gruodžio 3-4 dienomis vykęs LKP CK XVII plenumas. Pagal jo nutarimus kovai su religija mokslo ir mokymo įstaigose, įmonėse bei organizacijose reikalaujama steigti ateistų būrelius. Inkriminuojant nacionalizmą, vėl pradėti suiminėti kunigai. Į atkampias vietoves ištremiami „nesukalbamieji“ vyskupai: Teofilius Matulionis (1958 m. į Šeduvą), Vincentas Sladkevičius (1959 m. į Nemunėlio Radviliškį) ir Julijonas Steponavičius (1961 m. į Žagarę). Iš tikinčiųjų atimama pastatyta naujoji Klaipėdos bažnyčia, o jos statytojai kunigai - klebonas Liudvikas Povilonis ir vikaras Bronislovas Burneikis - nuteisiami. Kunigams už vaikų katekizavimą, ligonių lankymą ir kitus panašius „nusikaltimus“ pradėtos skirti administracinės nuobaudos, organizuojami teismai.

Dar labiau aktyvinti kovą prieš religiją įpareigojo naujoji SSKP programa (1961 m.), kurioje reikalaujama sistemingai vykdyti plačią mokslinę ateistinę propagandą, kantriai aiškinti, kokios klaidingos yra religijos, atsiradusios praeityje. Mat po 10-20 metų sukurtoje komunistinėje visuomenėje negalėsią būti vietos religiniams prietarams, neturėsią būti „prispaustų“ žmonių. Sovietinėje spaudoje ėmė sparčiai daugėti ateistinių straipsnių apie religiją, Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius. Kone privalomi mokyklose tapo ateistiniai vakarai, sekmadieniniai ateistiniai tėvų ir vaikų susirinkimai. Į vidurinių mokyklų programą įtrauktas „visuomenės mokslo“ dalykas, turėjęs padėti suformuoti mokinių materialistinę pasaulėžiūrą, priešiškumą ir panieką religijai. Nuo 1964 m. iš mokslo ir mokymo įstaigų vadovų imta reikalauti, kad būtų tiriama, kaip besimokantiems taikyti kovingojo ateizmo metodus, kad kuo daugiau būtų išugdyta drąsių, ryžtingų ateizmo propagandistų, nedarančių jokių nuolaidų religininkams.

Šios kovos, kaip ir visų kitų tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėja bei organizatorė buvo komunistų partija: visos kitos - ideologinės, administracinės, represinės institucijos (rajonų ir apylinkių vykdomieji komitetai, mokyklos ir mokslo vardu besidangstančios ideologizuotos draugijos, partinis bei tarybinis aktyvas, KGB, milicija, teismai ir prokuratūra) buvo tik įrankiai. Prireikus būdavo pasitelkiami įmonių ir ūkių vadovai. Visi jie buvo pavaldūs partijai ir apraizgyti visagalio, kaip tada atrodė, voro - KGB, įpareigojančio sekti, kontroliuoti ir varžyti Bažnyčios veiklą.

1974 09 20 LSSR Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 339 buvo patvirtinti Kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijos prie miesto, rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto nuostatai. Juose nurodoma, kad dvasininkams neleidžiama dalyvauti valstybiniame, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime; imtis labdaros veiklos, organizuoti specialių susirinkimų, būrelių, grupių, kursų ir pan., kur gyventojai būtų mokomi religijos; neleidžiama organizuoti specialių religinių renginių, leisti ir platinti religinės bei kitokios literatūros; rengti ekskursijų, poilsio vakarų, įrengti vaikų poilsio ir sporto aikštelių; steigti bibliotekų, skaityklų bei muziejų; rengti susirinkimų, organizuoti tikinčiųjų išvykų į šventąsias vietas. Be miesto, rajono vykdomojo komiteto sutikimo neleidžiama kunigui dalyvauti religinėse apeigose tuose religiniuose susivienijimuose (parapijose), kuriose jis neįregistruotas. Nenusižengti šiam nutarimui negalėjo nė vienas savo pareigas sąžiningai atliekantis kunigas, nes šių nuostatų vykdymas reiškė visišką kunigui privalomo darbo sustabdymą. Spaudoje kunigai ir aktyvesni tikintieji būdavo traktuojami kaip nusikaltėliai.

7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjo uoliųjų kunigų aktyvus pasipriešinimas. Tai paaiškinama tuo, kad į Bažnyčios gyvenimą įsiliejo sovietiniais metais Kauno kunigų seminariją baigę dar KGB voratinkliais neapraizgyti jauni, drąsūs ir pasišventę kunigai, kurie greitai surado bendrą kalbą su nepalaužtos dvasios iš lagerių grįžusiais bei kitais Bažnyčiai ištikimais uoliaisiais kunigais ir ganytojais. Jie suvokė, kad iš valdžios nėra ko tikėtis. Tad daugelis jų, nepaisydami visų draudimų, katekizavo vaikus, pamoksluose ragino tikinčiuosius drąsiai išpažinti tikėjimą ir jį ginti, ginti savo vaikų teisę į tikėjimą, nes tai garantuoja SSRS Konstitucija.

Dėl tikėjimo laisvių varžymo pradėta rašyti pavieniai ir grupiniai laiškai vyskupijų valdytojams bei aukščiausioms partinėms ir valstybinėms institucijoms. 1968 m. rugpjūty Telšių vyskupijos kunigai Vladas Šlevas ir Alfonsas Pridotkas nusiuntė SSRS Ministrų Tarybai pareiškimą dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos veiklos varžymų. Už tai pareiškimo autoriai vietinės valdžios buvo persekiojami ir perkelti dirbti į kitas parapijas. Didelė Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupė taip pat kreipėsi dėl sunkios kunigų seminarijos padėties. Už tokį, pasak valdžios, akiplėšiškumą kunigams Sigitui Tamkevičiui ir Juozui Zdebskiui buvo atimti kunigo registracijos pažymėjimai (be kurių civilinė valdžia neleido oficialiai eiti kunigo pareigų). Kun. Lionginas Kunevičius už tai buvo paimtas į sovietinę armiją „apmokymams“.

Dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų padėties Lietuvoje daug pareiškimų pasiųsta aukščiausioms SSRS ir LSSR valdžios įstaigoms, taip pat tarptautinėms organizacijoms. Juose buvo reikalauja-ma Konstitucijoje bei tarptautiniuose SSRS pasirašytuose susitarimuose deklaruojamų sąžinės, žodžio ir spaudos laisvių. Kol pareiškimai buvo siunčiami SSRS ir LSSR valdžiai, ji nelabai dėl to jaudinosi - jie visi būdavo persiunčiami KGB ir ten įstrigdavo, o KGB darbuotojai imdavosi prieš rašiusiuosius ar pasirašiusiuosius atitinkamų represinių priemonių. Tačiau tarptautinėms organizacijoms adresuoti dokumentai valdžią labai erzino: mat čia, kalbant KGB terminologija, buvo kenkiama SSRS tarptautiniam prestižui.

Uoliesiems kunigams ypač daug nerimo kėlė vienintelės Lietuvoje veikusios Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos padėtis, nes nuo jos didele dalimi priklausė Lietuvos Katalikų Bažnyčios ateitis. Matydami, kad iš valdžios Kunigų seminarijai laisvių neiškovos, uolieji kunigai 1971 m. įsteigė pogrindinę kunigų seminariją, kuri Lietuvos Katalikų Bažnyčiai (ir ne tik Lietuvos) davė daug iškilių šiandienos asmenybių.

Nors ir persekiojami, Lietuvos kunigai rūpinosi tautos tikėjimu, dorovės išsaugojimu ir jos ateitimi: 1969 m. kun. Pranciškaus Masilionio SJ dvasios veikiama ses. Gema Jadvyga Stanelytė SJE įkūrė Eucharistijos bičiulių sąjūdį; įsisteigė ir veikė Valančiaus blaivybės judėjimas; buvo palaikomos ir puoselėjamos religinės ir tautinės tradicijos. Visoje šioje veikloje tautos dorovingumas buvo siejamas su laisve. Tik tikinti, blaivi ir doroviškai sveika tauta, net ir nelaisvėje būdama, gali būti laisva, - toks buvo uoliųjų kunigų credo.

Iškeldama viešumon tikinčiųjų diskriminavimą ir SSRS valdžios daromus nusikaltimus, Lietuvos Katalikų Bažnyčia protesto raštuose rėmėsi ne tik SSRS konstitucijoje deklaruojamomis teisėmis, bet ir SSRS pasirašytais tarptautiniais susitarimais: 1948 m. gruodžio 10 d. jungtinių Tautų (JT, arba SNO -Suvienytųjų Nacijų Organizacija) Generalinės asamblėjos priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamuoju aktu, kur buvo iškilmingai pasižadėta gerbti žmogaus teises ir laisves. Kadangi SSRS nusižengimus demaskuojantys dokumentai pasiekdavo Vakarus, tai tikrai kenkė SSRS prestižui bei jos skelbiamam mitui apie save kaip „pačią demokratiškiausią valstybę“.

SSRS, ir toliau likdama totalitarinė valstybė, savo politikos iš esmės negalėjo keisti, todėl kova prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią kartu buvo ir kova prieš tautos laisvės siekius. Slepiamas agresyvumas ypač suvešėjo L. Brežnevo laikais. Tada itin sustiprėjo KGB ir kitų represinių struktūrų veikla. Lietuvos Katalikų Bažnyčios atžvilgiu šios struktūros turėjo atlikti tris uždavinius: 1) sugriauti Bažnyčią iš vidaus; 2) užkirsti kelius teisingai informacijai į užsienį; 3) dezinformuoti laisvąjį pasaulį.

Toliau kovoti su išlaikiusiaisiais laisvą dvasią buvo skirta atskiram SSRS KGB padalinio Lietuvoje skyriui, o vėliau 5-ajai (ideologinės kontržvalgybos) tarnybai, turinčiai kelis skyrius. Ši tarnyba turėjo sekti sovietinei okupacijai besipriešinančią inteligentiją ir kovoti su ja, o jos 3-iasis skyrius - su dvasininkija, pirmiausia su Katalikų Bažnyčios, kaip gausiausios, labiausiai organizuotos ir juridiškai Vatikanui pavaldžios, organizacijos nariais.

Kovos metodai ir priemonės keitėsi, tačiau komunistų partija ir jos įrankis - KGB - savo ketinimų niekada neatsisakė. Iki pat Atgimimo (1988 m.) LKP ir KGB įtemptai dirbo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nors oficialiai ir priklausanti popiežiaus jurisdikcijai, de facto vykdytų okupantų politiką: valdžia siekė įsiskverbti į Bažnyčios vidaus gyvenimą (ypač valdymą) ir ją numarinti pačių dvasininkų rankomis. O tai, žmogiškai svarstant, labai paprasta: atskirk nuo Bažnyčios jaunimą, likviduok kunigų seminariją (arba joje ugdyk tokius kunigus, kurie vykdys pasaulietinės valdžios valią), izoliuok kunigus nuo visuomenės, apribok jų veiklą kulto patarnavimais ir beliks laukti, kol patys dvasininkai palaidos mirštančią Bažnyčią.

Tačiau tam reikėjo į savo kontrolę perimti Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymą, kurį pagal bažnytinę teisę vykdo vyskupai arba vyskupijų valdytojai. Dėl to buvo ieškoma būdų į šias pareigas prastumti sau palankius dvasininkus, o nepaklusniesiems (kaip iš lagerių grįžusiems vyskupams Teofiliui Matulioniui, Pranciškui Ramanauskui, nesukalbamiesiems Julijonui Steponavičiui, Vincentui Sladkevičiui) neleisti valdyti vyskupijų arba juos nuo valdymo nušalinti, ištremiant į atkampias parapijas. Kadangi ir sukalbamesnieji vyskupai bei valdytojai dažnai pasirodydavo ne visai paklusnūs, todėl neretai ir juos šalindavo iš pareigų, ieškodavo naujų ir... vėl nusivildavo. Per visą okupacijos laikotarpį sovietinei valdžiai taip ir nepavyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymo visiškai perimti į savo rankas.

Vyskupijų kurijos ir jų vadovybė, vadovaudamasi žemiškos diplomatijos ir modus vivendi ieškojimo motyvais, dažnai rinkosi ne griežtą pasipriešinimą tikėjimo laisvės varžymams, o leisdavosi į kompromisus. Šie kompromisai, viena vertus, įgalino išlaikyti legalią Bažnyčios veiklą, tačiau, kita vertus, ne visuomet tarnavo Bažnyčios reikalams: kartais kurijos tapdavo tik įrankiais valdžios rankose įgyvendinant rafinuočiausius KGB kabinetuose sukurptus kovos su Bažnyčia planus. Valdžiai, kaip minėta, būtų buvę parankiausia Bažnyčią pasmaugti jos pačios rankomis - tada pasaulis neturėtų ką kaltinti. Todėl ji didžiausią dėmesį skyrė Bažnyčios ateičiai - kunigų seminarijai, bei dabarčiai - kunigų parinkimui atitinkamoms pareigoms, kad atsakinguose Bažnyčios veiklos baruose jos ganytojai ir kunigai būtų kuo paklusnesni sovietinei valdžiai.

Kaip bet kuris kitas gyventojų sluoksnis, ir dvasininkija nebuvo vienalytė: buvo drąsesnių ir bailesnių, pasišventusių ir savanaudžių, apsisprendusiųjų kovai dėl Bažnyčios ir linkusiųjų daryti nuolaidas bei kompromisus. Be abejo, geravaliai sudarė Lietuvos dvasininkijos daugumą. Kadangi vyskupijų kurijų veiklos kontrolei ir paralyžiavimui KGB skyrė ypatingą dėmesį, todėl tikinčiųjų ir apskritai žmogaus laisvių varžymui pasipriešinimo iniciatyvos kildavo iš tų pasišventėlių savanorių, kurie dažniausiai valdžios būdavo nutremti į atkampias kaimo parapijėles. Jie nepabūgo ne todėl, kad neturėjo ko prarasti. Tokia buvo jų šventa nuostata, kurią kun. Juozas Zdebskis savo antrojo teismo metu išsakė šv. apaštalo Petro žodžiais: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

Uolieji Lietuvos kunigai organizavo visų geravalių kunigų ir drąsių tikinčiųjų pasipriešinimą. Tačiau dėl izoliuotumo nuo laisvojo pasaulio SSRS būtų galėjusi nesunkiai susidoroti su jų priešinimusi. Sovietinius okupantus baugino ir galėjo sutramdyti vienas dalykas - laisvojo pasaulio opinija apie juos. Tai įkvėpė uoliuosius kunigus ryžtis per pogrindžio spaudos leidinius išsakyti pasauliui tiesą apie žmogaus ir tikinčiųjų teisių trypimą bei represijas.

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidimo idėja gimė tarp uoliųjų bendraminčių kunigų, kurie apytikriai nuo 1966 m. pradėjo organizuoti slaptus susirinkimus. Pradžioje juose dalyvaudavo įvairių vyskupijų uolieji kunigai. Kai kurie vienos vyskupijos kunigų parengti dokumentai (pareiškimai, kreipimaisi, protestai) būdavo palaikomi ir kitų vyskupijų kunigų, jų pasirašomi arba parengiami analogiški.

Dideliu aktyvumu pasižymėjo veiklieji Vilkaviškio vyskupijos kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius SJ, Juozas Zdebskis, Konstantinas Ambrasas, Vaclovas Degutis, Albinas Deltuva, Gvidonas Dovidaitis, Petras Dumbliauskas SDB, Vincentas Jalinskas, Lionginas Kunevičius, Jonas Maksvytis, Ignas Plioraitis, Pranciškus Račiūnas MIC, Vaclovas Stakėnas, Juozas Žemaitis MIC ir kiti. Visų šių sambūrių neoficialus vadovas buvo kun. S. Tamkevičius SJ. Šiuose susirinkimuose būdavo aptariami einamieji reikalai ir perspektyva: sovietinių pareigūnų prievartavimo ir represijų faktai, pastoracijos problemos, vyskupijų kurijų minkštakūniškumas, taip pat nubrėžiamos tolesnio veikimo gairės. Būdavo numatoma kito susirinkimo vieta, laikas, o kartais ir svarstytina problema.

Visi šių sambūrių kunigai vieningai sutarė, kad vienintelis pasipriešinimo būdas prieš Bažnyčios persekiojimą - tai nepaisyti sovietinių religinių kultų įstatymų, net rizikuojant, kad dėl to tektų nukentėti. Čia buvo aptariami pareiškimai ir kreipimaisi į vyskupus, vyskupijų valdytojus, sovietinę valdžią: išsakomos problemos, siūlomi jų sprendimo būdai, keliami reikalavimai. Pirmieji tokie pareiškimai pasirodė 1968-1969 metais. Juos pasirašydavo daugelis ir kitų vyskupijų kunigų. Veikliųjų kunigų susirinkimai buvo organizuojami ne tik Vilkaviškio, bet ir kitose vyskupijose.

Veiklieji kunigai (KGB juos vadino „reakcionieriais“), suvokdami, kad jų pareiškimai ir kreipimaisi pasiliks tik tyruose šaukiančiojo balsas, o jie patys vienokiu ar kitokiu būdu bus represuoti, priėjo išvadą, kad reikia pradėti leisti pogrindinį leidinį (kitoks negalėjo egzistuoti), kuris faktais iliustruotų pareiškimuose išsakomą skaudžią Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, žadintų pasipriešinimą dvasinei destrukcijai, kurią skleidė valstybinis ateizmas. Pogrindžio leidinio idėją realizavo kun. Sigitas Tamkevičius, nežinant net daugeliui šių sambūrių dalyvių: to reikalavo konspiracija. Toks leidinys turėjo būti perduodamas ir į laisvąjį pasaulį. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, pasiekusi Vakarus, tenykščių pasišventėlių lietuvių dėka ėmė pasauliui skelbti apie SSRS politikos melą, klastingumą ir agresyvumą.

Religinio ir filosofinio pobūdžio leidiniai, padauginti rašomosiomis mašinėlėmis, buvo platinami Lietuvoje nuo 6-ojo dešimtmečio, bet keliančių viešumon valdžios nusikaltimus Bažnyčiai tada dar nebuvo (išskyrus Vasario 16-osios ar kitų nepriklausomos Lietuvos švenčių progomis pasirodančius antisovietinius lapelius).

Būtų neteisinga manyti, kad Kronika išdygo plyname, istorinių šaknų neturinčiame lauke. Patriotinė lietuvių pogrindžio spauda (o Kronika buvo ne tik religinis, bet ir patriotinis leidinys) turėjo gilias istorines šaknis: jos siekė dar caro laikų spaudos draudimo - knygnešių gadynę, taip pat 1944-1953 m. ginkluoto pasipriešinimo laikus, kai buvo leidžiama kelios dešimtys laikraštėlių ir net partizanų poezijos rinkiniai.

Numalšinus ginkluotą pasipriešinimą, šios tradicijos buvo tęsiamos lageriuose ir tremtyje. (Kaip tų laikų spaudos simbolis yra ranka rašyta Sibiro lietuvaičių maldaknygė.)

Sibiro lietuvių maldaknygės Marija, gelbėki mus autorė kankinė Adelė Dirsytė (1909-1955)

Pirmieji puslapiai iš maldaknygės Marija, gelbėki mus

1948 m. Lietuvos Romos katalikų laiško popiežiui Pijui XII faksimilė. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

Be abejo, tuos tremtyje ir lageriuose ėjusius leidinėlius iš pirmo žvilgsnio nedrąsu vadinti laikraščiais ir gretinti su periodiniais leidiniais. Tačiau nepamirština, kad jie pratęsė partizaninės spaudos kurstytą laisvės vilties ugnelę, kuri šildė lietuvio širdį Šiaurės ir Sibiro speiguose iki naujų vilties pragiedrulių: juk paskutinio rinkinėlio Intos lageryje pasirodymo data -1956 metai - sutapo su kruvinaisiais įvykiais Vengrijoje. Jų aidas atsiliepė ir Lietuvoje. Vėlinės Kauno ir Vilniaus kapinėse virto jaunimo protesto eitynėmis, kurias okupantams teko sklaidyti šarvuočių ir pėstininkų daliniais. Prasidėjo laisvės viltį išlaikiusios naujos kartos represijos¹².

Be vietinių lietuvių tautinės pogrindinės spaudos tradicijų, Kronikos pasirodymui turėjo tam tikros įtakos ir nuo 1965 m. Rusijoje savilaida (rus. - samizdat) leidžiami leidiniai. Populiariausias iš jų buvo Einamųjų įvykių kronika (rus. - Chronika tekuščich sobytij). Ji pasiekdavo ir Lietuvą. Nors šis leidinys po Jakyro ir Krasino areštų (1971 m.) buvo prigesęs ir atgaivintas tik 1974 m., lietuviškajai Kronikai jis padovanojo ne tik savo pavadinimo analogą, bet ir padėjo jos žinias paskleisti SSRS bei užsienyje.

Kronika buvo pirmasis solidus pogrindžio leidinys, pratęsęs okupantui besipriešinančio lietuvio žodį. Pradėjęs eiti 1972 03 19, jis gana reguliariai (kas 2-3 mėnesiai) pasirodydavo nauju numeriu. Iki Atgimimo išėjo 81 numeris (paskutinis datuotas 1989 03 19, taigi ėjo lygiai 17 metų).

Kronikos pirmasis ir ilgametis redaktorius buvo kun. Sigitas Tamkevičius SJ. Dalyvaudamas veikliųjų kunigų sambūriuose, jis pats sužinodavo daug konkrečių sovietinės valdžios nusižengimų Bažnyčiai ir tikintiesiems, kuriuos paskelbdavo Kronikoje. Vėliau informacijos gavimo kanalai plėtėsi. Tačiau nebuvo vilčių, kad šis leidinys ilgai išsilaikys. Kaip rašo arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ, jis pas netikėjo, kad Kronika taip ilgai - iki pat Atgimimo laikų - tvers: manė, išeis keli ar keliolika numerių ir visus „susems“ KGB. Tačiau Dievas rėmė šį darbą.

Daug lėmė ir redaktoriaus įžvalgumas. Ko gera, pagrindinę Kronikos išlikimo priežastį redaktoriui tiksliausiai nusakė jo tardytojas kpt. R. Rainys:

LKB Kronikos steigėjas, redaktorius ir leidėjas kun. Sigitas Tamkevičius. 1962 m.

Mokėjai pasirinkti bendradarbius. Tokius, kuriems, kaip ir redaktoriui, rūpėjo tik Dievo ir Tėvynės reikalai.

Per Kronikos gyvavimo laikotarpį buvo įsisteigę ir sunyko daug pogrindžio leidinių (vienų nuomone, 25, kitų - 30)¹³. Už politinę pogrindžio veiklą ir rengimąsi leidybai 1973 m. kovo mėnesį buvo areštuoti kauniečiai Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilionis.

1975 m. gegužės mėnesį pasirodė Laisvės šauklys. Jo redaktorius buvo Kęstutis Jokubynas, bendradarbiavo (rašė straipsnius, spausdino rašomosiomis mašinėlėmis) Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas ir Vytautas Bogušis. Iš viso išėjo kokie 5 numeriai.

Tų pačių metų lapkričio mėn. išėjo katalikiškos patriotinės pakraipos leidinys Aušra. Tai buvo tarsi Kronikos sesuo. Pirmųjų numerių netgi redaktorius buvo tas pats - kun. Sigitas Tamkevičius S], ir tik nuo 6-ojo numerio leidinio redagavimą perėmė kun. Lionginas Kunevičius, kuris jį leido iki Atgimimo. Buvo ir daugiau šių abiejų pogrindžio leidinių - Kronikos ir Aušros - bendrų darbuotojų. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto dėstytojas, filologijos mokslų daktaras (dabar kunigas, Jėzaus Draugijos narys) Kazimieras Jonas Ambrasas redagavo ne tik Aušrą, bet ir kai kuriuos Kronikos numerius. Aušra, kaip ir Kronika, pasiekdavo Vakarus, ten būdavo iš naujo parengdama spaudai ir leidžiama atskirais tomais; gauta medžiaga skelbiama ne tik spaudoje, bet ir per užsienio radiją.

Tais pačiais (1975) metais pasirodė ir rezistencijos laikraščiai Varpas bei Pastogė. 1976 m. išėjo leidiniai Dievas ir Tėvynė bei Aušrelė¹⁴.

1977 m. sausio mėn. pasirodė kunigams skirtas leidinys Tiesos kelias. Tų pačių metų gegužės mėnesį išėjo pranciškietės ses. Benvenutos Ados Urbonaitės redaguojamas ir leidžiamas katalikiškos ir tautiškos pakraipos religinis kultūrinis leidinys Rūpintojėlis.

1978 m. rugpjūtyje išleistas liberalios krypties leidinys Perspektyvos. Jį redagavo ir leido Vilniaus universiteto docentas Vytautas Skuodis. Jo rūpesčiu buvo atgaivintas nacių okupacijos metais legaliai leistas tęstinis leidinys Lietuvos archyvas; išleistas jo I (VI) tomas ¹⁵.

Itin turtingi pogrindinės spaudos buvo 1979 metai: tada ėjo net 13-os pavadinimų nelegalūs leidiniai¹⁶. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejaus proga išleistas leidinys Alma Mater. Tais pačiais metais liepos mėnesį pasirodė radikalios tautinės pakraipos laikraštis Vytis. Idėją leisti naują pogrindinį leidinį iškėlė Vladas Šakalys. Jai pritarė Julius Sasnauskas (dabar kunigas). Antrasis Vyčio numeris buvo skirtas Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti Lietuvos grupės nario Viktoro Petkaus teismui. Šį leidinį leido Vladas Šakalys, Julius Sasnauskas ir Antanas Terleckas. Po A. Terlecko (spalio 30 d.) ir J. Sasnausko (gruodžio 11 d.) areštų Vyčio 5-ąjį ir 6-ąjį numerius išleido Vytautas Bogušis ir tuometinis Vilniaus pedagoginio instituto studentas (dabar kunigas) Robertas Grigas. Vyčio Nr. 4, 5 ir 6 pasiekė Vakarus¹⁷, 7-asis numeris pateko į KGB rankas.

1979 m. dar išėjo katalikiškos pakraipos pogrindžio leidinys jaunimui Lietuvos ateitis, kurį redagavo ses. Birutė Briliūtė SJE. Ji parengė, suredagavo ir padaugino 7 šio leidinio numerius. Vėliau dėl persekiojimų susilpnėjus Kronikos redakcijai buvo nutarta visas kūrybines jėgas skirti Kronikos redagavimui. Ses. Birutei Briliūtei paprašius Saulių Kelpšą padėti, susitarta su Algirdu Patacku, kuris parengė ir išleido 8-ąjį Lietuvos ateities numerį. Tai buvo paskutinis šio leidinio numeris.

1981 m. pasirodė leidinys Blaivybėje jėga. Be šių, dar žinomi pogrindyje ėję Lietuvos balsas, Tautos kelias, Ethos, Šalin vergiją ir kiti leidiniai.

Kadangi Kronika sovietinei valdžiai, matyt, buvo pavojingiausia (dėl jos žinių perdavimo į Vakarus ir skleidimo per užsienio radiją), todėl trumpai buvo pasirodęs ir KGB inspiruotas provokacinis „pogrindinis“ leidinys - Bažnyčia ir „LKB Kronika“.

Daugelį pogrindžio leidinių, areštavus redaktorius bei leidėjus, KGB pavykdavo likviduoti išėjus vos keliems numeriams. 1983 05 06 buvo areštuotas ir Kronikos redaktorius kun. S. Tamkevičius. Jo areštas sukėlė ne tik didelį pavojų, kad gali neišlikti Kronika, bet buvo netektis ir Vilkaviškio vyskupijos kunigų sambūriams. Jų veikla po kun. S. Tamkevičiaus arešto susilpnėjo: susitikimai vykdavo nereguliariai, buvo ne tokie aktualūs ir dalykiški. Pasak kun. Petro Dumbliausko SDB: Pasijutome tarsi bičių spiečius be motinėlės -bitės gyvos, laksto, bet nėra gyvybingumo. Tačiau visus labiausiai džiugino, kad nenutrūko Kronikos - to vieno iš svarbiausių šių sambūrių kūdikio - gyvybė: kun. S. Tamkevičius SJ per vienuolika pogrindžio spaudos metų rengė pamainą, kuri, nepabūgusi vargo ir pavojų, tęsė Kronikos leidybą.

Dėl jokio kito pogrindžio leidinio nenukentėjo tiek žmonių, kiek dėl Kronikos. Dėl jos KGB rūsius, sovietinius kalėjimus ir lagerius praėjo kunigai Sigitas Tamkevičius SJ, Alfonsas Svarinskas (nors jam oficialiai buvo inkriminuojama Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto ir kita antisovietinė veikla), Virgilijus Jaugelis MIC ir Jonas Kastytis Matulionis SJ, vienuoliai - jėzuitas brolis Anastazas Janulis, seserys Nijolė Sadūnaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė ir Ona Vitkauskaitė, pasauliečiai Petras Plumpa, moksleivis kybartietis Romas Žemaitis, Juozas Gražys, Vladas Lapienis (2 kartus),

Pogrindyje leisto Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos Nr. 17 faksimilė. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

Aušros Nr. 46 faksimilė.

(Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

Pogrindžio leidinių Vytis Nr. 4 ir Tiesos kelias Nr. 20 faksimilės. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

Povilas Buzas, Jadvyga Bieliauskienė ir maskvietis disidentas Sergejus Kovaliovas. Oficialiai inkriminuojant kitus nusikaltimus (kaip antai, užsiėmimą draudžiamu poligrafiniu amatu ar maldininkų eitynių organizavimą į Šiluvą, Kryžių kalną), tačiau faktiškai už bendradarbiavimą Kronikos leidyboje buvo nuteisti: Mečislovas Jurevičius, ses. Gema Jadvyga Stanelytė, Vytautas Vaičiūnas (dabar kunigas). Už kitą pogrindinę tautinę spaudą kalėjo Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Gintautas Iešmantas, Algirdas Statkevičius, Liudas Dambrauskas, Algirdas Patackas, Boleslovas Kulikauskas, Jonas Ivanauskas ir kiti. Už antisovietinę veiklą (darbą Helsinkio grupėje, įvairių peticijų organizavimą, vaikų ir jaunimo ugdymą tautine ar religine dvasia) tais laikais dar kalėjo Viktoras Petkus, Povilas Pečeliūnas, Balys Gajauskas, studentas Rimas Čebelis ir daug kitų.

Kaip rašo arkivysk. S. Tamkevičius, ne visi ano meto lietuviai vienodai vertino rizikingą pogrindžio spaudos darbą. Buvo ir tokių, kurie įrodinėjo, kad reikia brandinti jaunimą ateities darbams ir pirma laiko jų neleisti į lagerius, kad nereikia vilko šaukti iš miško, kad su kakta sienos nepramuši. (Dažnai tai buvo KGB per agentus platintos mintys.) Kiti teigė, kad tylėjimas būtų tolygus išdavystei, kad jaunimą reikia įtraukti į veiklą, nes be šitokio „universiteto“ jis dvasioje ne-subręs ir pasirinks konformizmo kelią ¹⁸. Šitie, antrieji, ir rinkosi pogrindinės rezistencinės veiklos kelią.

Būdingas pogrindžio rezistencinės spaudos bruožas - didelė atskirų numerių apimtis, prilygstanti legalių laikraščių apimčiai ar net didesnė už ją, nors ir nepajėgianti jų nurungti periodiškumu, techninėmis galimybėmis ir apipavidalinimu. Kronikos, Vyčio, Perspektyvų ir kitų pogrindinių rezistencijos leidinių kai kurių numerių apimtis siekdavo 60-80 puslapių. Leidėjų areštai, tardymai, kratos, kalinimas ir tremtys, labai intensyvus bendradarbių, platintojų ir skaitytojų sekimas visomis KGB turimomis priemonėmis ne vieną rezistencijos leidinį vertė eiti nereguliariai, laikinai ar net visai nutraukti savo egzistavimą.

Ilgiausiai ir reguliariausiai - iki pat Atgimimo - be didesnių pertraukų ėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika ¹⁹. Iš visų Lietuvos pogrindžio leidinių ji atliko didžiausią vaidmenį atskleidžiant sovietinės valdžios nusikaltimus Bažnyčiai ir Tautai. Ir nors ji daugiausiai rašė apie tikinčiųjų persekiojimus, tačiau tuomet tikėjimo ir tautos laisvė buvo tapatūs dalykai. Taigi Kronika tarp kitų sovietinės okupacijos metais Lietuvoje ėjusių pogrindžio leidinių užima pirmaujančią vietą ne tik savo pirmapradiškumu ir ilgalaikiškumu, bet ir tuo įnašu, kuriuo ji, kviesdama visos planetos dorus žmones kovai dėl žmogaus teisių ir laisvių, prisidėjo prie lietuvių tautos kančių ir lūkesčių išgarsinimo pasaulyje.

Kol nėra parašyta 50-ties okupacijos metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorija, Kronika lieka išsamiausias to laikotarpio žinių šaltinis. Nors jos leidybinis laikotarpis aprėpia tik 17 paskutinių okupacijos metų, tačiau joje spausdinti straipsniai atspindi nemažai ir ankstesniųjų nusikaltimų Bažnyčiai bei tikintiesiems. Pavyzdžiui, joje buvo įdėta kai kurių vyskupijų (gaila, ne visų) per okupaciją (nuo 1940 m.) nužudytų, areštuotų, lageriuose mirusių ir iš jų grįžusių kunigų sąrašai. Joje taip pat minimi ir 6-7-ojo dešimtmečių sovietinės valdžios vykdyti Bažnyčios diskriminavimo faktai: vyskupų Vincento Sladkevičiaus, Julijono Steponavičiaus ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio ištrėmimai į atkampias Lietuvos parapijėles, 1968-1969 m. spausdinti kolektyviniai kunigų kreipimaisi dėl Bažnyčios padėties ir kt. Visi Kronikoje aprašyti faktai liudija kunigų ir tikinčiųjų pastangas legaliu būdu išsikovoti sau priklausančias teises ir laisves, iš valdžios patiriant vis rafinuotesnį Bažnyčios slopinimą ir engimą.

Sąlygiškai Kronikos tematiką būtų galima suskirstyti taip: kreipimaisi ir pareiškimai dėl tikinčiųjų laisvių varžymo; skelbimai apie mokinių priverstinį ateizavimą; pranešimai apie okupacinės valdžios kovą su pačia Kronika - kratas, tardymus, jos leidėjų ir platintojų teismus; įvairios žinios iš vyskupijų, daugiausia pateikiant konkrečius faktus apie tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimus.

Viena iš kovos priemonių buvo įvairūs kolektyviniai kreipimaisi. Kunigų ir tikinčiųjų kreipimaisi įvairiais opiais jų teisių ir laisvių klausimais buvo adresuoti savo tiesioginiams vadovams - popiežiui ir vyskupams bei vyskupijų valdytojams, taip pat respublikos vyriausybei ir SSRS valdžios atstovams. 1978 m. įsikūrus Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui (TTGKK), kai kurie jo dokumentai buvo adresuojami ir tarptautinėms organizacijoms: Jungtinėms Tautoms, kitų krikščioniškųjų Bažnyčių vadovams, šalių vyriausybėms, parlamentarams ir prezidentams. Kreipimųsi autoriai - nuo vieno tikinčiojo iki keliolikos tūkstančių pasirašiusiųjų. Visuose juose viena tema: prigimtinių teisių, SSRS konstitucijoje bei SSRS pasirašytuose tarptautiniuose dokumentuose garantuojamų laisvių varžymai. Šie dokumentai it veidrodis atspindi visas tikinčiuosius jaudinusias problemas.

Vieni iš pirmųjų dokumentų, adresuotų Lietuvos vyskupijų valdytojams, tai okupacinės valdžios vykdomas Katalikų Bažnyčios fizinis marinimas. Kaip žinoma, apie trečdalis Lietuvos kunigų buvo represuoti karo ir pokario metais. Daugelis iš tų, kurie ištvėrė kalėjimus bei lagerius, grįžo palaužtos sveikatos. Kaip ir pokario metais, 6-8-jame dešimtmetyje parapijos toliau tuštėjo: mirus klebonui, jos likdavo neveikiančios arba tik aptarnaujamos, nes nebuvo ką į jo vietą paskirti. Sovietinė valdžia 7-ajame dešimtmetyje priimamų mokytis į vienintelę Lietuvoje išlikusią Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją limitą buvo sumažinusi iki 5 žmonių, o per metus numirdavo iki 30 kunigų. Taigi kunigų mirdavo 6 kartus daugiau, negu jų buvo parengiama seminarijoje. Ir tai buvo ne dėl pašaukimų stygiaus, ne dėl tikėjimo susilpnėjimo Lietuvoje, o dėl sovietinės okupacinės valdžios politikos - šitaip siekta fiziškai numarinti Bažnyčią.

Pirmuosiuose dokumentuose buvo išsakomas rūpestis dėl netikusios Kauno kunigų seminarijos vadovybės, dėl sovietinės valdžios kišimosi į dėstytojų ir klierikų parinkimą ir ypač dėl klierikų verbavimo į KGB agentus. Labai daug yra sukaupta atskirų vyskupijų kunigų kolektyvinių kreipimųsi dėl tikinčiųjų ar jų pačių teisių ir laisvių varžymų. Ne mažiau rūpintasi dėl naujų Lietuvos ganytojų skyrimo, kad į avių kaimenę nepatektų vilkas avies kailyje ar bailys piemuo.

Kadangi nuo pirmųjų okupacijos dienų valdžia stengėsi paralyžiuoti Bažnyčios gyvenimą iš vidaus, t. y. nuolat silpninti jos vadovybę ir neoficialiai jos valdymą perimti į savo rankas, nepaklūstantys Religijų reikalų tarybos (toliau - RRT) įgaliotinio reikalavimams (o kartais net per daug jam klusnūs ir savo nediplomatiškumu perlenkiantys lazdą) vyskupijų valdytojai buvo keičiami klusnesniais ar lankstesniais. Objektyviai vertinant, šitokia kai kurių Bažnyčios vadovų nuolaidžiavimo ir baimės politika daug pakenkė Bažnyčios vidaus gyvenimui: vienaip ar kitaip jie prisidėjo ne prie Bažnyčios palaikymo, o prie jos slopinimo. Tokios okupacinės valdžios politikos kontekste paaiškėja, kodėl jai reikėjo atsikratyti neklusniais vyskupais Teofilium Matulioniu (1958 m.), Vincentu Sladkevičiumi (1959 m.), Julijonu Steponavičiumi (1961 m.), kurie galėjo ne tik patys pasipriešinti tikinčiųjų laisvių varžymams, bet daryti įtaką ir kitų vyskupijų valdytojams.

Turbūt nė vienu kitu klausimu Kronikoje nėra įdėta tiek kreipimųsi į popiežių, Lietuvos vyskupijų valdytojus, respublikos ir SSRS valdžią, kaip dėl šių vyskupų grąžinimo į savo vyskupijas. Ir nors į šiuos kreipimusis nebūdavo gaunama jokių atsakymų arba gaunami įžūliu melu atausti atsakymai (ypač iš RRT įgaliotinio), aktyvieji Lietuvos kunigai ir tikintieji vėl iš naujo siųsdavo prašymus ir protestus dėl vyskupų tremties, kol pagaliau, po ilgų valdžios manipuliacijų, 1982 08 08 (po 23-ejų metų tremties) į Kaišiadorių vyskupo sostą sugrįžo vysk. Vincentas Sladkevičius.

Paskutinysis tikinčiųjų rašytas pareiškimas (kurį pasirašė 4530 žmonių) dėl vysk. Julijono Steponavičiaus grąžinimo į Vilniaus arkivyskupo sostą buvo pasiųstas jau įsisukus Atgimimo vėjams. Pareiškimas 1988 10 22 buvo pasiųstas SSKP CK²⁰ generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui. Pagaliau 1989 02 05 d. arkivysk. Julijonas Steponavičius buvo oficialiai grąžintas į Vilnių ir čia pasakė pirmąjį pamokslą atgautoje Arkikatedroje.

Buvo labai daug kreipimųsi į įvairias respublikos ir Sovietų Sąjungos kompartijos ir vyriausybės institucijas reikalaujant grąžinti Vilniaus Arkikatedrą, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės, Vilniaus Šv. Kazimiero (paverstą ateizmo muziejumi) bažnyčias bei prašant leisti statyti naujas bažnyčias sunaikintų, sudegusių vietoje ar išaugusiuose naujuose miestuose. Deja, tai būdavo beviltiškas beldimasis į okupacinės valdžios duris (bet ne betikslis: nors jos ir neatsiverdavo, pasaulis sužinodavo apie padarytas bei daromas skriaudas Bažnyčiai Lietuvoje).

Be galo daug nemalonumų okupacinei Lietuvos valdžiai ir kagėbistams pridarė Jungtinėms Tautoms perduotas 1971- 1972 m. Lietuvos katalikų memorandumas, kurį pasirašė per 17 000 Lietuvos tikinčiųjų ir kur buvo papasakota apie sovietinės valdžios vykdomą Bažnyčios diskriminavimą bei tikinčiųjų persekiojimus: apie vyskupų J. Steponavičiaus ir V. Sladkevičiaus tremtį, Kauno kunigų seminarijos, kunigų skirstymo reikalus, trukdymus teikti religinius patarnavimus, tikinčiųjų šalinimą iš darbo dėl jų įsitikinimų, draudimą atstatyti sugriautas ar sudegusias bažnyčias ir kita. Tai buvo pirmasis oficialus garsus žodis pasauliui apie sovietinės valdžios daromus nusikaltimus Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir tikintiesiems; žodis buvo išgirstas ir todėl sukėlė didelį okupantų pyktį.

1975 m. kreipiamasi į Berlyno kardinolą Alfredą Bengšą (A. Bengsch), kuris sovietmečiu lankėsi Lietuvoje, o 1977 m. -į Belgrado komisiją, tikrinančią, kaip vykdomi 1975 m. Helsinkyje pasirašyti tarptautiniai susitarimai dėl žmogaus teisių.

1978 m. rengiant naują SSRS ir LSSR konstituciją visi Lietuvos vyskupai ir valdytojai bei kunigai kreipėsi į SSRS ir LSSR Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumus, reikalaudami pataisyti konkrečius konstitucijos straipsnius, kad būtų sulygintos tikinčiųjų ir ateistų teisės. 1979 m. TTGKK savo dokumentu Nr. 5 kreipėsi į LSSR ir SSRS Aukščiausiųjų Tarybų prezidiumus, nurodydamas tikinčiuosius ir Bažnyčią diskriminuojančius naujų Religinių susivienijimų nuostatų straipsnius. Dar

1973 m. Kronika atviru Laišku mokytojui kreipėsi į visus Lietuvos mokytojus, kviesdama juos neluošinti vaikų dvasios prievarta peršant ateistinę ideologiją, nemokyti ir neversti jų veidmainiauti, o diegti šventus idealus. Nors kai kurie iš šių

1971 m. gruodžio mėn. Lietuvos Romos katalikų memorandumo, perduoto Jungtinėms Tautoms, faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 11, 1. 142)

kreipimųsi buvo rašyti anksčiau, tačiau, pradėjus eiti Kronikai, joje buvo dar kartą paskelbti. Kronika atsiliepdavo į kiekvieną svarbesnį Visuotinės Katalikų Bažnyčios gyvenimo faktą: liūdesį - mirus popiežiui Pauliui VI, džiaugsmą ir viltį -išrinkus Joną Paulių II.

Kronika fiksavo ir individualius pareiškimus dėl tikėjimo persekiojimo. Minėtini nevienkartiniai Adutiškio klebono kun. Bronislovo Laurinavičiaus pareiškimai RRT įgaliotiniui ir kitoms valdžios institucijoms, Ceikinių parapijos klebono kun. Karolio Garucko SJ pareiškimai net SSRS vadovui Leonidui Brežnevui, kun. Pranciškaus Račiūno MIC ilgas atviras laiškas Vilniaus universiteto dėstytojui A. Augui dėl apšmeižimo, esą busimasis popiežius Paulius VI jį kadaise įpareigojęs teikti žvalgybines žinias apie sovietinę armiją. Čia yra ne vienas žinomo religinės spaudos darbuotojo Vlado Lapienio pareiškimas, Vytauto Vaičiūno, kunigų Antano Yliaus MIC, Boleslovo Babrausko SJ, Sigito Tamkevičiaus SJ, ses. Marytės Vitkūnaitės, pasauliečių Antano Terlecko, Virgilijaus Jaugelio ir kitų pareiškimai; kun. Jono Danylos SJ atviri laiškai aktyviam ateistui Broniui Jauniškiui dėl melo ir šmeižtų jo knygose; Roberto Grigo laiškas Vidurinės Azijos karinės apygardos laikraščiui dėl jo apšmeižimo; kun. Roko Puzono pareiškimas KGB pirmininkui ir daug daug kitų. Kolektyviniai kreipimaisi ir individualūs pareiškimai, paremti ne tik konkrečiais faktais, bet dažnai patvirtinti šimtų kunigų ir tūkstančių tikinčiųjų parašais, pasiekę Vakarus ir pagarsinti pasauliui, remiami laisvojo pasaulio žmonių opinijos, buvo tikras ginklas, kuriuo bandyta sutramdyti sovietinės valdžios savivalę.

Dar viena ne mažiau įspūdinga ir veiksminga kovos dėl tikinčiųjų teisių forma buvo Kronikoje pateikiami tikinčiųjų diskriminavimo faktai. Skyrelyje Žinios iš vyskupijų aprašomi konkretūs tikėjimo varžymo faktai, pavyzdžiui, kaip ligoninės vyr. gydytojas neleidžia pakviesti į ligoninę kunigo mirštančiam ligoniui; kaip kolūkio tikintieji verčiami dirbti sekmadienį, o atsisakantys - baudžiami; kaip paskelbiamas „kiaulių maras“, kad į Šiluvą negalėtų atvykti maldininkai; kaip niokojamas

LKB Kronikos leidimą palaiminęs Lietuvos jėzuitų provincijolas 1948-1988 m. kun. Jonas Danyla SJ

Lietuvos kunigai jėzuitai (iš dešinės) Jonas Danyla, Jonas Boruta, Antanas Gražulis su popiežiumi Jonu Paulium II Vatikane. 1989 m.

Kryžių kalnas (1961, 1973 ir 1974 m.) ir kaip jis vis iš naujo atgyja; kaip buvo sunaikintos Vilniaus ir Žemaičių Kalvarijų Kryžiaus kelio stotys ir kt. Bažnyčios diskriminavimą gerai iliustruoja kad ir toks Kronikos 9 numeryje skelbiamas faktas, jog už elektros kilovatvalandę moka: kolūkiai - 1 kapeiką, gyventojai - 4, o bažnyčios - net 25 kapeikas.

Nuo 1975 m. labai pagausėjo bažnyčių gaisrų. 1976 03 17 sudegė Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia, o gaisrininkai jos beveik negesino - tik atvykę rusų kariuomenės gaisrininkai dalį bažnyčios išgelbėjo. Bandyta padegti Leipalingio (Lazdijų r.) bažnyčią. Labai dažnai bažnyčios būdavo apiplėšiamos, o kartais išniekinamas ir Švenčiausiasis Sakramentas. Pagausėjo kunigų užpuolimų ir nužudymų. Kaune užpulta ir mirtinai sužalota vienuolė Stasė Lukšaitė. Sovietinės teisėsaugos institucijos tokius nusikaltimus tirdavo vangiai, dažnai nenorom ar net dėdavo pastangas nuslėpti nusikaltėlius.

1964-1971 m. už tariamus Kultų įstatymų pažeidimus iš kunigų būdavo atimami registracijos pažymėjimai, o nuo 1976 m. už vaikų katekizavimą, Vėlinių eisenas ir kitus „nusikaltimus“ kunigus imta bausti piniginėmis baudomis. Kaltinimai būdavo įforminami rajono vykdomojo komiteto administracinėje komisijoje. Apie šį posūkį sovietinėje politikoje Kronika taip pat informavo pasaulį, dėl to KGB buvo priversta bent šiek tiek švelninti politiką Bažnyčios atžvilgiu. Nuo to laiko už skambinimą varpais, vaikų katekizavimą kunigai jau nebebuvo teisiami, tačiau žmonės už savo religinius įsitikinimus ir toliau buvo atleidinėjami iš darbo. Pirmasis toks Kronikoje pagarsintas faktas buvo 1970 m. Vilkaviškyje Onos Brilienės atleidimas iš mokytojos pareigų, atimant teisę dirbti bet kokį pedagoginį darbą. Mokytojai nesutinkant su sprendimu, įvyko net du teismo procesai: Vilkaviškyje ir Vilniuje Aukščiausiajame teisme. Galutinis sprendimas - mokytoja dėl religinių įsitikinimų negali eiti mokytojos pareigų tarybinėje mokykloje - liko nepakeistas.

Vėliau Kronikos aprašyti panašūs tikinčiųjų atleidimai iš darbo: Bronės Pupkevičiūtės - pedagogikos mokslų daktarės iš Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto, Domicėlės Gailiušytės -prancūzų kalbos mokytojos, Elenos Šuliauskaitės (1973 m.) -iš Vilniaus universiteto istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų, Aldonos Matusevičiūtės - iš vaikų lopšelio-darželio auklėtojos, fortepijono dėstytojos Aldonos Kezytės iš Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos, Monikos Gavėnaitės iš Šviesos leidyklos, Bronės Kibickaitės iš Vilniaus universiteto skaičiavimo centro inžinierės pareigų. Šiaulietis Mečislovas Jurevičius iš pradžių atleidžiamas iš darbo, o paskui, neva už eisenos į Kryžių kalną organizavimą (iš tikrųjų už bendradarbiavimą Kronikoje), nuteisiamas; Petras Kimbrys 1986 m. išmetamas iš darbo M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir t. t. Neįmanoma išvardyti visų Kronikoje aprašytų tikinčiųjų diskriminavimo, tikėjimo persekiojimo faktų.

Eucharistijos garbinimo sąjūdžio įkvėpėjas ir pradininkas kun. Pranciškus Masilionis SJ

1969 m. uoliųjų kunigų ir vienuolių (daugiausia - SJE) pastangomis Lietuvoje ėmė plisti jaunųjų Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Jie organizuodavo moksleivių susirinkimus (konspiraciniais sumetimais -kurio nors iš jų gimtadienio ar vardadienio proga), kur kunigų ar vienuolių seserų vadovaujami rengdavo minirekolekcijas, pokalbius, konferencijas, išvykas į gamtą. Mokiniai vaidindavo savo tėvams ir bendraamžiams saviveiklinius dvasią ugdančius religinius ir patriotinius montažus. Ypač veikli šiuo požiūriu buvo Kauno Petrašiūnų parapija, kur jaunimui vadovavo ses. Aldona Raižytė SJE ir pasaulietis Saulius Kelpšas, o Kybartuose - seserys Ona Šarakauskaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Taip pat veikė stiprūs jaunimo centrai Dzūkijoje - Leipalingyje, Šlavantuose, Veisiejuose ir Žemaitijoje - Kelmėje, Raseiniuose.

Stirniškių miške (Vilkaviškio r.) 1981 05 15 naktį pastatytas kryžius

Sovietmečio konvulsijos: sunaikintas katalikų slapčia pastatytas kryžius. (9-as dešimtmetis)

Vasario 16-osios minėjimas Kapčiamiesčio apylinkėse (Lazdijų r.) 1983 m. Trispalvę bučiuoja Eucharistijos bičiulių sąjūdžio narys G. Grušauskas

Pagrindiniai jaunimo susirinkimai vykdavo Kaune, Vilkaviškyje, Marijampolėje, Sasnavoje, Leipalingyje, Šlavantuose, Kybartuose. Kartais tuos renginius užklupdavo KGB ir milicija. Buvo užklupta stovyklavietė prie Šlavantų (vadovas kun. Juozas Zdebskis, seselės Bernadeta Mališkaitė ir Ona Šarakauskaitė), Eucharistijos bičiulių rekolekcijos Kybartuose 1982 m. (kun. Sigitas Tamkevičius), mokinių ir jų tėvų religinė vakaronė Viduklėje (kun. Alfonsas Svarinskas), jų sambūriai Marijampolėje (ses. Veronika Beišytė), Vilkaviškyje (ses. Birutė Briliūtė), Kelmėje (ses. Regina Teresiūtė) ir kitur. Kronika, atskleisdama KGB smurtavimus, kartu parodydavo, kaip net tokiomis sunkiomis persekiojimo sąlygomis galima suburti ir religine dvasia auklėti jaunąją kartą. Kronikai pagelbstint pasaulyje plačiai nuskambėjo vieno iš Eucharistijos bičiulių Roberto Grigo drąsa ir ištikimybė Dievui ir Tėvynei, kai sovietinėje armijoje dėl religinių ir tautinių įsitikinimų jįs atsisakė priimti karinę priesaiką ir už tai jam teko patirti daug vargo ir kančių.

Kronika dažnai informuodavo, kad čia vienur, čia kitur pakelėje ar prie sodybos tikintieji pastatė naują kryžių, bet valdžios nurodymu (paprastai KGB vadovaujant) jis būdavo nugriaunamas. KGB operatyvinėmis žiniomis kryžių statymo pagrindiniai iniciatoriai ir vykdytojai buvo tie patys Eucharistijos bičiuliai. Informacija apie tokius KGB vandalizmo aktus per Kroniką bematant apskriedavo pasaulį.

Dažnai ir plačiai Kronikoje gvildenama tema - tikinčiųjų moksleivių persekiojimas, šmeižimas, gąsdinimas ir prievartinis ateizavimas, kai tikintys moksleiviai būdavo verčiami stoti į ateistines pionierių ir komjaunuolių organizacijas. Turbūt nėra nė vieno Kronikos numerio (išskyrus paskutinius, išėjusius jau stipriai dvelkiant Atgimimui), kuriame nebūtų pateikiama tokių faktų iš įvairiausių Lietuvos vietovių. Mokyklose ypač būdavo pašiepiami ir diskriminuojami aktyviai bažnyčios liturgijoje dalyvaujantys moksleiviai: patarnaujantys šv. Mišiose, procesijų ir chorų dalyviai. Kiekvienas moksleivis žinojo, kad jeigu vidurinės mokyklos baigimo charakteristikoje bus įrašyti žodžiai: neatsikratęs religinių prietarų, - visų aukštųjų, o gal ir specialiųjų vidurinių mokyklų durys bus uždarytos. Kronikoje aprašyta daug moksleivių drąsių poelgių, kai mokytojui paklausus, kas eina į bažnyčią, atsistodavo kone visa klasė.

Norint sutrukdyti religinį vaikų auklėjimą, buvo draudžiama grupėmis katekizuoti vaikus. Nepaklūstantys tiems draudimams kunigai pradžioje buvo teisiami (kun. Antanas Šeškevičius SJ, kun. Juozas Zdebskis, kun. Prosperas Bubnys MIC). Mokykla stengdavosi atitraukti vaikus nuo bažnyčios įvairiausiais būdais, pradedant sekmadieniniais žygiais, pramogomis ir baigiant pašaipomis ir gąsdinimais. Tačiau Eucharistijos bičiulių būreliai, slapti moksleivijos ir studentijos sambūriai (ypač Kybartuose ir Kaune) padėjo daliai jų išlaikyti tikėjimo ir Tėvynės meilės dvasią.

Apie šią žūtbūtinę kovą dėl Bažnyčios ir Lietuvos ateities -vaikų - kalba visa Kronika. Tikėjimo tvirtumą rodė ne vienas mokinys. Mokiniai nebijodavo būti pajuokti, niekinami ar net pašalinti iš mokyklos dėl tikėjimo, nes geriau būti nemokytu žmogumi, negu mokytu išdaviku²¹.

Kronikos pasirodymas sužlugdė visas valdžios viltis tyliai sunaikinti Bažnyčią. Vakaruose sustiprintas Kronikos balsas skambėjo visame pasaulyje. Net kai kurių kunigų ar aukštesnių dignitorių vojažai į Vatikaną ir Vakarus bei jų „liudijimai“ apie „tikinčiųjų laisvę“ negalėjo nustelbti Kronikos skelbiamos tiesos: pasaulis tikėjo ja, o ne okupantų pasiųstaisiais ir instruktuotais, kaip reikia elgtis ir ką kalbėti. Beliko vienas kelias: likviduoti Kronikų. Tai atlikti buvo pavesta KGB.

Dar niekas nėra suskaičiavęs (ir vargu ar kas suskaičiuos), kiek Kronikos byloje buvo tardyta žmonių. Tai įsivaizduoti

gal padės toks faktas: vieno už Kroniką teisiamojo asmens byloje yra arti šimto tokių liudytojų apklausų protokolų. Kronika ir šito nenutylėdavo. Ji nuolat skelbė apie vykstančius dėl jos (kaip ir dėl kitų pogrindžio leidinių) tardymus, kratas, areštus ir teismus.

Kronikoje gana išsamiai aprašytas pirmasis KGB bandymas susidoroti su ja. Dar 1973 11 19-20 buvo atliktos kratos pas Kabelių kleboną kun. Joną Lauriūną SJ, pas kun. Algimantą Keiną Valkininkuose, pas kun. Boleslovą Babrauską SJ Smilgiuose, Krinčine pas kun. Joną Bukauską, Kaune pas Virgilijų ir Augustiną Jaugelius, Arimantą Raškinį ir daugelį kitų.

Kronika rašė ir apie kitataučių katalikų persekiojimus. Vilnius, kurį laiką buvęs viena iš salelių, kurioje galėjo prisiglausti žiauriai Ukrainoje sekami ir persekiojami unitai, pasidarė jiems taip pat nesaugus. 1973 m. pabaigoje čia buvo areštuoti ukrainiečiai kunigai unitai Prokopivas ir Mickievičius.

Kronika aprašo, kad 1974 m. kovo-balandžio mėnesiais buvo padarytos kratos Vilniuje pas ukrainietį kunigą Vladislavą Figolį, Bronę Kazėnaitę Kaune, kun. Sigitą Tamkevičių Simne, Joną Kastytį Matulionį Druskininkuose ir pas Oną Volskienę bei Stasę Mikšytę. 1974 04 24 buvo suimtas Juozas Gražys Kaune, o 1974 08 27 - ses. Nijolė Sadūnaitė Vilniuje. Mindaugas Tomonis priverstinai paguldytas į psichiatrinę ligoninę.

KGB susekė Kronikos leidėjų ryšius su Maskvos disidentais. 1974 11 27 Maskvos kagėbistai padarė kratą Vilniuje pas A. Tverdochlebovą, kur tuo metu buvo susirinkę pagrindiniai Maskvos disidentai: Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Tatjana Velikanova, V. Turčinas, S. Orlovas ir A. Litvinova. Po mėnesio (1974 12 27) Maskvoje areštuojamas Sergejus Kovaliovas. Tą pačią dieną atliekamos kratos ir Lietuvoje pas Balį Gajauską, Albertą Žilinską, Birutę Poškienę, Algį Petrusevičių, Antaną Terlecką, Joną Volungevičių, Algį Baltrušaitį ir Valerijų Smolkiną. Sergejus Kovaliovas atgabenamas į Vilniaus KGB kalėjimą.

1976 10 19 buvo padarytos kratos Vilniuje Jono Kastyčio Matulionio ir Vlado Lapienio butuose - abu jie areštuojami. 1977 01 17 Panevėžyje suimama ses. Ona Pranckūnaitė. Masinės kratos atliekamos 1977 m. balandžio 19-ąją ir rugpjūčio 23-ąją. 1979 m. spalio ir lapkričio mėnesiais buvo padarytos grupinės (kelių asmenų butuose tuo pat metu) kratos. 1980 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais vėl praslinko masinių kratų banga. Tų pačių metų balandžio 17-18 d. buvo padarytos kratos kunigų Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Virgilijaus Jaugelio, Vaclovo Degučio, Gusto Gudanavičiaus, Jono Zubraus butuose. Padaryta krata vienuolės Monikos Gavėnaitės bute, o seserys Genovaitė Navickaitė ir Ona Vitkauskaitė areštuojamos.

1980 m. KGB sekimas ir represijos dar suaktyvėjo. Neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas kun. Leonas Šapoka ir cheminėmis medžiagomis nudegintas kun. Juozas Zdebskis.

Kratas ir suėmimus lydėjo tardymai ir teismai. Negalutiniais duomenimis už LKB Kroniką (nors bylose buvo prirašyti ir kiti „nusikaltimai“) buvo nuteisti 22 žmonės. Nuo 1977 m.

Kun. (dabar vyskupas) Jonas Boruta SJ - LKB Kronikos redaktorius po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983 m.

Uolus LKB Kronikos bendradarbis kun. Bronius Laurinavičius, žuvęs 1981 11 24 Vilniuje

Pirmasis LKB Kronikos leidybos talkininkas Petras Plumpa, už tai 8 metus kalėjęs griežtojo režimo lageryje

Pasišventęs LKB Kronikos korespondentas, daugintojas ir platintojas, du kartus už tai kalintas - Vladas Lapienis

Ilgametė LKB Kronikos redakcijos darbuotoja ses. Elena Šuliauskaitė SJE

Aktyvi LKB Kronikos bendradarbė, medžiagos rinkėja ses. Julija Kuodytė SJE

LKB Kronikos talkininkė ses. Ona Virginija Kavaliauskaitė SJE (kairėje) su Kronikos „angelu sargu“ ses. Ona Dranginyte

Kronikos kiekvieno numerio pabaigoje būdavo išvardijamos tuo metu lageriuose kalinčių politinių kalinių pavardės ir raginama juos prisiminti. Šį Kronikos raginimą prisiminti daugelis tikinčiųjų suprasdavo kaip pareigą kenčiančius paremti ne tik žodžiu, malda, bet ir duona. Net keletą metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs A. Terleckas yra sakęs, kad už paramą jis ypač dėkingas Marijampolės, Vilkaviškio, Kybartų, Kauno, Kelmės ir Viduklės vienuolėms. Amžiną skolą jaučiu joms, - kalbėjo jis²².

LKB Kronika atskleidė pasauliui tiesą ir apie slaptus bei klastingus KGB susidorojimus su persekiojamaisiais: Mindaugo Tomonio (1975 m.), kun. Broniaus Laurinavičiaus (1981 m.), kun. Juozo Zdebskio (1986 m.) žūtį. Atvirai parašė apie kunigų Leono Šapokos (1980 m.) ir Leono Mažeikos (1981 m.) nužudymą: buvo spėjama, kad jie buvo įsipainioję į KGB voratinklį, vėliau norėjo tyliai iš jo išsinarplioti, už ką teko sumokėti savo gyvybės kaina. Vilniuje 1975 03 24 savo bute buvo nužudytas 18-metis ukrainietis Vitalijus Olikievičius, kuris buvo atvykęs į Lietuvą, kad čia apsigyvenęs padirbėtų ir įstotų į Kauno kunigų seminariją (nes į ją priimdavo tik gyvenančius Lietuvoje). Už tai teko sumokėti gyvybe. Taigi Kronika demaskavo ne tik Lietuvos, bet ir Ukrainos ar Maskvos KGB kruvinus darbus. Kaip liudija išlikę šykštūs KGB nusikaltimų dokumentai - jų operatyvinės bylos, Kronika, atrodo, niekada nesuklydo skelbdama jų veiklos metodus. Veikiausiai neklydo ir šiais atvejais.

1979 m. stiprėjant KGB represijoms, RRT įgaliotinis „liberalas“ K. Tumėnas pakeičiamas kompartijos rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi Petru Anilioniu. Jo pavaduotoju, dešiniąja ranka ir tiesioginiu ryšininku su KGB tapo A. Juozėnas. Prasidėjo nuolatiniai vyskupijų valdytojų, dekanų, kunigų ir bažnytinių komitetų narių instruktažai, mokymai, barimai, bauginimai - „smegenų plovimas“. Nors paradoksalu, bet Kauno kunigų seminarijos pirmojo kurso klierikams mokslo metų pirmąsias konferencijas vesdavo kulto įgaliotinis P. Anilionis. Jis aiškindavo, kokios jų teisės, kaip privalo elgtis seminarijoje ir už jos sienų. Tokiais pačiais pamokymais palydėdavo ir vykstančius atostogų, perspėdamas seminarijos vadovybę ir juos pačius, kad nebendrautų su „kunigais reakcionieriais“, nes tai blogai baigsis (suprask: gali pašalinti iš seminarijos).

KGB buvo didelis netikėtumas, kai areštavus kun. S. Tamkevičių (kuris, jų nuomone, - o ir iš tikrųjų! - buvo LKB Kronikos redaktorius), Kronika ir toliau ėjo. 1984 01 06 Kronikos 61 numeryje paskelbiamas dar prieš nujaučiamą areštą parašytas Credo, kuriame jis išsako savo tikrąją poziciją ir įspėja netikėti, jeigu kartais areštuotą kagėbistams pavyktų jį palaužti (kaip atsitiko su stačiatikių šventiku Dmitrijumi Dudko ir kitais). Tačiau, ačiū Dievui, to neįvyko.

Areštavus kun. S. Tamkevičių, 57-ąjį Kronikos numerį skubiai parengė spaudai ir išleido seserys Elena Šuliauskaitė SJE ir Bernadeta Mališkaitė Kybartuose. Perspausdinant ir parengiant fotokopijas prisidėjo ir kitos seserys kybartietės. Šis numeris neturėjo kunigo kaip vyriausiojo redaktoriaus, nes po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto aktyviausieji kunigai buvo ypač

Kun. S. Tamkevičiaus dvasinio testamento faksimilė. (LKB Kronika. Chicago. T. 8, p. 58-60)

KGB sekami. Be to, buvo labai svarbu, kad, nepaisant kun. Alfonso Svarinsko teismo ir kun. Sigito Tamkevičiaus arešto, Kronika pasirodytų įprasto stiliaus, formos, turinio ir apimties. O svarbiausia, kad išeitų įprastu laiku.

Tai padaryti nebuvo itin sunku, nes kun. S. Tamkevičius prieš savo areštą buvo palikęs keletą gebančių šį darbą dirbti savo bendradarbių ir beveik visiškai užbaigtą Kronikos 57-ąjį numerį. Antrajam po redaktoriaus arešto numeriui jau buvo imta rimtai ieškoti tinkamo ir Bažnyčiai pasišventusio kunigo, kuris galėtų atlikti vyriausiojo redaktoriaus darbą. Pirmasis žvilgsnis buvo nukreiptas į kunigus - Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narius. Tačiau tuo metu jie buvo prispausti tokia kieta KGB dėmesio letena, kad šis variantas iš karto buvo atmestas. Tuomet Eucharistinio Jėzaus seserys Elena Šuliauskaitė ir Julija Kuodytė pasiūlė paprašyti pagalbos jėzuitą kunigą pogrindininką Joną Borutą²³. Pasirodo, jo pagalbos prieš savo areštą Kronikai jau buvo prašęs ir pats redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius.

Po kun. S. Tamkevičiaus arešto kun. J. Boruta SJ, neturėdamas jokios parapijos ir būdamas gerai intelektualiai pasirengęs, galėjo kompetentingai įsitraukti į Kronikos redagavimą. Juolab kad laisvėje dar buvo likusios pagrindinės Kronikos talkininkės, redakcinės kolegijos narės ir pagalbininkės seserys Elena Šuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė, Birutė Briliūtė, Ona Virginija Kavaliauskaitė ir Ona Šarakauskaitė.

KGB, pamatęs, kad šį kartą nepavyko Kronikos likviduoti, prieš ją kovojo su dar didesniu įniršiu. 1986 05 08 LSSR prokuroras Kronikai pradėjo naują baudžiamąją bylą, pagal kurią į gulagus turėjo būti pasiųsta daug naujų Dievui ir Tėvynei pasišventusių žmonių. Tačiau ši byla taip ir liko nebaigta. Apie visa tai ir kitus persekiojimus visą laiką iki pat Atgimimo pasaulį išsamiai informuodavo pati LKB Kronika.

II. „LKB Kronika“ užsienyje

Jei Kronika būtų pasilikusi tik Lietuvoje, jos vaidmuo ginant tikinčiųjų (ir visų žmonių) teises būtų buvęs nepalyginamai mažesnis. Mat Kronika buvo spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, o dauginama dažniausiai elektrografiniu arba spiritinio rotaprinto būdu, todėl jos tiražai nebuvo dideli. Iš pradžių numeris buvo dauginamas didesniais tiražais (iki 200-300 egzempliorių), tačiau vėliau skaičius buvo mažinamas iki 100-150 egzempliorių. Jų platinimas visuomet kėlė pavojų ir buvo rizikingas, nes kiekvienas į KGB agento rankas pakliuvęs ar kratos metu atrastas numeris buvo siūlo galas, kurį vyniojant būtų buvę galima prieiti ir iki redakcijos. Tačiau į pasišventėlių rankas pakliuvę nauji numeriai savarankiškai vėl būdavo perspausdinami rašomosiomis mašinėlėmis ir platinami. Apie tai liudija buvusiame KGB archyve bei Lietuvos genocido aukų muziejaus saugyklose išlikę KGB agentų įduoti ar kratų metu paimti tų pačių numerių skirtingi egzemplioriai. Šiandien neįmanoma atsakyti, kiek kurio numerio egzempliorių buvo išspausdinta ir išplatinta Lietuvoje. Vis dėlto Kronika Lietuvoje negalėjo tapti didžiatiražiu leidiniu, nes ilgainiui KGB sekimo tinklas plėtėsi ir tankėjo, sekimo patirtis didėjo. Todėl Kronikos leidėjams, be naujo numerio išleidimo, ne mažiau svarbu buvo jį perduoti į Vakarus, kur Kronika būdavo spausdinama ir platinama laisvosiose šalyse.

Kadangi Kronikos perdavimas į Vakarus reikalavo ypatingos konspiracijos, todėl iki šiolei palyginti nedaug apie tai buvo žinoma. Vieninteliai oficialūs dokumentai apie tai yra buvusiuose KGB archyvuose keliose bylose išlikę liudijimai. Tačiau ir čia žinios yra gana šykščios, o ir tos, kurios likusios, yra paliktos ne Kronikos leidėjų, o kai kurių Maskvos disidentų. Neteko skaityti nė vieno Kronikos leidėjo ar rėmėjo tardymo protokolo, kuriame jie būtų KGB atskleidę, kokiu keliu Kronika pasiekdavo Vakarus.

O tokie buvo du pagrindiniai keliai. Pirmas - Kronika, Aušra ir TTGKK dokumentai pasiekdavo Vakarus per Maskvos disidentus, kurie ją perduodavo tam tikriems užsienio asmenims, ir antras - per turistus, kurie atvykę į Lietuvą sutikdavo paimti Kroniką ir nugabenti į JAV. Apie pirmųjų veiklą byloja kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus baudžiamosiose bylose esantys kai kurių areštuotų Maskvos disidentų (V. Kapitančiuko, L. Regelsono, D. Dudko ir G. Jakunino) apklausų protokolų kopijos. Kai kurie iš jų (išskyrus T. Velikanovą ir G. Jakuniną) apie tai pateikė gana daug žinių.

Apie atvykstančių į Lietuvą turistų pagalbą KGB dokumentai byloja dar mažiau. Vienintelė žinia yra kun. A. Svarinsko baudžiamojoje byloje, kai jo duotus TTGKK dokumentus iš kun. V. Cukuro atėmė pasienio tarnybos Gardino muitinėje (nors kun. A. Svarinskas neprisipažino davęs). Kronikos aplankų saugykloje dar yra žinia apie atimtus iš užsieniečio kelis Kronikos numerius bei vieną ar du mikrofilmus. Dabar, atgavus laisvę, prabilo gyvieji liudytojai, kurie šiuos dokumentus gabendavo į Maskvą disidentams, ir tie, kurie ieškodavo turistų, drįstančių priimti pavojingąjį „suvenyrą“ ir nugabenti į užjūrį. Čia dar kartą minėtinos Putnamo (JAV) seselės lietuvaitės, Amerikos ambasados darbuotojai, pasauliečiai, JAV Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos (LKRŠ) darbuotojai, kurie prisidėjo prie ne vieno Kronikos numerio pervežimo. Ne visi siųsti numeriai pasiekdavo užjūrį: dalis jų kratų metu buvo aptikta ir paimta iš Maskvos disidentų, kiti (be abejo, KGB pasekus) atimti muitinėje patikrinimo metu, dar kiti gal pateko į nepatikimas rankas ir nežinia kur dingo. Arkivysk. S. Tamkevičius savo atsiminimuose rašo, kad, atkūrus Nepriklausomybę, jis apsilankęs JAV ir apžiūrėjęs iš Lietuvos gautus Kronikos numėrius bei mikrofilmus. Deja, ne viską radęs, kas buvo siųsta. Tačiau jį labai nudžiugino, kad visi numeriai pasiekė laisvąjį pasaulį: ten rado ne vieną Kronikos numerį, kurį kažkas buvo pasiuntęs į Vakarus. Be tiesioginių leidėjų, kurie rūpinosi jos perdavimu į Vakarus, matyt, buvo ir daugiau Bažnyčiai ir Tėvynei pasiaukojusių žmonių, kurie, turėdami galimybę, tai atlikdavo.

Tačiau nedidelis skaičius KGB archyve esančių dokumentų apie Kronikos perdavimą į Vakarus nėra įrodymas, kad KGB nerūpėjo Kronikos (ir kitų dokumentų) perdavimo į Vakarus

Disidentai, talkinę Kronikos perdavimui į Vakarus, LKB Kronikos 20-mečio minėjime. Iš dešinės - A. Raškinis, T. Velikanova, A. Lavutas, S. Lavuta, P. Plumpa, A. Danickij

keliai. Rūpėjo, labai rūpėjo! Kaip užkirsti šiuos kelius, buvo vienas pagrindinių jų rūpesčių kovoje su Kronika. Visi šie faktai buvo fiksuojami, dokumentuojami ir analizuojami operatyvinėse bylose. O jų nėra... išskyrus vieną vienintelę DOR* Nr. 242. Kaip KGB sekė Kronikos siuntimą į Vakarus, liudija viena kita išlikusi nuotrupa minėtoje byloje. 1975 05 14 agentė Lilija praneša, kad, kaip sužinojusi, balandžio 25-26 d. kun. S. Tamkevičius važinėjo į Maskvą patikrinti, ar nenutrūko ryšiai, kuriais Kronika siunčiama į užsienį. (Matyt, nerimas kilo dėl to, kad Kronikos Nr. 12, 13 ir 14 buvo atimti iš kažkokio užsieniečio.) Įsitikino, kad ryšiai tvarkingi. Pagaliau Kronikos 14-ojo numerio žinias perdavė ir užsienio radijas²⁴.

* DOR (rus. - dielo operativnoi razrabotki) - operatyvinio tyrimo byla. DOR Nr. 242 - tai kun. J. Zdebskio sekimo byla.

1978 11 23 LSSR KGB praneša savo viršininkams į Maskvą apie kun. J. Zdebskio 1978 m. spalio 9-10 d. kelionę su Lapieniene pas Dubravnos lageryje kalintį Vladą Lapienį. Tada jie buvo išoriškai stebimi priemone NN - nuo pat išvykimo iš Lapienienės namų iki išvykimo iš Maskvos į Dubravną. To stebėjimo metu nustatyta, kad Maskvoje kun. J. Zdebskis apsilankė pas žinomą disidentą Aleksandrą Lavutą, pas kurį taip pat dažnai iš Lietuvos lankąsis Demagogas (Antanas Terleckas), kuris palaikąs ryšius ir su Sacharovu, Velikanova, areštuotųjų Kovaliovo ir Ginzburgo žmonomis²⁵. Maskva atsako, kad Aleksandras Pavlovičius Lavutas (g. 1929 m.) yra Einamųjų įvykių kronikos bendradarbis, Maskvos miesto KGB sekamas tiriant DOR bylą slapyvardžiu Tęsėjas (rus. Posliedovatel’)²⁶.

Kad perdavimo į Vakarus per Maskvą kanalai buvo ne vieninteliai ir kad leidiniai Vakarus pasiekdavo ne iš vienų rankų, liudija ir A. Andreikos kameros agento Kirilovo 1981 09 30 pranešimas. Agentui grįžus iš tardytojo ir pareiškus, kad jį tikriausiai iš kameros iškeldins (matyt, tokia buvo KGB jam sukurta legenda), A. Andreika paprašęs, kad tada, kai (agentas) po savo teismo pasimatys su namiškiais, paprašytų jų pranešti kun. J. Zdebskiui, jog jis ištesėjęs savo žodį ir nieko neišdavęs. Be to, dar prašė pranešti Zdebskiui, kad, jeigu jam reikės susisiekti su užsieniu, tegul kreipiasi į tą žmogų Klaipėdoje. Į ką - kun. J. Zdebskis žinosiąs ²⁷.

1983 m. areštavus kunigus A. Svarinską ir S. Tamkevičių, o Kronikai toliau einant ir pasiekiant Vakarus, vienu iš labiausiai įtariamųjų dirbant šį darbą, matyt, buvo laikomas kun. J. Zdebskis. LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko plk. E. Baltino suderintoje ir KGB pirmininko gen. ltn. J. Petkevičiaus 1983 12 07 patvirtintoje pažymoje rašoma:

Iš bylos medžiagos matoma, kad Zdebskis J. V. nusiteikęs priešiškai. Jis buvo tiriamas pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą Nr. 22 „ Voratinklis", užsiėmė organizuota priešiška veikla, dalyvavo leidžiant, platinant ir pergabenant į užsienį nelegalius antisovietinius leidinius: „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą" ir kitus kūrinius<...> Pagal gaunamus agentūrinius duomenis Zdebskis J. V. savo priešiškos veiklos nenutraukė. Dažnai išvažiuoja į kitus rajonus ir už respublikos ribų ²⁸.

Toliau pažymoje (čia yra tik kopija, ne originalas) palikta vietos, kur būdavo įrašoma, kokių priemonių prieš sekamąjį imtis. Kopijoje ši vieta tuščia. Originale turėjo būti užpildyta. Ko gero, tai buvo superslaptos priemonės, kurios negalėjo būti rašomos net kopijoje.

Kaip rašo savo atsiminimuose arkivysk. S. Tamkevičius, pirmuosius per Maskvos disidentus siunčiamus Kronikos numerius jis adresuodavo Čikagoje leidžiamam lietuvių laikraščiui Draugas. Vėliau, sužinojęs apie Niujorke veikiančią LKRŠ organizaciją, Kroniką ėmė adresuoti jai. Dar vėliau, kai buvo likviduoti - KGB suimti ir nuteisti - Maskvos disidentų grupės nariai, Kroniką dažniausiai slapta išveždavo užsienio turistai. Ją gaudavo Lietuvių informacijos centras Brukline ir Draugo laikraštis Čikagoje ²⁹.

Perdavimas į Vakarus visuomet buvo rizikingas tiek perduodančiajam, tiek imančiajam. 2 egzempliorius LKB Kronikos dažnai į Maskvą veždavo pats kun. S. Tamkevičius, taip pat kun. J. Zdebskis, seserys N. Sadūnaitė, O. Šarakauskaitė, M. Gavėnaitė, G. J. Stanelytė ir kitos. Ryšiai su Maskvos disidentais buvo užmegzti taip pat ir su Arimanto Raškinio bei Sergejaus Kovaliovo pagalba. Šių ryšių palaikymu ir Kronikos perdavimu daug rūpinosi taip pat Petras Plumpa.

Norint Kroniką perduoti į Vakarus per atvykstančius turistus užsieniečius, reikėdavo pirmiausia sužinoti, kada jie atvyko, paskui su jais susitikti ir įtikinti, kad paimtų pavo-

jingąjį „suvenyrą“. Todėl atvykstančius iš Vakarų į Lietuvą turistus medžiojo ne vienas Kronikos bendradarbis: kas sužinodavo apie atvykstantį patikimą žmogų, tas ir rūpindavosi, kaip tą žinią perduoti Kronikos leidėjams. Suprantama, šių asmenų konspiraciniais sumetimais buvo labai mažai. Ne kartą surasti turistą ir užmegzti su juo ryšį tekdavo vilnietei ses. Bronei Vazgelevičiūtei, tačiau tekdavo ir kitiems. Kroniką į Vakarus dažnai pa-

imdavo iš Putnamo (JAV) atvykstančios Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijos seserys vienuolės. Joms Kroniką perduodavo kun. J. Zdebskis, ses. Janina Judikevičiūtė, o kartais ir pats kun. S. Tamkevičius. Per turistus perduodant Kroniką visuomet vos parengto numerio pirmasis egzempliorius būdavo nufotografuojamas, kad kratos ar arešto atveju liktų 1-2 kopijos fotojuostoje (nes atvykstančių turistų kartais tekdavo laukti ne vieną dieną) ir paslepiamas kokiame nors suvenyre. Šį darbą iki arešto atlikdavo pats redaktorius kun. S. Tamkevičius, o po jo arešto - ses. Birutė Briliūtė.

Pasiekę Vakarus (JAV) pirmieji Kronikos numeriai nudžiugino ne tik tenykščius lietuvius kunigus, bet ir visus patriotizmo nepraradusius tautiečius. Iškilo klausimas: kaip padėti engiamiems tikintiesiems Lietuvoje? Buvo du būdai: pirmas, šią informaciją kuo plačiau skleisti laisvajame pasaulyje, kad visuomenės opinija ir valstybių vadovai priverstų Sovietų Sąjungą laikytis jos pačios pasirašytos Žmogaus teisių deklaracijos, ir antra - per laisvojo pasaulio radijo stotis šią informaciją perteikti (nors ir labai trukdant specialių SSRS stočių trukdžiams) Lietuvos ir kitų okupuotų šalių žmonėms.

Didžiausią darbą perspausdinant ir platinant gautą Kroniką atliko LKRŠ organizacija. Pradžioje tai buvo JAV įsisteigusi lietuvių kunigų korporacija, kurios tikslas - šelpti persekiojamą Bažnyčią ir tikinčiuosius Lietuvoje. Vėliau, norint labiau išplėsti šalpos darbus, buvo nuspręsta ir kitų šalių lietuvių kolonijose organizuoti LKRŠ rėmėjus pasauliečius³⁰. Steigiamasis LKRŠ rėmėjų organizacijos susirinkimas įvyko 1972 04 08 Čikagoje. Organizacijos vyriausiajai valdybai pasiskirsčius pareigas kun. Kazimieras Kuzminskas tapo jos pirmininku. Po trijų mėnesių nuo LKRŠ rėmėjų organizacijos įsteigimo buvo gautas Kronikos pirmasis numeris. LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje buvo nutarta paremti Lietuvos Katalikų Bažnyčios pradėtą kovą, iškelti į viešumą okupantų nusikaltimus, kad jie taptų žinomi Lietuvai ir pasauliui. Nutarta tęsti jų darbą laisvėje, leisti Kroniką lietuvių kalba, Amerikoje versti ją į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinti šiuos leidinius kituose laisvuosiuose kraštuose.

Kroniką perspausdinti ir leisti atskirais numeriais pirmasis ėmėsi LKRŠ rėmėjų organizacijos reikalų vedėjas kun. Kazimieras Pugevičius. Šie numeriai buvo leidžiami iki 1000 egz. tiražu ir išsiuntinėjami į lietuvių kolonijas Europoje, JAV, Pietų Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje ir Australijoje. Kun. K. Pugevičius išleido visus Kronikos numerius. Jo išsiuntinėti numeriai buvo pirmosios kregždės, atnešusios tėvynainiams nors ir liūdną, bet tikrą žinią apie. kenčiančius Lietuvoje likusius jų brolius ir seseris. Šios žinios žadino ir kėlė tenykščių lietuvių ryžtą visais įmanomais būdais remti persekiojamą Lietuvos Bažnyčią, kovoti dėl jos žmonių teisių ir laisvių. Kun. K. Pugevičiaus atskirais numeriais (sąsiuviniais) leidžiama Kronika buvo pranašesnė palyginti su vėliau storais tomais leidžiama tuo, kad jos pateikiamos žinios būdavo šviežios (naujas Lietuvoje išleistas Kronikos numeris paprastai Vakarus pasiekdavo po 1-3 mėnesių ir netrukus kun. K. Pugevičiaus pastangomis būdavo išspausdinamas JAV).

LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje 1973 10 09, jau turint šešis Kronikos numerius, kun. K. Kuzminskas pasiūlė juos leisti knygomis - po kelis numerius viename tome. Tam sumanymui visi pritarė. Tačiau tokiam darbui reikėjo daug lėšų, patalpų ir darbuotojų. O viso to nebuvo. Tuomet kun. K. Kuzminskas į savo paties butą priėmė šio darbo talkininkus. Pažymėtina, kad visi, kurie padėjo leisti šias knygas, per visą ilgametį darbą už tai negaudavo jokio atlyginimo. Tai buvo lietuvių patriotų auka Bažnyčiai ir Tėvynei. Pirmuosius tris tomus išleido LKRŠ rėmėjų sąjunga. (Vėliau šios organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoms leisti sąjungą. Dar vėliau ji pavadinta Lietuvos Kronikos Sąjunga, kuri ir išleido likusius - nuo 4-o iki 10-o Kronikos tomus.)

Kronikos leidimas ir platinimas reikalavo daug lėšų. Kun. K. Kuzminskas apkeliavo daugelio šalių lietuvių kolonijas, aiškindamas Kronikos leidybos reikšmę kenčiančiai Lietuvos Bažnyčiai ir rinkdamas aukas. Lankydamas šias kolonijas jis steigė LKRŠ skyrius arba surasdavo bent vieną įgaliotinį, kuris rūpintųsi šiais reikalais. Jei kolonijoje būdavo lietuvių radijo programa, jo kalbos įrašus transliuodavo per vietos radiją. Šį darbą jis dirbo iki paskutiniojo tomo išleidimo. Įvairių šalių lietuvių kolonijose buvo įsteigta 70 Lietuvos Kronikos Sąjungos skyrių. Jiems buvo siunčiami aplinkraščiai, prašant rinkti aukas ir platinti nusiųstus Kronikos tomus (daugiausia lietuvių kalba).

Per visą šį laikotarpį išleista 10 Kronikos tomų. I tomas išleistas su septyniais Kronikos numeriais, praslinkus dvejiems metams po Kronikos pasirodymo Lietuvoje. (Kaip minėta, visą laiką buvo leidžiami Kronikos numeriai atskirais sąsiuviniais.) Šis 336 puslapių tomas buvo išleistas prelato Juozo Karaliaus lėšomis 5000 egzempliorių tiražu. Redagavo ir įvadą parašė prof. Juozas Brazaitis, o viršelį ir iliustracijas piešė dailininkas ir rašytojas Paulius Jurkus.

414 puslapių II tomą, išleistą 1975 m., redagavo rašytojas Povilas Gaučys, o viršelį ir kitas iliustracijas piešė kazimierietė ses. Mersedesa.

Nuo III iki VI tomo imtinai Kroniką redagavo pedagogas Pranas Razminas; VII ir VIII tomus redagavo lituanistas Ignas Serapinas, o IX - X tomus - lituanistas Apolinaras Bagdonas. Nuo I iki V tomo spaudė Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje, o tolesnius tomus ji tik parengdavo spaudai, o spaudė Kingsport Press spaustuvė (Tenesyje). Nuo II iki X tomo imtinai Kroniką iliustravo ta pati dailininkė kazimierietė ses. Mersedesa. I-VI tomai išleisti 5000 egzempliorių, o kiti - 3000 egzempliorių tiražu.

V tomas buvo skirtas Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti. Šiam tomui įvadinį straipsnį Vilniaus universitetui 400 metų parašė prof. dr. Paulius Rabikauskas SJ. VI tomas (1983 m.) buvo skirtas LKB Kronikos dešimtmečiui, o VII - šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai pažymėti. Jame

buvo įdėtas vysk. Pauliaus Baltakio įvadinis žodis bei prof. dr. P. Rabikausko straipsnis Šv. Kazimieras - Vilties nešėjas. Kronikos VIII tomas buvo skirtas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui. Čia taip pat buvo prof. dr. P. Rabikausko straipsnis Krikščionybės kelias į Lietuvą. IX tomas skirtas Vilniaus Arkikatedros Bazilikos grąžinimui tikintiesiems. Jame, be kitų, yra ir ilgamečio politinio kalinio monsinjoro Alfonso Svarinsko

straipsnis Arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Tai jau buvo 1989 metai - Atgimimo pavasaris. Paskutiniame, X tome, kuris buvo skirtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui 1990 03 11 paminėti, buvo išspausdintas kard. Vincento Sladkevičiaus MIC žodis LKB Kronikos leidėjams Čikagoje bei vysk. Sigito Tamkevičiaus SJ straipsnis Žingsniai į laisvę.

Kun. K. Kuzminskui paraginus Vokietijoje gyvenantį kun. dr. Konstantiną Gulbiną OFM, į vokiečių kalbą buvo išversti pirmieji Kronikos numeriai ir išspausdinti Acta Baltica (lietuvių, latvių ir estų) metraštyje. Vėliau jie visi buvo išversti į vokiečių kalbą ir išleisti atskiromis knygomis.

Mons. Vincentas Mincevičius Romoje dalį Kronikų išvertė į italų kalbą ir su Lietuvos Kronikos Sąjungos pagalba iš viso išleido du tomus. Ši Sąjunga pustrečio Kronikos tomo padėjo išversti ir į prancūzų kalbą. Kun. Prano Gavėno SDB rūpesčiu Kronikos 32 numeris buvo išverstas į portugalų kalbą ir išleistas Brazilijoje.

Ispanų kalba išleisti Kronikos I, II ir VI tomai: I tomas skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui, o VI - šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai paminėti. Šias knygas irgi išleido Lietuvos Kronikos Sąjunga. Vilniaus universiteto ir šv. Kazimiero jubiliejiniai tomai (I ir VI) išleisti taip pat ir anglų kalba (10 000 ir 8000 egz. tiražu).

Taigi Lietuvos Kronikos Sąjunga yra išleidusi 10 Kronikos tomų lietuvių kalba, 3 - ispanų ir 2 - anglų kalbomis. Jų visų tiražas sudarė 75 000 egzempliorių. Knygos buvo išsiuntinėtos į daugelį valstybių: anglų kalba - į 72 valstybes, ispanų kalba į 24 valstybes. Kaip rašo kun. K. Kuzminskas savo 1988 02 09 rašte, LKB Kronikos knygos lietuvių, anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis buvo siunčiamos į 138 tomis kalbomis kalbančias valstybes³¹: jų universitetų ir kolegijų bibliotekoms, spaudai,

radijo ir televizijos stotims, katalikų ir kitų konfesijų vyskupams, vienuolynams, kunigų seminarijoms, žinių agentūroms, įvairiems institutams, žymiausioms organizacijoms, aukštiems valdžios pareigūnams, didžiųjų miestų burmistrams, parlamentarams, kai kuriems užsienio diplomatams ir visoms tarptautinėms organizacijoms.

Lietuvos Kronikos Sąjunga už pasaulyje anglų ir ispanų kalbomis išplatintą Kroniką gavo per 800 padėkos laiškų. Juose žavimasi Lietuvos tikinčiųjų kova, teigiama, kad iš jų tūkstančiai žmonių semsis pasiaukojimo dvasios ir melsis, kad Lietuva greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę.

Kolumbijos Medeljino arkivyskupas Alfonsas Lopezas Truchilas, greitai po to tapęs kardinolu, gavęs LKB Kronikos I tomą, dėkojo ir rašė: „Kronikos“ lapus skaitysime atsidėję taip, kaip skaitoma apie katakombų Bažnyčios persekiojimus.

Gauti šilti padėkos žodžiai iš Ilinojaus karmeličių vienuolyno viršininko B. Deogupilacho ir Čilous (Chilaw’s) vyskupo Markuso Fernando. O Sudano valstybės Tamburos vyskupas Gasis Abangitas rašė: Šis tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai. Padėkos gautos ir iš Škotijos, JAV, Zimbabvės, Indijos ir kitų valstybių vyskupų. JAV vyskupai savo susirinkime Vašingtone 1988 11 17 priėmė pareiškimą Dėl religijos laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Tame pareiškime Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti Lietuvos religinę, kultūrinę ir tautinę politinę tapatybę. Šiame dokumente pažymima, kad apie religinės laisvės varžymus Lietuvoje pasaulio visuomenę informavo LKB Kronika.

1989 m. vasario mėn. Venesuelos Atstovų rūmų pirmininkas dr. Chose Rodrigezas Inturke priimdamas grupę Venesuelos lietuvių išreiškė didelę padėką už LKB Kroniką, kuri, "jo nuomone, esanti išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Jis pabrėžė, jog šiandien Vakarai semiasi dvasinės stiprybės <...> iš lietuvių, kurie savo tvirtą tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose<...>. Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams<...>. Tikėkite, lietuviai, - toliau kalbėjo dr. Chose Rodrigezas, - jog Venesuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžiais dėkingas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikų“, stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudytoją.

Lietuvos Kronikos Sąjungos nariai įdėjo į šią veiklą daug darbo, pasiaukojimo ir lėšų, bet kartais, kaip ir Kronikos pogrindiniams leidėjams, jiems tekdavo patirti nepelnytų priekaištų, įžeidimų ir šmeižtų. Galbūt KGB čiuptuvai siekdavo ir Vakarus?..

Reikia pakalbėti ir apie Kronikos platinimą Rytuose, šalyse, kurios šiandien jau yra užsienis - tai buvusios SSRS respublikos. Nėra duomenų, kad Kronikos kokios nors žinios būtų skelbtos tų respublikų oficialioje ar pogrindžio spaudoje. Yra žinoma, kad Ukrainoje buvo leidžiama Ukrainos Unitų Bažnyčios Kronika, bet glaudesnio bendradarbiavimo tarp ukrainietiškos ir lietuviškos Kronikos nebuvo.

Kas kita mūsų Kronikos ryšiai su Maskvos disidentais, jų įvairiomis žmogaus teisių gynimo organizacijomis ir jų samizdatu: su jais bendradarbiavimas iš tiesų buvo glaudus. Einamųjų įvykių kronika spausdindavo informaciją ir iš LKB Kronikos, taip padėdama kitoms SSRS pavergtoms tautoms sužinoti tiesą apie Lietuvą ir Katalikų Bažnyčią. Maskvos disidentai, talkindami perduodant LKB Kroniką bei TTGKK dokumentus į Vakarus, taip pat daug prisidėjo, kad pasaulis sužinotų tiesą apie okupuotos Lietuvos tikinčiųjų ir visų žmonių padėtį.

LKB Kronika Lietuvą labai išgarsino: tokio pasaulio dėmesio iki tol ji dar niekada nebuvo turėjusi. Jos leidimas pavergtoje Lietuvoje bei šio leidimo tąsa lietuvių ir kitomis kalbomis laisvuosiuose kraštuose, jos žinių platus pasklidimas didžiojoje pasaulio dalyje lietuvių tautai yra epochinis įvykis. Per Kroniką pasaulis ne tik sužinojo apie Lietuvos tikinčiųjų ir visų laisvę mylinčių žmonių persekiojimą, bet ir geriau pamatė komunizmo bei jo citadelės - SSRS - tikrąjį veidą. LKB

Kronikos leidimas yra pasaulinio masto unikumas, kai mažos pavergtos tautos pogrindyje leidžiamas tiesos žodis taip plačiai pasklido pasaulyje. Nė viena SSRS okupuota valstybė tokių ir taip ilgai - iki komunizmo žlugimo - tveriančių bei dviem frontais (slapta pogrindyje ir viešai laisvajame pasaulyje) leidžiamų pogrindžio leidinių neturėjo. Lietuvių tautos išsivaduojamojoje iš komunizmo kovoje LKB Kronika užėmė garbingą vietą po pokario (1944-1953) metų ginkluoto pasipriešinimo. Tuomet buvo priešinamasi prieš fizinį tautos genocidą, dabar - prieš dvasinį; skirtumas tik tas, kad ana, didvyriška ir kruvina kova pasauliui buvo mažai žinoma ir todėl tautų žudiko - SSRS - tarptautiniam prestižui buvo ne tokia pavojinga; o šitoji, padedant laisvojo pasaulio lietuviams, pasiekianti atokiausias pasaulio valstybes, ardė komunizmo pamatus. Ne be reikalo Lietuva tapo pirmąja plyta, ištraukta iš SSRS kalėjimo sienos.

Neperdėsime sakydami, kad LKB Kronika prisidėjo ir prie 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, nes iš pogrindžio sklindantis tautos religinę ir tautinę savimonę žadinantis žodis, Lietuvos Kronikos Sąjungos ir Vakarų radijo stočių paskleistas ne tik plačiajame pasaulyje, bet grįžtamuoju ryšiu pasiekęs ir už geležinės uždangos kenčiančią savąją tautą, padėjo jai išlaikyti tautinę, istorinę ir religinę gyvastį, be kurios nebūtų įmanomas joks atgimimas.

Drąsiai galima teigti, kad sovietinės okupacijos metais kovoje prieš dvasinį tautos genocidą tarp visų kitų 25 pogrindžio leidinių³² didžiausią vaidmenį atliko iki okupacijos galo ištvėrusi LKB Kronika. Lenkdami galvas jos leidėjams pogrindyje, kurie kentė nuolatinį pavojų, kratas ir areštus, sekimus ir kompromitavimus, KGB rūsius, kalėjimus, lagerius, tremtis, o kartais ir mirtį, neužmirškime ir tų pasišventėlių patriotų lietuvių Vakaruose, kurie šį laisvės žodį sustiprino, užaugino ir paskleidė visam pasauliui. Jų visų įnašas į kovą su didžiausiu pasaulio priešu - komunizmu - yra neįkainojamas.

Pirmiesiems Kronikos numeriams pasiekus Vakarų pasaulį, lietuviškoms radijų programoms ir lietuvių informacijos tarnyboms atsivėrė visiškai naujos galimybės kovoti dėl religijos laisvės Lietuvoje ir dėl Lietuvos išvadavimo. Iki tol faktinė medžiaga apie padėtį Lietuvoje buvo beveik nepasiekiama. Norint gauti žinių arba jas patikrinti, kartais tekdavo keliauti į Lenkiją, atsargiai prisigretinti prie atsitiktinių turistų arba grįžtančių emigrantų iš Lietuvos.

Ši padėtis radikaliai pasikeitė, kai Vakarų kraštus pradėjo pasiekti LKB Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai. Gerai žinodami, su kokiais pavojais, kokia rizika, su kokia auka buvo susijusi ši naujovė, lietuviškų informacijos tarnybų bei radijų darbuotojai stengėsi kuo geriau panaudoti šiuos naujus informacijos šaltinius.

Mons. Vincento Mincevičiaus rūpesčiu jau nuo 1954 m. Romoje buvo leidžiamas mėnesinis lietuviškų informacijų biuletenis ELTA-PRESS italų kalba. Nuo 1972 m. pavasario biuletenis pradėjo ištisai skelbti LKB Kronikos medžiagą. ELTA-PRESS buvo siuntinėjamas Italijos spaudai, spaudos agentūroms, valdžios įstaigoms, Italijos atstovybėms užsienio šalyse ir užsienio atstovybėms Italijoje; Vatikano valstybės sekretoriatui, kongregacijoms ir nunciatūroms; parapijoms, mokykloms, studijų centrams, politinėms partijoms, radijo ir televizijos stotims. Tai buvo didžiulis darbas, kurį mons. V. Mincevičius su dideliu pasiaukojimu tęsė iki 1985 metų. Jo dėka Lietuvos vardas ir lietuvių tautos kova dėl religijos laisvės, dėl pagrindinių žmogaus teisių ir politinės nepriklausomybės pasidarė plačiai žinoma Italijoje ir kitose pasaulio šalyse.

Leidykla La Casa di Matriona Milane mons. V. Mincevičiaus rūpesčiu išleido dviem tomais pirmuosius 20 Kronikos numerių italų kalba Cronica della Chiesa Cattolica in Lituania (1976 ir 1979). Pasinaudodama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, italų publicistė A. Vičini (Viccini) parašė knygą Lituania popolo e Chiesa, kurią 1984 m. išleido ta pati leidykla.

1986 m. vasarą žymusis Italijos religijos studijų institutas Gadzadoje (Gazzada), Šiaurės Italijoje, surengė tarptautinę studijų savaitę tema Baltijos tautų religinė istorija. Nebuvo abejonės, kad tarptautinį dėmesį į Baltijos šalių istoriją ir jų likimą tuo metu kaip tik buvo atkreipusi LKB Kronika. Netrukus studijų savaitės darbai buvo išleisti daugiau kaip 300 puslapių knyga Storia religiosa dei popoli baltici (leidėjas La Casa di Matriona). Išleistos dvi studijos (jose buvo spausdinama ir kitos lietuvių pogrindžio spaudos medžiaga): Kajetonas J. Čeginskas Le aspirazioni nazionali e l’esperienza cristiana dei lituani (Lietuvių tautiniai siekiai ir krikščioniškoji patirtis), 18 puslapių; kun. V. Kazlauskas Valori umani e cristiani nella resistenza e nella lotta per la liberta del popolo lituano (Žmogiškosios ir krikščioniškosios vertybės lietuvių tautos rezistencijoje ir kovoje dėl laisvės), 43 puslapiai. Ši knyga buvo platinama knygynuose visoje Italijoje, ji pasiekė ir žymias pasaulio bibliotekas.

Vatikano radijo lietuvių skyriaus darbuotojai (vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas), gerai žinodami, kad Lietuvoje Kronikų plačiau paskleisti nėra įmanoma, jautė pareigą visą medžiagą perteikti savo klausytojams. Kronikos straipsniams ir žinioms duoti radijo stilių ir atitinkamai suredaguoti buvo nelengvas uždavinys. Reikia atsiminti, kad tuo metu pasaulyje ir Vatikano radijo sferose buvo vadinamasis Rytų politikos klestėjimo laikotarpis. Tiesiogiai cituoti LKB Kronikų ir kitus pogrindžio leidinius būtų reiškę išprovokuoti labai griežtą Maskvos reakciją, esą Vatikano radijas kursto pogrindžio veiklą Lietuvoje. Dėl to buvo nuspręsta visai pogrindžio leidinių medžiagai duoti antraštę Užsienio spauda apie Lietuvų, tų leidinių vardus paminint tik netiesiogiai. Taip buvo pasiekiamas dvigubas tikslas: visa pogrindžio informacija pasiekdavo radijo klausytojus ir kartu klausytojai sužinodavo, kad toji informacija plačiai sklinda pasaulyje, tiek lietuvių, tiek nelietuvių spaudoje. Kita vertus, niekas nebūtų galėjęs uždrausti lietuviškoms radijo programoms informuoti klausytojus, ką apie juos rašo jų nepasiekianti užsienio spauda. Taip visa Kronikos informacija Vatikano radijo bangomis pasiekdavo Lietuvą ir už geležinės uždangos esančias šalis: Rusiją, Latviją, Lenkiją ir kt.

Ilgametis Vatikano radijo lietuviškųjų laidų redakcijos vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas

Lietuviškųjų laidų redakcijos darbuotojai (iš kairės): K. Lozoraitis, B. Vileišytė, N. Tutkutė, P. V. Pupinis SJ, J. Malinauskas, K. J. Ambrasas SJ. 1990 m.

Lietuvos SSR KGB 1-ojo skyriaus pranešimo Centrui (SSRS KGB) apie mons. V. Kazlausko atleidimą iš darbo Vatikano radijuje faksimile. (LVA. F. K-l. Ap. 49. B. 233, 1. 99)

SSRS KGB PW „RT“ Valdybos 3 skyriaus viršininkui pulkininkui drg. V.S. Marejevui Maskva

Suderinus su Centru, paskutiniaisiais dviem metais Komiteto 1-asis skyrius dalyvavo Lietuvos SSR KGB vykdomoje bendroje aktyvioje priemonėje pašalinant aršų antisovietiką prelatą V. Kazlauską iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. Siunčiant agentūrą į Vatikaną, taip pat per atvykstančius į Lietuvos SSR Romos kurijos atstovus popiežiui Jonui Pauliui II ir jo artimiausiai aplinkai buvo teikiama nuolatinė informacija apie eilinių tikinčiųjų ir Lietuvos katalikų dvasininkijos nepasitenkinimą laidų Lietuvai turiniu. Šiame darbe aktyviai dalyvavo ir 1-ojo skyriaus agentai. Bendromis Komiteto pastangomis prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš Vatikano radijo lietuvių sekcijos vedėjo pareigų. <...>

Vatikano radijo lietuviškų programų redakcija radijo Centrinei redakcijai ir kitų kalbų redakcijoms (kurių visada buvo per 30) kiekvieną mėnesį išdalydavo ELTA-PRESS biuletenį, kuris punktualiai pateikdavo vis naujo Kronikos numerio vertimą į italų kalbą.

Nors nei Vatikano dienraštis Osservatore Romano, nei radijo dienraštis, nenorėdami erzinti Maskvos, niekada tiesiogiai necitavo Kronikos, bet atskirų kalbų redakcijos šiuo Lietuvos pogrindžio leidiniu labai domėjosi ir surasdavo būdų jo informaciją perduoti savo klausytojams.

Sovietų Sąjungoje valstybė, turėdama visų informacijos priemonių - spaudos, radijo ir televizijos - monopolį, griežtai cenzūravo visus pranešimus, todėl jokie valdžios daromi nusikaltimai žmogaus teisėms ir laisvėms nebuvo galimi paskelbti. Dėl tos priežasties paprastai tylomis ir slapčiomis daromi tokie nusikaltimai platesniems gyventojų sluoksniams negalėjo būti žinomi. Taigi Vakarų radijo stotys buvo vienintelis visiems prieinamas (nors ir labai techniškai trikdomas ir slopinamas) teisingas informacijos šaltinis, iš kurio buvo galima sužinoti tiesą apie įvykius ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Kronika šioms stotims buvo vienas iš pagrindinių žinių šaltinių apie žmogaus teisių padėtį Lietuvoje. Iš šių stočių pranešimų tiesą sužinodavo ir Lietuvos žmonės.

Sovietų Sąjungai situacija tapo dar nepalankesnė, kai Kronikos žinios imtos transliuoti ne tik lietuvių, bet ir rusų, anglų, vokiečių ir kitomis kalbomis. Šios žinios niekais vertė SSRS propagandai užsienyje metamus milijonus rublių. Todėl kol bus likviduota Kronika (ir Aušra), KGB iškilo nesunkiai nuspėjamas uždavinys: neutralizuoti jų informacijos poveikį Vakarų pasauliui ir Lietuvos gyventojams. Tai įvykdyti buvo dvi galimybės: arba užkirsti jos perdavimo į Vakarus kelius, arba Vakarų pasaulyje pakirsti pasitikėjimą ja ir jos leidėjais, kad jos žiniomis nebūtų tikima ir jos nebūtų skelbiamos. KGB iš karto dirbo abiem frontais.

Štai kodėl nuo pirmųjų Kronikos (o vėliau ir Aušros) numerių Lietuvos kagėbistai taip stropiai rinko, klijavo, komplektavo ir analizavo Vakarų pasaulio (daugiausia JAV ir Kanados) lietuvių periodinėje spaudoje skelbtus Kronikos straipsnius. Pačioje pirmojoje dokumentikos dėžėje, kurioje laikomi Kronikos originalų 2, 3, 5 ir 6-asis numeriai³³, yra įdėtas ir JAV išleistas LKB Kronikos I tomas, kuriame išspausdinti Kronikos 1-7 numeriai.

Nuo Kronikos 14-ojo numerio reguliariai renkamos JAV ir Kanados lietuvių periodinėje spaudoje skelbiamų straipsnių iškarpos. Kai kurios iš jų, kad tvirčiau laikytųsi, užklijuotos ant storesnio ar kartoninio popieriaus lapų. Pavyzdžiui, taip yra sutvarkytos Draugo ir Europos lietuvio laikraščiuose skelbtų Kronikos 16-ojo numerio straipsnių iškarpos. Bruklino Darbininko laikraštis paskelbia tame pačiame Kronikos numeryje esančią žinią apie Juozą Gražį ir kitus teisiamuosius už Kronikos dauginimą (prie iškarpos pažymėta, kad gauta iš V. Kazakevičiaus - žinomo LSSR žurnalisto - abonementinės dėžutės 230, Vilniuje). Yra ir iš 14-ojo, 15-ojo bei 18-ojo Kronikos numerių perspausdintų straipsnių iškarpų.

Ypač daug Kronikos straipsnių paskelbė Čikagoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas. Lietuvoje šių straipsnių iškarpas rinko KGB 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius (skirtas kovai su Bažnyčia). Yra ir laikraščio Šaltinis 1976 m. skelbtų straipsnių iškarpų. KGB dokumentikoje surinkta Draugo laikraštyje, be minėtų numerių, dar skelbti straipsniai iš 21, 22, 23, 24, 26, 27, 31, 35, 36, 37, 38, 42 (apie kun. V. Jaugelio mirtį), 45, 46, 50, 51, 52, 53, 60, 63, 64, 68 ir 70 (apie kun. J. Zdebskio žūtį) Kronikos numeriuose bei Aušros 17-ajame numeryje. Tėviškės žiburiai (Kanadoje) paskelbė 26, 28, 42 (apie kun. V. Jaugelio mirtį), 59, 70 ir 72-ojo numerių medžiagą. Yra Darbininko skelbtų 27, 42 ir kitų numerių straipsnių. Po keletą vieno numerio straipsnių yra iš Europos biuletenio (Kronikos 22-ojo numerio) ir Amerikos lietuvio (Kronikos 36-ojo numerio). Apie Kronikos 63-iąjį numerį rašė Baltic Bulletin.

Pradedant Kronikos 50-uoju numeriu (1981 m.), labai daug jos straipsnių spausdino Draugo (Čikagoje) laikraštis. Jis daug prisidėjo prie to, kad tenykščiai lietuviai gautų teisingą informaciją apie kenčiančią ir kovojančią Lietuvos Bažnyčią ir būtų skatinami ją remti. Be kitų JAV išleistų LKB Kronikos tomų, KGB buvo gavusi ir 245 puslapių rusų kalba išleistą knygą Chronika katoličeskoj cerkvi Litvy, kuri apima Kronikos 9, 10, 11, 18, 19, 28 ir 29-ąjį numerį. Įžangos žodį jai parašė Tomas Venclova, o 1979 m. išleido Chronica leidykla Niujorke.

Užsienio (anglų, ispanų, vokiečių, prancūzų, italų ir kitomis) kalbomis leidžiama Kronika buvo skirta informuoti Vakarų pasaulio Katalikų Bažnyčios hierarchus, politikus, mokslo ir akademinę visuomenę apie Bažnyčios ir žmogaus teisių padėtį Lietuvoje, taip pat ir Sovietų Sąjungoje. Tai buvo lėta, bet atkakli šiapus ir anapus geležinės uždangos gyvenančių lietuvių kova dėl išsivadavimo iš SSRS imperijos jungo.

Ne tik Vakarų pasaulio lietuvius, bet ir jų tėvynainius Lietuvoje apie Kronikoje skelbiamus faktus informuodavo Vakarų radijo stotys. Ypač daug pranešimų pateikdavo Vatikano radijo stotis. Pagal KGB surinktus tekstus aišku, kad Vatikano radijas transliavo žinias iš Kronikos 24, 26, 27, 28, 30, 31, 34, 35, 36, 41, 51, 59, 60, 62, 63, 70, 72, 73, 74, 75-ojo ir kitų numerių. Nedaug nuo jo atsiliko Amerikos balsas, transliavęs žinias iš Kronikos 24, 28, 33, 34, 36, 37, 62, 63, 72, 73, 74, 75-ojo ir Aušros 17-ojo numerio. Laisvės radijas transliavo 60 ir 62-ojo numerio, Laisvoji Europa 75-ojo, o BBC - 62-ojo numerio žinias. Kronikos ištraukas rusų kalba transliavo Nemeckaja volna (24 ir 37-asis numeris), o Radijo svoboda - Kronikos 24, 30, 35, 36, 38, 41, 45, 46-ojo bei Aušros 17-ojo numerio pranešimus. Gal visos šios stotys transliavo ir kitų numerių žinias, tačiau KGB dokumentikoje yra tik šių numerių transliuoti pranešimai. Visi šie pranešimai pateikti mašinraščiu. Radijo svoboda pranešimus rusų kalba fiksavo ir į KGB pateikdavo Vilniuje dislokuotas sovietinės armijos karinis dalinys Nr. 71330.

Ką darydavo KGB, surinkęs šias užsienio spaudos iškarpas ir radijo laidų pranešimus?

Šioje dokumentikoje esanti informacija neįvardija kagėbistų veiklos. Tik atskiri dokumentai byloja, kaip stengtasi Kronikoje skelbtus faktus paneigti ar jų autorius (ir leidėjus) diskredituoti. Greičiausiai visa ši veikla - planai ir jų realizavimas -buvo fiksuojami operatyvinėse bylose, kurių, deja, nėra, išskyrus vienintelę kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo bylą, kuri patvirtina šią nuomonę. O šių dokumentų - įvairių Vakarų radijo stočių pranešimų - paraštėse yra tik trumpos rezoliucijos atitinkamiems KGB darbuotojams: pavyzdžiui, 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkui J. Radzevičiui, jo operatyvininkams V. Šiaudiniui, Baukoniui, Čekeniui, Žukauskui ir kitiems. Reikia manyti, kad jie be atskiro nurodymo žinojo, ką toliau daryti.

Yra išlikusi ir viena kita išsamesnė LSSR KGB pirmininko pavaduotojo gen. mjr. H. Vaigausko rezoliucija. Pavyzdžiui, tokia rezoliucija yra ant 1980 06 07 Vatikano radijo 20 val. transliuoto pranešimo. Jame buvo pateiktas Kronikos 41-aja-me numeryje aprašytas įvykis, kai Utenos rajono Kirdeikių parapijos klebonas kun. Petras Kražauskas neleido Saldutiškio apylinkės pirmininkui Šapranauskui, rajono finansų skyriaus vedėjai bei valdžios sukurto bažnytinio komiteto 4 nariams inventorizuoti bažnyčios, nes ją tais metais jau buvo inventorizavęs teisėtas bažnyčios komitetas³⁴. H. Vaigauskas rezoliucijoje J. Radzevičiui rašo: Nusiųsti Vatikano radijui tikinčiųjų laiškų apie Kražauskų ir pareikšti savo požiūrį apie šią radijo stotį. Žinant KGB sugebėjimus organizuoti tokius laiškus ir pareiškimus, reikia tikėtis, kad toks „tikinčiųjų“ laiškas Vatikano radijų pasiekė.

Iš kun. J. Zdebskio operatyvinės bylos DOR Nr. 242 žinoma, kad Vatikano radijui pertransliavus Kronikos 25, 26, 30 ir 33-iajame numeryje pateiktas žinias iš Lazdijų rajono, KGB 5-ojo skyriaus (vėliau - tarnybos) viršininkas plk. E. Baltinas įsakė KGB Lazdijų RP parengti ir nusiųsti laiškus Vatikano radijui arba Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupijų valdytojams, prieš tai medžiagą suderinus su 5-uoju skyrium,

LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininko (pavad.) plk. E. Baltino reikalavimo pasiųsti laišką Vatikano radijui faksimilė. (LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 275)

Lietuvos SSR Valstybės
saugumo komitetas
232758 Vilnius,
Lenino pr. 40
Nr. 5/3 - 2279

Rezoliucija: drg. Gyliui
Pr(ašau) parengti atsakymą
T. Žemaitis 81 08 6

Lietuvos SSR KGB
Lazdijų RP viršininkui
papulkininkiui
T.V. Žemaičiui
Lazdijai

Siunčiame nelegaliuose antisovietiniuose leidiniuose „LKB kronika“ Nr. 46 ir 47 paskelbtų straipsnių fotokopijas.

Prašome su agentūros, patikėtinių pagalba ir kitomis operatyvinėmis priemonėmis nustatyti, kas yra pateiktų straipsnių autoriai, taip pat nustatyti, ar tikrai buvo tokie dalykai, ir smulkiai išnagrinėti tų įvykių visas aplinkybes.

Jeigu „LKB kronikoje“ paskelbti faktai yra šiurkščiai iškraipyti arba jų išvis nebuvo, reikia surasti liudytojus ir tuos šmeižikiškus pramanus dokumentuoti, iš piliečių paimant pareiškimus.

Be to, suderinus su Liet. SSR KGB 5 tarnybos 3 skyriumi, organizuoti laiškų siuntimą Vatikano radijui ir Lietuvos katalikų bažnyčios vyskupijų valdytojams tų tarybinių piliečių arba visuomeninių organizacijų vardu, apie kuriuos reakcingieji klerikalai paskelbė tendencingas ir šmeižikiškas žinias.

t. y. su jais³⁵. Įsakymas buvo įvykdytas. Tokį patį raštą plk. E. Baltinas 1981 06 29 vėl rašo KGB Lazdijų RP viršininkui dėl Kronikoje 46 ir 47-ajame numeryje skelbtų ir Vatikano radijo transliuotų žinių: <...>reikia būtinai organizuoti ir pasiųsti laiškus į Vatikano radiją ³⁶.

Kad apskritai Vatikane būtų diskredituoti Kronikos leidėjai ir pakirstas pasitikėjimas jos žiniomis, KGB stengdavosi pasinaudoti tais žmonėmis, kuriais, jų nuomone, galėtų pasitikėti Vatikanas. Suniekinus jos leidėjus, buvo galima tikėtis visiškai sužlugdyti pačios Kronikos leidybą. Tipiškas KGB klastos, pasiekiančios net Vatikaną, pavyzdys matomas iš minėtoje kun. J. Zdebskio sekimo byloje esančio agento Daktaro pranešimo apie vysk. Juozapo Matulaičio-Labuko vizitą Romoje 1978 m. (žr. p. 94 faksimilę ir jos vertimą).

Ne mažiau sėkminga KGB pergalė prieš Vatikaną ir visus TTGKK bei Kronikos šalininkus būtų buvusi tada, jei įvykdžius kun. J. Zdebskiui spec, priemonę - jį nudeginus cheminėmis medžiagomis - dar būtų pavykę jam sufabrikuoti (oficialiai mediciniškai įforminant) venerinę ligą³⁷. Tuomet jie būtų galėję priblokšti Vatikano radijų: Štai kokie nedorėliai kunigai leidžia „Kronikų“, o jūs jos žiniomis tikite ir jas transliuojate! Ir ne tik Vatikaną: visiems Kronikos rėmėjams čia ir užsienyje jie būtų sudavę stiprų smūgį. O tiesą įrodyti būtų ne taip lengva. Tačiau tada Dievas nuo šios jų sumanytos piktadarybės apsaugojo kun. J. Zdebskį, o kartu ir LKB Kronikų. Jeigu būtų išlikusios bent žinomos operatyvinės bylos (visa Voratinklio byla, Leidėjai, Tamsybininkai, DGOR Nr. 8, Nr. 35 ir kitos), šiandien atsiskleistų dar ir ne tokios KGB regztos pinklės.

Nėra abejonės, kad KGB per savo emisarus užsienyje - o jų jie turėjo ir tarp tenykščių lietuvių (tai liudija KGB dokumentai) - stengėsi diskredituoti Kronikų, kelti nepasitikėjimą ja. Minint LKB Kronikos dvidešimtmetį (1992 m.), dr. Arvydas Žygas papasakojo, kaip per vieną lietuvių renginį JAV prie kun. K. Kuzminsko, Lietuvos Kronikos Sųjungos pirmininko, platinančio Kronikos tomus, priėjo vietiniai lietuviai intelektualai ir

Vysk. J. Matulaitis-Labukas (dešinėje) pas popiežių Paulių VI. (Iš buv. KGB saugyklų)

Vysk. Liudvikas Povilonis MIC pas popiežių Paulių VI. (Iš buv. KGB saugyklų)

Lietuvos ir Latvijos Katalikų Bažnyčios hierarchai su vysk. Vincentu Brizgiu Vatikane. Iš kairės - Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. P. Bakšys, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kan. Č. Krivaitis, vysk. V. Brizgys, Rygos arkivysk. Julijanas Vaivodas ir Telšių vyskupijos kancleris B. Barauskas (?). (Iš buv. KGB saugyklų)

Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai namuose pas kardinolą A. Samorę Romoje. Iš kairės: vysk. L. Povilonis, kun. J. Žemaitis SDB, vysk. J. Matulaitis-Labukas, kardinolas A. Samorė, vysk. R. Krikščiūnas, kun. (dabar vyskupas) A. Vaičius. (Iš buv. KGB saugyklų)

Lietuvos kunigai pas popiežių Joną Paulių II. Iš kairės - išeivijos lietuvių vyskupas P. Baltakis OFM, kun. R. Mikutavičius ir kun. P. Račiūnas MIC. (Iš buv. KGB saugyklų)

Agento Daktaras 1978 06 19 agentūrinio pranešimo faksimilė. (.LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 1, 1.23)

Agento slapyvardis: „Daktaras“ Priėmė: Vaigauskas ir Radzevičius
Asmens byla Nr. 21937 1978 m. birželio 19 d.

Šaltinis praneša, kad vyskupas Labukas, 1978 m. būdamas Romoje, buvo susitikęs su emigracijos lietuviais kunigais Tulaba, Jatuliu, Kazlausku ir Krasausku, kurie jam perskaitė esą Vilkaviškio ir Kauno vyskupijų kunigų Labukui adresuotą laišką. Šiame laiške yra daug priekaištų Labukui ir kitiems (vyskupijų) valdytojams, kad jie pataikauja valdžiai ir nesirūpina katalikų Bažnyčios reikalais. Labukas nusijuokė ir papasakojo šio laiško priešistorę. Šį laišką į kuriją buvo atnešęs kunigas Zdebskis, bet asmeniškai įteikti vyskupui Labukui nedrįso, o paliko kancleriams. Labukas, sužinojęs, kad kurijoje buvo Zdebskis ir nepanoro susitikti su vyskupu, liepė neatplėštą laišką įdėti į kitą voką ir pasiųsti atgal Zdebskiui. Po kurio laiko Zdebskis vėl pasirodė su šiuo laišku pas kurijos kanclerius ir pareiškė: „Matyt, įvyko klaida. Šį laišką gavau neatplėštą, tikriausiai jūsų atsiųstą vietoj kito dokumento“. Kancleriai paaiškino, kad čia nėra jokios klaidos, o jeigu nori, tegul jį asmeniškai nuneša vyskupui - jis jo laukia. Zdebskis sutriko, bet pas vyskupą nėjo. Labukas Zdebskio laukė ir buvo pasiruošęs su juo pasikalbėti daugmaž taip: „Jūs rūpinatės vyskupų reikalais, svarstote, ar jie tinkami einamoms pareigoms, rūpinatės visos katalikų Bažnyčios reikalais. Bet ką jūs padarėte savo parapijoje? Dėl jūsų yra daugybė skundų, kad jūsų parapijos tikintieji dėl religinių patarnavimų yra priversti kreiptis į kitų parapijų kunigus, kadangi jūs retai būnate namie. Yra žinoma, kad jūsų sūnus nori įstoti mokytis į kunigų seminariją. Kas bus, jeigu po kurio laiko tai įvyks ir reikės jūsų sūnų skirti vikaru vienoje parapijoje su jumis?

- Ką tada pasakys žmonės? Argi tada jūs nepadarysite gėdos visai Bažnyčiai? Taigi sėdėkite ir dirbkite tai, kas jums pavesta.

Toliau šaltinis pridūrė, kad tokie kunigai kelia daug triukšmo, o patys nėra padorūs.

Be to, Labukas Tulabai ir kitiems dalyvaujantiems papasakojo apie kunigo Svarinsko kalbą vyskupo Povilonio akivaizdoje kunigo Aleksos laidotuvių metu Tabariškiuose, kur Labukas buvo nepagrįstai kritikuojamas. Emigrantai Tulaba, Jatulis ir Krasauskas nusistebėjo, kad taip netaktiškai su savo dvasine vadovybe elgiasi kunigai. Emigrantas Kazlauskas paklausė: „Pas mus Zdebskis, Svarinskas, Jokūbauskas laikomi bažnyčios reikaluose pirmaujančiais, bet jeigu jie taip elgiasi, ar jie netarnauja valdžiai?..“ Labukas į tai atsakė: „Spręskite patys...“

Pažyma: Zdebskis, Svarinskas ir Jokūbauskas - kunigai ekstremistai. Per „Daktarą“ Labukui buvo duota užduotis juos sukompromituoti emigrantų akyse.

KGB PRIE LIETUVOS SSR MT 5-OJO SKYRIAUS 4-OJO POSKYRIO
VIRŠININKAS - MAJORAS
RADZEVIČIUS

pašaipiai paklausė: Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės jau tikrai tokie nelaimingi? ³⁸ Dr. A. Žygas tai aiškina kaip sovietinės nužmoginimo sistemos nepatyrusio vakarietiško mentaliteto apraišką. Galbūt?.. Bet galėjo būti ir kitaip. KGB čiuptuvai siekė toliau negu tik tiesioginius Kronikos leidėjus ir platintojus Lietuvoje, kuriuos su savo agentų pagalba KGB kabinetuose suorganizuotais „grupės kunigų“ ar „tikinčiųjų“ pareiškimais kaltino Bažnyčios skaldymu, šmeižimu, nepaklusnumu hierarchams, meilės stoka ir kitomis nuodėmėmis. Jie siekė toliau negu SSRS sienos. Jų emisarų paveikti tenykščiai intelektualai galėjo sąmoningai ar nesąmoningai vykdyti KGB užduotis: ir ten visais įmanomais būdais diskredituoti Kronikos leidėjus, platintojus, vertėjus, ypač Kronikos Sąjungos vadovus, ir taip slopinti LKB Kronikos balsą.

KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje išsamiai analizuojamas 67-asis Kronikos numeris, kuris buvo skirtas kun. J. Zdebskio įtartinai žūčiai. KGB bando aiškintis, kas yra straipsnio apie a.a. kun. J. Zdebskį autorius, ir įtaria juo esant dabartinį kunigą Robertą Grigą. O per Vakarų radijo stotis pateiktus remiantis šiuo straipsniu pranešimus pavedama tikrinti operatyvininkui V. Čekeniui. (Tam pačiam 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus darbuotojui, kuris parengė skubią slaptą šifruotą telegramą į Maskvą apie kun. J. Zdebskio žūtį.) H. Vaigauskas 1986 06 12 rašo rezoliuciją KGB darbuotojui Naruševičiui: Prašau dar ir dar sykj išanalizuoti visą medžiagą ir mūsų veiksmus šiame laikotarpyje. Už ko galima užsikabinti. Aišku, kad čia kalbama apie įtarimą, jog KGB suorganizavo kun. J. Zdebskiui autoavariją. Jaučiamos jų desperatiškos pastangos surasti, už ko galima užsikabinti, kad Vakarams būtų galima įrodyti, jog KGB čia niekuo dėtas.

Šioje KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje visiškai nieko nėra apie ryšius su Maskvos disidentais ir kanalus, kuriais Kronika ir Aušra buvo perduodamos į Vakarus. Ko gero, KGB neturėjo išsamios informacijos, nes jei būtų turėjusi, tie kanalai būtų užsidarę. Iš kun. J. Zdebskio sekimo bylos, arkivysk. S. Tamkevičiaus atsiminimų ir nuteistųjų už Kroniką baudžiamųjų bylų yra žinomi tie žmonės, per kuriuos ėjo tiltai į Vakarus: tai akademikas Andrejus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Lavutas, Sergejus Genkinas, Tatjana Velikanova, Vaclovas Sevrukas ir kiti. Kaip kūrėsi ir buvo palaikomi šie ryšiai, istorija laukia išsamesnių tyrimų.

Brėkštant Atgimimo pavasariui, KGB suvokė, kad Kronikos nepavyks likviduoti. Jų akys nukrypo į perspektyvą. Atsivėrus durims į Vakarus, KGB kabinetuose buvo sprendžiama, kuriuos žmones kviestis, kuriuos ten siųsti ir t. t. 1989 m. dar buvo intensyviai analizuojamos išeivijos lietuvių nuotaikos, jų asmenybės, planuojama vienais pasinaudoti, kitus intensyviau sekti (netgi pradėti operatyvines tikrinimo bylas - DOP).

Vakarų pasaulio lietuvių įnašas tautos išsivadavimo kovoje dar nėra pakankamai išanalizuotas ir įvertintas. Jie buvo ta gyvoji arterija, kuria radijo bangomis, o kartais prasmunkant pro stropią geležinio čekisto - muitininko akį, atgabentos laisvos spaudos dėka dvasiškai marinamai tautai pavykdavo įlieti sveiko, laisvės prisodrinto kraujo.

Šiandien akivaizdu ir tai, kad KGB įdėtas milžiniškas darbas irgi nenuėjo veltui: jie žvelgė į nūdiena tapusią perspektyvą, ir todėl šiandien Lietuvą turime tokią, kokią turime -sužalotą fiziškai ir dvasiškai. Tų, kurie suvokia, kad kova nesibaigė, pareiga ją tęsti. Nagrinėdami vakar dienos Kroniką, įvertiname dabartį ir kuriame rytdieną.

^¹Gulag (rus. Glavnoje upravlenije lageret)- Vyriausioji lagerių (kolonijų) valdyba.
² KGB (rus. Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti)- Valstybės saugumo komitetas.
⁶ VKP (b) CK -Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas.
⁷ LYA.F. K - 1. Ap. 10. B. 3, 1. 72-87.
⁸ Ten pat. F. K - 1. Ap. 10. B. 1, 1. 80, 81.
⁹Ten pat. F. K - 1. Ap. 10. B. 151, 1. 198.
¹⁰A. Streikus. Sovietų valdžios antibažnytinė politika (1953-1967) // Genocidas ir rezistencija. Vilnius, 1997. T. 1, p. 137.¹¹LKP CK -Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas.
¹² V. Užtupas. Žurnalisto žinynas. Kaunas, 1992, p. 58.
¹³ A. Dumčius. Nobelio taikos premija //Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47; V. Užtupas. Min. veik., p. 61.
¹⁴ V. Užtupas. Min. veik., p. 60.
¹⁵ Ten pat.
¹⁶ Ten pat.
¹⁷ LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 8, 1. 77-94. (Istoriko pokalbis su A. Terlecku.)
¹⁸ S. Tamkevičius. Žingsniai į laisvę // Voruta. 1995 03 18-24, Nr. 11 (197).
¹⁹ V. Užtupas. Min. veik., p. 60, 61.
²⁰SSKP CK - Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komitetas.
²¹LKB Kronika. Chicago, 1979. T. 5, p. 421.
²² LYA. Baudž. b. Nr. 09-02-008-87. T. 8, 1. 59-76.
²³ Jonas Boruta SJ gimęs 1944 metais. 1970-aisiais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto Atomo teorijos skyriuje. 1982 m. apgynė fizikos-matematikos mokslų kandidato (dabar - daktaro) disertaciją. Kartu jis mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje. 1982 08 08 įšventintas kunigu ir be RRT įgaliotinio pritarimo pradėjo eiti kunigo pareigas. (Baigusiems pogrindinę kunigų seminariją sovietinė valdžia neišduodavo kulto tarnautojo registracijos pažymėjimo, o be jo nebuvo galima oficialiai eiti kunigo pareigų.) 1997 06 21 konsekruotas vyskupu.
²⁴ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1. 55.
²⁵ Ten pat. T. 1,1. 39.
²⁶ Ten pat, 1. 41.
²⁷ Ten pat, 1. 169.
²⁸ Ten pat, 1. 231, 232.
²⁹ A. Dumčius. Taikos premija //Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47.
³⁰ Šie ir tolesni duomenys paimti iš Čikagos Draugo laikraštyje 1994 05 21 Nr. 99(20) paskelbto kun. Kazimiero Kuzminsko straipsnio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką leidžiant.
³¹The Society of the Chronicle of Lithuania,Inc. kun. K. Kuzminsko 1988 02 09 laiškas laikraščio redaktoriui siunčiant LKB Kronikos VIII tomą.
³²Arimantas Dumčius. Nobelio Taikos premija//Lietuvos aidas. 1995 03 09. Nr. 47.
³³Ši dokumentika saugoma Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose.
³⁴Tuomet klebonų vadovavimu sudarytus dorų ir drąsių tikinčiųjų komitetus sovietinė valdžia bandė pakeisti iš bedievių ar jiems paklusnių bailių tikinčiųjų sukurtais komitetais.
³⁵ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T.5, 1. 153, 154, 159.
³⁶ Ten pat, 1. 275.
³⁷ Ten pat. T. 6, 1. 102.
³⁸ Arvydas Žygas. „LKB Kronikos“ pamokos// Naujasis dienovidis. Nr. 13. 1992 kovo 27-balandžio 3.

„LKB KRONIKOS“ SEKIMAS
IR KGB KOVA PRIEŠ JĄ LIETUVOJE

Vartant KGB dokumentiką aiškiai matyti, kad 8-9-ajame dešimtmetyje vienas iš pagrindinių LSSR KGB uždavinių buvo kova prieš LKB Kroniką ir Aušrą. Visam šiam darbui vadovavo LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. Henrikas Vaigauskas bei jo valdiniai: 5-osios tarnybos viršininkas plk. Edmundas Baltinas ir tos tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas (paskutiniaisiais metais) pplk. Juozas Radzevičius. Kadangi dėl šių leidinių dažnai buvo keliamos baudžiamosios bylos, į darbą būdavo įtraukiami tardymo skyrius, ekspertai, OTO - operatyvinis technikos skyrius, o vykdant raidines (literines - S, T, NN, D) priemones bei SSRS KGB sankcionuotas specialiąsias priemones - 7-osios ir kitų tarnybų, taip pat net iš Maskvos atsiųsti KGB darbuotojai.

Nors LSSR KGB 5-osios tarnybos operatyvinės bylos išvežtos ar sunaikintos, tačiau iš likusių įrašų baudžiamosiose bylose bei kitoje jų dokumentacijoje matyti, kad sekimo bylų buvo labai daug. Pavyzdžiui, rašoma, kad kun. Ričardas Repšys buvo DON¹ Nr. 1504 objektas, o kun. Juozas Zdebskis -DON Nr. 1789. Šie keturženkliai numeriai byloja, kad ne mažiau buvo ir operatyvinių bylų. Baudžiamosioms byloms medžiaga buvo renkama operatyvinėse bylose. Pavyzdžiui, baudžiamoji byla Nr. 395 (nuteistų už LKB Kronikos dauginimą Petro Plumpos, Virgilijaus Jaugelio, Povilo Petronio, Jono Stašaičio ir Adolfo Patriubavičiaus) buvo pradėta pagal surinktą grupinėje operatyvinėje tyrimo byloje (DGOR²) Nr. 8 medžiagą. Ses. Nijolei Sadūnaitei baudžiamoji byla pradėta pagal operatyvinio tikrinimo bylos (DOP ³) Nr. 1004 medžiagą. Kunigams A. Svarinskui, S. Tamkevičiui, J. Zdebskiui, buvo renkama medžiaga pagal grupinę operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis (rus. - Pautina). Iš likusių KGB dokumentų žinoma, kad Kronikos, Aušros ir kitai pogrindžio spaudai sekti buvo vedamos operatyvinės bylos: Leidėjai (rus.- Izdateli), Tamsybininkai (rus. - Mrakobiesy) ir kitos. Kadangi buvo leidžiama daug ir kitos pogrindinės spaudos (Alma Mater, Perspektyvos, Vytis, Dievas ir Tėvynė, spaustuvės ab patriotiniai leidiniai bei daug kitos religinės ir tautinės literatūros), nėra abejonės, kad tokių operatyvinių bylų buvo tūkstančiai.

Buvo reguliariai (bent kasmet) parengiami visų operatyvinių bylų agentūrinių operatyvinių priemonių planai, kuriuose numatoma, kuriuos agentus ir patikėtinius (pusagenčius) panaudoti sekimui, kuriuos naujus agentus įtraukti ar užverbuoti iš asmenų, kuriais pasitiki sekamieji, kokią konkrečiam agentui sukurti legendą ir kaip jį infiltruoti į sekamųjų grupę. Toliau eidavo operatyvinių techninių priemonių panaudojimo planas: kurių įtariamųjų sekti telefoninius pokalbius (priemonė S), kurių butuose įrengti bendrojo slapto klausymosi aparatūrą (T), t. y. tokią, kai girdima visa, kas vyksta kambaryje; kuriuose pašto skyriuose ir kas privalo kontroliuoti bei prireikus kopijuoti sekamųjų siunčiamą ir gaunamą korespondenciją (priemonės F ir PK); kurių sekamųjų butuose ar kitose jų patalpose atlikti slaptą kratą (priemonė D); kur įrengti stacionarinius ar laikinus sekamųjų stebėjimo punktus; kaip organizuoti išorinį jų stebėjimą, t. y. kaip per išvykas sekliams juos sekti mašinomis, nustatyti visus butus, kur jie apsilanko, ar asmenis, su kuriais susitinka (priemonė NN), kad būtų išaiškinti bendrininkai, vadinamieji ryšiai. Be šių, vadinamųjų literinių priemonių, dar buvo užkoduotų priemonių, kaip antai: Stiklas (Steklo), Veidrodis (Zerkalo), Tranzitas (Tranzit) ir vadinamųjų spec, priemonių, kurios, atrodo, dažniausiai būdavo skirtos sekamajam žaloti arba sunaikinti.

Nėra išlikę dokumentų, ar Kronikai sekti dar buvo vedama kokia nors (be Voratinklio) kita ar kitos grupinės operatyvinės bylos, tačiau iš likusių dviejų šaltinių - kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo bylos Nr. 242 bei iš KGB surinktų Kronikos numerių dokumentacijos, jų tvarkymo, tyrimo ir daromų išvadų - aišku, kaip labai buvo stengiamasi nustatyti jų leidėjus, o pačius leidinius likviduoti.

Įspūdinga yra kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo byla Nr. 242, kurią pravartu truputį plačiau apžvelgti. Šioje byloje aiškinamasi LKB Kronikos ir kitų pogrindžio leidinių leidyba, dauginimo ir platinimo vietos bei šį darbą dirbantys asmenys, taip pat perdavimo į Vakarus kanalai.

Kaip savo atsiminimuose rašo arkivysk. S. Tamkevičius, viskas prasidėjo nuo vienminčių veikliųjų kunigų susirinkimų, kuriuose buvo aptariami pastoraciniai ir pasipriešinimo valstybinio masto ateizavimui klausimai. Nėra abejonės, kad KGB sekė šiuos kunigų sambūrius, stengėsi į juos infiltruoti savo agentus ir per juos sužinoti, kas ten dalyvauja ir kas svarstoma.

Byloje DOR⁴ Nr. 242 yra daugelio agentų (daugiausia Gedimino ir Martyno) pranešimų, apie ką kunigai kalbėjosi prie atlaidų stalo, rekolekcijose ir kitomis progomis. Būdavo nurodoma, kad tuose sambūriuose kai kurie kunigai kažkokius savo reikalus aptardavo nuošaly nuo kitų. Tačiau šie kunigų agentų pranešimai nepasižymėdavo informatyvumu: gal dėl to, kad iš tiesų nuo jų būdavo slepiamas pasitarimų turinys, o gal ir dėl to, kad jie patys buvo linkę kuo mažiau žinoti, kad kuo mažiau reikėtų pranešti - juk jų dauguma dirbo tik iš baimės, paprastai užverbuoti kompromitacijos pagrindu.

1974 12 17 pranešime agentas Gediminas rašo apie tai, ką jam pasakojo Vytautas Krasnickas, kuris iki spalio vidurio buvo Liudvinavo vargoninkas (vėliau, matyt, dėl nesutarimų su klebonu iš pareigų atleistas):

Spalio pradžioje mes su Jonu iš Kapsuko [kuris buvo meistras, bet įformintas zakristijonu] žiūrim, atvažiuoja Vincukas [kun. Jalinskas] iš Pajevonio. Pasisveikinome. Klausiu: „Kaip čia atsikliuvote, kunige klebone?“ Atsakė: „Štai važiavau pro šalį ir nusprendžiau užsukti, pasižiūrėti“, - ir nuėjo pas kunigą Joną Maksvytį. Praslinkus kuriam laikui, žiūrim - atvažiuoja kunigas Tamkevičius. Tas taip pat pasakė, kad tik atsitiktinai užsuko. Nespėjo jis nueiti pas kunige) kleboną, atvažiuoja kunigas Zdebskis, kuris taip pat „atsitiktinai važiavo pro šalį ir užsuko“. Suvažiavo ten lengvosiomis mašinomis ir daugiau kunigų, kurių visų ir nepažįstu. Mes su Jonu susižvalgėme: kiek čia „atsitiktinai suvažiavo kunigų“.

Ir Krasnickas neabejojo, - prideda nuo savęs agentas, - kad jie specialiai susirinko į „šventąjį seimą“ aptarti kažkokių reikalų.

Kagėbistai, pažymėję, kad pranešimas gautas paties agento iniciatyva (t. y. ne pagal jų užduotį), toliau jam jau duoda įpareigojimą: Prašome toliau aiškintis naujus kunigų Zdebskio ir Tamkevičiaus ryšius tarp katalikų dvasininkijos ir tikinčiųjų⁵.

Viena iš tokių kunigų susirinkimo vietų buvo Gerdašiai (Lazdijų r.). 1978 09 21 agentė Rasa praneša, kad pas Katauską girdėjusi tiesiog fantastišką žinią, jog Gerdašiuose po bažnyčia yra įrengta kita bažnyčia, kur vasarą renkasi po 8-9 kunigus⁶.

Reikia manyti, kad šiems susirinkimams sekti buvo pradėta kita operatyvinė byla, o kun. J. Zdebskio byloje šie klausimai aptariami prabėgomis, tik kontekste su kun. J. Zdebskio sekimu.

1. Kunigų rezistencija

Kunigų, kaip ir visos patriotinės lietuvių tautos dalies, pasipriešinimas okupaciniams - sovietiniam ir fašistiniam - režimams prasidėjo 1940 m., iš karto po pirmosios sovietų okupacijos. Tąsyk okupantai nesuskubo masiškai susidoroti su Katalikų Bažnyčia ir dvasininkija, nors savo planuose jau buvo numatę areštuoti vysk. Vincentą Brizgį ir kai kuriuos kunigus⁷.

Vokiečių okupacijos metais Bažnyčios ir okupacinės valdžios santykiai irgi visą laiką buvo įtempti. Vyskupų ir kitų žymių katalikų dvasininkų protestai dėl žydų žudymo, atsisakymai remti organizuojamą vyrų mobilizaciją į vokiečių kariuomenę erzino okupacinę valdžią. Dėl to drauge su kitais žymiais Lietuvos inteligentais buvo įkalinta ir keletas žinomų katalikų dvasininkų: kun. Mykolas Krupavičius, kun. Stasys Yla, kun. Alfonsas Lipniūnas, prel. Bernardas Sužiedėlis (trumpam) ir kiti.

Grįžus sovietinei okupacijai (1944 m.) ir prasidėjus masiniam ginkluotam partizaniniam pasipriešinimui, kunigai, skatinami to paties patriotizmo bei pareigos jausmo ginti Bažnyčios teises ir laisves, pakilo į bendrą kovą. Vieni kunigai pasipriešinimą rėmė materialiai, kiti - religiniais patarnavimais, sakramentų teikimu: tapo partizanų kapelionais, drauge kovojo ir kentėjo. Tokie buvo kunigai Juozas Stankūnas, Justinas Lelešius, Antanas Ylius, Zigmas Neciunskas ir daug kitų⁸. Buvo represuoti ginantys Bažnyčios ir Lietuvos laisvę visi į Vakarus nepasitraukę Lietuvos vyskupai, išskyrus Kazimierą Paltaroką. Taip pat represuota maždaug trečdalis visų kunigų. Be to, sovietinė valdžia ėmė daryti vis didesnę įtaką vyskupijų kurijų darbui, versti jas paklusti savo reikalavimams. Bažnyčios teisės ir laisvės buvo toliau varžomos. Tik po Stalino mirties grįžus iš lagerių drąsesniesiems kunigams bei į Bažnyčios gyvenimą įsiliejus jau sovietiniais metais, bet dar idealizmo dvasios kupiną seminariją baigusiems jauniesiems kunigams (J. Zdebskiui, P. Dumbliauskui, S. Tamkevičiui ir kitiems), remiant visiems kitiems uoliesiems kunigams, 1968-1969 m. pasirodė pirmieji oficialūs reikalavimai sovietinei valdžiai, kad nebūtų varžomos Bažnyčios ir tikinčiųjų teisės, o kurijoms -kad nenuolaidžiautų civilinės valdžios neteisėtiems ir antikanoniškiems reikalavimams⁹.

LSSR KGB nedelsdamas (1969 08 04) sudarė didžiulį devynių punktų agentūrinių operatyvinių priemonių planą, kaip užkirsti kelią ir neutralizuoti kunigų S. Tamkevičiaus, J. Zdebskio, P. Dumbliausko ir L. Kunevičiaus „antisovietinę ir šmeižikišką“ veiklą. Kunigo registracijos pažymėjimų atėmimas iš kunigų S. Tamkevičiaus, J. Zdebskio ir L. Kunevičiaus KGB nepatenkino, nes jie žinojo, kad tuo šių kunigų nepalauš. Labiausiai KGB įsiutino, kad 1969 07 23 Vatikano radijas pranešė, jog JAV jaunimo kovos dėl tikėjimo išpažinimo laisvės komitetas stojo ginti Tamkevičiaus, Zdebskio ir Dumbliausko ir įteikė atitinkamą memorandumą SNO generaliniam sekretoriui... Vyriausybinės instancijos gavo Prienų ir Vilkaviškio parapijų tikinčiųjų kolektyvinių pareiškimų, ginančių Tamkevičių ir kitus kunigus, iš kurių kulto reikalų įgaliotinis buvo atėmęs kulto tarnautojų pažymėjimus.

Toliau plane KGB numato konkrečias priemones: kurie kunigai agentai turi šiuos „reakcionierius“ sekti, kaip dirbančius Prienų MSV, stebėti, kuo pakeisti Vilkaviškio kleboną (kun. S. Tamkevičius tuo metu buvo Vilkaviškio vikaras), kaip šiuos kunigus kompromituoti prieš tikinčiuosius, kaip supriešinti juos su kitais kunigais ir t. t.

Po 1970 m. rugsėjo mėn. Vilkaviškio vyskupijos kunigų pasirašyto pareiškimo vyskupams KGB reikalavimu pasipylė kunigų agentų pranešimai. KGB labiausiai rūpėjo, kad šis dokumentas nebūtų perduotas į užsienį. Prieš kunigus, kurie rinko parašus, buvo imtasi įvairių priemonių: vienus KGB bandė įbauginti, kitus iškaišiojo po atkampiausias parapijėles. Vienam iš svarbesniųjų to meto agentų - kurijos darbuotojui agentui Daktarui - 1970 09 22 KGB duoda tokią užduotį: nustatyti laiško autorius ir kelius, kuriais jie gali laišką persiųsti į užsienį ¹⁰.

Kun. J. Zdebskio bute Prienuose įrengtu nuolatinio klausymosi aparatu nuo 1971 m. gegužės 10 iki 14 d. užfiksuota, kad gegužės 12 d. pas jį atvyko kun. S. Tamkevičius ir jie, nors tyliai, tačiau įmanomai išgirsti, kalbėjo apie pasiaiškinimą už kažkokio ligonio komunisto Černiausko aplankymą (matyt, aprūpinimą sakramentais), apie apsilankymą pas Rugienį (kulto reikalų įgaliotinį), apie kun. Antaną Šeškevičių S] ir apie tai, kad Laurinavičius gerai parašė ¹¹. 1971 05 17 slapto klausymosi metu užfiksuota, kad pas kun. J. Zdebskį lankėsi Petras Plumpa ir labai tyliai aptarinėjo kažkokią kelionę¹². Tą pačią dieną nuo 6 iki 22.30 val. kun. J. Zdebskis buvo išoriškai sekamas.

Vysk. V. Sladkevičiaus padrąsinantis laiškas kun. S. Tamkevičiui, kai RRT įgaliotinis 1969 m. iš jo atėmė registracijos pažymėjimą

Nuoširdžiai dėkoju už malonų velykinį sveikinimą. Jis man ypatingai brangus, nes aš šiandien Jus ypatingai gerbiu bei Jumis didžiuojuosi.

Ne užuojautą, - tik brolišką susižavėjimą bei padrąsinimą Jums siunčiu. Užuojautos verti tie mūsų konfratrai, kurie, turėdami visus popierinius pažymėjimus, neturi, deja, kunigiškos dvasios. Vienintelė registracija, kuri svarbi, tai Viešpaties registracija.

„Aš esu pilnas paguodos, gausiai turiu džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose“

(2 Kor 7,4) - šie didžiojo Kristaus Prisikėlimo liudytojo šv. Pauliaus žodžiai tesuteikia paguodos bei džiaugsmo Jūsų kilniai sielai ir tepadrąsina Jus ir toliau taip ištikimai, drąsiai, pasiaukojančiai visu savo gyvenimu liudyti Prisikėlusį Kristų. Alleluia!

Kaip rašoma LSSR KGB Kauno miesto skyriaus viršininko plk. H. Vaigausko 1971 06 17 rašte KGB Kapsuko rajono poskyrio viršininkui pplk. T. Vilkui: Savo priešiškoje veikloje „Akiplėša“ [J. Zdebskis] tampriai susijęs su daugeliu reakcingai nusiteikusių kunigų, atskirais pasauliečiais nacionalistais, kurie anksčiau buvo teisti už ypatingai pavojingus valstybinius nusikaltimus [tikriausiai turimas mintyje Petras Plumpa] ir su kai kuria Vilniuje, Maskvoje ir kituose SSRS miestuose gyvenančia antisovietiškai nusiteikusia kūrybine inteligentija. Toliau rašoma, kad jie nelegaliai spausdina ir platina religinę, nacionalistinę ir kitą ideologiškai žalingą literatūrą...¹³

Vieną liepos mėnesio pabaigos vakarą pas J. Zdebskį iš Simno atvyksta kun. S. Tamkevičius. Slapto klausymosi metu užfiksuota, kad jie kalbėjosi apie tai, jog reikia kažką parašyti ir įdėti. Kun. S. Tamkevičius vis mini gazietą ir kad reikia kažką parašyti ¹⁴ (šiuos žodžius KGB net pabraukė). Tai ir buvo LKB Kronikos užuomazga: faktų registracija, duomenų kaupimas.

KGB visa tai nujautė: dar 1971 05 17 sudarė aktyvesniųjų pogrindžio religinės spaudos organizatorių ir leidėjų Seminaristo (Jono Stašaičio), Chameleono (Petro Plumpos) ir Akiplėšos (kun. Juozo Zdebskio) sekimo agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Nėra abejonės, kad tokie planai buvo sudaryti ir kun. S. Tamkevičiui bei kitiems „reakcionieriams“, tačiau archyve jie neišlikę.

Pradėjus eiti LKB Kronikai, daugelis pogrindinės religinės literatūros leidėjų aktyviai įsitraukė į jos leidybą: kas žinias rinko, kas spausdino, daugino ir įrišinėjo, o kas platino, perdavinėjo į Vakarus. Šių žmonių nusistovėję ryšiai spausdinant religinę ir kitą „ideologiškai žalingą“ literatūrą sudarė organizacinę ir materialinę bazę Kronikai leisti. Kaip prisiminimuose pažymi arkivysk. S. Tamkevičius, pirmaisiais Kronikos leidimo metais (o pradžia visada būna sunkiausia) nepakeičiamas talkininkas (iki arešto 1973 11 20) buvo Petras Plumpa.

2. LKB Kronikos sekimo pradžia

Kun. S. Tamkevičius, atlikęs „bausmę“ Prienų MSV, kur jį, rizikuodamas pats netekti darbo, drauge su kun. J. Zdebskiu buvo įdarbinęs melioracijos darbų vykdytojas inžinierius Jurgis Brilius, 1969 m. pabaigoje buvo paskirtas vikaru į Simną. Mintis dėl pogrindinio leidinio, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą bei atspindėtų katalikų gyvenimo problemas, buvo diskutuojama patikimų vienminčių kunigų susitikimuose. Ypač šią mintį palaikė kun. J. Zdebskis.

1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos (Alytaus r., Simnas, Kreivoji g. 3) mažame kambarėlyje šviesą išvydo pirmasis LKB Kronikos numeris. (Gaila, bet daug Kronikos leidimo, informacijos rinkimo, dauginimo, platinimo ir į laisvąjį pasaulį perdavimo faktų taip ir liks istorijai nežinomi: griežta konspiracija neleido savo darbais girtis net artimiausiems draugams.) KGB apie Kronikos pasirodymą sužinojo labai greitai, nes jau tų pačių metų birželio 23 d. kratos metu pas vienuolę G. J. Stanelytę rado pirmąjį Kronikos numerį.

Aš, Lietuvos TSR prokuroras, 2-os klasės valstybinis justicijos patarėjas A. Kairelis, susipažinęs su brošiūra „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ <...> nustačiau:

paminėtoje 43 psl. brošiūroje, pavadintoje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, yra visa eilė melagingų prasimanymų, žeminančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Ši brošiūra atspausdinta nelegaliai, ją atspausdindami jos autoriai siekia plačiai paskleisti savo melagingus prasimanymus apie tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Iš to matosi, kad yra įvykdytas nusikaltimas, numatytas LTSR BK 199¹ str.

Imdamas domėn, kad pagal BPK 143 str. dėl šio nusikaltimo reikalinga daryti parengtinį tardymą, vadovaudamasis LTSR BPK 3,125, 130 str. str. ir 132 str. III d.

1. Dėl brošiūros „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika “ gaminimo ir platinimo iškelti baudžiamąją bylą pagal Lietuvos TSR BK 199¹ str.

2. Parengtinį tardymą daryti šioje byloje pavesti Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Tardymo skyriaus tardytojui.

Pirmojo agentūrinių ir operatyvinių priemonių plano LKB Kronikai sekti faksimilė. (LYA. F. K—1. Ap. 8. B. 201, 1. 89)

TVIRTINU
Valstybės saugumo komiteto prie Lietuvos SSR
Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas
H.K. Vaigauskas
J.J. Petkevičius

AGENTŪRINIŲ-OPERATYVINIŲ PRIEMONIŲ IR TARDYMINIŲ
VEIKSMŲ PLANAS TIRIANT BAUDŽIAMĄJĄ BYLĄ NR. 345.

1972 m. balandžio 24 d. agentas „Klevas“ pranešė, jog kunigas jėzuitas Zubrus jam sakė, kad kunigų ir pasauliečių pastangomis artimiausiomis dienomis pasirodys kronika-biuletenis, kuriame bus paskelbta kunigo Zdebskio kalba teisme ir kitos žinios.

Š.m. balandžio 25 d. priemone „T“ užfiksuotas vienuolės Pošiūnaitės ir DON objekto, Varėnos rajono, Kabelių bažnyčios klebono kunigo jėzuito Lauriūno pokalbis, kurio metu jis ragino Pošiūnaitę „savilaidos“ biuleteniui parašyti straipsnį apie blogas savo gyvenimo sąlygas.

1972 m. gegužės 11 d. KGB prie Lietuvos SSR MT Kauno M(iesto) S(kyriaus) agentas „Edmundas“ perdavė susipažinti vieną „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ „savilaidos“ egzempliorių, kurį jis buvo gavęs iš „Ragučio“ alaus daryklos darbuotojos Janinos Lumbienės, gyvenančios Kaune, Markso g. 13-4.

Atlikus Lumbienės name priemonę „D“ [slaptą kratą. - Red.], buvo rastas minėtas „Kronikos“ egzempliorius, kurį jai grąžino agentas „Edmundas“, taip pat daug išspausdintų maldaknygių ir spausdinimo technika.

LSSR KGB (arba, kaip nutarime sakoma, Valstybės saugumo komitetas) tą pačią dieną, t. y. 1972 07 05 pradeda baudžiamąją bylą Nr. 345 (archyvinis Nr. 47707/3). Baudžiamąsias bylas tirdavo KGB tardymo skyrius, o operatyvines (sekimo) šiuo konkrečiu atveju susijusias su tikinčiųjų pogrindine veikla, - 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius (dvasininkijos ideologinė kontržvalgyba).

Pradėjęs baudžiamąją -bylą, tardymo skyrius kartu su 5-uoju skyriumi parengė šiai bylai tirti tardymo veiksmų ir agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Dėl LKB Kronikos pirmąjį tokį planą parengė 5-ojo skyriaus viršininkas M. Ščensnovičius, tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Jankevičius ir KGB Kauno miesto skyriaus viršininkas G. Bagdonas, o KGB komiteto pirmininko pavaduotojas H. Vaigauskas 1972 08 11 jį patvirtino¹⁶. Pradžioje KGB jame pateikia informaciją, ką jie jau žino apie LKB Kroniką: kad 1972 04 24 ag. Klevas pranešė, jog jam kun. J. Zubrus sakė, kad artimiausiomis dienomis pasirodys biuletenis - kronika, kurioje bus paskelbta kun. J. Zdebskio kalba teisme ir kita medžiaga; kad balandžio 25 d. priemone T nustatyta, jog DON objektas kun. J. Lauriūnas SJ siūlė vienuolei A. Pošiūnaitei, kad ji į savilaidą parašytų apie sunkias savo gyvenimo sąlygas; kad 1972 05 11 ag. Edmundas perdavė KGB susipažinti LKB Kroniką. Bute asmens, iš kurio agentas gavo Kroniką, buvo atlikta slapta krata ir rasta tas pats agentui jų grąžintas Kronikos egzempliorius, daug išspausdintų maldaknygių ir spausdinimo technika. 1972 06 26 pas ses. Gemą Jadvygą Stanelytę KGB surado pirmąjį LKB Kronikos numerį. Pretekstas šiai akcijai, kaip rašo KGB, buvo poreikis išsiaiškinti agentūrinius duomenis, kad vienuolės Kaune renka tikinčiųjų parašus po kažkokiu šmeižikišku dokumentu. Dėl to 1972 06 26 pravesta pokalbis su Kauno medicinos instituto moksline sekretore vienuole Jadvyga Stanelyte, Benedikto, gimusia 1931 m., gyvenančia Kaune, Aušros g. 12-3. Kaip jie rašo, pokalbio metu išaiškėjo, kad ji turinti nelegaliai išleistos religinės literatūros ir LKB Kronikos Nr. 1. Matyt, norėdami susekti Kronikos leidėjus, ses. J. Stanelytės tuokart nepatraukė baudžiamojon atsakomybėn, o, faktą įvynioję į „juridinę vatą“, tuo pretekstu oficialiai pradėjo baudžiamąją bylą Nr. 345 ir ėmė rengtis intensyviam sekimui. Ses. J. Stanelytei pradedama operatyvinio patikrinimo byla.

Šiame pirmajame plane KGB tik apgraibomis meta tinklą ant įtariamųjų. Pirmiausia jų akys nukrypsta į operatyvinėje Leidėjų byloje sekamus pogrindinės religinės literatūros leidėjus: Seminaristą (J. Stašaitį), Chameleoną (P. Plumpą), P. Petronį, J. Lumbienę, J. Urboną ir kitus. KGB rašo, jog T ir D priemonėmis įsitikinta, kad jie yra susiję su Kronika. Numato kai kurių butuose atlikti papildomas slaptas kratas bei imtis kitų priemonių. Kadangi jų „ryšys“ kun. J. Zdebskis 1972 08 25 turėjo išeiti iš kalėjimo, numato iš anksto parengti ir jo sekimo planą, juolab kad kun. J. Zdebskis palaikė ryšius su Einamųjų įvykių kronikos leidėjais Maskvoje.

Kaip paprastai įtariamiesiems sekti metama agentūra: Kaune - kunigai agentai Petras, Juozapas, Algis, Sigitas, Daktaras ir per dešimtį kitų agentų (Julius, Vagneris, Edmundas, Rimas, En, Vasiljevas, Nemunas, Baltrušaitis, Genys, Albinas, Kazimieras ir kt.); Vilniuje dėmesys nukrypsta į kun. J. Lauriūno SJ sekimą. Penktame plano punkte rašoma: Įvertinant, kad mūsų agentu „Gediminu“ pilnai pasitiki Pošiūnaitė, duoti jam užduotį atnaujinti pokalbį apie „savilaidą“ su Pošiūnaitė ir paraginti, kad ji iš Lauriūno gautų LKBK. Išsiaiškinti jo rolę jos leidyboje.

Be minėtų asmenų, į KGB akiratį patenka ir kunigai Boleslovas Radvilavičius, Kauno katedros vikaras Lionginas Vai-čiulionis, šiaulietis kunigas Jonas Babonas, Juozas Tarnauskas, vienuolė benediktinė Liolė, Juozas Avižienis, Kaišiadorių spaustuvės vedėjas Kniukšta, Antanas Pocius, Nijolė Cicėnaitė ir kiti.

Pagal agentų Petro ir Algio pranešimus ypatingas dėmesys atkreipiamas į Kauno miesto I ligoninės gydytoją, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniąją Juliją Kuodytę: jai pradedama vesti DOP byla, numatoma ją sekti darbe ir namie, ar nėra susijusi su LKB Kronikos leidyba.

Plano pabaigoje rašoma, kad, nustačius LKB Kronikos leidėjus ir pagalbininkus, vienu metu pas juos atlikti kratas, surengti tardymus ir spręsti jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą.

Dėl Kronikos iškeltų operatyvinių bylų turėjo būti ne viena, tačiau ar buvo kolektyvinė, jungianti visas, - neaišku. Žinoma, kad 1983 01 04 daugeliui žinomiausių kunigų „reakcionierių“ (daugiausia TTGKK nariams) buvo pradėta grupinė operatyvinio tyrimo byla¹⁷. Išlikusioje kun. J. Zdebskio sekimo byloje DOR Nr. 242 randama tik dalis medžiagos apie Kronikos sekimą: juk jis buvo tik vienas iš įtariamųjų.

Prie 1972 10 05 agento Kauniečio pranešimo yra įrašyta jam duota užduotis: Gauti rašomųjų mašinėlių šrifto pavyzdžius, kuriais spausdina kun. Šalčius ¹⁸. Matyt, KGB įtarė jį Kronikos leidyba ir dauginimu. 1973 01 22 agentas Gerimantas praneša, kad 1972 m. pabaigoje Griškabūdyje, laidojant kun. J. Voveraitį, kunigai kalbėjo apie Kroniką¹⁹.

KGB Klaipėdos MS 1973 06 29 rašo raštą į Vilnių, kad kun. J. Zdebskio ryšys Klaipėdoje - ten gyvenanti vienuolė Teklė Steponavičiūtė (gim. 1941 m.) - palaiko ryšius su leidžiančiais ir platinančiais Kroniką ²⁰.

KGB Kauno MS 1973 10 16 rašo raštą KGB Lazdijų rajono poskyriui, kad Simno vikaras kun. S. Tamkevičius savo šviesiai žaliu moskvičiumi Nr. 77-05 LIU lankosi pas kun. A. Svarinską (Igliaukoje) ir kun. L. Kunevičių (Gerdašiuose). Keliamas klausimas, ar tik jis nepristatąs jiems Kronikos ²¹.

Praslinkus metams po pirmojo plano sudarymo LKB Kronikos baudžiamajai bylai Nr. 345 tirti, KGB, matyt, tarėsi pakankamai surinkusi duomenų ir galinti jos leidybai smogti smūgį: LSSR KGB pirmininkas gen. mjr. J. Petkevičius 1973 10 30 patvirtino tardymo ir 5-ojo skyriaus sudarytą Agentūrinių-operatyvinių ir tardyminių priemonių planų, kad būtų užkirstas kelias veiklai grupės asmenų, susijusių su vadinamosios „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir kitos religinės bei ideologiškai žalingos literatūros gamyba ²². (Beje, ant abiejų planų yra užrašas: Sunaikinti, bet, matyt, per skubėjimą Atgimimo dienomis nespėjo to padaryti.) Šiame plane jau taikliau nurodomi įtariamieji Kronikos leidėjai ir talkininkai. Apibūdinus Kronikos pavojingumą sovietinei valstybinei ir visuomeninei santvarkai dėl jos daromos įtakos SSRS viduje ir užsienyje, toliau rašoma: Pravedus kompleksų agentūrinių-operatyvinių ir tardyminių priemonių, nustatyta, kad „Kronikos“ ir kitos religinės bei ideologiškai žalingos literatūros gamyba užsiima organizuota ir labai užsikonspiravusi grupė reakcingų kunigų ir nacionalistų - klerikalų. Prie jų priskiriami kunigai Juozas Zdebskis, Sigitas Tamkevičius, Jonas Bukauskas, Jonas Lauriūnas, Algimantas Keina ir pasauliečiai Povilas Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Juozas Urbonas, Janina Lumbienė, Juozas Tarnauskas, Jonas Špokas, Vytautas Vaičiūnas, Jonas Veprauskas ir Boleslovas Kulikauskas. Toliau rašoma, kad šie asmenys Kronikos ir kitos literatūros leidybai turi du EROS aparatus, rotaprintą bei per 10 literatūros įrišimo punktų. Kad būtų surasti daiktiniai įkalčiai ir kita jų priešiškos veiklos medžiaga, suderinus su LKP CK, KGB prie SSRS Ministrų tarybos ir gavus respublikos prokuroro sankciją, bylą pradėti realizuoti atliekant kratas pas pagrindinius tiriamuosius.

Sąrašas pradedamas kun. A. Keina, kuris artimai bendrauja su kunigais J. Zdebskiu, J. Lauriūnu, J. Bukausku, taip pat P. Plumpa. 1972 09 13 slapto klausymosi būdu jie užfiksavo, kaip Fariziejus (vysk. Julijonas Steponavičius) patarė kun. A. Keinai parašyti į Kroniką apie kun. B. Laurinavičių ir apie tai, kaip už vaikų katekizavimą Nemunėlio Radviliškyje buvo terorizuojamas vysk. Vincentas Sladkevičius. KGB pažymi, kad ši informacija tikrai buvo paskelbta Kronikoje. Be to, kun. A. Keina papasakojo vysk. J. Steponavičiui apie dauginimui naudojamą ERĄ.

Toliau - kun. J. Bukauskas, kuris 1972 09 08 kalbėdamas apie Kronikos leidybą su vienuole A. Pošiūnaite (kuria, kaip rašo KGB, per ag. Gediminą jie slaptai, jai nežinant - rus. v tiomnuju - naudojosi) pasakė, kad „jo vaikinas“ intensyviai su ERA dirba Kaune ir kad Buliauskas nėra „Kronikos“ redaktorius, o tik administratorius“. Be to, Buliauskas periodiškai lankosi pas Fariziejų ir jam pasakoja apie Kronikos ir kitos literatūros leidybą. Fariziejaus klausiamas, Buliauskas atsakė, kad jie turi ERĄ. Priemonėmis NN ir D nustatyta, kad išspausdintą literatūrą kun. J. Buliauskas laiko Kriaučiūnaitės (Panevėžyje) ir Ratkevičiaus (Pasvalyje) butuose.

Kun. J. Lauriūnas kaltinamas parašų po garsiuoju Lietuvos katalikų memorandumu rinkimo kampanijos organizavimu bei informacijos rinkimu Kronikai. Jis ses. A. Pošiūnaitei sakęs, kad Kroniką būtų galima siųsti ir į užsienį. Jis palaiko ryšius su kun. A. Keina bei yra vienos vienuolių kongregacijos dvasios tėvas.

P. Petroniui priklauso ERA, kuria dauginama Kronika ir kita literatūra. Jis artimai bendrauja su kun. J. Bukausku ir Kronikos leidybos iniciatorium kun. J. Zdebskiu. Priemonėmis NN ir T nustatyta, kad jis su literatūros nešuliais lankosi J. Veprausko rūsyje (Kaune, Titnago g.). Be to, turi plačius ryšius su vienuolėmis ir nacionalistiškai nusiteikusiais asmenimis. KGB nustatė, kad jis dabar slapstosi pas V. Vaičiūną Kaune. 1973 10 01 priemone T nustatyta, kad pagal P. Petronio užduotį V. Vaičiūnas paėmė savo darbovietėje nurašyto EROS aparato detales ir jas paslėpė.

P. Plumpa - vienas iš pagrindinių pogrindinės literatūros leidėjų. Nuo 1970 m. jis gyvena ir dirba nelegaliai. KGB rašo, kad dar 1970 11 15 pas jį apsilankė J. Stašaitis ir jie svarstė, kaip įsigyti ERĄ ir literatūrą spausdinti dviem pamainomis. Priemone T iš P. Petronio pokalbių su J. Lumbiene, J. Urbonu ir kitais KGB daug ką žinojo apie P. Plumpos veiklą: kad jis dirba su ERA, kad rengiasi sumontuoti naują aparatą ir ieško jam vietos...

J. Stašaitis - vienas iš artimiausių P. Petronio ir P. Plumpos bendradarbių pogrindinės religinės literatūros leidyboje. Kad jis su Kronika susijęs, rodo joje įdėta informacija apie jo dukters konfliktą mokykloje dėl ateistinio rašinio.

Toliau taip pat plačiai apibūdinama agentūrinių-operatyvinių būdu surinkta medžiaga apie kitus įtariamus dėl Kronikos leidybos asmenis: J. Lumbienę, J. Urboną, J. Tarnauską, J. Špoką, V. Vaičiūną, J. Veprauską ir B. Kulikauską. Daugiausia ši medžiaga surinkta slaptojo klausymosi būdu, išoriniais sekimais ir agentų pranešimais. Pas visus šiuos asmenis pirmiausia numatoma atlikti kratas.

Kartu KGB numato atlikti kratas ir apklausą daugybės asmenų, kurie įtariami šios literatūros įrišinėjimu ir platinimu. Tai Janina Pamarnackienė, Leontija Kinsgailaitė, Albinas Veineris, Algimantas Razbickas, Virgilijus Jaugelis, Nijolė Cicėnaitė, Juozas Česonis, Teresė Mačiukienė, Klementina Misiūnaitė, Petras Peckus, Izabelė Šiliauskienė, Arimantas Juvencijus Raškinis, Ignas Šimonis, Liucija Atkočiūnienė, Vladas Lapienis, Zenonas Urbanas, Vytautas Merkys, Marija Jasėnienė, Juozas Kopūstas, Antanas Pocius, Teklė Steponavičiūtė, Stefanija Kriaučiūnaitė, Antanas Ratkevičius, kun. Boleslovas Babrauskas, Petras Jonas Dambrauskas, Apolinaras Kačergius, Ona Tamulaitytė ir Stasys Sipkus.

Raidinėmis priemonėmis (T, NN, D) nustatyta ar iš agentų pranešimų KGB žinoma, kad šie asmenys vienaip ar kitaip yra susiję su įtariamaisiais pagrindiniais Kronikos ir kitos literatūros leidėjais ir vienaip ar kitaip dalyvauja šiame darbe.

KGB savo plane numato ištardyti dar 33 kitus asmenis, pas kuriuos lankosi įtariamieji ar pagal KGB turimus duomenis jie gauna Kroniką. Pvz., kun. Juozą Tunaitį (dabar vyskupą) numato ištardyti dėl to, kad agento „Gedimino“ duomenimis, o ir išoriniu stebėjimu nustatyta, jog pas Tunaitį lankosi Buliauskas ir jam palieka „Kroniką“. Tunaitis „Kroniką“ perduoda Pošiūnaitei. Be to, pas Tunaitį lankosi kunigas Lauriūnas.

Asmenys, pas kuriuos KGB planuoja atlikti kratas, pasklidę visoje Lietuvoje. Tai byloja apie didžiulį KGB atliktą sekimo darbą, į kurį buvo įtrauktas visas respublikos KGB padalinių aparatas. Tiesa, šiame plane minima nedaug agentų (Gediminas, Aldona, Vidmantas, Aronija), tačiau jų, be abejo, buvo daug: daugelyje vietų tik pažymima, kad duomenys gauti iš agentūros. Labai plačiai naudotos priemonės T, S, NN ir D, t. y. slaptas klausymasis iš butų, telefoninių pokalbių klausymasis, išorinis stebėjimas ir slaptos kratos.

Realizuodamas šį planą KGB numatė agentus smulkiai instruktuoti, užmegzti skubų ryšį su jais, kad būtų galima laiku nustatyti sekamųjų ketinimus, taip pat jų nusikalstamos veiklos daiktinių įrodymų slėpimo vietas. Numatyta priemonėmis T ir S ypač suintensyvinti Petronio, Lumbienės, Vaičiūno, Plumpos, Urbono ir vysk. Steponavičiaus sekimą. Numatyta Tamsybininkų operatyvinėje byloje „tiriamų“ kunigų J. Lauriūno, J. Bukausko ir A. Keinos sekimas, taip pat reakcingų kunigų K. Zemėno, K. Garucko, A. Svarinsko, P. Račiūno, S. Tamkevičiaus, B. Babrausko, G. Šukio bei vienuolių Mikšytės, Kuodytės, Stanelytės, Vertelkaitės, Pošiūnaitės ir kitų stebėjimas. Įsirašoma sau į planą sekti atvykstančius į Lietuvą užsieniečius (kad nebūtų perduota jiems Kronika) bei visų sekamųjų korespondenciją. Kaip paprastai, numatyta verbuoti ir naujus agentus iš sekamųjų ryšių. Norėdamas užkirsti kelią kratų ir areštų sukeltiems protestams šalies viduje ir užsienyje, KGB numato iš anksto parengti ir Gimtajame krašte išspausdinti straipsnį, kuriame tiriamieji objektai būtų demaskuoti kaip spekuliantai, siekiantys pralobti pasinaudojant tikinčiųjų jausmais. Tuo pačiu metu per Katalikų Bažnyčios vadovybėje ir parapijose tarp dirbančių kunigų esančių agentūrą atlikti tam tikrą darbą tarp tikinčiųjų. Kad respublikos visuomenei būtų suorganizuotas „aiškinamasis darbas“, numato prašyti pagalbos LKP CK. Visai operacijai vadovauti paskiriamas KGB pirmininko pavaduotojas plk. H. Vaigauskas.

Nors KGB per pusantrų metų nuo LKB Kronikos pasirodymo surinko palyginti daug duomenų apie jos leidėjus, daugintojus, įrišėjus ir platintojus, tačiau iki pagrindinio savo tikslo -nustatyti redakciją ir ją likviduoti - dar buvo toli.

Po 1973 11 19-20 masinių kratų ir Kronikos daugintojų pirmųjų areštų agentas Martynas rašo, kad gruodžio viduryje kun. Albinas Deltuva teiravosi kun. J. Zdebskio, ar po kratų ir areštų pasirodys Kronika. Kun. J. Zdebskis jam atsakęs: Pamatysim. Geriau mažiau žinoti; už „Kroniką“ rusai šantažuoja - lengviau tam, kas pavardžių nežino. Agentas dar priduria, kad gruodžio 23 d. „troika“ - kunigai Ambrasas, Deltuva ir Plioraitis - apie kažką paslapčiomis kalbėjosi. Kai prie jų priėjęs Martynas, jie nutilo²³. Savo 1973 12 11 pranešime agentas Martynas rašo, kad kun. Ambrasas jam sakęs, jog dėl Kronikos areštuotas kažkoks pasaulietis Povilas (Petronis).

1973 m. vos į Šlavantus atvykus klebonauti kun. J. Zdebskim, prasidėjo intensyvus jo sekimas. Sekimas ypač suintensyvėjo ir agentų pranešimų apie jj padaugėjo po minėtųjų masinių kratų ir areštų: KGB neabejojo jo dalyvavimu Kronikos leidyboje, bet neturėjo konkrečių įkalčių, kuriais remdamasis galėtų jį areštuoti ir pradėti tardymą. Norėdamas surinkti šiuos įkalčius, 1973 12 28 LSSR KGB rašo savo Lazdijų RP raštą, jog areštuotasis Petronis vienam savo ryšiui kartą kun. J. Zdebskį yra pavadinęs „generolu“. (Tą jie žinojo iš slapto klausymosi Vytauto Vaičiūno bute.) Lazdijų RP įpareigojamas aiškintis kun. J. Zdebskio ryšius su Kronikos leidėjais. Nurodo tam panaudoti agentus Gediminą, Martyną, Arūną ir patikimus asmenis: K, P ir A. Vėliau nurodoma per agentą Germantą jį iškviesti į Kauną, į kuriją, o tos kelionės metu išorinio stebėjimo priemone aiškintis jo ryšius (t. y. pas ką jis lankysis ar su kuo susitiks)²⁴.

Agentūrinių operatyvinių priemonių plane, kurį 1974 02 12 parengė KGB Lazdijų RP, kun. J. Zdebskis kaltinamas dalyvavimu Kronikos ir kitos nelegalios religinės, antisovietinės ir „ideologiškai žalingos“ literatūros leidyboje.

Kronikos leidėjų buvo ieškoma plačiai - po visą Lietuvą. 1973 12 17 agentas Gerardas praneša apie savo pokalbį su kun. A. Keina, kuris papasakojo apie masinių kratų metu pas jį atliktą kratą; tada paimta daug knygų, rašomoji mašinėlė ir kt. Kabelių klebonas kun. Jonas Lauriūnas SJ sakęs, kad jį krečia jau ne pirmą kartą. Kun. Kazimieras Gailius (Vilniaus Aušros Vartą bažnyčios vikaras) agentui pataręs slėpti visa, ką įtartina turi. Agentas pastebėjo, kad tomis kratų ir areštų dienomis pas kun. K. Gailių du kartus buvo užėjęs Vladas Lapienis. Jo ieškojo ir kun. J. Lauriūnas SJ. Vilniuje lankėsi ir kun. J. Zdebskis. Jis agento teiravosi, kur tie mūsą draugai darė kratas. KGB savo rezoliucijoje prie pranešimo rašo, kad kun.

J. Zdebskio atvykimas į Vilnių neatsitiktinis ir kad tokiais atvejais jį reikia stebėti (naudoti priemonę NN), o kun. K. Gailių reikia „demaskuoti“, nes jis, matyt, gerai informuotas apie Kroniką.

1974 02 26-28 KGB išoriškai sekė kun. J. Zdebskį, kai jis turėjo būti tardomas kaip liudytojas areštuotųjų (P. Plumpos, P. Petronio ir kt.) byloje. Stebėjimo suvestinėje Nr. 1829-1 rašoma, kad dieną prieš tardymą kun. J. Zdebskis apsilankė Simne su prikimštu portfeliu, o išėjo su patuštėjusiu. Tos pačios dienos vakarą (20 val. 15 min.) pas kun. J. Zdebskį į Šlavantus savo mašina atvyko kun. S. Tamkevičius. 22 val. abu išvažiavo Seirijų link ir už 200-300 m sustoję 30-35 min. mašinoje kalbėjosi. Kun. J. Zdebskis buvo nepertraukiamai stebimas ir abi tardymo dienas (27 ir 28 d.). KGB nustatė, kad po pirmosios dienos jis apsilankė pas Arimantą Raškinį (Kaune, Angariečio g. 33), o po to nuvyko į Veiverius, kur nakvojo pas kleboną. Iš ten kitą dieną kun. J. Zdebskis vėl atvyko į tardymą²⁵.

Po Povilo Petronio arešto agentas Švyturys savo pranešime (1974 03 20) išreiškia įtarimą, kad Petronis buvęs kronikininkų inspektorius: jis visur važinėjęs ir rinkęs žinias - kur koks kryžius nugriautas, kur kokia motina įspėta už savo vaikų religingumą, kur ir kokia bauda kas nubaustas už vaikų katekizavimą ir t. t.²⁶

1974 04 22 agentas Gediminas prie kronikininkų priskiria kunigus Ambrasą (Leipalingis), Deltuvą (Veisiejai), Zdebskj (Šlavantai), Tamkevičių (Simnas) ir Kunevičių (Gerdašiai). Lazdijų dekanas V. Strimaitis prie jų priskiria ir Kapčiamiesčio kleboną I. Plioraitį²⁷.

LSSR KGB 1974 07 25 rašo raštus Alytaus, Lazdijų ir Šakių rajonų savo poskyriams apie ses. Nijolės Sadūnaitės „gastroles“ po Lietuvą: birželio 22-26 d. ji lankėsi Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje, Paluobiuose. Paluobiuose (pas kun. Pranciškų Račiūną MIC) birželio 25 d. buvo atvažiavę ir kunigai

S. Tamkevičius ir J. Zdebskis. Visi išbuvo apie keturias valandas. Tai nustatyta NN priemone. KGB juos įtaria bendradarbiavimu Kronikos leidyboje²⁸.

Kaip matyti iš minėtos DOR Nr. 242 bylos, ilgą laiką KGB negalėjo nustatyti, kas yra pagrindiniai Kronikos leidėjai. Po Povilo Petronio, Jono Stašaičio tardymų įsitikinę, kad tai ne jie, o iš Virgilijaus Jaugelio (kurio dėl jauno amžiaus ir kitų priežasčių irgi negalėjo įtarti esant pagrindinį leidėją) ir iš Petro Plumpos nieko neišpešę, tęsė Kronikos leidybos, dauginimo, platinimo ir į Vakarus perdavimo kelių paieškas. Tą juos vertė daryti faktas, kad po P. Plumpos ir kitų grupinių areštų 1973 m. bei po ses. Nijolės Sadūnaitės arešto 1974 m. Kronika ėjo kaip ėjusi, o 1975 m. dar pasirodė ir Aušra. Tų leidinių giminiškumas buvo aiškus ne tik iš bendros ideologinės pakraipos, bet ir iš to, jog daug jų numerių būdavo išspausdinta tomis pačiomis rašomosiomis mašinėlėmis (tai nustatydavo KGB operatyvinis technikos skyrius ir ekspertai).

Kaip rašo arkivysk. S. Tamkevičius, pirmuosius šešis Aušros numerius išleido jis pats, o toliau leisti pasiūlė turėjusiam literatūrinių gabumų kun. Lionginui Kunevičiui. Kaip matėme iš anksčiau pateiktos KGB sekimo medžiagos, kun. L. Kunevičius, kaip ir kunigai J. Zdebskis, S. Tamkevičius S], P. Račiūnas MIC, P. Dumbliauskas SDB, buvo seniai (ne vėliau kaip nuo 1968 m.) patekęs į KGB akiratį. Kun. L. Kunevičius taip pat buvo KGB operatyvinėje įskaitoje, pradėta jo tyrimo byla ir suteiktas Mistiko slapyvardis. Ypač KGB objektyvas į jį nukrypo po to, kai jis 1974 10 11 su kunigais S. Tamkevičiumi SJ, J. Zdebskiu, P. Dumbliausku SDB ir P. Adomaičiu MIC kreipėsi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl 1973-1974 m. areštuotųjų katalikiškos pogrindinės spaudos leidėjų ir platintojų, P. Plumpos, P. Petronio, J. Stašaičio, V. Jaugelio, J. Gražio, N. Sadūnaitės ir kitų paleidimo į laisvę. KGB siutino tai, kad šį kreipimąsi akademikas Andrejus Sacharovas 1974 10 17 nusiuntė Pasaulinei Bažnyčių Tarybai bei Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams ir paskelbė pasaulio visuomenei, prašydamas nekaltai areštuotuosius ginti²⁹. Po to visus pasirašiusiuosius KGB darbuotojai tardė, bandydami įbauginti ir išsiaiškinti, kas buvo iniciatorius, tačiau tai jiems nepavyko. LSSR KGB 5-ojo skyriaus viršininkas plk. M. Ščensnovičius 1976 01 26 siunčia KGB Lazdijų RP viršininkui T. Žemaičiui išrašą iš agentūrinių operatyvinių priemonių plano, kaip nustatyti ir užkirsti kelią veiklai asmenų, kurie leidžia ir platina LKB Kroniką. Adresatas įpareigojamas iki 1976 05 01 įvykdyti keletą priemonių. Apie vieną iš jų rašoma:

Pagal turimus agentūrinius-operatyvinius duomenis KGB Lazdijų RP tyrimo objektas [sekamasis] „Mistikas“, būdamas priešiškai nusiteikęs sovietinei santvarkai, tikintiesiems sako provokuojančius ir šmeižikiškus pamokslus, artimai bendrauja su reakcingais kunigais, kurie dalyvauja „Kronikos“ leidyboje <...> „Tomovu“ [S. Tamkevičiumi], „Akiplėša“ [J. Zdebskiu], „Sargybiniu“ [P. Dumbliausku] ir Adomaičiu. Kad būtų suaktyvintas „Mistiko“ sekimas, įpareigojama įgyvendinti šias priemones:

a) Pagal ag. „Algio“ pranešimus „Mistikas“ renka medžiagą savo veikalui apie neva respublikoje egzistuojantį tikinčiųjų ir dvasininkijos persekiojimą.

Siekiant patikrinti šio agento pranešimus ir „Mistiko“ veikalo turinį bei saugojimo vietą, taip pat dėl to, kad būtų aptikta kita galbūt esanti priešiška medžiaga, pasirengti ir „Mistiko “ bute įvykdyti priemonę „D “.

Toliau priemonių plane numatoma užverbuoti kun. L. Kunevičiaus šeimininkės Šlapikienės žentą [...], kuris esąs netikintis, bet lankosi pas uošvę, ir jam padedant įvykdyti raidines priemones (tarp jų ir „D“) bei išaiškinti „Mistiko“ ryšius. (Ar jį pavyko užverbuoti, šioje byloje duomenų nėra.)

„Mistiko“ tyrimui pasiųsti KGB Kauno MS agentą „Leoną“. Tęsti šmeižikiškų „Mistiko“ pamokslų kaupimą, įrašant juos į magnetofono juostą bei surenkant piliečių paaiškinimus³⁰.

Toliau plane numatomos priemonės, kaip sekti Veisiejų kleboną A. Deltuvą, pas kurį iš Šakių r., Burgaičių kaimo atvyksta invalidė Dagilaitytė ir rašomąja mašinėle spausdina Kroniką, o pirmąjį egzempliorių būk tai sunaikina. (-Šis pranešimas gautas iš KGB Jurbarko RP agento Atsargiojo.) Iš kalinamojo P. Petronio kameros agento Aro taip pat gautas pranešimas, kad ta pati Zita [Dagilaitytė] ir Petroniui spausdinusi nelegalius leidinius, todėl nusprendžiama pradėti jos operatyvinio patikrinimo bylą (DOP). Tam numatoma panaudoti agentą Atsargųjį: jis turi gauti jos rašomosios mašinėlės šriftą, kurį būtų galima palyginti su mašinėlių šriftu, kuriuo išspausdinti Kronikos numeriai. Kad būtų nustatytos vietos, kur yra spausdinimo mašinėlės bei kur spausdinama Kronika, nurodyta periodiškai Dagilaitytę sekti priemone NN bei panaudoti priemonę MT. (KGB specialiai kažkokiu preparatu MT apdorodavo kalkę ir per agentus ją perduodavo sekamam žmogui. Po to OTO skyriuje KGB tikrindavo naujus Kronikos numerius, ar nėra MT preparato pėdsakų).

Devintas priemonių plano punktas yra vienuolės Marytės Vitkūnaitės tyrimas; ji yra pažįstama ir labai atvira agento Drąsusis seseriai: duoda jai skaityti Kroniką, pasakoja apie savo religinę veiklą ir bando ją įtraukti į šį darbą. KGB numato užverbuoti ir agento seserį bei ją panaudoti Kronikai sekti. Juolab kad apie M. Vitkūnaitės bendradarbiavimą Kronikos leidyboje jiems liudijo ir agentės Lilijos pranešimai.

Agentė Lilija 1975 07 03 pranešime kalba apie Kronikos numerį, kuriame rašoma apie P. Plumpos, V. Jaugelio ir kitų teismą ir kurį į Klaipėdą turįs pristatyti kažkoks Ignas. Tame pranešime ji nurodo kun. J. Zdebskį, Žiliūtę bei Teklę iš Klaipėdos kaip Kronikos bendradarbius. KGB jai duoda užduotį sekti, kas į Klaipėdą atveš LKB Kroniką³¹. (Kaip paaiškėjo iš KGB paliktų pastabų ir rezoliucijų, agentė Lilija daug Kronikos numerių perdavė į KGB rankas.)

Kad nepaprastai daug nuveikęs spausdinant ir platinant religinę literatūrą P. Petronis nebuvo Kronikos leidėjas, o tik jos daugintojas, KGB sužinojo (1974 10 01) iš jo kameros agento Leontjevo. P. Petronis pasiguodžia, kad, nors ir nemažai jų suėmęs KGB, bet dar ir likę daug stiprių grupių. Tarp tokių jis pamini grupę Veliuonoje bei Stefaniją Kriaučiūnaitę Panevėžyje (Žemaitės g. 21), kuri ypač daug Kronikos išplatina jaunimui ³².

KGB gaudavo ir labai konkrečių žinių apie Kronikos bendradarbius, bet neskubėdavo jų suimti: matyt, jiems buvo svarbu ne atskiri bendradarbiai ir talkininkai, bet redaktorius ir pagrindiniai leidėjai. Iš šių pranešimų jie pynė savo voratinklį, kurio tikslas buvo sugauti pagrindinius veikėjus ir Kroniką likviduoti. Pavyzdžiui, agentas Petras (kunigas, matyt, turėjęs nemažą Kronikos bendradarbių pasitikėjimą, nes iš jų gaudavęs ją ir daugelį numerių perdavęs į KGB) 1976 01 09 pranešime rašo, kad buvo susitikęs su Vytautu Vaičiūnu (KGB sekamuoju Fanatiku, Vladu), kuris atvirame pokalbyje pasisakė, kad bendradarbiauja leidžiant Kroniką. Tai, pasak jo, aišku ir valdžiai. Jis pasiryžęs ir toliau bendradarbiauti, nors žino, kad laukia „tupikas“³³.

Jau 1978 m. KGB buvo beveik visiškai aišku, kas yra pagrindiniai Kronikos leidėjai. 1978 m. rugsėjo mėn. sudarytame agentūrinių operatyvinių priemonių plane rašoma: Tiriant „Nepataisomąjį“ [kun. A. Svarinską], „Tomovą“ [kun. S. Tamkevičių SJ] ir „Akiplėšą“ [kun. J. Zdebskį], gauti agentūrinio ir „raidinio“ stebėjimo duomenys, iš kurių analizės matyti, kad jie yra vieni iš pagrindinių „LKB Kronikos“ leidybos įkvėpėjų, per savo ryšius ją platinę respublikoje, taip pat gali būti susiję su „LKB Kronikos“ medžiagos perdavimu į užsienį ³⁴.

Kaip matyti, KGB jau beveik neabejojo, tačiau dar ir neturėjo neginčijamų įkalčių ir tikrumo, kad juos suėmus bus likviduota Kronika, todėl savo voratinklį rezgė toliau.

4. TTGKK įsikūrimas ir jo bei LKB Kronikos tolesnis sekimas

1978 11 13 Lietuvoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (toliau TTGKK). Jo nariai buvo kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Jonas Kauneckas ir Vincas Vėlavičius. Tai buvo ne pogrindinė, o viešai veikianti institucija. Apie Komiteto įkūrimą buvo paskelbta jo narių A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus ir J. Zdebskio susitikime su užsienio žurnalistais spaudos konferencijoje, kuri 1978 11 22 įvyko Krikščionių komiteto tikinčiųjų teisėms ginti (toliau KKTTG) sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute (Maskvoje, Sevastopolio pr. 67-4).

TTGKK įkūrėjai: iš kairės - kunigai V. Vėlavičius, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J.Kauneckas. 1978 m.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto 1978 m. lapkričio 13 d. deklaracijos faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 5, 1. 1)

1) atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų tikinčiųjų diskriminavimo faktus; informuoti Bažnyčios vadovybę, o reikalui esant ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje ir kitose tarybinėse respublikose;

2) siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, liečiantis Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalus, neprieštarautų tarptautiniams TSRS susitarimams;

Pabaigoje TTGKK pareiškia, kad jis ne tik gins katalikų teises, bet ir solidarizuosis su Tarybų Sąjungos ir viso pasaulio žmogaus teisių gynėjais. Ypač artimai norima bendradarbiauti su SSRS Krikščionių komitetu tikinčiųjų teisėms ginti [Maskvos KKTTG].

Šį pareiškimą-deklaraciją pasirašė visi Komiteto nariai, nurodydami kiekvienas savo adresą, kad visi suinteresuotieji žinotų, kur kreiptis. Dokumentas buvo pasiųstas Lietuvos vyskupams, vyriausybei ir išdalytas spaudos konferencijoje dalyvavusiems užsienio žurnalistams. Be šios deklaracijos, užsienio žurnalistams buvo įteikti dar 3 pirmieji Komiteto parengti dokumentai.

Daugiau žinių apie šio Komiteto įsikūrimą atskleidžia kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus baudžiamosiose bylose esantys Maskvos SSRS KKTTG narių tardymų protokolai arba jų kopijos³⁵.

Areštavus kun. A. Svarinską (1983 01 26) ir tardymų eigoje renkant jam įkalčius, 1983 m. buvo peržiūrėtos visų 1979 m. areštuotų ir 1980 m. teistų SSRS KKTTG narių bei kitų žmogaus teisių gynėjų - Glebo Jakunino, Levo Regelsono, Viktoro Kapitančiuko ir Dmitrijaus Dudko - baudžiamosios bylos. Iš jų bylų padarytos kopijos tų tardymų protokolų, kuriuose buvo kalbama apie Lietuvos TTGKK veiklą, be to, jie visi (ir tie, kurie buvo laisvėje, ir tie, kurie buvo lageryje) iš naujo tardyti.

Iš šių protokolų ir jų kopijų paaiškėja, kad 1978 m. spalio mėnesį Kybartuose pas kun. S. Tamkevičių (su kuriuo jau buvo pažįstamas anksčiau) lankėsi SSRS KKTTG komiteto narys Maskvos srities, Solnečnogorsko rajono, Časiukovo kaimo Švč. Trejybės cerkvės stačiatikių šventikas Glebas Jakuninas. Su juo drauge buvo atvykęs šio Komiteto sekretorius V. Kapitančiukas ir L. Regelsonas. Jie žinoję, kad jų pavyzdžiu Lietuvoje rengiamasi įkurti TTGKK, todėl atvyko šio klausimo aptarti ir suteikti pagalbos.

Iš tikrųjų jų atvykimo tikslas buvo į savąjį KKTTG įtraukti ką nors iš Lietuvos veikliųjų kunigų. Kad tokių Lietuvoje yra, jie žinojo iš šių kunigų bendradarbiavimo su Maskvos disidentais. Tačiau kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas ir J. Zdebskis pasitarę nusprendė įkurti atskirą Katalikų komitetą, kuris keistųsi dokumentais su maskvietiškuoju KKTTG, palaikytų ryšius, bendradarbiautų. Nors KKTTG nariai pradžioje buvo nelabai patenkinti tokiu sprendimu, tačiau pasvarstę sutiko ir rėmė TTGKK kūrimąsi. V. Kapitančiukas padėjo parengti ir suredaguoti šio kuriamo Lietuvoje TTGKK pirmąjį pareiškimą - deklaraciją. Iš Lietuvos katalikų dvasininkų šiame pasitarime dalyvavo kun. A. Svarinskas. Buvo aptarta ir dokumentų perdavimo į Vakarus tvarka: maskviškis Komitetas pažadėjo lietuviams padėti. Kaip minėta, jie suorganizavo ir pirmąją TTGKK spaudos konferenciją užsienio žurnalistams. Vėliau (1979 04 25) kun. S. Tamkevičius dalyvavo susitikime su Europos krikščionių asociacijos nariais Marija ir Folke Filksovais. Susitikimas įvyko Maskvos sr., Ščiolkovo r., Grebnevo kaimo cerkvės šventiko Dmitrijaus Dudko bute.

Kadangi 1979 m. lapkričio mėn., darant kratas SSRS KKTTG narių butuose, buvo rasta daug Lietuvoje veikiančio TTGKK parengtų ir į rusų kalbą išverstų dokumentų bei LKB Kronikos numerių (pas V. Kapitančiuką - TTGKK 1978 11 13 kreipimasis, kun. S. Tamkevičiaus ir kun. A. Svarinsko kreipimasis į LSSR prokurorą, TTGKK kreipimasis į 35-ąją SNO generalinės asamblėjos sesiją, visų šalių parlamentarus ir vyriausybes, LKB Kronikos Nr. 26, 28, 29 ir daug kitų jų dokumentų), buvo aišku, kad jie atvežti perduoti į užsienį. V. Kapitančiukas paliudijo, kad šiuos dokumentus jam atveždavo kun. S. Tamkevičius. L. Regelsonas taip pat paliudijo kelis kartus V. Kapitančiuko bute matęs kun. S.- Tamkevičių, atvežusį šiuos dokumentus. Tačiau, kaip liudija G. Jakuninas, jam šiuos dokumentus perduodavusios kažkokios moterys iš Lietuvos, kurios prisistatydavo kaip TTGKK pasiuntinės. Šiuos dokumentus jie perduodavę užsienio korespondentams (V. Kapitančiuko liudijimu) arba Vašingtono tyrimų centro leidėjui Henriui Deikinui, gyvenančiam JAV, San Franciske (G. Jakunino liudijimu) ir kitais būdais. Abiejų Komitetų pasirašytus bendrus dokumentus (pas kun. S. Tamkevičių 1980 04 17 kratos metu paimtą Kreipimąsi į krikščionis portugalus, Kreipimąsi į viso pasaulio bažnyčių tarybą ir kitus) paprastai parengdavo maskviškis Komitetas, paskui per asmenis, kurie atveždavo siųstiną į užsienį medžiagą, šiuos dokumentus perduodavo į Lietuvą, kur TTGKK nariai juos apsvarstę pasirašydavo arba pakoreguodavo. Ne kartą tuos dokumentus maskviečiai perdavė atvykusiam kun. S. Tamkevičiui.

Visi apklaustieji liudijo, kad LKB Kroniką atveždavo iš Lietuvos, kartais iš Baltarusijos ar Moldavijos atvykę žmonės, bet tik ne kun. S. Tamkevičius. Dažniausiai tai būdavo moterys, kurių jie neprisimeną³⁶. Šis jų liudijimas buvo juridiškai labai svarbus, nes TTGKK veikla ir dokumentai buvo vieši, o LKB Kronika - pogrindžio leidinys.

Pažymėtina pakankamai tvirta G. Jakunino laikysena -kuo mažiau išduoti. Galima sakyti, kad ji buvo panaši į Kronikos pogrindžio leidėjų P. Plumpos, V. Jaugelio, N. Sadūnaitės, V. Lapienio, kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus, kun. J. Zdebskio ir daugelio kitų nuteistųjų ir liudytojų laikyseną tardymų ir teismų metu.

Didvyriška buvo įkalintos Tatjanos Velikanovos laikysena. 1983 02 17 tardoma dėl pažinties su A. Svarinsku, dėl to, kas jai perduodavo lietuviškojo TTGKK dokumentus, T. Velikanova į vienintelį klausimą: Ar jūs pažįstate kun. Alfonsą Svarinską iš Lietuvos?, atsako raštu: Atsisakau dalyvauti parengtiniame tardyme visose bylose, kurias KGB atlieka pagal RSFSR BK 70 ir 190 ¹ straipsnius bei atitinkamus kitų respublikų BK straipsnius. Laikau, kad visos panašios bylos vedamos šiurkščiai pažeidžiant BPK. Dėl to tokiuose neteisėtuose tardymo ir teismų organų veiksmuose dalyvauti negaliu³⁷.

Ne visi SSRS KKTTG nariai išlaikė egzaminą: V. Kapitančiukas parašė JAV Kongresui atvirą savo „atgailos“ laišką ir jį nuteisė tik 4 metams lygtinai; D. Dudko, spaudoje ir per televiziją „pasmerkusiam“ savo veiklą, byla buvo nutraukta; L. Regelsonas irgi nuteistas lygtinai 5 metams. Tik G. Jakuninas nuteistas 5 metams griežtojo režimo kolonijos ir 5 metams tremties, o T. Velikanova - 4 metams kolonijos ir 5 metams tremties. Visi jie buvo teisiami 1980 metais³⁸. Nepaisant vienokios ar kitokios jų laikysenos tardymų ir teismo metu, jie buvo atlikę nemažą darbą palaikydami Lietuvos tikinčiųjų kovą dėl savo teisių, perduodami TTGKK dokumentus ir LKB Kroniką į Vakarus.

TTGKK įsikūrimas buvo precedento neturintis akibrokštas Lietuvos KGB ir visai sovietinei valdžiai. Pirmasis DOR Nr. 242 byloje esantis TTGKK dokumentas yra kun. J. Zdebskio 1979 02 16 Komiteto vardu siųsta sveikinimo telegrama vyskupui tremtiniui Julijonui Steponavičiui jo šv. Globėjo dieną. Telegramoje į jį kreipiamasi kaip į kankinį. Lazdijų ryšių skyriaus viršininkas Vekteris tuo pretekstu, kad rajone tokio Komiteto nėra (be abejo, pretekstą nurodė KGB), telegramą sulaikė ir perdavė KGB Lazdijų RP, o pastarasis - į Vilnių³⁹. (Beje, TTGKK narių kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus tardymuose KGB visada pabrėždavo, kad Komitetas yra nelegalus, nes niekur neįregistruotas. O šie atsakydavo, kad buvo kreiptasi į vyriausybę, bet kadangi iš jos jokio atsakymo nesulaukė, suprato, kad jo veikla nedraudžiama.)

1979 02 14 LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. H. Vaigauskas patvirtino Vadinamojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto kompromitacijos ir griovimo agentūrinių operatyvinių priemonių planą. Jame rašoma:

Grupinės operatyvinės bylos „Pautina“ objektai reakcingieji kunigai Svarinskas (Neispravimyj), Tamkevičius (Tomov) ir Zdebskis (Naglec), kurie yra vieni iš pagrindinių „LKB kronikos“ nelegalios leidybos įkvėpėjų, taip pat Kauneckas (DOR objektas „Restavrator“) ir Vėlavičius, siekdami suaktyvinti priešiškų veiklų, padedant „TSRS tikinčiųjų teisėms ginti krikščionių komitetui“, 1978 m. lapkritį įkūrė vadinamųjį „Lietuvos tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetų“ ir apie tai informavo užsienio korespondentus Maskvoje sušauktoje spaudos konferencijoje.

Šios akcijos organizatoriai sau kelia užduotį atskleisti Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminavimo faktus, siųsti atitinkamus kreipimusis valstybiniams organams ir informuoti užsienio visuomenę apie neva egzistuojantį religijos persekiojimų mūsų šalyje.

Kad būtų lokalizuota ir suardyta nurodyto „komiteto “ veikla bei prieš dvasininkijų ir tikinčiuosius sukompromituoti jo nariai, siūlome realizuoti šias priemones:

1. Pasinaudojant tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų esančia agentūra bei operatyvinėmis techninėmis priemonėmis, atskleisti tyrimo objektų ketinimus, kaip jie ves tolesnę priešiškų veiklų sukurto „komiteto“ priedangoje. Ypatingų dėmesį skirti dokumentuoti priešiškiems veiksmams, tikinčiųjų kurstymui nepaklusti Kultų įstatymams ar kitiems veiksmams, kurie kenkia valstybės ar visuomenės interesams.

Dėl to nuolat dokumentuoti šio „komiteto“ priedangoje „Nepataisomojo“, „Tomovo“, „Akiplėšos“, „Restauratoriaus“ ir Vėlavičiaus priešiškos veiklos faktus, jų antitarybinius ir šmeižikiškus išpuolius pamoksluose, taip pat praktinę veiklų leidžiant nelegalius leidinius, kad prieš juos būtų imtasi baudžiamojo proceso priemonių. <...>

2. Katalikų bažnyčios vadovybėje esantiems agentams („Daktarui“), „Algiui“, „Jonui“, „Švyturiui“, „Vytui“, „Valdui“, „Gintautui“, „Juozapui“ duoti užduotį prilaikyti minėtus asmenis nuo ekstremistinės veiklos, neleisti jiems kištis į vyskupijų valdymo reikalus ir pasmerkti tokius jų išsišokimus, vertinant tai kaip skaldytojiškų veiklų, kuri veda į sektantizmų ir bažnyčios griovimų iš vidaus.

Kad agentai sėkmingai atliktų šį darbų, parengti grupės kunigų vardu vyskupijų kunigams ir valdytojams laiškus, kuriuose būtų smerkiama „komiteto“ narių skaldytojiška veikla ir raginama prieš juos imtis poveikio priemonių.

3. Agentui „ Gladijolei“ pavesti parengti kolektyvinio kunigų laiško projektų, kuriame būtų smerkiama ekstremistų skaldytojiška veikla, ir tų laiškų, suderinus su mumis bei agentui surinkus lojaliai nusiteikusių ir turinčių autoritetų kunigų parašus, pasiųsti Bažnyčios vadovybei, taip pat į Vatikanu ir emigracijos klerikalų centrus.

Be to, tokius kunigų ir tikinčiųjų vardu parašytus laiškus, kuriuose būtų reiškiamas nepasitenkinimas jų, kaip dvasininkų, elgesiu ir reikalaujama nutraukti jų kurstytojiškų veiklų, periodiškai siuntinėti patiems „komiteto“ nariams ir į vyskupijų kurijas.

4. Per įtakingų tarp dvasininkų ir bažnyčios aktyvo esančių mūsų agentūrų stiprinti nuomonę, kad „komiteto“ narių ekstremistinė veikla yra beprasmė ir kenksminga, nes aštrina bažnyčios bei valdžios santykius, ir valdžia dėl to sugriežtins sankcijas bažnyčiai.

5. Kadangi yra gauta pranešimų, jog tyrimo objektas „Restauratorius“ esą užsiima homoseksualizmu, patikrinti šias žinias ir, jeigu tai pasitvirtintų, patvirtinti dokumentais tiriamojo amoralų elgesį. Gautus duomenis panaudoti objektui užverbuoti arba sukompromituoti⁴⁰.

Tuo pačiu tikslu „Restauratoriaus“ ištyrimui panaudoti Leningrado srities KGB valdybos agentą „Nikolajų“.

6. Kad būtų suvaržyta „Tomovo“ aktyvi priešiška veikla ir jis sukompromituotas, realizuoti TSRS KGB sankcionuotą priemonę⁴¹.

7. Kad būtų atitrauktas „komiteto“ narių dėmesys nuo aktyvios priešiškos veiklos ir pakirstas jų autoritetas, periodiškai pas juos siuntinėti patikimus, taip pat teistus už kriminalinius nusikaltimus ar amoralaus elgesio asmenis, kurie prisistatytų kaip neva „nukentėję“ už savo įsitikinimus ir prašytų, kad „komiteto“ vardu juos „užstotų“ ir suteiktų materialinę pagalbą.

8. Kad „Nepataisomasis“, „Tomovas“, „Akiplėša“ ir „Restauratorius“ būtų dezinformuoti, reikia parengti ir nuo tariamų asmenų pasiųsti laiškus bei pareiškimus su išgalvotais faktais, tarp jų ir iš kitų Sąjungos sričių, kad jie būtų priversti eikvoti jėgas šiems faktams tikrinti. jeigu jie tokius „dokumentus“ paskelbtų, tada organizuoti jų paneigimą ir ekstremistų melą demaskuoti.

9. Sovietiniams organams padedant tarp gyventojų sustiprinti propagandinį ateistinį darbą, ypač tose vietose, kur yra šie kunigai, kad konkrečiais pavyzdžiais būtų atskleista jų kenksminga įtaka tikintiesiems.

Be to, rajoninėje spaudoje parengti antireligine tema mokytojų, moksleivių, atskirų tikinčiųjų straipsnius, kuriuose būtų smerkiama reakcinga klerikalų kurstytojiška veikla.

Nedelsiant šis planas imtas realizuoti. KGB Lazdijų RP 1979 02 16 parengia neva grupės Šlavantų parapijos tikinčiųjų vardu pareiškimą vyskupui Liudvikui Poviloniui ir RRT įgaliotiniui P. Anilioniui (teįstengę surinkti tik 34, matyt, vietos partinio aktyvo parašus) ir pasiunčia jį suderinti į Vilnių, KGB 5-osios tarnybos 3-iajam skyriui. Rašte rašoma, kad panašų laišką - skundą prieš kun. J. Zdebskį - tiems patiems adresatams pasiųs vienas „parapijietis“. 1974 04 05 gavęs savo šefų iš Vilniaus pritarimą, KGB Lazdijų RP pasiuntė pareiškimus, kuriuose buvo rašoma:

dėl bažnyčios lankymo niekas mūsų nei darbe, nei mūsų vaikų mokykloje nepersekioja. Todėl keistai atrodo kunigo Zdebskio per pasaulį apsiskelbtos paslaugos mus ginti nuo persekiotojų, dėl ko net komitetą sudarė. Mūsų nuomone, <...> reikia mus ginti nuo tokių kunigų...

„Parapijiečio“ laiško kopiją nusprendė pasiųsti ir DGOR objektui „Nepataisomajam“, kaip jo įkurto „Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto“ vadovui ⁴³. KGB iš pat pradžių ėmė domėtis šio komiteto veikla. 5-osios tarnybos poskyrio viršininko pavaduotojo mjr. V. Šiaudinio 1979 02 26 rašytoje pažymoje apie agentės Tatjanos pranešimą kalbama, kad vasario 6 d. DGOR objektą Kolekcionierių (kun. Mykolą Dobrovolskį - t. Stanislovą) aplankė KGB Šiaulių MS DOR objektas Fanatikas (M. Jurevičius), kuris jam atvežė LKB Kronikos Nr. 35 ir Aušros Nr. 13. Toliau pažymoje rašoma:

„Kolekcionierius“ ir „Fanatikas“ susižavėję kalbėjo apie reakcionierių Svarinsko, Tamkevičiaus, Zdebskio ekstremistinius veiksmus ir jų įkurto „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ veiklų. „Kolekcionieriaus“ nuomone, šiuos penkis kunigus [komiteto narius] Apvaizda atsiuntė ir, svarbiausia, kad jie įkūrė centrą, kuris nenukreiptas prieš bažnyčių, bet jai ir nepajungtas, o veikia jos viduje. Jo nuomone, visi kunigai turi jungtis prie Svarinsko ir Tamkevičiaus, apie juos burtis. Vysk. Povilonis taip pat giria jų veiklų, ir todėl nėra reikalo kurti „katakombų“ bažnyčios. <...> Iš jų pokalbio matyti, kad „Fanatikas“ sistemingai lankydavosi pas Svarinskų ir jam atveždavo nelegalių leidinių. „Kolekcionierius“ prašė, kad „Fanatikas“ perduotų Svarinskui sveikinimus ir paprašytų iš jo religinės literatūros ⁴⁴.

Kai 1980 m. pabaigoje TTGK Komitete buvo nutraukta kun. J. Zdebskio veikla, 1981 02 18 agentas Valaitis savo pranešime praneša, ką vasario 12 d. sužinojo iš Kauno arkivyskupijos kanclerio kun. A. Bitvinsko: naujais Komiteto nariais išrinkti Kėdainių r. Josvainių par. klebonas Leonas Kalinauskas, Alytaus r. Krokialaukio par. klebonas Vaclovas Stakėnas ir Vilniaus arkivyskupijos kunigas Algimantas Keina⁴⁵. 1981 05 19 agentas Klevas rašo, kad atlaidų metu Palukny sutikęs kun. A. Keiną teiravosi, ar jis tikrai Komiteto narys. A. Keina sakėsi nenorėjęs būti nariu, bet.., taip reikia, privaląs...⁴⁶

1980 m. agentas Rimtas (arkivyskupijos kurijos darbuotojas) susitikime su LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininko pavaduotoju V. Šiaudiniu papasakojo, kad, grįžęs iš Vyskupų sinodo Vatikane, vysk. L. Povilonis, skirtingai nuo kitų kartų, nieko nepasakojo apie savo pokalbius su popiežiumi ir prelatu A.J. Bačkiu. Aptariant Katalikų komiteto naujų narių temą, Rimtas sakė, kad Josvainių klebonas Kalinauskas su Svarinsku, matyt, pažįstami nuo mokymosi seminarijoje metų. Kalinauskas konfliktuoja su vietine valdžia, nes vadovaujasi svetima galva. Dideliu aktyvumu religinėje veikloje nepasižymi, bet nėra ir tinginys<...> Krokialaukio bažnyčios klebonas Stakėnas anksčiau nepasireiškė kaip ekstremistas ir tarp vikarų buvo laikomas nuosaikesniu. Kunigo Keinos agentas nepažįstąs⁴⁷. Taigi KGB domėjosi naujų TTGKK narių ne tik politinėmis nuostatomis, bet ir jų charakteriu, asmeninėmis būdo savybėmis.

KGB ypač domino TTGKK tuo, kad jo dokumentai būdavo publikuojami LKB Kronikoje, tame viename iš labiausiai jų nekenčiamų pogrindžio leidinių, kuriame buvo skelbiami melagingi prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką ne tik valstybės viduje, bet ir visame pasaulyje. Jie numanė ir, be abejo, turėjo operatyvinių žinių, kad TTGKK nariai ir LKB Kronikos leidėjai yra susiję labai artimais ryšiais ar net tie patys asmenys. Tai matoma ir iš kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus baudžiamųjų bylų.

Kaip buvo minėta, KGB labai rūpėjo, kas ir iš ko gauna Kronikos (ypač naują) numerį, kad, sekdami šią grandinę, galėtų atskleisti jų dauginimo ir galiausiai leidybos vietą bei pačius leidėjus. Šioje veikloje susijusius asmenis jie vadino ryšiais. Jiems ir jų veiklai nustatyti KGB naudojo daug priemonių.

Vienas iš pagrindinių jų siekių buvo infiltruoti savo agentus tarp sekamųjų, kad tie įgytų sekamųjų pasitikėjimą ir gautų kuo vertingesnių žinių. Pavyzdžiui, 1976 02 16 Šlavantų bažnyčioje Veisiejų ir Leipalingio Eucharistijos bičiuliai atšventė Lietuvos Nepriklausomybės dieną (šv. Mišias aukojo ir pamokslą sakė kun. J. Zdebskis). Po to saugumiečiai įbauginę užverbavo vieną jų dalyvę (slapyvardžiu Eglutė). 1976 08 09 patvirtintame operatyvinių priemonių plane rašoma, kad agentė Eglutė pranešė, jog į Lazdijų rajoną nelegalią spaudą labai dažnai iš Kauno atveža Angelė Ramanauskaitė, kuri ją gaunanti iš Kaune gyvenančios stomatologės Julijos Kuodytės. KGB paaiškina, kad Julytė - jiems žinoma aktyvi vienuolė, ir numato, kaip agentę Eglutę įterpti į pagrindinių Kronikos platintojų (o gal ir leidėjų?) tarpą⁴⁸. Su agentės Eglutės ir agento Atžalos pagalba buvo atskleista daug Kronikos, Aušros, Rūpintojėlio ir kitų nelegalių religinių leidinių platintojų ir jų ryšių Dzūkijoje⁴⁹.

1979 09 18 Baltarusijoje, Gardino srities Astravo mieste, vyko ses. Angelės Ramanauskaitės teismas, apkaltinus ją vaikų katekizavimu lietuvių gyvenamuose Baltarusijos kaimuose. Į teismą suvažiavo daug kunigų „ekstremistų“, DON ir DOR objektų (KGB sekamųjų). Kadangi A. Ramanauskaitė buvo išteisinta, po teismo visi nusifotografavo. Patikėtinis (pusagentis) T. nuotrauką perdavė į KGB. Kartu jis nurodė, kad nuotraukoje matomas vienas senas vyriškis dauginąs Kronikų mašinėle. Bet kad ir kiek KGB stengėsi, to asmens neatpažino nei agentai Atžala, Mykolas, Žurkus, Kęstutis, nei pusagentis I ⁵⁰.

LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis pplk. A. Karpavičius 1982 10 12 Vilniuje susitiko su KGB Kapsuko RP agentu Granitu, kuris jam perdavė iš [...] gautą Kronikos 54 numerį. Jis pateikė nemažai informacijos apie Kronikos davėją bei kitus su ja susijusius asmenis. Iš šios DOR bylos žinoma, kaip KGB stengėsi užverbuoti tuos asmenis, kurie remontuodavo įtariamųjų Kronikos leidėjų ar kitų sekamųjų automobilius, kad paskui galėtų juose įrengti KGB reikalingą sekimo aparatūrą⁵¹.

1982 12 02 KGB Kauno MS ir Lazdijų RP, remdamiesi agentės Jurgitos pranešimu, aiškinasi Kelmėje gyvenančios ses. Reginos Teresiūtės, Kapčiamiesčio apyl. gyventojo Ginto Sakavičiaus, veisiejiškio Mindaugo Juodeikio ir sovietinėje armijoje tarnaujančio Roberto Grigo (kurio dalinį aptarnavo Aktiubinsko mieste esančio karinio dalinio 07195 ypatingasis skyrius, arba, kitaip tariant, KGB) santykius. PK priemone buvo perimtas jo laiškas minėtajai ses. R. Teresiūtei. Jie visi įtariami tuo, kad statė kryžius ir platino nelegalią religinę spaudą⁵².

Pažymoje dėl agentės Tatjanos 1984 m. pateiktų žinių apie kun. A. Šeškevičių SJ ir ses. Teklę Steponavičiūtę, slapyvardžiu Davatka (rus. - Chanža), rašoma, kad priemone T užfiksuotas jų pokalbis apie Kroniką (Nr. 60). Kun. A. Šeškevičius seseriai Teklei pasakojo apie kryžių, kurį norėjęs pastatyti Gargždų-Kretingos kelių sankryžoje vietoj supuvusiojo, tačiau valdžia prikibo prie eigulio, davusio medį. Kunigas liepia Teklei viską surašyti. KGB įtaria, kad rengiama informacija Kronikai ⁵³.

1984 m. LSSR KGB įpareigoja Lazdijų RP sekti jų rajone besilankantį DON Nr. 1504 objektą nelegalų⁵⁴ kunigą Ričardą Repšį, kuris palaiko ryšius su Kronikos leidėjais ir platintojais ⁵⁵.

1986 metų pabaigoje išėjus Kronikos 72 numeriui, LSSR KGB vadovybė prie vienos žinutės rašo pastabą: Šios [t. y. iš šios vietovės] informacijos nebuvo iki Kronikos Nr. 71 imtinai. Jiems rūpėjo, kas galėjo perduoti informaciją iš ten, iš kur anksčiau Kronika niekuomet jos negaudavo.

1979-1980 m. daug pasidarbavo agentai ir kiti, teikdami žinias apie įtariamus Kronikos leidyba ir platinimu bei su kun. J. Zdebskiu ryšius palaikančius asmenis: gyd. Modestą Juozaitį, Daną Kelmelienę, kun. Kazimierą Vasiliauską, poliglotą Justiną Vaičiūną (Vytauto Vaičiūno brolį) ir kitus. Pateikiami konkretūs spausdinimo ir pogrindžio leidinių platinimo faktai⁵⁶. Vien kun. Zdebskio ryšių, t. y. tų asmenų, kurie įtariami pogrindžio literatūros - pirmiausia LKB Kronikos - dauginimu ir platinimu, skaičiuojama 367 asmenys⁵⁷. Čia pateikiama kiekvieno jų trumpa dosjė. Įdomu, kiek jų buvo suskaičiuota kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus ir kitų įtariamųjų LKB Kronikos leidėjų operatyvinėse bylose? Neabejotina, kad iš viso jų būtų susidarę tūkstančiai. Ir tai turbūt atitiko tikrovę, nes tiek Kronikos, tiek Aušros leidyba buvo rūpestis bei sielvartas visų drąsių ir nuoširdžių tikinčiųjų, kurie negalėjo likti abejingi Bažnyčios ir Tėvynės likimui.

Kagėbistus labai domino Kronikos spausdinimo ir dauginimo vietos. Nuo pat Kronikos bylos pradžios jų operatyvininkai intensyviai sekė visos religinės pogrindinės spaudos leidybą, nes neabejojo, kad kažkas iš jų daugina ir Kroniką. Per tuos pusantrų metų (nuo Kronikos pasirodymo iki masinių kratų ir areštų 1973 m.) jiems, matyt, neblogai sekėsi, nes šių kratų metu buvo surasta: 2 EROS aparatai, 6 namudinės linotipinės spausdinimo staklės, rotaprintas, per 15 rašomųjų mašinėlių, 6 įrišimo presai, daug popieriaus, literatūros ir kitos šiam darbui reikalingos įrangos. Tačiau šios operatyvinės bylos (DGOR Nr. 8), pagal kurią buvo sekami areštuotieji ir kiti su jais susiję asmenys, šiuo metu nėra KGB archyvuose. Kaip tai buvo daroma, galima matyti iš minėtosios DGOR bylos Voratinklis nuotrupos - DOR Nr. 242.

KGB Druskininkų poskyris 1978 08 15 praneša savo kolegoms Lazdijuose, kad kun. J. Zdebskio ryšys ir nelegalios literatūros platintojas yra Jonas Steponavičius⁵⁸.

1980 m. liepos mėn. KGB Lazdijų RP rašo savo viršininkams į Vilnių, kad įtariama, jog Lazdijų r., Šlavantų apyl., Babrų kaime pas Petrą Vabuolą ir jo dukterį Danutę Mazėtienę spausdinami pogrindžio leidiniai. Tame pačiame pranešime šia veikla įtariami Žemaičiai, gyvenantys Alytaus r., Gražulių k., Jonas ir Julė Kazakevičiai Aukštadvario kaime prie Veisiejų (nors čia pat patys kagėbistai suabejoja įtarimo pagrįstumu). Pagal KGB Kauno MS nurodymą tikrinamas Jonas Šukys. Kadangi rajone yra trys tokia pavarde ir vardais (vienas - Petravičių, kitas - Barčių, o trečias - Randiškės kaime), todėl sunku nustatyti, kurį jų sekti. Visos šios įtariamos spausdinimo vietos buvo tikrinamos išoriniu stebėjimu (priemone NN) ⁵⁹.

1980 10 03 cheminėmis medžiagomis nudeginus kun. J. Zdebskį (ir mažiau Vytautą Vaičiūną) bei paskleidus gandą, kad tai buvusi venerinė liga, KGB viliasi, kad kun. J. Zdebskis „apsiramins“. Juo labiau kad tuojau po to jis buvo atleistas iš TTGKK, ir šį faktą KGB savo oficialiuose dokumentuose aiškino kaip jo „amoralaus“ gyvenimo padarinį. Tačiau jų pastangos ir lūkesčiai nepasiteisino: kun. J. Zdebskis dirbo su ankstesniu pasišventimu ir atkaklumu. Tuomet KGB toliau tęsė jo sekimą. KGB Lazdijų RP viršininkas T. Žemaitis 1981 07 07 rašo raštą LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkui plk. E. Baltinui Apie nelegalių priešiškų leidinių autorių ir gamintojų paiešką. Jame rašoma: Gauti duomenys liudija, kad „Fanatikas“ [V. Vaičiūnas] ir „Akiplėša“ [kun. J. Zdebskis] įrengia ir techniškai aptarnauja nelegalių antisovietinių leidinių spausdinimo ir dauginimo taškus. Vienas iš tokių „taškų“ - Kosto Janušonio sodyba Lazdijų r. Kanaukų kaime. Tačiau ją apžiūrėjus ir patikrinus agentui Mykolui bei patikėtiniui B įtarimas nepasitvirtino: senas namas, blogi ūkiniai pastatai, nėra rūsio, elektra tik gyvenamajame name - nėra kur literatūros spausdinti ir dauginti.

Kadangi vienas iš kronikininkų Kapčiamiesčio klebonas kun. Ignas Plioraitis važinėjo pas miškuose išsimėčiusius savo parapijiečius, buvo sekama ir jo dažnai lankoma „fanatiškai tikinčio“ Jono Žibūdos sodyba Menciškės kaime. Ją sekė netoliese miške dirbantis agentas Kęstutis. Jis ne kartą matė ten besilankantį kun. I. Plioraitį, tačiau, nuodugniai apžiūrėjęs visus Žibūdų namus, nei pašalinių asmenų, nei spausdinimui tinkamos vietos nerado.

Agentas Kęstutis ir agentas Zurkus pranešė, kad įtaria Sirguškės kaimo gyventoją Mykolą Černiauską (gim. 1924 m.), kuris kadaise yra mokęsis kunigų seminarijoje, bet jos nebaigė, esąs uždaro būdo, pastaruoju metu niekur nedirbantis ir gyvenantis iš pensijos. Į Sirguškę jis dažnai atsiveža kažkokius knygų ar spausdinamojo popieriaus pakus. Lazdijų kagėbistai rašo, kad ištirti, ar jis nedalyvauja antisovietinių nelegalių leidinių gamyboje, pavedama agentams Kęstučiui ir Žurkui ⁶⁰.

Ypač daug žinių KGB gaudavo slaptais klausymaisi (priemonė T). Prieš 1973 11 19-20 masines kratas ir areštus intensyviai klausytas! Vytauto Vaičiūno bute. 1973 09 19 slapto klausymosi metu užfiksuotas jo pokalbis su Povilu (Petroniu). Iš šio pokalbio KGB sužinojo, kad Petronis turi ERĄ, su kuria kiti daugina literatūrą. Daug kas čia pasakoma apie Virgilijų Jaugelį: jo veiklą, pasiaukojimą renkant parašus, dėl kurių šis jau 3 kartus buvo įkliuvęs, dabar - ketvirtą.

Kito slapto klausymosi metu iš Kauno vienuolių buto girdimi pas jas atvykusio vysk. V. Sladkevičiaus pokalbiai ir kun. J. Zdebskio dalijimasis patirtimi apie KGB sekimo metodus (šiuos pokalbius jie net pabraukia). Čia jie sužino, kad vysk. V. Sladkevičius veda seserims konferenciją apie kančią dėl Kristaus ir apie atlaidumą tardymų neištveriančiam žmogui.

Nuo 1980 05 29 iki 1985 12 02 buvo labai dažnai slaptai klausomasi Vytauto Vaičiūno ir kai kurių Kauno vienuolių butuose. Iš šių klausymųsi suvestinių paaiškėja, kad jų metu kagėbistai labai daug sužinodavo apie Kronikos ir kitos literatūros dauginimą, apie kun. S. Tamkevičiaus veiklą, apie kai kurias išdavystes ir kt. Ypač intensyviai buvo klausomasi tomis dienomis, kai ruoštasi nudeginti kun. J. Zdebskį ir po jo nudeginimo: jie žinojo jo sveikatos būklę, daugelio žmonių išgyvenamą vidinę dramą. Iš V. Vaičiūno pokalbių (1980 10 30) jie sužino apie kažkur pradedantį veikti naują dauginimo įrenginį, apie tai, kad jis spausdinęs Kronikas, dažnai

KGB Lazdijų RP rašto dėl pogrindžio spaustuvių paieškos faksimilė. (LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 236)

Lietuvos SSR KGB 5-osios tarnybos
viršininkui pulkininkui
drg. E. V. Baltinui
Vilnius

Lazdijų rajone gyvena vienas iš DOR Nr. 22 objektų -„Akiplėša“, palaikantis artimus ryšius su Liet. SSR KGB Kauno miesto skyriaus operatyvinės įskaitos objektu „Fanatiku“, kuris pagal specialybę yra inžinierius. Gauti duomenys liudija, kad „Fanatikas“ techniškai įrengia ir aptarnauja nelegalių priešiškų leidinių spausdinimo ir dauginimo taškus. KGB Lazdijų RP stengiasi išsiaiškinti ir nustatyti galimus spausdinimo taškus rajono teritorijoje. Paieškos vykdomos glaudžiai bendradarbiaujant su Liet. SSR KGB 5-osios tarnybos 3-iuoju skyriumi bei su KGB Kauno miesto skyriumi, pasitelkiant OTO ir išorinio stebėjimo tarnybos galimybes. Apie objektą „Fanatikas“ turimų operatyvinių-techninių duomenų analizė leidžia spėti, kad vienas iš nelegalių leidinių dauginimo taškų rengiamas Lazdijų rajone ir gali būti Babrų kaime. Buvo gauta požymių, apibūdinančių vienkiemį, kuriame galėtų būti spausdinimo taškas. Tai naujas namas, gerai įrengtas rūsys, įėjimas iš kiemo, iš vienos pusės miškas, o iš kitos -aukšta tvora. Vienkiemyje gyvena tėvas su dukteria.

Pagal turimus požymius buvo apžiūrėti ir išanalizuoti Babrų kaime esantys vienkiemiai. Rajone yra du Babrų kaimai: vienas Šlavantų, kitas Šventežerio apylinkėje.

1973 09 19 KGB slapto klausymosi V. Vaičiūno bute suvestinės faksimilė. (LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 6, 1. 1)

pasidžiaugia kun. Sigito Tamkevičiaus darbu, kalba apie galimą savo areštą, o tada jo darbą tektų perimti Jonui Stašaičiui. 1981 02 15 namuose pasisako, kad jis jau išrinktas į Helsinkio grupę. Prie šio klausymosi suvestinės KGB užrašo išvadą: Aišku, kad Vaičiūnas ir Stašaitis užsiima dauginimo aparatų gamyba ir tam vadovauja Tamkevičius. Po Vaičiūno arešto imti aktyviai sekti Stašaitį - 1981 03 20 ⁶¹.

Iš slaptų klausymųsi KGB padaro išvadą, kad ses. B. Briliūtė vežiojanti nelegalius leidinius į jai paskirtus punktus.

Pokalbio, vykusio 1981 03 17 V. Vaičiūno bute, slapto klausymosi suvestinėje fiksuojama, kaip atvykusios ses. Julija Kuodytė, Nijolė Sadūnaitė ir kiti džiaugiasi 9-osiomis Kronikos metinėmis. Čia nutariama: Nijolė dabar būsianti kurjerė -vežios spaudą⁶².

1981-1985 metų slaptų klausymųsi suvestinėse užfiksuota, kaip V. Vaičiūnas gėrisi kun. Sigitu ir rodo jį kaip pavyzdį. O 1985 12 02 atėjęs kažkoks vyriškis tyliai kalbasi su V. Vaičiūnu apie KGB sekimo priemones: rūbų apipurškimą, kažkokių miltelių mašinoj pribarstymą - net ant vairo. Tie milteliai sukelia kažkokią ligą. Vyriškis teiraujasi: Kaip nustatyti, jei KGB kažką įrengia, norėdama sekti? Vaičiūnas atsako: Tėvas Juozas [Zdebskis] nustato. (Šiuos žodžius KGB pabraukė.) Toliau jie kalba apie jiems KGB pamėtėtą kažkokį agentą. V. Vaičiūnas sako: Na va, dabar jie mus čia kalbant išklausys. Gal jam pasakys. (Vėl KGB pabraukta.) Tas namas toks, kad baisu ką kalbėti ⁶³.

Skaitant šiuos KGB slaptų klausymųsi protokolus stebina gero žmogaus elgsena: protas diktuoja, kad tikriausiai bute yra įrengtas sekimas, o žmogiški santykiai vis vien verčia atvirauti. Tačiau šie slapti klausymaisi buvo tik viena iš priemonių audžiant KGB Voratinklį - KGB naudojosi ir visomis kitomis priemonėmis.

Kaip viena iš priemonių, paaiškinant asmenų dalyvavimą LKB Kronikos (ar kitos nelegalios literatūros) leidyboje, buvo slaptaviečių paieška: jeigu kur surandama daug tos literatūros egzempliorių, tai yra pakankamai akivaizdus įrodymas, kad tas asmuo dalyvauja leidyboje arba turi tiesioginį ryšį su leidėjais. Yra 1976 01 04 KGB pažyma, kad jų patikėtinis K (vėliau tapęs agentu Mykolu), padėdamas ruošti Šlavantų bažnyčią Kalėdoms, sienoje prie vargonų rado slėptuvę, o joje LKB Kronikos 12-ojo numerio 6 egzempliorius. Vieną egzempliorių paėmė ir perdavė į KGB⁶⁴. Kažkodėl šį numerį savo šefams į Vilnių KGB Lazdijų RP nusiuntė tik 1976 12 30⁶⁵.

Pagal KGB Lazdijų RP užduotį jų patikėtinis T Avižienių kaime pas Romos Tamašauskaitės (kuri gaudavo pogrindinės literatūros ir kitiems duodavo ją skaityti) tėvus 1977 05 17 rado indaujoje paslėptą Aušros 3 numerį ir kelias KGB dominusias nuotraukas. Kelioms valandoms slapta viskas buvo perduota į KGB, kur buvo padarytos fotokopijos⁶⁶.

1979 06 28 agentas Donatas rašo, kad Šlavantų bažnyčioje prie kopėčių radęs 10 Kronikos knygučių⁶⁷. Tai 12, 13 ir 14 numerių egzemplioriai.

1980 12 29 agentas Mykolas praneša, kad, apžiūrėjus Šlavantų bažnyčią, slėptuvių nerasta⁶⁸. O 1985 05 02 (kun. J. Zdebskis jau buvo perkeltas į Rudaminą) praneša, kad Šlavantų bažnyčioje po kilimu kairėje altoriaus pusėje po kryžiumi surado vieną Kronikos numerį. KGB nurodymu gegužės 16 d. jį paėmė ir kitą dieną perdavė vietiniams kagėbistams, kurie tuojau pat nusiuntė į Vilnių, KGB 5-osios tarnybos 3-iajam skyriui. Tai buvo LKB Kronikos 62 numeris.

Visi Mykolo, Lilijos, Granito, Arvydo, Petro ir kitų agentų pranešimuose minimi gauti ar surasti ir į KGB perduoti LKB Kronikos ir Aušros numeriai tvarkingai sužymėti KGB pažymose, kurios paliktos tų numerių aplankuose. (Užmiršo sunaikinti, ar nebrangino savo agentų?..)

Norėdami nustatyti, kur yra slaptavietės, ar rasti nelegalių antisovietinių leidinių, kagėbistai naudodavosi ne tik agentų paslaugomis, bet ir patys įtariamų asmenų butuose ar kituose pastatuose darydavo slaptas kratas. Šia D priemone KGB naudodavosi labai dažnai ieškodami ne tik antisovietinės literatūros, bet ir tikrindami juos dominančių asmenų lojalumą sovietinei valdžiai.

Vien iš bylos DOR Nr. 242 žinoma, kad tokios slaptos kratos buvo numatytos atlikti Mistiko (kun. L. Kunevičiaus), kun. K. Vasiliausko, Kolekcionieriaus (kun. M. Dobrovolskio OFM Cap.), Seminaristo (J. Stašaičio), ses. Loretos Paulavičiūtės, Arimanto Raškinio ir kituose butuose. Šių kratų metu būdavo ne tik apžiūrima rasta antisovietinė ar „ideologiškai žalinga“ literatūra, bet ji ir paimama arba padaromos šių dokumentų fotokopijos.

Ieškant Kronikos, Aušros ar kitų pogrindžio leidinių, LSSR KGB buvo sudarytas ir KGB pirmininko J. Petkevičiaus patvirtintas smulkus planas, kaip atlikti slaptą kratą Rudaminos bažnyčioje. Krata buvo atlikta 1985 09 23-24 naktį, tačiau nieko inkriminuojančio nerasta. Raktų dublikatai įeiti į bažnyčią, be abejo, buvo padaryti taip pat padedant agentams, kurie naudodavosi šių raktų originalais⁶⁹.

Manytina, kad ši krata KGB labai domino dėl to, kad jau buvo areštuoti ir nuteisti pagrindiniai Kronikos inspiratoriai ir, jų nuomone, redaktorius kun. Sigitas Tamkevičius bei kun. Alfonsas Svarinskas, tačiau Kronika ir toliau buvo leidžiama. Jiems magėjo nustatyti, ar kun. Juozas Zdebskis nėra naujasis Kronikos redaktorius, ir kratos metu, matyt, tikėjosi rasti surinktos šviežios informacijos Kronikai. Bet ir šįkart jie prašovė prošal.

Nėra abejonės, kad tokios kratos buvo ne kartą atliktos pas tuos TTGKK narius, kur tik buvo įmanoma tai įvykdyti. KGB tikslas vienas ir tas pats: nustatyti, kas yra pagrindiniai dokumentų rengėjai, redaktoriai, leidėjai, platintojai, ir ypač gauti duomenų apie perdavimo į laisvąjį pasaulį kanalus.

KGB plečiant savo Voratinklį, viena iš svarbiausių užduočių buvo paieškos rašomųjų mašinėlių, kuriomis buvo spausdinama Kronika. Neabejota, jog Aušra leidžiama tų pačių ar labai artimų Kronikai žmonių, todėl visuomet buvo lyginamas mašinėlių, kuriomis spausdinti ne tik atskiri Kronikos numeriai, bet ir Aušra, šriftas. Kadangi į kagėbistų rankas patekdavo skirtingomis mašinėlėmis spausdinti to paties Kronikos numerio egzemplioriai, jiems buvo aišku, kad Kronika spausdinama ir perspausdinama daugelyje vietų. Svarbiausia jiems buvo sužinoti, kokia mašinėle ir kur išspausdintas pats pirmasis egzempliorius, nes tik tie spausdintojai turėjo būti redakcijos darbuotojai arba su jais betarpiškai susiję asmenys.

Kaip ieškota rašomųjų mašinėlių, kuriomis galėjo būti spausdinta Kronika, šiek tiek paaiškėja iš Kronikos daugintojų bylų. Kadangi kratų metu būdavo paimama ne viena rašomoji mašinėlė, tuojau pat būdavo palyginamas jų šriftas su turimais Kronikos ir Aušros numeriais - ar atitinka mašinėlių, kuriomis jie spausdinti, šriftas. Jeigu atitikdavo, kaltinamieji ir liudytojai tardymų metu būdavo kvočiami, iš ko gavo tą numerį, iš kurio perspausdino turimąjį, kas, pavyzdžiui, davė spausdinti vaškuotes ir t. t. Šitaip būdavo bandoma susekti pirmąjį - redakcijos - egzempliorių.

KGB ypač domino tos rašomosios mašinėlės, kurias turėjo asmenys, įtariami esant Kronikos redaktoriais, leidėjais ar leidybos organizatoriais. Neaišku, kaip buvo tikrinamos kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko, vėliau J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus ir kitų įtariamųjų mašinėlės. Kaip tai galėjo būti daroma, šiokį tokį vaizdą galima atkurti iš išlikusios kun. J. Zdebskio sekimo bylos. Kagėbistai spėjo, kad kun. J. Zdebskis Kronikos leidyboje dalyvauja ne kaip eilinis darbuotojas. Tačiau norint patraukti baudžiamojon atsakomybėn, be operatyvinių duomenų, dar reikėjo turėti oficialiai galimų pateikti inkriminuojančių faktų ar dokumentų. Nors jie žinojo, kad kiekvienas Kronikos leidybos organizavimu įtariamas asmuo ar TTGKK narys, ko gero, turėjo rašomąją mašinėlę, tačiau negalėjo daryti kratų kas savaitę: visų represijų atgarsiai pasiekdavo Vakarus ir kenkdavo SSRS tarptautiniam prestižui. Todėl šį darbą reikėjo atlikti kitais metodais - kuo tyliau ir slapčiau.

Svarbiausiojo kun. J. Zdebskio seklio - agento Gedimino viena iš užduočių buvo apžiūrėti jo rašomąsias mašinėles, paimti jų šrifto pavyzdžius ir pateikti kagėbistams. 1978 05 25 agentas Gediminas rašo, kad šio mėnesio 1 ir 2 d. jis pavadavo kun. J. Zdebskį, kuris sakėsi ką tik grįžęs iš Mordovijos (KGB pabraukta: suprato, kad kažką lankė lageryje) ir dabar norįs atlikti rekolekcijas. Užduotyje agentui, be kitų įpareigojimų, KGB įrašo ir tai, kad kitą kartą, pavaduodamas J. Zdebskį, jo mašinėle išspausdintų dalį pamokslo ir jį pateiktų KGB⁷⁰.

Po mėnesio (1978 06 27), matyt, vykdydamas KGB užduotį, Gediminas rašo ilgą pranešimą, kad birželio 5 d. vėlai vakare pas jį buvo atvažiavęs kun. J. Zdebskis, kurio mašiną vairavo Stepkovičius (gyvenantis Druskininkuose). Kun. J. Zdebskis prašė, kad agentas pavaduotų jį birželio 6-8 dienomis. Šio pavadavimo metu agentas kun. J. Zdebskio kambaryje aptiko 4 rašomąsias mašinėles. Pabaigoje įrašo: Bendras įspūdis, kad tame kambaryje rašomosios mašinėlės taisomos. Šio pranešimo užduotyje agentui KGB vėl rašo, kad, be kitų pavedimų, esant patogiai progai paimtų pas kun. J. Zdebskį esamų rašomųjų mašinėlių šrifto atspaudus⁷¹.

1979 09 26 agentė Svetlana (labai plepi ir smalsi moteriškė) rašo, kaip ji rugsėjo mėnesį atostogavo pas kun. J. Zdebskį Šlavantuose. Tuo pačiu metu namelio antrame aukšte, pabėgęs nuo miesto triukšmo, atostogavo kažkoks Justinas (KGB pastaba: turbūt Vaičiūnas), kuris, savo kambarėlyje apsikrovęs knygomis, visą laiką kažką rašydavo. Kartą, netikėtai jai užėjus, jis lapą pridengė, kad ji negalėtų perskaityti. Gretimame Linutės (šeimininkės) kambaryje ant stalo matė rašomąją mašinėlę. (Pranešimą apie Justino rašymus KGB pabraukė: matyt, įtarė, kad rengiami Kronikos straipsniai.) Pranešimą agentė parašė KGB pavedimu⁷².

Kaip minėta, KGB saugyklose buvo surinkti beveik visi Kronikos numeriai, kai kurių numerių net po kelis egzempliorius. (Dabar jie saugomi Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose.) Turint mašinėlių šriftus, KGB labai palengvėdavo darbas: belikdavo OTO skyriuje ekspertams nustatyti, ar yra ta mašinėle spausdintų, ir jeigu yra, tai kurie ir iš kur gauti Kronikos ir Aušros numeriai.

Mėginsime atkurti KGB tyrimų metodiką, kaip siekta nustatyti Kronikos šaltinį - redaktorius ir pagrindinius leidėjus.

Gautas naujas Kronikos ar Aušros numeris būdavo atiduodamas OTO skyriui. Ten ekspertai (dažnai būdavo pasitelkiami Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto specialistai) nustatydavo ne tik rašomosios mašinėlės būdinguosius požymius (įvairių raidžių konfigūraciją, literos svirtelės galvutės smūgio per dažų sluoksnį į popierių stiprumą ir nuokrypį, tarpus tarp raidžių, kai kurių raidžių ryškumą ar blankumą ir kt.), bet ir spausdinusio asmens charakteringus spausdinimo bruožus. Rašomoji mašinėlė, kuria buvo išspausdintas bent vienas šių leidinių numeris ar net keli jo lapai, buvo įrašoma į OTO įskaitą ir po to tikrinama, ar naujai pasirodęs numeris nebuvo spausdintas ta mašinėle.

Pirmasis toks įrašas apie spausdinamąsias mašinėles yra prie 1975 m. išleisto 14-ojo Kronikos numerio. Čia rašoma, kad šis numeris spausdintas mašinėle, kuri yra įtraukta į įskaitą nuo 1974 m. ir kuria buvo išspausdinti 13-as bei iš užsieniečio (matyt, gabenusio į Vakarus) atimtų Kronikos 12, 13 ir 14 numerių egzemplioriai. Eksperto užrašytos ir 16-ojo Kronikos numerio charakteringosios mašinraščio žymės. Prie 22-ojo Kronikos numerio yra išvada, kad mašinėle, kuria išspausdintas šis numeris, buvo spausdinti ir Kronikos 21, 22, 23, 24, 25, 26 bei Aušros 3 ir 4 numeriai.

Prie Tiesos kelio 5 numerio (gauto iš sekamojo Vienuolio per agentą Klevų) rašoma: Mašinėlė nefiksuota (t. y. anksčiau ja spausdintų pogrindžio leidinių nėra).

KGB sudarytoje dalinėje suvestinėje rašoma, kad ta pačia spausdinamąja mašinėle yra išspausdinti šie leidiniai:

„Kronika“ Nr. 29, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose); iš agento „Petro“ (Kaune) ir iš agento „Klevo“ (Kaišiadoryse);

„Kronika“ Nr. 30, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose); agento „Petro“ (Kaune);

„Kronika“ Nr. 31, gauta iš agento „Jako“ (Molėtuose); agento „Gintaro“ (Kaune) ir agento „Franco“ (Švenčionyse);

Ta pačia mašinėle išspausdinti „ Aušros“ numeriai: 7 - gautas iš agento „Jako“ (Molėtuose) ir agento „Gintaro“ (Kaune); 8 - (2 egzemplioriai) gauti iš agentų „Kazimiero“ ir „Masčio“, 9 - gautas iš agento „Jako“ (Molėtuose).

Tas pats agentas Jakas (KGB Molėtų RP agentas), gavęs iš kunigo 1978 09 15 pateikė Kronikos 33-iąjį numerį. Apie mašinėlės, kuria spausdintas šis numeris, paiešką yra charakteringa KGB pažyma. Joje rašoma (vertimas iš rusų kalbos):

Nelegalių leidinių „Aušros“ 11 ir 12, taip pat „Kronikos“ 33, 34 ir 35 numeriai buvo spausdinami ta pačia rašomąja mašinėle, kuri turėjo Riazanės gamyklos 6-LIT markės šriftą. Lietuvos SSR Teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto duomenimis, tokios markės šriftas gaminamas ne taip seniai ir į Vyriausiosios materialinio techninio tiekimo valdybos prie Lietuvos SSR MT Vilniaus specializuotą mažmeninės prekybos parduotuvę buvo patekę tiktai apie 150 komplektų.

Šioje parduotuvėje sužinoti, kam tokios markės šriftas ir kiek jo komplektų buvo parduota.

Respublikos taisyklose, kurios įsigijo tokio šrifto, sužinoti visus meistrus, kuriems toks šriftas yra patekęs, taip pat nustatyti, kuriose rašomosiose mašinėlėse tokios markės šriftas buvo įtaisytas.

Išklausinėti prekybininkus, ar į prekybos tinklą nepateko rašomųjų mašinėlių lietuvių kalba, kuriose būtų įtaisytas 6-LIT markės šriftas. Jei prekyboje buvo su tokiu šriftu rašomųjų mašinėlių, tai nustatyti, kokios markės buvo tos mašinėlės.

Kitas būdingas dokumentas, bylojantis, su kokiu uolumu KGB ieškojo leidinių spausdinimo vietų, yra pagal ekspertų išvadas jų darbuotojo K. Janukonio atlikta analizė. Joje rašoma (versta iš rusų kalbos):

„LKBK“ Nr. 47, kuris gautas per verbuojamąjį kandidatą „M“ iš [sekamojo] „Kūdikio“ Šiauliuose, 1, 2, 4, 11-35 puslapiai išspausdinti tuo pačiu hektografu, kaip ir iš sekamojo „Keramiko“ per agentą „ Valinovičių“ gauto „Kronikos“ 47numerio 1-4, 7, 1 1-35 puslapiai, taip pat Kazlų Rūdos universalinėje parduotuvėje rasto „Kronikos“ 47 numerio 1-4,7, 11-35 puslapiai bei iš sekamojo „Kūdikio“ per agentą „Stepą“ ir iš sekamosios [...] Kaune per agentą „Petrą“ gauti „Kronikos“ 47 numerio egzemplioriai.

10 ir 10 a puslapiai išspausdinti ta pačia rašomąja mašinėle, kaip ir iš sekamojo „Kūdikio“ per agentą „Stepą“ gauto „Kronikos" 42 numerio 1-24 puslapiai bei iš „Kolekcionieriaus“ gauto „Kronikos“ 44 numerio nuo 37 iki pabaigos visi puslapiai.

Ta pačia marinėle spausdinti iš sekamojo „Kūdikio“ per agentą „Stepą“ gauto „Kronikos“ 47 numerio 5-9 puslapiai, taip pat iš [seselės...] per agentą „Petrą“ gauto „Kronikos“ 47 numerio 6, 7, 8 puslapiai.

Šis dokumentas ypač akivaizdžiai parodo, kodėl KGB darbuotojai norėjo tiksliai žinoti, iš kur kuris numeris gautas, kad, lygindami (net atskirus lapus) mašinėlių, kuriomis spausdintas tekstas, šriftus ar erakopijų bei fotokopijų ženklus (taškus, brūkšnelius, juodulius paraštėse ir tekstuose) galėtų bent apytikriai nustatyti, kur yra dauginimo, o gal net ir pirminis leidybos šaltinis.

Kronikos (o podraug ir Aušros) spausdinimo ir dauginimo vietų paieškos tęsėsi iki pat Atgimimo. KGB 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas 1986 05 11 siunčia raštą KGB Kretingos RP viršininkui, pridėdamas Aušros 34 numerį ir reikalaudamas nustatyti, ar rajone nėra šviesa kopijuojamų aparatų, kurie, kaip ir pridedamame Aušros numeryje, ant kopijų palieka charakteringus ženklus - paraštėse esančius taškus ir brūkšnelius, jų išsidėstymo konfigūraciją ir kt. Rašte nurodoma, kad šiuo dauginimo aparatu yra padaugintas ne tik šis Aušros numeris, bet ir LKB Kronikos 56 numeris (išleistas 1983 m. vasarį)⁷³.

1985 m. išleistųjų kai kurių Kronikos numerių spausdinimo mašinėlės nebuvo įtrauktos į KGB įskaitą, t. y. nebuvo įregistruota anksčiau jomis išleistų numerių. Pavyzdžiui, prie agento Vilnies Gardine kagėbistams perduoto Kronikos 68 numerio yra prierašas: Rašomosios mašinėlės, kuria spausdintas šis egzempliorius, LSSR KGB OTO įskaitoje nebuvo.

KGB darbuotojų nuorodos apie apskaitą mašinėlių, kuriomis spausdinta LKB Kronika.
(Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

Buvo tikrinami ir lyginami šriftai ne tik mašinėlių, kuriomis spausdinta Kronika ir Aušra, bet ir kiti pogrindžio leidiniai, ir bandoma nustatyti, kur jos yra. Pavyzdžiui, vienoje pažymoje rašoma, kad ta pačia rašomąja mašinėle spausdinta „Aušros“ Nr. 1 ir brošiūros „Marija verkia“, „Gerumu nugalėjo“, „Mokytoja“, „Tragedija Dainavos šalyje“.

Kitame rašte rašoma, kad abu tie dokumentai spausdinti viena rašomąja mašinėle. Ja spausdinti „Dievas ir Tėvynė“ Nr. 4 ir Nr. 5.

Nechronologine tvarka dokumentikos pabaigoje yra išskirtas Kronikos 17-asis numeris, kuriame, kaip pažymima, yra straipsnis Seno mokytojo apmąstymai bei daugelio kunigų protestai dėl neteisėtai ilgo areštuotųjų P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio, J. Gražio ir kitų tardymo. Prie šio numerio yra KGB raštas, kad šį egzempliorių 1977 06 23 Kaune iš kažko gavo bibliotekininkė [...]. Iš bibliotekininkės gavusi šį egzempliorių jo fotokopiją padarė ir KGB pateikė agentė Vera. Prie jo yra dar raštelis: Šis „LKBK“ numeris buvo išspausdintas Lapienio rašomąja mašinėle, kuri jo arešto metu buvo paimta.

Mašinėlių, kuriomis spausdinti Kronikos numeriai nuo 70-ojo iki 75-ojo, KGB jau nemedžiojo.

Galima numanyti, ką, surinkę šią informaciją, darydavo KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus operatyvininkai. Šios dokumentikos tyrinėtojai yra matę ant vatmano lapų KGB darbuotojų braižytas schemas, kuriose buvo nurodyta, kur veda operatyviniu būdu nustatyti spėjami Kronikos leidybos centrai bei jos plitimo keliai. (Deja, kaip liudija mačiusieji, jie buvo labai netikslūs - vedė ne ten, kur buvo redaguojama Kronika).

Kaip liudija DOR Nr. 242 išlikę dokumentai, Kronikos leidybos pradžioje KGB turėjo tik apytikrių duomenų, kas galėtų būti LKB Kronikos (ir Aušros) leidėjai, inspiratoriai ir organizatoriai: tai tie patys „kunigai reakcionieriai“, kurie nuo 1968 m. savo viešais, daugelio kunigų pasirašytais pareiškimais nedavė ramybės ne tik tiesioginiams viršininkams - vyskupijų valdytojams, bet ir LSSR bei SSRS valdžiai. Dar blogiau, kad šios žinios ėmė plaukti ir į Vakarus. Taip po partizano Daumanto - Juozo Lukšos, 1948 m. nugabenusio lietuvių tautos laišką popiežiui Pijui XII ir Vakaruose išgarsinusio kruvinas tautos kančias, šios „kunigų reakcionierių“ perduotos žinios apie Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje buvo naujas beldimasis į Vakarų politikų duris bei į visų Lietuvą mylinčių ir dėl jos pasiaukojusių lietuvių sąžines užtarti dėl pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių.

Kas buvo tie „kunigai reakcionieriai“, kagėbistams buvo daugmaž žinoma: tai kunigai S. Tamkevičius SJ, J. Zdebskis, A. Svarinskas, J. Kauneckas, A. Keina, L. Kunevičius, P. Dumbliauskas SDB, G. Dovidaitis, P. Račiūnas MIC, A. Jokūbauskas, J. Lauriūnas SJ, K. Garuckas SJ, B. Antanaitis ir kiti, kuriems pritarė ir kuriuos laimino bei rėmė vyskupai tremtiniai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius.

Kai pradėjo eiti Kronika, KGB nekilo abejonių, kad šie kunigai ir vyskupai yra jos leidybos įkvėpėjai ir organizatoriai. Bet kas iš jų pagrindiniai, kas yra redaktorius, o kas tik pagalbininkai, - tai klausimai, kurie kagėbistams daug metų nedavė ramybės ir į kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, taip ir nerado atsakymo: LKB Kronikos likviduoti nepavyko.

1973 m. LSSR KGB 5-ojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis Jankauskas rašo pažymą dėl kun. J. Zdebskio. Išvardijęs daugelį jo ankstesnių „nuodėmių“, pažymi, kad jis 1971 11 11 buvo nuteistas už vaikų katekizavimą. Dar tardant prieš areštą, tardytojui jis pareiškęs: Jūs man nieko nepadarysite, o jeigu areštuosite, apie tai sužinos visas pasaulis. Ir iš tiesų vieno pareiškimo tekstas, kuriame jis, jau areštuotas, buvo ginamas, 1971 09 27 buvo transliuojamas Laisvės radijo stočių. Šis pareiškimas buvo perduotas į Vakarus per Maskvoje gyvenančio V. Sevruko ryšius, kuris savo ruožtu buvo glaudžiai susijęs su Jakyru ir Genkinu (pirmaisiais Einamųjų įvykių kronikos leidėjais). Su jais visais kun. J. Zdebskis buvo pažįstamas. Šioje pažymoje kun. J. Zdebskis kaltinamas ir 17 000 Lietuvos katalikų memorandumo Suvienytųjų Nacijų Organizacijai (SNO-JT) inicijavimu. Toliau rašoma:

Iš agentūrinių ir „raidinių “ duomenų žinoma, kad Zdebskis artimai susijęs su organizuotos priešiškos veiklos objektais Keina, Tamkevičium, Petroniu, Stašaičiu, Plumpa, kurie tiriami „Tamsybininkų“ ir „Leidėjų “ [operatyvinėse] bylose, ir yra vienas iš vadinamosios „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos iniciatorių.

Pažymoje rašoma, kad kun. J. Zdebskis taip pat artimai bendrauja su Virgilijum Jaugeliu, kuris ne kartą buvo sulaikytas renkant parašus minėtam memorandumui į SNO bei su KGB Klaipėdos MS sekamąja vienuole Tekle Steponavičiūte, kuri pagal agentūrinius duomenis dalyvauja gaminant ir platinant Kroniką ⁷⁴. Taigi pradžioje dėl Kronikos leidybos, ko gero, labiausiai įtariamas kun. J. Zdebskis.

Tačiau nuo 1975 m. stipriausias įtarimas krinta ant kunigo S. Tamkevičiaus. Tų pačių metų rugpjūčio 20 d. agentė Lilija praneša, kad išėjo LKB Kronikos 17 numeris. Jo pasiimti pas kun. S. Tamkevičių turi važiuoti Teklė (Steponavičiūtė). Ten bus aprašytas Nijolės Sadūnaitės teismas. Rašinį apie tai Kronikai pateikė vienuolė Bronė Kibickaitė. Visa tai papasakojusi viena

Kun. Juozas Zdebskis (Akiplėša) su J. Kazlausku (Luku), kuris jį vežiojo renkant parašus kunigų pareiškimams. (Prienai, 1971 m.) (Fotografuota KGB seklių)

vienuolė dar kartą agentei patvirtino, kad Kronikos leidybos reikšmingiausias asmuo yra kun. S. Tamkevičius. Tačiau jis turįs daug padėjėjų. Rugpjūčio 14 d. agentė iš tos vienuolės gavo Kronikos 17 numerį ir perdavė į KGB. KGB patikrino gautojo egzemplioriaus šriftą ir preparato MT žymes⁷⁵.

Po daugybės areštų ir nesėkmingų bandymų likviduoti LKB Kroniką KGB pirmininkas J. Petkevičius 1978 02 28 rašo raštą Nr. 5/2654 Apie nelegalių priešiškų leidinių autorių ir leidėjų paieškų suaktyvinimą, nes reakcingoji katalikų dvasininkijos dalis ir kiti klerikalai-nacionalistai taip pat suaktyvino veiklą⁷⁶. Ji pasireiškia tuo, kad toliau leidžiama LKB Kronika, atnaujinta Dievas ir Tėvynė leidyba, drauge su buržuaziniais nacionalistais reakcingieji kunigai tęsia <...> „Aušros“ leidybą. KGB rašo, kad nuo 1977 m. pradžios leidžiamas filosofinis-teologinis leidinys kunigams Tiesos kelias, o jaunimui -Rūpintojėlis. Toliau rašoma:

„LKB Kronika“ ir „Aušra“, būdamos iš esmės antisovietiniai leidiniai, daro mūsų valstybei didžiulę politinę žalą. Persiųsti į užsienį šie leidiniai priešų plačiai naudojami organizuojant antisovietines šmeižikiškas kampanijas prieš SSRS bei kurstytojiškose radijo laidose prieš respubliką. Dėl to priešiškų leidinių leidybos ir platinimo nutraukimas yra vienas iš svarbiausių respublikos valstybės saugumo organų uždavinių.

Papeikęs miestų ir rajonų KGB skyrių darbą šioje srityje, nurodo, ką turi daryti. Pirmiausia:

Sustiprinti (išplėsti) agentūrą tarp dvasininkijos, nacionalistų, vienuoliaujančių elementų ir jų patikimų ryšių, taip pat kvalifikuočiau naudotis esama agentūra, kuri užsiima priešiškų leidinių leidėjų paieška. Išaiškinti ir visapusiškai patikrinti asmenis, kurie renka medžiagą nelegaliems leidiniams, kad per juos būtų prieita prie šių leidinių leidybos pagrindinių organizatorių, tiesioginių autorių ir leidėjų. Išaiškinti ryšininkus, kurie persiuntimui į užsienį priešiškus leidinius pristato Maskvos disidentams, taip pat galbūt esančius kitus kanalus tarp klerikalų bei nacionalistų ir reakcingosios emigracijos.

Toliau KGB pirmininkas įspėja, kad su gautais (iš agentų) pogrindžio spaudiniais reikia elgtis atsargiai, kaip su daiktiniais įrodymais, nes kriminalistinėje laboratorijoje jie gali būti tiriami: nustatomi likę pirštų atspaudai ir kt. Kai leidinį reikia grąžinti agentui, būtina jį perfotografuoti. Duoda ir daugiau nurodymų.

Kad pogrindinės religinės spaudos dauginimu (o gal ir leidyba) užsiima kun. J. Zdebskis ir V. Vaičiūnas, 1978 03 03 praneša agentas Pranas, kuriam iš J. Gražio žinoma, jog jiems dauginimo aparatui perduotos 9 specialios lempos. Taip pat jis praneša, kad Rūpintojėlyje apie Oskarą Milašių rašė Felicija Kasputytė. (KGB pavardę pabraukė⁷⁷.)

1978 04 21 tas pats agentas Pranas savo pranešime nurodo, kad pagrindiniai tarybų valdžios priešai yra kunigai Svarinskas, Zdebskis, Garuckas, Račiūnas, Tamkevičius, o Kronikos iniciatorius - Svarinskas. Iš J. Gražio agentas išgirdo, kad po Nijolės Sadūnaitės arešto labai sumažėjo korespondencijų, o iš Algirdo Patacko - apgailestavimą, kad Kronika mažai rašo apie Baltarusijos lietuvius⁷⁸.

KGB tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas 1979 03 13 rašo raštą LSSR Vidaus reikalų ministerijos informacijos centro viršininkui plk. K. Lapinskui, kad ryšium su reikalu padidinti operatyvumą tiriant daug nelegalią leidinių reikia sudaryti 34 asmenų daktiloskopines korteles. Tarp jų minimi: Stasys Balkaitis, Povilas Butkevičius, Juozas Gražys, Mykolas Dobrovolskis, Juozas Zdebskis, Jonas Kastytis Matulionis, Povilas Petronis, Romualdas Ragaišis, Liudvikas Simutis, Algirdas Statkevičius, Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas, Antanas Šeškevičius ir kiti⁷⁹.

Kaip žinoma, šios priemonės lauktų rezultatų nedavė: LKB Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai ėjo, o KGB toliau sekė.

Iš 1980 m. rugpjūčio 10 d.-spalio 30 d. laikotarpio slaptų klausymųsi V. Vaičiūno bute KGB įsitikina, kad V. Vaičiūnas kažkur prie Šlavantų ERA tikrai daugina Kroniką. Pas Žilkevičių buvusi duobė, kur V. Vaičiūnas ir kun. J. Zdebskis buvo kažką užkasę. Išvardijami asmenys, kurie tai žinojo ir galėjo išduoti, taip pat tie, kuriuos būtų galima siųsti patikrinti. KGB neabejotinai įsitikinęs, kad ten kažkur yra naujas dauginimo punktas. Nuo rugsėjo 1 iki 6 d. kun. J. Zdebskis ir V. Vaičiūnas

Agentės Lilijos pranešimo pažymos faksimilė. (LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1. 1ll)

Šaltinis pranešė, kad š.m. balandžio pradžioje buvo pas vienuolę [...], iš kurios gavo po vieną egzempliorių 21-ojo „Kronikos“ ir 2-ojo „Aušros“ numerio. Ji [vienuolė] šią literatūrą gavo iš kunigo Zdebskio, kai prieš pusantro mėnesio buvo pas jį.

Pokalbio metu [...] pasakė, kad jie, t.y. nurodytų leidinių leidėjai, juos verčia į rusų kalbą ir siunčia į Maskvą disidentams ir kad iki šio laiko šią literatūrą vertė vienuolė Gema.

Pasak [...], „Kroniką“ ir „Aušrą“ redaguoja ta pati redakcija, o jų leidyba daugiausia rūpinasi kunigai, nors „Aušros“ leidyboje dalyvauja ir pasauliečiai inteligentai.

Be to, [...] pasakė, kad abu pastarieji numeriai iš tikrųjų buvo išleisti vienu metu, 1976 m. vasario pabaigoje ir kad jų datavimas nėra tikras. [...] taip pat pasakė, kad „Kronikos“ leidybai, kaip ir anksčiau, tačiau labai atsargiai vadovauja kunigas Tamkevičius, įtraukdamas į šį darbą nemažai žmonių. [...] prisipažino, kad su Zdebskiu kalbėjosi ir apie šaltinį, ir sakė, kad Zdebskis jos laukia ir labai norėtų ją pamatyti. Zdebskis pasisakė [...] apie savo ketinimą patikrinti šaltinį, ar ji nėra susijusi su KGB. Dėl to jis ketina šaltiniui pasiūlyti drauge su juo važiuoti pas Sadūnaitę į bausmės atlikimo vietą aprūpinti jos sakramentais ir kelionės metu patikrinti šaltinio, kaip moters, dorumą ir moralę. Jis mano, kad jeigu šaltinis susijusi su KGB, tai ji būtinai gaus užduotį jį morališkai sukompromituoti, t.y. stengsis jį sugundyti.

buvo intensyviai sekami išoriniu stebėjimu, ir jie tai patys pastebėjo: V. Vaičiūnas pasakojo, kad rugsėjo 4 d. buvo neįmanoma pravažiuoti - visur juos sekiojo sekliai. Ne kartą V. Vaičiūnas užsimena, kad reikėtų susidėti su Bachūru (KGB pastaba: Tamkevičiumi). Jiems aišku, kad Kronikos leidyboje dalyvauja V. Vaičiūnas, kun. J. Zdebskis, kun. S. Tamkevičius, J. Stašaitis ir kiti⁸⁰.

1981 03 17 per slaptą klausymąsi iš V. Vaičiūno buto KGB girdi atvykusių Julytės (ses. Kuodytės) ir Nijolės (ses. Sadūnaitės) pokalbį. Iš šio pokalbio aišku, kad V. Vaičiūno simpatijos ir pasitikėjimas linksta kun. S. Tamkevičiaus pusėn. V. Vaičiūnas norėtų su juo bendradarbiauti leidybos darbuose⁸¹.

Po to, kai kun. J. Zdebskis buvo atleistas iš TTGKK, o kun. A. Svarinską buvo rengiamasi areštuoti, 1983 01 06 kun. J. Zdebskio sekimas buvo išskirtas iš grupinės operatyvinio tyrimo bylos (DGOR) Nr. 22 Voratinklis ir jam pradėta operatyvinio stebėjimo byla (DON) Nr. 1789 - pagal kategoriją Bažnytinių organizacijų autoritetai ir vadeivos. Vėliau, areštavus ir kun. S. Tamkevičių, bet per tardymus neišgavus jo prisipažinimo apie bendradarbiavimą Kronikoje, KGB strėlės vėl nukrypo į kun. J. Zdebskį. Juolab kad Kronika ėjo kaip ėjusi. 1983 m. spalio mėn. KGB rašytoje pažymoje paminėjus, kad jis bendradarbiavo Kronikos ir Aušros leidyboje, rašoma, jog J. Zdebskis savo priešiškos veiklos nenutraukė: dažnai važinėja po kitus rajonus ir už respublikos ribų ⁸².

Praėjus metams, 1984 04 25 kun. J. Zdebskiui vėl pradedama operatyvinio tyrimo (DOR), t. y. stipresnio sekimo, byla. Šią nutartį patvirtina LSSR KGB pirmininkas gen. ltn. J. Petkevičius (pasirašo jo pavaduotojas H. Vaigauskas).

Kaip paprastai, išvardijus visas ankstesnes jo ir kunigų A. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus „nuodėmes“, toliau nutartyje rašoma, kad 1983 m. pabaigoje (jau po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų):

„T“ priemone gauta duomenų, kurie patvirtina, jog jis dalyvauja „LKB kronikos“ leidyboje. Siekiant iki galo atskleisti, dokumentuoti ir užkirsti kelių Zdebskio veiklai, vadovaujantis SSRS KGB 1977 m. įsakymu Nr. 0076, nutarta:

2. Zdebskiui pradėti „katalikų dvasininkijos“ kategorijos operatyvinio tyrimo bylą, kuri formuluojama kaip „religine dogmatika maskuojama rašytinė antisovietinė agitacija ir propaganda“ ¹⁸³.

Tačiau, kaip parodė atsiskleidusi po Atgimimo tiesa, KGB prašovė pro šalį: ne kun. J. Zdebskis tęsė kun. S. Tamkevičiaus - LKB Kronikos redaktoriaus - darbą, o kiti žmonės. Tačiau neabejotinai galima teigti, kad saugumo į kun. J. Zdebskį atkreiptos akys labai patarnavo LKB Kronikos leidybai ir išlikimui. Sutelkę dėmesį į kun. J. Zdebskį, jie kurį laiką turbūt nė neįtarė, kad tikroji redakcija buvo seserys E. Šuliauskaitė, B. Mališkaitė, B. Briliūtė, kun. J. Boruta ir kiti.

Kaip matyti iš DOR Nr. 242 medžiagos, Kronikos leidėjai žinojo, kad jie yra sekami ir žinojo ar bent numanė visus jų sekimo metodus ir priemones. Jie numatė, kad bus sekamas rašomųjų mašinėlių šriftas, todėl jį keisdavo ar koreguodavo. Visose leidėjų ir daugintojų bylose yra net po kelis tomus ekspertizių aktų, prie jų pridedamų įvairių šrifto lentelių ir kitos medžiagos, iš kurios matyti, kaip KGB buvo svarbu nustatyti rašomosios mašinėlės savininką, spausdintoją ir kokio dydžio regioną apima šių leidinių spausdinimas ir dauginimas -iš kurių Lietuvos vietovių ateina vieni ar kiti egzemplioriai. Tas pats pasakytina apie elektrografiniu būdu daugintus leidinius: juos taip pat tyrinėdavo ekspertai ir bandydavo nustatyti, kur toks (su tokiais požymiais ar defektais) aparatas yra.

Nesunkiai buvo pastebimos butuose daromos slaptos kratos, bet nuo jų apsisaugoti praktiškai nebuvo įmanoma (nebent taip saugotis, kad visą laiką kas nors būtų namie). Todėl visi nujaučiamieji, kad yra sekami, stengdavosi namie nieko inkriminuojančio nelaikyti. Tačiau oficialių kratų metu kagėbistai sugebėdavo aptikti dešimtis ir šimtus juos dominančių duomenų.

Didesnę patirtį turintys sekamieji be vargo pastebėdavo išorinį stebėjimą. Sekdavo dažniausiai 1-2 ar net trimis mašinomis, kurių kiekvienoje sėdėdavo po 2-3 seklius. Jie naudojosi įprasta taktika: pirmiausia sekamojo priekyje važiuoja viena mašina, po kurio laiko jį aplenkia iš paskos važiuojanti, o pirmoji atsilieka ir seka iš paskos taip, kad sekamoji mašina visuomet būtų tarp jų. Prie sankryžų sustodavo, palaukdavo. Jų atsikratyti būdavo sunku - visiškai neįmanoma. Kartą kun. J. Zdebskis, P. Plumpa ir ses. L. Paulavičiūtė ieškojo Valkininkų miškų viensėdžiuose tinkamos vietos spaudos dauginimo punktui įrengti. Kagėbistai suorganizavo jų išorinį sekimą, bet kad neišsišifruotų, sekė juos ne miško keliukais, o užtvėrė visus įvažiavimus iš miško ir išvažiavusius gebėjo toliau sekti. 1973 09 19 slapto klausymosi iš V. Vaičiūno buto metu girdėti, jog P. Petronis apgailestauja, kad visi išvažiavo kun. S. Tamkevičiaus mašina: juk ją visada seka nuo pat išvažiavimo iš namų. Į J. Stašaičio siūlymą pasitelkti spaudai platinti V. Jaugelį, P. Petronis atsako: Virgilijų galėjau seniai paimti, bet aš jo neėmiau dėl to, kad jis yra žmogus, į kurį atsukti visi prožektoriai ⁸⁴. 1975 02 23 slapto klausymosi iš vienuolių buto medžiagoje girdima, kaip kun. J. Zdebskis seselėms aiškina apie KGB sekimą dviem mašinomis. (Prie šių žodžių KGB įsirašo pastabą: Supažindinti Augucevičių, t. y. išorinio sekimo skyriaus viršininką.) Vysk. V. Sladkevičius irgi pasakoja, kad prie jo namų pastatomos mašinos su sekliais. Reikia atsiminti, kad dabartinei technikai naktis nėra jokia priedanga. - sako jam kun. J. Zdebskis. (KGB šiuos žodžius pabraukia: nemalonus jiems būdavo jų metodų perpratimas.)

1978 06 27 pranešime agentas Gediminas rašo apie savo birželio 5 d. pokalbį su kun. J. Zdebskiu. Pokalbio metu kun. J. Zdebskis sakėsi žinąs, kad jį vaikosi KGB ir papasakojo apie naują jų sekimo taktiką. Dabar paprastai mašinomis jie seka ne iš paskos ar apsupę - iš priekio ir iš paskos - o atvažiuodami iš priekio. Prasilenkę per radiją jie praneša žinią antram, šis - trečiam, ir taip net nesuprasi, kad esi sekmas.

Mieste netgi ir to nereikia: yra slaptos telekameros, kuriomis viskas fiksuojama⁸⁵.

Iš slapto klausymosi medžiagos KGB darydavo išvadas, paraštėse prirašydavo pastabų. Antai, kai kun. J. Zdebskis 1975 02 24 pasidžiaugia Šlavantais, kad nėra pririštas prie parapijos, KGB įsirašo pastabą: Dėl šito reikia padaryti skubias ir reikalingas išvadas. Kai jis pasakoja apie Pavolgio vokiečių šeimas, kur važiuodavo apaštalauti, ir pabėdoja, kad daug jų išsiskiria, be to, kartais neaišku, kuri šeima gyvena teisėtoje santuokoje, o kuri ne, KGB įsirašo rezoliuciją: Tai panaudoti kompromitacijai ⁸⁶. Be slaptojo klausymosi medžiagos kagėbistams būtų buvę daug sunkiau organizuoti daugelio sekamųjų kompromitavimą, rengti anoniminius laiškus, tarpusavio supriešinimus, įtarinėjimus bei iš anksto pasirengti jų išoriniam sekimui. Išorinio sekimo metu sekamieji kartais specialiai paerzindavo seklius, kartais vieni kitus perprasdavo: tie, kurie sekami - kad juos seka, tie, kurie seka - kad jie atpažįstami.

Sekamieji, įtardami, kad jų butuose yra įrengtas slapto klausymosi įtaisas, stengdavosi kalbėti kuo tyliau ar susirašinėdami, reikalus aptarti kur nors lauke ar bent telefoną pridengti pagalve. Bet šio pavojaus daugelis nesuprato tol, kol kun. J. Zdebskis, aplankęs lageryje kun. A. Svarinską, perdavė jo įspėjimą: Broliai kunigai, nekalbėkite ko nereikia kambariuose.

Šnipai - agentai ir patikėtiniai - buvo labai nevienodi: vieni buvo lengvai atpažįstami, kiti liko nežinomi iki šių dienų. Kuo didesnį sekamojo pasitikėjimą įgydavo agentas, tuo jis buvo vertingesnis. Nevienoda būdavo ir sekamųjų nuojauta ar loginė nuovoka: kas dorai domisi ar nori padėti, o kas išduoda. Šiandien, kai atsivėrė KGB archyvai, ne vienas skaitantysis atsidūsta: O aš maniau, kad jis žmogus... Stebina Voratinklio rezgėjų pastangos šitiek prisiauginti vorų ir voriukų - agentų ir pusagenčių. Galima tik įsivaizduoti, kiek agentų sekė visus Kronikos ir Aušros leidėjus, jeigu vien kun. J. Zdebskį sekė per 115 agentų! Tikrai ne mažiau sekė ir kunigus A. Svarinską bei S. Tamkevičių.

Nors DOR Nr. 242 tėra medžiaga apie kun. J. Zdebskio sekimą, tačiau neabejotina, kad analogiški sekimo metodai buvo taikomi ir kun. A. Svarinskui, ir kun. S. Tamkevičiui bei kitiems LKB Kronikos leidėjams. Kita vertus, ir šioje byloje dažnai yra minimi įvairūs su Kronikos leidyba susiję asmenys, todėl į išorinį stebėjimą patenka ir kun. A. Svarinsko automobilis, ir P. Plumpa, V. Lapienis, kun. S. Tamkevičius, V. Jaugelis ir daug kitų ryšių.

KGB išbandė dar vieną - vadinamąją spec. priemonę. Kaip žinoma, tokia priemonė - nudeginimas cheminėmis medžiagomis - buvo panaudota kun. J. Zdebskiui. Yra dokumentas, kad SSRS KGB sankcionuota priemonė buvo planuojama ir kun. S. Tamkevičiui. Ar ji buvo įvykdyta ir kaip įvykdyta, iš šios bylos nepaaiškėja. Sekamieji tų priemonių numatyti ir nuo jų apsisaugoti turbūt negalėjo, nes jos buvo itin slaptai ir kruopščiai planuojamos. Paskutinė šioje byloje minima spec, priemonė - Ženklas (rus. Znak) - buvo vykdoma kun. J. Zdebskio laidotuvėse Rudaminoje 1986 02 08-10⁸⁷. O gal tai buvo tik ankstesnės, prieš tris dienas įvykdytos spec, priemonės -Akiplėšos nužudymo - tąsa?.. Šiandien, turint milžiniškų KGB archyvų tik nuotrupas, sunku ką apie tai pasakyti.

Pats pirmasis KGB uždavinys buvo kuo greičiau gauti naują išėjusį Kronikos ar Aušros numerį. Buvo du pagrindiniai keliai, kuriais Kronika patekdavo į KGB kabinetus: vienas - ją gaunant iš agentų ar pusagenčių ir antras - surandant ir paimant kratų metu; kiti (atsitiktinai kur radus) atvejai buvo reti.

Kadangi KGB padalinių darbe veikė griežta biurokratinė tvarka, todėl daugelyje aplankų, kuriuose saugomi Kronikos numeriai ir su jais susijusi kita dokumentika, yra ir KGB darbuotojo raštas, kur nurodyta, iš kurio agento (jo slapyvardis ir kuriam KGB padaliniui priklauso), kur ir kada gavo šį numerį. Nurodyta ir iš ko agentas gavo numerį. Jeigu agentui numerį davęs asmuo buvo jų sekamas, t. y. buvo operatyvinėje įskaitoje, būdavo įrašomas jų suteiktas jam slapyvardis; jeigu ne - nurodoma pavardė. (Kartais ir sekamieji nurodyti pavardėmis.) Tokia informacija buvo reikalinga kagėbistų darbe, analizuojant surinktą medžiagą ir darant reikalingas išvadas. (Mes nenurodysime konkrečių asmenų, kas ir kam - kuriam agentui - davė tą ar kitą leidinio numerį, kad nepasėtume neapykantos, supriešinimo ir kerštavimo: atleiskime savo kaltininkams taip, kaip meldžiame Tėve mūsų maldoje - kaip ir Jis atleidžia mums mūsų kaltes.)

Iki Kronikos 11-ojo numerio nenurodoma, iš kur gauti numeriai. Yra tik jų originalai, fotografuotos ar ERA darytos kopijos. Daug šių numerių originalų rasta kratų metu ir jie yra nuteistųjų dėl Kronikos baudžiamosiose bylose.

Kronikos Nr. 2 (1972 m.) aplanke yra K. Gerulaičio Lietuvos TSR geografijos IV klasei vadovėlio viršeliuose įrištas šio numerio mašinraščio egzempliorius bei (matyt, pačių kagėbistų) padaryta jo fotokopija. 3-čio ir 4-to numerių yra net 12 fotokopijų. 5 ir 6 numeriai padauginti ERA. Yra ir originalo fotokopija. Taip pat 7-asis numeris - medkirčių rastas Varėnos rajono miškuose, kažkur prie Valkininkų. Yra ir 1974 m. JAV išleistas LKB Kronikos I tomas, kuriame sudėti 1972-1973 m. išleisti Kronikos 1-7 numeriai.

KGB dokumentikos 8, 9, 10 ir 11-ojo numerių aplankuose yra tik šių numerių fotokopijos. (Vadinasi, originalai grąžinti agentams arba perduoti tardytojams kaip įkalčiai teisiamųjų dėl Kronikos baudžiamosiose bylose.) Nors dokumentikoje nėra Kronikos 12, 13, yra tik keli 14-ojo numerio lapai, tačiau matyti, kad KGB 1975 m. juos jau turėjo, nes atliko jų šrifto lyginamąją ekspertizę.

Yra JAV išleisto LKB Kronikos II tomo (1974-1975 m. Nr. 8-15) net 3 egzemplioriai bei JAV Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos išleisto III tomo (Kronikos 16-22 numeriai) vienas egzempliorius.

Yra Kronikos 14-ojo numerio viena, o 15-ojo - dvi fotokopijos. Beje, Kronikos 15-ojo numerio fotokopijos yra iš skirtingų originalų (vadinasi, gauta iš dviejų agentų). Yra ir 15-ojo numerio originalas, prie kurio prisegtas kagėbisto raštelis, jog Kronikos 15-asis ir 23-iasis numeriai gauti iš agentės Lilijos.

Gauti ir įsegti Kronikos 16, 17, 18, 19 ir 20 numerių (1975-1976 m.) mašinraščio originalai (kai kurių numerių net po kelis) bei jų fotokopijos. (Kadangi apie Kroniką gausėjo KGB šnipų, gausėjo ir gaunamų originalų.) Prie Kronikos 19-ojo ir 20-ojo numerių bei prie Aušros 1-ojo numerio yra prierašas, kad Šarkanas (KGB Kauno miesto skyriaus darbuotojas) juos gavęs per B. Toliau rašoma: Jei nebus didelės būtinybės, kol kas nelegalizuoti, nes gali pareikalauti grąžinti.

KGB dokumentikoje nerasta Kronikos 21-ojo numerio (nei originalo, nei kopijų). Tačiau nuo 22-ojo numerio (1976 04 18) yra ne po vieną, o net po kelis egzempliorius.

Kadangi kagėbistams labai rūpėjo, kur yra spausdinami pirmieji numerio mašinraščiai (nes tikėjosi, kad ten turi būti redakcija), jie ne tik lygindavo atskirų numerių (tiek Kronikos, tiek Aušros bei kitų pogrindžio leidinių) šriftą, bet ir duomenis, iš kur (kurio miesto ar rajono), iš kurio žmogaus ar jų sekamojo asmens („objekto“), kuris agentas buvo gavęs tą numerį ir kada jiems perdavė. Pavyzdžiui, nurodyta, kad Kronikos 25-ojo numerio yra gauti ERA Panevėžyje padauginti 2 egzemplioriai. Ta pačia mašinėle spausdinti ir KGB Molėtų RP agento Jako perduoti Kronikos 29, 30, 31, 32 ir 33 bei Aušros 7 ir 9 numeriai. Rašoma, kad Aušros 4-ąjį numerį (jų fotokopijos yra saugykloje) agentas Budrusis (rus. Čiutkij) gavo iš KGB Klaipėdos MS sekamojo Jėzuito ir jiems perdavė. O Tiesos kelio (taip pat religinis pogrindžio leidinys) 5-asis numeris gautas iš KGB Kaišiadorių rajono poskyrio agento Klevo. Pastarasis jį gavęs iš jų sekamojo Vienuolio (rus. Monach).

Kronikos 27-asis numeris (išleistas 1977 m.) gautas tik 1979 02 03 Alytuje iš agento Vytenio, kuriam jį davusi vienuolė [...] (beje, pirmasis mašinraščio egzempliorius). Yra ir ranka rašyto šio numerio erakopija.

KGB įrašo pastabą, kad ta pačia rašomąja mašinėle, kuria buvo išspausdintas 30-asis numeris, išspausdinti ir 33-iojo numerio egzemplioriai, kuriuos pateikęs agentas Budrusis Klaipėdoje, agentas Klevas Kaišiadoryse, agentas Vytenis Alytuje ir agentas Granitas Kapsuke. Tokį patį numerį radęs ir pilietis Andriukonis Kapsuko Midaus rago restorano tualete. Tai rodo, kokia plati to paties mašinraščio paplitimo geografija. Be abejo, visa tai sunkino Kronikos leidybos pirminio šaltinio (redakcijos) paieškas.

Atėjo 1979 metai. Pasirodė Kronikos Nr. 36, 37, 38, 39 ir 40. Yra jų visų (išskyrus Nr. 37) mašinraščiai ir erakopijos. Akivaizdu, kad agentų tinklas išsiplėtė ir visi numeriai buvo pristatomi vos tik numeris pasirodydavo. Yra 37-ojo numerio 7 lapų mikrofilmas. Ant mikrofilmo pakuotės užrašyta, kad LKBK Nr. 37 gautas KGB Šiaulių miesto skyriuje iš agento Pūkio, kuris savo ruožtu jį buvo gavęs iš sekamojo Kūdikio.

Prie LKB Kronikos 38-ojo numerio yra įrašas, kad 1983 m. gruodžio mėn. jį perdavė agentė Irena, gavusi iš kunigo Panevėžyje. Pažymima, kad ta pačia mašinėle spausdintas ir Aušros numeris 7, kurį gavo pil. [...] iš savo bendradarbio [...] ir jį perdavė į KGB Biržų RP. Kronikos 40-asis numeris taip pat gautas iš agentės Irenos, kuri 1984 m. vasario mėn. jį gavusi iš to paties kunigo Panevėžyje ir perdavusi LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyviniam įgaliotiniui mjr. A. Rukšėnui. Yra KGB įrašas, kad 1984 01 26 ta pati agentė, gavusi iš to paties kunigo, pateikė ir Kronikos 55-ąjį numerį (išleistą 1982 11 01). Taigi šie numeriai gauti kažkodėl labai vėlai (nors KGB juos jau turėjo seniai: paprastai gaudavo praėjus 1-3 mėnesiams po išėjimo), todėl jų gavimo iš minėtojo kunigo per agentę Ireną tikslai buvo kažkokie kiti, ne tik susipažinti su jų turiniu.

Net tris 39-ojo numerio egzempliorius pateikė agentas Pūkys (Šiauliuose), gavęs iš sekamojo Kūdikio. Kronikos 40-asis numeris išėjo gana puošnus - su 1979 07 22 eisenos į Kryžių kalną, koplytstulpio statybos ir Kryžių kalno nuotraukomis, taip pat tą pačią dieną Kybartuose įvykusių iškilmių nuotrauka (kurioje matyti vysk. J. Steponavičius, kunigai S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Zdebskis, V. Jalinskas), ses. Angelės Ramanauskaitės Astrave (1979 09 18) teismo dalyvių, rėmėjų bei kitomis nuotraukomis.

Eisena keliais aplink Šiluvos bažnyčią po ses. G.J. Stanelytės, M. Jurevičiaus ir V. Vaičiūno arešto. Centre - kun. A. Svarinskas.
1982 09 12

KGB pažymoje rašoma, kad viena rašomoji mašinėlė, kuria spausdintas šis numeris, yra OTO įskaitoje ir ja spausdintas agento Šerno Šiauliuose pateiktas Kronikos Nr. 35 bei KGB darbuotojo Janukonio gautas 36-asis numeris, o kito numerio mašinėlė neregistruota. Šį (40-ąjį) numerį KGB gavo iš kelių vietų: iš agentės Žuvėdros (Raseiniuose), agento Granito (Marijampolėje) ir Špoko (Šiauliuose). Agentas Granitas 1979 05 29 pateikė ir Alma Mater pirmąjį numerį. Visi šie egzemplioriai pateikti vos tik išėję. Vadinasi, agentų gausėjo. Aiškėjo ir pagrindiniai Kronikos leidybos organizatoriai: 1979 m. kun. A. Svarinskas ir kun. S. Tamkevičius buvo iškviesti į prokuratūrą ir oficialiai įspėti. Jie atsakė atvirais laiškais, kurie buvo paskelbti šiame numeryje.

Kronikos 42-asis numeris buvo skirtas buvusio kalinio, Bažnyčiai pasiaukojusio be galo tauraus jauno kunigo Virgilijaus Jaugelio mirčiai. Įrištą pirmąjį mašinraščio egzempliorių KGB gavo iš jų sekamojo (o gal kartu ir priversto jiems talkinti) kunigo. Kitą to paties numerio (1980 05 06) egzempliorių KGB gavo iš agento Pūkio. O pastarasis jį buvo gavęs iš sekamojo Kūdikio per [...], todėl KGB jį agentui grąžino (kad šis nebūtų nustatytas). Šiuo metu Kronika KGB dažniausiai aprūpindavo agentas Pūkys, kuris ją gaudavo iš sekamojo Kūdikio, gyvenusio KGB Šiaulių miesto skyriaus zonoje. Jis pateikė ir 43, 44-ąjį bei kitus numerius.

47-ojo numerio gauti bent keli egzemplioriai. Vienas egzempliorius gautas Vilniuje iš agento Valinovičiaus. Šis jį gavęs iš sekamojo Keramiko. Kitą egzempliorių jiems perdavęs agentas Stepas, kuris, giminių prašomas, išspausdinęs jo 5 egzempliorius ir 2 egz. davęs sekamajam Jėzuitui, 1 - KGB ir 2 — giminėms. Dar vienas šio numerio egzempliorius buvo rastas Kazlų Rūdos universalinėje parduotuvėje. Taigi ir vėl šio numerio paplitimo geografija - nuo Klaipėdos iki Suvalkijos.

KGB tyrė, kaip kalinamo Gintauto Iešmanto 1981 02 12 žmonai Marytei Iešmantienei (Vilniuje) rašytas laiškas, kurio kopija buvo KGB 5-osios tarnybos 2-ajame skyriuje, žodis žodin pateko į Kronikos 47-ąjį numerį. Tyrimo tikslas tas pats: kur tas šaltinis, į kurį suteka visa informacija?

Kronikos dešimtmečiui paminėti Lietuvos Kronikos Sąjunga Čikagoje (JAV) išleido LKB Kronikos VI tomą. Yra šio tomo originalas. Be šio, yra daugelio kitų tomų (lietuvių ir anglų kalbomis) originalai arba erakopijos. Čia matyti akivaizdus KGB domėjimasis Kronikos leidyba ne tik Lietuvoje, bet ir JAV.

Kronikos 59-asis numeris (išleistas 1983 08 15) KGB gautas tik po trijų mėnesių iš agento Budriojo, kuris savo ruožtu jį buvo gavęs iš sekamojo Jėzuito. Nemažą KGB nepasitenkinimą sukėlė tai, kad šis numeris Vakarus pasiekė anksčiau negu juos: pirmąjį pranešimą, kad gautas šis numeris, Vatikano radijas paskelbė po mėnesio (1983 09 14).

62-ąjį numerį pateikė KGB Lazdijų rajono poskyrio agentas Mykolas, radęs jį Šlavantų bažnyčioje. 1984 10 07 išleistą Kronikos 64-ąjį numerį KGB gavo iš agento Petro (Kaune). Tolesnius numerius irgi reguliariai gaudavo dažniausiai iš agentų Petro ir Arvydo. 69-asis numeris gautas net iš trijų šaltinių.

Nors 1985-1986 m. pradėjo dvelkti pirmieji pertvarkos vėjai, tačiau Kroniką KGB ir toliau intensyviai sekė, rinko jos numerius, analizavo ir - po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus areštų - ieškojo jos naujų leidėjų.

Kronikos 70-asis numeris buvo skirtas žymaus kovotojo dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių kun. J. Zdebskio žūčiai (1986 02 05). Šis numeris išėjo 1986 04 13. Jį KGB Vilkaviškio RP davė agentas Ignas, gavęs iš sekamosios (DOR objekto) Klavos. Kad agentas nebūtų iššifruotas, buvo padarytos dvi šio egzemplioriaus fotokopijos ir originalas grąžintas Klavai. 73-iasis numeris (1987 03 09) į KGB rankas pateko 1987 04 01, darant kratą pas ses. A. Jakuntavičiūtę (Vilniuje) ir ten radus DOR objektą Matildą (ses. N. Sadūnaitę). Tai buvo ses. N. Sadūnaitės ranka rašytas egzempliorius. Antrasis (ir paskutinis) egzempliorius paimtas iš ses. B. Vazgelevičiūtės, kuri kratos metu atėjo pas ses. A. Jakuntavičiūtę. Kronikos leidėjams Kybartuose atkūrus ir išspausdinus šio numerio tekstą bei parengus mikrofilmą, liepos mėnesį Vatikano radijas pranešė, kad gauti Kronikos 73-iasis ir Aušros 56-asis numeriai.

„LKBK“ Nr. 69 1986 03 06 gauta iš ag. „Arvydo“ (kunigo), [kuris ją gavo] iš [...]

Gavo [agentas] „Ignas“ iš [sekamosios] „Klavos“ (Vilkaviškis)

69-asis numeris išspausdintas r(ašomąja)/m(ašinėle), kuria buvo išspausdinti

„LKBK“ Nr. 56,66, 67, 68.„LKBK“ Nr. 69 gautas 1986 03 06 iš ag. „Arvydo“, kuriam šį numerį davė [...] (Kaune)

KGB darbuotojų nuorodų apie tai, kad gautas LKB Kronikos Nr. 69, faksimilė. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

75-asis numeris išėjo 1987 11 01 (KGB jį gavo ir įregistravo 1988 01 19). Paskutinysis KGB gautas Kronikos numeris buvo 78-asis (išėjęs 1988 07 16). Trūksta tik trijų paskutiniųjų numerių. Kaip žinoma, 1988 m. Lietuvoje prasidėjo Atgimimo pavasaris ir gal KGB atsirado svarbesnių reikalų negu LKB Kronikos sekimas. O gal tiesiog neturėjo jėgų ar prarado viltį susidoroti su šiuo leidiniu, jeigu nepavyko jo likviduoti per 16 savo siautėjimo apogėjaus metų.

Pagrindiniai Kronikos tiekėjai kagėbistams buvo agentai: iš 124 KGB saugyklose (be esančių baudžiamosiose bylose) sukauptų Kronikos egzempliorių ne mažiau kaip 80 yra pateikti agentų. Dar didesnis šis santykis Aušros leidinio: iš 140 KGB turėtų egzempliorių net 130 pateikti agentų. (Išsamiau apie Kronikos ir Aušros kelius į KGB kabinetus žr. 1 ir 2 lenteles.) Galima sakyti, kad kai kurie iš jų buvo kone etatiniai. Tokie agentai kaip Petras (Kaunas), Lilija (Kėdainių ir Kretingos r.), Vytenis (Alytaus r.), Jakas (Molėtų r.), Budrusis (Klaipėda), Granitas (Kaunas ir Marijampolės r.), Pūkys (Šiauliai), Ekspresas (Panevėžys), Stepas (Klaipėda), Vilnis (Alytaus r.), Pušis (Šiauliai), Irena (LSSR KGB 5-oji tarnyba), Valinovičius (Vilnius), Žilvinas (Šiauliai), Pranas (Kaunas) ir kiti pateikė ne po vieną ir ne po du šių leidinių numerius. Kuo didesnį pasitikėjimą tarp šių leidinių platintojų turėdavo agentas, tuo naudingesnis jis buvo KGB. Ypač dideliu uolumu pasižymėjo Petras, Jakas, Granitas ir Budrusis. Tarp agentų, deja, buvo ir kunigų, ir vienuolių.

Nurodyti ir visi asmenys, iš kurių agentai gaudavo Kronikę, Aušrą ar kitus pogrindžio leidinius. Daugelis šių asmenų buvo KGB sekami tiriant operatyvines (DOP, DON ar DOR) bylas, todėl dokumentuose vadinami objektais ir dažniausiai įvardyti jiems suteiktais slapyvardžiais. Taigi nagrinėjant KGB dokumentiką atskleidžiami ne tik agentai, bet ir daugelis (ne visi) slapyvardžiais įvardytų objektų - spaudinių davėjų. Iš besikartojančių pavardžių ar slapyvardžių galima daryti išvadą, kad jie pasitikėjo agentais, kuriems duodavo skaityti šią literatūrą, ir laikė juos padoriais žmonėmis. Nereikėtų stebėtis šių žmonių pasitikėjimu agentais, nes daugelis pagal savo luomą ar užimamą visuomenėje vietą privalėjo būti dori ir sąžiningi žmonės.

Nemažai Kronikos (ar Aušros) numerių KGB yra suradę ir paėmę kratų metu. Būtent: Maskvoje pas T. Velikanovą ir

Pas ses. B. Vazgelevičiūtę atrasto ir KGB paimto ses. N. Sadūnaitės ranka rašyto paskutinio LKB Kronikos Nr. 73 egzemplioriaus fragmentas. (Lietuvos genocido aukų muziejaus fondas)

kitus disidentus, pas kun. S. Tamkevičių ir kun. J. K. Matulionį, seseles - Jasmontaitę, Jakuntavičiūtę, Sadūnaitę, Vitkūnaitę, pasauliečius - Vyšniauską, Terlecką, Skuodį ir kt. Dauguma šių numerių prijungti prie baudžiamųjų bylų.

Buvo ir tokių atvejų, kai žmogus, radęs kur nors Kroniką, skubėdavo numerį atiduoti kagėbistams. (Net vienas klebonas, radęs bažnyčioje, perdavė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui...) Ta pati baimė, kuri vertė agentus nešti gautus numerius į KGB, šiuos žmones irgi vertė kuo greičiau atsikratyti pavojingu „sprogmeniu“...

Analizuojant buvusiame KGB archyve ir saugyklose išlikusią LKB Kronikos ir Aušros sekimo medžiagą matyti, kiek buvo mesta jėgų - etatinių KGB darbuotojų ir neetatinių (agentų ir pusagenčių) - kad gautų šiuos leidinius, juos išanalizuotų, imtųsi priemonių šiai informacijai neutralizuoti Lietuvoje ir užsienyje. Ta jų analizė buvo dvejopa: viena - sau, kita - kad galėtų juridiškai apdorotus faktus paneigti ir juos įforminti kaip šmeižikiškus. Dokumentuose, kuriuose faktus analizuodavo sau, - rašydavo tiesą. Pavyzdžiui, yra mašinraščio 5 puslapiai faktų, kurie buvo paskelbti Kronikos Nr. 50 ir kuriuos LSSR KGB pirmininko pavaduotojas H. Vaigauskas įsakė patikrinti ir duoti „atkirtį“. Faktus tikrinęs kagėbistas paraštėse surašė savo (ir, žinoma, tik saviems skirtas) pastabas (rusų kalba): iš esmės teisingai pateikta<...> taip buvo<...> buvo tokių įvykių<...> iš tikrųjų buvo<...> ir pan. Tačiau šitaip buvo rašoma tik saviesiems skirtuose dokumentuose. Oficialiai tikrinant įvykius, kurių protokolai ar jų kopijos yra dėl LKB Kronikos teistųjų baudžiamosiose bylose, viskas atvirkščiai: taip nebuvo<...> tai šmeižtas<...> ir t.t. Kai kurie tų įvykių liudytojai šitaip gelbėjo savo kailį (o KGB tardytojai jiems tik padėdavo), kitus meluoti vertė baimė dėl darbo, mokslo, ganyklos karvutei... Tačiau buvo ir tokių, kurie nesigynė savo žodžio, parašo, įvykio, ir tardytojas protokole tai žymėdavo kuo trumpiau.

Vartydamas tuos puslapius, iš naujo prisimeni, kaip mūsų gyvenimą buvo perdėm persmelkusi klasta, melas ir smurto baimė. O KGB pagrindinis tikslas ir buvo laikyti visus savo kumštyje - baimėje. Kun. J. Zdebskis pasakojo, kaip tardytojas jam sakė: Man nereikia, kad mane mylėtų; reikia, kad manęs bijotų.

1 lentelė. Į KGB patekusių ar perduotų LKB Kronikos numerių sąrašas

2 lentelė. Į KGB patekusių ar perduotų Aušros numerių sąrašas

Kronikos leidėjams vestų operatyvinių bylų nėra išlikę, bet metodais ir priemonėmis jos turėjo būti panašios į tą, kuri buvo vedama kovojant prieš TTGKK ir kurioje yra 1979 02 14 LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko patvirtintas 'Vadinamojo „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ kompromitacijos ir griovimo agentūrinių-operatyvinių priemonių planas.

Be abejo, sekimui pirmiausia KGB panaudojo tarp dvasininkų ir tikinčiųjų veikiančią agentūrą: su jos pagalba buvo renkama informacija, pradedant nuo jos teikėjų iki siuntėjų į Vakarus. Bažnyčios vadovybėje esantys agentai buvo įpareigoti tarp kunigų Kroniką visaip diskredituoti, menkinti, vertinti jos veiklą kaip žalingą Bažnyčiai. Įtariamiesiems Kronikos leidėjams buvo siuntinėjami jų veiklą niekinantys laiškai. „Tikinčiųjų“ ar „grupės kunigų“ vardu jų vadovams - vyskupams ar valdytojams - buvo rašomi ir siuntinėjami laiškai, kuriuose smerkiama kronikininkų veikla. Leidėjams stengtasi įpiršti klaidingą informaciją, kad paskelbta Kronikoje ji kompromituotų leidinį: darytų jį dezinformuojantį ir šmeižikišką. Jos leidėjams buvo naudojamos įvairios sekimo ir specialiosios priemonės. Stengtasi nustatyti tiesioginius Kronikos leidėjus ir juos represuoti, taip pat atskleisti Kronikos ir Aušros informacijos perdavimo į Vakarus kanalus ir juos nutraukti. Kronikoje skelbtiems faktams paneigti, kaip rašė patys kagėbistai, rajoninėje spaudoje buvo skelbiami mokytojų, moksleivių, atskirų tikinčiųjų straipsniai antireligine tema, kur buvo smerkiama „reakcinga klerikalų kurstytojiška“ veikla.

Dar tik pradėjus reikštis atviram kunigų priešinimuisi tikinčiųjų laisvių varžymams, 1969 m. KGB agentūrinių operatyvinių priemonių plane įrašė punktą: Šitų kunigų [Tamkevi-čiaus, Dumbliausko, Kunevičiaus, Zdebskio] autoriteto nužeminimui ir jų sukompromitavimui prieš tikinčiuosius paruošti ir rajono spaudoje išspausdinti atitinkamą straipsnį ⁸⁸.

Praslinkus porai metų po Kronikos pasirodymo, LSSR KGB pirmininko gen. mjr. J. Petkevičiaus 1974 08 14 patvirtinto Agentūrinių-operatyvinių priemonių plano, kad būtų sukompromituoti vadinamos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos reakcingieji kunigai penktame punkte (yra tik šio plano dalies išrašas) rašoma:

Yra žinoma, kad kunigai reakcionieriai Tamkevičius, Zdebskis, Svarinskas, Račiūnas yra nelegalaus leidinio „Kronika“ tiesioginiai organizatoriai.

Įgyvendinant agentūrines-operatyvines priemones, kurios yra numatytos šių kunigų operatyvinio tyrimo bylų planuose, ypatingą dėmesį skirti nusikalstamos veiklos dokumentavimui ir rinkimui duomenų, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti dvasininkijai ir tikintiesiems kompromituoti.

Be to, jiems pasiųsti „grupės“ kunigų vardu daug argumentuotų laiškų, kuriuose būtų smerkiama jų priešiška veikla, kaip kenkianti Lietuvos katalikų bažnyčiai. Vykdytojai: LSSR KGB S skyriaus 4 poskyris bei Alytaus, Kapsuko, Lazdijų, Šakių rajonų poskyriai ⁸⁹.

Jau po savaitės KGB Lazdijų RP viršininkas T. Žemaitis agentui Gediminui duoda užduotį:

Tarp dvasininkų kilus kalbai apie „Kroniką“, siūlome jums išreikšti abejonę dėl jos nelegalios leidybos prasmės. Išsakykite ir ginkite nuomonę, kad „Kronikos“ leidimas bažnyčiai ir tikintiesiems atneš daugiau blogo negu gero, kad joje talpinamuose straipsniuose liečiami ateistai, pasisakoma prieš kulto įstatymus, o dabar kunigams darbo sąlygos pakankamai geros ir todėl neverta aštrinti padėties: beprasmiška konfliktuoti su valdžia, nes tai gali ją paskatinti imtis atitinkamų varžymų ⁹⁰.

KGB Lazdijų RP viršininkas T. Žemaitis 1979 07 04 rašo LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkui E. Baltinui raštą Apie darbų ieškant nelegalių antisovietinių leidinių autorių, leidėjų ir platintojų bei jų kompromitacijos. Rašte nurodomi įtariamieji Zdebskio talkininkai: „inžinierius“ - V. Vaičiūnas, kunigas nelegalas P. Našlėnas-Kerbelis, ses. M. Vitkūnaitė, gydytojos G. Drąsutytė ir S. Opolskaitė. Ten pat rašoma:

Duodant atkirtį į „Kronikoje“ Nr. 33 išspausdintą ir Vatikano radijo paskelbtą šmeižtą apie Stebulių aštuonmetės mokyklos mokytojus, buvo paruoštas ir 1979 03 27 rajono laikraštyje „Darbo vėliava“ išspausdintas straipsnis „Pagieža radijo bangomis“, kuriame demaskuojamas Vatikano radijo šmeižtas. Š.m. balandžio-gegužės mėnesiais Šlavantų parapijos tikinčiųjų vardu buvo paruošti ir vyskupo Povilonio bei RRT įgaliotinio vardu pasiųsti prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius „Akiplėšą“ kompromituojantys pareiškimai, kuriuos pasirašė 27 tikintieji.

<...> Kad „Akiplėšos“ dėmesys būtų atitrauktas, pas jį pasiųstas Veisiejų gyventojas „D“, kuris niekur nedirba, yra amoralaus elgesio ir girtuoklis. „D“ kreipėsi į „Akiplėšą“ kaip nukentėjęs, negalintis įsidarbinti [o taip būdavo buvusiems politiniams kaliniams] ir buvo jo priimtas.

Rašto pabaigoje LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iasis skyrius prašomi padėti kun. J. Zdebskio bute įrengti priemonę T ⁹¹.

1979 m. Varėnos rajone į autoavariją pateko kun. S. Tamkevičius. Valstybinė automobilių inspekcija pripažino, kad kaltas invalido vežimėliu važiavęs pilietis. Tai pripažino ir pats nukentėjusysis. Vėliau, KGB apdorotas - įbaugintas ir papirktas - jis iškėlė teisminį ieškinį kun. S. Tamkevičiui. (Apie KGB kėslus pradžioje jis pats pasipasakojo kun. S. Tamkevičiui.) Varėnoje įvyko teismas, kurio tikslas buvo pripažinti (KGB užsakymu), kad kaltas kun. S. Tamkevičius, jį nuteisti kaip avarijos kaltininką, tuo diskredituojant žmonių akyse ir gal eliminuojant iš Kronikos leidybos ir TTGKK veiklos⁹². Tuo pačiu metu „kybartiečių“ vardu buvo suorganizuoti ir pasiųsti jam laiškai, kuriuose jis buvo kaltinamas ne tik „nutrūktgalvišku“ važinėjimu, bet ir kažkokių merginų - Genučių ir Onučių - vežiojimu. (Tai buvo Kronikos talkininkės.)

Minėtieji faktai parodo, kokių išradingų ir šlykščių priemonių buvo griebiamasi prieš įtariamuosius Kronikos leidėjus ir kaip sinchroniškai, vienu metu būdavo stengiamasi jiems suduoti smūgį iš kelių pusių - suorganizuojant teismo procesą ir „tikinčiųjų“ vardu apkaltinant nesąžiningumu bei nedorumu, kad kuo daugiau jie būtų pribloškiami morališkai, fiziškai ir finansiškai. Taip buvo bandoma juos palaužti ir atitraukti nuo Kronikos leidybos.

Akiplėšai galutinį smūgį suduoti KGB planavo spec, priemone-. jį nudeginant cheminėmis medžiagomis ir šį nudeginimą mediciniškai įforminant kaip venerinę ligą. Net ir nepavykus įgyvendinti antrosios dalies - sufabrikuoti venerinės ligos - kunigams ir tikintiesiems per agentus buvo skleidžiami įvairūs šmeižtai.

„Parapijiečių“ vardu kagėbistų pasiųsto laiško apie kun. S. Tamkevičiaus „nedorybes“ faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 1, 1. 337)

KGB pastangas numanė ir suprato Kronikos bendradarbiai, todėl ėmėsi atsargumo priemonių. Agentė Tatjana 1985 11 18 praneša, kad Kulisą (ses. J. Kuodytę) aplankė Fanatikas (V. Vaičiūnas) - abu aktyvūs Kronikos rėmėjai. Fanatikas atnešė kažkokius popierius. Po to jie aptarinėjo tų „tikinčiųjų“, kuriais naudojasi KGB, veiklą. Jie kalbėjo, jog KGB siekia, kad tikintieji patys pasmerktų „reakcingus“ kunigus.

LSSR KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus vyr. operatyvinis įgaliotinis mjr. V. Pakrosnis 1985 02 07 surašė 4 puslapių pažymą apie 1985 01 28 įvykusį susitikimą su agentu Jaku. Užduotyje akcentuojamas agento poveikis vienam įtakingam vyskupui. Rašoma:

<...> kadangi jis [...] agentu pasitiki ir priimdamas sprendimus su juo tariasi, nesukeliant įtarimo, jam [tam vyskupui] daryti teigiamą įtaką, kad jis būtų apsaugotas nuo kunigų ekstremistų įtakos bei neapgalvotų veiksmų valdant vyskupiją ⁹³.

Iš kun. J. Zdebskio operatyvinės bylos DOR Nr. 242 šeštojo tomo matyti, kiek daug buvo įrengta slapto klausymosi vietų įtariamųjų Kronikos leidyba butuose. Šiame kelių šimtų lapų storio tome yra įrišti vadinamieji slapto klausymosi memorandumai, t. y. tos klausymosi vietos, kuriose buvo kalbama konkrečiai apie kun. J. Zdebskį. Iš memorandumų konteksto matyti, kad čia nėra medžiagos apie daugelį kitų su pogrindžio spauda susijusių asmenų. Medžiaga, tiesiogiai nesusijusi su kun. J. Zdebskio asmeniu, nebuvo įtraukta į šį tomą. Nėra abejonės, kad ji nebuvo išmesta, o įdėta į anų sekamųjų operatyvines bylas, kurios, deja, nėra išlikusios.

Neabejotina, kad ir slaptos kratos (priemonė D) buvo darytos ne tik Rudaminos bažnyčioje (kur klebonavo kun. J. Zdebskis), ne tik Mistiko (kun. L. Kunevičiaus), kun. K. Vasiliausko, bet ir kitų įtariamųjų Kronikos leidyba butuose (žinoma, jeigu tik juos palikdavo kad ir neilgam tuščius).

Prieš „kunigus reakcionierius“, ypač įtariamus esant Kronikos leidėjais, buvo imtasi šmeižtų ir kompromitavimo kampanijos - stengtasi apšaukti juos karjeristais, norinčiais išgarsėti, kad esą tikėjimo kankiniai, apskelbti Bažnyčios vienybės skaldytojais ir jos teisės (kanonų) laužytojais.

KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje išsiskiria vienas iš jų tikslų: neutralizuoti Kronikos įtaką čia, vietoje, duoti joje skelbiamiems faktams atkirtį ir ją diskredituoti. Ypač didelis dėmesys kreipiamas į tuos Kronikoje paskelbtus faktus, apie kuriuos pranešdavo Vakarų radijo stotys; kitiems, tik Kronikoje užfiksuotiems įvykiams didelio dėmesio neteikiama. Tai logiška ir suprantama: apie pirmuosius girdėdavo milijonai žmonių, o apie antruosius pasiskaitydavo tik būrelis Kronikos platintojų patikėtinių. Dėl to, kad Kronikoje paskelbti ir ypač per Vakarų radiją transliuoti faktai būtų paneigti, KGB darydavo dvi, tris, o kartais ir daugiau agento pateiktų Kronikos numerio fotokopijų ar erakopijų. Iš tų kopijų būdavo iškerpami reikalingi paneigti straipsniai ir siunčiami tos vietovės, apie kurią rašoma, KGB miesto skyriui ar rajono poskyriui. Šis padalinys privalėdavo pasistengti ne tik nustatyti informacijos autorių (kas jiems retai pavykdavo), bet ir suorganizuoti to straipsnio faktų paneigimą. Kaip tai buvo daroma, daugeliui žinoma. Pavyzdžiui, dėl to, kad paneigtų Kronikoje paskelbtą žinią apie mokinių persekiojimą už religinius įsitikinimus ar praktiką, būdavo sušaukiamas tos mokyklos moksleivių ir mokytojų (klasės ar visos mokyklos) susirinkimas, kur į šuns dienas išdedami tokie „melagiai ir akiplėšos mokiniai“ ir „įrodoma“, kad jie buvę ne persekiojami, o tik švelniai auklėjami.

Pagal pasiųstas iškarpas LSSR KGB iš savo miestų skyrių ir rajonų poskyrių reikalaudavo oficialaus juridinio „tyrimo“. Kronikos pranešime minimų asmenų apklausą paprastai atlikdavo vietos KGB tardytojai (kartais komandiruoti iš Vilniaus). Nežinoma, kur ir kam buvo panaudojami bei kur komplektuojami tų apklausų protokolai. Jų kopijų yra Kronikos leidėjų ir daugintojų baudžiamosiose bylose. Šios apklausos ataustos akivaizdžiai šališkais sovietinių pareigūnų išteisinimo, o nukentėjusių tikinčiųjų apkaltinimo siūlais. Kodėl tai daryta, kam buvo reikalingas šis Kronikoje skelbtų faktų juridinio patikrinimo farsas, nėra visai aišku. Gal todėl, kad kaltinamiesiems dėl Kronikos leidybos būtų galima inkriminuoti „šmeižtą prieš tarybinę tikrovę“, o pasitaikius progai ar suorganizavus kokią akciją - pasauliui pateikti oficialius „dokumentus“, įrodančius, kokie neteisingi yra Kronikoje aprašyti ir per Vakarų radiją pagarsinti faktai. Tačiau svarbiausias tikslas būdavo nustatyti, kas pateikė informaciją ir kaip, per ką faktai pasiekė Kroniką.

Labai daug duomenų, iliustruojančių šį KGB darbą, yra P. Plumpos, V. Jaugelio, P. Petronio ir kitų dėl Kronikos teistųjų baudžiamojoje byloje. Čia du tomai (13 ir 14, kiekvienas per 300 lapų) skirti beveik vien Kronikos 1-7-ajame numeriuose skelbtų ir per Vakarų radiją pagarsintų faktų „tikrinimui“. (Tiesa, tai daugiausia tik kopijos apklausų protokolų; originalai, matyt, buvo laikomi kur kitur.)

Pavyzdžiui, šios baudžiamosios bylos 14-ajame tome yra „tikrinamas“ Kronikos 7-ajame numeryje paskelbtas įvykis, kai 1972/73 mokslo metais Miežiškių vidurinėje mokykloje mokiniai buvo verčiami stoti į komjaunimą, o dėl tikėjimo persekiojami. Kaip uoliausi šitos akcijos veikėjai nurodomi 11 -os klasės vadovė, komjaunimo sekretorė, du mokytojai ir LKP rajono komiteto sekretorė. Pastaroji šantažavo ne tik tikinčiuosius mokinius, bet užrašė ir Miežiškių klebono pamokslą. Visa tai buvo svarstyta slaptame mokytojų susirinkime. 1974 05 23 LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkas plk. E. Kisminas rašo raštą KGB Panevėžio MS viršininkui pplk. J. Martinkevičiui, kad patikrintų, ar faktai teisingi ir kas galėjo surinkti tokias žinias bei perduoti jas Kronikos leidėjams⁹⁴.

Užvirė darbas: norint nustatyti, kas perdavė žinias apie šį mokytojų susirinkimą, buvo tardomi mokytojai, o moksleiviai įpareigoti sekti vieni kitus. Partijos rajono komiteto sekretorė ir propagandos skyriaus vedėjas, komjaunimo komiteto instruktorė ir Ramygalos ateistų atstovas kvietė ir tardė tikinčiųjų mokinių tėvus, lankėsi pas juos namuose, priekaištavo dėl kambariuose esančių kryželių, grasino, kad dėl to pensininkai negausią pensijų. Tarybinio ūkio (sovchozo) kontoros darbuotojai buvo įspėti, kad dėl bažnyčios lankymo būsią atleisti iš darbo. Apylinkės pirmininkė sekdavo, kas eina į bažnyčią ir tuos pajuokdavo, o ūkio vadovui Valaičiui partijos rajono komitetas įrašė papeikimą dėl to, kad leido klebonui nusipirkti butą.

KGB Panevėžio MS viršininkas J. Martinkevičius 1974 06 19 rašo LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkui E. Kisminui raštą, kuriame praneša, kad 1973 m. gegužės mėn. partijos Panevėžio rajono komitetas Miežiškių vidurinėje mokykloje ir Miežiškių sovchoze viso labo atliko sociologinius tyrimus, kaip visuomeninės organizacijos atlieka savo darbą. Tam buvęs pasitelktas tarybinis ir partinis aktyvas. Taigi Kronikoje faktai esą iškreipti ir šmeižikiški. Prideda R. Smetonienės, A. Kristučio, G. Marmokienės, A. Gudienės, I. Bučytės (Rajunčienės), V. Valaičio, J. Šakalio ir B. Gobriūnienės apklausų protokolus, kuriuose įrodoma, kad „faktai iškraipyti“. Baigdamas konstatuoja, kad pravestų apklausų metu nenustatyta, kas galėjo medžiagą surinkti ir perduoti „Kronikos“ leidėjams ⁹⁵.

Tais pačiais metais KGB Utenos miesto skyrius „tiria“ Kronikos 7-ajame numeryje aprašytą faktą, jog Kuktiškių aštuonmetės mokyklos tikinčiosios mergaitės buvo išjuoktos ir persekiojamos dėl to, kad per Velykas bažnyčioje barstė gėles. Jų karikatūros buvo iškabintos mokyklos sienlaikraštyje, o pačios baramos ir bauginamos. Barstyti gėles jas išmokiusiai kolūkio darbininkei Veronikai Katinienei kolūkio pirmininkas grasino atimsiąs žemės sklypą, neduosiąs ganyklos ir pašaro. Čia taip pat pridedami KGB atliktų apklausų protokolai, kur „įrodomas faktų iškraipymas“ ⁹⁶.

Kratų metu paimtos ne tik Kronikos, bet ir kitos literatūros „ideologinį žalingumą“ KGB taip pat įformindavo juridiškai. Antai Lelioto Gyvenimo problemos sprendimas, Leonardo Andriekaus Saulė kryžiuose, Antano Maceinos Bažnyčia ir pasaulis, Pasaulėžiūros klausimai, Ką apie Dievą sako šiuolaikiniai mokslininkai, kun. J. Zdebskio paskutinis žodis jo antrojo teismo metu Tarp dviejų įstatymų - Teisė gyventi, kai draudžiama gimti ir kitų „ideologinį žalingumą“ dažniausiai nustatydavo KGB pakviesti „ekspertai istorikai“ Jonas Aničas arba Juozas Jarmalavičius.

Minėtos baudžiamosios bylos 13-ajame ir 14-ajame tomuose yra Kronikos 1-7-ajame numeriuose skelbtų faktų tyrimas ir jų „šmeižikiško charakterio“ nustatymas ne tik Panevėžio bei Utenos, bet ir Kauno, Zarasų, Lazdijų, Švenčionių, Šakių, Kapsuko, Tauragės, Prienų, Biržų ir kituose rajonuose bei miestuose. Kad visų Kronikos numerių fotokopijos arba erakopijos yra sukarpytos, rodo, jog visų miestų ir rajonų

KGB apžiūros protokolo faksimilė. (LVA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 14, 1. 93)

KGB padaliniai turėjo pakankamai darbo - nustatyti, kas žinių autoriai, organizuoti joms „atkirtį“ vietinėje spaudoje, darbo kolektyvuose, mokyklose, ligoninėse ir t. t.

KGB surinktoje Kronikos dokumentikoje (Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose) ant Kronikos dokumentų yra palyginti mažai KGB vadovybės nuorodų dėl atskirų faktų tikrinimo; reikia manyti, kad „tikrinimai“ buvo daromi nuolat ir sistemingai, todėl tokios rezoliucijos ir nebuvo reikalingos. Galima paminėti vieną kitą.

Kronikos 52-ojo numerio aplanke yra sudarytas šiame numeryje skelbtų rajonų sąrašas, kuriame nurodyta, į kokius rajonus ir miestus siųsti „tikrinti“. Tai, matyt, tipinė, visiems numeriams būdinga faktų „tikrinimo ir paneigimo“ priemonė. Kad faktai būtų „paneigti“, kartais talkindavo ir KGB centras iš Vilniaus. Prie Vatikano radijo pranešimo pagal Kronikos 54-ojo numerio (1982 08 15) straipsnį, kur pateikiamas Tverų vidurinės mokyklos tikinčiųjų mokinių tėvų protestas mokyklos direktorei dėl to, kad jų vaikai mokykloje persekiojami dėl tikėjimo, yra LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko rezoliucija 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkui J. Radzevičiui, kurioje rašoma: Yra susitarta su ministru Rimkum [tuometiniu švietimo ministru], kaip pravesti kontrapriemonę prieš šių melo kampaniją. (Kaip tai būdavo daroma - kaip balta būdavo paverčiama juoda ir atvirkščiai - minėjome anksčiau.)

Kronikos 64-ojo numerio (1984 m. lapkričio mėn.) žinių pranešimus per Laisvosios Europos ir Amerikos balso radijo stotis buvo pavesta tikrinti V. Šiaudiniui, V. Čekeniui, P. Vozbutui ir su tikrinimo rezultatais supažindinti tardytoją T. Lazarevičių. Kagėbistų suaktyvėjimas šiuo laikotarpiu suprantamas: kadangi areštavus kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių (kuriuos jie laikė pagrindiniais Kronikos inspiratoriais, o gal ir leidėjais) Kronikos leidyba ir perdavimas į Vakarus nenutrūko, todėl toliau reikėjo intensyviai ieškoti jos redakcijos. Kronikos tolesnis egzistavimas rodė jų bejėgiškumą, diskreditavo jų veiklą prieš savo vadovybę Maskvoje. Ties šiame numeryje esančiu teiginiu, kad per 13 gyvavimo metų Kronika įrodė savo patikimumą, yra tulžinga (atrodo, H. Vaigausko) rezoliucija: Drg. Radzevičiau, kartu su drg. Lazarevičiumi reikia ruošti atkirtį, kuriuo paneigti „Kronikos“ informacijos patikimumą. Galima panaudoti faktus iš Kazimiero jubiliejaus švenčių.

Dar svarbesnė užduotis buvo nustatyti straipsnių autorius. Šiam tikslui būdavo pasitelkiamos visos KGB miesto skyriaus (ar rajono poskyrio) agentūrinės, operatyvinės ir techninės priemonės. H. Vaigauskas, analizuodamas iš agento Žilvino (Šiauliuose) gautą Kronikos 58-ąjį numerį, rašo: Dėl kun. Plioraičio pareiškimo. Aišku, kad jis įdėjo šį „kūrinį“. Būtinai pareikalauti pasiaiškinimo profilaktikos metodu. (Skaitykime [jį] kaip „Kronikos“ bendradarbį.) Kur KGB gerai dirba, gali prispausti kunigą. Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kas yra Kronikos žinių autoriai ir spaudė savo darbuotojus, kad šie prispaustų ir užčiauptų „reakcionierius“.

Iš KGB užrašytų ant 64-ojo Kronikos numerio komentarų atrodo, kad baudžiamojon atsakomybėn buvo numatoma patraukti ir kun. A. Šeškevičių SJ. Prie šio numerio yra teisininko (KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininko) V. Urbono išvada dėl šiame numeryje minimo kun. A. Šeškevičiaus „nusikaltimo“. Urbonas pripažįsta, kad nors nusikaltimas teisiškai yra pagrįstas - kun. A. Šeškevičiaus samprotavimai yra idėjiškai žalingi, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas baudžiamajai ar administracinei atsakomybei ir pataria operatyvininkams lanksčiau ir išradingiau dirbti.

Nemažą kagėbistų susierzinimą sukėlė Vatikano radijo iš Kronikos 71-ojo numerio (1986 08 15) perduota žinia, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis susitikime su Katalikų Bažnyčios hierarchais priekaištavo, jog jie deramai nereagavo į valdžios padarytas Bažnyčiai nuolaidas. KGB parūpo, kas iš hierarchų palaiko ryšius su „reakcionieriais“, ir įsirašo užduotį: išsiaiškinti, kas perduoda „Kronikai“ šią informaciją.

Kaip matyti, visą laiką KGB intensyviai dirbo, norėdama nustatyti Kronikoje skelbtų (ir ypač per Vakarų radijo stotis paskleistų) žinių autorius, šių žinių plaukimo į Kroniką kanalus, jos leidėjus, perdavimo į Vakarus būdus ir t. t., kad po to operatyvinėmis ar represinėmis priemonėmis galėtų Kroniką likviduoti ar bent prislopinti jos skleidžiamą tiesos žodį.

¹DON (rus. - dielo operativnogo nabliudenija) - operatyvinio stebėjimo byla.
²DGOR(rus. - dielo grupovoi operativnoi razrabotki) - grupinio operatyvinio tyrimo byla.
³ DOP(rus. - dielo operativnoi praverki) - operatyvinio patikrinimo byla.
⁴ DOR(rus. - dielo operativnoi razrabotki) - operatyvinio tyrimo byla.
⁵ LYA. Op. b. DOR. Nr. 242. T. 3, 1. 304, 305.
⁶ Ten pat. T. 4, 1. 265.
⁷ LYA. F. K-l. Ap. 10. B. 1, 1. 80, 81.
⁸ Laisvės kovų archyvas. Nr. 11, 1. 143-149.
⁹ Plačiau apie tai ir.: Vidas Spengla. Akiplėša. Vilnius, 1996, p. 17, 18.
¹⁰ LYA. DOR Nr. 242. T. 2, 1. 100.
¹¹ Ten pat, 1. 262-273.
¹² Ten pat, 1. 281-290.
¹³Ten pat. T. 3, I. 38.
¹⁴ Ten pat, 1. 51-76.
¹⁵ LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 4, 1. 11.¹⁶ LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 201, 1. 89-103.
¹⁷ LYA. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 4-7.¹⁸Ten pat. T. 3, 1. 164.¹⁹Ten pat, 1. 190.²⁰Ten pat, 1. 204.²¹Ten pat, I. 220.
²² LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 201, 1. 104-136.
²³ LYA. DOR Nr. 242. T.3, 1. 224.²⁴Ten pat, 1. 228, 229.
²⁵ Ten pat, 1. 246-248.²⁶Ten pat, 1. 257.²⁷Ten pat, 1. 259.
²⁸ Ten pat, 1. 68, 269.
²⁹ Ten pat. T. 4, 1. 25-32.
³⁰ Ten pat, 1. 87-89.
³¹ Ten pat, 1. 60.³²Ten pat. T. 5, 1. 33, 34.³³Ten pat, 1. 99, 100.
³⁴ Ten pat, 1. 123.
³⁵ LYA. Kun. A. Svarinsko baudž. byla Nr. 09-2-003-83 (arch. Nr. P-14241- LI) ir kun. S. Tamkevičiaus baudž. byla Nr. 108 (arch. Nr. P-16577-LI).
³⁶LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 2, 1. 82-119.
³⁷ Ten pat, 1. 106.³⁸Ten pat, 1. 106, 120-126 ir Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 2, 1. 195-244.³⁹Ten pat. Op. b. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 46.
⁴⁰ Saugumiečiai prašovė pro šalį: Restauratoriaus nepavyko nei užverbuoti, nei sukompromituoti.⁴¹Priemonė neįvardyta, bet TSRS KGB sankcijos reikėdavo tik vadinamosioms spec, priemonėms, kokia, pavyzdžiui, buvo įvykdyta kun. Juozui Zdebskim: 1980 m. jį chemiškai nudegino ir bandė jam inkriminuoti venerinę ligą.⁴²LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 148-151.
⁴³ Ten pat. T. 1, 1. 56-56c.⁴⁴Ten pat. T. 5, 1. 146.
⁴⁵ Ten pat. T. 1, 1. 159.⁴⁶Ten pat, 1. 166.⁴⁷Ten pat, 1. 127, 128.
⁴⁸LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1. 130.⁴⁹Ten pat, 1. 115-261.⁵⁰Ten pat. T. 5, I. 263-266.
⁵¹ Ten pat, I. 303-305.⁵²Ten pat, 1. 306, 307.⁵³Ten pat. T. 7, 1. 73.⁵⁴Nelegaliu jie vadindavo baigusį pogrindinę kunigų seminariją.⁵⁵LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 8, 1. 22, 23.
⁵⁶ Ten pat. T. 1, 1. 92-126.⁵⁷Ten pat. T. 7, 1. 81-132.⁵⁸Ten pat. T. 5, 1. 137.
⁵⁹ Ten pat. T. 5, 1. 236-238.
⁶⁰ Ten pat, 1. 270, 271.
⁶¹ Ten pat. T. 6. 1. 122-123.⁶²Ten pat, 1. 200-205.⁶³Ten pat, I. 206-217.
⁶⁴ Ten pat. T. 4, 1. 148.⁶⁵Ten pat. T. 5, 1. 14.⁶⁶Ten pat. T. 4, 1. 199.⁶⁷Ten pat. T. 5, 1. 30.⁶⁸Ten pat. T. 1, 1. 150.
⁶⁹ Ten pat. T. 8, 1. 126-131.
⁷⁰ Ten pat. T. 4, 1. 246, 247.⁷¹Ten pat, 1. 253-255.⁷²Ten pat. T. 1, 1. 107-110.
⁷³ LYA. F. K-l. Ap. 15. B. 4359/3, I. 1.
⁷⁴ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 5, 1. 5, 6.
⁷⁵ Ten pat. T. 4, I. 68, 69.⁷⁶LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 210, 1. 200-202.
⁷⁷ LYA. Op.b. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 19.⁷⁸Ten pat, I. 17.⁷⁹LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 229, 1. 236-238.
⁸⁰ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 6, 1. 109-117.⁸¹Ten pat, 1. 200-208.⁸²Ten pat. T. 1, 1. 231, 232.
⁸³ Ten pat. T. 8, 1. 1, 2.
⁸⁴ Ten pat. T. 6, 1. 2.
⁸⁵ Ten pat. T. 4, I. 253-255.⁸⁶Ten pat. T. 6, I. 50-58.
⁸⁷ Ten pat. T. 8, 1. 221, 222.
⁸⁸ LYA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 2, 1. 27, 28.
⁸⁹ Ten pat. T. 3, I. 273.⁹⁰Ten pat, 1. 274.
⁹¹ Ten pat. T. 5, 1. 170-172.⁹²Ten pat. T. 1, 1. 87.
⁹³ Ten pat. T. 8, I. 83, 84.
⁹⁴ LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 14, 1. 1.
⁹⁵ Ten pat, 1. 5.⁹⁶Ten pat, 1. 49-60.

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJAI
IR REPRESIJOS PRIEŠ JUOS

1. Pirmasis KGB bandymas susidoroti su LKB Kronika

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika buvo pradėta leisti 1972 m. kovo 19 d., o tų pačių metų liepos 5 d. LSSR prokuratūra jai pradėjo baudžiamąją bylą. Bylą tirti buvo pavesta LSSR KGB.

Be abejo, KGB jau iki tol stengėsi nustatyti Kronikos pasirodymo aplinkybes - jos straipsnių autorius, leidėjus, informacijos šaltinius ir kt., tačiau, prokuratūrai priėmus sankciją, šis tyrimas įgijo oficialų, teisišką pagrindą. Per pusantrų metų KGB darbuotojams, matyt, pavyko šį tą nustatyti, nes LSSR KGB Tardymo skyriaus viršininkas plk. E. Kisminas 1973 12 14 rašo SSRS KGB Tardymo skyriaus viršininkui gen. ltn. A. Volkovui ataskaitą apie Kronikos bylą. Jis rašo, kad iki šiolei išleista 7 Kronikos numeriai. Šeši numeriai persiųsti į užsienį. Kronika spausdinama rašomosiomis mašinėlėmis, dauginama ERA ir rotaprintu. Šie dalykai nustatyti operatyviniu tyrimu (sekimu, šnipinėjimu ir kt. priemonėmis) bei per tardymus. Toliau E. Kisminas rašo:

Suderinus su Lietuvos Komunistų partijos Centro komitetu ir KGB bei sankcionavus respublikos prokurorui, buvo numatyta 1973 m. lapkričio 19 d. pradėti realizuoti operatyvines bylas, atliekant kratas pas pagrindinius tyrimo objektus: kun. Algimantų Keiną, kun. Jonų Bukauskų, kun. Jonų Lauriūnų, taip pat pas Povilų Petronį, Petrų Plumpą, Jonų Stašaitį, Janinų Lumbienę, Juozų Urbonų, Juozą Tarnauską, Jonų Špoką, Vytautą Vaičiūną ir kitus.

<...> Atlikta 51 krata, kurių metu paimti 2 dauginimo aparatai ERA, 4-erios spausdinimo staklės, 15 rašomųjų mašinėlių, apie 600 kg linotipinio šrifto, apie 30 egz. įvairių „Kronikos“ numerių ir 780 jos išspausdintų lapų, apie 3700 lapų kito pobūdžio nelegaliai išleistos religinės literatūros, 130 ideologiškai žalingos literatūros knygų, apie 300 kg popieriaus, 6 presai ir 5 specialūs įrišimo peiliai, 140 kg išspausdintų religinės literatūros lapų ¹.

Toliau ataskaitoje rašoma, kad 1973 11 22 areštuotas Povilas Petronis. Kratų metu pas Kazį Gudą ir Adolfą Patriubavičių paimtos dvi P. Petroniui priklausančios EROS. Pas Juozą Veprauską, Joną Špoką ir Algimantą Razbicką paimtos taip pat P. Petroniui priklausančios spausdinimo staklės, rasti jo archyvai.

Tą pačią dieną areštuotas Petras Plumpa. Jis kaltinamas antisovietinės literatūros gamyba ir platinimu, vertimusi uždraustu amatu (poligrafija) ir fiktyvaus paso padirbdinimu. P. Plumpa kaltas neprisipažino ir tardomas atsisakė duoti parodymus.

Tą pačią dieną areštuotas Adolfas Patriubavičius, Algimantas Razbickas; jie kaltinami spausdinimo staklių laikymu ir įvairios literatūros spausdinimu.

1973 m. gruodžio 4 d. areštuotas Jonas Stašaitis. Jis pas Zenoną Urbaną buvo įrengęs spausdinimo stakles.

Tardymo tikslas - nustatyti LKB Kronikos spausdinimo ir platinimo iniciatorius. Tardė kpt. Markevičius (grupės vadovas), YSB ² vyr. tardytojas mjr. Liniauskas, kpt. Pilelis, kpt. Marcinkevičius, leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Daiktiniams įkaičiams apžiūrėti sudaryta 10-ies operatyvinių darbuotojų grupė ³.

LSSR KGB archyve yra ši 16 tomų baudžiamoji byla. Povilas Petronis ir kiti iš pradžių baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti tiriant baudžiamąją bylą Nr. 345. Ši byla, kaip rašoma KGB dokumentuose, pradėta dėl gaminimo ir platinimo „LKB Kronikos“, kurioje skleidžiami šmeižikiški prasimanymai, žeminantys tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką.

Šioje byloje baudžiamojom atsakomybėn patraukti Povilas Petronis, Petras Plumpa, Jonas Stašaitis, Adolfas Patriubavi-čius, Algimantas Razbickas, Boleslovas Kulikauskas ir Jonas Ivanauskas. SSRS generalinis prokuroras R. Rudenko šios bylos tyrimą ir kaltinamųjų areštą paskutinį kartą pratęsė 1974 m. gegužės 15 d. iki rugpjūčio 22 d.⁴ Vėliau tiriant šią bylą baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti dar Juozas Gražys ir Virgilijus Jaugelis. Jie areštuoti LSSR KGB 5-ajai tarnybai tiriant grupinę operatyvinio tyrimo bylą (DGOR) Nr. 8 (KGB archyve jos nėra).

1974 08 07 nutartyje rašoma, kad parengtinio tardymo metu nustatyta, jog P. Petronis, P. Plumpa, J. Stašaitis, A. Patriubavičius ir V. Jaugelis šioje byloje susiję kaip nelegaliai leidę ir platinę LKB Kroniką; tardymo eigoje visų, išskyrus J. Gražio, nusikaltimai nustatyti, todėl jie išskirtini iš baudžiamosios bylos Nr. 345 ir prijungtini prie baudžiamosios bylos Nr. 395, kurioje buvo kaltinamas A. Patriubavičius, nes, kaip paaiškėjo, jie bendradarbiavo gamindami „nelegalią ir šmeižikišką literatūrą“. Parengtinis tardymas pavestas vyr. tardytojui mjr. Markevičiui. Taip beveik metus buvę baudžiamosios bylos Nr. 345 kaltinamaisiais jie (išskyrus J. Gražį) tapo baudžiamosios bylos Nr. 395 kaltinamaisiais. Iš baudžiamosios bylos Nr. 345 išskirta 790 dokumentų ir prijungta prie baudžiamosios bylos Nr. 395 (yra visas jų sąrašas⁵).

Visa tai, apie ką E. Kisminas rašė į Maskvą minėtoje ataskaitoje, daug išsamiau atsiskleidžia skaitant šią bylą.

Kaip nurodyta E. Kismino rašte, pagal Lietuvos KP CK ir prokuratūros sankciją, akcija tikrai pradėta 1973 11 19. Tą dieną Povilas Petronis sulaikytas, o kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta lapkričio 22 d. Petras Plumpa sulaikytas 1973 11 20, o suėmimas paskirtas taip pat 22 dieną. Adolfas Patriubavičius sulaikytas 1973 11 20, o kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta lapkričio 22 d. Jonas Stašaitis suimtas ir kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta 1973 12 04. Virgilijus Jaugelis suimtas ir kardomoji priemonė - suėmimas - paskirta 1974 04 09.

Iš kai kurių šių asmenų tardymų protokolų paaiškėja Kronikos ir kitos pogrindžio religinės bei patriotinės literatūros gamybos, dauginimo ir platinimo faktai. (Su sarkazmu galima pasidžiaugti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: jei visi tardomieji būtų taip laikęsi kaip Petras Plumpa ir Virgilijus Jaugelis, šiandien daugelį faktų vargu ar įmanoma būtų atsekti - jie nieko tardytojams neatskleidė.)

Kadangi, nepaisant atskirų asmenų laikysenos per tardymus, kiekvienas iš jų (išskyrus gal tik A. Patriubavičių) svariai prisidėjo ne tik prie Kronikos, bet ir kitos religinę bei išsivadavimo dvasią gaivinančios literatūros gamybos, dauginimo ir platinimo, apie kiekvieną pakalbėsime atskirai.

Jis buvo vyriausias metais, labai atsidavęs religinės literatūros spausdinimui ir platinimui. KGB, regis, irgi jį laikė vienu iš pagrindinių organizatorių. Jis gimęs 1916 10 22 Kupiškio r., Gumbelių kaime. Iki karo kurį laiką gyveno saleziečių vienuolyne Italijoje. Nuo 1954 m. dirbo medicinos felčerių punkto vedėju Semeliškėse ir Kasčiukiškėse. Nuo 1971 m., kai Raseiniuose milicija sulaikė vieną jo maldaknygių platintoją, jis ėmė slapstytis ir visas jėgas skyrė pogrindžio religinės literatūros

leidybai. Kai buvo suimtas, jį tardyti pavesta kapitonams Markevičiui (tardytojų grupės vadovui), Pileliui ir Marcinkevičiui, leitenantams Gasparavičiui, Balčiūnui ir Jurkštui. Paskui tardytojų grupė dar papildyta mjr. Liniausku, pplk. Petruškevičiumi ir vyr. ltn. Daugalu.

Povilas Petronis pogrindžio religinę literatūrą spausdinti pradėjo 1968 m., kai Žasliuose kun. dr. Juozas Stakauskas (miręs 1972 m.) jį supažindino su Kostu (Jonu Stašaičiu), iš kurio nusipirko spausdinimo stakles, šriftą ir pradėjo spausdinti maldaknyges Jėzus ir aš, nes maldaknygių ir katekizmų labai trūko. Spausdinti paragino kun. J. Stakauskas. Su J. Stašaičiu susitikdavo Kaune, Vaidoto g. Iš jo gavo maldaknygių - Jėzus ir aš, Aukštyn širdis, knygelių Jaunos sielos religinis auklėjimas, Aušros žvaigždė ir kt. Iš Stašaičio jis gavo nusidėvėjusią ERĄ. 1973 11 08 su Petru Plumpa ir Vytautu Vaičiūnu nuvyko pas Kauno rajono Šlienavos kaimo gyventoją Kazį Gudą, kur turėjo sumontuoti ir išbandyti tą ERĄ. Jos išbandymui paliko kun. St. Ylos knygą Dabarties žmogus ir rašomąja mašinėle išspausdintą knygelę Patarimai, kaip laikytis tardymo metu - ją buvo gavęs iš seno kauniečio teisininko Konstanto Kristučio, mirusio 1973 m. (Tardomieji dažnai „kaltę“ suversdavo mirusiam žmogui, norėdami išvengti išduoti kitus.) Vėliau, matyt, turimų KGB sekimo duomenų priremtas prie sienos, prisipažino, kad ERĄ parūpino Vytautas Vaičiūnas, o jos dalis laikė ir išvežė į Šlienavą iš Jono (Špoko) namų (Kaunas, Baršausko g. 5). Tai buvo jau antroji ERA, kuria buvo dauginama pogrindžio religinė spauda. Su Bronium (Petru Plumpa) sakosi pažįstamas nuo 1971 m., su Vytautu Vaičiūnu - nuo 1945 m., kai šis mokėsi Vytėnuose saleziečių progimnazijoje, kur P. Petronis mokytojavo. Jo rašomąją mašinėlę Moskva KGB paėmė 1973 11 20 kratos metu pas Konstanciją Skauradytę (Kaune, Rusų g. 11).

Iš KGB tardytojų pateikiamų klausimų matyti, kad jie žinojo daug adresų, ryšių, tik tiksliai nežinojo tų ryšių pobūdžio. Jie teiraujasi apie daugelį jų sekamų žmonių, sakysim, kokia jo pažintis su kun. J. Zdebskiu. Jis atsako, kad girdėjęs vieną jo pamokslą Prienuose. O pas Marijoną Vilkaitę-Šalčiuv vienę (Kaune, XIV Kranto g. 23) buvo įsirengęs spausdinimo stakles, kur išspausdino per 1000 maldaknygių Jėzus ir aš, 600-700 egz. brošiūros Aušros žvaigždė ir kt. Maldaknyges ir religinę literatūrą jis veždavo ir parduodavo daugiausia moterims (perpardavinėtojoms) net į Žemaitiją. Dažnai jį savo motociklu pavėžėdavęs Vytautas Vaičiūnas.

Iš tardymų protokolų paaiškėja jo daugiašakė veikla spausdinant religinę literatūrą. Antai jis nupirkęs Reginai Strašinskienei rašomąją mašinėlę (šiai sugedus, nupirkęs kitą). Ji išspausdinusi jo paties parašytą apybraižą Tragedija Dainavos šalyje (apie Danutę Burbaitę, vietoj išniekinimo pasirinkusią mirtį), Lietuviškojo charakterio problema, Žvilgtelėjus į gyveninių, Pirma pamoka, Ateistas bažnyčioje, Turininga pamoka ir kt.

Išaiškėja daug religinės literatūros įrišimo punktų: pas Juozą Urboną (Kaune, K. Markso g. 13-4), Antaną Pocių (Plungėje), Mariją Jasėnienę (Vievyje), Juozą Gražį (Kaune, Višinskio g. 44/7). Jis rūpinęsis, kad Petras Plumpa ir kiti pamokytų žmones įrišimo amato.

Kita ERA ilgą laiką dirbęs P. Plumpa. Ji buvo įrengta Kaune, Kalniečių g. 113. 1973 m. rugpjūčio mėn., kai saugumas jau lipo ant kulnų, P. Petronis surado ERAI kitą vietą - pas Ežerėlio (Kauno r.) gyventoją Adolfą Patriubavičių ir pasiūlė P. Plumpai ją pervežti. ERĄ anksti rytą Kalniečių g. 113 pakrovė pats P. Petronis ir Bronius (Bronius, Andrius, Kazimieras - tai vis konspiraciniai P. Plumpos vardai), o pervežė V. Puodžiukynas. Pas A. Patriubavičių ERĄ sumontavo ir su ja toliau dirbo P. Plumpa. Paskui dauginti pamokė ir A. Patriubavičių, perspėdamas, kad jį (Plumpą) gali greitai suimti. A. Patriubavičius padaugino Kronikos 6 numerį bei kelis egzempliorius 7 numerio. Įrišo Juozas Gražys.

Tardymų eigoje paaiškėja, kad spausdinimo stakles gamino Jonas Stašaitis (Vilniaus r., Salininkai). Iš viso jis pagamino 7-erias stakles. Penkerias iš jų perdavė P. Petroniui, šis savo ruožtu jas įrengė įvairiose vietose. Jo staklėmis maldaknygės Aukštyn širdis buvo spausdinamos Kaišiadorių r., Karsakų k. (spausdino Kriaučiūnienė). Kitos buvo įrengtos pas Algimantą Razbicką (Kaune, Pakopų takas 9-1). Buvo spausdinamos jo parašytos brošiūros Mūsų bočių takais, Jaunos sielos religinis auklėjimas. Pastarąją spausdino J. Stašaičio padarytomis staklėmis Liudas Brukštas (Vilniuje, L. Giros g. 41-4).

Kratų metu pas Algimantą Razbicką ir Joną Špoką KGB surado daug P. Petronio knygų (pasak jų - jo archyvą).

Su Jonu Stašaičiu Povilas Petronis irgi buvo pažįstamas nuo tų laikų, kai dirbo saleziečių vienuolyno progimnazijoje Vytėnuose (1945 m.), o Andrių (P. Plumpą) pažinojo tik nuo 1971 m., kai šis vedęs apsigyveno su žmona Kaune pas Marijoną Vilkaitę-Šalčiuvienę.

Andrius labai daug padėjo: Kaišiadorių r., Karsakų k. jis pamokė staklėmis spausdinti Kriaučiūnienę ir Pamarnackaitę. Su P. Plumpa ir J. Stašaičiu bendrai veikė 1968-1973 m. Viename iš priešpaskutinių tardymų P. Petronis pasakė: Minėtą nelegalų darbą [t.y. spausdinimą, dauginimą, platinimą] dirbu ne pasipelnijimo tikslais, o dėl savo idėjinių įsitikinimų. Joje [rastoje jo užrašų knygelėje] nurodžiau, kad Jonas Stašaitis, kuris išleido pirmąją produkciją, taip pat dirba ne tik už pinigus, bet ir iš pasiaukojimo ⁶.

Apie jo gyvenimą ir veiklą šioje byloje sužinome tik iš kaltinamųjų ar liudytojų apklausų protokolų; jis pats labai santūrus - į daugumą tardytojų klausimų atsisako atsakyti. Jį sulaikė 1973 11 20 LSSR KGB vyr. tardytojas kpt. J. Marcinkevičius Kaune. Po poros dienų jam skiriama kardomoji priemonė - suėmimas dėl to, kad

siekdamas susilpninti tarybinę valdžią, pradėjo gaminti ir platinti literatūrą, kurioje skleidžiami tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminantys šmeižtiški prasimanymai. Be to, 1970 m. suklastojo savo pasą ir nuo to laiko gyvena svetima Pluiros pavarde⁷.

1973 11 19 jo žmonos bute (Kaune, Basanavičiaus al. 50-208) kratos metu rasta Kronikos 7 numerio atskirų lapų lietuvių ir rusų kalbomis, 2 metalo lapai, 7 užrašų knygelės. (Jis Kronikos 7 numeryje esantį Kreipimąsi į mokytoją vertė į rusų k.)

Areštuotojo anketos duomenys: Petras Plumpa gimęs 1939 m. sausio 6 d. Rokiškio r., Suvainiškio kaime. 1958 m. nuteistas 7-eriems metams lagerio už tai, kad priklausė jaunimo (daugiausia iš Pandėlio) pogrindinei organizacijai Laisvę Lietuvai. Turi du vaikus: sūnų Tomą ir dukterį Teresę. Plačiau apie jo gyvenimą sužinome iš 1974 02 20 jo rašyto pareiškimo tardytojui kpt. Lazarevičiui: kaip jam, grįžusiam iš lagerio, nuo 1966 m. saugumas ir milicija neleido niekur įsiregistruoti ir dirbti net paprasčiausiu juodadarbiu. Iš paskutinės darbovietės - Kauno Žemprojekto irgi saugumo ir milicijos buvo priverstas išeiti. Nuo to laiko jis pradėjęs dirbti privačiai. Toliau jis rašo:

Dabartinė mano bylos eiga rodo, kad yra panašiai elgiamasi ir su kitais žmonėmis, kurie turėjo nelaimės su manimi bendrauti, o tuo labiau su tais, kurie man kuo nors yra padėję. Todėl aš būčiau didelis niekšas, jei apie savo pažįstamus tardytojui duočiau kokių nors žinių, nes aš neturiu moralinės teisės daryti nemalonumų tiems žmonėms, kurie palaikė mano fizinį ir moralinį gyvenimą per tuos visus diskriminavimo metus. Šis mano nusistatymas yra galutinis ir jis nepasikeis nei tardymo, nei teismo metu, nebent žmonės patys norėtų, kad apie juos liudyčiau ⁸.

KGB surinko apie jo gyvenimą daug dokumentų: pirmiausia peržiūrėjo 1958 m. Laisvę Lietuvai organizacijos grupinę baudžiamąją bylą Nr. 44614/3, padarė teismo nuosprendžio jam išrašą, surinko duomenis, kur buvo įregistruotas ir kuo dirbo grįžęs po pirmojo įkalinimo, padarė 1970 05 30 santuokos akto įrašo kopiją, surinko duomenis apie žmonos darbą. Byloje įsegti vaikų gimimo aktų įrašų nuorašai, jo 1973 10 17 pareiškimas Mordovijos ASSR vidaus reikalų ministerijai, kad grąžintų 1970 m. jiems pasiųstą jo pasą, nes jautėsi turįs teisę savęs nelaikyti SSRS piliečiu (milicija neleido įsiregistruoti Vilniuje, o SSRS konstitucija garantuojanti piliečių teisę pasirinkti gyvenamąją vietą) ir kt. Yra labai įdomus 1973 09 22 jo pareiškimas Kauno miesto Lenino rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkui, kur išdėstyta motyvacija, kodėl jis negalėjo dirbti valstybinėse įstaigose ar įmonėse ir todėl 1973 09 18 Plungės rajono milicijos sulaikytas Rietave (drauge su kun. Juozu Zdebskiu ir Virgilijum Jaugeliu) buvo pripažintas valkataujančiu. Čia paaiškina ir savo Plumpos pavardės perdirbimo į Pluiros motyvus (rus. Plumpa ir Pluira - reikėjo pakeisti tik vieną - m - raidę): kad jo šeimos nepersekiotų jo praeities „uodega“, kaip persekiojo jį⁹.

1973 11 28 nutarimu jam paskirti tardytojai: YSB vyr. tardytojas mjr. Liniauskas, vyr. tardytojai kapitonai Pilelis, Marcinkevičius ir tardytojai leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Vėliau dar pridėjo vyr. tardytoją kpt. La-zarevičių bei YSB vyr. tardytoją pplk. Petruškevičių bei vyr. ltn. Daugalą. Pirmojo tardymo (1973 11 20) metu P. Plumpa dar šį tą papasakoja apie savo gyvenimą - kaip 1962 m. lageryje tapo sąmoningu tikinčiuoju. Tačiau kai kalba pakrypsta apie Kroniką, jis iš karto pateikia savo sukurtą versiją, kad 5, 6 ir 7 numerius gavo iš kažkokio Stanislovo Vilniaus krašte. Apie Kronikos gamybą ir platinimą jis nieko nežinąs. Nepaisant to, 1973 11 29 parašomas nutarimas patraukti jį kaltinamuoju dėl to, kad, siekdamas susilpninti tarybų valdžią, gamino ir platino LSSR teritorijoje literatūrą, kurioje skleidžiami tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminantys šmeižikiški prasimanymai. Ir priduriama,

Ežerėlyje (Kauno r.) P. Plumpos įrengta ERA, su kuria dauginta LKB Kronika. (Iš buv. KGB archyvo)

kad P. Plumpos padarytus nusikaltimus patvirtina liudytojų (bet ne jo paties) parodymai bei daiktiniai įrodymai. Tą pačią dieną tardytojui kpt. Marcinkevičiui ir prokurorui J. Bakučioniui perskaičius šį kaltinimą, P. Plumpa pasakė: Dėl pareikšto man kaltinimo aš nieko nenoriu paaiškinti ir jokių parodymų neketinu duoti. Jeigu manysiu, kad tai reikalinga, duosiu parodymus teisme ¹⁰.

Tardomas dėl EROS montavimo ir darbo su ja pas A. Patriubavičių, dėl bendradarbiavimo su P. Petroniu, jis atsisako patvirtinti net tada, kai tie (ir Patriubavičienė) akistatoje jį atpažįsta. Tardomas dėl kun. J. Zdebskio, V. Jaugelio ir jo sulaikymo Rietave (1973 09 18) atsisako apie juos ką nors pareikšti: <...>jie manęs neįpareigojo apie juos kalbėti ¹¹. Tardytojai J. Marcinkevičius, T. Lazarevičius jį tardo po tris ir daugiau valandų ir negauna nė vieno atsakymo. Neturiu ką atsakyti<...> Nematau reikalo atsakyti<...> Tai liečia kitus asmenis<...> ir panašūs atsakymai būdingi per jo tardymus. Suprantama, kad tokia P. Plumpos laikysena iki kraštutinumo siutino kagėbistus, tačiau tai buvo, be abejo, jo ryžtingas

1974 08 01 jam surašomas naujas nutarimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad 1972 m. Kaune, Kalniečių g. 113, Semaškos-Semaškevičiaus bute¹² kartu su Juozu Gražiu įrengę ERĄ, ja padaugino Kronikos 1, 2, 3, 4, 5 numerius. Taip pat padaugino JAV išleistos knygos Tau, Lietuva ištraukas, J. Girniaus knygą Lietuviškojo charakterio problema, leidinius O Solženicyne! (rusų k.), Iš SSRS 1939-1941 metų užsienio politikos istorijos, Beprotybės klausimas.

Toliau kaltinamas tuo, kad 1973 m. liepos mėnesį kartu su P. Petroniu pervežė ERĄ iš Kalniečių g. 113 į Kauno r., Ežerėlio k. pas Adolfą Patriubavičių, ten ją įrengė ir Patriubavičių pamokė su ja dirbti. Davė Patriubavičiui padauginti Kronikos 6 ir 7 numerius. P. Petronis juos padaugintus davė įrišti Juozui Gražiui.

Kaltinamas ir tuo, kad 1973 m. lapkričio mėn. kartu su P. Petroniu įsigijo antrą ERĄ, kurią sumontavo Kauno r., Šlienavos k. pas Kazį Gudą. Pamokė įrišti knygas vilnietę Vencislavą Valantėlytę ir kaunietį Petrą Peckų.

1972 m. pradžioje jis su P. Petroniu atvežė į Kaišiadorių r., Karsakų k. pas Oną Kriaučiūnienę maldaknygės Aukštyn širdis linotipinį rinkinį bei spausdinimo stakles ir išmokė jomis spausdinti kaunietę Genovaitę Muliarčikienę.

Taigi, kaip matyti iš pateiktų kaltinimų, KGB suvokė, koks jo vaidmuo pogrindinės religinės literatūros gamyboje, o svarbiausia - Kronikos leidyboje, dėl kurios iš esmės ir buvo pradėta ši baudžiamoji ir dar ne viena operatyvinė byla.

Jį suimti LSSR prokuroro A. Kairelio sankcija buvo duota 1973 12 05 ir kitą dieną jis suimtas. Tai irgi Vytėnų saleziečių auklėtinis, gimęs 1921 m. ir iki arešto gyvenęs Vilniaus r., Salininkuose. Dirbo Salininkų MSV¹³ techniku. Krata jo bute atlikta anksčiau - 1973 11 20: rasta daug religinės literatūros, maldaknygių, padaugintų rašomąja mašinėle arba ERA, B. Brazdžionio eilėraštis, daug fotonuotraukų, lapelių su adresais ir telefonais. Jis turi žmoną ir dvi dukteris - 1953 m. gimusią Neritą (KGB duomenimis, vienuolę) ir 1956 m. gimusią Birutę. MSV išduotoje charakteristikoje apibūdinamas teigiamai, tik pabrėžiamas jo religingumas: savo namuose rengdavęs gegužines pamaldas, į kurias rinkdavęsis jaunimas ir moksleiviai. Iš įrašų darbo knygelėje paaiškėja, kad 1949 m. buvo ištremtas į Irkutsko sritį (Baikalo ežero Olchono salą) ir į Lietuvą grįžo 1957 m. Jam tardyti paskirti tardytojai mjr. Liniauskas, kapitonai Markevičius (grupės vadovas), Marcinkevičius, Lazarevičius, leitenantai Balčiūnas, Gasparavičius ir Jurkštas. Vėliau papildyta YSB vyr. tardytoju pplk. Petruškevičiumi bei ltn. Daugalu.

Po kelių kagėbistams nesėkmingų tardymų 1973 12 21 J. Stašaitis rašo platų paaiškinimą, kur įrodinėja, kad tikinčiųjų apsirūpinimas maldynais ir religine literatūra yra jų pačių reikalas, nes šių klausimų nesprendžia nei Bažnyčia, nei vyriausybė. Reikia, jo nuomone, ne teisti žmones už šią veiklą, o spręsti problemą. Aiškina, ko nori katalikai: turėti mokyklas, spaudą, kultūros namus, religinių reikmenų dirbtuves, parduotuves ir t. t.

Iš tolesnių tardymų paaiškėja, kad vienerias spausdinimo stakles jis perdavė Zenonui Urbanui. Tardomas, kokie jo ryšiai su Vencislava Valentėlyte (Vilniuje), su Andriumi (Petru Plumpa), kokie susitikimo su P. Petroniu Kaune karių kapinėse, religinių sambūrių pas Oną Mačiūnaitę Kaune (Mickevičiaus g. 23) tikslai, kokie jo ryšiai su Virgilijumi Jaugeliu, kuriuo tikslu jam perduotas spaudos lanko atspaudo pavyzdys su puslapių išdėstymo planu. Atsiskleidžia jo plati veikla aprūpinant pogrindinę religinę spaudą staklėmis: nuo 1967 m. jis 5-erias pagamintas spausdinimo stakles perdavęs P. Petrov niui, o vienerias - Zenonui Urbanui, kuriam pavedęs spausdinti maldyną Marija, gelbėk mus. Apie 1969 m. P. Petronis buvo iškėlęs idėją sukurti pogrindinę maldaknygių spausdinimo ir dauginimo organizaciją. P. Petronio paprašytas, apie 1970 m. dirbti spausdinimo staklėmis išmokęs Petrą Plumpą. Tardytojai smulkiai teiraujasi apie staklių gamybą, jų transportavimą (veždavo net geležinkelio keleiviniame vagone), montavimą ir kt. Juos domino, ar nepažįstąs Vlado Lapienio (Vilnius, Dauguviečio g. 5-11). Atsako, kad pažįstąs tik senyvą vyrą Vladelį iš Šv. Onos bažnyčios choro.

Nuo 1974 03 14 tardymuose KGB pradeda domėtis Kronikos leidyba. Pradžioje kuriama versija apie kažkokį Vincelį, kurio sutaisytu rotatoriumi jis išspausdinęs 200 egz. Kronikos 6-ojo numerio ir Kaune prie karių kapų juos perdavęs, jo pasiuntinei - vienai moteriai. Kas Vinceliui išspausdino vaškuotes, jis nežinąs, o vaškuočių atraižas jis gavęs iš Liucijos Atkočiūnienės (Vilnius, Tverečiaus g.), kuri Vilniaus miesto vykdomajame komitete dirbo su rotatoriumi.

Tačiau jo pateikta Vincelio versija KGB nepatikėjo ir Kronikos 6 numerio siūlo galą ėmė vynioti toliau. 1974 04 02 paaiškėja, kad Kronikos 6-ajam numeriui jis gamino vaškuotes ir drauge su Virgilijumi (augeliu jį spausdino iš P. Petronio gautu ir Kauno r., Viršužiglio k. pas miškininką Joną Ruką įrengtu rotatoriumi. Kitos spausdinimo staklės buvo Šlienavos kaime pas Albiną Sprangauską. O Jaugelį pažįstąs nuo 1972 m. iš religinių sambūrių, kuriuose jis nuolat dalyvaudavęs.

1974 06 25 J. Stašaitis KGB įteikia antrąjį pasiaiškinimą, kuriame iš esmės nagrinėja SSRS vykdomą baimės ir smurto politiką. Jis sako, kad valdžia Kroniką laiko šmeižikišku leidiniu, o ne tik tikintieji, bet ir netikintieji juo žavisi. Valdžia nubaudė kun. J. Zdebskį už vaikų katekizavimą, o liaudis jį laiko didvyriu. Verta susimąstyti, - toliau rašo jis, - kodėl vyriausybės ir liaudies nuomonės nesutampa. Dėl to, kad eina „LKB Kronika“, kad P. Petronis ir kiti slapta spausdina maldaknyges, kalta valdžia, kuri varžo laisves ir pažeidžia teises. <...> Netinkamas šios bylos sprendimas turės neigiamų padarinių tiek viduje, tiek pasaulinėje arenoje ¹⁴. (Šie žodžiai net pabraukti: pasaulio nuomonė iš tiesų KGB baugino.)

Tame pačiame lape J. Stašaitis klausia: Kuo remiasi tarybinio valdymo sistema? - ir atsako: - Remiasi baimės principu. <...> Paprasto tarybinio piliečio gyvenimo atmosfera yra prisigėrusi baimės jausmo ir nenuoširdumo. Jo naivoką nuomonę, kad katalikams geriausia išeitis dabar būtu patiems likviduoti ..Kronika“ ir drąsiai bei garbingai kreiptis į vyriausybę su prašymu atsižvelgti į jų religinius įsitikinimus ir iš to išplaukiančius atitinkamus reikalavimus bei gyvenimo sąlygas ¹⁵. - KGB vėl pasibraukė. Šie KGB pabraukimai nereiškė

J. Stašaičio pagamintos ir J. Špoko name (Kaunas, Baršausko g. 5) įrengtos linotipinės spausdinimo staklės. (Iš buv. KGB archyvo)

jų nuoširdaus susimąstymo, o tik psichologinę klastą, kaip elgtis su tardomuoju, kad jis dar daugiau atsiskleistų. SSRS politikos, kuri persekiojo ne tik tikinčiuosius, bet ir kiekvieną laisvės polėkį puoselėjantį žmogų, negalėjo pakeisti ne tik J. Stašaičio kreipimasis, bet gal net ir kai kurių realybę suvokiančių KGB darbuotojų pasyvus pritarimas: baimė, klasta, melas, smurtas buvo visos SSRS, vidaus politikos varomoji jėga.

Ir iš tiesų 1974 06 26 per tardymą J. Stašaitis atskleidžia (ir istorijai palieka) naujų faktų apie Kronikos leidybą. Jis sakosi apie tai kalbėjęsis su kun. J. Zdebskiu dar prieš jo antrąjį areštą, o po kratos J. Stašaičio bute 1973 11 20 pas jį vėl apsilankė kun. J. Zdebskis ir domėjosi krata: kas krėtė, ko ieškojo ir t. t. Kun. J. Zdebskis išreiškė mintį, kad, pasirodžius naujam Kronikos numeriui, suimtųjų padėtis turėtų pagerėti, nes apie KGB siautėjimus sužinos pasaulis. J. Stašaitis jam sakęs, kad tada pasunkėtų kun. J. Zdebskio padėtis, nes jis, kaip labai veiklus, būtų įtariamas Kronikos leidyba.

J. Stašaitis pasakoja ir apie savo lankymąsi Simne 1972 m. pas kun. Sigitą Tamkevičių. Apie tai jis buvo kalbėjęsis su kun. J. Zdebskiu. Kun. Sigitą jis prašęs padėti platinti maldaknyges bei vadovauti rekolekcijoms nelegalioje kunigų seminarijoje. Niekuo nemotyvuodamas, kun. S. Tamkevičius atsisakęs. Tardytojas teiraujasi apie kun. J. Zdebskio ir kun. S. Tamkevičiaus ryšius, bet J. Stašaitis atsako nieko konkretaus nežinąs: girdėjęs, kad jie pažįstami. Iš kun. J. Zdebskio, o gal iš P. Petronio girdėjęs, kad kun. J. Zdebskis draugauja su Petru Plumpa, bet kas juos sieja, - jis nežinąs.

Jis atpažįsta kratos metu pas Virgilijų Jaugelį paimtas vaškuotes (spausdintas Onos Volskienės), rašomąją mašinėlę, kuria buvo spausdinta vaškuotė, pas Joną Ruką paimtą rotatorių, kuriuo su V. Jaugeliu daugino Kronikos 6 numerį bei pas J. Špoką, A. Razbicką, Z. Urbaną ir L. Brukštą rastas jo gamintas spausdinimo stakles. Sakosi, kad iš gautų už maldaknyges 15 200 rublių bei iš P. Petronio gautų 1500 rublių didžiąją dalį išleido popieriui, klijams, dažams įsigyti, o apie 20% skyrė nelegalios kunigų seminarijos išlaikymui, apie kurios veiklą jokių parodymų neduosiąs. Prisipažįsta, kad nelegalioje kunigų seminarijoje jis dėstęs logiką, filosofijos įvadą, gnoseologiją ir psichologiją. Atlyginimo už tai negaudavęs. Daugiau ką nors apie ją kalbėti atsisakė¹⁶.

1974 07 31 rašoma nutartis Joną Stašaitį patraukti kaltinamuoju. Joje rašoma:

Jonas Stašaitis su Povilu Petroniu ir Petru Plumpa nuolatos bendraudami nuo 1968 metų organizavo asmenų grupę, kuri, dangstydamasi tikėjimo skelbimu, gamino ir platino literatūrų, savo turiniu skatinančią piliečius atsisakyti nuo visuomeninės veiklos ir pilietinių pareigų vykdymo. Jis pagamino 7-erias spausdinimo stakles. Iš jų 5-erias pardavė Petroniui, išmokė P. Plumpą spausdinti.

Taip pat J. Stašaitis skleidė žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, daugindamas tokio turinio literatūrą.¹⁷

Jam skirti kardomąją priemonę - suėmimą KGB nutaria tik 1974 04 05. Pasirašo KGB kpt. J. Markevičius, plk. E. Kisminas, KGB pirmininkas gen. mjr. J. Petkevičius ir prokuroras A. Kairelis. Krata jo gyvenamoje vietoje (gyveno Kaune, Kalnų g. 7-4, drauge su tėvais) buvo atlikta pačioje šios didžiosios KGB operacijos pradžioje - 1973 11 20. Kratos metu rasta dogminės ir moralinės teologijos namudinės gamybos vadovėlių (jis mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje), Evangelija gyvenime, Įvadas į filosofiją, A. Maceinos Niekšybės paslaptis ir daug kitos religinės literatūros. Rastas ir krepšys su vaškuotėmis bei kitais lapeliais, tačiau tąkart tardomas V. Jaugelis tvirtino, kad krepšį pasaugoti jam davęs nepažįstamas asmuo.

1974 04 09 jo namuose padaroma antroji krata. Krėtė KGB mjr. Pilelis. (Įdomu, kad kratoms KGB turėjo savo pastovius kviestinius. Antai krečiant pas V. Jaugelį, abu kartus kviestinė buvo Violeta Aržuolaitienė, gyv. Kaune.) Iš bylos neaišku, kur jis buvo areštuotas, tačiau 1974 04 11 KGB praneša jo motinai ir Kauno medicinos mokyklos direktoriui (kur V. Jaugelis dirbo kūriku), kad jis areštuotas ir kalinamas Vilniuje, a/d 17 (vadinamajame KGB tardymo izoliatoriuje).

Iš areštuotojo anketos paaiškėja šykštūs jo gyvenimo duomenys: gimęs 1948 09 09 Kaune, gyvenantis Kalnų g. 7-4, baigęs vidurinę mokyklą, dirbęs vairuotoju, kūriku. Dėl prastos sveikatos yra ne karo prievolininkas. Tėvas - Vincas Jaugelis, motina - Monika, brolis - Augustinas (gim. 1944 m.). Surinktos iš visų buvusių darboviečių charakteristikos: iš II ligoninės, Priekalo gamyklos, Kauno taksi parko, Kauno šilumos tinklų, priešgaisrinės apsaugos, Jiesios gamyklos ir paskutinės darbovietės - Kauno medicinos mokyklos.

1974 06 10 paskelbiamas jo tardytojų sąrašas: YSB vyr. tardytojai papulkininkiai Liniauskas ir Petruškevičius, mjr. Markevičius (grupės vadovas), kapitonai Marcinkevičius, Lazarevičius, leitenantai Balčiūnas, Gasparavičius ir Jurkštas bei vyr. ltn. Daugalas. Tačiau jo tardymai prasidėjo dar prieš areštą -po pirmosios kratos. 1973 11 20 per tardymą (tardė kpt. Platinskas) jis pareiškė, kad rastą religinę literatūrą gavęs iš nepažįstamų asmenų ir naudojęs savišvietai. Kronikos vieną numerį gavęs iš nepažįstamos moters Kauno Katedroje ir jį grąžinęs, o aptiktąjį krepšį su vaškuotėmis prašęs pasaugoti nepažįstamas asmuo.

1974 01 17 vėl jį kaip liudytoją tardo kpt. Lazarevičius. Labiausiai domina krepšys su vaškuotėmis. Tačiau V. Jaugelis pareiškia: Iš manęs per kratą buvo paimta religinė literatūra. Šitai aš laikau nusikaltimu ir visus, kurie tai vykdė, laikau nusikaltėliais. (Kadangi tuo buvo pažeistas įstatymas, jis atsisako duoti parodymus¹⁸.)

1974 m. balandžio 9, 10 ir 11 d. per tardymus (dar kaip įtariamasis) jis papasakoja savo autobiografiją: baigė Kauno 18-osios vidurinės mokyklos 8 klases, įstojo į Kauno politechnikumo autotransporto remonto ir eksploatacijos specialybę, bet specialybė nepatiko ir išstojo. Po to įstojo į vakarinę mokyklą, pradėjo dirbti kroviku Kauno II klinikinėje ligoninėje. Mokslas sekėsi neblogai. Baigęs vidurinę mokyklą, bandė stoti į Kauno kunigų seminariją, bet gavo neigiamą atsakymą. Nuo minties įstoti ir dabar neatsisakąs. Balandžio 11d. per tardymą sakosi nei J. Stašaičio, nei jokio dėdės Petro nepažįstąs, pas jokį Joną Ruką Kauno r., Tursovo k. nesilankęs.

Nepaisant jo neigimų, 1974 04 18 parašomas nutarimas jį patraukti kaltinamuoju pagal LSSR BK 68 str. I dalį ir imamas tardyti jau kaip kaltinamasis. Tačiau ir toliau jis neigia gaminęs ir platinęs Kroniką.

1974 04 24 akistatoje atpažintas Jono Ruko, jis toliau neigia pas jį buvęs ir sako netikįs jokiais J. Stašaičio parodymais, reikalauja su juo akistatos. Ir tik po akistatos su J. Stašaičiu pamato, kad beprasmiška neigti Kronikos 6-ojo numerio spausdinimą. Tačiau toliau tvirtina nepažįstąs jokio Juozo Gražio ir nedavęs jam įrišti Kronikos 6 numerio. Neigia ir lankymąsi religiniuose sambūriuose Mickevičiaus g. 23, o į klausimą, ko ir su kuo lankėsi Rietave 1973 m. rugsėjo mėn., atsako, kad tai jo asmeninis reikalas ir jis neaiškinsiąs. Atsisako paaiškinti ir kodėl neatsakąs į klausimus. Jis prisiima atsakomybę, kad visus 100 egz. Kronikos 6-ojo numerio pats įrišęs ir išplatinęs. Kur ir kam - nesakysiąs. Į klausimą, kodėl daugino Kronikę, atsako: Dėl to, kad ten rašoma tiesa ir kad žmonės sužinotų tiesę apie tikinčiųjų persekiojimus. Tardytojas sako, kad Kronikos 6 numeryje pateikti faktai apie Druskininkų ligoninės vyr. gydytojo elgesį (kai neleido mirštančiam ligoniui pakviesti kunigo), taip pat faktai iš Tauragės ir Skriaudžių aštuonmetės mokyklos patikrinimais yra įrodyti kaip iškraipyti, V. Jaugelis atsako, kad Kronikos 6-ajame numeryje rašoma tiesa. Iš kur gavo šį 6-ąjį numerį ir kaip rinko parašus Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios memorandumui, atsisako paaiškinti. Į klausimus, iš kur gavęs Memorandumų, kas paskatinęs rinkti parašus ir pan., - jo tipiškas atsakymas: Nesakysiu. Prisipažįsta rinkęs parašus dėl to, kad tikintieji turėtų lygias teises su ateistais¹⁹, Į klausimus apie pogrindinę kunigų seminariją atsisako atsakinėti.

1974 08 01 rašomas nutarimas Virgilijų Jaugelį patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju, nes jis vedė organizacinę veiklų, kuria siekiama pažeisti įstatymus dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios (BK 143 str.

V. Jaugelio 1974 08 04 tardymo protokolo ištraukos faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. 47706/3. T. 3, 1. 341)

II d.), o už „LKB Kronikos“ dauginimą ir platinimą - pagal BK 199¹ straipsnį.

Tą pačią dieną, supažindintas su nutarimu dėl parašų rinkimo Lietuvos Romos Kataliką Bažnyčios memorandumui bei dėl LKB Kronikos 6 numerio dauginimo ir platinimo, kaltas neprisipažįsta, nes tą veiklą, sako jis, - aš laikau teisėta, o ne nusikalstama. Ta veikla man, kaip katalikui, yra pareiga, kurią žadu atlikti ir ateity ²⁰.

Skaitant šiuos Virgilijaus Jaugelio ir Petro Plumpos tardymų protokolus, negalima nesižavėti jų ryžtu nieko neišduoti ir nepakenkti Kronikos leidybai bei tikinčiųjų teisių ir laisvių gynimo reikalui, kurį jie laikė šventu ir svarbesniu už savo asmeninį likimą. Petro Plumpos laikyseną dar būtų galima suvokti - jis jau tardymų ir sovietinių lagerių užgrūdintas žmogus, bet vos 25-26 metus teturinčio Virgilijaus Jaugelio didvyriškumas stebina dvigubai. Koks turėjo būti tvirtas jo tikėjimas Dievu, tikėjimas savo kovos šventumu, kad šitaip iki galo (jis žinojo, kad serga nepagydoma vėžio liga) gintų ne savo gyvybės likučius, o šventą reikalą. Turbūt viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl KGB per 17 metų taip ir nepavyko susidoroti su Kronika, buvo tai, kad tarp jos leidėjų, daugintojų, platintojų ir rėmėjų tokių žmonių buvo ne vienas.

Prisimenu istoriko R. Vėbros žodžius, pasakytus apie Jono Basanavičiaus Aušrą, minint jos 100 metų sukaktį: Laiminga tauta, kuri ir nelaisvėje būdama turi laisvų sūnų.

Jis buvo sulaikytas tarp pirmųjų (1973 11 20). Krata jo namuose (Kauno r., Ežerėlio gyvenvietė) buvo atlikta diena anksčiau, t. y. lapkričio 19 d. Matyt, KGB jį laikė rimtu veikėju Kronikos leidyboje arba tiesiog jų sekimo eigoje jis buvo tas siūlo galas, nuo kurio buvo tikimasi išvynioti visą Kronikos kamuolį. Be abejo, jie tikėjosi prisivynioti iki kamuolio galo - leidėjų, tačiau, deja, tąkart jiems nepavyko: didelė leidėjų konspiracija, tokie pasišventėliai kaip Petras Plumpa bei Virgilijus Jaugelis ir, be abejonės, pats Dievas nuo to apsaugojo.

Kratos metu Adolfo Patriubavičiaus namo mansardoje rasta P. Petronio ir P. Plumpos atvežta ir įrengta ERA, jos darbo priemonės ir medžiagos bei daug religinių knygų (gal numatytų padauginti): O. Narušytės Motinos mokykla, Dr. Tihamer Toth’o Atverk akis, Antano Maceinos Saulės giesmė, Jono Gutausko Dievas šiandien ir kt. Rasta daug popieriaus. A. Patriubavičius pareiškė, kad visa tai priklauso jo nuomininkui Kazimierui (Petrui Plumpai). Rastas ir Kronikos 7-asis numeris.

Iš areštuotojo anketos sužinome, kad jis gimęs 1929 01 10 Kauno r., Arlaviškių kaime. Baigęs 2 klases. Dirbo vairuotoju. 1957 m. nuteistas pagal RSFSR BK 136 str. 10 metų. Šeimoje - žmona, sūnus Povilas, dukterys Nijolė ir Genutė bei anūkė Jolita. Iš Kauno pataisos darbų kolonijos (OČ - 12/2) paleistas 1965 metais. Dirbo Ežerėlio durpių įmonėje. Tą pačią dieną tardomas A. Patriubavičius papasakojo apie P. Petronį (kurį iš anksčiau pažinojo), EROS įrengimą ir Kazimierą (apie 30 metų vidutinio ūgio, tamsiaplaukį vyriškį), kuris paskutinį kartą lankęsis 1973 11 15. (Pasako, kad P. Petronis kažkodėl Kazimierą vadinęs Andriumi.)

1973 11 30 nutariama jį patraukti kaltinamuoju pagal BK 199¹ str., t. y. už Kronikos dauginimą. Jo tardymų eigoje atsiskleidžia P. Plumpos darbas su ERA: jis pats daug dauginęs ir išmokęs to A. Patriubavičių²¹.

Siekdamas A. Patriubavičiui įvaryti baimės, KGB pareikalavo, kad Kauno r. vidaus reikalų skyrius atnaujintų nutrauktą jo bylą dėl 1973 06 07 įvykusios autoavarijos, kada, išbandydamas suremontuotą mašiną, ant posūkio apvirto ir lengvai sužeidė dvi su juo važiavusias mergaites. Ir nors abiejų nepilnamečių tėvai raštiškai pareiškė, kad jokių pretenzijų A. Patriubavičiui neturi, byla buvo atnaujinta ir prijungta prie KGB tiriamos baudžiamosios bylos Nr. 345.

1973 m. lapkričio 19-20 d. buvo atliktos kratos ir daugelyje kitų vietų: pas Joną Špoką (Kaune, Baršausko g. 5-1), Boleslovą Babrauską (Biržų r., Smilgių k.), Antaną Strašinską (Kauno r., Viršužiglio k.), Konstanciją Skauradytę (Kaune, Rusų g. 11), Augustiną Jaugelį (Kaune, Linkuvos g. 16), Algimantą Razbicką (Kaune, Pakopų takas 9-1), Stefaniją Kriaučiūnaitę (Panevėžyje, Tarybų g. 12). Kratų metu rasta spausdinimo staklių, linotipinio teksto rinkinių, ERA aparatų, visi 7 numeriai Kronikos, Danguolės laimė, Jaunos sielos religinis auklėjimas, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problema ir daug kitos pogrindyje išleistos literatūros.

Akivaizdu, kad KGB darbuotojai kratas darė ne aklai, bet surinkę daugybę operatyvinės medžiagos: agentų pranešimų, išorinio sekimo, slaptojo klausymosi įrašų iš sekamųjų butų, slaptų kratų ir kt. Šie asmenys buvo pogrindinės religinės literatūros (ypač KGB domino Kronika) spausdintojai, daugintojai, įrišėjai, platintojai.

Prie šios bylos yra prijungta ir iš pradžių įtariamojo, o paskui kaltinamojo Juozo Gražio (gim. 1909 m., gyv. Kaune, Višinskio g. 44/7-1) tardymų nuo 1974 04 26 iki 1974 07 26 protokolų kopijos. Iš jo tardymų protokolų paaiškėja nemažai pogrindžio spaudos faktų. Sužinome, kad 1972 m. pabaigoje ar 1973 m. pradžioje pas jį į namus atėjo Monika Gavėnaitė su Petru Plumpa ir paprašė padėti surasti atskirą kambarėlį religinei literatūrai dauginti. Jis ir nurodęs tą kambarėlį antrame aukšte pas Semašką-Semaškevičių (Kaune, Kalniečių g. 113). J. Gražys ne tik spausdino pogrindinę literatūrą rašomąja mašinėle, bet ir labai daug įrišo: visus septynis Kronikos numerius, Lietuviškojo charakterio problemą ir kt. Spaudinius įrišti jam pateikdavo Monika Gavėnaitė ir Virgilijus Jaugelis. Iš atpažinimui pateiktos daugybės literatūros - Tau, Lietuva, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problema, Iš SSRS 1939-1941 m. užsienio politikos istorijos, O Solženicyne! ir kt. - jis atpažįsta, kad tai P. Plumpos padauginta. Prisipažįsta, kad daugelį straipsnių, ištraukų iš knygų padauginti jis pats davęs

P. Plumpai. Tardytojai teiraujasi apie jo ryšius su Vytautu Vaičiūnu, Vladu Lapienių, Juozu Česoniu, Veronika Mikeškaite, Konstancija Skauradyte, bet jis sako, kad jų nepažįstąs. (Beje, Juozas Gražys - jau buvęs politinis kalinys.)

Šioje baudžiamojoje byloje kratų ir tardymų protokolai nėra išdėstyti chronologine tvarka: čia susegti 1973 ir 1974 m. kratų, tardymų, daiktų apžiūrų ir teismo ekspertizių dokumentai. Matyt, vadovautasi faktų nustatymo seka. Todėl 6-ame tome vėl grįžtama prie 1973 11 20 kratos pas Algimantą Razbicką protokolo. Pas jį (Kaune, Pakopų takas 9) rastos rankinės spausdinimo staklės su linotipiniu rinkiniu. Dar daug linotipinio rinkinio rasta malkinėje. Paimta Adolfo Šapokos, M. Dobužinskio knygų ir pogrindinių religinių leidinių. (Kratos metu paprastai būdavo paimama visa nepriklausomybės laikų periodinė bei patriotinė literatūra ir pogrindinė spauda. Daiktų apžiūros metu ją surūšiuodavo į „ideologiškai žalingą“ ir į daiktinių įrodymų vertę turinčią: pirmoji būdavo sunaikinama, o antroji paliekama prie bylos. Todėl išlikę beveik visi surasti Kronikos numeriai.) Beje, pas Algimantą Razbicką taip pat rastas Kronikos 6 numeris. Kad ir vienintelis šio leidinio surastas numeris, jis buvo pakankamas faktas tardyti ar net patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tardymų eigoje paaiškėjo, kad pas Algimantą Razbicką rastoji literatūra priklausė P. Petroniui. Spausdinimo staklės pas jį atvežtos iš Kaišiadorių r., Karsakų kaimo ir jomis spausdino ne tik jis, bet ir Janina Pamarnackienė bei jos duktė Genė Pamarnackaitė-Muliarčikienė.

Karsakų kaime staklės sumontuotos ir jomis spausdinta nuo 1972 m. balandžio ar gegužės mėnesio. Jas sumontavo tas pats labai religingas vyriškis Andrius (P. Plumpa). Išspausdintą medžiagą paimdavo Antanas (P. Petronis). Kurį laiką staklės buvo perkeltos pas Albiną Kriaučiūną tame pačiame kaime ir jas P. Petronis su inžinieriumi (turbūt V. Vaičiūnu) išvežė pas A. Razbicką tik 1973 m. birželio-rugsėjo mėn. Krata 1973 11 20 atlikta ir pas Albiną Kriaučiūną, bet ten nieko nerasta.

Jono Veprausko rūsys (Kaunas, Titnago g. 18) ir jame įrengtos linotipinės spausdinimo staklės. (Iš buv. KGB archyvo)

Tardytos Genovaitė Muliarčikienė, Janina Pamarnackienė, Vaclovas Pamarnackas, surengtos P. Petronio bei kaltinamųjų tarpusavio akistatos.

1974 02 01 pirmą kartą apklaustas Jonas Ivananauskas (gyv. Kaune, dabar Kovo 11-osios g. 65-16). Mat jis dirbo V. Kapsuko-Mickevičiaus spaustuvėje, todėl Boleslovo Kulikausko paprašytas aprūpindavo jį linotipiniu rinkiniu. 1974 02 13 jis jau tardomas kaip kaltinamasis.

1973 m. lapkričio 19-20 d. atlikta krata ir pas Joną Veprauską (Kaune, Titnago g. 18), kur taip pat rasta spausdinimo staklės, dažų ir kitos spausdinimui reikalingos įrangos bei medžiagų. Spausdinimo stakles jis buvo įsirengęs šlaito rūsyje.

Ypač kagėbistams „derlinga“ krata 1973 11 19 buvo pas Joną Špoką (Kaune, Baršausko g. 5-1). Kratos metu rastos spausdinimo staklės su visais spausdinimo reikmenimis, linotipiniu rinkinių, išspausdintų maldaknygių bei P. Petronio krepšys (lagaminas) su jo dokumentais bei knygomis. Rastos šios knygos: Jaunos sielos religinis auklėjimas, Turininga pamoka, Tragedija Dainavos šalyje, Žmogaus kelias į Dievą, Gyvenimo problemos sprendimas. Iš SSRS 1939-1941 m. užsienio politikos istorijos, Dainavos mergaitė, 1970 09 22 raštas LSSR vyskupijų vyskupams bei ordinarams, Danutės Burbaitės fotonuotrauka, Lietuvių archyvas bolševizmo metais, Birutės Pūkelevičiūtės romanas Aštuoni lapai ir kt. Be to, rastas eilėraščių rinkinys Ant tremtinio tako (98 lapai). Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad rasta daug „antitarybinių straipsnių bei eilėraščių“. Neužmiršta pažymėti ir kažkokiai Nijolei Linkevičiūtei Pirmosios komunijos proga padovanota maldaknygė (32 puslapių), kurios viršelio antroje pusėje yra įrašas rusų kalba: Tavo draugo Juozo atminimas brangiajai Nelei, o penktame puslapyje, matyt, pačios Nijolės įrašyta: Aš, Nijolė Linkevičiūtė, pirmą kartą priėmiau švenčiausiąją Komuniją Igarkoje 1956.IV.21. Iš tardymų protokolų paaiškėja, kad stakles ir 10 dėžių šrifto jam davė P. Petronis ir jis spausdino maldaknyges.

1973 11 14 nutarimą kratai daryti pas Vytautą Vaičiūną (Kaune, Hipodromo g. 46-35) pasirašo pats KGB pirmininkas J. Petkevičius ir prokuroras A. Kairelis. Krata atlikta, kaip ir pas daugelį kitų, lapkričio 19 dieną. Kratai vadovavo YSB vyr. tardytojas mjr. Liniauskas. Rasta daug religinės literatūros: 70 lapų knyga apie vyskupą Teofilių Matulionį, V. Mykolaičio-Putino Rūsčios dienos su antisovietiniais eilėraščiais (Raudonspalvėj liepsnoj, Saulėtekis, Minioje, Birželio l5-oji, Liaudies daina, Tremtiniai, Prakeikimas), B. Brazdžionio Per pasaulį keliauja žmogus, A. Maceinos Saulės giesmė bei pogrindžio leidiniai Asmenybė ir mūsų laikai ir kt.

Iš tardymų protokolų atsiskleidžia antrosios EROS įsigijimo istorija. Vytautas Vaičiūnas dirbo Kauno miesto vykdomajame komitete kapitalinės statybos techninės priežiūros inžinieriumi. Šia vykdomojo komiteto ERA kurį laiką buvo dauginama pogrindinė literatūra. Paskui ta ERA buvo nurašyta, jos dalys perduotos į sandėlį, kai kurioms surašytas sunaikinimo aktas ir... kažkokiu būdu daug dalių dingo iš sandėlio. Trūkstamas dalis pagamino savo darbovietėje pats V. Vaičiūnas. Ši ERA ir atsikliuvo kažkur kaime prie Kauno marių. Ją sumontavo su bičiuliu (P. Plumpa), tačiau jo nei vardo, nei pavardės nežinąs. Dėl šios EROS buvo tardoma daug vykdomojo komiteto darbuotojų: Vytautas Šakalys, Alfonsas Šulcas, dalyvavęs per EROS supjaustymą milicininkas Marijonas Lukoševičius, Ignas Bubelis, Juozas Petroka, Vytautas Tilindė, bet nieko labai naujo KGB nesužinojo. 1974 07 22 V. Vaičiūną vėl tardė YSB vyr. tardytojas pplk. Petruškevičius, bet akistatoje su P. Plumpa (bičiuliu, su kuriuo montavo ERĄ) vienas kito „neatpažino“. Jis atmetė kitų liudijimus, kad iš jų gavęs skaityti Kronikos numerius, Lietuviškojo charakterio problemą ir Žvilgtelėjus į gyvenimą. Ir apie jo sodo namelyje rastą antisovietinę brošiūrą jis nieko nežinojęs. Nesigynė, kad P. Petronį pažįstąs nuo 1944 m., kai jam tikybą dėstė Vytėnų saleziečių progimnazijoje. Neneigia, kad Petronį vežiojęs savo motociklu po įvairias Lietuvos vietas, bet kur - neprisimenąs. Apie „šmeižtišką“ (KGB terminas) religinio turinio literatūrą nieko negirdėjęs. Taip KGB tąsyk ir nepavyko jo patraukti kaltinamuoju. Du kartus tardyta ir jo žmona Eleonora Vaičiūnienė.

1973 11 19 atlikta krata ir pas Kazį Gudą (Kauno r., Šlienavos k.); čia rasta ir toji Vytauto Vaičiūno ir „bičiulio“ sumontuota ERA. Rasta ir pogrindinės literatūros: Patarimai, kaip laikytis tardymo metu, Lietuviškojo charakterio problema, daug įrištų ar pusiau įrištų maldaknygių Jėzus ir aš, Aukštyn širdis bei kitos literatūros. Gaila, bet tardymų ir akistatų metu K. Gudas atpažino ir P. Petronį, ir P. Plumpą (nors šiam pareiškus, kad jis atpažinėjo nepažįstąs, ir K. Gudas pasitaisė, kad jį matęs, bet kur - neprisimenąs).

Dar 1973 11 20 krata atlikta ir pas Antaną Strašinską (Kauno r., Viršužiglio k.). Čia rasta rašomoji mašinėlė, kelios pogrindžio leidybos knygos. Jas spausdinusi Regina Strašinskienė, kad užsidirbtų, nes auginanti tris vaikus ir niekur nedirbanti.

Tą pačią dieną krata atlikta ir pas Klementiną Misiūnaitę (Kaune, Joninių g. 7-1). Taip pat rasta rašomoji mašinėlė, popieriaus, kalkės ir pogrindžio religinių spaudinių.

Šioje byloje kratų ir tardymų buvo ne tiek, kiek straipsnio pradžioje pateiktame tardymo skyriaus viršininko E. Kismino rašte minima: jos tęsėsi ir 1974 metais.

1974 07 08 J. Stašaičio sumontuotos spausdinimo staklės paimamos pas Liudviką Brukštą (Vilniuje, L. Giros g. 41-4). Jis tardomas, bet neareštuojamas, nes spausdinęs tik maldaknyges ir katekizmą.

1974 05 30 krata daroma ir pas Kazimierą Marčiulionienę (Prienų r., Margininkų k.). Čia nieko nerasta: P. Petronio jai paliktus penkių maldaknygių spausdintojų ir septynių įrišėjų adresus sunaikinusi ir neatsimenanti.

1974 m. pasipila kratos pas pogrindinės religinės literatūros spausdintojus ir įrišėjus bei jų tardymai. 1974 07 02 pas Renatą Levickienę (Kaune, Jaunosios Gvardijos g. 86-27) kratos metu rasta rašomoji mašinėlė Erika, popieriaus, kalkės ir parengta spausdinti knyga Deimančiukai. Kaip pogrindinės religinės literatūros spausdintojos ar bendrininkės 1974 m. liepos 2-17 d. tardytos Ona Pavilionytė (Kaune, Maironio g. 18-2), Ona Butkienė (Kaune, Aukštaičių g. 14-4). Kai kurios kaip spausdinimo užsakovą atpažino P. Petronį. Operatyvinio sekimo ir tardymų eigoje dėl pogrindinės religinės literatūros (svarbiausia - dėl Kronikos) nustatyti asmenys buvo krečiami ir tardomi nuo 1973 11 19 iki 1974 m. liepos pabaigos.

Ieškant inkriminuojančios medžiagos bei tikriausiai norint atkeršyti - kuo griežčiau nuteisti dėl nepalaužiamos Petro Plumpos laikysenos tardymų metu nieko neišduoti - 1974 04 24 atliekama krata Vilhelmo Semaškos-Semaškevičiaus name (Kaune, Kalniečių g. 113). Kambaryje, kur gyveno ir su ERA dirbo P. Plumpa, net nuo grindų paimti bandiniai elektrografinėms medžiagoms nustatyti. Tardomi visi namo gyventojai: savininkas, Pranė Žemaitienė, Lidija Žemaitytė, Nijolė Sirutytė, į Ežerėlį ERĄ vežęs Vytautas Puodžiukynas ir kiti. Namo gyventojai paliudija, kad Andrius (P. Plumpa) su jais mažai bendravęs, o jo kambaryje paprastai garsiai grieždavusi muzika ir girdėdavosi kažkoks periodiškas brūžinimas: manę, kad jis kažką remontuoja. Kai kas P. Plumpą (Andrių) atpažino, o V. Puodžiukynas - ne. KGB nubraižo tikslią gatvės ir namo schemą, kaip buvo kraunama ERA, kur važiuota ir t. t.

Daug kratų atlikta pas šios literatūros įrišėjus. 1973 11 20 atlikta krata pas Antaną Pocių (Plungėje, Žemaitės ai. 6-22). Rastos dvejos įrišimo staklės, įrišimo įrankių ir medžiagų bei įrištų maldaknygių. Dirbo vėlgi pagal Antano (P. Petronio) užsakymą.

1974 06 04 krata atlikta pas įrišėją Dalę Vaitauskienę (Marijampolėje, Angariečio g. 46-66). Tardyti Albinas ir Marija Veineriai (Kaune, Černiachovskio 86-3) dėl įrišinėjimo ir Antano vežiojimo (Veinerys dirbo taksistu).

1973 m. lapkričio 19-20 d. krata atlikta pas Juozą Urboną (Kaune, K. Markso g. 13-4). Rastos įrišimo staklės, įranga, bet jis neišsiduoda pažįstąs P. Petronį.

Už Kronikos skaitymą (aiškintasi, iš kur gavo) tardytos Janina Lumbienė ir Marija Galinytė. Įrišimo staklės ir įranga rastos 1974 04 08 kratos metu pas Juozą Šatą (Kaune, Jablonskio g. 21-7).

Dar pačioje kratų ir areštų pradžioje krata atlikta (1973 11 20) pas Petrą Peckų (Kaune, S. Žuko g. 6). Rasta pradėtų įrišti maldaknygių.

Dėl įrišinėjimo ir pagalbos įrišinėtojams tardyta labai daug žmonių: Leontija Kinsgailaitė, Vytas Tamulevičius, Zita Čeponytė, Veronika Klimavičienė, Juozas Zareckis, Jonas Vytautas Kniukšta. Visi kauniečiai, ir visų veikla vienaip ar kitaip susijusi su Povilo Petronio organizuotu religinės literatūros įrišimu ir platinimu. Visos kratos, areštai ir pirmieji tardymai 1973 11 19-20, matyt, daryti pagal KGB surinktą operatyvinę medžiagą, o vėlesnieji (1974 metų) - pagal tardymų eigoje nustatytus faktus.

1973 11 20 atlikta krata ir pas įrišinėtoją Mariją Jasėnienę (Vievyje, Semeliškių g. 37-2). Nors įrišimo įranga ir paruoštos įrišti maldaknygės rastos, tačiau Kronikos įrišinėjimą ji neigė. Jos vyras Antanas (buvęs politinis kalinys) paliudijo tą patį.

1974 03 20 atlikta krata pas įrišinėtoją Stasį Bragą (Kaune, Partizanų 56-43). Jis iš profesijos knygrišys. Rasta įrištų maldaknygių Jėzus ir aš.

1973 11 20 atlikta krata ir pas Juozą Česonį (Kaune, Biliūno ai. 67-8). Čia KGB derlius buvo didesnis: be įrištų maldaknygių ir kitų knygų, rasta ir Kronikos 1, 2, 3, 4 numeriai. Visa kaltė virsta ant P. Petronio: jis ir įkalbėjo, ir išmokė įrišti...

1974 01 24 tardytas V. Vaičiūno brolis Algirdas (Vilniuje, Žirmūnų g. 118-17). Teiraujamasi, ar pažįstąs P. Petronį (jį pažįstąs nuo Vytėnų saleziečių progimnazijos dienų), o Arimanto Raškinio pažinties išsigina.

1974 07 26 tardyta Monika Gavėnaitė (Kaune, Kapsų g. 43) bei jos kaimynai Leonas Majauskas ir Marija Majauskienė. Monika Gavėnaitė išsigina, kad pažįstanti P. Petronį ir J. Gražį, bet prisipažįsta pažįstanti Petrą Plumpą, nes jo žmona Aldona - jos draugė. Į KGB kaltinimą, kad kiti tardomieji paliudiję, jog ji padedanti Kroniką rengti ir platinti, ji atsako: Ne.

9-ajame šios bylos tome taip pat sukaupta daugiausia kratų ir 1973 11 19-20 tardymų protokolų.

Yra kratos pas Konstanciją Skauradytę (Kaunas, Rusų g. 11) protokolas. Čia, be daugelio jau minėtų pogrindinės literatūros veikalų, rasta ir Kronikos 4, 5 numeriai bei rašomoji mašinėlė. (Kratos metu ji bandė sudeginti Kronikos Nr. 5.) Tą pačią dieną ten pat atlikta krata ir pas Veroniką Mi-keškaitę. Be kitų spaudinių, rasta Birutės Pūkelevičiūtės romanas Astuoni lapai, 17 lapų apie kun. J. Zdebskio teismą bei Kronikos Nr. 2, 3, 4, 6. Tardoma ji pasakė, kad visus tuos daiktus atnešęs ir palikęs pasaugoti kažkoks nepažįstamas vyriškis.

1974 m. tardyta Elžbieta Starkevičienė (Kaunas, Rūko g. 4) bei Šv. Onos bažnyčios vargoninkas Jonas Šimonis (Vilnius, Tilto g. 8/3-7). Teiraujamasi apie Joną Stašaitį ir Povilą Petronj. Tardytas ir Juozas Tarnauskas (Kaune).

1974 03 20 atlikta krata pas Bronę Kazėlaitę (Kaune, Vaistinės g. 4-1), 1974 04 08 pas Uršulę Viškelytę (Kulautuvoje, Tulpių g. 41). Čia rasta rašomoji mašinėlė Moskva bei ranka rašyta Sibiro tremtinių maldaknygė.

1973 11 20 atliktos kratos pas.Euzebiją Šiliauskienę (Kaune, Aleksoto g. 10/3-9). Rasta rašomoji mašinėlė Mercedes. Tą pačią dieną krėsta pas Stefaniją Kriaučiūnaitę (Panevėžyje, Tarybų g. 12). Be kitos literatūros, rasta Kronikos 1, 2, 3, 4, 5 numeriai. Tą pačią dieną atlikta krata pas kun. Boleslovą Babrauską (Biržų r., Smilgių k.). Rasta Kronikos 2, 5, 6 numeriai ir Jaunos sielos religinis auklėjimas. Tardomasis sakęs, kad viską pirkęs iš nepažįstamų asmenų.

1973 11 20 krata atlikta ir pas Vladą Lapienį (Vilniuje, Dauguviečio g. 5-11). Rasta po 1-2 egz. Kronikos 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 numerių. Tardomasis sakė viską gavęs iš kažkokio Antano, su kuriuo matosi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Su juo supažindino jau miręs kun. J. Stakauskas. Rasta daug neįrištos religinės literatūros. Viską gavęs iš to paties Antano. Kai ką gavęs iš mirusio kun. Mockevičiaus. P. Petronio ir P. Plumpos nepažįstąs, o 1974 06 27 pateiktose atpažinimui keturiose nuotraukose Antano (tikriausiai P. Petronio) nerandąs.

Tą pačią dieną krata atlikta ir Kaune, Angariečio g. 33, pas Arimantą Juvencijų Raškinį. Jis baigęs biofizikos studijas Maskvoje. Rasta: II Vatikano Susirinkimo nutarimai, Šventasis Raštas, A Manual of Modern Scholastic Philosophy, Krikščionybė Lietuvoje, A. Šapokos Lietuvos istorija, A. Maceinos Kultūros filosofijos įvadas, prof. Pr. Kuraičio Ontologija II t., J. Stankevičiaus Dievas ir daug kitos literatūros. Rastas ir LKB Kronikos 6 numeris (tardomas pareiškė jį radęs pašto dėžutėje). Iš viso KGB pas jį paėmė 83 knygas. P. Petronio, P. Plumpos, J. Stašaičio ir V. Vaičiūno nepažįstąs.

Pas kun. Algimantą Keiną (Varėnos r., Valkininkai) tą pačią dieną, be kitos pogrindinės literatūros, rasta Kronikos 3, 4, 5, 6 numeriai, kuriuos ir jam „kažkoks nenaudėlis“ įmesdavęs į pašto dėžutę. Paimta rašomoji mašinėlė Optima. Visa kita gavęs iš mirusių kunigų arba nepamenąs iš ko. Apie Kronikos leidimą ir platinimą jis nieko nežinąs.

1973 11 20 atlikta krata pas Augustiną Jaugelį, Virgilijaus brolį (Kaune, Linkuvos g. 16). Rasta Kronikos 5, 7 numeriai. (Ir čia kažkas „įmetęs“ į pašto dėžutę.) Savo brolį Virgilijų charakterizuoja kaip uždaro būdo, asketišką, kieto charakterio, mėgstantį praktiškai kitiems padėti. Nuo vaikystės jis sergąs storųjų žarnų polipoze, todėl jį dažnai kankina skausmai.

1973 11 21 atlikta krata pas Marijoną Šalčiuvienę (Kaune, XIV Kranto g. 21-1). Rasta daug antisovietinės literatūros.

1974 07 04 kratos metu pas Matą Martinaitį (Kaune, Višinskio g. 44) paimta rašomoji mašinėlė Optima, kuria spausdindavo Juozas Gražys, taip pat daug religinės ir antisovietinės literatūros.

1973 11 20 atliktos kratos pas Anastaziją Baltrušaitytę (Panevėžyje, P. Cvirkos g. 8), Julę Mickeliūnaitę (Ramygaloje, Panevėžio g. 11). čia rasta religinės literatūros. Tą pačią dieną atlikta krata pas Zenoną Urbaną (Vilniuje, Baltarusių g. 13); rastos spausdinimo staklės, įranga ir kt. Pas Vladislavą Vasiu-kevičių (ten pat gyvenantį) nieko nerasta.

1974 04 08 atlikta krata pas Albiną Sprangauską (Kauno r., Šlienavos k.). Rastos įrišimo staklės. Jis įrišinėjo J. Stašaičio užsakymu.

10-ame tome aibės 1974 metais atliktų liudytojų apklausų protokolų. Apklaustas Jonas Kastys iš Birštono, Mečislovas Milkintas iš Šilutės, jo žmona, Juozas Kopūstas iš Semeliškių, Aloyza ir Salomėja Mikšytės bei Morta Mataitė iš Kauno, Nijolė Cicėnaitė, kareivis Vigintas Taparauskas, Juozas Eidukevičius iš Prienų, Kazimiera Reinikienė iš Rietavo, Jonas Paplauskas iš Kauno rajono, Anastazija Vėbrienė iš Panevėžio, Margarita Laužaitytė, Monika Kerdokaitė ir kun. Bronius Sakalauskas iš Šiaulių, kun. Albinas Jaudegis iš Miroslavo, ateistai Tautvydas Kazlauskas iš Anykščių r., Bronius Jauniškis iš Vilniaus, Alfonsas Girskis iš Salantų; kun. Jonas Babonas iš Šiaulių, kun. Gediminas Blynas iš Vadaktėlių, kun. Laimingas Feliksas Blynas iš Šimonių, Agota Savickaitė ir Apolonija Orancaitė iš Tauragės, Domicėlė Sabaliauskienė iš Rietavo, Antanina Pošiūnaitė iš Vilniaus, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. Česlovas Krivaitis, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas (dabar vyskupas) Juozas Tunaitis, Sofija Skupienė iš Kupiškio r., Danutė Grybauskienė iš Vilniaus, Mūza Pokrovskaja iš Vilniaus, Kauno raj. vieno kolūkio pirmininko pavaduotojas Vladas Vasiliauskas, Nadežda Černiauskienė iš Elektrėnų, Stefa Paškevičiūtė iš Panevėžio, Stasė Poniškaitienė ir jos vyras Antanas Pranciškus Poniškaitis bei Vladislava Čepaitė iš Šiaulių.

Buvo tardomas Jonas Kepežinskas iš Kauno, Aldona Kopūstaitė iš Salininkų, Marijona Vilkaitė, Donata Valienė, Romas Valys iš Kauno, Sigitas Babinskas ir Dalia Vasiliauskaitė iš Kauno rajono, Judrėnų vargoninkas Vytautas Meselskis, Aldona Elena Pluirienė (P. Plumpos žmona) iš Kauno, Julija Adomaitytė iš Prienų, Edmundas Šiaučiulis, Ona Česnulevičiūtė, Jonas Zinkevičius, Kęstutis Kazys Tarūta, Kazys Balaišis, Teresė Mačiukienė iš Kauno, Birutė Džiaugienė (Aldonos Pluirienės sesuo) ir Valė Urbonienė iš Tauragės, Vytautas Simaška, Sofija Narke-vičienė, Liucija Atkočiūnienė ir jos vyras Alfonsas iš Vilniaus, Pranas Meškerevičius, Juozas Markevičius, Jadvyga Lučinskaitė, Birutė ir Nerita Stašaitytės iš Vilniaus rajono.

1974 04 08 atlikta krata pas Joną Ruką (Kauno r., Tursono k.). Čia rastas ir paimtas rotaprintas, kuriuo Kroniką spausdino J. Stašaitis ir V. Jaugelis. Tą pačią dieną atlikta krata ir pas Oną bei Vytautą Volskius (Kaune, Žemaičių g. 107); rasta rašomoji mašinėlė, Petro Klimo atsiminimai ir kitos literatūros. Ona Volskienė prisipažino ta mašinėle spausdinusi Kroniką.

1974 m. liepos mėnesį dar tardyti liudytojai Antanas Leščinskas iš Kaišiadorių r., Algirdas Mieldažys, Vencislava Valentėlytė ir Vilimas Kežys iš Vilniaus bei Laimutė Satkūnaitė iš Salininkų, Vilniaus r.

Tardant liudytojus, stengtasi nustatyti visų jų pažintį ir ryšius su P. Petroniu, P. Plumpa, J. Stašaičiu, V. Jaugeliu, pogrindinės religinės literatūros ir ypač Kronikos gavimo aplinkybes. Visas KGB dėmesys buvo sutelktas nustatyti ryšius, kuriais susiję Kronikos spausdinimo, dauginimo ir platinimo talkininkai.

11-ame tome daugiausia dokumentų, inkriminuojančių „nusikaltimą“ Virgilijui Jaugeliui renkant parašus Lietuvos Romos Katalikų Bažnyčios memorandumui. (Tai 1971 m. gruodžio mėnesio Memorandumas.) Yra keli Memorandumo egzemplioriai su žmonių parašais. Virgilijus Jaugelis nesigynė, kad Memorandumui rinko parašus: žmonėms perskaitydavo ir paaiškindavo Memorandumo tikslą. Kas sutikdavo, tie pasirašydavo. Daugiausia parašus jis rinko Šakių ir Prienų rajonuose, todėl iš ten daugiausia ir tardyta žmonių.

KGB, tardydamas Virgilijaus motiną Moniką Jaugelienę, teiraujasi apie jo veiklą bei ryšius su kunigais J. Zdebskiu, V. Jalinsku ir S. Tamkevičiumi. Tardo Joną Vasiliauską ir Teofilį Lisauską iš Kauno. Pastarasis pasakoja, kad kartais, kai dirbo kartu, pasiūlydavo Virgilijui išgerti alaus butelį ar degtinės, bet jis niekada negėrė ir nerūkė.

Šiame tome (147-190 1.) yra liudytojų akistatų atpažinti J. Stašaitį, P. Petronį, P. Plumpą ir V. Jaugelį bei jų tarpusavio (J. Stašaičio ir V. Jaugelio) akistatų protokolai. Šių akistatų metu V. Jaugelis pareiškia: <...>aš nenoriu turėti jokių reikalų su sistemos, kuri persekioja tikinčiuosius, atstovais.

12 ir 13-asis tomai - tai ekspertizių su byla susijusiems dokumentams ir daiktams skyrimo bei jų atlikimo aktai.

14-ajame tome daugiausia Kronikos įvairiuose numeriuose skelbtų ir per Vatikano ar kitas Vakarų radijo stotis skelbtų faktų teisingumo „tikrinimas“. LSSR KGB rašydavo per radiją paminėto miesto KGB skyriui ar rajono poskyriui raštą, kad patikrintų jų mieste ar rajone įvykdyto tikinčiųjų teisių pažeidimo ir per radiją paskelbto fakto „melagingumą“. „Tikrindavo“ dažniausiai vietos ar iš Vilniaus atvykę KGB tardytojai. Tokių „tikrinimų“ protokolus kartais kaišiodavo tardomiesiems dėl Kronikos, siekdami juos palaužti. Tačiau neabejotinas ir svarbiausias šių „tikrinimų“ tikslas buvo jų pačių nusakytas: nustatyti, kas galėjo surinkti tokias žinias ir jas perduoti Kronikos leidėjams²². Svarbiausia jiems buvo susekti Kronikos leidėjus.

Be šių „tikrinimo“ dokumentų, čia yra daug kitų duomenų ir dokumentų: J. Zdebskio antrojo teismo posėdžio protokolo išrašas, R Petronio parašytos brošiūros apie Danutės Burbaitės žūtį Tragedija Dainavos šalyje apžiūros protokolas ir šios tragedijos priežasčių nagrinėjimas: kaip ją ir Emiliją Subačiūtę nuvaryta mašina GAZ-51 vežė į mišką Bronius Bindokas ir Bronius Ražukas. Suvokusios jų nedorus ketinimus, jos stabdė mašiną, o kai jie nestojo, šoko iš mašinos. Danutė Burbaitė žuvo.

Čia ir mokytojos Onos Brilienės atleidimo iš mokytojos pareigų dėl religinio savo vaikų auklėjimo bylos apžiūra ir nuteistųjų už antisovietinę veiklą Antano Sakalausko (KPI užsienio k. katedros asistento), Šarūno Žukausko (Kauno medicinos instituto studento), Vidmanto Povilionio (mokslinio tyrimo instituto technologo), pensininko Izidoriaus Rudaičio ir darbininko Aloyzo Mackevičiaus

baudžiamosios bylos apžiūros protokolas. Dokumentai apie Virgilijaus Jaugelio, rinkusio parašus Memorandumui, 1971 12 07 sulaikymą Išlauže. Memorandumą pasirašiusių žmonių paaiškinimai iš Išlaužo, Balbieriškio, Šakių rajono. Visur KGB ieškojo šių faktų ir Kronikos sąsajų, šių žinių patekimo į Kroniką kanalų ir jos židinio - leidėjų.

15 - ajame tome sukaupti pasirengimo teismui dokumentai. 1974 09 03 prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis bylą persiunčia nagrinėti LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijai. 1974 10 31 nutariama surengti teismo posėdį. Be kitų dokumentų, yra ir R Petronio bei J. Stašaičio pasiaiškinimai susipažinus su baudžiamąja byla bei V. Jaugelio ir J. Stašaičio paskutinis žodis teisme (P. Petronio paskutinio žodžio nėra - vokas tuščias)²³.

1974 12 2-24 vyko LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis. Jam pirmininkavo A. Bataitis, liaudies tarėjai buvo D. Didžiulienė ir J. Matiukas. Prokuroras -J. Bakučionis. Advokatai: G. Gavronskis, V. Šadreika ir J. Borveinas. Sekretorė - R. Čiūdarienė.

V. Jaugelis advokato atsisakė, pareiškęs: Apsiginsiu pats. P. Plumpa taip pat atsisakė, pareikšdamas: Nenoriu, kad mane gintų advokatas, nes lėšos, kurios bus jam sunaudotos, labiau reikalingos mano šeimai. Mano gynėjas - Dievas; kitų nenoriu. Nors P. Plumpa pageidavo pirmasis kalbėti, jam neleido: pirmieji kalbėjo P. Petronis, J. Stašaitis, A. Patriubavičius ir tik tada P. Plumpa ir V. Jaugelis.

Iš Petro Plumpos kalbos paaiškėja, kad jis dalyvavo 1955 ir 1956 m. Vėlinių įvykiuose Kaune. Pirmą kartą nuteistas, kai buvo 18 metų (1958 m.). Sąmoningu tikinčiuoju tapęs lageryje 1962 m.; iš lagerio Mordovijoje paleistas tik 1965 m.

Virgilijus Jaugelis sako, kad, baigęs vidurinę mokyklą, norėjęs stoti į kunigų seminariją, bet saugumo komiteto darbuotojai neleido: pasakė, jei jie norės - leis, o jeigu nenorės -

1974 12 02-24 LSSR Aukščiausiojo teismo posėdžio protokolo faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14308-LI. T. 2, 1. 196)

neleis²⁴. V. Jaugelis sako: Mes turime būti teisėjų vietoje... Aš nenoriu, kad mane išteisintų, nenoriu, kad ir nuteistų. Noriu būti laisvas²⁵. Į advokato J. Borveino klausimą atsako: Esu ligonis - polipai storosiose žarnose. Gydymas betikslis. (Tada jis buvo 27-erių metų.)

1974 12 24 LSSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų teisminė kolegija nuteisė:

Povilą Petronį (g. 1916 m.) laisvės atėmimu ketveriems metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Petrą Plumpą (g. 1939 m.) laisvės atėmimu aštuoneriems metams griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Jonų Stašaitį (g. 1921 m.) laisvės atėmimu vieneriems metams, tačiau, kaip atlikusį bausmę kardomojo kalinimo metu, iš suėmimo paleisti.

Virgilijų Jaugelį (g. 1948 m.) laisvės atėmimu dvejiems metams bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.

Adolfų Patriubavičių (g. 1929 m.) laisvės atėmimu vieneriems metams ir vienam mėnesiui, tačiau, kaip atlikusį bausmę kardomojo kalinimo metu, iš suėmimo paleisti. (Jam bausmė sušvelninta, kadangi jis, būdamas mažaraštis, išsigynė skaitęs dauginamos Kronikos 6 ir 7 numerius: manęs, kad tai tik religinė literatūra.)

Kaip ir reikėjo tikėtis, didžiausią bausmę gavo Petras Plumpa: be abejo, ne vien už veiklą, bet ir už laikyseną tardymų metu.

Virgilijaus Jaugelio sveikatos būklė iš tiesų buvo beviltiška, ir 1975 05 06 (praslinkus nepilniems 5 mėnesiams po Aukščiausiojo teismo nuosprendžio) Vilniaus miesto Lenino rajono teismas (užteko net tokios instancijos teismo!) nusprendė nuteistą Jaugeilį Virgilijų, s. Vinco, g. 1948 m., dėl nepagydomos ligos nuo likusios bausmės atleisti ir jį paleisti. Priežastis: Serga sunkia liga - ištiso storojo žarnyno polipais, tiesiosios žarnos polipo supiktybėjimu, antrine mažakraujyste ²⁶.

KGB šią bylą daug kartų vartė, peržiūrinėjo teisdami kitus Kronikos leidėjus ir daugintojus bei kitais pretekstais: šio tomo 212 lape - voke iki pat Atgimimo laikų daugybė KGB darbuotojų reikalavimų susipažinti su šia byla.

Baigdamas šios baudžiamosios bylos apžvalgą, norėčiau pacituoti kelias mintis iš Virgilijaus Jaugelio (dabar jau radusio amžinąjį poilsį Kybartų bažnyčios bokšte) paskutiniojo žodžio teisme.

Visa mūsų kaltė tėra, kad prigimtinės teisės būti laisvais žmonėmis nenorime parduoti už malonės trupinius nuo svetimo stalo. <...> Šitą savo kaltę išpažįstame tvirtai; be gėdos ir be atgailos pažado.

V. Jaugelis nagrinėja ateistų ir tikinčiųjų teises (ar teisingiau pastarųjų beteisiškumą) Lietuvoje ir pabrėžia, kad žmogus ne tik turi teisę, bet ir privalo priešintis, kai yra pažeidžiami Kūrėjo duoti prigimties įstatymai:

Visi žmonės į šį pasaulį ateina lygūs, turėdami tą pačią žmogišką prigimtį ir tas pačias prigimtines teises. Nelygiais tampa tada, kuomet [tokiais] paverčiami tų, kurie yra morališkai iškrypę, tačiau fiziškai stipresni. Nepritrūko jėgų pirmųjų ir visų amžių krikščionims kovoje už Kristų, tikrąją Tiesą, nepritrūks jų ir mums, šių dienų katalikams, <...> kad kiekvienas žmogus, atėjęs į šią žemę laisvas, lygiateisis, toks galėtų išlikti visą šios žemės gyvenimą, nepavergtas ir laisvas grįžti į savo mylimo Tėvo Namus.

Noriu kartu su nežinomu autoriumi pakartoti žodžius, išreiškiančius gilią tiesą: „Tėvyne Lietuva, Kankine, kas parodys tavo vaikams, kur yra tiesa dabar, kada už tiesos žodį nekalčiausios aukos pūsta kalėjimuose, kada už ją tūkstančiai tavo vaikų žuvo Sibiro katorgoje; kas duos supratimą apie laisvę tiems, kurie nuo vaikystės dienų augo ir brendo nelaisvėje, apgaulės ir melo duona maitinami per mokyklas, per spaudą, per radiją ir visur, visur?.. Kas duos supratimą apie laisvę tam, kuris jos niekada nėra matęs, nėra joje gyvenęs?“ ²⁷

Ar ne pranašiški buvo šie žodžiai?! Kiek šiandien tokių, kurie nesupranta laisvės kainos ir nebrangina jos...

2. Kada mirti - garbė, kada gyventi - gėda“

Praėjus 1973 m. lapkričio 19-20 d. masinėms kratoms ir areštams, kurių padedamas KGB tikėjosi likviduoti ar bent prislopinti Kronikos leidybą, šios viltys nepasitvirtino: leidyba nesustojo, pasirodė 8, 9 ir 10-asis Kronikos numeriai. Be abejo, nenutrūko ir jos sekimas: visą tą laiką darbavosi ne tik KGB tardymo skyrius, bet ir 5-asis bei jam talkinusieji technikos, 7-asis ir kiti skyriai.

Pagaliau 1974 m. rugpjūčio 27 d. areštuojama Felicija Nijolė Sadūnaitė (kuri visuomenei labiau pažįstama tik seselės Nijolės vardu). Iš sulaikymo protokolo nėra aišku, kaip KGB pateko į butą; čia lakoniškai tik pažymėta: buvo užklupta spausdinant antitarybinio turinio leidinį „LKB Kronika“ Nr. 12²⁸. KGB turėjo ko džiūgauti: ją užtiko sėdinčią prie rašomosios mašinėlės. Iš jos brolio Jono Sadūno, su kuriuo ji gyveno viename bute (Vilniuje, Architektų g. 27-2), tardymų protokolų susidaro įspūdis, kad, nieko pikto neįtardamas, kagėbistams duris atidarė jis pats²⁹. (Iš tikrųjų, padedami agentų, jie klastingai jėga įsiveržė į vidų, kai grįžtantis namo brolis rakino laukujas duris.) Nuo 16 val. 30 min. iki 19 val. 25 min. kratą darė kagėbistai, vadovaujami KGB tardymo skyriaus YSB vyr. tardytojo pplk. Petruškevičiaus. Kviestiniai buvo kaimynė iš 3-iojo buto Matilda Garas ir Galina Lėgyvienė³⁰. Kagėbistai čia rado ir ses. Bronę Kibickaitę. Orderis kratai prokuroro A. Kairelio išduotas tą pačią dieną (galimas daiktas, kad jau po kratos), o areštui orderis prokuroro A. Novikovo išrašytas tik kitą dieną, t. y. 1974 08 28.

KGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas V. Kažys 1974 08 28 rašo, kad N. Sadūnaitė buvo areštuota pagal 5-ojo skyriaus operatyvinio tikrinimo byloje (DOP) Nr. 1004 surinktą medžiagą³¹. (Šios operatyvinės bylos KGB archyve nėra.) Kratos metu, be spausdinamo Kronikos 11 numerio, rasti dar du Kronikos numeriai - 6 ir 10, taip pat mašinėle rašyta ir kagėbistams jau iš ankstesnių kratų žinoma brošiūra Patarimai, kaip laikytis tardymo metu. Vėliau tardymų eigoje iš liudytojų buvo gauta N. Sadūnaitės jiems duotas skaityti Kronikos 8 numeris bei JAV išleista (o čia ERA nukopijuota) knyga apie Simą Kudirką Simas ³².

Pradžioje N. Sadūnaitė buvo įtraukta į garsiąją Kronikos pirmąją baudžiamąją bylą Nr. 345. Todėl pirmojo tomo pradžioje įsegtas LSSR prokuroro A. Kairelio 1972 07 05 nutarimas pradėti baudžiamąją bylą dėl Kronikos, kurios pirmąjį numerį rado pas ses. Jadvygą Stanelytę 1972 06 23 kratos metu. Bylą buvo numatoma pradėti kaltinant LSSR BK 199¹straipsniu. Bylą tirti pavesta LSSR KGB. KGB 1972 07 11 bylą tirti pavedė tardytojui ltn. Daugalui, o 1972 09 28 dėl bylos sudėtingumo dar paskyrė vyr. tardytoją kpt. Markevičių. Pagaliau dėl to, kad byla sudėtinga ir didelė, 1973 12 17 papildomai paskirtas ir vyr. tardytojas kpt. Lazarevičius. Vis didėjant areštuotųjų ir tardomųjų būriui, 1974 06 10 paskirtas bylai dar ir YSB vyr. tardytojas pplk. Petruškevičius. 1974 09 20 N. Sadūnaitei paskelbta, kad jos bylą tirs YSB vyr. tardytojas pplk. Liniauskas, majorai Markevičius ir Pilelis, kapitonai Lazarevičius ir Marcinkevičius, leitenantai Gasparavičius, Balčiūnas ir Jurkštas. Vėliau vietoj Gasparavičiaus ir Balčiūno paskirtas mjr. Vilimas, Gavėnas bei KGB Maskvos miesto ir srities tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. Jurikov³³.

Rašomoji mašinėlė Olympia, kuria spausdinančią ses. N. Sadūnaitę užklupo KGB. (Iš buv. KGB archyvo)

Byloje įsegtos visų N. Sadūnaitės buvusių darboviečių charakteristikos. Labai graži ir atspindinti jos dvasios credo charakteristika yra iš Vilniaus kūdikių namų, kurią pasirašė vyr. gydytoja Gruodienė. Joje rašoma, kad N. Sadūnaitė į Kūdikių namus atėjo dirbti dėl to, kad ten būtų priimta viena apdegusi gausios šeimos iš Rokiškio mergaitė. Ji dirbo labai nuoširdžiai, sąžiningai, jautriai ir motiniškai. Gera charakteristika ir iš Dailės muziejaus, kur ji dirbo iki arešto³⁴.

Nuo pat pirmosios arešto dienos prasideda N. Sadūnaitės tardymai, tačiau į klausimus ji neatsakinėja. Pradžioje bando tardytojams įrodinėti, kad jie (KGB) yra neteisūs, persekiodami ir diskriminuodami tikinčiuosius, o Kronika rašo tik tiesą, todėl jos darbas nėra nusikaltimas. Tačiau, pajutusi savo pastangų bergždumą, nutyla ir vėliau į jokius klausimus neatsakinėja. 1974 09 05 surašomas ir jai paskelbiamas nutarimas patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn.

Tardymo protokole užfiksuoti autobiografiniai duomenys: gimusi 1938 07 21 Kėdainių r., Dotnuvoje. Tėvas dirbo Dotnuvoje Žemės ūkio akademijos dėstytoju. Ji pati nuo 1961 m. dirbo Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje gręžėja-tekintoja, taupomojoje kasoje kontroliere, Elektros skaitiklių gamykloje surinkėja, Vilniaus valstybiniame universitete vyresniąja inžiniere, Pedagoginiame institute pasininke. 1971-1972 m. nedirbusi, nes Svėdasuose slaugė kanauninką Petrą Raudą, kuris 1974 03 07 mirė.

KGB domisi jos ryšiais su kun. S. Tamkevičiumi, kun. A. Svarinsku, Vitu Sidaravičiumi, Zita Vanagaite, Gema Bagdonavičiūte, Anele Mironaite, Karolina Dabregaite, Brone Kibickaite, Juozu Gražiu ir kitais. 1975 03 11 tardymo metu ją kamantinėja apie 1974 m. rugpjūtyje pas ją apsilankiusį Lenkijos pilietį Henriką Lacviką. Juos domina jos pažintys ir reikalai su Tekle Steponavičiūte iš Klaipėdos (Taikos pr. 41-60), Jadvyga Lapienyte iš Vilniaus (Tilto g. 12-6), Adolfina Dudkiene iš Tauragės r. (Lauksargių k.), Stase Lungyte iš Pavilnio (Versmių g. 4a). Be abejo, KGB operatyvinėmis priemonėmis jau daug ką buvo sužinojęs apie šiuos žmones ir jos bendrus reikalus su jais, tačiau dar reikėjo juridinio įrodymo: išgauti duomenų apie juos (ar bent daugumą jų) siejančius ryšius su Kronika. 1975 01 14 tardymo metu tardytojas sako, kad kratos metu pas ją paimtus leidinius įvertino docentas Jonas Aničas. Yra jo 1975 02 14 pasirašytas apžiūros aktas, kuriame rašoma, kad Kronika Nr. 8 (kurią ji buvo davusi skaityti kitiems) yra žalinga tiek ideologiškai, tiek politiškai <...> skiepija tikintiesiems nepasitikėjimą ir net neapykantą Tarybą valdžiai, jos įstatymams religinių kultų klausimais. Tai buržuazinio nacionalizmo ir antitarybiškumo dvasia persunkta medžiaga³⁵.

N. Sadūnaitė į tardytojų klausimus neatsakinėja, o į jų demagogiškus kaltinimus, kad spausdinusi ir platinusi šmeižikiškus leidinius, 1975 01 08 tardymo metu ji atsako, jog, išėjusi į laisvę, ji ir toliau, kaip iki suėmimo, spausdins tokius dalykus. Protokoluose N. Sadūnaitė paprastai savo gražia rašysena įrašydavo: Protokolą perskaičiau, kad atsakymų ir jokių parodymų neduosiu. Užrašyta teisingai. Ir pasirašydavo. Taip byloje tardymų protokolai telikę tik su tardytojų klausimais...

Apie tą atmosferą, kurioje ji buvo tardoma, sužinome iš KGB kalėjime jos mėgintų persiųsti broliui Jonui ir ses. Bronei Kibickaitei laiškų. Laiškus ji bandė perduoti per kagėbistą, kalėjimo prižiūrėtoją (kuris jai turbūt atrodė žmoniškesnis) praporščiką M. B. Kazaką, tačiau laiškai atsidūrė tardytojų rankose - perdavė M. B. Kazakas³⁶. Laiške ses. B. Kibickaitei ji rašo:

<...> jiems nieko neatsakinėju, nes laikau, kad jiems padėti net nereikšmingiausiame dalyke šioje byloje yra nusikaltimas. Su nusikaltėliais nebendradarbiauju. Po protokolu parašiau: „Kadangi esate žmogaus teisių įstatymų laužytojai ir neteisingumo gynėjai, į bet kokius klausimus neatsakinėsiu ir jokių parodymų neduosiu“. Taip ir laikausi. Ką jie man bežadėtų - sėdžiu, tyliu ir šypsausi - tokie jie pasigailėtini vargšai. Jiems baisiausiai nepatinka mano giedra nuotaika ir kad jų nebijau. Daugybę kartų grasino uždarysią psichiatrijos ligoninėje, nes dar nėra matę, kad kas taip gerai jaustųsi tokiomis sąlygomis ir kodėl neatsakinėju jiems. Jaučiuosi gerai, kad sąžinė švari. Tai dangus -ar gali kas danguje liūdėti?..

O su nešvaria sąžine ir laisvė virstą pragaru... Kai atsibodo grasinimai psichiatrijos ligonine, sausio mėn. parašiau pareiškimus gen. prokurorui, s[augumo] pirmininkui ir tardymo skyr. viršininkui, klausdama: „Ar turi teisę tardytojas įžeidinėti kaltinamąjį ir grasinti jam psichiatrijos ligonine ar ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo įsitikinimais ir sąžine? Tardytojas papulkininkis Petruškevičius ne kartą grasino psichiatrijos ligonine. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys, vos pirmą dieną pamatęs, diagnozavo kaip šizofrenikę - šizofreniškai galvojančią ir taip pat žadėjo psichiatrų komisijos, kurios narys jis pats esąs, patikrinimą. Tardyme poskyrio viršininkas maj. Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jeigu aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia ne bauginti, o gydyti... Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo tik grasina psichiatrijos ligonine, norėdami palaužti mano valią ³⁷.

Pakliuvus jos laiškams į KGB rankas, ji tardoma, kas rašytuose laiškuose yra tas minimas Genelis ir kas „juodoji ponia“ bei ką savo legenda norėjusi pranešti Simno vikarui kun. S. Tamkevičiui? Tačiau ir į šiuos klausimus ji nieko neatsako.

1975 04 30 Nijolė Sadūnaitė patraukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal naują - griežtesnį LSSR BK straipsnį -68 str. I dalį: už tai, kad daugino Kronikos 11 numerį, platinimo tikslais savo bute laikė šio leidinio 6 ir 10 bei pusbroliui V. Sadūnui davė skaityti 8 numerį ir JAV išleistą knygą Simas. Supažindinta su šiuo nutarimu, ji pareiškia: Literatūrą, kurią aš dauginau platinimo tikslais, taip pat platinau, nelaikau šmeižikiška, ir tokią literatūrą, kaip „LKB Kronika“, aš dauginčiau ir platinčiau ir ateityje ³⁸.

KGB tardytojai, neišgaudami iš jos jokių prisipažinimų, įkalčius bando rinkti iš liudytojų: beveik visas II tomas sudarytas iš jų kratų ir tardymų medžiagos. Tardomas jos brolis Jonas Sadūnas: domimasi, ar po N. Sadūnaitės arešto lankėsi kun. S. Tamkevičius. Kad įrodytų, jog lankėsi (pirmą kartą -tuoj po arešto, o antrą - 1974 09 01), surengia jo ir kun. S. Tamkevičiaus akistatą. Kun. S. Tamkevičius neigia jį pažįstąs ar kada nors matęs. N. Sadūnaitė apie pažintį su kun. S. Tamkevičiumi atsisakė liudyti. Tardomas Alytaus mašinų gamyklos darbininkas Vitas Antanas Sidaravičius: jis, važiuodamas iš

Iš KGB kalėjimo ses. N. Sadūnaitės bandyto perduoti laiško broliui Jonui faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14308-LI. Priežiūros byla. Paketas Nr. 6)

Vilniaus į Alytų 1974 m. liepos mėn., pavėžėjęs pakeleivę, kuri kelionės metu daug kalbėjusi apie religiją ir tikinčiųjų persekiojimus. Mergina sakėsi važiuojanti į Simną. Už pavėžinimą palikusi 2 rublius ir padovanojusi rožę. (Matyt, kelionę sekė KGB sekliai priemone NN. 1975 02 10 KGB surengia jų akistatą, kurios metu jis ją atpažįsta, o N. Sadūnaitė neigia jį mačiusi³⁹.)

1975 02 13 tardomas (kaip liudytojas) ir kun. S. Tamkevičius apie jo lankymąsi ses. Nijolės bute po jos arešto bei apie Kronikos 12 numeryje įdėtą informaciją apie ses. N. Sadūnaitės areštą. Jis neigia lankęsis pas Joną Sadūną ir sakosi nieko nežinąs apie tos informacijos atsiradimą Kronikoje. Kun. S. Tamkevičius tardomas ir kitą dieną, bet nieko naujo KGB neišpešė: jis nesilankęs ne tik pas J. Sadūną, bet apskritai Vilniaus Lazdynų mikrorajone...⁴⁰

1975 02 19 pagal LSSR KGB prašymą Lenkijos policija tardė ir Henriką Lacviką. Jis paliudijo, kad su N. Sadūnaitė susipažino lankydamas sergantį kan. R Raudą, kuris 1933-1939 m. buvo jo gimnazijos kapelionas ir jį materialiai rėmė. Kitą kartą, 1974 m. rugpjūčio pradžioje, būdamas Lietuvoje, jis aplankė N. Sadūnaitę, kuri, be kita ko, jam papasakojo apie LKB Kroniką, sakė, kad dėl jos yra areštuotų asmenų, kad Kronikos žinios patenka į Vakarus. Tačiau Kronikos jam nerodė, nedavė ir nepasakojo, kaip ji patenka į Vakarus⁴¹.

Ses. N. Sadūnaitės arešto metu kagėbistai rado pas ją ses. Bronę Kibickaitę. Tą pačią dieną (1974 08 27) padarė kratą ir jos bute (Vilniuje, Tiesos g. 11-38) bei tardė. B. Kibickaitė sakė užėjusi pas N. Sadūnaitę tik išsimaudyti ir mačiusi ją spausdinančią, bet ką - nežinojusi. (Iš tikrųjų ji diktavo spausdinančiai ses. N. Sadūnaitei.) Antrą kartą ji buvo tardoma 1975 01 09, tačiau nieko naujo nesužinota. (Matyt, tardomiesiems daug padėjo skaitytieji Patarimai, kaip laikytis tardymo metu.)

Kaip minėta, antrame tome - daugiausia kratų pas liudytojus bei jų tardymų protokolai. Tai K. Dabregaitės, A. Mi-ronaitės, Z. Vanagaitės, G. Bagdonavičiūtės, M. Siniakienės, L. Siniako,* A. Kavaliauskienės, I. Sužiedėlytės, G. Kraselskaitės, A. Gikienės, A. Aidiečio, O. Šileikienės, B. Puodžiukienės, Z. Strazdienės, L. Lukoševičienės, A. B. Tumasonio, S. Tumasonienės, A. Šileikienės, N. Z. Čiaporienės, J. Lapienytės, S. Lungytės, J. Gražio, P. Petronio ir kitų tardymų protokolai arba jų kopijos. Čia ir N. Sadūnaitės akistatos su G. Bagdonavičiūte bei V. A. Sidaravičiumi protokolai. Kiekviename šių protokolų įdomūs liudijimai ir KGB pastangos rasti kuo daugiau siūlų, jungiančių ne tik su N. Sadūnaite, bet ir su kitais įtariamaisiais Kronikos leidėjais.

Karolina Dabregaitė tardoma kaip kongregacijos, kuriai priklausė N. Sadūnaitė, generalinė vyresnioji. Ji paliudijo tik tiek, kad N. Sadūnaitė esanti jų vienuolė. Anelė Mironaitė, buvusi jų kongregacijos generalinė vyresnioji 1967-1973 m., paliudijo tik tiek, kad jų kongregacijai, be Nijolės, priklauso dar 20-25 vienuolės. KGB teiraujasi apie jos pažintį su kun. P. Račiūnu MIC. Ji atsako, kad su juo pažįstama nuo prieškario laikų. Zita Vanagaitė tardoma apie 1974 m. rugpjūčio mėn. kelionę į Novosibirsko srities Vengerovo gyvenvietę pas caro laikais ištremtus lietuvius. Čia ji lankėsi kraštotyros reikalais: tyrinėti jų kalbos, dainų, papročių ir kt. Su ja vykusi Gema ir kažkokia Olė Teresė (matyt, N. Sadūnaitė, nes KGB apie ją daugiausia klausinėja). Iš tą pačią dieną (1974 11 22) tardytos Gemos Bagdonavičiūtės (Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos redaktorės) tardymo protokolo paaiškėja, kad ją su N. Sadūnaite supažindino Zita Vanagaitė. Akistatos su N. Sadūnaite metu tą savo liudijimą ji paneigė: pareiškė, kad su jomis važiavusi moteris buvo gerokai senesnė (apie 40 m.) ir stambesnė⁴². Visi tardomieji liudytojai N. Sadūnaitę charakterizuoja kaip labai tikinčią ir pamaldžią. O kaimynas sako, kad Nijolė buvo linksma, netgi... savotiškai vaikiško elgesio⁴³.

Matyt, buvo tardomi visi N. Sadūnaitės ryšiai. Labiausiai KGB domino, ką tardomieji žino apie Kroniką ir ar N. Sadūnaitė nėra davusi jos skaityti⁴⁴.

1975 04 07 padarytos kratos pas gydytoją Jadvygą Lapienytę (Vilniuje, Tilto g. 12-6) ir pas Stasę Lungytę (Vilniuje, Versmių g. 4a), tačiau jos kratoms, matyt, buvo pasirengusios, todėl nieko inkriminuojančio nerasta. Tą pačią dieną jos abi dar kartą tardytos.

1975 01 17 tardytas kaltinamasis Juozas Gražys atpažįsta pas N. Sadūnaitę rastą jo įrištą Kronikos Nr. 6, tačiau, kaip jis ten atsikliuvęs, nežinąs. Sakosi nepažįstąs ir Maskvos gyventojo Sergejaus Kovaliovo (kuris dėl talkinimo LKB Kronikai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn 1974 12 27). 1975 03 21 Povilas Petronis paliudija, kad tas 6-asis numeris nukopijuotas Andriaus (P. Plumpos) nurodymu pas A. Patriubavičių ir įrištas J. Gražio. Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutas nustato, kad LKB Kronikos 8 numeris, kuris buvo paimtas pas kun. S. Tamkevičių kratos metu, ir tas egzempliorius, kurį atidavė N. Sadūnaitės pusbrolio žmona, yra padauginti iš to paties mašinraščio egzemplioriaus, kurio dalis spausdinta pas N. Sadūnaitę kratos metu rastąja ir paimtąja rašomąja mašinėle Olympia. KGB narplioja Kronikos kamuolį ir ieško jo siūlo galo - redakcijos. Ir akys vis krypsta į kun. S. Tamkevičių...⁴⁵

N. Sadūnaitės byloje ieškoma Kronikos leidybos sąsajų su kitose bylose tiriamais Kronikos klausimais bei su kita pogrindžio spauda. 1975 04 29 peržiūrima nuteistųjų kauniečių Antano Sakalausko, Šarūno Žukausko, Izidoriaus Rudaičio, Vidmanto Povilionio ir Aloyzo Mackevičiaus baudžiamoji byla. Keturi pirmieji buvo apkaltinti nelegalios antitarybinės organizacijos kūrimu, antisovietinės propagandos skleidimu ir antitarybinės literatūros platinimu, siekiant susilpninti sovietų valdžią. Dėl to A. Sakalauskas su Š. Žukausku iš Kauno 4-osios vidurinės mokyklos du kartus buvo slaptai paėmę 4 rašomąsias mašinėles, o I. Rudaitis buvo davęs valiutos A. Sakalauskui, kad įsigytų EROS procesorių. Kratos metu pas V. Povilionį buvo rasta ir paimta JAV išleista ir elektrografiniu būdu nukopijuota knyga Simas ⁴⁶.

1975 02 10 peržiūrėta ir P. Petronio, P. Plumpos, J. Stašaičio, V. Jaugelio, A. Patriubavičiaus baudžiamoji byla Nr. 395.

1975 02 11 peržiūrėtos ir abi kanauninko Petro Raudos baudžiamosios bylos: Nr. 1956/3, pagal kurią jis 1946 11 26 VRM⁴⁷ karo tribunolo buvo nuteistas 8 metams, ir Nr. 44431/3, pagal kurią 1957 09 18 LSSR Aukščiausiojo teismo nuteistas dešimčiai metų⁴⁸.

Trečiame N. Sadūnaitės baudžiamosios bylos tome susegta Vatikano radijo, Amerikos balso, JAV Čikagos lietuvių Draugo bei Kanados Tėviškės žiburių laikraščiuose skelbtos LKB Kronikos 10 ir 11 numerių žinios⁴⁹. Užkliūva ir kun. J: Zdebskio veikla Prienuose: Prienų aštuonmetės mokyklos direktorė Irena Jakaitienė ir mokytoja M. Jankauskienė tardymų metu nurodo, kad vaikus ateistiškai auklėti iš jų reikalaudavo LKP rajono komitetas, o paskaitų skaityti kaip Žinijos draugijos atstovas ateidavo KGB kapitonas Radionovas⁵⁰. Vyksta ilgas susirašinėjimas tarp KGB tardymo skyriaus viršininko E. Kismino ir įvairių KGB rajonų poskyrių viršininkų, kurie įpareigojami ištirti Kronikos 6 numeryje iš jų rajonų skelbtas žinias⁵¹.

N. Sadūnaitės tardymo metu (nuo 1975 02 26 iki 1975 05 05) buvo uždėtas areštas Stasės Lungytės, Jono Sadūno, kun. Sigito Tamkevičiaus, Adolfinos Dudkienės, Teklės Steponavičiūtės ir Jadvygos Lapienytės pašto ir telegrafo korespondencijai. Yra 1975 03 13 paėmimo protokolas laiško Daktarei, kuriame rašoma apie Simno vikaro paliktus 50 rublių spalvotoms laidotuvių nuotraukoms. Tai vienas iš laiškų, bandytų perduoti iš KGB požemių. Tardytojas teiraujasi, ką ji tuo laišku norėjusi pranešti kun. S. Tamkevičiui? Yra laiškas ses. B. Kibickaitei bei N. Sadūnaitės broliui Jonui⁵². Byloje yra jau po teismo N. Sadūnaitės rašytų laiškų G. Valančiauskaitei (Vilnius, Tiesos g. 11-38) ir M. Vodopalienei (Biržai, Žemaitės g. 40) erakopijos⁵³.

N. Sadūnaitės bylos tyrimas (kartu ir kalinimas KGB rūsiuose) buvo pratęstas kelis kartus: pirmą kartą iki 1974 12 28, antrą - SSRS generalinio prokuroro iki 1975 01 25. Priežastis, kad reikia nustatyti: 1) iš kur dauginimui ji gavo Kronikos 11-tąjį numerį; 2) iš kur gavo rašomąją mašinėlę Olympia; 3) kas yra jos bendrininkai.

Pagaliau paskutinį kartą LSSR KGB (vyr. tardytojas J. Markevičius, Tardymo skyriaus viršininkas E. Kisminas ir KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. H. Vaigauskas) kreipiasi į SSRS generalinį prokurorą R. Rudenko, kad bylos tyrimą pratęstų iki 1975 05 28, nes

„LKB Kronikos“ leidėjai, platindami ją, stengiasi respublikos gyventojams įskiepyti klerikalinę nacionalistinę ir antisovietinę dvasią. Be to, „Kronika“ nelegaliais kanalais sistemingai persiunčiama į užsienį, kur reakcingieji emigrantų centrai ją panaudoja propagandai prieš SSRS... Dėl to baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti 5 žmonės. Tačiau [per tą laiką] buvo išleisti ir išplatinti „LKB Kronikos“ 8-12 numeriai.

1974 m. rugpjūčio 27 d. savo bute su įkalčiais buvo suimta Felicija Nijolė Sadūnaitė <...>, kuri rašomąja mašinėle daugino „LKB Kronikos“ 11 numerį. Jai pateiktas kaltinimas pagal LSSR B K 68 str. I d. <...> 1974 m. gruodžio 27 d. pagal šią bylą baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Sergejus Kovaliovas, s. Adomo, kuris gyvena Maskvoje ir kaltinamas pagal RSFSR BK 70 str. I d., kadangi jis užmezgė ryšius su „LKB Kronikos“ leidėjais, gaudavo iš jų šmeižikišką medžiagą ir ją spausdindavo „Einamųjų įvykių kronikoje“ (rusų kalba) bei dalyvavo ją persiunčiant į užsienį. S. Kovaliovo bylos tyrimas dar nebaigtas. Dėl to reikia pratęsti N. Sadūnaitės bylos tyrimą ir jos areštą ⁵⁴.

1975 02 21 R. Rudenko sutiko bylos tyrimą pratęsti iki prašytos datos. Kadangi tiriant bylą nebuvo įrodyta N. Sadūnaitės ryšių su Sergejumi Kovaliovu, 1975 04 24 jos byla buvo išskirta iš baudžiamosios bylos Nr. 345 į atskirą baudžiamąją bylą Nr. 416 ir pavesta tirti vyr. tardytojui mjr. V. Pileliui. Po savaitės mjr. V. Pilelis parašo nutarimą patraukti N. Sadūnaitę baudžiamojon atsakomybėn pagal LSSR BK 68 str. I d., nes nuo 1973 m. ji, siekdama susilpninti tarybų valdžių, vedė antitarybinę agitaciją ir propagandą ⁵⁵.

Nuo 1972 m. kovo mėn. buvo pradėta leisti, dauginti ir platinti tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų rinkinys „LKB Kronika“ <...> 1972-1974 m. išleista vienuolika „LKB Kronikos“ numerių, kurie masiškai padauginti elektrogafiniu kopijavimo būdu, rotatoriumi, taip pat rašomosiomis mašinėlėmis, įrišti į atskiras brošiūras ir išplatinti. Visi „LKB Kronikos“ numeriai perduoti į Vakarus, kur jie skelbti laikraščiuose „Darbininkas“, „Draugas“; per radiją „Amerikos balsas“, „Vatikano radijas“ ir kt.

1) Gamindama ir platindama „LKB Kroniką“, vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją.

Dėl pareikšto kaltinimo F. N. Sadūnaitė kalta neprisipažino ir paaiškino, kad faktų, išdėstytų nutarime patraukti kaltinamąja, ji neneigia, literatūros, kurią ji dauginusi platinimo tikslais ir platinusi, nelaikanti šmeižtiška, ir tokius leidinius, kaip „LKB Kronika“, ji gaminsianti ir platinsianti ir ateityje ⁵⁶.

1975 06 16 LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija nagrinėjo N. Sadūnaitės bylą. Pirmininkavo N. Kudrešovas, liaudies tarėjai - D. Didžiulienė ir S. Jusionis, prokuroras - J. Bakučionis, sekretorė - R. Čiūdarienė. Ginti buvo pavesta K. Bieliauskui. Teismo posėdis buvo uždaras.

Kaip rašoma 1975 06 17 teismo nuosprendyje, F. N. Sadūnaitė kalta neprisipažino ir teisme atsisakė duoti parodymus. Tardymo metu, o ir teisme F. N. Sadūnaitė pareiškė, kad „tokius leidinius, kaip „LKB Kronika“, ji gaminsianti ir platinsianti ir ateityje“.

„Nustatyta, kad „LKB Kronika“, ypač jos 8 ir 10 numeriai, yra žalingi mūsų visuomenei tiek ideologiškai, tiek politiškai. Juose pateikta medžiaga persunkta buržuazinio nacionalizmo ir antitarybiškumo dvasia. Tokiais leidiniais siekiama sukiršinti tikinčiuosius prieš ateistus, skiepyti jiems neapykantą ir nepasitikėjimą Tarybų valdžia, jos įstatymais religinių kultų klausimais. Tuo tikslu tendencingai šmeižikiškai atsiliepiama apie centrinių ir vietinių valdžios organų politiką religijos ir bažnyčios atžvilgiu, melagingai nušviečiama tikinčiųjų padėtis Lietuvoje.

LSSR KGB prašymo SSRS generaliniam prokurorui, kad būtų pratęstas N. Sadūnaitės tardymas, faksimilė.(LYA. Baudž. b. Nr. P-14308-LI. T. 4, I. 34)

SADŪNAITĖ Felicija Nijolė, Jono, gimusi 1938 metais, Lietuvos SSR, Kėdainių rajone, Dotnuvos mieste, lietuvė, SSRS pilietė, nepartinė, iš tarnautojų, vidurinio išsilavinimo, neteista, niekur nedirbanti, gyvenanti Vilniuje, Architektų g. 27-2.

Tiriant bylą nustatyta, kad SADŪNAITĖ, nuo 1973 m. palaikydama ryšius su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais, ją ir kitą antisovietinę literatūrą platino.

1974 m. liepos mėn. SADŪNAITĖ savo bute buvo susitikusi su LLR piliečiu Henriku LACVIKU, kurį informavo, kad yra leidžiama ir užsienyje platinama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.

Paskutiniu metu gauta duomenų, kad SADŪNAITĖ „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ daugino su kitais Vilniuje gyvenančiais asmenimis.

1974 m. gruodžio 27 d. šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Maskvoje gyvenantis KOVALIOV Sergej Adamovič, kuriam pareikštas kaltinimas pagal RSFSR BK 70 str. I d. dėl to, kad jis užmezgė ryšius su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjais, iš jų gaudavo šmeižtišką medžiagą, ją skelbė „Einamųjų įvykių kronikoje“ ir dalyvavo (šią medžiagą) perduodant į užsienį.

Šiuo metu byloje dar reikia surasti ir apklausti LLR gyvenantį LACVIKĄ, nustatyti visus <...>

Teismas nusprendė: F. N. Sadūnaitę pripažinti kalta, padariusia nusikaltimą, numatytą LSSR BK 68 str. I d. ir nuteisti laisvės atėmimu trejiems metams su nutrėmimu trejų metų laikui, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje <...> Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas ⁵⁷.

Taip Nijolė Sadūnaitė iškeliavo į lagerių ir tremties katorgą. Jos laiškai, rašyti iš ten, buvo pilni tos pačios dvasios giedros ir tvirtumo kaip ir tas, kurį rašė iš KGB požemių (ir kurį jie sučiupo). Ji rašė: <...>kalėjimas - išminties ir dvasios tvirtybės mokykla<...> Niekad nebūčiau patikėjusi, kad čia galima rasti tiek džiaugsmo. Tai jūsų maldos mane stiprina<...> Ačiū Jums.

Grįžusi iš tremties, ses. N. Sadūnaitė vėl buvo sekama. (Fotografuota KGB seklių)

Katorgą ses. N. Sadūnaitė atliko vieninteliame SSRS moterų griežtojo režimo lageryje Mordovijos ASSR, žh/385/ 3-4, o tremtį - Sibire: Krasnojarsko krašte, Bogučianuose.

Broliui Jonui, matyt, nuogąstaujančiam ir sutrikusiam dėl jos suėmimo, 1974 11 18 iš tų pačių KGB požemių siųstame (ir taip pat KGB sučiuptame) laiške rašo: Turime žinoti, kada mirti - garbė, kada gyventi - gėda. Ir, matyt, prieš teismą susipažindama su savo byla, prie šio laiško prirašo post scriptum: Tą patį galiu patvirtinti ir praėjus daugiau nei pusei metų. Esu laiminga, kad dirbau tai, ką privalėjau daryti. Ir jei išeisiu - vėl dirbsiu... Šalin baimę! Kai jos neturi, taip lengva ir gera gyventi! ⁵⁸

3. „...Gyniau Bažnyčią ir tikėjimą“

Kunigo Alfonso Svarinsko baudžiamoji byla, pagal kurią jis buvo teisiamas 1983 m. gegužės 3-6 d., susideda iš 18 tomų (su Priežiūros byla). Beje, nėra ketvirtojo tomo, kuriame buvo saugoma jo pamokslų magnetinių audioįrašų 18 kasečių. (Šio tomo nebuvo jau 1989 m., kai jo bylą peržiūrėjo LSSR Aukščiausiasis teismas.)

Iš šios baudžiamosios bylos nepaaiškėja, pagal kurią operatyvinę bylą jis buvo sekamas, paskui pradėta baudžiamoji byla, tačiau iš kitų KGB archyvo dokumentų (DOR Nr. 242) žinoma, kad visiems TTGKK nariams buvo vedamos grupinės operatyvinio tyrimo bylos Nr. 22 Voratinklis ir Nr. 35. Kiekvienam iš jų buvo vedama dar ir atskira operatyvinio tyrimo ar stebėjimo (DOR ar DON) byla, tačiau jų archyve nėra.

LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen.mjr. H. Vaigauskas 1983 01 22 kreipėsi į LSSR prokurorą A. Novikovą, prašydamas pradėti baudžiamąją bylą kun. A. Svarinskui. Prie rašto buvo pridėta Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto dokumentai, liudytojų apklausos protokolai, apžiūrų protokolai ir kiti dokumentai - iš viso 526 lapai ir 21 magnetinių įrašų kasetė⁵⁹.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams iškelti baudžiamąją bylą pradėta intensyviai ruoštis dar 1982 m. pradžioje. Tų metų sausio 4 d. LSSR KGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas pplk. V. Kazys pasirašė pažymą Nr. 4/86 apie esančius teisminius (baudžiamuosius) įkalčius S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir ]. Kaunecko nusikalstamoje veikloje. Čia nagrinėjami jų kiekvieno pamoksluose esantys antisovietiniai pasisakymai, „šmeižtai“ ir kt. Rašte rašoma, kad nusikalstama Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko veikla (nuo 1977 m. iki dabar) uzdokumentuota pamoksluose. Tokių pamokslų priskaičiuojama:

Kun. S. Tamkevičiaus - 30. (KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas V. Urbonas ranka prirašo, kad pilnai uždokumentuotų yra 19 pamokslų, paliudytų 32 liudytojų. Liudytojais paprastai būdavo KGB siųstieji klausytis pamokslų).

Be to, jie visi pasirašę 49 TTGKK dokumentus, iš kurių 17 yra antisovietiniai, šmeižtiški, transliuoti Vatikano radijo, Laisvės ir Amerikos balso radijo stočių ⁶⁰.

Kadangi KGB turėjo duomenų, jog TTGKK nariai yra susiję ir su LKB Kronikos leidyba, 1982 m. kovo mėn. iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 102 dėl Kronikos leidybos ir platinimo. Nuo to laiko intensyviai buvo renkama operatyvinė ir inkriminuojanti medžiaga ir rengiamasi jų areštui. Visi iki tol paskelbti TTGKK dokumentai surinkti, sudarytas jų sąrašas (lentelės forma) ir prie kiekvieno numerio bei kiekvieno egzemplioriaus pateiktas trumpas dokumento turinys, nurodyta, iš ko gautas tasai egzempliorius (pvz., iš RRT įgaliotinio, iš LKP CK, prokuratūros, iš Vatikano radijo laidos, rasta kratos metu ir pan.). Be to, pažymėta, kieno rašomąja mašinėle spausdinta. (Visi pirmieji numeriai spausdinti kun. S. Tamkevičiaus rašomąja mašinėle ⁶¹.) Surinkta dar daug kitos medžiagos, analizuojančios TTGKK dokumentus. Sudarytas sąrašas asmenų, ginamų TTGKK dokumentuose, Petrašiūnų parapijiečių laiškas TTGK komitetui dėl kryžiaus nugriovimo, Moldavijos katalikų laiškas TTGK komitetui apie jų persekiojimus bei prašymas juos apginti ir kt.⁶²

1983 01 18 iš baudžiamosios bylos Nr. 102, pagal kurią areštuota antitarybinio turinio literatūros gaminimu ir platinimu kaltinama Jadvyga Bieliauskienė, išskiriama su kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir J. Kaunecko veikla susijusi medžiaga papildomam KGB tikrinimui, nes „LKB Kronikos“ gaminime ir platinime dalyvauja vadinamojo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai Sigitas Juozas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas ir Jonas Kauneckas, kurie ypač aktyviai reiškiasi minėto Komiteto nusikalstamoje veikloje bei sakydami ideologiškai žalingo turinio pamokslus ⁶³.

1983 01 20 LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas ir tardymo skyriaus viršininkas pplk. T. Lazarevičius sudarė Agentūrinių-operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planą realizuoti grupės asmenų operatyvinio tyrimo bylą „Voratinklis“. Planą patvirtino KGB pirmininkas J. Petkevičius ⁶⁴. Šiame plane labai išsamiai išnagrinėta TTGKK ir vadinamosios „grupės asmenų“ veikla (žinoma, sovietiniu požiūriu), todėl daug jo vietų verta ištisai pacituoti. Jame rašoma:

Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetas, įvykdęs agentūrines-operatyvines priemones operatyvinio tyrimo bylose „Voratinklis“ bei atlikęs tardyminius veiksmus baudžiamojoje byloje Nr. 102, kuri 1982 m. kovo mėn. buvo pradėta dėl antisovietinio turinio nelegalaus leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ gamybos ir platinimo, surinko įrodymus, kad DGOR ⁶⁵ „Voratinklis“ objektai kunigai ekstremistai -

Tamkevičius Sigitas, Motiejaus s., g. 1938 m., Kybartų bažnyčios klebonas, gyvenantis Kybartuose, Darvino g. 12;

Svarinskas Alfonsas, Vaclovo s., g. 1925 m., du kartus teistas už ypatingai pavojingus valstybinius nusikaltimus, Viduklės bažnyčios klebonas, gyvenantis Viduklėje, Raseinių rajone;

Kauneckas Jonas, Petro s., g. 1938 m., Telšių bažnyčios kunigas vikaras, gyvenantis Telšiuose, Pionierių g. 51 -sistemingai bažnyčiose ir kitose tikinčiųjų susibūrimo vietose sako ideologiškai žalingus pamokslus, organizuoja religinių fanatikų antiįstaty-mines eisenas ir susirinkimus bei parašų rinkimą po įvairiais šmeižikiškais ir provokaciniais dokumentais, dvasininkijai ir tikintiesiems skleidžia antisovietines ir nacionalistines nuotaikas, skatina juos, kad pažeidinėtų kultų įstatymus, o fanatiškai tikinčius - kad antivisuome-niškai elgtųsi, jų įtakai pasidavė ir kai kurie kunigai, kurie taip pat pradėjo bažnyčių sakyklas ir tikinčiųjų sambūrius naudoti savo politiškai žalingiems ir šmeižikiškiems išpuoliams.

Kad galėtų vykdyti organizuotų antisovietinę veiklų, S. Tamkevičius, A. Svarinskas, J. Kauneckas ir V. Vėlavičius 1978 m. lapkričio mėn. įkūrė vadinamųjį „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetų“, į kurį vėliau įtraukti ir kunigai reakcionieriai L. Kalinauskas, A. Keina ir V. Stakėnas. Šio komiteto vardu parengta ir išplatinta respublikoje ir užsienyje 53 dokumentai; jų daugumoje šiurkščiai puolama SSKP ir Sovietų valstybės politika religijos ir bažnyčios, socialinių, ekonominių ir nacionalinių santykių klausimais, keliami nepagrįsti reikalavimai pakeisti galiojančius kultų įstatymus, suteikti dvasininkijai neribotas teises religinei veiklai. Į užsienį nusiųstus šiuos dokumentus priešo propagandiniai centrai plačiai naudoja antisovietiniam ardomajam darbui.

Tamkevičius ne kartų buvo susitikęs su kapitalistinių šalių korespondentais ir užsienio antisovietinių organizacijų emisarais (Atkinsonu, Tiku), kuriems perdavė politiškai žalingo turinio informacijų.

Kaip liudija operatyviniai duomenys, Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas yra nelegalių antisovietinių leidinių „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ ir „Aušra“ pagrindiniai leidybos ir perdavimo į užsienį organizatoriai.

Kad Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas nutrauktų priešiškų veiklų, respublikos Valstybės saugumo komitetas kartu su partiniais ir sovietiniais organais naudojo įvairias įspėjamąsias profilaktines priemones. Konkrečiai: rajonų vykdomųjų komitetų bei Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos atsakingi darbuotojai daug kartų vedė pokalbius su Tamkevičiumi, Svarinsku ir Kaunecku, už religinių kultų įstatymų pažeidimus jie ne kartų buvo baudžiami administracine tvarka, nuolat juos bandė sulaikyti [nuo šios veiklos] agentai iš katalikų dvasininkijos autoritetų. 1979 m. rugpjūčio mėn. respublikos prokuroras Tamkevičių ir Svarinską oficialiai įspėjo. Kartu su šiomis priemonėmis šių kunigų ir jų artimų ryšių priešiška veikla buvo demaskuojama spaudoje, radijuje, televizijoje, ateistinėse paskaitose, taip pat periodiškuose valdžios organų atstovų susitikimuose su dvasininkais ir bažnyčios aktyvu, jie buvo kompromituojami Vatikanui ten vykstančių agentų ir kitais kanalais.

Toliau sakoma, kad visos priemonės nepadėjo ir jie savo veiklą dar labiau ėmė stiprinti, siekdami sukurti organizuotą opoziciją. Jie ėmėsi organizuoti

į vadinamąsias „šventas vietas“ religinių fanatikų antiįstatymines eitynes, kurioms užkirsti kelių pavyko tik bendromis KGB, VRM, prokuratūros ir partinio bei sovietinio aktyvo pastangomis, pradėjo rengti bažnyčiose už antisovietinę veiklų atlikusių bausmę ir iš įkalinimo vietų grįžusių klerikalų ir nacionalistų „pagerbimų“, pristatydami juos tikintiesiems kaip „tautos didvyrius“ ir „tikėjimo kankinius“. Labai

1983 01 20 agentūrinių-operatyvinių ir tardyminių veiksmų plano realizuoti grupės asmenų operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis faksimilė. (LYA. F.K-1. Ap. 8. B. 216, 1. 143, 146)

suaktyvino religinę ir nacionalistinę įtaką jaunimui, jį įtraukdami į vadinamąjį eucharistiečių sąjūdį, išplėtė tikinčiųjų kurstymą antivisuomeninėms akcijoms ir konfliktams su valdžia artėjančių 500 metų nuo vadinamojo šv. Kazimiero mirties dienos [1984 m. kovo mėn.] ir 600 metų nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje [1987 m.] proga.

Nusikalstama Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko veikla užfiksuota dokumentuose, o turimus įrodymus peržiūrėjo ir įvertino SSRS ir Lietuvos SSR KGB Tardymo skyriai.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtų kunigų ekstremistų priešiškos veiklos nebaudžiamumas mūsų valstybei daro ženklią politinę žalą, taip pat skatina kitus klerikalus ekstremistiškai elgtis, Lietuvos KP CK, remdamasis mūsų informacija, pavedė respublikos Prokuratūrai ir KGB Tamkevičių, Svarinską ir Kaunecką patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Toliau plane numatoma, ką konkrečiai reikia daryti. Pirmiausia iš baudžiamosios bylos Nr. 102 (kuri pradėta dėl LKB Kronikos gamybos ir platinimo) išskirti Tamkevičių, Svarinską ir Kaunecką inkriminuojančią medžiagą ir ją perduoti Lietuvos SSR prokuratūrai. Antrajame punkte rašoma:

2. 1983 m. sausio 26 d. respublikos Prokuratūros vardu pas Tamkevičių, Svarinską, Kaunecką vienu metu atlikti kratas ir juos areštuoti. Areštuotuosius laikyti Lietuvos SSR VRM kalėjime Nr.l. Kratoms atlikti ir minėtiems asmenims areštuoti sudaryti tardymines operatyvines grupes iš Prokuratūros, KGB ir VRM darbuotojų.

Trečiame punkte numatoma dar 1983 01 23 į KGB Vilkaviškio, Raseinių ir Telšių rajonų skyrius nusiųsti respublikos KGB 5-osios tarnybos vadovaujančius darbuotojus. Atliekant kratas Kybartuose, Viduklėje ir Telšiuose turėti KGB ir milicijos darbuotojų budinčias grupes. Kad būtų žinoma, kur yra kunigai Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas, iš anksto juos sekti priemone NN. Drauge stebėti ir aktyvesnes vienuoles bei „religinius fanatikus“, kad operacijų metu „neįvykdytų ko nors KGB nepageidaujamo“.

Kad būtų gauti Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko nusikalstamos veiklos dokumentiniai įrodymai, jų arešto metu Prokuratūros vardu atlikti kratas pas jų bendrininkus.

Išvardijami visi bendrininkai, nurodant asmenį, adresą ir kitus duomenis. Į šį sąrašą patenka TTGKK nariai Skaudvilės klebonas kun. Vincentas Vėlavičius ir Valkininkų klebonas Algimantas Keina, DON objektas (sekamasis) Gargždų vikaras jėzuitas Antanas Šeškevičius, DOR objektas Prienų vikaras jėzuitas Antanas Gražulis, DON objektas Bijutiškio klebonas jėzuitas Jonas Danyla ir DON objektas Birštono klebonas Marijonas Petkevičius. Numatoma, kaip kiekvienai kratai pasirengti.

Toliau numatoma, ką daryti, kad būtų neutralizuota kunigų Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko areštų sukelta neigiama Vatikano, kitų emigracijos centrų ir respublikos viduje prasidėsianti reakcija. Konkrečiai:

a) Lietuvos SSR Prokuratūros vardu respublikos spaudoje paskelbti pranešimą, dėl ko kunigai Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o atitinkamą informaciją TASSo bei ELTos kanalais perduoti ir į užsienį (tekstus suderinti su Lietuvos KP CK, SSRS KGB S-ąja valdyba ir Lietuvos SSR Prokuratūra). Pranešimo tekstą rengia pplk. j. Radzevičius ir mjr. P. Vozbutas.

b) Su SSRS KGB 2-osios vyriausiosios ir 5-osios valdybos pagalba imtis priemonių, kad sausio-vasario mėnesiais į Vilnių neatvyktų kapitalistinių šalių diplomatai ir korespondentai.

c) Jeigu Vatikanas sukeltų antisovietinį triukšmą, per APN informuoti Vakarų visuomenę, o respublikos gyventojus - per vietinę spaudą, kad sovietiniai organai, vadovaudamiesi humaniškais sumetimais, atitinkamais kanalais iš anksto informavo asmeniškai popiežių Joną Paulių II apie minėtų kunigų varomą antivalstybinę veiklą ir jam pasiūlė, kad, norėdamas išvengti jų arešto, atšauktų juos iš SSRS arba atitinkamai juos paveiktų; tačiau į tokį siūlymą Vatikanas nereagavo.

Už šios informacijos parengimą atsakingi plk. A. Naruševičius ir mjr. A. Remiševskij.

Numatoma, kokia medžiaga apie šiuos kunigus pateiktina Vilkaviškio, Raseinių ir Telšių partijos rajonų komitetų pirmiesiems sekretoriams, kad būtų atliktas gyventojams „aiškinamasis darbas“, kaip į šį darbą pasitelkti spaudą, radiją, televizijos Akiračių ir Argumentų laidas.

Kad KGB nesijautė tokia galinga ir visa, ką nori, galinti daryti, rodo tai, jog areštų sukeltos reakcijos neutralizavimui prirašė per gerą dešimtį punktų. Be abejo, labiausiai ją gąsdino reakcija užsienyje: tvarkytis viduje buvo kur kas lengviau -tam tarnavo visos institucijos. Pirmiausia numato į Kybartus ir Viduklę nedelsiant paskirti (su RRT įgaliotinio pagalba) „lojaliai nusiteikusius kunigus“. 7-e punkte įrašo:

z) Pavesti bažnyčioje vadovaujančią padėtį užimamiems agentams „Germantui“, „Gintautui“, „Algiui“, „Valdui“, „Jonui“, „Petrui“ ir „Sigitui“, kad, bendraudami su kunigais, apie represines priemones, panaudotas Tamkevičiui, Svarinskui ir Kauneckui, vestų mums palankų aiškinamąjį darbą. Tokį pat darbą turi atlikti ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis vyskupijų valdytojams, dekanams, taip pat kitiems kunigams ir tikintiesiems, kurie gali šiuo klausimu kreiptis į jį;

i) vykstantiems procesams tirti ir Kybartų, Viduklės ir Telšių parapijų tikintiesiems aiškinamajam darbui vesti pasinaudoti agentais „Suvalkiečiu“, „Ratu“, „Norkum“, „Vabalu“, „Dalia“, „Gražina“, „Petraičiu“, „Julija“, „Bičiule“, „Margarita“, „Jurga“, „Jurgita“ ir patikimais asmenimis.

8-e punkte numatomos priemonės, kuriomis turi būti užkirstas kelias visokioms „provokacinėms ir antivisuomeninėms“ akcijoms. Dėl to ypatingą dėmesį numatoma atkreipti į pasilikusius laisvėje TTGKK narius Vėlavičių, Kalinauską, Keiną ir Stakėną bei tiriamuosius (sekamuosius) Jėzuitą, Akiplėšą, Kūdikį, Lunatiką, Dievobaimingąjį, Vorą, Apdegėlį, Fariziejų, Inkvizitorių, Matildą, Plepį ir ekstremizmu pasižyminčius kunigus Krumpliauską, Skiparį, Černiauską, Beniušį, Jalinską, Gedvilą ir kitus asmenis. Dėl to nusprendžia intensyviau panaudoti agentus Pūkį, Šerną, Gediminą, Jaką, Akyląjį, Klevą, Joną, Germantą, Dobilą, Suvalkietį, Jurgą, Žilviną, Parapijietį, Jurgitą ir kitus bei operatyvines technines priemones ir PK. Pirmąjį sekmadienį po arešto visose respublikos bažnyčiose numatoma klausytis kunigų pamokslų ir užfiksuoti dokumentais tuos, kurie bus politiškai žalingi. Pamokslų klausymąsi tęsti ir toliau, ypač ten, kur dirba žinomi kunigai ekstremistai. Kad užkirstų kelią galimiems neigiamiems reiškiniams dėl kunigų Tamkevičiaus, Svarinsko ir Kaunecko arešto, visų respublikos KGB miestų ir rajonų skyrių viršininkai įpareigojami laiku surinkti informaciją ir nedelsiant pranešti LSSR KGB. Informacijai rinkti pasitelkti ne tik 5-osios tarnybos, bet ir respublikos KGB 2-osios valdybos bei 1, 4, 6-ųjų skyrių agentūrą ir kitas galimybes bei operatyvines technines priemones ir P K tarnybą.

Kai baudžiamojon atsakomybėn bus patraukti Tamkevičius, Svarinskas ir Kauneckas, iš karto panaudoti administracines teisines ir įspėjamąsias profilaktines priemones kitiems „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“ nariams, taip pat įgyvendinti visą komplektą agentūrinių-operatyvinių priemonių, kuriomis būtų sukeltas jų tarpusavio nepasitikėjimas, taip pat kad jie būtų sukompromituoti dvasininkijai ir tikintiesiems.

Įgyvendinant baudžiamąsias procesualines bei įspėjamąsias profilaktines priemones kartu jomis pasinaudoti ir tam, kad iš kunigų ir vienuoliaujančių elementų būtų užverbuota nauja agentūra.

Visų priemonių įgyvendinimui ir jų koordinacijai vadovauti pavesta LSSR KGB 5-osios tarnybos ir tardymo skyriaus viršininkams plk. E. Baltinui ir pplk. T. Lazarevičiui.

Neaišku, kodėl po kelių dienų buvo pakeistas šio plano įgyvendinimo scenarijus, ir vietoj visų trijų arešto imta susidoroti po vieną. (Po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983 05 06 viešai veikęs TTGKK iširo ir kun. J. Kauneckas liko nerepresuotas.) Ar tik ne būsimos reakcijos užsienyje ir viduje baimė sulaikė KGB nuo jų visų arešto vienu metu? Juk vis dėlto jie buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje!

Taigi pirmąja auka tapo kun. A. Svarinskas. 1983 01 25 Klaipėdos miesto prokuroro pavaduotojas A. Jucys oficialiai nutarė iškelti baudžiamąją bylą kun. A. Svarinskui, kuris kartu su kitais asmenimis, 1978 m. lapkričio mėn. sukūrė vadinamąjį „Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetą“, jo vardu gamino ir platino šmeižtiško turinio dokumentus, žeminančius SSRS valstybinę ir visuomeninę santvarką, taip pat sakė tokio pobūdžio pamokslus tikintiesiems ⁶⁶.

1983 01 26 LSSR prokuroras pasirašo nutarimą kun. A. Svarinską suimti. Jis iškviečiamas į Raseinių valstybinę automobilių inspekciją ir iš ten tą pačią dieną pristatomas į LSSR prokuratūrą Vilniuje. Prokuratūros patalpose (14a kabinete), dalyvaujant kviestiniams Jurijui Binievičiui ir Gintautui Sadliackui, Klaipėdos miesto prokuroro pavaduotojo A. Jucio yra oficialiai suimamas ir čia pat tardomas. Tą pačią dieną jis nugabenamas į KGB rūsius, vadinamąjį KGB tardymo izoliatorių.

1983 01 27 šią baudžiamąją bylą savo žinion perėmė LSSR prokuratūros YSB tardytojas I klasės teisininkas Egidijus Bičkauskas⁶⁷.

Kadangi kun. A. Svarinskas suimtas, kaip pokario metais NKGB rašydavo, neglasno (neviešai), todėl 1983 02 09 iš jo

Areštuotasis kun. Alfonsas Svarinskas. 1983 m. (Iš buv. KGB archyvo)

gyvenamosios vietos paimami jo asmens dokumentai: pasas, karinis bilietas. (Rašomosios mašinėlės nerasta.) Nėra jokio dokumento, kad arešto dieną jo bute Viduklėje būtų buvusi atlikta krata. KGB rūsiuose užpildoma areštuotojo anketa, padaromi pirštų atspaudai ir prasideda įprasta procedūra: tardymai ir medžiagos rinkimas įkaičiams.

Jau po poros dienų peržiūrimos abi jo ankstesnio teisimo bylos. Pagal pirmąją jis buvo suimtas 1947 01 03. Tada buvo kaltinamas, kad, baigęs Ukmergės gimnazijos 5 klases ir Kauno kunigų seminarijos 4 kursus, 1946 m. gegužės mėn. tapo prie Ukmergės veikusios Šarūno partizanų grupės ryšininku, slapyvardžiu Laisvūnas. 1958 04 11, kai buvo Betygalos bažnyčios altarista, antrą kartą suimtas už tai, kad Kulautuvoje 1957 10 27 pasakė antisovietinį pamokslą, kuriame ragino jaunimą nepasiduoti kompartijos įtakai, bei savo bute laikė antitarybines knygas, tokias kaip Šapokos Lietuvos istoriją ⁶⁸. Pirmą kartą kun. A. Svarinskas buvo nuteistas dešimčiai metų ir paleistas 1956 03 20, antrą kartą - šešeriems metams, iškalėjo visą laiką, paleistas 1964 04 09.

Peržiūrėtos ir penkios pastaraisiais metais jam iškeltos administracinės bylos. Tai 1978, 1980, 1981 ir 1982 metų bylos už Vėlinių eisenas į kapines bei 1982 02 20 už Viduklės klebonijoje mokinių vaidintą religinį veikalą, kuriame dalyvavo apie 30 mokinių ir 15 jų tėvų. Kunigas vis buvo baudžiamas 50 rublių bauda, bet jis, motyvuodamas tuo, kad Vėlinių eisenas rengti įpareigoja liturgija, vis vien jas rengdavo ⁶⁹.

Peržiūrėti ir įvairiuose laikraščiuose apie jį skelbti straipsniai, oficialus 1979 m. prokuroro įspėjimas ir t. t.

Po poros dienų kun. A. Svarinską pradeda tardyti E. Bičkauskas. Tardo KGB tardymo izoliatoriuje. Kaip paprastai, pirmojo tardymo metu surašoma biografija. Iš jos sužinome, kad kun. A. Svarinskas, Vaclovo s., gimė 1925 01 21 Ukmergės r., Kadrėnų kaime. Tėvai turėjo 13 ha žemės. Kunigu 1954 m. įšventintas Abezės lageryje. Po pirmojo kalinimo kunigavo Kulautuvoje ir Betygaloje. Po antrojo kalinimo 1965 m. paskirtas į Miroslavą, 1970 m. - į Kudirkos Naumiestį, 1971 m. - į Igliauką, o nuo 1976 m. buvo Viduklėje. Brolis dirbo Ukmergės tarybiniame ūkyje (sovchoze) darbininku, sesuo su šeima gyveno Kulautuvoje. Į tardytojo priekaištą, kad jis pažeidinėja kulto įstatymus, kun. A. Svarinskas pareiškia: Aš, kaip dvasininkas, privalau laikytis Dievo nurodymų net<...> pažeisdamas įstatymus ⁷⁰.

Kun. A. Svarinsko bylai tirti sudaryta tardytojų grupė: be grupės vadovo E. Bičkausko, į ją įtraukti KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas pplk. Markevičius, vyr. tardytojai mjr. Pilelis ir Rainys, kpt. Jurkštas ir vyr. ltn. Vidzėnas.

Daugiausia tardoma dėl dviejų dalykų: TTGK komiteto veiklos (ir jo ryšių su Kronika) bei dėl pamokslų. Tardytoją domina TTGKK įkūrimo priežastys ir tikslai: kaip ir kas parinko narius, kaip būdavo rengiami dokumentai ir t. t. Kun. A. Svarinskas paaiškina, kad Komiteto įkūrimo priežastys ir tikslai nurodyti pačiame pirmajame TTGKK dokumente - deklaracijoje, kad nariai - tai vienminčiai, o dokumentai buvo rengiami kolektyviai. Tardymų metu bandoma nustatyti, kas yra Komiteto vadovas, ir aiškiai įtariamas kun. A. Svarinskas. KGB suskaičiavo (ir kun. A. Svarinskas neneigia), kad TTGKK paskelbė 52 dokumentus. (Užkliūva, kodėl nėra Nr. 46: aiškinasi, ar čia tik numeracijos klaida, ar jis nepakliuvo į jų rankas.) Komiteto veiklos kaltinamasis nelaikė neteisėta, nes pačiu pirmuoju dokumentu buvo kreiptasi į Bažnyčios vadovybę, civilinę valdžią, tačiau ir iš jos jokio atsakymo negavo: tai buvo suprasta kaip tylus pritarimas. O visa Komiteto veikla buvo vieša. Tačiau tardytojas viską bando aiškintis iš eilės ir, kaip sakoma, krapštyti iš panagių.

1983 02 02 per tardymą į klausimą, kas buvo TTGKK įkūrimo iniciatoriai, tardomasis atsako: Kunigai Tamkevičius, Zdebskis, Vėlavičius, Kauneckas ir aš ⁷¹. Tačiau iš Maskvos disidentų (areštuotų ir nuteistų 1979-1980 m.) tardymų protokolų kagėbistai jau žinojo, kad šį Komitetą įkurti padėjo SSRS Krikščionių komitetas tikinčiųjų teisėms ginti: jo nariai - sekretorius Viktoras Kapitančiukas ir Glebas Jakuninas bei narys Levas Regelsonas - 1978 m. spalio mėn. lankėsi Kybartuose pas kun. S. Tamkevičių, kur, dalyvaujant kun. A. Svarinskui, buvo aptartas TTGKK įkūrimas. V. Kapitančiukas konsultavo, kaip parengti ir pirmąjį dokumentą, kuriame išdėstytos Komiteto įkūrimo priežastys ir tikslai. Tardytojas kun. A. Svarinskui paskelbia 1980 06 27 Glebo Jakunino tardymo parodymus, kad buvo susitarta, jog TTGKK dokumentai bus siunčiami jam, o jis juos platins. Kun. A. Svarinskas atsisako tai patvirtinti.

Kun. A. Svarinskas paprastai būdavo tardomas pakaitomis: vieną kartą dėl TTGKK, kitą - dėl „tarybinę santvarką šmeižiančių“ pamokslų. Kaip inkriminuojanti medžiaga jam pateikiami dar 1980 04 17 kratos pas jį metu paimti Sacharovo pasirašyti dokumentai, S. Čeremuchino apsakymai, pogrindžio leidiniai Tiesos kelias ir Ateitis Nr. 1. Tardytoją domina, kur jis visa tai gavo, tačiau į klausimą kun. A. Svarinskas neatsako. Taip pat jis teigė nežinąs, kaip pas V. Kapitančiuką, G. Jakuniną, T. Velikanovą atsikliuvo daug pas juos kratų metu rastų TTGKK dokumentų. Bet jis neneigė pasirašęs beveik visus, o gal ir visus TTGKK dokumentus.

1983 02 08 tardymo metu ypač puolamas dėl bendro TTGKK ir maskvietiškojo KKTTG pareiškimo jungtinėms tautoms - Religinių teisių pakto ir Konvencijos dėl kovos prieš diskriminaciją religiniuose reikaluose. Kaltinamas tuo, kad pirmuosius keturis TTGKK dokumentus išdalijo užsienio korespondentams spaudos konferencijoje (1978 11 22) pirma, negu juos pasiuntė sovietinės valdžios atstovams. Taip pat labai užkliūva TTGKK dokumentas Nr. 12, adresuotas į UNESCO vaiko metų proga; čia rašoma apie tikinčių vaikų diskriminaciją Lietuvoje. Aišku, kad KGB labiausiai jaudino sovietinės „demokratijos“ išviešinimas pasaulyje⁷².

1983 02 21 tardytojas klausinėja apie Komiteto dokumentuose esančius kaltinimus dėl tikinčiųjų ir kunigų persekiojimo bei terorizavimo. Kun. A. Svarinskas teigia, kad visa tai ne šmeižtas prieš tarybų valdžią, o teisingi faktai: į kunigų seminariją leidžiama priimti labai mažai klierikų, nėra religinės spaudos, neleidžiama kurti naujų religinių bendruomenių ir statyti bažnyčių, vyskupai negali skirstyti kunigų, teikti Sutvirtinimo sakramento kur ir kada nori, du vyskupai tremtyje, nuolatiniai išpuoliai prieš tikėjimą spaudoje ir t. t. Visus tuos faktus jis ir dabar laikąs tiesa ⁷³.

Dar labiau užkliūva jų ir maskviškio Komiteto bendras dokumentas dėl tikėjimo varžymų SSRS, adresuotas popiežiui Jonui Pauliui II, stačiatikių autokefalinių Bažnyčių vadovams, anglikonų Bažnyčios primui ir kitiems. Kun. A. Svarinskas prisipažįsta pasirašęs šį maskviškio Komiteto parengtą dokumentą ir jo teiginius vertinąs teigiamai. Jis pasirašė ir Helsinkio susitarimų vykdymui remti SSRS Maskvos grupės dokumentą Nr. 69, nes ten buvo rašoma tiesa. Šiuos dokumentus parėmė ir pasirašė visi TTGKK nariai ⁷⁴.

Tardytoją labai domina, kaip TTGKK dokumentai pasiekdavo užsienį ir Kroniką. Nors kun. A. Svarinskas sakosi nežinąs, tačiau iš Maskvos disidentų tardymų jie žinojo, jog buvo susitarta, kad TTGKK pristatys dokumentus jiems, o jie perduos į užsienį. Be to, tai, kas jiems naudinga, skelbs savo nelegaliame leidinyje Einamųjų įvykių kronika. Jis sakė nežinąs, kaip tie dokumentai patekdavo ir į Kroniką: gal adresatai ar kas nors iš pašto darbuotojų perduodavo (nes adresatams jie siųsdavę paštu); pagaliau jų veikla ir jų dokumentai buvo vieši. Kad jais, patekusiais į Vakarus, pasinaudodavo antisovietiniai centrai, jie atsakomybės neprisiimą.

Tardytojas labai stengiasi išgauti prisipažinimą dėl TTGKK ir LKB Kronikos bendradarbiavimo, nes jų dokumentai patekdavę į Kroniką. Tardytojas teiraujasi, kokie jo ryšiai su kun. S. Tamkevičiumi ir ar jis nėra susijęs su Kronika. Kun. A. Svarinskas atsako: Šiuo klausimu aš nieko negaliu ir nenoriu pasakyti<...> informacijos apie mano paruoštų dokumentų patekimą „LKB Kronikos“ leidėjams duoti aš nenoriu ir atsisakau ⁷⁵.

Į kaltinimą, kad gina nuteistuosius už LKB Kronikos platinimą, kun. A. Svarinskas atsako, kad šis leidinys ne šmeižikiškas, o tik nelegalus, keliantis ir fiksuojantis tikinčiųjų teisių pažeidimo faktus. Todėl šie asmenys - Navickaitė, Vitkauskaitė ir kt. - nuteisti neteisingai ir nepagrįstai ⁷⁶.

Kitas jo „nusikaltimas“ - tai 1982 02 28 pareiškimas LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui. Jis nesigina pats parašęs ir išspausdinęs šį pareiškimą bei perskaitęs Viduklės bažnyčioje. Kas norėję, t. y. kas jam pritarę, tie pasirašė. Šį pareiškimą jis adresavęs ir TTGKK, tačiau, kaip jis paplito po visą Lietuvą ir kaip jį pasirašė tūkstančiai žmonių, jis nežinąs⁷⁷.

Šis pareiškimas sukėlė daug triukšmo valdančiuose sluoksniuose, nes jis su parašais iš įvairių Lietuvos vietovių tarsi lavina užgriuvo LKP CK, o šis visus tuos pareiškimus su parašais siuntė į KGB. Pareiškime buvo aprašomas milicijos (ir KGB) susidorojimas su tikinčiu jaunimu prie Baltųjų Lakajų ežero 1981 m. rugpjūtyje; jaunuolių sambūrio išvaikymas prie

1982 02 28 pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui faksimilė. (LYA. F.K-1. Ap. 8. B. 206, 1. 258)

Šlavantų ežero ir neteisėtas seselių Bernadetos Mališkaitės bei Onos Šarakauskaitės nubaudimas; Kęstučio Vareikonio nubaudimas už eiseną į Šiluvą 1981 10 25. Pareiškimas platintas ir po juo rinkti parašai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, Alytuje, Šilutėje, Ramygaloje, Vilkaviškio, Kėdainių, Marijampolės, Biržų, Rokiškio, Ukmergės, Lazdijų, Molėtų ir Tauragės rajonuose. Iš viso LKP CK gavo 57 egzempliorius šio pareiškimo dviejų lapų teksto, 51 egz. - vieno lapo teksto ir 65 egz. -sutrumpinto teksto. Kiekvieną tekstą pasirašę šimtai žmonių. Dviejų lapų tekstas išspausdintas LKB Kronikos 51 numeryje.

Sujudo KGB, gavęs šiuos pareiškimus. LSSR KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas pplk. J. Markevičius siuntė raštus KGB miestų skyrių ir rajonų poskyrių viršininkams, pridėdamas tos vietovės pareiškimo su parašais kopiją, reikalaudamas nustatyti pasirašiusiųjų pavardes ir juos apklausti⁷⁸. Taip pat ir tardymo skyriaus viršininkas pplk. T. Lazarevičius 1983 m. vasario mėn. daugelio rajonų KGB poskyrių viršininkams išsiuntinėja nurodymą apklausti parašų rinkėjus ir jiems pateikti tokius klausimus: kas, kada, kur ir kokiu tikslu parašė šį dokumentą; kas, kur ir kada jį spausdino; iš ko jį gavo; kokius gavo nurodymus prieš pradėdami rinkti parašus; kaip rinkę parašus - aiškinę, raginę, įkalbinėję ir t. t.; ką darę su surinktais parašais - kam, kur, kada perdavę ar pasiuntę?⁷⁹Tokie reikalavimai išsiųsti šiems KGB padalinių vadovams: Tauragės r. (B. Vitkevičiui), Alytaus r. (A. Gurbininkui), Prienų r. (J. Kudrešovui), Šiaulių m. (P. Čiudui), Molėtų r. (M. Jakovlevui), Lazdijų r. (Z. Galiauskui), Ukmergės r. (E. Majauskui), Rokiškio r. (K. Šilgaliui), Biržų r. (S. Lesinskui), Kretingos r. (A. Kormilcevui), Panevėžio m. (J. Martinkevičiui), Kapsuko r. (T. Vilkui), Kėdainių r. (V. Lesickui), Vilkaviškio r. (B. Vaišvilai), Kauno m. (G. Bagdonui) ir Utenos r. (T. Žemaičiui).

Užvirė KGB darbas: pasirašiusieji buvo kviečiami (pasirinktinai) ir tardomi. Įvairūs yra jų atsakymai: vieni išsigina parašo, kiti teisinasi nežinoję po kuo pasirašę (akivaizdi žmonių baimė, kad nenukentėtų už tai). Tačiau gausu ir susižavė-jimą keliančių paaiškinimų. Antai Kėdainių r. Josvainių vidurinės mokyklos 6 b klasės mokinė Ona Tunaitytė pasakoja, kaip ją mokytoja išvadino „snargle“ ir „utėle“ už tai, kad ji paklaususi: kas jiems leidžia kištis į Bažnyčios reikalus? ⁸⁰

LSSR KGB tardymo skyriaus viršininkas T. Lazarevičius 1983 02 07 rašo raštą SSRS KGB tardymo skyriaus viršininko vyresniajam padėjėjui plk. G. Kislych, kuriame prašo atsiųsti BBC radijo stoties 1983 01 27 (praėjus parai po arešto!) 20 val., pranešimą apie kun. A. Svarinsko areštą. Rašte prašoma atsiųsti visus pranešimus apie kun. A. Svarinską, kurie tik ateityje bus transliuojami Vakarų radijo stočių⁸¹.

1983 03 02 pirmą kartą tardymo metu klausinėjama apie kun. Valdemarą Cukurą, kuris 1979 m. buvo atvykęs į Lietuvą ir kuriam kun. A. Svarinskas davęs nuvežti į JAV tris TTGKK dokumentus, tačiau Gardine jis buvo stropiai muitininkų (be abejo, su KGB pagalba) patikrintas ir dokumentai atimti⁸².

Kun. A. Svarinskas nesigina, kad pažįsta šį kunigą, nes jis buvo kapelionas Ukmergės gimnazijoje, tačiau išvežti jų Komiteto dokumentų į užsienį niekada nėra davęs. Vis dėlto šis faktas kagėbistams, matyt, buvo neabejotinai aiškus ir nustatytas operatyvinėmis priemonėmis (greičiausiai su agentų pagalba ar išoriniu stebėjimu). Pagal lnturisto išduotą pažymą, kun. Valdemaras Cukuras (gimęs 1915 m., o 1996 m., atvykęs į Lietuvą, čia numiręs) lankėsi Lietuvoje 1979 m. birželio 5-10 dienomis, o jo giminaitis [...], tardytas 1979 10 31, paliudijo, kad matė, kaip jo bute kun. A. Svarinskas kun. V. Cukurui perdavė kažkokius ant plono (rūkomojo) popieriaus spausdintus dokumentus. Apie šių dokumentų perdavimą jis girdėjo juos kalbantis anksčiau savo motinos bute. Tą patį jis paliudijo ir 1983 02 16 (jau areštavus kun. A. Svarinską), o kitą dieną perdavė kelias geras nuotraukas, kuriose užfiksuotas kun. A. Svarinsko susitikimas su kun. V. Cukuru prie Kauno Arkikatedros. Muitinėje apklausiamas kun. Valdemaras Cukuras sakė, kad tie lapai į knygą jam įdėti Kauno kurijoje. Taigi kun. A. Svarinsko jis

Kun. A. Svarinsko susitikimas su kun. Valdemaru Cukuru Kauno Arkikatedros šventoriuje. 1979 m. (Iš buv. KGB archyvo)

neišdavė. Tą pačią dieną surengiama kun. V. Cukuro minėto giminaičio ir kun. A. Svarinsko akistata, kurios metu kun. A. Svarinskas neigia bet kokių dokumentų perdavimą, o V. Cukuro giminaitis teigia matęs perduodant⁸³.

Šiuo reikalu tardyta daug kitų kun. V. Cukuro giminių, kurie dalyvavo kun. A. Svarinsko ir kun. V. Cukuro susitikimų metu. Įvairiai jie liudija. Antai kun. V. Cukuro sesuo Liucija Znamenskienė liudija mačiusi, kaip kun. A. Svarinskas jos broliui davęs tik dvi tautines juostas ir rožančių, kuriuos prašė perduoti popiežiui ir paprašyti palaiminimo jam. Surengiamas dar ne vienas atpažinimas (iš nuotraukų) bei akistata su tų susitikimų dalyviais, tačiau kun. A. Svarinskas neigia kada nors juos matęs⁸⁴. (Šventas melas: be jo negalima buvo apginti teisaus reikalo.)

Nepaisant kun. V. Cukuro „nusikaltimo“, jam buvo leista atvykti į Lietuvą 1982 m. - čia jis lankėsi birželio 16-21 dienomis. (Tikriausiai KGB specialiai leido atvykti, kad pasektų jo ryšius su „reakcionieriais“.) 1983 02 24 tardytos kun. V. Cukuro giminaitės pripažįsta, kad, lankydamasis Lietuvoje 1982 m., kun. V. Cukuras pas juos namuose vėl buvo susitikęs su kun. A. Svarinsku ir ses. Nijole Sadūnaite. Be to, su kun. A. Svarinsku jis buvo susitikęs ir Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. Tą pačią dieną tardytas kun. Valdemaro Cukuro brolis Vilius Cukuras, taip pat kunigas, turbūt nieko pikto neįtardamas, paliudija, jog 1982 m. atvykęs brolis pasakojęs, kaip iš jo 1979 m., vykstant iš SSRS į JAV, pasienyje buvo atimti įduoti parvežti dokumentai ⁸⁵.

Trečiasis kun. A. Svarinskui inkriminuojamas „nusikaltimas“ - tai jo antitarybiniai pamokslai. Nėra ko stebėtis, kad jo pamokslų klausytis ir įrašinėti magnetofonais KGB siuntė tiek daug savo agentų ir patikėtinių: jie žinojo jo reikšmę. Iš kun. J. Zdebskio operatyvinio tyrimo bylos (DOR Nr. 242) žinoma, kad kiekviename agentūrinių-operatyvinių priemonių plane buvo punktas, kuriuo numatomas sekamojo pamokslų dokumentavimas. Šis dokumentavimas - tai įrašymas į magnetines juostas, siųstų klausytis pamokslų agentų ir patikėtinių pranešimai ar apklausos. Nėra abejonės, kad ir kun. A. Svarinsko sekimo byloje šis punktas būdavo įrašomas ir vykdomas. Ypač nuo 1978 m., t. y. kai įsikūrė TTGKK. Antrajame baudžiamosios bylos tome yra 1978-1980 m. kai kurių sakytų pamokslų dokumentai: pirmasis - sakytas kun. Antano Gražulio primicijose Miroslave 1978 06 04; kiti sakyti Viduklėje, Varduvoje (Žemaičių Kalvarijoje) ir Kybartuose⁸⁶.

Visas trečiasis tomas sudarytas tik iš jo pamokslų dokumentų: tai iš magnetinių juostų perspausdinti jo pamokslų tekstai ir liudytojų apklausų protokolai. Įdomu, kad tie „liudytojai“ kažkodėl į bažnyčią, kur kun. A. Svarinskas sakydavo pamokslą, užeidavo įdomumo dėlei: tai pažiūrėti, kaip ta bažnyčia atrodo iš vidaus, tai susidomėję žmonių gausybe ir pan. Ir kiekvieno tokio pamokslo klausydavo ne po vieną, o po du ar tris „klausytojus“. Vienas iš jų įrašinėdavo pamokslą ir į magnetinę juostą. Dažnai to paties pamokslo klausytojų liudijimuose būdavo net tie patys posakiai, minčių dėstymas -atrodo, jog neretai KGB darbuotojai, kad „liudytojams“ būtų lengviau, nurodydavo, ką rašyti ir kaip rašyti: juk magnetinio įrašo tekstas jau būdavo jų išnagrinėtas. Velnio ragiukai kyšo iš tų „atsitiktinių“ klausytojų-liudytojų einamų pareigų ir partiškumo. Pavyzdžiui, 1979 07 07 Varduvoje pamokslo klausėsi komunistas mokytojas; 1979 07 22 Kybartuose - komunistas, Vilkaviškio profesinės mokyklos komjaunimo sekretorius; 1980 02 21 Kybartuose (per kun. V. Jaugelio laidotuves) -taip pat komunistas, Vilkaviškio metalo dirbinių gamyklos šlifuotojas; 1981 07 08 Varduvoje - LKP Akmenės rajono komiteto instruktorius ir Akmenės r. valstybinės gamtos apsaugos inspektorius ir t. t. Šį sąrašą būtų galima tęsti, nes prie kiekvieno pamokslo yra pridėta tų „klausytojų-liudytojų“ apklausų protokolai, kuriuose nurodyta ne tik jų vardai, pavardės, bet ir darbovietė, partiškumas, gyvenamoji vieta, išsilavinimas ir kt. Dauguma jų - nuo šlifuotojo iki partijos komiteto darbuotojo - komjaunuoliai ar kompartijos nariai. Štai taip buvo parenkami klausytojai ir dokumentuojami pamokslai.

Iš viso trečiajame tome yra 16 kunigo Alfonso Svarinsko 1980 03 23 - 1982 09 12 laikotarpyje įvairiose vietose sakytų pamokslų tekstai ir jų dokumentika. Tai Viduklėje, Varduvoje, Žagarėje, Kybartuose, Pagramantyje, Miroslave, Veiviržėnuose ir Šiluvoje sakyti pamokslai. Bylos gale yra šių pamokslų peržiūrą vykdžiusio kagėbisto pažyma, kad dar 1979-1982 m. kun. A. Svarinsko sakytų ir įrašytų 7 pamokslų (Viduklėje, Varduvoje, Šiluvoje) magnetinės juostos išsimagnetino ir jų nebuvo galima išklausyti⁸⁷. Penkioliktajame tome laikomos 7 magnetinės kasetės su jo pamokslais bei viena - su kun. S. Tamkevičiaus 1979 07 07 Žemaičių Kalvarijoje sakyto pamokslo įrašu ir 2 magnetinės juostos. Pamokslai buvo įrašomi to meto mažagabaričiais įvairių tipų magnetofonais (matyt, kokį KGB skyrius ar poskyris turėdavo): Miroslave - magnetofonu Elektronika-302, Varduvoje - Majak-203, Veiviržėnuose - Astra-4 ir Sony, Šiluvoje - Orbita-4 ir kitais. Šių pamokslų tekstuose yra KGB darbuotojų pažymėtų vietų, kurias, matyt, panaudodavo tardymuose kaip inkriminuojančią medžiagą.

Pirmą kartą dėl pamokslų kun. A. Svarinskas buvo tardomas 1983 02 06, vėliau klausinėtas dėl pasakytų pamokslų 1980 07 02 - Žemaičių Kalvarijoje, 1982 08 22 - Veiviržėnuose, 1982 09 02 - Šiluvoje. To paties tardymo metu klausinėjamas apie TTGKK dokumentą Nr. 17, adresuotą popiežiui, kur nusakoma tikinčiųjų padėtis Lietuvoje, kun. A. Svarinskas kaltinamas tarybų valdžios šmeižimu. Jis atsako: Sąmoningai aš nešmeižiau. Kaip mokėjom, taip kovojom dėl geresnės tikinčiųjų padėties ⁸⁸.

1983 02 11 tardymo metu, kaltinamas tikinčiųjų nuteikinėjimu prieš tarybų valdžią ir jos įstatymus, kun. A. Svarinskas atsako: Aš, aišku, raginau nesutikti su jais visur, kur šie įstatymai nesutinka su Dievo įstatymais, kadangi Dievo įstatymai yra aukštesni už bet kokius žemiškuosius įstatymus.

Mes norėjome, kad tarybų valdžia mums padėtų nugalėti visas kliūtis ir kurti gražesnę visuomenę ⁸⁹.

Tais laikais labai buvo suaktyvėjęs bažnyčių apiplėšinėjimas (Švč. Sakramento išniekinimas Veiviržėnuose), įtartinos kilmės jų gaisrai, kunigų užpuolimai ir net jų nužudymai. Kun. A. Svarinskas ne kartą šiuos nusikaltimus minėjo savo pamoksluose ir kaltino, kad teisėsaugos organai jų netiria ar blogai tiria. Jam tardymų metu pateikiama Vidaus reikalų ministerijos informacija, kiek šių nusikaltimų ištirta ir kiek asmenų nubausta. Jis atsikerta, kad ši informacija turėjo būti viešai skelbiama, o kadangi to nebuvo, jis jos nežinojęs ir todėl juos apkaltina informacijos stoka ir jos slėpimu. 1983 03 28 tardytojas jam priekaištauja: Ar jums neatrodo, kad prieš sakant iš sakyklos pamokslą, kalbant apie dalykus, kurių jūs nežinote, reikia pasverti kiekvieną žodį, o nežinant apie tai nekalbėti? Į tai kun. A. Svarinskas atsako: Bus laiko ir aš apie tai pagalvosiu. Ir, matyt, ironizuodamas priduria: Senų klaidų nekartosiu. Bus naujų ⁹⁰.

1983 04 17 tardymo metu bandoma iškvosti apie jo santykius su Maskvos disidentais (ypač Tatjana Velikanova) bei su kun. S. Tamkevičiumi. Mat 1980 04 17 kratos metu pas jį rastos užsienyje leisto antisovietinio žurnalo Kontinent Nr. 4 ir Nr. 5 fotokopijos. (Jos rastos iškrėtus pas jį buvusį kun. G. Gudanavičių.) Tą pačią dieną kratos metu pas kun. S. Tamkevičių Kybartuose rastas šio žurnalo originalas. Taip pat KGB domisi pas kun. A. Svarinską rastu biuleteniu Informacionnyj biuleten’ Nr. 2 (kurį leido T. Velikanovos grupė) ir jo ryšiais su ja, tačiau tardomasis nieko neatskleidžia⁹¹.

Kaip minėta, apie TTGKK narių ir Maskvos disidentų ryšius KGB daugiau žinojo iš pastarųjų tardymų 1980 metais. Čia yra Viktoro Kapitančiuko, Dmitrijaus Dudko, Levo Regelsono, Glebo Jakunino ir Tatjanos Velikanovos papildomi 1983 02 17 tardymai. Pasigėrėjimą kelia įkalintųjų Glebo Jakunino (stengiasi kuo mažiau pasakyti) ir ypač Tatjanos Velikanovos laikysena. Be turimų Maskvos disidentų tardymo protokolų, dėl kun. A. Svarinskui iškeltos baudžiamosios bylos buvo peržiūrėtos visų SSRS KKTTG teistų narių baudžiamosios bylos, ieškant papildomų įkalčių kun. A. Svarinskui⁹².

Kun. A. Svarinsko arešto dieną (1983 01 26) atliktos kratos pas TTGKK narius kunigus Algimantą Keiną ir Joną Kaunecką, kun. Antaną Šeškevičių SJ ir ses. Oną Pranckūnaitę. Gal tą dieną buvo daroma ir daugiau kratų, tačiau šioje byloje apie tai dokumentų nėra. Buvo tardomi visi TTGKK nariai: kunigai S. Tamkevičius, A. Keina, J. Kauneckas, V. Vėlavičius, L. Kalinauskas ir V. Stakėnas.

Labai nesėkmingas (ir kagėbistus turėjęs siutinti) kun. Sigito Tamkevičiaus dviejų dienų (1983 m. vasario 28 d. ir kovo 1 d.) tardymas. Į juos dominusius TTGKK veiklos klausimus jie negauna nė vieno jiems reikalingo atsakymo: apie Komiteto įkūrimo priežastis ir tikslus atsako taip pat kaip ir visi kiti TTGKK nariai - kad tai sąlygojo kunigų ir kitų tikinčiųjų diskriminacija; o į klausimą, kas konkrečiai buvo Komiteto įkūrimo organizatorius, atsako: Neatsakysiu.

KGB domina visos TTGKK veiklos smulkmenos: kaip būdavo rengiami dokumentai, kas juos spausdindavo, kaip buvo platinami, siunčiami į užsienį ir ypač kaip jie patekdavo į LKB Kroniką. Kai jam buvo pateikta daug TTGKK dokumentų su jo parašu, jis pareiškia: Labai apgailestauju, kad adresatai, kuriems buvo siųsti dokumentai, nereagavo į iškeltus faktus ir dokumentus persiuntė Valstybės saugumo komitetui. Apie „Kroniką“ aš nieko konkretaus parodyti neturiu. Kaip TTGKK dokumentas Nr. 12 pateko į Kronikos 38 numerį, jis neturi supratimo. Pats asmeniškai jis nematęs nė vieno TTGKK dokumento užsienio spaudoje, nes jos negauna... Kai tardytojas mjr. V. Pilelis jam papriekaištauja, kad jis sąmoningai vengia duoti parodymus, kun. S. Tamkevičius atsako, kad taip elgiasi dėl to, jog TTGKK veikloje nemato jokio nusikaltimo nei SSRS konstitucijai, nei kitiems sovietiniams įstatymams⁹³.

Panašiai tardymų eigoje laikosi ir kiti TTGKK nariai. Pasigėrėtina kun. V. Vėlavičiaus laikysena: jis arba „nežino“, arba, motyvuodamas kuo nors, atsisako liudyti - jaučiasi ankstesnių lagerių „universitetai“. (Jis 1948 m. buvo nuteistas dešimčiai metų.) Į paskutinį klausimą - apie turintį įvykti kitą Komiteto narių susitikimą - jis atsako: Aš nieko neparodysiu, nes tai mano sąžinės reikalas ⁹⁴.

Kun. Juozas Zdebskis į tardymą buvo pristatytas prievarta 1983 03 20, nes kviečiamas nevyko. (Dėl to Lazdijuose įvyko konfliktas tarp kun. J. Zdebskio bičiulių ir vietos KGB bei milicijos. Visai nepagrįstai apkaltintas chuliganizmu 15-ai parų buvo įkalintas Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas Antanas Grigas ir po to atleistas iš darbo, o iš tardymo parvežtas kun. J. Zdebskis Lazdijų milicininko buvo apstumdytas.) Kun. J. Zdebskis kagėbistams taip pat nesuteikė jokių žinių. Jis pareiškė: Kun. Svarinsko areštas yra tikėjimo persekiojimas, ir atsisakė duoti bet kokius parodymus, kol kun. Svarinskas bus areštuotas ⁹⁵.

Iš kai kurių liudytojų KGB pavyko išpešti vieną kitą nereikšmingą smulkmeną, kuri neturėjo jokios įtakos kun. A. Svarinsko bylai. Svarbiausia, kad jie nė vienas neišdavė, kaip jų Komiteto dokumentai patekdavo į Kroniką ir į užsienį. Kun. A. Keina tardytas 3 kartus, kun. J. Kauneckas - 4, kun. V. Stakėnas - 3, kun. L. Kalinauskas ir kun. V. Vėlavičius - po 1 kartą. Kun. L. Kalinauskas tardymo pabaigoje pareiškė, kad apie kun. A. Svarinsko veiklą TTGKK ką nors parodyti jam neleidžia sąžinė, nes ši veikla buvo grynai religinė.

Po vieną kartą tardyti ir kunigai A. Šeškevičius SJ bei G. Gudanavičius. Abu jie praėję sovietinius lagerius (kun. A. Šeškevičius SJ - 3 kartus), todėl ir jų liudijimai verti jų gyvenimo patirties. Svarinską aš gerbiu kaip žmogų, atvirą, tiesų, ryžtingą, mylintį Dievą, žmones, tėvynę, - pareiškia kun. G. Gudanavičius⁹⁶. Pažymėtina, kad jie visi tardyti tuojau pat po kun. A. Svarinsko arešto, t.y. bandyta kalti geležį, kol ji karšta. Deja, nepavyko.

1983 02 27 tardyta ses. Ona Pranckūnaitė (iš Panevėžio), pas kurią 1983 01 26 kratos metu buvo rastas aparatas ERA, dvi spausdinimo mašinėlės bei spaudinių įrišimo įranga. 1983 03 04 pakartotinai ją tardo E. Bičkauskas.

1983 m. vasario-kovo mėn. tardyti kunigai Antanas Gražulis SJ ir Antanas Beniušis bei tris kartus kun. A. Svarinsko šeimininkė ses. Monika Gavėnaitė: Tai nuoširdus, sąžiningas, doras, šventas kunigas, - tokia jos duota charakteristika, o to, ko reikia tardytojams, ji „nežinanti“. Tardytas iš lagerio dienų su kun. A. Svarinsku pažįstamas ir pas jį lankydavęsis tauragiškis Leonas Laurinskas, iš Igliaukos - Salomėja Albina Prajorienė ir 11 kl. mokinė Ramutė Kružikaitė, technikumų moksleiviai Alvydas Šatavičius ir Regina Šatavičiūtė, kaunietis Juozas Mitkus ir kiti. Nieko kun. A. Svarinską inkriminuojančio ir jie nepateikė⁹⁷.

1983 03 24 paskelbiamas nutarimas pareikšti kun. A. Svarinskui kaltinimą pagal LSSR BK 68 str. I d.⁹⁸ Tolesniam operatyviniam tyrimui išskirti dokumentai, susiję su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku, V. Vėlavičiumi, J. Zdebskiu, A. Keina, V. Stakėnu ir L. Kalinausku. Taigi jiems visiems buvo rengiamas panašus likimas.

1983 03 29 kun. A. Svarinskui paskelbiama, kad parengtinis tardymas baigtas ir pateikiama susipažinti visi 17 tomų - iš viso 4464 lapai. (4-ame tome turėjo būti 18 magnetinių kasečių su jo pamokslų įrašais.)

1983 04 11 prokuroras A. Novikovas patvirtina kun. A. Svarinsko kaltinamąją išvadą (69 lapų), kurioje jis kaltinamas šmeižikiškais pamokslais, TTGKK įkūrimu ir jo dokumentų platinimu, pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, dokumentų užsienio valstybių vadovams rašymu, šių dokumentų skelbimu LKB Kronikoje jam žinant, siekimu užsienio pagalbos dėl tikinčiųjų diskriminavimo panaikinimo SSRS ir kt. Jam inkriminuojami 4 nusikaltimai:

1) Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu tarybinės valstybinės politikos šmeižimas.

4) SSRS tarptautinio prestižo žeminimas tyčia, siekiant susilpninti tarybų valdžią ⁹⁹.

Šauktinių į teismą sąraše 55 liudytojai. Byla perduodama LSSR Aukščiausiajam teismui.

1983 04 14 LSSR KGB 1-ojo skyriaus (skirto žvalgybai užsienyje) viršininkas plk. V. Karinauskas rašte 5-osios tarnybos viršininkui E. Baltinui ir tardymo skyriaus viršininkui

T. Lazarevičiui rašo, kad ryšium su kun. A. Svarinsko areštu JAV gyvenantys „nacionalistiniai emigraciniai elementai“ pradėjo plačią jo gynimo kampaniją. Laikraščiai Draugas, Naujienos, Tėviškės žiburiai ir kiti ragina kurti komitetus jam ginti, siųsti protesto laiškus Lietuvos SSR vyriausybei ir SSRS pasiuntiniui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juos palaiko ir JAV valdžia bei spauda (The Washington Time). Visą tą veiklą JAV koordinuoja kun. K. Pugevičius. Jis parengė kreipimąsi į visus lietuvius katalikus. Šiame kreipimesi iškeliami kun. A. Svarinsko

Kun. A. Svarinsko teismo posėdžio protokolo faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 17, 1. 298)

Kun. A. Svarinsko teismo nuosprendžio ištraukos faksimilė. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 17, 1. 312)

nuopelnai plėtojant TTGKK veiklą bei ginant tikinčiųjų teises ir raginama pradėti kovą dėl jo išvadavimo¹⁰⁰.

1983 05 03 prasidėjo Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos posėdis. Pirmininkavo Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas, tarėjai - E. Treinienė ir A. Jašmantas, prokuroras - J. Bakučionis, sekretorė - V. Čeikauskaitė. Teismas truko 4 dienas, prirašyta 50 lapų posėdžio protokolo. Kun. A. Svarinskas kaltas neprisipažino. Liudytojai (matyt, KGB agentai ir patikėtiniai) daugiausia liudijo apie girdėtus pamokslus. 1983 05 06 paskelbiamas nuosprendis: pagal LSSR BK 68 str. I d. nuteisiamas 7-eriems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems metams nutrėmimo. Teismas priima ir atskirąją nutartį dėl baudžiamosios bylos iškėlimo kun. S. Tamkevičiui, kuris čia pat teismo rūmuose ir areštuojamas.

Nors teismo posėdis buvo laikomas atviru, tačiau, kaip liudija teisiamojo bičiuliai, visas tas dienas teismo rūmai buvo stropiai saugomi milicijos ir saugumiečių: kun. A. Svarinsko rėmėjai buvo vaikomi, gaudomi net dabartinio Gedimino prospekto gale (iki Žvėryno tilto), grūdami į mašinas ir vežami už dešimčių kilometrų į laukus bei miškus. Teisme kun. A. Svarinskas savo veiklą nusakė šiais žodžiais: Gyniau Bažnyčią ir tikėjimą¹⁰¹.

Po teismo iki Atgimimo jo bylą tyrė daugybė saugumiečių -net 26 kartus ji buvo tardytojų ir operatyvininkų imama iš archyvo. (Paskutinį kartą 1990 11 15 ėmė vyr. ltn. Šimkus¹⁰².)

Kun. A. Svarinskas buvo įkalintas Penzos sr., Čiusovo r. griežtojo režimo lageryje VS 389/37. (Vėliau - VS 389/36 ir 389/35 lageriuose.)

Dvelkiant Atgimimo vėjams ir ėmus braškėti tautų kalėjimui - SSRS, 1989 04 11 ir 1989 05 23 LSSR Aukščiausiasis teismas iš KGB pareikalauja kun. A. Svarinsko baudžiamosios bylos Nr. 09-2-003-83. LSSR Aukščiausiojo teismo prezidiumas (pirmininkaujamas AT pirmininko J. Misiūno) 1989 05 26 nutaria, kad byloje nenustatyta, jog A. Svarinskas apie Tarybą valstybės santykius su religija, dorovinį auklėjimą ir kitką, galvodamas vienaip, kalbėjo ir rašė kitaip, t. y. sąmoningai skleidė šmeižikiškus prasimanymus. Teisme jis parodė, kad „<...>aš nenorėjau nieko apšmeižti. Norėjau, kad būtų taip, kaip konstitucijoje nurodyta“. Šie jo aiškinimai nepaneigti. Taigi A. Svarinsko veikloje nėra nusikaltimo sudėties. Prezidiumas nutarė: <...> 1983 m. gegužės 6 d. nuosprendį panaikinti, bylą prieš Svarinską nutraukti, nesant jo veikloje nusikaltimo sudėties¹⁰³.

Išbuvus beveik 6-erius katorgos metus (o iš viso kun. A. Svarinskas sovietiniuose lageriuose ir kalėjimuose praleido 22 metus), sovietinė teisėsauga apsižiūrėjo suklydusi. Tačiau nei sovietinio teisingumo institucijų bandymai taisyti savo „klaidas“, nei KGB desperatiškos pastangos sekti vykstančius procesus ir juos kontroliuoti neįstengė sulaikyti Lietuvos išsivadavimo iš SSRS imperijos jungo ir išgelbėti nuo žlugimo visos melu, klasta ir smurtu paremtos sovietinės sistemos. Taip baigėsi ir kun. A. Svarinsko trečioji sovietinė katorga: 1988 m. liepos mėnesį jis buvo paleistas iš lagerio su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Po dvejų metų jis iš Vokietijos grįžo į Lietuvą.

1988 m. grįžęs iš lagerio kun. A. Svarinskas su ses. N. Sadūnaite Kryžių kalne

4. „Kova dėl tikėjimo yra mano, kaip kunigo, pareiga“

Kaip minėta, kun. Alfonso Svarinsko teisme 1983 05 06 buvo priimta atskiroji nutartis: Tamkevičiui Sigitui, Motiejaus s., iškelti baudžiamąją bylą pagal žymes nusikaltimo, numatyto Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 str. I d., ir ją perduoti Lietuvos TSR prokurorui ¹⁰⁴.

Kun. Sigitas Tamkevičius buvo sulaikytas pačiame Aukščiausiajame teisme ir tą pačią dieną 16 val. 50 min. nugabentas į LSSR KGB kalėjimą (tardymo izoliatorių)¹⁰⁵. Jo areštui, be abejo, buvo pasirengta iš anksto.

Apie tai liudija kad ir tardymo skyriaus tos pačios dienos raštas KGB 10-ojo skyriaus viršininkui plk. S. Skačkauskui, kad įregistruotų kun. S. Tamkevičiaus baudžiamąją bylą, kuri pradėta pagal 5-os tarnybos operatyvinės įskaitos bylą¹⁰⁶. Operatyvinės bylos, kurią tiriant jis buvo sektas ir rinkta medžiaga apie jį, nenurodyta nei numeris, nei pavadinimas, jos nėra ir buvusio KGB archyve, tačiau žinoma, kad ši byla (DOR Nr. 51) įėjo į grupinę operatyvinio tyrimo bylą Voratinklis. Todėl nenuostabu, kad viskas toliau vyksta labai sklandžiai ir operatyviai: tą pačią dieną LSSR prokuroras A. Novikovas siunčia LSSR KGB pirmininkui J. Petkevičiui Aukščiausiojo teismo atskirąją nutartį dėl kun. S. Tamkevičiaus ir 1979 08 29 oficialaus jo įspėjimo protokolą bei jo atsakymą - 1979 09 06 Atvirą laišką LSSR prokurorai (vėliau tardymų metu dažnai minimą). Tą pačią dieną J. Petkevičius įrašo rezoliuciją tardymo skyriaus viršininkui T. Lazarevičiui (rusų kalba): Panaudoti tiriant ¹⁰⁷. Iš tiesų čia pat, greta 1983 05 06 teismo nutarties pradėti kun. S. Tamkevičiui baudžiamąja bylą, yra LSSR prokuroro A. Kairelio 1979 08 29 oficialus įspėjimas dėl religinių kultų įstatymų pažeidimo, tikinčiųjų kurstymo pažeisti juos, šmeižtiškų pamokslų, TTGKK dokumentų ruošimo, perdavimo į užsienį, kur jie reakcingų sluoksnių panaudojami propagandai prieš SSRS vesti <...> įspėtas, kad už tokią veiklą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn¹⁰⁸. Įspėjo prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis. Kun. S. Tamkevičius įspėjimą pasirašyti atsisakė ir pareiškė atsiusiąs platesnius paaiškinimus dėl iškeltų kaltinimų.

Čia pat ir 1979 09 06 jo Atviras laiškas LSSR prokurorui (originalas). Laiške jis mini du prieš jį organizuotus (provokacinius) teismus - Vilkaviškyje ir Varėnoje. Jis rašo, kad klausytis jo pamokslų į Kybartų bažnyčią siunčiami žemo išsilavinimo informatoriai (šnipai, agentai), kurie neskiria sąvokų ateistai ir tarybų valdžia. Jis nusako savo pareigos supratimą:

Kaip kunigas aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su bedievyste, kuri, giliu mano įsitikinimu, pokario metais sukūrė žmonėms dvasinę tuštumą, suardė moralinius pagrindus ir tuo pačiu atvėrė vartus daugybei nusikaltimų. <...> Aš prisiima drauge su kitais keturiais kunigais atsakomybę už TTGKK sukūrimą ir jo dokumentų paruošimą. Tai padaryti paskatino <...> nuolat persekiojama Lietuvos Katalikų Bažnyčia. <...> 1978 m. lapkričio mėn. 13 d. sukurdami Katalikų komitetą, mes kreipėmės į tarybinę vyriausybę, o jei iki šiolei mūsų Komiteto neužregistravo, tai ne mūsų kaltė. <...> Tikinčiųjų diskriminacija Lietuvoje yra žaizda, kuri ne gydoma, bet norima nuslėpti'¹⁰⁹.

1983 05 06 LSSR Aukščiausiojo teismo atskirosios nutarties dėl kun. S. Tamkevičiaus arešto faksimilės. (LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI.T. 17, I. 324; Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 1,1. 3)

Pirmame tome susegti gauti iš prokuratūros dokumentų ir kun. A. Svarinsko baudžiamosios bylos apžiūros protokolai (vadovas kpt. R. Rainys). O KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas J. Radzevičius siunčia tardymo skyriui (plk. T. Lazarevičiui) daugybę kun. S. Tamkevičiaus bylai reikalingos medžiagos: 1974 03 20 ir 1980 04 17 kratų metu pas kun. S. Tamkevičių paimtus Kronikos 7, 8, 39, 40, 41, 42 numerius; pas kunigus A. Keiną ir J. Kaunecką 1983 01 26 kratų metu paimtus TTGKK dokumentų rinkinius; 1979 11 01 Maskvoje pas V. Kapitančiuką ir G. Jakuniną, taip pat 1980 10 11 pas T. Velikanovą kratų metu paimtus TTGKK dokumentus, Kronikos 38-46 ir 51 numerius; 15 magnetinių kasečių su kun. S. Tamkevičiaus pamokslų įrašais; ekspertizių aktų nuorašus; daugelio pamokslų „klausytojų-liudytojų“ ir kitų žmonių apklausų protokolus; jo 1980 12 17 protestą LSSR prokurorui; daugelio užsienio lietuvių laikraščių (Europos lietuvis, Darbininkas, Draugas, Dirva, Tėviškės žiburiai, Akiračiai, Garsas) iškarpas, kuriose skelbiamos žinios iš LKB Kronikos ir TTGKK dokumentai bei to paties pobūdžio Vakarų radijo stočių (Vatikano radijo, Laisvės, BBC, Amerikos balso ir Vokiečių bangos) pranešimų tekstus¹¹⁰.

Dar jo sulaikymo dieną (1980 05 06) bylą savo žinion paima KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas ppłk. V. Urbonas (grupės vadovas), o 1980 m. gegužės 18 ir 26 d. sudaroma tardymo grupė: vyr. tardytojai mjr. V. Pilelis, kpt. R. Rainys, vyr. ltn. V. Baumila, A. Vidzėnas, YSB vyr. tardytojas ppłk. V. Liniauskas ir vyr. tardytojas mjr. J. Marcinkevičius¹¹¹.

Prie sulaikymo protokolo (užpildyto KGB 1983 05 06 16 val. 50 min.) pridėta jo asmens kratos protokolas. Iš jo paimtas pasas, 218 rb 4 kp, laikrodis Luč, vairuotojo teisės, kišeninis kalendorėlis, benzino talonai, kryželis, piniginė, mėlyna striukė ir diržas. Kun. S. Tamkevičius 1983 05 13 pareiškimu visą savo turtą perduoda saugoti ses. Onai Dranginytei (šeimininkei). 1983 05 09 jam skiriama kardomoji priemonė -suėmimas¹¹².

Suėmus kun. S. Tamkevičių, darbas KGB kabinetuose virte virė: tam buvo iš anksto ruoštasi. 1983 m. gegužės 6-16 d. apžiūrimi visi daiktai ir dokumentai, paimti iš jo 1980 04 17 kratos metu. O paimta iš viso 336 daiktai. Tai Tiesos kelio 12 numerių, Rūpintojėlio 12 numeris, Kontinent (rusų k.) 4 ir 5 numeriai, Einamųjų įvykių kronika (rusų k.) 47 ir 54 numeriai, LKB Kronikos 40, 41, 42 numeriai, Aušros 19 (59) numeris, rašomoji mašinėlė Erika, maskviškio KKTTG dokumentas, kuriame išdėstyti to Komiteto tikslai, daug kitų šio Komiteto dokumentų (jie buvo susitarę keistis dokumentais), Perspektyvų 12 ir 16 numeriai, daug laiškų, sveikinimai ses. Nijolei Sadūnaitei į Bogučianus, jos atsakymai, daug magnetinių kasečių su įrašais ir kitų daiktų. Visos magnetinės kasetės išklausytos ir jų tekstai išspausdinti. (Čia ir jo pamokslas kun. Karolio Garucko SJ laidotuvėse.) 99 dokumentai išskirti ir prijungti prie bylos, o 83, kaip „ideologiškai žalingi“, sunaikinti. Tąkart kratą darė KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus darbuotojai iš Vilniaus: J. Matulevičius, V. Šiaudinis ir A. Rukšėnas. Kratos metu pas kun. S. Tamkevičių buvo iš Ukrainos (Podolės Kameneco miesto) atvykęs kun. Jonas Zubrus SJ, seserys Ona Dranginytė, Ona Kavaliauskaitė ir Genovaitė Mačenskaitė. Jie visi irgi iškrėsti¹¹³.

Pagaliau po 4 dienų surašoma areštuotojo anketa. Iš jos ir 1983 05 .27 tardymo protokolo sužinome kun. S. Tamkevičiaus biografijos duomenis. Gimęs 1938 11 07 Lazdijų r., Gudonių kaime. Tėvai, turėję 8 ha žemės, abu jau mirę. Yra 3 broliai: vienas - pensininkas ir du - kolūkiečiai. Jis 1955 m. baigė Seirijų vidurinę mokyklą (Lazdijų r.). Atestate buvo 3 ketvertai, visi kiti - penketai. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje apsisprendė būti kunigu, kad geriau pažintų didžiąsias gyvenimo tiesas ir jomis pasidalytų su kitais žmonėmis. 1955 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1957 m. buvo paimtas į sovietinę armiją. Tarnavo statybų daliniuose eiliniu (kaip ir visi iš kunigų seminarijos paimtieji). Grįžęs iš kariuomenės, 1960 m. vėl įstojo į kunigų seminariją. Baigė 1962 m.; vikaravo Lazdijuose, Kudirkos Naumies-tyje, Prienuose. Nuo 1968 m. iki 1969 m. sausio mėn. buvo Vilkaviškio vikaras. Už parašų rinkimą po pareiškimu Lietuvos vyskupams ir ordinarams 1969 m. sausio mėn. iš jo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas. Kadangi tuomet nedirbančių negalėjo būti, įsidarbino Vilkaviškyje Metalo gamykloje. Po to - Prienų MSV darbininku. Atlikęs „bausmę“, nuo 1969 m. pabaigos - Simno (Alytaus r.) vikaras. 1975 m. perkeltas į Kybartus (Vilkaviškio r.) klebonu, kur visą laiką ir dirbo. Su juo klebonijoje gyveno šeimininkė Ona Dranginytė, valytoja Ona Kavaliauskaitė ir retkarčiais kun. Jonas Kastytis Matulionis. Ginti tikinčiuosius paskatino jo paties ir kitų tikinčiųjų diskriminacijos faktai. Šio tardymo pabaigoje jis sako: Aš nesutinku su tarybų valdžios politika religijos atžvilgiu.

Užpildžius anketą, kaip pridera, nufotografuojamas ir atliekama daktiloskopija - paimami pirštų ir delnų atspaudai.

KGB intensyviai renka oficialią medžiagą apie jo veiklą kunigaujant. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis (P. Anilionis) rašo, kad dėl šmeižtiškų pamokslų, kulto įstatymų nepaisymo jis buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją. (Štai kas buvo tikrieji kunigų pareigų skirstytojai!) Bet elgesys nepasikeitė. 1969 m. atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, o 1971 02 04 jis oficialiai įspėtas Alytaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo P. Jančiausko dėl to, kad atlieka religines apeigas kitose parapijose, dėl grupinio vaikų katekizavimo, dėl kunigų parašų rinkimo po įvairiais kreipimaisi į sovietines ir religines institucijas. 1972 04 29 antrą kartą įspėtas.

1978 11 04 Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto administracinė komisija už Vėlinių eiseną į kapines nubaudžia jį 50 rublių bauda. 1981 08 04 jį įspėja Religijų reikalų tarybos įgaliotinis dėl eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą organizavimo. Vėliau - 1982 06 22 ir 1983 02 15 - dėl to, kad kun. J. K. Matulioniui (baigusiam pogrindinę kunigų seminariją) savo bažnyčioje leido atlikti kunigo pareigas. Kaltinamas, kad rinko duomenis apie tikinčiųjų padėtį Ukrainoje (Berdičevo bažnyčioje). Dar 1978 07 03 Kybartų „tikintieji“ esą parašę laišką, reikšdami nepasitenkinimą savo klebono elgesiu. (Kaip tokius laiškus KGB organizuodavo, žinoma iš kun. J. Zdebskio

Areštuotasis kun. Sigitas Tamkevičius. 1983 05 10. (Iš buv. KGB archyvo)

sekimo bylos DOR Nr. 242.) RRT įgaliotinio segtuve iš viso yra 33 dokumentai apie kun. S. Tamkevičiaus „nuodėmes“ jiems¹¹⁴. Buvęs RRT įgaliotinis J. Rugienis rašo, kad 1966 m. mūsų reikalavimu kun. Tamkevičius buvo perkeltas vikaru į Kudirkos Naumiestį (iš Lazdijų), 1967 m. - į Prienus, o 1968 m. - į Vilkaviškį. Priežastis ta pati, kurią nurodė ir P. Anilionis¹¹⁵. Yra ir tie du Kybartų „tikinčiųjų“ nepasitenkinimo laiškai. (Vienas jų - su rezoliucija Rainių miškelio žudikui P. Raslanui, kuris tuo metu jau dirbo nebe KGB, bet labai glaudžiai su juo bendraujančioje ir bendradarbiaujančioje Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigoje. Yra jo pažyma, kad 1978 11 22 kun. S. Tamkevičius savo bute įregistravo V. Jaugelį, kuris atlikinėja kunigo pareigas). 1983 02 11 kun. S. Tamkevičius buvo kviečiamas į Vilkaviškio rajono vykdomąjį komitetą, kur turėjo būti įspėtas, bet jis atsisakė vykti, nebent lydimas būrio tikinčiųjų.

Tada vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas su J. Kinaitiene nuvyko pas jį ir ėmė skaityti įspėjimą, bet jis iš kambario išėjo.

Byloje įsegtos ir įvairių straipsnių prieš kun. S. Tamkevičių laikraščių iškarpos.

Renkant įvairių įstaigų oficialius dokumentus, kun. S. Tamkevičius tuo pačiu metu buvo tardomas. Pagrindiniai jo tardytojai buvo KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas pplk. V. Urbonas ir vyr. tardytojas mjr. V. Pilelis.

Pirmasis tardymas atliktas sulaikymo dieną - 1983 05 06. Tardė V. Urbonas. Kun. S. Tamkevičius neneigia esąs TTGKK narys, tačiau sakė nežinąs, kaip jų dokumentai patekdavo į užsienį. 1983 05 09 jis tardytoją patikslina, kad jų Komiteto dokumentai buvo ne platinami, o tik siunčiami adresatams. Juose ne šmeižtai, o tiesa.

1983 05 11 tardomas dėl žinomo iš kun. A. Svarinsko bylos pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui dėl tikinčiojo jaunimo persekiojimo. Ar kun. A. Svarinskas jį rašęs, jis nežinąs. Ar jį skelbęs bažnyčioje, - neatsakysiąs. Pasirašyti jį galėjęs, nes ten buvo rašoma tiesa. Apie jo publikavimą LKB Kronikos 51 numeryje jis nieko nežinąs.

Kitą dieną jis kvočiamas apie TTGKK įsteigimo priežastis ir tikslus. Jis atsako, kad šio Komiteto susikūrimą inspiravo tai, kad sovietinė vyriausybė visiškai ignoravo kunigų ir tikinčiųjų ankstesnius kreipimusis dėl savo teisių į sovietines įstaigas. Į tardytojo klausimą: Ar buvo kieno nors nurodymas ar įgaliojimas įkurti šį komitetą? - kun. S. Tamkevičius atsako: Ne. Kai eini gatve ir matai mušamą žmogų, puoli jam padėti, o ne ieškai kokio nors nurodymo ar įgaliojimo ¹¹⁶.

1983 05 13 surašomas nutarimas kun. S. Tamkevičių patraukti byloje kaltinamuoju. Kaltinimas tas pats kaip ir arešto nuosprendyje:

1978-1983 m. su kitais asmenimis pagamino ir išplatino TTGKK vardu ne mažiau kaip 52 šmeižtiško turinio dokumentus, žeminančius tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką. Kaltinamas, kad tuo pačiu laikotarpiu pasakė daugiau kaip 15 šmeižiančių tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką pamokslų. <...> Nusikaltimas patvirtinamas liudytojų parodymais, daiktiniais įrodymais ir dokumentais. Patraukti baudžiamojon atsakomybėn<...> pagal LTSR B K 68 str. I d.¹¹⁷

Tą pačią dieną kun. S. Tamkevičių tardė pplk. V. Urbonas ir prokuroras J. Bakučionis. Perskaičius nutarimą, kun. S. Tamkevičius kaltas neprisipažino, nes nieko niekuomet nėra šmeižęs. Neturėjo tikslo silpninti tarybų valdžios. TTGKK visus dokumentus pasirašęs. Juose šmeižto nebuvę. Pamoksluose sąmoningai nepasakęs nė vieno melagingo žodžio. O kad pamokslus sakęs daug kur, tai šią teisę suteikiąs Bažnyčios teisės kodeksas (C/C), o ne civilinės valdžios nurodymai, kadangi laikau, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių, - užbaigia savo aiškinimą kun. S. Tamkevičius¹¹⁸, pakartodamas apaštalo Petro žodžius.

1983 05 17 tardymo metu teiraujamasi apie maskviečių KKTTG ir jų Komiteto ryšius. Į tai kun. S. Tamkevičius atsako: Neturiu moralinės teisės apie tai kalbėti. O į tardytojo teiginį, jog, matyt, KKTTG narių veikla buvo ne tokia nekalta, kad jie 1980 m. buvo teisiami, kun. S. Tamkevičius atsako: Jų padėtis buvo tokia pati, kaip dabar mano.

Po kelių dienų jis tardomas, siekiant nustatyti ryšius su KKTTG nariais G. Jakuninu, V. Kapitančiuku ir L. Regelsonu. Perskaitomi jų tardymo protokolai. Dėl kai kurių priekaištų -jis atsako, jog tikėsiąs tuo tik tada, kai šiuos liudijimus išgirsiąs akistatoje su jais. O apie jų lankymąsi pas jį 1978 m. spalyje atsisako ką nors liudyti, nes kas pas jį lankosi - tai jo asmeninis reikalas. Gegužės 24 d. toliau kvočiamas apie tą susitikimą: kas dalyvavo, kas buvo svarstoma, kokie bendradarbiavimo klausimai buvo aptarti ir kt. Ir čia jis atsisako ką nors liudyti ¹¹⁹.

Po poros dienų vėl tardomas dėl TTGKK deklaracijos: kur sukurta, kas ir kaip kūrė ir t. t. Taip pat tardomas dėl spaudos konferencijos Maskvoje 1978 11 22: kas organizavo, kur vyko, kas dalyvavo iš jų Komiteto ir užsieniečių? Į jokius klausimus atsakymo neduoda; dažnai atsako: Nei neigiu, nei patvirtinu, nes neatsimenu ¹²⁰.

Suprantama, kad tokie kun. S. Tamkevičiaus atsakymai negalėjo nepykinti tardytojų, bet... jau buvo nebe tie laikai, kai fiziškai buvo kankinama iki sąmonės netekimo ar mirties. Tardytojas vis cituoja Maskvos disidentų tardymų protokolus, kad buvo susitarta, jog TTGKK dokumentus jis jiems perduosiąs, o šie - į užsienį. Jis visa tai neigia ir tvirtina nežinąs, kaip jie patekdavo į užsienį ¹²¹.

1983 06 07 kvočiamas apie ryšius su Europos krikščionių asociacija, kurios nariai Folkė ir Marija Filskovai 1979 04 25 lankėsi Maskvoje ir kun. S. Tamkevičius buvo su jais susitikęs stačiatikių dvasininko Dmitrijaus Dudko bute. (Apie tai KGB žinojo iš D. Dudko tardymų.) Kun. S. Tamkevičius neigia buvęs šiame susitikime ir sako: Dudko, būdamas senyvo amžiaus, matyt, savo parodymuose susipainiojo.

KGB tardytojai toliau domisi, kas jam žinoma apie Helsinkio susitarimų vykdymui remti SSRS Maskvos grupę bei T. Velikanovą. Prisipažįsta girdėjęs apie tokią grupę ir daug gero girdėjęs apie T. Velikanovą. Jis patvirtina pasirašęs jų 1978 12 08 dokumentą (Nr. 69) 30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Šiam dokumentui jis pritariąs ir dabar. Ypač religijos laisvių klausimais. Tačiau daugiau ką atskleisti atsisako ¹²².

Pagaliau 1983 06 10 tardytojas imasi šėtono vaidmens: siūlo padaryti viešą pareiškimą apie TTGKK veiklą... Kun. S. Tamkevičius nesvyruodamas atsisako: tai visų būtų suvokta kaip jo palūžimas tardymų metu. Kas kita būtų, jei tokį pareiškimą padarytų būdamas laisvėje, ir su kitais Komiteto nariais. Dabar - ne! Nors TTGKK jam buvo ne tikslas, o tik priemonė, tačiau...

Jam vėl kaišiojamas Helsinkio grupės Sovietų Sąjungoje dokumentas Nr. 69. Jis neneigia, kad jį pasirašęs, tačiau jo neturėjęs: jis rastas mirusio kun. V. Jaugelio kambaryje 1980 04 17 kratos metu. Nesigina pasirašęs ir Maskvos KKTTG 1978 11 22, ir 1979 09 26 dokumentus, adresuotus popiežiui Jonui Pauliui II ir kitoms organizacijoms. Tardytojas kaltina, kad kreipimasis į svetimų valstybių vadovus (tarp jų ir į JAV prezidentą Džimj Karterį) kenkia SSRS prestižui, tačiau į tai kun. S. Tamkevičius atsako: Prašymas, kad būtų sudarytas tarptautinis dokumentas dėl tikėjimo ir sąžinės laisvės, mūsų valstybės interesams pakenkti negalėjo ¹²³.

Visą birželį kun. S. Tamkevičius kvočiamas apie Lietuvos TTGKK, Maskvos KKTTG, Helsinkio grupę, jų dokumentus (ypač bendrus) ir jų ryšius, tačiau KGB iš jo neišgauna nieko. Jam pateikiama daug TTGKK dokumentų: jis juos nagrinėja, patvirtina, kad toms mintims pritariąs ir dabar, bet nieko nepasako apie jų rengimą ir perdavimą į užsienį (kas KGB labiausiai domino).

Jau vykstant kun. S. Tamkevičiaus tardymui, KGB tardymo skyrius ir 5-oji tarnyba 1983 m. birželio mėn. sudarė ir KGB pirmininkas gen. ltn. J. Petkevičius patvirtino Tardyminių veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių planą S. Tamkevičiaus baudžiamajai bylai Nr. 108¹²⁴. Konstatavę, kad baudžiamosios bylos Nr. 102 išankstiniu tyrimu nustatyta, jog vadinamasis „Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti“ dalyvauja „LKB Kronikos“ leidyboje, kad atskleistų kun. S. Tamkevičiaus „nusikalstamą veiklą“ Komitete ir Kronikos leidyboje bei jį sukompromituotų, numato atlikti tardymo veiksmus ir agentūrines operatyvines priemones, kad būtų ištirtos šios jo veikos:

5) Eucharistiečių sambūrio (1981 m.) ir kalėdinės eglutės (1982 m.) organizavimas Kybartuose.

Pirmasis punktas - užduotis tardymo grupės vadovui pplk. V. Urbonui: Nuolat taikyti S. Tamkevičiui reikiamas priemones, kad jis viešai atsisakytų priešiškos veiklos ir perduotų laisvėje likusiems „Katalikų komiteto“ nariams siūlymą paleisti komitetą. Šia linkme lygiagrečiai veikti per kameros agentus. Kad būtų sudarytos palankios poveikio prielaidos, KGB numato per Bažnyčioje autoritetą turinčius savo agentus Germantą, Joną, Gintautą, Tolimąjį, Nemuną, Kolekcionierių, verbuojamuosius kandidatus G. K. ir Pamokslininką daryti nuolatinę įtaką laisvėje likusiems Komiteto nariams, kad jų veikla yra neperspektyvi, todėl Komitetą reikia paleisti. Tuo tikslu susitikti su Komiteto nariu Restauratoriumi ir jį paveikti, kad jis su tuo sutiktų. Palenkti Valetą ir Vilių, kad oficialiai išstotų iš Komiteto ir jais pasinaudoti, idant reikiama linkme paveiktų kun. S. Tamkevičių ir kitus Komiteto narius bei suteiktų KGB dominančią informaciją. Numatoma pasinaudoti ir buvusiu kun. A. Svarinsko kameros agentu Matulioniu: jį pasiųsti šnipinėti artimus kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus ryšius. Norėdami atskleisti kun. S. Tamkevičiaus veiklą Komitete, numato „tirti“ (šnipinėti) kun. A. Svarinską net Skalnino lageryje. Visų laisvėje likusių Komiteto narių korespondencijai uždeda areštą. KGB žinojo, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto paskutinis Komiteto posėdis įvyko pas jų sekamąjį (DON objektą) Sargybinį (kun. P. Dumbliauską SDB), kurį jie įtaria dalyvaujant ir pogrindžio leidyboje. Numato jo bute įrengti slaptą klausymąsi. Norėdami likviduoti Komitetą ypatingą dėmesį skiria kunigams A. Keinai ir L. Kalinauskui: numato rinkti juos inkriminuojančią medžiagą (pamokslus ir kitas priešiškas akcijas užfiksuoti dokumentuose), iškviesti į LSSR prokuratūrą, oficialiai pareikšti, kad Komitetas toliau negali egzistuoti, ir išgauti jų pažadą, kad iš Komiteto išeis. Pareikalauti, kad tai įformintų dokumentu.

8-ajame punkte rašoma: Pagal operatyvines žinias „Katalikų Komiteto“ sukūrimo ir jo tolesnės veiklos bei nelegalių leidinių leidybos vienas iš idėjinių įkvėpėjų yra valdžios organų nuo vyskupijos valdymo nušalintas vyskupas Steponavičius. Lietuvos SSR KGB, suderinusi su centru (t. y. SSRS KGB), numato apklausti ir vyskupą. Kartu surengti su juo profilaktinį pokalbį, kad prilaikytų jį, o per jį ir kitus „reakcingus“ kunigus nuo priešiškos veiklos. Taip pat planuoja apklausti visus Komiteto narius: kunigus Svarinską, Kaunecką, Keiną, Stakėną, Kalinauską ir Žilį apie kun. S. Tamkevičiaus asmenybę

Tardyminių veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių plano kun. S. Tamkevičiaus baudžiamajai bylai Nr. 108 faksimilė.(LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 282)

Lietuvos SSR Valstybės saugumo
Komiteto pirmininkas
generolas leitenantas
J.J. Petkevičius

S.M. Tamkevičiaus
baudžiamosios bylos Nr. 108 tardyminių veiksmų
ir agentūrinių-operatyvinių priemonių
p l a n a s

1982 m. kovo 2 d. Lietuvos SSR Valstybės saugumo komitetas iškėlė baudžiamąją bylą Nr. 102 dėl nelegalaus antisovietinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ leidybos ir platinimo, t.y. esant nusikaltimo požymiams pagal Lietuvos SSR BK 68 str. I d.

Išankstinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad „LKB kronikos“ leidyboje dalyvauja vadinamasis „Katalikų komitetas“ tikinčiųjų teisėms ginti. Dėl to pagal baudžiamojo proceso tvarką buvo dokumentuojama nusikalstama veikla aktyviausių „Katalikų komiteto“ narių A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus ir J. Kaunecko. Imtasi pastangų dokumentuoti minėtų kunigų daug antisovietinio ir šmeižtiško turinio pamokslų. Nustatyta, kad kunigas S. Tamkevičius pasirašė „Katalikų komiteto“ 53 dokumentus, kuriuose yra tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką šmeižiančio melo ir prasimanymų.

Remiantis šia medžiaga, Lietuvos SSR Prokuratūra 1983 m. sausio 25 d. A.V. Svarinskui iškėlė baudžiamąją bylą ir jis buvo areštuotas.

ir „nusikalstamą veiklą“. Numato lyginti Komiteto dokumentų originalus su Kronikos, užsienio spaudos ir Vakarų radijo skelbtais tekstais. Toliau išvardijamos tardyminės priemonės ir ekspertizės: būtina atlikti kun. S. Tamkevičiaus rašysenos, dokumentus spausdinusių mašinėlių šrifto ekspertizę, surinkti TTGKK narių ir maskviškio KKTTG areštuotų asmenų tardymų protokolų kopijas ir jas išanalizuoti.

Daug trumpesnis (tik 4 punktų) planas dėl „antisovietinių pamokslų“. Visą šią medžiagą jie jau buvo sukaupę ir sutvarkę (užfiksavę dokumentais) iš anksto: dabar beliko užpildyti likusias spragas, kaip antai: apklausti liudytojus („klausytojus“) apie priešiškesnius pamokslus, patikrinti charakteringesnius „šmeižikiškus“ faktus, atlikti jo pamokslų ir Komiteto dokumentų turinio palyginimą ir pan.

Panaši padėtis ir dėl parašų rinkimo antisovietiniams dokumentams. Čia KGB dėmesį skiria tik kun. Alfonso Svarinsko 1982 02 28 parengtam laiškui LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. KGB rašo, kad šiam laiškui parašų rinkimą Kybartų bažnyčioje organizavo ir kun. S. Tamkevičius, todėl dabar numato apklausti pasirašiusius asmenis - kas konkrečiai ir kokiu būdu rinko parašus, taip pat ištirti, kokį vaidmenį atliko kun. S. Tamkevičius. Numatoma palyginti dokumento tekstą su LKB Kronikoje Nr. 51 analogiško turinio publikacija. (KGB vis ieškojo kun. S. Tamkevičiaus dalyvavimo LKB Kronikos leidyboje oficialių įrodymų.)

Kas kita tiriant jo dalyvavimą LKB Kronikos leidyboje: čia KGB prirašo net 11 punktų. Kad jis dalyvauja leidyboje, kaip oficialus įrodymas (nes operatyvinė - šnipų surinkta medžiaga negalėjo būti oficiali) kagėbistams buvo tas faktas, jog Kronikoje buvo paskelbta daug kun. S. Tamkevičiaus konfliktų su sovietų valdžia faktų, jo pareiškimai, skundai ir kiti dokumentai. Norėdamas nustatyti, kad jis dalyvavo leidyboje, KGB numato pasitelkti kameros agentus ir tardomus liudytojus. Kagėbistams svarbu demaskuoti ir kitus laisvėje likusius leidėjus, korespondentus, redaktorius, spausdinimo vietas. Šiame darbe numato pasinaudoti KGB OTO ir 7-ojo skyriaus (organizuojančio išorinį stebėjimą, vykdančio priemonę NN) paslaugomis. Kokybiškai atlikti naujai parengtas agentūrines-operatyvines priemones su „Kronikos“ leidyba susinusiems asmenims (objektams): „Medianai“, „Mikaldai“, „Lunatikui“, „Šešėliui“, „Apdegėliui“, „Davatkai“<...>, taip pat anksčiau teistiems už „LKB Kronikos“ gamybą ir platinimą Lapieniui ir Sadūnaitei. Numato atnaujinti Akiplėšos tyrimą, parengti naują jo tyrimo agentūrinių operatyvinių priemonių planą, taip pat imtis aktyviai ieškoti besislapstančios vienuolės Matildos, nes jie, pagal gaunamus signalus, gali užsiimti LKB Kronikos leidyba. Įsipareigoja stropiai išanalizuoti G. Navickaitės, O. Vitkauskaitės, V. Lapienio, N. Sadūnaitės, V. Vaičiūno baudžiamąsias bylas, kad būtų galima papildomai patikrinti atskirus Kronikos leidybos faktus ir nustatyti asmenis. Siekdami surinkti papildomų įkalčių, numato išnagrinėti operatyvinę ir baudžiamąją medžiagą apie artimus kun. S. Tamkevičiaus ryšius: Juozą Poderj, Petronėlę Puišytę, Mariją Birutę Skučaitę, Stefaniją Jasmontaitę, Danutę Kelmelienę, Vincą Vėlavičių, Vladą Lapienį ir Albiną Šėraitį. Numato, atlikę pas Vėlavičių, Lapienį ir Šėraitį slaptas kratas, spręsti klausimą, ar neverta atlikti oficialių kratų ir jų ištardyti. Tą pat numato atlikti pas „žinomus nacionalistus“ L. Dambrauską ir Patackus (tėvą ir sūnų).

Ypatingo dėmesio sulaukė kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus artimas ryšys Kelmės gyventoja ses. Regina Teresiūtė, kuri rinko parašus už jų išvadavimą. 1983 05 31 atlikę pas ją kratą, rado įkalčių, todėl įtaria, kad ji susijusi su Kronikos leidyba ir svarsto galimybę ją areštuoti. Tokio pat dėmesio sulaukia ir kun. A. Svarinsko šeimininkė ses. Monika Gavėnaitė: KGB taip pat sprendžia klausimą dėl jos arešto.

Trys paskutiniai punktai skirti priemonėms, kurios padėtų įrodyti, jog kun. S. Tamkevičius dalyvavo LKB Kronikos leidyboje. Šis ir buvo esminis jų tikslas, nes iš operatyvinės medžiagos žinojo, kad jis yra pagrindinis Kronikos leidybos organizatorius.

1982 m. kalėdinė eglutė prie Kybartų bažnyčios buvo tik lazda, kuri randama, kai norima mušti, tačiau KGB ir čia numato ištirti, kokį organizacinį vaidmenį atliko kun. S. Tamkevičius, kokį kun. A. Gražulis, nes šis renginys, jų nuomone, iš esmės buvo skirtas sovietinei santvarkai išjuokti. Kas kita eucbaristiečių sambūris. Apie jį rašoma:

Operatyviai tiriant [t. y. sekant] Tamkevičių, buvo gauta pranešimas, kad 1981 m. liepos 24-25 d. Kybartų bažnyčioje, esant uždarytoms durims, rekolekcijų priedangoje jis organizavo vadinamųjų eucharistiečių sambūrį, kuriame dalyvavo apie 200 žmonių. Šiame sambūryje jo dalyviai buvo apdorojami religine-nacionalistine dvasia, jiems buvo platinamas antisovietinio turinio eilėraštis „Kalinio likimas“. Kai kurie sambūrio dalyviai žinomi. Tardymo metu reikia užfiksuoti dokumentu to sambūrio pobūdį ir Tamkevičiaus vaidmenį jį organizuojant.

Dėl šių abiejų „piktadarybių“ KGB numato apklausti ne tik kun. S. Tamkevičių, bet ir liudytojus.

Plano pabaigoje KGB numato tirti kun. S. Tamkevičiaus asmenines savybes ir politines pažiūras. Tam ketina pasitelkti kameros agentus ir kameroje įrengtą slaptą klausymąsi. Paskutiniame plano punkte rašo:

Numatyti priemones, kuriomis būtų pašalintos S. Tamkevičiaus priešiškos veiklos pasekmės, bei nustatyti priežastis ir aplinkybes, padėjusias jam įvykdyti nusikaltimų. Taip pat numatyti kontrapropagandines priemones ir, pasinaudojant spauda ir radiju, demaskuoti S. Tamkevičiaus ir jo bendrininkų priešišką veiklą.

O tardymai vyksta toliau. 1983 07 08 tardomas dėl jo pareiškimo LSSR KGB pirmininkui ir Atviro laiško LSSR prokurorui (rusų k.), rasto Maskvoje pas disidentus. Pirmuoju dokumentu jis kreipęsis į Maskvos KKTTG, kad jį gintų nuo KGB represijų, o kaip antrasis pas juos patekęs, - nežinąs, nes jis tą atvirą laišką siuntęs tik prokurorui, o nuorašus - vyskupijos kurijai ir Tiesos laikraščiui¹²⁵.

Jis prisipažįsta rengęs TTGKK dokumentus, bet jų neplatinęs, o tik siųsdavęs adresatams. Apie kun. A. Svarinsko bandymą per kun. Valdemarą Cukurą perduoti 3 dokumentus į JAV jis nieko nežinąs: apie tai išgirdęs tik kun. A. Svarinsko teisme¹²⁶.

Nuo 1983 07 18 jį tardo vyr. tardytojas V. Pilelis. Jo tardymų pagrindinė tema - pogrindžio (nelegalūs) leidiniai, kurių KGB gausiai atrado ir paėmė 1980 04 17 kratos metu.

Jis kaltinamas, kad Tiesos kelio 9 numeris ir Tragedija Dainavos šalyje išspausdinti jo bute rastąja mašinėle Erika. Jis sako, kad mašinėlė Erika buvo I aukšte pas ses. Oną Kavaliauskaitę, tai ne jo. Tardo ir dėl visų 14-os Tiesos kelio numerių, kurie buvo skirti kunigams, dėl Einamųjų įvykių kronikos 47 ir 50 numerių (rusų k.), taip pat dėl Informacinio biuletenio 15 numerio (rusų kalba, išleisto 1979 03 08), Kontinent 4, 5 ir 6, užsienio žurnalo Vestnik 121, 122 ir 124 numerių ir daugelio kitų leidinių rusų kalba. Jis sako, kad visa tai arba gavęs iš jau mirusio kun. V. Jaugelio, arba kratos metu rasta buvusiame kun. V. Jaugelio kambaryje, nes krata daryta nepraėjus nė dviem mėnesiams po jo mirties, todėl niekas jo daiktų dar nebuvo pasiėmęs. Kaip Kontinent 4 ir 5 numerių kopijas gavęs kun. A. Svarinskas ir perdavęs kun. G. Gudanavičiui, jis nieko nežinąs. Vatikano radijo laidų spaudinius jis gavęs iš vieno kunigo, kurio pavardę atsisako pasakyti. Ar jie išspausdinti kun. A. Svarinsko rašomąja mašinėle, jis nežinąs.

Keturias dienas jį tardo dėl „ideologiškai žalingos“ literatūros, tačiau... kun. S. Tamkevičius sako nežinąs ar neprisimenąs iš ko ją gavęs. S. Ylos Laisvės problema, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problema, Mindaugo Tomonio Žinia, Varguolio Žvalgo užrašai, Čibiro Gyvenimo menininkė - šią literatūrą gavęs iš a.a. kun. V. Jaugelio arba neatsimenąs iš ko¹²⁷.

1980 04 17 kratos metu paimti Kronikos 38, 39, 40, 41 ir 42 numeriai. Pastarasis numeris (4 egzemplioriai) rasti ūkiniame pastate - kas ten juos padėjo, jis nežinąs. O 38-41 numerius matąs pirmą kartą, jie rasti ne jo kambaryje. Perspektyvų 12 ir 16 numeriai rasti a.a. kun. V. Jaugelio kambaryje. Taip pat nieko nežinąs apie Lietuvių archyvo I (VI) tomo atsiradimą. Knygelę Reikia duoti religinę laisvę padovanojęs autorius kun. Gediminas Blynas, miręs 1980 m. Knygelės apie arkivyskupus Mečislovą Reinį ir Teofilių Matulionį jam priklauso, bet kur gavęs - neatsimenąs... Petruičio Kaip jie mus sušaudė - ne jo knyga, kieno - nežinąs¹²⁸.

1983 08 10 jį tardo dėl P. Paulaičio, seselių N. Sadūnaitės bei O. Pranckūnaitės ir kitų nuteistųjų laiškų ištraukų. Tardytoją domina, kaip pas jį atsirado N. Sadūnaitės, O. Pranckūnaitės ir V. Lapienio laiškų nuorašai. Tačiau jis teigia visa tai matąs pirmą kartą.

1983 m. rugpjūčio 16, 18, 19, 22, 23 dienomis jis tardomas dėl įvairių jo pareiškimų (KGB pirmininkui, prokurorui), kvietimų į prokuratūrą, įspėjimų, draudimų sakyti pamokslus ir kitų duomenų, kurie skelbti Kronikos 2, 3, 4, 16, 18, 20, 23, 25, 27 ir 40 numeriuose. Kun. S. Tamkevičius atsako, kad tie dalykai buvo vieši, daugeliui žinomi ir jis jų nuo nieko neslėpė, tačiau į Kroniką jis nerašė¹²⁹.

Kun. S. Tamkevičius 1983 08 25 tardomas dėl jo pasakytų 15 pamokslų (tačiau ne tų, kurių magnetiniai įrašai paimti jo bute kratos metu). Tai pamokslai, kuriuos KGB pasiųsti agentai įrašydavo į magnetines juostas, paskui jų tekstą KGB persispausdindavo. Susipažinęs su pamokslų tekstais, kun. S. Tamkevičius patvirtina, kad tai jo sakyti pamokslai¹³⁰.

Vis grįžtama prie kratos metu (1980 04 17) paimtų dokumentų. Kun. S. Tamkevičius tvirtina, kad tai kun. V. Jaugelio daiktai: po jo mirties motina Monika Jaugelienė paėmė jo drabužius, o visa kita liko. Po kratos ji parašė prokurorui pareiškimą, kad grąžintų kratos metu paimtus mirusio sūnaus daiktus. Pareiškimą parašė ir ses. Ona Kavaliauskaitė, kad grąžintų jai priklausiusius daiktus ir spaudinius¹³¹.

1983 09 01 kun. S. Tamkevičius vėl tardomas dėl parašų rinkimo Kybartų bažnyčioje po pareiškimu LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui. Neneigia, kad gal ir skelbė pareiškimą bažnyčioje, o pasirašė, kas norėjo. Kaip šis pareiškimas patekęs į Kroniką, jis nežinąs ¹³².

Tardymų metu vis ieškoma sąsajų tarp įvairių su juo susijusių dokumentų - pareiškimų, įspėjimų, parašų rinkimų - ir tų pačių dokumentų paskelbimo Kronikoje. Tardytojai mėgina jį priversti prisipažinti, kad tuos dokumentus jis perdavęs ar publikavęs Kronikoje pats. Tačiau kun. S. Tamkevičiaus diplomatiški ir išradingi atsakymai nesuteikė tardytojams laukiamų rezultatų: tai buvo vieši ir visiems žinomi dalykai, tad suinteresuotiesiems šiuos duomenis galėjo perduoti bet kas, pagaliau žinių galėjo „nutekėti“ ir iš valstybinių įstaigų. Kai nebūdavo kitos išeities, jį neakivaizdžiai gelbėdavo a.a. kun. V. Jaugelis - jis tai žinojęs, jis ir galėjęs perduoti...

Kun. S. Tamkevičius tardomas ir dėl Eucharistijos bičiulių sambūrio 1981 m. rugpjūčio mėn. prie Šlavantų ežero, kai juos užpuolė KGB pasiųsta milicija ir kiti jos talkininkai; dėl 1981 11 14 pas Danutę Kelmelienę Vilkaviškyje vykusio katalikų jaunimo sambūrio. Domimasi jo pažintimi su šių sambūrių organizatorėmis seselėmis Bernadeta Mališkaite (Kybartų vargonininke) ir Ona Šarakauskaite (kuri oficialiai buvo įforminta kūrike). Tačiau kun. S. Tamkevičiaus visi atsakymai aptakūs ir nekonkretūs: girdėjęs, kai ką žinąs, kai ką ne, buvę ne taip...¹³³

KGB turėjo ir daugiau duomenų apie kun. S. Tamkevičiaus organizacinę veiklą Eucharistiečių sąjūdyje. Raidinėje byloje Nr. 822, t. 2, p. 341-343 buvo įsegta 1982 09 06 KGB Vilkaviškio RP vyresn. operatyvinio įgaliotinio mjr. Kononenkos pažyma Nr. 0842, kurioje aprašytas gausus jaunimo sambūris Kybartų bažnyčioje 1982 08 28. Jis prasidėjo 8 val. 30 min. Dalyvavo apie 120 14-16 metų jaunuolių. Kiekviena jaunimo grupė atvykusi pirmiausia padėdavo gėlių prie kun. V. Jaugelio kapo, paskui eidavo į bažnyčią. 9 val. 40 min. buvo užrakintos bažnyčios ir zakristijos durys. Paskutinė 26 asmenų grupė atvyko pavėlavusi (Kauno-Kybartų traukiniu) ir jiems teko belstis. Sambūrį vedė 3 kunigai: S. Tamkevičius, K. Montvila ir vienas nepažįstamas. Užsiėmimai vykdavo 45 minutes, paskui būdavo 15 min. pertrauka - jaunuoliai eidavo į šventorių. Ten juos slaptai (rus. neglasno) fotografavo KGB 7-ojo skyriaus sekliai. Sambūris baigėsi 17 val. Pažymoje išvardyta daug Kybartų moksleivių. Surašyti visų moksleivius atvežusių automobilių markės ir jų valstybiniai numeriai¹³⁴. Taigi KGB žinojo, bet to net nesiėmė tardyti: nesitikėjo ką išgausią.

Kratos metu paimtų kun. S. Tamkevičiaus pasižymėtų minčių faksimilė. (LYA. Baudž. b.Nr. P-16577-L1. T.21, 1. 420)

Kratų išvengęs LKB Kronikos redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus rašytas kalendorius

Rusų disidentas šventikas Glebas Jakuninas (kairėje) pas grįžusį iš lagerio kun. S. Tamkevičių Kybartuose (1989 m.)

Vėliau tais pačiais 1982 m. nemažai triukšmo sukėlė šios bažnyčios šventoriuje surengta Kalėdų eglutė su pamaldomis, pamokslu, Kalėdų seneliu ir kt. Kaip matyti iš tardymo protokolo, saugumiečiams labai užkliuvo iš minios mestas klausimas: Ar Kalėdų senelis neatvežė rankšluosčių? (Tada jų labai stigo prekyboje...) Juos domina visos smulkmenos: kas buvo Kalėdų senelis, kas ir kaip įrengė eglutę ir t. t. Taip, suorganizavęs jis, - kun. S. Tamkevičius, - nes šventoriuje rengti renginius leidimo nereikia. O kas iš minios to paklausė, jis nežinąs. Atsakinėti į kitas smulkmenas atsisako. Tačiau svarbiausia: kaip ši žinia pateko į Kroniką ir net buvo transliuota per Vatikano radiją? Atsakymas kaip paprastai: kadangi renginys buvo viešas ir jame dalyvavo daug žmonių, kas perdavė į Kroniką, jis nežinąs. O Vatikano radijo pranešimo nesiimąs komentuoti: tai radijo reikalas¹³⁵.

Tuo baigiasi mjr. V. Pilelio vedami tardymai. Baigus šiuos tardymus, 1983 09 08 surašoma Įkalintojo sveikatos būklės pažyma. Joje rašoma, kad kun. S. Tamkevičius skundžiasi nuovargiu, nemiga, sukaustymo jausmu. Suprantama - atlaikyti tokių tardymų įtampą nelengva. Tačiau gydytojo išvada: būklė patenkinama ir pajėgus būti tardomas¹³⁶.

Pirmasis tardymas po to (1983 09 13) tarsi ir nekaltas: dėl Eucharistijos bičiulių sąjūdžio, jiems surengtų rekolekcijų 1982 m. rugpjūčio mėnesį Kybartuose. Per kitą tardymą (1983 09 14) dar kartą grįžtama prie jo Atviro laiško LSSR prokurorui ir dėl to laiško publikavimo Kronikoje. Kun. S. Tamkevičius atsako, kad jis rašydamas buvo numatęs jį adresuoti ne tik prokurorui, bet ir Tiesos laikraščiui bei vyskupijų ordinarams. Turbūt iš ten ir pateko į Kroniką.

Toliau tardytojas klausinėja apie jo pažintį ir santykius su V. Jaugeliu. Kun. S. Tamkevičius sakosi susipažinęs su juo 1968-1969 m., kai kartą atsitiktinai sunkvežimiu jo buvo pavėžėtas nuo Garliavos iki Kapsuko. Ryšių su juo nepalaikė ir tik vėliau, iš kunigų sužinojęs, kad jis buvo nuteistas, dėl vėžio ligos paleistas iš lagerio ir operuotas, 1975-1976 m. pasiūlė zakristijonauti pas save. Nuo tada jis gyveno Kybartuose ir rengėsi tapti kunigu. 1979 m. jo sveikatai visiškai pablogėjus ir dar kartą operavus, jis jau dirbti nebegalėjo ir 1980 m. vasario mėn. mirė pas savo motiną Kaune. Apie kun. V. Jaugelio ryšius su Kronika jis nieko tikro nežinąs¹³⁷.

1983 09 15 tardymo metu vėl grįžtama prie to Kronikoje publikuoto kun. S. Tamkevičiaus Atviro laiško LSSR prokurorui. Negalėdamas išgauti prisipažinimo, kad autorius jį perdavęs į Kroniką, tardytojas klausia, kaip jis vertina faktą, kad tas Atviras laiškas pateko į Kroniką? Kun. S. Tamkevičius atsako: Viskas yra gerai ir sveikintina, kas patarnauja gėriui ir tiesai. Kaip šis laiškas (rusų kalba) patekęs V. Kapitančiukui, G. Jakuninui ir T. Velikanovai Maskvoje bei į užsienį, jis nieko nežinąs. Laišką ir šiandien vertinąs teigiamai: jis teisingas, o kad užsienio spauda ir radijas juo pasinaudojo savo propagandai, jis neatsakingas. Kad tikintys mokiniai yra diskriminuojami, o tauta skandinama degtinėje, tai irgi tiesa. Jo, kaip kunigo, pagrindiniai tikslai: kova už tikėjimą ir kova prieš netikėjimą. Jis ir laikosi šių evangelinių nurodymų - kovoja prieš ateizmą, iš kurio kyla šios blogybės. J tardytojo pastabą, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, jis atsako, kad visiško suverenumo Bažnyčiai nereikalauja, o tik normalių sąlygų skelbti tikėjimą, o tikintiesiems jį nevaržomai išpažinti. Jis pabrėžia, kad Katalikų Bažnyčia nenori patekti į stačiatikių Bažnyčios padėtį, kai vaikai neįleidžiami į cerkvę: prie durų stovi specialūs asmenys, kurie jų neįleidžia arba pats popas išvaro iš cerkvės...¹³⁸

Kiekvienas kun. S. Tamkevičiaus tardymo protokolas yra įdomus ne tik jo išradingu gynimusi, bet ir tvirtu tikėjimo ir Bažnyčios gynimu.

Grįžus prie TTGKK įkūrimo temos, jis sako, kad jau nuo 1976 m. Lietuvos kunigai patyrė smurtavimus, barimus, bažnyčių apiplėšimus, deginimus, kunigų užpuolimus, sumušimus ir net nužudymus. O valdžia šiuos nusikaltimus tirdavo vangiai ir nenoriai. Šių įvykių seka rodė jų vidinį organinį ryšį, kad sovietinė valdžia nori palaužti kunigus. Kad Bažnyčia yra diskriminuojama, pareiškimą pasirašė 522 Lietuvos kunigai. Kurgi religinė spauda, kokia vaikų katekizacijos ir kunigų seminarijos padėtis?! O juk tai Bažnyčios ateitis! Visa tai ir privertė įkurti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ¹³⁹.

1983 09 21 tardomas apie pamokslus ir TTGKK dokumentus, kun. S. Tamkevičius labai argumentuotai gina, kad visur jis rašė ir skelbė tik tiesą. Socialinių blogybių (girtuoklystės, chuliganizmo, venerinių ligų) šaknys ne socialistinėje santvarkoje (jų gali būti ir kapitalistinėse šalyse), bet bedievybėje. Bedievybę platina mokykla, spauda, radijas, televizija. Tai valstybinės institucijos. Taigi valstybė, remdama bedievybės propagandą, netiesiogiai prisideda prie visų šių blogybių platinimo, - kun. S. Tamkevičius perima kaltinimo iniciatyvą į savo rankas¹⁴⁰.

Vėlesnių tardymų metu vėl nagrinėjami jo pamokslai ir TTGKK dokumentai. Kun. S. Tamkevičius pareiškia, kad šiuose dokumentuose raginama laikytis bažnytinės teisės, nors jai kartais ir prieštarauja dabartiniai civiliniai įstatymai. Tai jų pareiga pirmenybę teikti bažnytinei teisei. Tardytojas teiraujasi dėl asmenų, kurie ginami TTGKK dokumentuose: V. Petkaus, J. Sasnausko, G. Jakunino, T. Velikanovos, A. Terlecko, R. Ragaišio, A. Sacharovo, S. Kovaliovo, D. Dudko, V. Kapitančiuko, L. Regelsono, P. Paulaičio, P. Plumpos, P. Buzo, A. Janulio, P. Petronio, J. Gražio, V. Skuodžio, P. Pečeliūno; seserų G. Navickaitės, O. Vitkauskaitės, J. Stanelytės, N. Sadūnaitės, O. Pranckūnaitės; kunigų - A. Svarinsko, A. Šeškevičiaus, J. Zdebskio, P. Bubnio. Teiraujasi, į kieno iš tų asmenų teismo posėdžius jis buvo atvykęs. Kun. S. Tamkevičius išvardija daugelį. Jis norėjęs pats įsitikinti, ar jie nekalti: ar yra kriminaliniai nusikaltėliai, ar žmonės, kaltinami už savo idėjinius įsitikinimus. Šventasis Raštas skatina ir Bažnyčios praktika reikalauja užstoti visus tuos, kurie kenčia dėl idėjos, rasės, tautiškumo, klasinės padėties. Ir V. Jaugelį, kuris buvo teistas už antisovietinę veiklą, globojo dėl to, kad šis kentėjo už krikščioniškąją idėją. O tai nėra nusikaltimas. Šio tardymo metu kun. S. Tamkevičius apie kun. V. Jaugelį, kurį jis labai gerai pažinojo, pasako tokius žodžius, kurie leidžia manyti, kad jau šiandien galima ne už jį, o į jį melstis: Apskritai aš gyvenime esu sutikęs labai mažai žmonių, kurie taip bijotų padaryti bloga, kaip kunigas Virgilijus Jaugelis ¹⁴¹.

Savo 1983 01 30 (po kun. A. Svarinsko arešto) pamoksle gražiai perteikia bendražygio kitados pasakytus tarsi testamentinius žodžius: Prasta mano sveikata, norėčiau numirti lageryje už Bažnyčių ir Lietuvą. Tai ne rinkiminiai dievagojimaisi -tai kun. Alfonso Svarinsko viso gyvenimo credo.

Tardytojas kun. S. Tamkevičiui cituoja ir kituose jo pamoksluose pasakytus žodžius - kun. V. Jaugelio laidotuvėse: Reikia žmonių, kurie šiandieninėmis gyvenimo sąlygomis turėtų ryžto, drąsos aukotis, kentėti už Dievą ir Tėvynę; kun. K. Garucko SJ mirties metinėse: Šiandien mes neturime bijoti jokių aukų. Jokie gąsdinimai, jokie lageriai, kalėjimai, mirtis negali mūsų sustabdyti. Į visa tai kun. S. Tamkevičius trumpai atsako: Kova dėl tikėjimo yra mano, kaip kunigo, pareiga ¹⁴².

Kuo labiau artėja tardymų pabaiga, tuo tvirčiau spiriamas, kad prisipažintų, jog įvairius dokumentus perdavęs LKB Kronikai. Jis, kaip pradžioje, taip ir toliau, tai neigia. Tardomas dėl pamokslų Kybartuose, Varduvoje ir Viduklėje, kun. S. Tamkevičius tardytojui tiesiai pasako, kad tie pamokslų „klausytojai-liudytojai“, kurių parodymai jam kaišiojami, tai partinis ir komjaunimo aktyvas, kuris jau iš anksto yra užsiangažavęs savaip suprasti ir interpretuoti girdimas mintis (ne kaip antiateistines, o kaip antisovietines), todėl jų liudijimai nėra objektyvūs.

Į klausimą, kaip jis vertina savo bei kunigų L. Kunevičiaus, P. Dumbliausko SDB, P. Adomaičio MIC ir J. Zdebskio 1974 10 11 kreipimąsi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą (akad. A. Sacharovui) dėl nuteistųjų P. Petronio, P. Plumpos ir kitų gynimo, jis atsako, kad šį dokumentą ir dabar jis laikąs teisėtu ir teisingu.

1974 10 11 Lietuvos kunigų kreipimosi į SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl areštuotųjų už religinę spaudą faksimilė. (LVA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1.32¹)

Jeigu Lietuvoje būtų išleidžiama pakankamai maldaknygių, katekizmų ir gyvybiškai reikalingos religinės literatūros bei nebūtų tikinčiųjų diskriminacijos, valdžiai nebūtų tekę areštuoti minėtųjų asmenų.

Namudiniu būdu spausdinę maldaknyges kaltinami pagal Liet. SSR BK 162 str., kaip besiverčiantys nelegaliu verslu. O iš tikrųjų areštuotiesiems rūpėjo ne verslas ar pasipelnymas, o noras bent iš dalies tikinčiuosius aprūpinti maldaknygėmis.

Kiti areštuotieji kaltinami pagal Liet. SSR BK 68 str. už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, kaip šmeižiančios sovietinę santvarką literatūros, laikymą ir platinimą. Argi galima „LKB Kroniką“ laikyti sovietinę santvarką šmeižiančia literatūra, juk ji atskleidžia tikrus faktus, kai sovietiniai pareigūnai varžo tikinčiųjų teises ir taip laužo sovietinius įstatymus. „LKB Kronika“ nesiekia nuversti ar susilpninti sovietinę valdžią Lietuvoje, o kaip vienintelė vieša tribūna tik nurodo sovietinių įstatymų pažeidimo faktus ir siekia, kad to nebūtų. Taigi „LKB Kronika“ sovietinei santvarkai ir visuomenei ne tik niekuo nekenkia, nedaro jokio blogio, o priešingai - joms padeda. Dėl to už „LKB Kronikos“ laikymą ir platinimą negalima taikyti Liet. SSR BK 68 str.

Liet. SSR BPK 106 str. leidžia areštuotąjį be teismo laikyti iki 9 mėnesių, bet dalis minėtųjų asmenų be teismo laikomi beveik 11 mėnesių.

Sovietų valdžios atstovai, kurie minėtuosius asmenis laiko areštuotus, patys pažeidžia sovietinius įstatymus (SSRS Konstitucijos 125 str., LSSR BPK 106 str.) arba juos neteisingai taiko (LSSR BK 68 str.). Todėl kreiptis į sovietines teisines įstaigas nematome prasmės ir kreipiamės į SSRS Žmogaus Teisių Gynimo Komitetą bei į Pasaulio sąžinę: užstokite nekaltai areštuotuosius! Neleiskite jų nuteisti!

Kunigas Lionginas Kunevičius,
gyv. Liet. SSR, Lazdijų r., Gerdašių parapija;

Akademiko Andrejaus Sacharovo lydraščio siunčiant kunigų kreipimąsi Pasaulio Bažnyčių tarybai, Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams ir Pasaulio visuomenei faksimilė. (LVA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 4, 1.32*)

Pasaulio Bažnyčių tarybai,
Katalikų Bažnyčios 1974 m. Sinodo Romoje dalyviams,
Pasaulio visuomenei

Žmogaus teisių komitetas Maskvoje gavo penkių Lietuvos katalikų dvasininkų pasirašytą kreipimąsi. Kadangi šiame dokumente keliami labai svarbūs klausimai, todėl šį kreipimąsi siunčiu Jums ir jį paskelbiu. Prašau Jūsų imtis ginti areštuotuosius už religinius įsitikinimus. Tikimasi, kad jie bus teisiami artimiausiu metu.

Į tiesmukišką tardytojo klausimą, kas jam žinoma apie LKB Kronikos gamybą, dauginimą ir platinimą, kun. S. Tamkevičius atsako nieko nežinąs. Su Kronikos leidėjais, gamintojais, daugintojais ir platintojais jis sąmoningai vengęs ryšių ir su jais nebendravęs, nes žinojęs, kad KGB akys atkreiptos į jį: juk jų buvo oficialiai apkaltintas kaip turįs ryšį su Kronika. Kai įsikūrė TTGKK, juo labiau vengęs, nes Komitetas veikė viešai. Kad Komiteto dokumentai publikuojami Kronikoje, jis gerai nežinojęs ir apie tai su kitais tarpusavyje nekalbėję. Jis asmeniškai jokių dokumentų Kronikai nėra perdavęs. Į tardytojo klausimą - tai kaipgi jie vis dėlto pateko į Kronikų? - jis sako galįs tik pasamprotauti. Į Kroniką jie galėję patekti: iš adresatų, kuriems jie buvo siųsti; iš pašto įstaigų, per kurias jie siųsti; iš suinteresuotų asmenų, kurie galėjo juos nusirašyti ir pateikti „Kronikai“, nes dokumentai buvo vieši.

Apie tai, kaip dokumentai patekę j užsienį (išskyrus tuos keturis, kuriuos perdavė Maskvoje 1978 11 22 spaudos konferencijos metu bei siųstuosius popiežiui, JAV prezidentui Dž. Karteriui, SNO, UNESCO ir kitiems oficialiems užsienio adresatams), jis taip pat nieko nežinąs. Ir j užsienį siųstieji dokumentai buvo siųsti ne platinti, o konkretiems adresatams. Kaip buvo pasiųstas Kreipimasis į viso pasaulio krikščionis, tikinčiuosius ir geros valios žmones, jis taip pat nežinąs. Kitoms užsienio organizacijoms buvo siunčiama paštu ir iš jų atsakymo nesitikėta (žinojo, kad KGB jų nepraleis į užsienį).

„Tad vis dėlto, kokiu keliu jie pasiekdavo užsienį? - neatstoja tardytojas. - Juk juos skleidė užsienio spauda ir antitarybiniais tikslais radijo stotys?“ Kun. S. Tamkevičius keliasdešimtą kartą pakartoja nežinąs, kaip jie pasiekė Vakarus. (Jis neprisimena, ar ir TTGKK dokumentą Nr. 17 perdavė Glebui Jakuninui.) O radijo stočių neskirstąs į tarybines ir antitarybines. Kun. S. Tamkevičius su tardytoju sutinka, kad TTGKK dokumentai galėjo būti užsienyje panaudoti antitarybiniais tikslais, tačiau tai ne jų - TTGKK narių - siekis ir tikslas: Aš tik siekiau ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų interesus. Ir čia pat meta kaltinimą pačiai valstybei: ji turinti pašalinti neteisėtumus Bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu, o jei to nėra, esant dabartinėms komunikacijos priemonėms, to nenuslėpsi.

Kadangi TTGKK dokumentas Nr. 50 yra Kronikos 52 numeryje, o pareiškimas LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui Kronikos 51 numeryje, vadinasi, TTGKK nariai artimai bendradarbiavo su Kronikos leidėjais arba net yra tie patys, -remia prie sienos tardytojas. Kun. S. Tamkevičius ramiai paaiškina: jo nuomone, šie sutapimai - tai atsitiktinumai¹⁴³.

1983 10 16 kun. S. Tamkevičius tardomas paskutinį kartą. Tardytojas pplk. V. Urbonas, surikiavęs visus faktus iš eilės, bando iš kun. S. Tamkevičiaus išgauti prisipažinimą apie bendradarbiavimą LKB Kronikoje: kaipgi kitaip penki jo pareiškimai, N. Sadūnaitės laiškai, 19 informacijų apie jį galėjo pakliūti į Kroniką? Jis atsako, kad jam nežinoma, kaip jie pakliuvo, tačiau tie pareiškimai ir žinios apie jį buvo viešos, daugeliui žinomos, o N. Sadūnaitės laiškai - tai kun. V. Jaugelio nuosavybė: jie rasti jo kambaryje. Tardytojas sako, kad ekspertizė nustatė TTGKK dokumentų, informacijų apie jį Kronikoje ir jo pamokslų kalbos stilistinį tapatumą: vartojamos tokios pat sąvokos, tokia pati sakinių struktūra ir kt. Kun. S. Tamkevičius ir čia išradingai atsako: jis labai greitai perimąs kitų kalbą, stilių ir tai gali pasikartoti jo pamoksluose. Juo labiau kad jis dažnai naudodavosi TTGKK dokumentų kalba, kuria jie buvo skelbiami ir Kronikoje. Visa tai ir galėjo suklaidinti ekspertus...

Jam pakištus „liudytojų“ parodymus, kad 1979 04 15 Kybartų bažnyčioje pamokslo metu raginęs skaityti Kroniką, pavadina nesąmone: to negalėjo būti, nes jis žinojo, kad jo pamokslų klausosi valdžios žmonės. O kad 1974 10 11 dokumentu SSRS Žmogaus teisių gynimo komitetui stojo ginti nuteistųjų dėl LKB Kronikos (P. Petronio, P. Plumpos, V. Jaugelio ir kitų), - tai turįs pasakyti, jog nelegalią spaudą jis gynęs ir būdamas TTGKK nariu dokumentuose Nr. 33, 34, 39 ir 41. Tai darė gindamas tikinčiųjų teisę turėti spaudą. Toks užstojimas nerodo kokio nors ryšio su „LKB Kronikos“ leidėjais. Šių ryšių nerodo ir tas faktas, kad 1974 ir 1980 metų kratų metu pas mane buvo rasti keli „LKB Kronikos“ numeriai: juos atnešė kažkokie asmenys, gal net kieno nors nurodymu...

- Argi visi šioje apklausoje suminėti įrodymai nerodo, kad jūs esate prisidėjęs prie LKB Kronikos leidimo? - duoda paskutinį klausimą tardytojas.

- Man atrodo, kad iš čia suminėtų įrodymų negalima daryti tokios išvados, - atsako kun. S. Tamkevičius¹⁴⁴.

Toliau šiame, antrame tome yra Maskvos disidentų Glebo Jakunino, Viktoro Kapitančiuko, Levo Regelsono ir Dmitrijaus Dudko baudžiamųjų bylų peržiūrų protokolai. Kagėbistus domina jų santykiai su TTGKK, LKB Kronikos gabenimo ir perdavimo į užsienį faktai bei kun. S. Tamkevičiaus ryšiai su jais. Čia daug ankstesniųjų tardymų protokolų nuorašų bei naujų tardymų, kun. S. Tamkevičiaus atpažinimo protokolų ir kitų dokumentų¹⁴⁵.

Ne mažiau su kun. S. Tamkevičiumi susijusių dokumentų pririnkta ir iš kun. A. Svarinsko baudžiamosios bylos: daugelio liudytojų bei visų kun. A. Svarinsko tardymų protokolų kopijos¹⁴⁶. Kun. S. Tamkevičiaus baudžiamosios bylos trečiajame tome surinkta daugelio liudytojų tardymų protokolai bei jų kopijos, taip pat kopijos, susijusios ne tik su juo, bet ir su kun. A. Svarinsku. Čia visų TTGKK esančių ir buvusių narių tardymų protokolai: kunigų S. Tamkevičiaus, V. Vėlavičiaus, J. Zdebskio, J. Kaunecko, A. Keinos, V. Stakėno, L. Kalinausko, K. Žilio, V. Jalinsko, G. Gudanavičiaus, J. K. Matulionio, P. Dumbliausko, P. Adomaičio, L. Kunevičiaus ir vysk. J. Steponavičiaus. Tardyta daug seselių vienuolių. Yra kun. V. Jaugelio motinos M. Jaugelienės, O. Kavaliauskaitės ir O. Dranginytės protestai LSSR prokurorui dėl kratos metu (1980 04 17) paimtų joms priklausančių daiktų. Kai kurie kunigai tardyti po 2, 3, 4, 5 ir net 6 kartus. Yra ir pasauliečių, tardytų po kelis kartus, protokolų. Šiame 284 lapų tome yra 97 liudytojų apklausų protokolai. Iš viso tardyta: 1 vyskupas, 15 kunigų bei 63 kiti asmenys. Išskyrus KGB agentus ir pusagenčius („patikėtinius“), kurie klausėsi jo pamokslų, rašė apie juos paaiškinimus ir po to su KGB darbuotojais kurpė liudijimo apklausų protokolus, beveik visi kiti liudija gerai ir gina kun. S. Tamkevičių. Net nepilnamečiai Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos mokiniai, kurių buvo apklausta per 30, laikėsi šauniai ir savo klebono neišdavė. Nė vienas iš tardytų apklausos protokolų nepasirašė.

Piliečiai Baltrušaitis, Mačys, Navickaitė, Lastauskaitė, Jurgelaitis, matyt, buvo specialiai atsiųsti į Kybartų bažnyčią klausytis kun. S. Tamkevičiaus pamokslų, apie tai rašė „paaiškinimus“ KGB ir juos įformino kaip liudytojų apklausos protokolus. Visi liudytojai tardomi dėl kun. S. Tamkevičiaus veiklos. Pagrindiniai klausimai: jo veikla TTGKK, LKB Kronikoje, įvairių dokumentų rengimas, parašų po jais rinkimas, darbas su eucharistininkais ir jo pamokslai. Tačiau visų svarbiausias klausimas - kaip TTGKK dokumentai patekdavo į užsienį, o įvairūs dokumentai - laiškai, pareiškimai - į LKB Kroniką. Remdamasis agentūrinėmis operatyvinėmis priemonėmis surinktais faktais, KGB, aišku, neabejojo, kad kun. S. Tamkevičius leidžia LKB Kroniką, bet čia, baudžiamojoje byloje, reikėjo visa tai oficialiai įrodyti ir juridiškai įforminti. Kadangi iš jo nepavyko išgauti jokio prisipažinimo, todėl KGB turėjo surinkti daug dokumentų ir daiktinių įrodymų, kad inkriminuotų nusikaltimus. Visa tai sudėta 24-iuose jo baudžiamosios bylos tomuose.

Ketvirtajame bylos tome yra surinkta įvairiose vietose jo pasakyti 23 pamokslai (nuo 1978 07 30 iki 1983 04 03). Yra kiekvieno pamokslo iš magnetinės juostos perspausdintas tekstas, „klausytojų-liudytojų“ apklausų protokolai, perklausų iš magnetinės juostos protokolas su nuoroda, kokio tipo magnetofonu padaryta įrašai. Kybartuose pamokslai buvo įrašomi magnetofonu Vesna-306. Dažniausiai juos įrašydavo kompartijos narys, vienas Vilkaviškio metalo dirbinių gamyklos šlifuotojas. Varduvoje jo pamokslai irgi buvo įrašinėjami magnetofonu Vesna-306, o Viduklėje - Elektronika. Įrašus darydavo specialiai KGB pasiųsti agentai ar pusagenčiai. Klausytis pamokslo paprastai buvo siunčiami ne vienas, o 2-3 žmonės, kad, neduokdie, kas nepraslystų pro vieno ausį. Kiekvienas po to rašydavo paaiškinimą. Ir nors, kaip minėta, pamokslai įrašinėti nuo 1978 m., tačiau „klausytojai-liudytojai“ apklausti tik nuo 1982 04 26, matyt, nuo tada, kai realiai pradėta rengti baudžiamąją bylą. Šie pamokslai sakyti Kybartuose, Alvite, Varduvoje, Ceikiniuose (kun. Karolio Garucko SJ mirties metinėse), Sidabravoje (kun. Pranciškaus Masilionio SJ laidotuvėse), Viduklėje ir Alksnėnuose.

Tiek kun. A. Svarinsko, tiek kun. S. Tamkevičiaus baudžiamojoje byloje prie kiekvieno pamokslo pridėta „klausytojų-liudytojų“ apklausų protokolai su visais protokole reikalaujamais jų anketiniais duomenimis. Ir ko tik nėra tarp šių „klausytojų“: be minėto šlifuotojo, čia ir TSKP narys, SDAALR¹⁴⁷ komiteto pirmininkas, VRS¹⁴⁸ pasų poskyrio pasinininkė, Kalinino kolūkio pirmininko pavaduotojas; Žemaičių Kalvarijoje - dvi vyr. pionierių vadovės, Plungės šienainio bokštų montavimo inžinierius ir bendrabučio auklėtojas, Mažeikių kompresorių gamyklos partinės organizacijos sekretorius bei šios gamyklos skyriaus viršininkas; Viduklėje - kolūkio partinės organizacijos sekretorė ir vietinės mokyklos mokytoja. Ceikiniuose per kun. K. Garucko SJ metines jo pamokslą įrašinėjo tiesiai per kolūkio kontoros langą (kontora buvo šalia bažnyčios). Kolūkio specialistas, TSKP narys apklausoje pasigiria, kad pats pamokslą įrašė (su magnetofonu Vesna-306). Be jo, įrašant dalyvavo kolūkio pirmininko pavaduotojas (kuris į KGB perdavė įrašytą magnetinę juostą: matyt, turėjo jų užduotį) ir TSKP narys, Ceikinių 8-metės mokyklos mokytojas. Sidabravoje per kun. P. Masilionio SJ laidotuves jo pamokslo klausėsi (o gal ir įrašė) TSKP nariai: kompartijos Radviliškio rajono komiteto instruktorius ir vykdomojo komiteto instruktorė, kuri, be liudijimo, į KGB perdavė ir visą informaciją apie laidotuves. Būtų galima išvardyti aibę pavardžių, nes prie kiekvieno išklausyto, įrašyto ir „paliudyto“ pamokslo yra visų talkininkų pavardės ir biografiniai duomenys. Na, ir kas galėtų pasakyti, kad ir tais laikais į bažnyčią nėjo partijos ir komjaunimo veikėjai?! Dauguma jų - netgi einantys atsakingas pareigas! Apgailėtina, bet tarp jų - daug mokytojų. (Žinant tai, suprantama, kodėl šiandieninėje Lietuvos mokykloje tiek mažai patriotizmo: prisipažinti klydus ir nuoširdžiai atsiprašyti nėra lengva - tam reikia teisingai įvertinti save ir gyvenimą - taigi nuolankumo... Be šito negalima pakilti pačiam, juolab kelti kitų.)

Kas buvo penktajame tome, neaišku, nes jo tarp bylos tomų nebuvo jau ir KGB veiklos paskutiniaisiais metais. 6-9 bylos tomuose yra iš daugelio TTGKK narių kratų metu (1980 04 17 ir 1983 01 25-26) bei iš Maskvos disidentų paimtų dokumentų apžiūrų protokolai, iškarpos iš užsienio laikraščių, kuriuose buvo paskelbti šie dokumentai, bei užsienio radijo laidų pranešimai apie juos. Čia ir KGB surinkta medžiaga, „įrodanti“ šiuose dokumentuose ar Kronikoje skelbtų faktų „neteisingumą“. 9-ame tome yra Sergejaus Kovaliovo baudžiamosios bylos apžiūros dokumentai bei su šia byla susijusių kunigų tardymų protokolai.

Tolesniuose tomuose yra daug LKB Kronikos įvairių numerių originalų (paimtų kratų metu), juose skelbtų faktų tikrinimo KGB rajonų poskyriuose medžiagos, užsienio laikraščių iškarpų ir kt. Čia surinkti ir kun. S. Tamkevičiaus įvairūs pareiškimai valdžios atstovams ir laikraščiams (prokurorui, KGB pirmininkui, Alytaus rajono laikraščiui). Taip pat nuteistųjų P. Plumpos, P. Petronio, V. Jaugelio, J. Stašaičio, V. Lapienio, O. Pranckūnaitės, V. Petkaus, N. Sadūnaitės, B. Gajausko, J. K. Matulionio, L. Simučio ir kitų baudžiamųjų bylų apžiūrų protokolai.

Labai daug yra dokumentų, paimtų iš kun. S. Tamkevičiaus 1980 04 17 kratos metu. Čia ir N. Sadūnaitės bei jai įvairių žmonių rašytų laiškų ištraukos, taip pat daug kitų jo užrašų. Be LKB Kronikos, yra ne vienas numeris ir maskviečių leidžiamo leidinio Einamųjų įvykių kronika, dokumentų, paimtų kratų metu Maskvoje iš G. Jakunino, V. Kapitančiuko ir T. Velikanovos. Kagėbistai atliko šių dokumentų lyginamąsias apžiūras. Surinkti ir įvairūs tikinčiųjų protestai dėl prieš juos naudoto smurto, kai jie dalyvaudavo teisiamųjų dėl žmogaus ar tikėjimo teisių gynimo teismuose.

18-ame tome, be kitų dokumentų, yra ir baudžiamosios bylos Nr. 02-1-088-81 apžiūra dėl kun. Bronislavo Laurinavičiaus žuvimo 1981 11 24 Vilniuje, Žalgirio ir Kalvarijų gatvių sankryžoje. Iš 4 liudytojų šioje byloje tik vienas lietuvis. 1982 03 26 byla nutraukta: jaučiama, kad jos tyrimas šališkas (ar tikriausiai tai KGB klasta). Kada kai kurie kunigai pradėjo kalbėti, kad KGB žudikai jį pastūmėjo po sunkvežimio ratais, atsirado „adutiškiečių“ laiškas LSSR vidaus reikalų ministrui, kad ištardytų kun. A. Keiną, nes jis skelbia, kad kun. B. Laurinavičius buvo nužudytas¹⁴⁹. Žinant KGB naudotus metodus, nesunkiai perprantamas KGB noras užčiaupti tiesai burną.

Tokius pačius laiškus dar 1978 m. rašė ir „kybartiečiai“ dėl kun. S. Tamkevičiaus. Viename iš tokių laiškų (kažkodėl rašytame iš Vilkaviškio) „kybartiečiai“ rašo:

Sekmadienio rytinėse pamaldose, esant pakankamam kiekiui žmonių, S. Tamkevičius nutarė pakomentuoti „Tiesos“ laikraščio 1978 06 28 straipsnį „Šmeižtai iš sakyklos“. Čia Raseinių rajono Viduklės klebonas Alfonsas Svarinskas ir jo sėbrai buržuaziniai nacionalistai buvo vaizduojami tikraisiais Kristaus kariais...

Sigitai Tomkevičiau, mesk varęs Lietuvos liaudžiai kenkėjišką darbą, brisk iš tos purvo balos. Tavo darbas, klebone, jaunimui talkininkauti siekiančiam mokslo ir gyventi kultūringai, o ne painioti juos į įvairių bėdų voratinklius ¹⁵⁰.

Iš kun. J. Zdebskio sekimo bylos (DOR Nr. 242) žinome, kaip tokie laiškai būdavo kurpiami KGB rajono poskyryje, paskui derinami Vilniuje su KGB 5-osios tarnybos 3-iuoju skyriumi ir tik tada siunčiami vyskupui bei kitiems adresatams, todėl šių laiškų prieš kun. S. Tamkevičių kilmė visiškai aiški.

Tuo metu (1978 m.) KGB jau labai įtarė, kad jis organizuoja LKB Kronikos leidybą, tad šalia kitų priemonių naudojo ir įprastą savo ginklą - klastą ir šmeižtus. Kaip žinoma, dar po keturių mėnesių jis su kunigais A. Svarinsku, J. Zdebskiu, J. Kaunecku ir V. Vėlavičiumi įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Galbūt KGB žinojo ar numanė apie jų ketinimus ir bandė užbėgti už akių - apšmeižti, morališkai diskredituoti ir pakirsti pasitikėjimą ne tik Kronika, bet ir TTGKK.

19-ame tome įdėta JAV išleistos LKB Kronikos I, II ir III tomai bei Australijoje išleistos 1979 m. Kronikos 36 numeris. 20-ame ir 21-ame tomuose - LKB Kronikos 51-57 numerių originalai ar fotokopijos; juose skelbtos medžiagos tyrimas ir kt. Čia ir garsusis 1982 m. laiškas LKP CK pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui, kuris žinomas iš kun. A. Svarinsko bylos, bei medžiaga apie 1981 11 14 Eucharistijos bičiulių sambūrį Vilkaviškyje, kur KGB sulaikė 31 jaunuolį (yra ir sės. Birutės Briliūtės protestas dėl to). Vėlgi gausu kitų nuteistųjų bylų peržiūrų protokolų bei kratų metu paimtų dokumentų. 22-ame ir 23-iame tomuose daug ekspertizės aktų, RRT įgaliotinio, VRM ir kovos su girtavimu komisijos oficialios pažymos. Nuo 1983 06 15 iki 1983 10 12 uždedamas areštas kunigų V. Vėlavičiaus, L. Kalinausko, J. Kaunecko, V. Stakėno, A. Keinos, K. Žilio bei ses. M. Gavėnaitės ir ses. R. Teresiūtės korespondencijai¹⁵¹. Iš kun. S. Tamkevičiaus baudžiamosios bylos išskiriama kitų įtariamųjų - Č. Leoniko, kunigų A. Jokūbausko, J. Kaunecko, V. Vėlavičiaus, J. Zdebskio, A. Keinos, V. Stakėno, L. Kalinausko, K. Žilio, V. Jalinsko, ses. Jasmontaitės medžiaga ir su jais susiję dokumentai perduodami tolesniam KGB tyrimui, t. y. sekimui ir papildomos inkriminuojančios medžiagos rinkimui¹⁵². Kun. S. Tamkevičiaus baudžiamajai bylai pririnktų daiktinių įrodymų sąrašas sudarė 35 lapus¹⁵³. 24-ame tome daugiausia tie patys dokumentai, kaip ir priežiūros byloje.

Kadangi išgauti kun. S. Tamkevičiaus prisipažinimą dalyvavus Kronikos leidyboje nepavyko, 1983 07 05 jo parengtinio tardymo ir suėmimo terminas pratęsiamas iki 1983 09 06, o po to - iki 1983 11 06¹⁵⁴. Pagaliau 1983 11 03 surašoma 82 mašinraščio lapų kaltinamoji išvada. Ji savo kaltinimais (ir daugeliu faktų) labai panaši į kun. A. Svarinsko. Kun. S. Tamkevičius kaltinamas:

1. Tarybų valstybės politikos bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu šmeižimu: vadinamojo pareiškimo LKP CK pirmajam sekretoriui platinimu.

2. Tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimu: antitarybinio pobūdžio renginio suorganizavimu Kybartų bažnyčios šventoriuje (Kalėdinė eglutė); vad. atvifo laiško paruošimu ir platinimu.

3. Raginimu kovoti prieš tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarkų. [Pagal agentų ir pusagenčių magnetofoninius pamokslų įrašus.]

Taigi: padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR BK 68 str. I d. Kaltinamąją išvadą pasirašė pplk. V. Urbonas, sutiko: KGB tardymo skyriaus viršininkas T. Lazarevičius ir komiteto pirmininkas gen. ltn. J. Petkevičius¹⁵⁵.

Liudytojais į teismą numatyta pakviesti iš viso 57 asmenis. Daugelis jų - pamokslų „klausytojai“. Iš TTGKK kviestiniais pažymėti (kryželiu) tik kun. A. Keina ir kun. V. Stakėnas.

1983 11 05 LSSR prokuroras (J. Bakučionis) bylą perduoda LSSR Aukščiausiajam teismui. 1983 12 02 LSSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija (pirmininkas - M. Ignotas; liaudies tarėjai - A. Grigalavičienė ir A. Ružas; prokuroras - J. Bakučionis, sekretorė - V. Čeikauskaitė) paskelbia teismo nuosprendį:

Tamkevičių Sigitą Juozą, Motiejaus s., pripažinti kaltą padarius nusikaltimą, numatytą LTSR BK 68 str. I dalyje, ir nubausti laisvės atėmimu šešeriems metams. Paskirti S. J. Tamkevičiui papildomą bausmę - nutrėmimą ketveriems metams.

Laisvės atėmimo bausmei atlikti S. J. Tamkevičiui paskirti griežtojo režimo pataisos darbų koloniją<...>. Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas¹⁵⁶.

1984 04 09 LSSR Aukščiausiasis teismas bylą grąžina saugoti LSSR KGB 10 skyriui¹⁵⁷. Tačiau archyve byla nedulkėjo. Iki Atgimimo ją net 28 kartus ėmė iš archyvo ir nagrinėjo: du kartus LSSR prokuratūra ir Aukščiausiasis teismas (1987 m.); visais kitais kartais KGB darbuotojai - tardytojai Baumila, Rainys, Stepučinskas, Vidzėnas, Nalivaika bei 5-osios tarnybos operatyvininkai Rukšėnas, Žukovskij, Matulevičius, Trunovas ir Baranovskis. Pavyzdžiui, 1984 m. jo bylą nagrinėjo tardytojai V. Baumila (dėl V. Lapienio daiktinių įrodymų), R. Rainys (ryšium su kažkokios kitos baudžiamosios bylos tyrimu), operatyvininkas A. Rukšėnas (ryšium su operatyvinėmis priemonėmis, t. y. kažkieno sekimu), 1986 m. operatyvininkas Žukovskį) (ryšium su kun. S. Tamkevičiaus tyrimu). Matyt, jie suvokė, kad jo byloje daug ko jie nenustatė ir 1987 m. jį sekė lageryje. A. Rukšėnas bylą nagrinėjo, tirdamas jo ryšius (t. y. sekdamas jo bendražygius), o tardytojas V. Baumila - tirdamas baudžiamąją bylą Nr. 09-2-008-87, t. y. tą bylą, kuri vėliau buvo iškelta dėl LKB Kronikos daugeliui asmenų, ir jeigu ne Atgimimas, daug iškilių mūsų tautos asmenybių būtų nukeliavę į lagerius ir tremtį. Tačiau ši baudžiamoji byla liko nebaigta.

Kun. S. Tamkevičiaus areštas buvo didelė netektis Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Kronikai, o jį slėgė nerimas dėl savo rūpesčiu ir pasiaukojimu auginto žodžio: ar jis gyvas, ar skamba? KGB, matyt, taip pat slėgė nerimas: tai kas gi vis dėlto Kronikos redaktorius, jeigu ji eina toliau?.. Jo buvęs tardytojas V. Urbonas 1984 m. važiuoja į Permės lagerį Nr. 37 (kur kalėjo kun. S. Tamkevičius) ir duoda jam tiesmukišką klausimą: Jūs buvote „Kronikos“ redaktoriusį Tačiau kun. S. Tamkevičius lieka ištikimas sau - atsako klausimu:

- Man tai buvo ne mažiau brangu, kaip kalinio duona, -rašo savo prisiminimuose kun. S. Tamkevičius. - EINA... ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse.

Lageryje kalėti teko, o išbūti visą tremties laiką - ne: Dievas suteikė tai, dėl ko kovojo ir ko prašydavo Aukščiausiąjį sunkiose valandose - laisvę Bažnyčiai ir Lietuvai. Ir jam...

Kun. S. Tamkevičius tremtyje Tomsko srityje, Staro Sainakovo kaime. 1988 m.

Kun. Jonas Boruta (kairėje) ir kun. Antanas Gražulis (dešinėje) 1988 m. vasarą atvykę aplankyti Staro Sainakovo k. tremtyje esančio kun. S. Tamkevičiaus

1988 m. vasarą Kybartų jaunimas lanko Savo kleboną kun. S. Tamkevičių tremtyje Krivošeine

5. Keleto kitų su LKB Kronika susijusių baudžiamųjų bylų fragmentai

Po pirmosios dėl LKB Kronikos baigtos baudžiamosios bylos Nr. 395, kai buvo nuteisti P. Petronis, P. Plumpa, V. Jaugelis ir kiti, LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija 1975 03 11-17 nagrinėjo J. Gražio, areštuoto dar 1974 04 24, bylą. Juozas Gražys buvo kaltinamas Kronikos dauginimu, bendradarbiavimu renkant informaciją Kronikai, taip pat talkinant kitos nelegalios literatūros leidybai. Jis buvo apkaltintas antitarybine agitacija ir propaganda, siekiant susilpninti Tarybų valdžią, ir nuteistas pagal LSSR BK 68 str. I dalį trejiems metams bendrojo režimo lagerio¹⁵⁸. Po keturių mėnesių pagal tą patį straipsnį nuteista ses. N. Sadūnaitė.

1974 12 27 Maskvoje buvo suimtas žinomas rusų disidentas Sergejus Kovaliovas (gimęs 1930 m. Sumų sr., Seredina Budos m.).

Keturios dienos prieš tai jo bute (26 Baku Komisarų g. 7-71) buvo atlikta krata pagal LSSR KGB kapitono T. Lazarevičiaus nutartį¹⁵⁹. Suimtas jis atgabentas į Lietuvą. Bylą tyrė LSSR KGB tardymo skyrius. Mat KGB nustatė, kad jis buvo susijęs su LKB Kronikos platinimu (perspausdindavo kai kurias jos žinias savo leidžiamoje Einamųjų įvykių kronikoje) bei talkinimu ją perduodant į užsienį. Iš tiesų Maskvoje studijuojantis lietuvis Arimantas Raškinis LKB Kronikos leidėjus supažindino su Sergejumi Kovaliovu, kuris savo ruožtu juos supažindino su Maskvos disidentais ir per juos LKB Kronikai nusitiesė kelias į Vakarus. SSRS KGB tikėjosi, kad, Lietuvoje vykstant jo teismo procesui, bus išvengta didelio rezonanso Vakaruose ir pačioje Maskvoje. S. Kovaliovas, areštavus P. Jakyrą ir S. Genkiną, buvo atgaivinęs Einamųjų įvykių kronikos leidybą. Jis tapo neeiliniu KGB „objektu“. Todėl KGB norėjo, kad jo teismo procesas vyktų kuo toliau nuo Maskvos.

Lietuvos SSR KGB iš pradžių jį patraukė baudžiamojon atsakomybėn pagal pirmąją Kronikai pradėtą baudžiamąją bylą Nr. 345. Tačiau vėliau jo byla buvo išskirta į atskirą baudžiamąją bylą (arch. Nr. 47684/3). 1975 01 03 bei papildomai 1975 08 22 jam buvo pareikštas kaltinimas pagal RSFSR BK 70 str. I d. (atitinkantį LSSR BK 68 str. I d.), kad

siekdamas pakirsti Tarybų valdžių, nuo 1969 metų iki suėmimo skleidė antitarybinę agitacijų ir propagandų; pats asmeniškai ir kartu su kitais bendraminčiais sistemingai gamino, platino Tarybų Sąjungos teritorijoje bei užsienyje ir laikė platinimo tikslais vadinamuosius laiškus-protestus ir nelegalius leidinius „Einamųjų įvykių kronika“, kuriuose buvo spausdinami šmeižtiški prasimanymai apie tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarkų, taip pat platinimo tikslu laikė antitarybinio turinio A. Solženicyno knygų „Gulago salynas“ ¹⁶⁰.

1969 m. gegužės mėn. S. Kovaliovas pasirašė Kreipimąsi į piliečius dėl Grigorenkos arešto ir Kreipimąsi į SNO žmogaus teisių komitetą. Jis buvo Pilietinių žmogaus teisių SSR Sąjungoje gynimo iniciatyvinės grupės narys ir drauge su kitais jos nariais pasirašė daug kreipimųsi: dėl Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės įvedimo į Čekoslovakiją 1968 m., Atvirą laišką ir Kreipimąsi į SNO generalinį sekretorių dėl Bukovskio arešto, dėl Jakyro ir Krasino teismo proceso, dėl Solženicyno ištrėmimo iš SSRS, dėl Krymo totorių ir kt. Šie kreipimaisi buvo adresuoti tarptautinėms organizacijoms: SNO, Žmogaus teisių gynimo lygai, Tarptautiniam žmogaus teisių gynimo komitetui ir kt. Parengė ir pasirašė laišką Penktajam tarptautiniam pasauliniam psichiatrų kongresui. S. Kovaliovas aktyviai prisidėjo prie politinių kalinių SSR Sąjungoje gynimo. 1974 m. kartu su T. Velikanova ir T. Chodorovič atnaujino 1972 m. nutraukto leidinio Einamųjų įvykių kronika leidybą ir platinimą šalies viduje bei užsienyje. Šiame leidinyje buvo rašoma apie nuteistųjų kalinimo sąlygas bei disidentų „gydymą“ psichiatrinėse ligoninėse, publikuojami sovietinę tikrovę demaskuojantys laiškai ir pareiškimai. Drauge su T. Velikanova ir T. Chodorovič ne tik perduodavo į užsienį Einamųjų įvykių kronikos (ir LKB Kronikos) numerius, bet su JAV leidžiamo Teisių gynimo SSR Sąjungoje kronika leidėjais susitarė, kad jie ten leis ir Einamųjų įvykių kroniką. KGB rašo, kad (iki S. Kovaliovo arešto) į JAV buvo perduoti ir ten išleisti 7 Einamųjų įvykių kronikos numeriai, kurie buvo aktyviai panaudojami buržuazinėje reakcinėje spaudoje ir radijo laidose, taip pat antitarybinių organizacijų priešiškais Tarybų valstybei tikslais ¹⁶¹.

Be abejo, žmogaus teisių pažeidimo demaskavimas buvo didelis smūgis SSRS prestižui pasaulyje ir jos klastingai propagandai užsienyje. Kaip matyti iš S. Kovaliovui inkriminuojamų konkrečių „nusikaltimų“, veikla, susijusi su LKB Kronika, buvo tik smulki dalelė jo plačioje žmogaus teisių gynimo veikloje. Ir nors S. Kovaliovas tardomas nieko neišdavė ir kaltas neprisipažino, jo kaltinamoji išvada buvo grindžiama tuo, jog bute ir darbovietėje rastoji medžiaga atitiko Einamųjų įvykių kronikoje skelbtą informaciją bei rastąsias jo rašytas pastabas kai kuriuose dokumentuose. Kaltinimas dėl Einamųjų įvykių kronikos perdavimo į užsienį grindžiamas S. Kovaliovo, T. Velikanovos ir T. Chodorovič 1974 05 07 pareiškimu dėl jų pasiryžimo platinti Kroniką, taip pat faktu, kad Kronikos 28-34 numeriai buvo išleisti leidyklos Kronika-press Niujorke. S. Kovaliovas buvo kaltinamas ir už trijų LKB Kronikos numerių laikymą bei jų informacijos publikavimą Einamųjų įvykių kronikoje.

Kaip kitoms svarbioms byloms, S. Kovaliovo baudžiamajai bylai tirti praslinkus mėnesiui po arešto buvo sudarytas ir 1975 01 28 patvirtintas tardyminių priemonių planas¹⁶². Kadangi jo sekimo byla buvo vedama Maskvoje, todėl šiame plane, skirtingai negu kituose, nėra numatomi papildomi agentūriniai ir operatyviniai tyrimai, kaip agentų, priemonių T, NN, D ir kt. panaudojimas. Tik numatoma pasodinti jo kameroje agentus. 1975 01 02 kameros agentu jam paskiriamas dažnai kagėbistams paslaugas teikęs iš Lazdijų rajono kilęs agentas Aras. Jam nieko neišpešus, 1975 05 11 skiriamas kitas, jau rusas, bet, matyt, ir šiam ne ką geriau sekėsi.

Plane KGB ypač didelį dėmesį numato skirti operatyvinio tyrimo (DOR) bylos Pagiežingieji (rus. Ozloblennyje) asmenims. Tai Povilui Pečiulaičiui, Algirdui Petruševičiui ir Baliui Gajauskui vesta sekimo byla. Taip pat numatoma intensyviai aiškintis, kas susiję su LKB Kronikos leidyba, jos perdavimu į Maskvą bei iš ten - į Vakarus. Numatoma kruopščiai išnagrinėti ir ištirti daiktus bei dokumentus, paimtus kratų metu pas Balį Gajauską, Malvą Landą, Andrejų Tverdochlebovą, Iriną Korsunskają, Albertą Žilinską, Algirdą Petruševičių, Valerijų Smolkiną, Kęstutį Jokubyną ir Birutę Pašilienę. Numatoma nustatyti daug faktų ir atlikti ekspertizes dėl Einamųjų įvykių kronikos Nr. 28-32 ir LKB Kronikos Nr. 1-12. Įsipareigojama parengti agentūrinių-operatyvinių priemonių planą sekti asmenims, susijusiems su LKB Kronikos leidyba bei siuntimu į užsienį. Be to, šiame plane numatoma atlikti ir daugiau kitų, įprastų baudžiamosiose bylose veiksmų.

1975 05 07 parengiamas naujas planas¹⁶³. Pažymėjus, kad S. Kovaliovas nuo 1974 m. gegužės mėn. leido Einamųjų įvykių kronikų, platino A. Solženicyno knygą Gulago salynas, o kaltas neprisipažįsta, nusprendžiama suaktyvinti jo įkalčių paieškas. Rašoma, kad 1975 01 22 kratos metu pas Tatjaną Chodorovič rastas Pareiškimas užsienio korespondentams, kuriame sakoma, kad T. Velikanova, S. Kovaliovas ir T. Chodorovič laiko savo pareiga padėti kuo plačiau platinti Einamųjų įvykių kronikų. Numatoma ištirti šio pareiškimo atsiradimo ir paskelbimo aplinkybes bei apklausti daugelį jo ryšių: T. Chodorovič, M. Rumšinskają, I. Nudel’, S. Genkiną, O. Jofę, N. Šatunovskają, L. Davidovą, I. Kaplun, M. Landą ir daug kitų. Ketinama aiškintis jo ir Šveicarijos piliečio Kolomko, pas kurį buvo rasti keli LKB Kronikos numeriai, ryšius, nustatyti įtariamuosius asmenis, atlikti daug ekspertizių ir kitų priemonių.

Jau iš šių planų matyti, kad S. Kovaliovas Lietuvos saugumui - ne „savas žmogus“: ne jų sektas ir ne jų „tirtas“; jo talkinimas LKB Kronikai - tik vienas, palyginti nedidelis, kaltinimas jo didelėje ir daug didesnių „nusikaltimų“ grandinėje. Bet savo viršininkų - SSRS KGB pavedimą Lietuvos SSR KGB turėjo vykdyti: sukurpti S. Kovaliovui bylą ir jį nuteisti. 1975 12 09-12 LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų kolegija nagrinėjo S. Kovaliovo bylą. Teismo kolegijos pirmininkas buvo LSSR Aukščiausiojo teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas; liaudies tarėjai - L. Didžiulienė ir B. Terešina; sekretorė - L. Savickaja ir prokuroras - J. Bakučionis. Kadangi jo bylą ginti maskviečiams advokatams S. Kalistratovui ir D. Kaminskajai nebuvo leista, tad teismas paskyrė savo advokatą, bet S. Kovaliovas jo atsisakė.

Kaip ir kitų disidentų teismai, S. Kovaliovo teismo „atviras“ posėdis vyko pagal iš anksto KGB kabinetuose surežisuotą scenarijų: teismo eigą saugojo ne tik eiliniai kagėbistai ir milicininkai, bet ir KGB pulkininkai Kruglovas, Baltinas ir Česnavi-čius. I teismo salę buvo leidžiamas tik partinis ir tarybinis aktyvas. Dauguma pakviestų liudytojų buvo, be abejo, KGB agentai ar patikėtiniai, o S. Kovaliovą ginantys liudytojai jau antrąją teismo dieną iš salės buvo pašalinti. Nepaisant to, į Vilnių buvo atvykę S. Kovaliovo bendražygiai A. Sacharovas, V. Turčinas, J. Orlovas ir kt. (T. Velikanovą, T. Chodorovič ir M. Landą, bandžiusius vykti į Vilnių, KGB sulaikė dar Maskvoje.) KGB buvo sulaikyti ir A. Terleckas, V. Petkus ir V. Smolkinas, išsiruošę Vilniuje sutikti A. Sacharovo ir kitų atvykstančiųjų. Nors A. Sacharovas bei kiti S. Kovaliovo bendražygiai į teismo salę nebuvo įleisti, tačiau jų buvimas Vilniuje tomis dienomis, be abejo, stiprino S. Kovaliovo dvasią. Po teismo nuosprendžio akademikas A. Sacharovas pribėgo prie varno (kalėjimo mašinos), ėmė belsti į jį kumščiu ir šaukti: Bravo, Serioža!

Kas yra S. Kovaliovas Lietuvai, žinojo kai kurie LKB Kronikos bendradarbiai ir patriotai: jie taip pat gausiai susirinko į teismo rūmus ir bandė patekti į salę. Šiaulietį M. Jurevičių kagėbistai sulaikė prie teismo rūmų ir išsiuntė į Šiaulius, o V. Jaugelis už bandymą įeiti į teismo salę buvo sumuštas ir nuteistas 15 parų arešto „už chuliganizmą“¹⁶⁴.

Akademikas A. Sacharovas (penktas iš dešinės) su kitais disidentais Vilniuje per S. Kovaliovo teismą

S. Kovaliovas tremtyje Magadane su jį aplankiusia žmona ir dukterimi. 1982 m.

S. Kovaliovas pareikalavo, kad teismas laikytųsi Baudžiamojo proceso kodekso, o reikalavimų neįvykdžius jis atsisakė toliau dalyvauti teismo procese ir buvo išvestas. Išvedamas iš salės S. Kovaliovas, kreipdamasis į pirmame suole sėdėjusius bendražygius liudytojus, pasakė: Mano visa meilė jums ir tiems, kurie už durų ir Maskvoje! Karšti sveikinimai Andrejui Dmitrijevičiui [Sacharovui]! Toliau byla buvo nagrinėjama be jo.

Prokuroro J. Bakučionio siūlymu 1975 12 12 S. Kovaliovui buvo paskelbtas toks nuosprendis: už nusikaltimą, numatytą RSFSR BK 70 str. I d. jam skiriama bausmė - 7-eri metai griežtojo režimo lagerio ir 3-eji metai tremties. Nuosprendis, kaip paprastai tokiais atvejais, galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas¹⁶⁵.

Taip buvo susidorota ne tik su LKB Kronikos talkininku, bet ir vienu žymiausių žmogaus teisių gynėjų SSR Sąjungoje.

Kitas reikšmingas teismo procesas įvyko 1977 metais. Pagal KGB tiriamą baudžiamąją bylą Nr. 345 1976 10 20 buvo sulaikyti Vladas Lapienis ir Jonas Kastytis Matulionis. Abu juos KGB užklupo J. K. Matulionio bute Vilniuje tuo metu, kai jie koregavo LKB Kronikos 24 numerio mašinraščio kopijas¹⁶⁶. Tą pačią dieną kratos buvo atliktos panevėžietės Onos Pranckūnaitės darbovietėje ir bute. Kratų metu buvo paimta daug religinio turinio literatūros, rašomosios mašinėlės, ERA aparatas, tačiau pati Ona Pranckūnaitė buvo suimta ne iš karto, o 1977 01 17¹⁶⁷.

V. Lapienis KGB buvo sekamas jau seniai: dar 1973 11 20 (kai buvo suimti P. Plumpa, P. Petronis ir kiti) jo bute taip pat buvo atlikta krata, kurios metu rasti keli LKB Kronikos egzemplioriai bei kita nelegali literatūra. Po to jis ne kartą buvo tardomas, iš kur gavęs Kroniką ir kitą literatūrą, tačiau konkrečios jį kaltinančios medžiagos kagėbistams nepavyko gauti¹⁶⁸. V. Lapienis, protestuodamas prieš kagėbistų savivalę bei tikinčiųjų diskriminavimą, 1974-1976 m. parašė ne vieną pareiški-

mą sovietinės valdžios institucijoms. Informacija apie atliktą kratą ir jo pareiškimus buvo skelbiami LKB Kronikoje. Tai davė pagrindą įtarti (o ir KGB operatyviniai duomenys, be abejo, liudijo), jog V. Lapienis bendradarbiauja Kronikos leidyboje. 1976 10 29 V. Lapieniui ir J. K. Matulioniui pareiškiamas kaltinimas nusikaltimu, numatytu LSSR BK 68 str. I d.¹⁶⁹

1977 01 28 Onai Pranckūnaitei taip pat pareikštas kaltinimas tuo pačiu nusikaltimu, numatytu LSSR BK 68 str. I d., nes ji, siekdama susilpninti Tarybų valdžių, rašomosiomis mašinėlėmis padaugino ir išplatino antitarybinio turinio leidinio „LKB Kronika“ 13, 14, 15, 17, 19 ir 20 numerius ¹⁷⁰. Tiesa, vėliau - J. K. Matulioniui 1977 05 17, O. Pranckūnaitei gegužės 18 d. - jų veikla perkvalifikuota į švelnesnį BK 199¹ str., o V. Lapieniui paliktas kaltinimas pagal BK 68 str. I d. Tai buvo KGB atpildas už jo nepalaužiamumą arba, kagėbistų kalba kalbant, už jo pavojingumą. Mat jis LKB Kronikoje 8, 11, 15, 23 numeriuose išspausdintais savo pareiškimais LSSR prokurorui, SSRS generaliniam prokurorui, KGB pirmininkui ir net SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui išdėstė visą tiesą apie sovietinės valdžios vykdomą tikinčiųjų diskriminavimą, o tai KGB terminologija reiškė tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimą. V. Lapienio veikla kagėbistams atrodė itin pavojinga dėl to, kad LKB Kronikoje publikuojami jo pareiškimai patekdavo į kapitalistines valstybes, kur buvo plačiai panaudojami šmeižto kampanijai prieš Tarybų Sąjungą spaudoje ir per radiją. V. Lapienio kaltę ir jo antisovietinę nuostatą, tardytojo nuomone, liudijo ir tai, jog, vadovaudamasis buvusių pas jį „Patarimų, kaip laikytis tardymo metu“ nurodymais, jis demonstratyviai nedalyvavo parengtiniame tardyme arba bandė jį panaudoti savo antitarybinėms bei ideologiškai žalingoms idėjoms skleisti. Be abejo, tardytoją erzino V. Lapienio atsisakymas duoti parodymus, neprisipažinimas, kad yra kaltas, reikalavimas suteikti jam galimybę pasinaudoti Visuotine žmogaus teisių deklaracija (kurią buvo pasirašiusi ir SSRS) bei kitais žmogaus teises deklaruojančiais tarptautiniais dokumentais¹⁷¹.

Norėdamas išsiaiškinti tai, ko nepavykdavo iškvosti tardymų metu, bei juridiškai įforminti įkalčių medžiagą, KGB pirmininkas J. Petkevičius 1976 11 12 patvirtino jų abiejų tardymo veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių planą¹⁷². Kaip KGB rašo, dar prieš areštą operatyviniu būdu jie buvo nustatę, kad J. K. Matulionis ir V. Lapienis skaitė LKB Kronikos Nr. 23 ir 24 korektūras. Kratos metu rasta jų ranka taisytas Kronikos Nr. 24. Kitą dieną krata atlikta ir V. Lapienio bute. Čia rastas LKB Kronikos Nr. 23, Aušros Nr. 3, Gulago salynas, Einamųjų įvykių kronika Nr. 40 ir kt. KGB rašo: Kratos medžiaga ir operatyviniai duomenys duoda pagrindo įtarti, kad Lapienis nuo 1973 m. buvo tiesiogiai susijęs su „LKB Kronikos“ leidėjais, rinko ir rengė medžiagą šiam leidiniui, jį daugino, taip pat kaupė ir platino kitą antisovietinę literatūrą. J. K. Matulionis apibūdinamas kaip jo bendrininkas. Kad iki galo atskleistų jų nusikalstamą veiklą bei išaiškintų jų ryšius, KGB numato pasinaudoti agentais Gediminu, Klevu, Masčiu, Ąžuolu, Vaitiekūnu, Juozu, Beržaičiu, Jonu ir Valdu. KGB pažymi, kad jie abu tardymų metu jokių parodymų neduoda, todėl numatoma pas juos pasiųsti kameros agentus bei imtis jų auklėjimo: tardymų metu juos įtikinti, kad „reakcingieji“ kunigai užsiima ideologine diversija prieš SSRS. Vienam kameros agentui pavyko sužinoti, kad LKB Kronikos redakcija esanti Kaune, ir KGB akys nukrypo ten: numatoma sekti kai kuriuos jiems jau žinomus V. Lapienio ryšius: Juozą Poderį, Romualdą Zalatorių ir V. Lapienio sūnėną Kaune, Mokslų akademijos darbuotojus Kubilių, Kulikauską, Sabaliauską Vilniuje bei daugelį asmenų kitose Lietuvos vietose. Labai didelį įtarimą kelia Juozas Puodžiukas, kuriam V. Lapienis 1976 03 18 Bokšto gatvėje perdavė Kroniką ir Aušrą, bei jų ryšys - Šv. Onos bažnyčios vargoninkas Ignas Šimonis. Jų butuose numatoma atlikti slaptas kratas. Taip pat didelis įtarimas krito ant vienuolių seselių Bronės Kibickaitės (Maironio g. 11-38) ir Bronės bei Onos Šostakaičių (Vivulskio 21/8-23). Didelį įtarimą kėlė V. Lapienio lankymasis pas ses. B. Kibickaitę 1976 m. liepos 8, 9 ir 13 dienomis, kai J. K. Matulionio bute (1976 07 07) buvo koreguojamas Kronikos Nr. 23: KGB įtarė, kad gal iš ten jis pasiimąs Kroniką ir ištaisytą korektūrą grąžinąs. Juolab kad ses. B. Kibickaitė buvo jų akiratyje nuo ses. N. Sadūnaitės arešto, nes, kaip jie rašo, jos abi drauge daugino LKB Kroniką. Ses. Šostakaičių butui apžiūrėti - ar nėra rašomųjų mašinėlių, spaudinių, KGB pasiuntė savo agentą Rubiną, kuris, apsimetęs santechniku, turėjo apžiūrėti visą butą, tačiau seserys į vieną kambarį jo neįleido. Tai dar labiau sustiprino įtarimą ir KGB nutarė jų butuose atlikti kratas. KGB buvo užfiksavusi J. K. Matulionio susitikimus su J. Stašaičiu, S. Pečkevičium ir net buvusiu jų spec, grupės agentu J. Buika. (Be abejo, J. K. Matulionis nežinojo jo praeities.) KGB nutaria visus ištardyti ir sužinoti apie šiuos ryšius.

Pas J. K. Matulionį bute buvo įrengtas slaptojo klausymosi įrenginys ir dėl to KGB daug žinojo apie tuos, kurie pas jį lankėsi, apie ryšius ir pokalbius. Tačiau numatė intensyviai naudoti ir išorinį stebėjimą, kad nustatytų, kas lankosi V. Lapienio ir J. K. Matulionio butuose. Daugelio atpažintųjų butuose rengėsi atlikti slaptas kratas bei juos ištardyti. Tardymui numatė iškviesti ir J.K. Matulionio kaimyną, savo patikėtinį: taip KGB bandydavo nukreipti įtarimą nuo savo bendradarbių, kad jie nebūtų iššifruoti.

Pas tuo pat metu KGB tardymo izoliatoriuje kalinamą Oną Pranckūnaitę kratos metu buvo rastos 2 rašomosios mašinėlės ir EROS aparatas. KGB nustatė, kad jos mašinėlėmis buvo išspausdinti jų turimi LKB Kronikos Nr. 13, 14, 15 ir 20. Jie iškelia sau uždavinį nustatyti, ar ji pati juos spausdino, kokiu tikslu ir su kuo bendradarbiavo. Dėl to nutariama atlikti ekspertizes ir pasitelkti agentus Algį, Beržą, Valdą ir patikėtinius. Kad ji dalyvavo ne leidyboje, o tik LKB Kroniką dauginant ir platinant, KGB buvo aišku iki arešto, tačiau su kiekviena krata, areštu, kvota siejo viltis nustatyti redakciją ir pagrindinius leidėjus.

V. Lapienio, J. K. Matulionio ir O. Pranckūnaitės byla buvo nagrinėjama LSSR Aukščiausiajame teisme 1977 m. liepos 20, 22 ir 25 d. Kaip paprastai „atviro“ teismo diena nuo visuomenės buvo labai slepiama, todėl dalyvaujančių bendražygių buvo nedaug, o ir tiems, kurie atvykdavo, visaip trukdoma patekti į salę. Liepos 25 d. buvo paskelbtas nuosprendis: V. Lapieniui - 3-eji metai griežtojo režimo lagerio ir 2-eji metai tremties; J. K. Matulioniui - 2-eji metai laisvės atėmimo lygtinai (t. y. bausmės vykdymą atidedant) ir O. Pranckūnaitei - 2-eji metai bendrojo režimo lagerio¹⁷³.

V. Lapienis teisme tarė įspūdingą paskutinį žodį, kurį pradėjo taip: Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, taip pat prievartavimų. Toliau V. Lapienis kalbėjo: Be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga <...> Būti nuteistam už savo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė. Aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri skelbia: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia“ (Mt 5,10-11)¹⁷⁴.

Siekiant likviduoti LKB Kroniką, daugybė kratų buvo atlikta 1980 m. žiemą ir pavasarį. 1980 01 22 LSSR KGB 5-osios tarnybos viršininkas E. Baltinas parašė raštą tardymo skyriaus viršininkui E. Kisminui, kad pagal turimus operatyvinius duomenis Anastazas Janulis (g. 1917 m.), Kaišiadorių katedros vargoninkas, daugina ir platina dideliais kiekiais LKB Kroniką, Aušrą ir kitus antisovietinius leidinius. Tai įrodo:

1. 1979 10 07 A. Janulis vienuolėms į Kauną (Partizanų g. 226-4) pristatė 43 egzempliorius 39-ojo LKB Kronikos numerio.

2. 1979 12 27 Kaune pirko 100 tokių celofaninių aplankų, kokiuose įrišama LKB Kronika ir Aušra, ir juos nuvežė į Kaišiadoris Alginai Suslavičiūtei.

3. 1979 m. gruodžio 29 d. A. Janulis vėlai vakare atvyko į Birštoną pas Povilą Buzą ir iš jo išsinešė sunkų krepšį, kurį taip pat nuvežė A. Suslavičiūtei. Be to, pas A. Suslavičiūtę lankosi ir V. Vaičiūnas, kuris įrenginėja dauginimo aparatūrą. Manytina, kad P. Buzas daugina LKB Kroniką, Aušrą ir kitą literatūrą. E. Baltinas prašo atlikti kratas pas A. Janulį, P. Buzą ir A. Suslavičiūtę¹⁷⁵. Dar 1978 02 28 buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 58 dėl vadinamųjų nelegalių leidinių LKB Kronika, Aušra, Dievas ir Tėvynė, Rūpintojėlis gamybos ir platinimo. Kaip rašo KGB, juose buvo spausdinami antisovietiniai ir šmeižtiški straipsniai. Tiriant šią bylą 1980 01 28 sulaikytas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Anastazas Janulis. Sulaikant pas jį rasta 30 egz. Lietuvos archyvo Nr. 1 (6) ir 25 egz. Rūpintojėlio Nr. 10. Sausio 30 d. pas jį (Kaišiadoryse, Tarybų g. 6), pas Povilą Buzą (Birštone, P. Cvirkos g. 18) bei Kaišiadoryse pas A. Suslavičiūtę atliktos kratos. Kratų metu pas A. Janulį rasta Lietuvos archyvo, Rūpintojėlio ir Alma Mater leidinių. P. Buzas sulaikytas dauginant ERA antisovietinę literatūrą. Pas jį rasta per 100 egz. LKB Kronikos Nr. 41, 50 egz. Rūpintojėlio Nr. 11 ir 2 egz. Aušros Nr. 19. Pas A. Suslavičiūtę rasta įrišimo įranga. Ji sakė ir A. Janulis patvirtino, kad pogrindinę literatūrą pas ją įrišinėdavo jis pats.

1980 03 24 KGB pirmininkas J. Petkevičius patvirtino agentūrinių operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planą baudžiamajai bylai Nr. 58 tirti¹⁷⁶. Jame KGB rašo, kad A. Janulis ir P. Buzas prisipažįsta dauginę tą literatūrą, bet kaltais savęs nelaiko, nes tai esą ne antisovietiniai leidiniai. KGB juos abu charakterizuoja kaip religinius fanatikus. (A. Janulis buvo Jėzuitų ordino brolis.) Kad įrodytų jų kaltę, KGB numato imtis daugelio priemonių: atlikti daug daktiloskopinių ekspertizių, per A. Suslavičiūtės brolius ir seseris ją paveikti, kad duotų atvirus parodymus, jai paskirti agentą ar užverbuoti ką nors iš jos ryšių, pas A. Janulį ir P. Buzą pasodinti kameros agentus Stasį, Zimą ir Narutį, nustatyti, kas yra jų artimi pažįstami ir juos apklausti. Be to, peržiūrėti jų ankstesnes (1948-1950 m.) archyvines baudžiamąsias bylas.

Priemone NN KGB buvo nustatęs, kad 1980 01 27, laikydamasis atsargumo, A. Janulis lankėsi Kaišiadoryse, Greifenbergerio g. 11 ar 13 name, kur buvo apie keturias valandas. Iš baudžiamojoje byloje Nr. 82 kaltinamojo Juliaus Sasnausko kameros agento KGB žinojo, kad ten gyvena kažkoks Algimantas, kuris turi jugoslavišką rašomąją mašinėlę ir bendrauja su Kaišiadorių vikaru kun. Vytautu Sudavičiumi. Taigi jie yra susiję su Vyčio, LKB Kronikos ir Rūpintojėlio leidyba. Numatoma juos sekti priemonėmis T, NN ir D.

Pagal agento Antano 1980 01 23 pranešimą jų sekamasis (DOP objektas) Prienų vikaras kun. Antanas Gražulis S] turėjo paskutinį LKB Kronikos numerį. NN priemone KGB nustatė, kad sausio 26 d. jis lankėsi pas P. Buzą. Įtariama, kad P. Buzas padaugino jo atvežtą numerį. 1980 02 16 buvo iškrėstas kun. A. Gražulio automobilis ir rasta spaustuvinio šrifto. 18 d. atlikta krata jo bute: rasta 12 egz. Tiesos kelio ir rankraščių. Kai kas iš tų rankraščių publikuota LKB Kronikos Nr. 41. Norėdamas nustatyti, ar kun. A. Gražulis dalyvauja nelegalių leidinių leidyboje, KGB numato panaudoti, be minėto Antano, dar agentus Vygantą ir Ramunę.

Pagal šį planą numatoma suintensyvinti sekimą dar kelių asmenų. Iš A. Janulio kameros agento KGB žinojo, jog A. Janulis susirūpinęs, kad dėl jo nenukentėtų KGB Kauno MS DOP objektas Vincentas Biekša. KGB numato jį apklausti bei jo bute įrengti priemonę T ir atlikti slaptą kratą. KGB Prienų RP DON objektas gydytoja Stasė Belickienė buvo žinoma palaikanti artimus ryšius su sekamaisiais Kolekcionieriumi (t. Stanislovu Mykolu Dobrovolskiu OFM Cap.), Akiplėša (kun. Juozu Zdebskiu), Fanatiku (Vytautu Vaičiūnu) ir areštuotuoju P. Bužu. Ji charakterizuojama kaip tikinti ir antisovietiškai nusiteikusi, įtariama nelegalių leidinių platinimu. Nutariama ją apklausti bei jai sekti pasiųsti agentus Tulskį ir Patapovą. Domimasi dar keliais kitais kameros agentų nustatytais įtariamaisiais. A. Janulio ir P. Buzo kamerų agentų gerai pasidarbuota: jie parašė net 44 agentūrinius pranešimus¹⁷⁷.

LKB Kronika buvo sekama toliau ir 1980 03 10 KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas pplk. J. Radzevičius parašė tardymo skyriaus viršininkui plk. E. Kisminui raštą, kad operatyvinėmis priemonėmis nustatyta, jog Genovaitė Navickaitė ir Genovaitė Mačenskaitė šiuo metu Veronikos Šulčiuvienės bute (Kybartuose, Čiapajevo g. 14) rašomąja mašinėle spausdina eilinį LKB Kronikos numerį. Prašoma ten atlikti kratą¹⁷⁸.

Neaišku, kodėl tąsyk nebuvo imtasi priemonių (ar gal tik byloje tai nedokumentuota?), tačiau po mėnesio, 1980 04 15 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas vėl rašo raštą plk. E. Kisminui, kad operatyvinėmis ir paieškos priemonėmis nustatyta, jog šiuo metu Genovaitė Navickaitė (g. 1947 m., gyv. Kaune, Partizanų g. 226-4) ir Ona Vitkauskaitė (g. 1935 m., gyv. ten pat) daugina LKB Kroniką Nr. 42: G. Navickaitė pas Teresę Petrikienę (Kybartuose, Mičiurino g. 9), ir O. Vitkauskaitė -pas Bagotosios kleboną kun. Vaclovą Degutį. E. Baltinas rašo: laikąs tikslinga<...> pravesti kratas¹⁷⁹.

Norėdamas pagauti su įkalčiais, KGB 1980 m. balandžio 17-18 d. atliko kratas Kybartuose pas T. Petrikienę ir Bagotoje pas kun. V. Degutį. Pas T. Petrikienę rasta G. Navickaitės išspausdinti 12 egz. LKB Kronikos Nr. 42 ir 11 egz. nebaigtų. Rastos 2 rašomosios mašinėlės, hektografas ir įrišimo priemonės. G. Navickaitė ir O. Vitkauskaitė buvo suimtos. Kadangi, kaip rašo KGB, G. Navickaitė pagal kun. S. Tamkevičiaus pavedimą, kurį perduodavo Kybartą vargoninkė G. Mačenskaitė, vykdavo į Kybartus, kur jai nurodytose vietose spausdindavo pirminius „LKBK“ egzempliorius, balandžio 17 d. kratos atliktos ir pas kun. S. Tamkevičių bei G. Mačenskaitę Kybartuose bei kun. A. Svarinską Viduklėje.

1980 06 10 KGB pirmininkas gen. mjr. J. Petkevičius patvirtino Agentūrinių-operatyvinių priemonių ir tardyminių veiksmų planų baudžiamajai bylai Nr. 58 ¹⁸⁰. Taigi G. Navickaitė ir O. Vitkauskaitė buvo patrauktos baudžiamojon atsakomybėn toje pačioje byloje, kaip ir A. Janulis bei P. Buzas.

Plane rašoma, kad tardymo ir tyrimo (sekimo) metu nustatyta, jog A. Janulis nelegalius leidinius pristatydavo kaip dėdė Antanas į Kauną, Partizanų g. 226-4, kur gyveno vienuolės G. Navickaitė ir O. Vitkauskaitė. Pažymėta, kad KGB žinojo, jog LKB Kronikos 42-ajam numeriui spausdinti balandžio 14 d. jos abi buvo atvežtos j Bagotąją pas kun. V. Degutį. Tačiau tardomos jos kaltos neprisipažino: G. Navickaitė teigė, kad LKB Kronika nėra antisovietinis leidinys, o O. Vitkauskaitė atsisakė bet ką liudyti. G. Navickaitė sakė, kad vieną rašomąją mašinėlę buvo gavusi iš mirusio kun. V. Jaugelio, o antrą pati nusipirkusi, LKB Kronikos 42-ąjį numerį gavusi iš nepažįstamos moters Kaune. O. Vitkauskaitė teigė, jog LKB Kronikos Nr. 42 radusi savo pašto dėžutėje. KGB ekspertai nustatė, kad G. Navickaitės viena rašomąja mašinėle buvo išspausdinti jų turimi Kronikos Nr. 39, 40 ir 41, o O. Vitkauskaitės mašinėle -LKB Kronikos Nr. 34, 35, 36, 37 ir Aušros Nr. 10 ir 11.

Siekdamas nustatyti A. Janulio, P. Buzo, G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės „nusikalstamą veiklą“, KGB savo plane numato atlikti daugybę ekspertizių, patikrinti LKB Kronikoje Nr. 42 skelbtų faktų tikrumą (kad „įrodytų“ jų šmeižtiškumą), iš G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės sužinoti jų veiklos inspiratorius (!), nustatyti jų artimus ryšius ir juos apklausti. Tardytojams į pagalbą pasitelkiami kamerų agentai. Prie jų artimų ryšių priskirtos Kaune Partizanų g. 226-4 ir Vašuokėnų g. 4 gyvenančios vienuolės: DOR objektas ses. Donata Meškauskaitė bei seselės Bernadeta Mališkaitė, Giedrė Striokaitė, Ona Šarakauskaitė, Laimutė Raudoniūtė ir Birutė Briliūtė. Visos jos (išskyrus D. Meškauskaitę) buvo jaunos, 30-35 metų vienuolės. KGB operatyviniais duomenimis, po G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės areštų iš butų minėtais adresais buvo išvežti kažkokie dokumentai, kuriuos veikiausiai ten palikti buvę pavojinga. Išvardytas vienuoles numatoma sekti priemonėmis T ir NN. Numatoma prireikus ten vėl atlikti kratas ir jas ištardyti, o kai kurias iš jų įrašyti į operatyvinę įskaitą.

KGB užkliūva O. Vitkauskaitės ryšys, DOP objektas inžinierius Bronius Zinkus. Iš A. Janulio kameros agento Naručio KGB žinojo, kad R Bužui ERĄ įrengti padėjo Kaišiadorių vikaras ir vienas inžinierius. KGB spėja, kad tai galėjo būti aukštos kvalifikacijos inžinierius konstruktorius B. Zinkus. Jis įtariamas ir nelegalių leidinių mikrofilmavimu, kurie paskui siunčiami į užsienį. Jam tirti (šnipinėti) numatoma pasiųsti agentą Ivanovą, taip pat jį ištardyti. Apie jį surenkami biografijos ir agento Jono pateikti duomenys ¹⁸¹.

Atskiru punktu išskiriami duomenys apie kun. S. Tamkevičių. Išvardijama kratos metu paimta literatūra, rašomosios mašinėlės, pamokslai ir kita medžiaga. Numatoma atlikti paimtų dokumentų ekspertizę. Atkreipiamas dėmesys, kad būtina „dokumentuoti“ jo pamokslus, t.y. agentams ar pusagenčiams klausytis jo pamokslų, juos magnetofonais įrašinėti ir pateikti apie juos raštiškus „paaiškinimus“ arba duoti parodymus KGB vedamose apklausose. Numatoma, kad jį turi sekti agentai, patikėtiniai, taip pat tirti išoriniu stebėjimu. Tyrimą vykdyti pagal atskirą planą. Šis punktas, kaip labai svarbus, pabrauktas. Pabaigoje rašoma: Atsižvelgiant į gautus įrodymus, spręsti S. Tamkevičiaus [ranka prirašyta: Sv. ir K. - Svarinsko ir Kaunecko] patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 68 str. I d. klausimą ¹⁸².

1980 11 24 LSSR Aukščiausiojo teismo išvažiuojamoji sesija Kaišiadoryse pradėjo nagrinėti A. Janulio SJ ir P. Buzo bylą. Teisiamieji buvo kaltinami dauginę ir platinę LKB Kroniką, Aušrą, Rūpintojėlį, Lietuvos archyvą. Teismas A. Januliui S] skyrė trejus su puse metų, o P. Bužui - pusantrų metų griežtojo režimo lagerio. LKB Kronikos 46-ajame numeryje buvo rašoma: Anastazas Janulis kaltas neprisipažino ir atsisakė teismui duoti parodymus, iš kur gaudavęs leidinius ir kam juos atiduodavęs: šitai padaryti neleidžianti jo krikščioniška sąžinė. Tai buvo jo antroji kelionė į sovietinius lagerius: pirmą kartą dešimčiai metų jis buvo nuteistas už patriotinius eilėraščius dar 1949 metais. Šįkart jis jau buvo perkopęs 63-ejus metus. Tačiau, grįžęs iš lagerio, jis tesėjo teisme pasakytus žodžius, jog ir atlikęs jam skirtą bausmę nesiliaus kovojęs, tik gal ieškos kitų būdų. Grįžęs vėl atnaujino ryšius su pogrindinės spaudos platintojais, vėl teikė informaciją Kronikai ir kitiems leidiniams. 1992 m., jau sulaukęs Atgimimo, jis atgulė šalia kitų savo Ordino brolių Šiluvos kalnelyje¹⁸³.

Tuo pačiu metu, kai vyko teismas Kaišiadoryse, Vilniuje Aukščiausiasis teismas nagrinėjo seselių G. Navickaitės ir O. Vitkauskaitės bylą. Jos, kaip minėta, taip pat buvo apkaltintos LKB Kronikos dauginimu ir platinimu, taigi ir tarybinės valstybinės ir visuomeninės santvarkos šmeižimu. G. Navickaitei buvo paskirta dvejų metų, O. Vitkauskaitei - pusantrų metų laisvės atėmimo bausmė¹⁸⁴.

KGB agentūrinių operatyvinių priemonių būdu sužinojus, kad kai kurie asmenys bendradarbiauja LKB Kronikos leidyboje, vėliau jiems oficialiai būdavo inkriminuojami ir kiti nusikaltimai. Sunku pasakyti, kodėl toliau nebuvo viešinami dorojimosi su LKB Kronika procesai: gal nenoras tokiu būdu pasauliui parodyti jos vaidmens reikšmingumo, gal kiti sumetimai, tačiau aišku, kad tai buvo ne KGB tikslų, o tik taktikos kaita. Todėl 9-ojo dešimtmečio pradžioje už tokius „nusikaltimus“ buvo nuteista ses. Gema Jadvyga Stanelytė (trejiems metams bendrojo režimo lagerio), Lietuvos Helsinkio susitarimams stebėti grupės nariai Mečislovas Jurevičius, Vytautas Vaičiūnas ir Jadvyga Bieliauskienė.

Tikinčiųjų protesto pareiškimo dėl represijų prieš juos G- J. Stanelytės teismo metu faksimilė.(LVA. Op. b. DOR Nr. 242. T. 1, 1. 9)

Eucharistijos bičiulių sąjūdžio dalyvis, aktyvus LKB Kronikos talkininkas Mečislovas Jurevičius

Nors Jadvyga Bieliauskienė buvo kaltinama ir patraukta baudžiamojon atsakomybėn ne tik už antisovietinės literatūros dauginimą, bet ir už darbą su Eucharistijos bičiuliais, už maldingų kelionių organizavimą, parašų rinkimą Kreipimuisi į LKP CK pirmąjį sekretorių, tačiau svarbiausias dalykas buvo jos dalyvavimas LKB Kronikos leidyboje. Baudžiamoji byla Nr. 102, pagal kurią ji buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, buvo pradėta dar 1982 03 02 dėl LKB Kronikos gamybos ir platinimo. Kad nustatytų, kas jos leidėjai, buvo parengtas agentūrinių operatyvinių ir tardyminių veiksmų planas, kurį 1982 04 20 patvirtino KGB pirmininkas J. Petkevičius. Ten rašoma, kad pagrindiniai antisovietinio leidinio „LKB Kronika“ leidybos organizatoriai yra TTGKK nariai <...> A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Kauneckas.

Tuo metu KGB, išnagrinėjęs agentų surinktą ir operatyvinėmis priemonėmis (slaptais klausymaisi, išoriniais sekimais, slaptomis kratomis ir kt.) sukauptą medžiagą, jau daug ką žinojo apie Kronikos leidybą, todėl toliau nurodo dar tiksliau: Turimų operatyvinių duomenų analizė rodo, kad pagrindinis „LKB Kronikos“ leidybos organizatorius yra kun. S. Tamkevičius, kuris pirminių eilinių numerių egzempliorių spausdinimui, taip pat tolesniam jų dauginimui pasitelkia „Atstumtųjų“ (rus. Otveržionnych) kongregacijos vienuoles [neaišku, kodėl Šventosios Šeimos kongregaciją jie įvardijo kaip Atstumtąsias], kurios tą daro specialiai parinktuose adresuose Kaune, Kapsuko, Vilkaviškio, Akmenės rajonuose ir

Vytautas Vaičiūnas (Inžinierius, Fanatikas, Vladas). (Fotografuota KGB seklių)

Mečislovas Jurevičius, ką tik grįžęs iš lagerio, Gargždų bažnyčios šventoriuje. 1984 m.

kitose respublikos vietose ¹⁸⁵. Šiame plane jie sau kelia uždavinį rasti spausdinimo vietas ir asmenis, kurie daugina Kronikų. Plane pažymima, kad slaptu klausymusi nustatyta, jog „LKB Kronikos“ gamyba dabar užsiiminėja vienuolė Teresė Kurtinaitytė, kuri lankosi pas Kauno vienuoles Teklę Mankevičiūtę (Kuzmos g. 3-2) ir E. Paulauskaitę bei M.B. Skučaitę (B. Sruogos g. 10). KGB įtaria, kad ir ten gali būti dauginama Kronika, todėl nutaria iš uždarų postų stebėti tuos butus, pas T. Kurtinaitytę įrengti slapto klausymosi įtaisą, o pas Čekanavičiūtę ne tik įrengti klausymosi įtaisą, bet atlikti ir slaptą kratą.

Iš agentų Suvalkiečio ir Norkaus pranešimų bei slaptų klausymųsi KGB įsitikina, kad operatyvinio tyrimo (DOR) objektas B. Mališkaitė ir jos ryšys vienuolė O. Šarakauskaitė, tiesiogiai vadovaujamos kun. S. Tamkevičiaus, renka LKB Kronikai medžiagą ir spausdina jos pirminius egzempliorius. Tam faktui patikrinti numato toliau naudotis slaptu klausymusi B. Mališkaitės motinos bute ir Kaune (Partizanų g. 226-4). Esant aiškiems įrodymams, jas su įkalčiais suimti.

Iš slaptų klaųsymųsi KGB jau žinojo, kad Kroniką dar daugina „Atstumtųjų“ kongregacijos vienuolės Teresė Mačiokaitė, Genė Paliauskaitė ir kitos operatyvinėje byloje Fanatikės sekamos vienuolės. Jos daugina Telšių, Mažeikių ir Akmenės rajonuose. Kapsuke (Marijampolėje, Degučio g. 3) tą daro vienuolės V. Beišytė ir J. Rutelionytė, kurioms Kronikos pirminį egzempliorių, gavęs iš kunigų S. Tamkevičiaus ar A. Svarinsko, pateikia Juozas Ardzijauskas. Iš jo Kroniką gauna ir jų agentas Granitas. Taigi numato toliau naudotis Granito paslaugomis, J. Ardzijauską paimti su įkalčiais, o vienuolių V. Beišytės ir J. Rutelionytės bute atlikti slaptą kratą.

Kad galėtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn (neužtenka operatyvinės medžiagos - reikia įkalčių), numato įforminti dokumentais kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir J. Kaunecko pamokslus (t. y. ne tik klausytis, magnetofonu įrašyti, bet ir paimti „klausytojų“ raštiškus liudijimus ar įforminti jų apklausos protokolus apie tuos pamokslus). Užsibrėžia suaktyvinti agentų Bičiulės, Prano, Suvalkiečio, Jurgos ir kitų veiklą bei operatyvinių techninių priemonių panaudojimą.

Kaip matyti, šiai baudžiamajai bylai Nr. 102 tirti pirmasis agentūrinių operatyvinių priemonių planas iš esmės skirtas tik LKB Kronikos leidybai.

Kur kas konkretesnis ir Jadvygą Bieliauskienę tiesiogiai liečiantis papildomų agentūrinių operatyvinių ir tardyminių priemonių planas buvo patvirtintas KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko 1982 11 19.

1982 10 01 Kauno rajono milicija KGB pavedimu atliko Jadvygos Bieliauskienės bute kratą. Spalio 29 d. vėl atlikta krata ir ji oficialiai patraukta baudžiamojon atsakomybėn - areštuota. Baudžiamojoje byloje Nr. I02 (pagal kurią buvo kaltinama ir J. Bieliauskienė) buvo tiriama ne tik LKB Kronikos gamyba ir platinimas, bet ir TTGKK dokumentų gamyba ir skelbimas Kronikoje. Šiame plane rašoma, kad J. Bieliauskienė palaiko tamprius ryšius su pagrindiniais mūsų operatyvinio tyrimo objektais<...> Tamkevičiumi, Stakėnu ir kitais kunigais ekstremistais. Konstatuojama, kad ji yra Garliavos Eucharistijos bičiulių vadovė¹⁸⁶. Kad atskleistų jos ryšius su LKB Kronikos leidėjais bei gautų apie juos informacijos, KGB numato:

2. Kad būtų galima geriau organizuoti kameros agentų darbą, kameroje įrengti slaptą klausymąsi.

3. Siekiant geriau pažinti jos asmenybę bei atskleisti jos nusikalstamą veiklą, būtina susitikti su jos gyvenamos vietos [ir, matyt, ją sekusiais] agentais „Adolfu“, „Žalgiriu“, „Strazdu“, „Mindaugu“ ir kt.

4. Detaliai išnagrinėti operatyvinės įskaitos medžiagą (asmens ir darbo bylose) kunigų ekstremistų Tamkevičiaus, Stakėno, Dumbliausko, Lauriūno, Dobrovolskio, Černiausko, taip pat kunigų Gustaičio, Gražulio ir vienuolių Raižytės, Bružaitės, Mališkaitės, Stanelytės, Kuodytės, Prakaitytės.

5. Nustatyti, kokia informacija iš Garliavos pateko į nelegalią ir užsienio emigracinę spaudą.

Toliau numatoma, kokias atlikti ekspertizes, kokius liudytojus apklausti ir nustatyti jos ryšius.

Kita J. Bieliauskienės veiklos sritis - tai maldingų kelionių į Šiluvą, Kryžių kalną, Paberžę organizavimas. Kad nustatytų šių kelionių dalyvius, KGB numato išanalizuoti KGB 5-osios tarnybos 3-iajame skyriuje esančią šių kelionių videomedžiagą ir nuotraukas, sužinoti, kada ir kur vyko Eucharistiečių sambūriai, kas ten buvo daroma ir kas dalyvavo. Numato dalyvius apklausti. Ji Garliavoje organizavo ir parašų rinkimą Kreipimuisi į LKP CK pirmąjį sekretorių P. Griškevičių. KGB užsibrėžia nustatyti, kas rinko parašus ir kas pasirašė. Juos apklausti.

Plane rašoma, kad baudžiamosios ir operatyvinės įskaitos (o ji buvo sekama pagal operatyvinio stebėjimo DON bylą Nr. 1341)¹⁸⁷ bylose esanti medžiaga liudija, jog J. Bieliauskienės veiklos įkvėpėjai buvo kunigai ekstremistai Dumbliauskas, Sta-kėnas, Gražulis, Lauriūnas, Dobrovolskis, Tamkevičius ir Černiauskas, todėl numato juos visus apklausti. Numato nustatyti ir jos ryšius su TTGKK nariais ir juos apklausti. Galiausiai įsirašo punktą, kad būtų parašytas ją demaskuojantis straipsnis, o atsakingas KGB darbuotojas susitiktų su Garliavos vidurinės mokyklos moksleiviais (kuriuos ji „nacionalistiškai ir religiškai žalojo“) ir atliktų aiškinamąjį darbą.

Ji kaltinama tuo, kad nuo 1978 m. iki 1982 m. spalio mėn., t. y. iki suėmimo dienos, siekdama susilpninti tarybų valdžių, varė antitarybinę agitaciją ir propagandą: statė antitarybinio pobūdžio inscenizacijas, ruošė šmeižtiškus rašinius bei informacijas ir perdavė juos nelegalios antitarybinio turinio brošiūros „LKB Kronika“ leidėjams, aktyviai dalyvavo parašų rinkime po šmeižtiško antitarybinio turinio dokumentu. Be to, savo bute laikė platinimo tikslu antitarybinio turinio literatūrą...

Toliau rašoma, kad J. Bieliauskienė 1956 m. atlikusi bausmę (buvo nuteista 25-eriems metams lagerio),

tapusi fanatiškai tikinčia, užmezgė ryšius su kunigais S. Tamkevičium, A. Svarinsku. Pagrindinė jos veikla buvo moksleivių tarpe: telkė eucharistiečius ir gyvojo rožančiaus būrelius. Ji juos „auklėjo“ savo bute, parengė inscenizaciją „Išaukštinkime Lietuvą“. Jos paveikti mokiniai ėmė antisovietiškai elgtis ir buvo mokykloje baudžiami. Apie tai ji paskelbė informaciją „LKB Kronikoje“. 1981 m. ten pat paskelbė apie valdžios persekiojimus kelionėje į Šiluvą.

1982 m. ji įsijungė į kun. S. Tamkevičiaus ir kun. A. Svarinsko suorganizuotą akciją - masinį parašų rinkimą po pareiškimu LKP CK pirmajam sekretoriui. (Surinko apie 2000 parašų.) Šio pareiškimo tikslas buvo išspausdinti jį „LKB Kronikoje“, išplatinti Lietuvoje ir užsienyje.

Jos inspiruoti mokiniai V. Gluoksnis, B. Gluoksnytė, A. Slepkovas, M. Babonas, D. Naikelytė sudarydavo mokykloje ir komjaunimo organizacijoje konfliktines situacijas.<...> V. Gluoksnis, A. Slepkovas atsisakė būti komjaunuoliais ir sugrąžino komjaunimo bilietus. V. Gluoksnis palaipsniui ėmė reikštis antivisuomeninėje veikloje, <...> ruošiasi būti kunigu. Netinkamai šie mokiniai elgėsi ir parengtinio tardymo metu: atsisakydavo ir vengdavo duoti parodymus, duodavo melagingus parodymus, atsisakydavo pasirašyti protokolus ir kt. "¹⁸⁸

1983 m. gegužės 16-18 d. LSSR Aukščiausiasis teismas J. Bieliauskienę nuteisė (antrą kartą) 4-eriems metams griežtojo režimo lagerio ir 3-ejiems metams tremties.

Imtasi ir neteisimų susidorojimų su „kunigais reakcionieriais“: kun. B. Laurinavičius 1981 m. nužudytas, kun. J. Zdebskis 1980 m. nudegintas cheminėmis medžiagomis, o vėliau (1986 m.) įtartinomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje; nužudyti kunigai L. Šapoka ir L. Mažeika; Griškabūdyje, Kulautuvoje, Karmėlavoje kunigai žiauriai kankinti... Šių savo darbų pėdsakus KGB stropiai užtrynė, tačiau iš paskutiniojo dešimtmečio vienintelė išlikusi kunigų sekimo operatyvinė byla (DOR Nr. 242) leidžia manyti, jog visi šie susidorojimai buvo suplanuoti KGB kabinetuose kaip ir kun. J. Zdebskio nudeginimas cheminėmis medžiagomis 1980 10 03, nors oficialiuose Lazdijų prokuratūros dokumentuose rašoma, jog toks atvejis jiems nežinomas. Tačiau šios bylos dokumentuose KGB patvirtina, kad tai buvo ilgai ir kruopščiai jų organizuotas“ darbas, pasitelkiant net Maskvos KGB specialistus.

1983 m. teisminiu būdu buvo susidorota su TTGKK nariais kunigais Alfonsu Svarinsku ir ne tik komiteto nariu, bet ir LKB Kronikos vyriausiuoju redaktoriumi Sigitu Tamkevičiumi. Kai buvo rengiamos baudžiamosios bylos jiems, KGB tardymo skyrius nagrinėjo ir daugelio kitų, įtariamų bendradarbiavimu LKB Kroniką leidžiant ir platinant, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą. Pagal 5-osios tarnybos pateiktą operatyvinę medžiagą šie klausimai buvo nagrinėjami ir 1983-1984 m.

KGB surinko kratų metu pas kun. Joną Kaunecką paimtą visą medžiagą¹⁸⁹. Kaip buvo minėta, kun. J. Kaunecką buvo numatyta areštuoti drauge su kun. A. Svarinsku ir kun. S. Tamkevičiumi 1983 01 26. KGB tardymo skyriaus poskyrio viršininkas ppłk. V. Urbonas surašo visus biografinius duomenis apie kun. J. Kaunecką ir 1983 01 19 skubiai pareikalauja iš Vidaus reikalų ministerijos žinių apie J. Kaunecko teistumą.

Žinios reikalingos baudžiamajai bylai. Vadinasi, areštui buvo rengiamasi rimtai¹⁹⁰.

KGB vienoje byloje buvo surinkusi ir visą kun. Leoną Kalinauską, kun. Antaną Jokūbauską ir ses. Moniką Gavėnaitę inkriminuojančią medžiagą¹⁹¹. Išanalizavęs šią medžiagą, V. Urbonas dėl kun. L. Kalinausko rašo, kad po oficialaus įspėjimo 1983 m. gruodžio mėn. turime tik vieną tinkamai uždokumentuotą pamokslą - mažai. Pamokslų turinys nėra stiprus. Reikia daugiau tinkamai uždokumentuotų pamokslų arba kito tvirto gerai įrodyto kriminalo.<...> jeigu bus tvirtų įrodymų, kad jis platina arba laiko platinimo tikslu „LKB Kroniką“, galima traukti baudžiamojon atsakomybėn“ ¹⁹². Vyr. tardytojas mjr. V. Pilelis surenka visą medžiagą apie kun. L. Kalinausko „nusikaltimus“ ir jam taikytas priemones. Jis rašo, kad yra įforminti dokumentais 37 jo pamokslai (nuo 1982 m.), tačiau galutinė pplk. V. Urbono išvada ir patarimas 5-ajai tarnybai: reikia operatyviniu keliu uždokumentuoti (įrašant į magnetofono įuostą) bent 3-4 antitarybinio ar šmeižtiško turinio L. Kalinausko pamokslus. Tada būtų pakankamai neginčytinų teisminių įrodymų ir galima būtų spręsti klausimą dėl jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. 1983 09 16 ¹⁹³.

Surinkta ir kun. Petro Našlėno 36 pamokslai (daugiausia sakyti Alytuje, Kybartuose, Viduklėje ir kitur). Juos peržiūrėjęs ppłk. V. Urbonas rašo: Preliminariai yra formalūs teisminiai įrodymai tik dėl 9-11 pamokslų. Turinys žinomas tik 2 pamokslų (silpnokas)“. Ir vėl ta pati išvada: per mažai įkalčių ¹⁹⁴.

Daug daugiau įkalčių surandama ses. Monikai Gavėnaitei: operatyvininkas jų prirašo net du lapus. Pagal agento Matulionio pranešimą ji įtariama net esanti TTGKK nare (po kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus arešto). Juodraštinio tipo 4 lapų pastabose apie ses. M. Gavėnaitės nusikalstamą veiklą nurodyta, kad ji davė skaityti ir įrišti Kroniką ir Lietuviškojo charakterio problemą. Pas ją rasta daug pogrindžio ir ideologiškai žalingos literatūros. Ji organizavo vaikų procesijas. „Patikėtiniui“ A ji sakiusi, kad agituos parapijiečius neiti į rinkimus. Davė sąrašus parašams rinkti dėl „valstybinio nusikaltėlio“ A. Svarinsko išvadavimo ir pati rinko, platino jo nuotraukas. Ji organizuoja vaikų sambūrius, gamina ir platina nelegalius leidinius. Sąrašas baigiamas klausimu: „Ką gi Monika vežioja krepšiuose?“ (kaip pasakoja jos bendražygės seselės, krepšiuose tiesiog įžūliai ji vežiodavo ir Kroniką). Pplk. V. Urbonas rašo: Jeigu bus tvirtų įrodymų, kad ji platina arba laiko platinimo tikslu „LKB Kroniką“, galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Jai būtų galima inkriminuoti: 1) „LKB Kronikos“ gamybą ir platinimą ir 2) valstybinio nusikaltėlio Svarinsko gynimą.<...> Senaties termino nėra! ¹⁹⁵

1983 01 20 KGB 5-osios tarnybos viršininkas plk. E. Baltinas pateikia pažymą apie ses. Oną Pranckūnaitę, kad už antisovietines dainas 1952 m. ji buvo nuteista 10-čiai metų, už „LKB Kronikos“ dauginimą 1977 m. - 3-ejiems metams, o dabar jos bute turėtų būti „Kronikos“ numerių ir dauginimo technika. 1983 01 26 jos bute ir pagalbinėse patalpose buvo atlikta krata¹⁹⁶.

1983 06 28-30 KGB vyr. ltn. V. Baumila atliko kratą ir pas Kelmės gyventoją ses. Reginą Teresiūtę. Rasta Alma Mater du numeriai, daugelio kalinių adresai, Lietuvos tikinčiųjų protestas SSRS generaliniam prokurorui dėl kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus arešto ir kt. Visą medžiagą peržiūrėjo ppłk. V. Urbonas, surūšiavo ir ją įvardijo. Medžiagą įvertino, kaip sunkiai inkriminuotiną ¹⁹⁷.

KGB Kauno MS 1984 m. norėjo sukurpti baudžiamąją bylą ir ses. Aldonai Raižytei. 1984 03 16 KGB pirmininkas J. Petkevičius rašo raštą KGB Kauno MS viršininkui plk. G. Bagdonui, kad, peržiūrėjęs A. Raižytės operatyvinio tyrimo (DOR) bylą, tardymo skyrius jai dar negali kelti baudžiamosios bylos. Jai inkriminuojama eucharistininkų sambūrių organizavimas, parašų rinkimas po antisovietiniais ir šmeižtiškais dokumentais bei dalyvavimas rengiant medžiagą LKB Kronikai. Tačiau pateiktoje medžiagoje tardytojai pasigenda konkretumo: nenustatytas eucharistininkų sambūrių idėjinis turinys, neįrodyta, ar ji pati rinko parašus, o LKB Kronikos laikymas neturint tikslo jos platinti - dar nėra nusikaltimas. Tardymo skyrius nurodo, kad, norint A. Raižytę patraukti baudžiamojon atsakomybėn, jos tyrimą (sekimą) reikia vesti kryptingiau. Kaip perspektyvesnę tyrimo sritį nurodo eucharistininkų sambūrių tyrimo dokumentavimą. Tačiau pabrėžia, kad apie tai turi būti surinkti oficialūs sambūrių dalyvių paaiškinimai ¹⁹⁸.

1984 09 17 KGB 5-osios tarnybos 3-iojo skyriaus viršininkas siunčia tardymo skyriui 2 tomus operatyvinio stebėjimo (DON) bylos Nr. 1414 dėl kun. Antano Jokūbausko. Prašo medžiagą išnagrinėti ir spręsti jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą. Prideda 1983 m. kratos metu paimtus 65 dokumentus ir 3 pamokslų magnetofoninius įrašus. Peržiūrėjęs medžiagą, vyr. tardytojas kpt. Vidzėnas rašo rezoliuciją: Atsakymas duotas žodžiu: rekomenduota tęsti negatyvios A. Jokūbausko veiklos dokumentavimą. Priedai grąžinti drg. Jankauskui. 84 09 28 ^199. Kun. A. Jokūbauskas liko nerepresuotas.

Pažymėtina, kad tuo laiku KGB neskubėjo kelti naujų baudžiamųjų bylų: gal laukė, kol nutils triukšmas dėl kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus arešto, gal jau brendo giluminiai SSRS vidaus politikos pokyčiai? Tačiau tai anaiptol nesusilpnino disidentinio ir religinio judėjimo sekimo ir rengimosi bet kuriuo palankiu momentu smogti smūgį.

LSSR KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko 1983 12 30 patvirtintame KGB Vilniaus miesto skyriaus agentūrinių operatyvinių ir organizacinių priemonių plane 1984 metams rašoma, kad reikia drauge su 5-osios tarnybos 3-iuoju skyrium organizuoti Vilniaus miesto „kunigų reakcionierių“ pamokslų dokumentavimą, nustatyti su kunigais ryšius palaikančius jaunuolius, ypač eucharistininkus, juos paveikti profilaktiškai arba panaudoti operatyviniams tikslams (t. y. užverbuoti)²⁰⁰.

Galima tik pavydėti, su kokiu uolumu Lietuvos kompartija ir KGB rengėsi didiesiems Lietuvos Katalikų Bažnyčios jubiliejams: Šv. Kazimiero mirties 500 metų sukakčiai (1984 m.) ir Krikščionybės įvedimo 600 metų jubiliejui (1987 m.). KGB Vilniaus MS 1984 m. ataskaitoje rašoma, kad Švenčiant religines šventes, ypač Šv. Kazimiero mirties 500 metų jubiliejų, į Vilniaus bažnyčias buvo pasiųsti sovietiniai ir komjaunimo aktyvistai bei skyriaus operatyviniai darbuotojai ²⁰¹.

Dar 1985 m. LKP Vilniaus miesto komitetas priėmė nutarimą Apie politines ir kontrapropagandines priemones ryšium su būsimu Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejum, kuriame buvo sakoma: Prieš mus stovi darbas užkirsti galimus klerikalinių ekstremistų išpuolius ir neutralizuoti jų negatyvią įtaką aplinkai²⁰². LSSR KGB dėl šio jubiliejaus dar 1984 10 11 parengė potvarkį Nr. 13s, kuriame numatė su agentūros pagalba išsiaiškinti klerikalinių-nacionalistinių elementų ketinimus jubiliejų panaudoti priešiškiems tikslams ²⁰³.

1984 m. gruodžio mėn. KGB Vilniaus MS ir VRM Vilniaus miesto vidaus reikalų valdyba sudarė planą ypatingoms situacijoms. Jo 6-ame skyriuje prie ypatingų situacijų priskiriami ir tokie reiškiniai:

Išaiškinti klerikalinių ekstremistų ketinimus ir bandymus panaudoti tradicines ir naujai kuriamas vadinamąsias „stebuklingas“ ir „šventas“ vietas, siekiant į jas masiškai pritraukti tikinčiuosius, ten atlikti pamaldas ir galbūt priešiškus antivisuomeninius veiksmus. Laiku apie tai informuoti partinius ir sovietinius organus ir jiems vadovaujant imtis ryžtingų priemonių, kad tose vietose nebūtų pastatyta naujos religinės simbolikos ar restauruota senoji...

...Sustiprinti agentūrinį-operatyvinį darbą tarp vadinamųjų eucbaristiečių, vienuoliaujančių elementų ir religinių fanatikų, kurie yra bazė kunigams-ekstremistams juos panaudoti įvairiems antivisuomeniniams veiksmams. Per jų darbo ar mokslo vietose veikiančias visuomenines organizacijas demaskuoti jų antivisuomeninį veiklos pobūdį ir neleisti daryti įtaką kitiems kolektyvo nariams ²⁰⁴.

KGB Vilniaus MS 1985 m. ataskaitoje pažymima, kad operatyvinei padėčiai daro įtakos <...> reakcingos katalikų dvasininkijos dalies veikla. Paminimi Naujosios Vilnios kunigai Puidokas ir Poškus, pasidžiaugiama, kad užkirstas kelias vienuolės Greckytės ketinimui organizuoti „prieglaudą“ našlaičiams, kad juos galėtų religingai auklėti, pasidžiaugiama agento Meistro (rus. Master) veikla: tarp reakcingų klerikalų jis įgijo autoritetą ir išsiplėtė jo ryšiai.

Kalbėdamas apie LSSR KGB pirmininko nurodymus dėl krikščionybės 600 metų jubiliejaus, KGB Vilniaus MS viršininkas plk. V. Neverauskas pažymėjo, kad konkretiems priešiškiems pasireiškimams išaiškinti nukreipta eilė agentų, galinčių dirbti tarp kunigų-reakcionierių. V. Neverauskas pareiškia, kad reakcingai dvasininkijai bei LKB Kronikos leidėjams sekti reikia gerų agentų ir čia pat pasiskundžia: Kaip ir anksčiau, sunkiai sekasi verbuoti agentūrą tarp bažnytininkų, nėra realių kandidatų verbavimui tarp ketinančių stoti į kunigų seminariją ²⁰⁵.

1985 m. spalio mėn. Termoizoliacijos mokslo tiriamojo instituto jaunesniajai mokslinei bendradarbei Žemaitienei KGB pradeda operatyvinio patikrinimo bylą (DOP), nes įtaria, kad jos ryšys - JAV pilietė Titas - išveža iš SSRS LKB Kroniką, o iš kito į JAV grįžtančio jos ryšio (Stasas) atimti du egzemplioriai Kronikos ²⁰⁶.

Paskutiniai reikšmingesni disidentų teisminiai procesai Lietuvoje vyko 1985 m. Tų metų sausio 17-18 d. Vilniuje buvo nuteistas kunigas Jonas Kastytis Matulionis (antrą kartą) ir Romas Žemaitis, kaip ypač gynęs tardymų metu areštuotą savo kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, neneigęs, jog skaitęs LKB Kroniką ir aktyviai dalyvavęs Vėlinių procesijoje. Šis 18 metų jaunuolis tvirtai laikėsi ne tik teismo metu, bet ištvėrė nepalūžęs 2-ejus metus kalėjime. Tai buvo ypatingos dvasios jaunikaitis, kurio niekas net nerengė tokiai skaudžiai gyvenimo

pamokai. Formalus kaltinimas - Vėlinių procesijos organizavimas Kybartuose. Už šį „nusikaltimą“ kun. J. K. Matulioniui paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, o R. Žemaičiui -dvejų metų.

Tai buvo tik formalus kaltinimas. Kaip minėta, J. K. Matulionis KGB akiratyje buvo jau nuo 1977 m., kai buvo teisiamas už LKB Kronikos dauginimą ir platinimą. Be to, J. K. Matulionis buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją ir be valdžios oficialaus registravimo nuo 1982 m. ėjo Kybartų parapijos vikaro pareigas bei aktyviai kovojo prieš Bažnyčios teisių varžymus. Todėl, norėdami izoliuoti neparankų kunigą ir „pamokyti“ kitus dvasininkus, radę pretekstą, saugumiečiai su juo susidorojo. Tai patvirtina ir tas faktas, kad tų pačių metų birželio 19 d. po amnestijos pirma laiko paleidus kun. J. K. Matulionį iš lagerio, po savaitės jis buvo vėl areštuotas ir be teismo sprendimo išvežtas į Novoorlovsko lagerį atlikti likusios bausmės²⁰⁷.

1985 03 28 LSSR Aukščiausiasis teismas už šmeižtiškos literatūros gaminimą ir platinimą ketveriems metams gulago ir dvejiems metams tremties antrą kartą nuteisė 79-erių metų Vladą Lapienį. Vladas Lapienis buvo suimtas 1984 02 13, atlikus kratą J. Puodžiuko sodo namelyje šalia Vilniaus ir išlaikytas KGB tardymo izoliatoriuje iki vasario 28 d., o po to paleistas.

V. Lapienio paleidimas, suėmus jį su tiek įkalčių, galėjo atrodyti anuomet keistas ir nesuprantamas ne tik V. Lapienio bendražygiams, bet ir pačiam V. Lapieniui: juk jį sulaikant vienoje Vilniaus parduotuvėje krepšyje buvo rasti keturi paskutiniai LKB Kronikos numeriai, Lietuvos ateitis, jo memuarų fragmentai ir kita. Ne mažiau įkalčių rasta ir J. Puodžiuko sodo namelyje, iš kur į miestą atvyko V. Lapienis. Viskas paaiškėja iš KGB tardymo skyriaus viršininko T. Lazarevičiaus 1984 03 05 pažymos²⁰⁸. Pažymoje rašoma, kad 1984 02 13 baudžiamojon atsakomybėn patrauktas V. Lapienis, jau 1977 m. teistas už bendradarbiavimą LKB Kronikos leidyboje, kurioje dalyvauja nuo 1973 metų. KGB jį charakterizuoja kaip

nacionalistiškai nusiteikusį religinį fanatiką. Vasario 15 d. Lietuvos SSR KGB pasiuntė į SSRS KGB telegramą, prašydami leisti V. Lapienj patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau vasario 20 d. iš SSRS KGB 5-osios valdybos buvo gautas atsakymas, kad V. Lapienj netikslinga areštuoti. Pažymoje tokio atsakymo motyvai neįvardyti. SSRS KGB V. Lapieniui kardomąją priemonę areštą 1984 02 28 pakeitė į pasižadėjimą neišvykti. Jo baudžiamoji byla buvo perduota Vilniaus miesto prokuratūrai, ö tardymą atlikti pavesta šiai prokuratūrai ir LSSR KGB tardymo skyriui. Kaip rašoma pažymoje, SSRS ir LSSR KGB vadovybių susitarimu V. Lapieniui pareikštas kaltinimas pagal LSSR BK 199¹ str., jis paleidžiamas, o baudžiamosios bylos likimą palikta spręsti atsižvelgiant į bylos ir operatyvines aplinkybes. Taigi Lietuvos SSR KGB, paleisdama V. Lapienj, tikėjosi, kad tai daro neilgam: jį toliau sekė ir rinko medžiagą baudžiamajai bylai.

Vos paleidus V. Lapienj, LSSR KGB pirmininko pavaduotojas gen. mjr. H. Vaigauskas 1984 03 16 patvirtino 5-osios tarnybos ir tardymo skyriaus parengtą Pagrindinių tardyminių veiksmų ir agentūrinių-operatyvinių priemonių planą V. Lapienio baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-016-83 ²⁰⁹. Šiame plane pirmuoju punktu įrašo: Lapienio tyrimui panaudoti agentę „Ireną“, kuriai parengti konkrečią užduotį ir elgesio liniją, o jų susitikimus kontroliuoti priemone T. Kodėl ši priemonė pirmoji? Todėl, kad naujai užverbuotąja agente visiškai pasitikėjo ir V. Lapienis, ir jo žmona. O jų susitikimus ir pokalbius kontroliuoti slaptu klausymusi iš Lapienio buto reikėjo dėl to, kad agentė pati neseniai bendradarbiavo LKB Kronikos leidyboje ir todėl KGB netikėjo, kad ji sąžiningai jiems tarnaus (miške gimęs į mišką ir žiūri) - todėl ir nusprendė pakontroliuoti jų susitikimus: ar viską praneš, apie ką kalbėjosi. Ir kitais būdais ją, įkliuvėlę, kagėbistai tikrino: siuntinėjo pas kunigus, kad iš jų gautų ar nemačiomis paimtų kad ir senus Kronikos numerius ir jiems pristatytų. Numatė panaudoti ir agentą Krylovą, kuris galėjo prieiti prie V. Lapienio rašomųjų mašinėlių ir pateikti jų šriftą. Kaip paprastai, numatė suintensyvinti slaptą klausymąsi ir sužinoti, kas yra V. Lapienio artimiausi ryšiai ir ką iš jų būtų galima užverbuoti. Jo politinėms pažiūroms aiškintis numatė pasinaudoti kai kuriais jo ar žmonos giminėmis (ne agentais). Suplanavo apžiūrėti kratų metu paimtą literatūrą, atlikti reikiamas ekspertizes ir tardymus, peržiūrėti kunigų S. Tamkevičiaus, A. Svarinsko ir jo baudžiamąsias bylas, nustatyti, kurie LKB Kronikoje ir kitoje pogrindžio spaudoje skelbti straipsniai yra jo rašyti. Taigi vasario 28 d. paleistą V. Lapienį numatė sekti ir išoriniu stebėjimu.

Tačiau, kaip rašo KGB, paleistas V. Lapienis iš jų akiračio dingo ir tik atlikus kratą O. Dranginytės bute (Kaune) 1985 01 04 jis buvo vėl areštuotas. KGB nustatė, kad sode ir Kaune jis rašomąja mašinėle spausdino Tarybinio kalinio memuarus. Per kratas J. Puodžiuko sode ir O. Dranginytės bute buvo rasta daug pogrindinės literatūros: LKB Kronikos 10, 38, 46 numeriai, Einamųjų įvykių kronikos (rusų k.) 36 numeris, knygos Asmenybė ir tautinis sąmoningumas, Lietuvių archyvas I (VI) tomas-, brošiūra Arkivyskupas Mečislovas Reinys, J. Girniaus Lietuviškojo charakterio problemos ir kt. Be to, Vilniaus mieste jis laikęs ir nešiojęs LKB Kronikos Nr. 57, 58, 59 ir 60, Lietuvos ateities 6 numerius, Gulago dantračiai triuškina AT, Belgrado konferencija ir daug kitos rezistencinės literatūros. Kaune nešiojosi LKB Kronikos 62 ir 63 numerius, Lietuvos ateities 8 numerį ir Aušros 42 numerį. KGB nustatė, kad Tarybinio kalinio memuarai - tai jo paties atsiminimai, kuriuos jis spausdino ir davė kitiems skaityti. Rašysenos ekspertai nustatė, kad ir Gulago dantračiai triuškina AT bei Belgrado konferencija, paimti kratos metu jo bute, taip pat rašyti jo.

1985 02 28 kaltinamojoje išvadoje buvo rašoma: Siekdamas susilpninti Tarybų valdžių jis [V. Lapienis] gamino, platino ir laikė platinimo tikslu šmeižiančią literatūrą. Jis buvo teisiamas LSSR Aukščiausiajame teisme. Teismo posėdžiui pirmininkavo J. Riepsas, o liaudies tarėjai buvo A. Grigalavičienė ir A. Gudelevičius. Kaip paprastai, nuosprendis buvo galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.

V. Lapienis ir šį kartą pasakė įspūdingą paskutinį žodį, kuriame, remdamasis SSRS Konstitucija, Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir 1975 m. SSRS pasirašytu Helsinkio susitarimo Baigiamuoju aktu, tapo sovietinės santvarkos ir jos teisėsaugos sistemos kaltintoju. Jis pareiškė jaučiąs ne gėdą, o garbę, jog parašė savo - kalinio - memuarus, kad skaitė LKB Kroniką, Lietuvos ateitį, J. Girniaus Žmogų be Dievo, nes dabar jis kaip katalikas jaučiasi sąžiningai atlikęs savo pareigą.

Kalbą baigė anuomet pranašingais ir reziumuojančiais visą mūsų tautos kančių prasmę žodžiais: Šitos aukos ne veltui. Tai busimosios laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę. <...> Omnia vincet veritas - Viską nugalės teisybė ²¹⁰.

Tai buvo žodžiai žmogaus, kuris įkūnijo žudytos, bet gyvos išlikusios tautos tikėjimą ir viltį, kad ateis diena, kai nukris vergijos retežiai. Tik niekas netikėjo, kad taip greitai... Taigi ne propagandinis patosas, bet gilus tikėjimas Tėvyne padiktavo šiuos žodžius.

Iš tardymo izoliatoriaus V. Lapienio siųsto ir KGB sulaikyto laiško faksimilė. (LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 202, 1. 283-1)

Paminėtinas ir visai netoli Atgimimo laikų Algirdo Patacko areštas. Suimtas 1986 07 29 ir taip pat apkaltintas „šmeižikiškos“ pogrindžio literatūros gaminimu bei platinimu, paskaitų baltų kultūros ir religijos klausimais organizavimu, informacijos apie „buržuazinius nacionalistus“ rinkimu, susitikimo su buvusiu politiniu kaliniu Petru Plumpa organizavimu savo bute bei kitais „nusikaltimais“. Tiriant A. Patacko baudžiamąją bylą jis buvo kvostas apie 100 kartų, tačiau staiga bylos eiga pasisuko netikėta kryptimi: likus savaitei iki teismo, 1987 02 04 A. Patackas paleistas iš Vilniaus KGB tardymo izoliatoriaus. Rezistentų teisminių procesų specialistas prokuroras J. Bakučionis paleidimą taip motyvavo: Ryšium su pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis Tarybų Sąjungoje Algirdas Patackas nėra kenksmingas visuomenei ²¹¹ . Taigi ryšium su pasikeitusiomis politinėmis sąlygomis KGB jau nebegalėjo taip kaip anksčiau dorotis su režimui nepalankiais asmenimis. Ir nors po 1987 08 23 Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo įvykusio mitingo, kuriame buvo viešai pagarsintas ir pasmerktas 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas, aktyvūs jo dalyviai R. Grigas, kun. R. Puzonas ir ses. N. Sadūnaitė buvo terorizuojami ir bauginami nužudymu, tačiau daugiau jokių politinių teisminių procesų nebebuvo keliama.

Bet tai nereiškė, kad KGB pasidavė ir nuleido rankas, jie tik pakeitė taktiką - tikėjosi bauginimais, šmeižtais ir kompromitacijomis dar sustabdyti neįtikėtinai greitai kylančią Atgimimo bangą.

Lietuvos genocido aukų muziejaus fonduose prie LKB Kronikos Nr. 73 (kurį ranka rašytą atėmė iš ses. N. Sadūnaitės ir B. Vazgelevičiūtės, o leidėjams teko jį iš naujo atkurti) yra prisegtas H. Vaigausko rašytas raštelis: Kronikos leidėja Sadūnaitė - Klimaičiui iš savo pozicijų traktuoja Patacko, Terlecko, Dambrausko ir kitų paleidimą. Stengiasi parodyti, kad jie nedarė jokių nuolaidų, nesižemino, neprašė malonės. Gal reikėtų, suradus patogią progą, plačiau pakalbėti šiuo reikalu, pacituoti kai kurių paleistųjų pasižadėjimus²¹².

Taigi, kaip matyti, 1987 m. KGB rengėsi ir toliau kovoti su disidentais ir seniai išbandytais, ir naujais metodais: klasta, šmeižtais, kompromitavimais. Jeigu būtų išmušusi jų pergalės valanda Maskvoje, be abejo, disidentai ir Sąjūdžio aktyvistai (žinoma, ne jų infiltruotieji) būtų vėl sausakimšai užpildę suremontuotas KGB rūsių kameras. Laimė, pergalę šventė ne jie.

Buvusio LSSR KGB archyve yra išlikusi dėl LKB Kronikos (o podraug ir kitų pogrindžio veikalų bei dokumentų) pradėta ir nebaigta 9 tomų baudžiamoji byla Nr. 09-2-008-87. Visą jos medžiagą sukomplektavo KGB mjr. A. Vidzėnas. Byla pavadinta Dėl nelegalaus šmeižtiško turinio leidinio „LKB Kronika“ gaminimo ir platinimo faktų. Beje, tai ne visiškai naujai pradėta byla, o tik išskirta iš kitos tirtos baudžiamosios bylos. (Buvo praktikuojama iš tiriamos bylos dalį medžiagos išskirti ir tirti atskirai, tuo būdu vieniems ar kitiems asmenims sparčiau pabaigti bylą ir juos perduoti teismui.)

Nėra abejonės, kad po kun. Alfonso Svarinsko ir kun. Sigito Tamkevičiaus areštų, kai Kronika sėkmingai ir reguliariai toliau ėjo, KGB pradėjo ne vieną naują operatyvinę bylą. Deja, archyve jų nėra; išlikusi tik ši baudžiamoji byla.

Šios baudžiamosios bylos pirmuosiuose trijuose lapuose surašyta LSSR prokuroro vyr. padėjėjo vyr. justicijos patarėjo J. Bakučionio 1987 05 29 nutartis, kur pirmiausia nusakoma, kodėl pradėta ankstesnė baudžiamoji byla Nr. 09-2-012-86 (iš kurios išskiriama ši). Rašoma, kad dar 1986 05 08 LSSR prokuroras pradėjo baudžiamąją bylą dėl šmeižtiško, žeminančio tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, turinio literatūros gaminimo faktų Vilkaviškio mieste ²¹³. O pretekstas šiai bylai pradėti buvo vilkaviškiečių Kelmelių „įtarimas vagyste“. Mat iš Vilkaviškio miesto spaudos kiosko Nr. 4 esą buvo pagrobta cigarečių, filatelijos albumų, pašto ženklų ir vokų. Esą dėl to 1986 04 25 Antano ir Danos Kelmelių bute (Vilkaviškis, Statybininkų g. 4-3) buvo atlikta krata. Bet vietoj cigarečių ir vokų rasta LKB Kronikos 62 numeris, įrišti mašinraščiai Skausmo pėdos, Mažoji kankinė, Kalėjimo gėlės, Rasūno Benamės svajos, Aušra 47 (87) numeris, periodinis leidinys jaunimui Lietuvos ateitis 5 numeris, draminis montažas Kražių skerdynės (1893 m.), Skaidrūno Iš dūžtančios galeros, Kelias Lietuvon, Vilties properša, mašinraštinis kun. Sigito Tamkevičiaus Dvasinis testamentas, laiškai, atvirukas iš Kazachijos Čimkento srities, Badamo (Roberto Grigo), kun. A. Svarinsko ir kun. S. Tamkevičiaus nuotraukos, leidiniams įrišti reikalinga viela ir įrankiai, daug popieriaus, kalkės ir kt. Iš viso paimta 71 daiktas (kai kurių po daug egzempliorių). A. Kelmelį ir D. Kelmelienę tardė KGB majorai R. Rainys ir V. Pilelis. D. Kelmelienė teigė, kad visus tuos daiktus pas juos atvežė ir paliko kun. J. Zdebskis. Buvo žadėjęs pasiimti, bet 1986 02 05 autoavarijoje žuvo. (KGB turėjo sulaikę 1986 02 07 ir 1986 02 19 D. Kelmelienės laiškus tremtyje esančiam A. Terleckui. Šiuose laiškuose ji rašė, kad suorganizavus autoavariją kun. J. Zdebskį nužudė KGB. Kaip ji rašo, be kitų traumų, jo galvoje buvo šautinė žaizda, kur kulka iš kaktos išėjusi per smilkinį.)

Antrasis impulsas šiai bylai buvo 1986 11 30 medžioklės metu (gal specialiai surengtos?) Lazdijų rajono Menciškės ir Jančiulių kaimų sandūroje, apie pusę kilometro nuo Sakavičių sodybos, krūmuose rasti du polietileniniai maišai, kuriuose buvo LKB Kronikos 19, 34, 36, 48, 58, 61, 62, 65, 70, 71 numeriai, Aušros 1, 17, 24, 32 ir 42 numeriai bei rašomoji mašinėlė Erika ²¹⁴. Maišus aptikęs medžiotojas Juozas Mas-lauskas, kuris apie tai pranešęs drauge medžiojusiam VAI²¹⁵Lazdijų rajono vyr. autoinspektoriui V. Puodžiūnui, o šis, matyt, „kur reikia“. Greitai pasirodė KGB Lazdijų rajono poskyrio darbuotojas Juozas Gylys ir, viską susikrovęs į savo Žigulius, nugabeno į KGB būstinę. KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininko Z. Galiausko raštas apie rastą laimikį nedelsiant pasiekė savo šefus Vilniuje ir LSSR prokurorą J. Bakučionį.

Sakavičių „medžioklė“ prasidėjo, matyt, anksčiau (tikriausiai turint duomenų, įgytų operatyviniu būdu ir per šnipus). Kaip rašoma 1986 12 12 KGB YSB vyr. tardytojo plk. Liniausko atliktoje Ginto Sakavičiaus apklausoje, dar 1986 11 29 apie 22 val. 30 min. Alytaus autoinspektorius vyr. ltn. Pikūnas sulaikė jo automašiną VAZ-2106 (Nr. U-1531-LI) ir drauge su inspektoriumi R. Aleksandravičiumi 30 d. apie

0 val. 30 min. joje atliko kratą²¹⁶. (KGB dažnai naudodavosi milicijos, VAI ir kitų įstaigų paslaugomis.) Automobilyje rasta rašomoji mašinėlė, knyga Dievas ir žmogus, kalkės, popieriaus lapų ir kt. Kratoje dalyvavo ir vyr. operatyvinis įgaliotinis R. Dubinskas. Toliau viskas vyko pagal įprastą scenarijų: paimti daiktai keliavo į Vilniaus KGB, čia tardymo skyriaus YSB vyr. tardytojas plk. V. Liniauskas atliko oficialią daiktų apžiūrą, dalyvaujant, matyt, jų etatiniams kviestiniams (nes tie patys kartojasi ir kitose apžiūrose) Aurelijai Augutytei ir Inarai Maceržinskajai, surašė protokolą, po to - dokumentų ekspertizė (rasta Vytauto Sakavičiaus pirštų atspaudų), o tada - tardymai. Be minėtos apklausos, Gintas Sakavičius vėl tardomas 1987 02 19, o Vytautas - 1987 01 30 ir 1987 02 19. Abu broliai (dvyniai, dabar abu kunigai) tardymus atlaikė dorai ir nieko neišdavė. Buvo tardoma ir jų motina.

Dar vienas postūmis pradėti šią bylą - tai, kad 1987 03 06 kratos metu pas ses. Birutę Briliūtę rasta Kronikos 73 numerio rankraščiai ir mašinraščiai. Šis numeris dar buvo tik redaguojamas. Tą pačią dieną Kybartuose kratos atliktos ir pas seseris O. Šarakauskaitę, B. Mališkaitę ir O. Kavaliauskaitę. Be Kronikos, rasta 2 egz. įrišto mašinraščio R.G. Rekrūto atsiminimai (Lietuva-Kazachstanas-Lietuva, 1982-1984 m.).

Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus arešto į Kybartus buvo atkreiptas ypatingas KGB dėmesys: kad susektų LKB Kronikos ir Aušros leidybos vietą, 1984 m. LSSR KGB 7-sis skyrius Kybartuose - pirmą kartą respublikoje - panaudojo net televizinę sekimo aparatūrą ²¹⁷.

1987 04 01 atlikta krata ir ses. A. Jakuntavičiūtės bute (Vilniuje). Čia rasta ir seniai nuo KGB besislapstanti ses. N. Sadūnaitė.

Trumpai sujungęs argumentus, dėl kurių pradėta ši baudžiamoji byla Nr. 09-2-012-86 (vadinasi, byla buvo pradėta 1986 m.), J. Bakučionis toliau rašo:

Parengtinio tardymo eigoje yra surinkti įrodymai, kad Širvintų rajono, Kiauklių bažnyčios zakristijonas paruošė šmeižtiško turinio paskvilį „Rekrūto atsiminimai“, tokio pat turinio rinkinius „Benamės svajos“, „Kelias Lietuvon“ ir „Iš dūžtančios galeros“. Šie kūriniai platinami Lietuvos TSR. Atskiros „Rekrūto atsiminimai“ dalys, taip pat informacijos, dėl kurių paruošimo pagrįstai įtariamas R. Grigas, yra talpinamos „LBK Kronikoje“ ²¹⁸.

1. Baudžiamųjų bylų dėl nelegalaus šmeižtiško turinio leidinio „LKB Kronika“ gaminimo ir platinimo faktų, t. y. dėl nusikaltimo, numatyto LSSR BK 199' str., padarymo, išskirti iš baudž. bylos Nr. 09-2-012-86 pagal pridedamų dokumentų sųrašų.

(Baudžiamosios bylos Nr. 09-2-012-86 parengtinio tardymo terminas jau turėjo baigtis 1987 05 30, o naujų įkalčių medžiagos rasta daug, todėl ir nutarta iš baudžiamosios bylos Nr. 09-2-012-86 išskirti kaip atskirą baudžiamąją bylą Nr. 09-2-008-87.) Toliau J. Bakučionis rašo: Išskirtąją bylą priimti savo žinion ir joje pradėti parengtinį tardymą.

Į atskirą baudžiamąją bylą buvo išskirta 314 dokumentų. Daug jų susiję su dabartiniu kunigu Robertu Grigu. Pradedama jo, kaip Vilniaus pedagoginio instituto studento, asmens bylos apžiūros protokolu, toliau eina 1982 02 11 paaiškinimas, kaip, neabejotinai KGB nurodymu, buvo kitų studentų sumuštas; tą pačią dieną jo kambaryje paimtų daiktų protokolas, kambario kaimynų R. Kisieliaus, T. Auškalnio, A. Vitkaus ir R. Pauliko 1982 02 15 paaiškinimas; mašinraščio R.G. Rekrūto atsiminimai elektrografinė kopija, visų jo eilėraščių rinkinių kopijos: Rasūno Benamės svajos, Skaidrūno Kelias Lietuvon, Iš dūžtančios galeros. Iš visko matyti, kad ypač kruopščiai buvo renkami įkalčiai jam.

Toliau seka pas P. Blažuką, A. Kelmelį, A. Terlecką (tremtyje Magadane) ir kitus 1986 m. atliktų kratų protokolai. Kažkodėl įdėta ir J. Zdebskio mirties akto įrašo kopija. Yra dvidešimties liudytojų apie R. Grigo „šmeižtus“ Rekrūto atsiminimuose apklausos protokolai. (Tarp jų ir tokių knygoje dažnai minimų kaip Satarovo, Žolobko, Baranovskio, Andriejevskio ir kitų, kurių vadovaujamuose daliniuose ar su kuriais drauge tarnavo sovietinėje armijoje.) Apklausta daug lietuvių liudytojų. Tokio pobūdžio dokumentų atrinkta 314 vienetų, ir visi jie pridėti prie naujos baudžiamosios bylos Nr. 09-2-008-87. Peržiūrėtos V. Lapienio, kun. S. Tamkevičiaus, J. Sasnausko ir A. Terlecko, A. Janulio ir P. Buzo, A. Statkevičiaus, V. Šakalio, P. Paulaičio ir kun. A. Svarinsko, R. Žemaičio, B. Gajausko, A. Žyprės, M. Jurevičiaus, V. Vaičiūno, N. Sadūnaitės ir R. Kalantos archyvinės baudžiamosios bylos²¹⁹.

LSSR prokuratūros 1988 06 27 nutarties rinkti inkriminuojančią medžiagą apie R. Grigą faksimilė.(LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 9, 1. 317)

Be šių dokumentų, yra nutarimai daryti kratas (1987 03 06) pas ses. B. Briliūtę, O. Šarakauskaitę, B. Mališkaitę, O. Kavaliauskaitę (Kybartuose), M. Jurėnaitę, A. Jakuntavičiūtę, B. Vazgelevičiūtę ir E. Šuliauskaitę (Vilniuje) bei šių kratų protokolai.

Atlikus daugybę šių priemonių - kratų, tardymų, melagingų liudijimų, ekspertizių ir t. t., 1987 06 01 LSSR prokuroro A. Novikovo nutartimi ši byla oficialiai išskiriama kaip atskira ir sudaroma tardytojų grupė: vadovas - LSSR prokuroro vyr. padėjėjas J. Bakučionis, KGB YSB vyr. tardytojas pplk. V. Pilelis ir vyr. tardytojas kpt. A. Vidzėnas.

1987 05 29 A. Novikovo nutarimu baudžiamoji byla Nr. 09-2-012-86 buvo nutraukta: D. Kelmelienės tyrimas perkeltas į naują bylą, o P. Blažukui ji išvis nutraukta, nes jis įrodė, kad pogrindžio spaudą jis gavo iš žuvusio kun. J. Zdebskio, jos nedaugino ir neplatino. Tačiau nustatyti nauji asmenys: Algirdas Patackas ir Gediminas Jakubčionis.

Su šia byla susijęs ir marijampolietės ses. G. Navickaitės veiklos patikrinimas: ji administracine tvarka buvo nubausta 10 parų arešto už tai, kad jos bute buvo aptikta (aptikėjai: milicininkai kapitonai Jotauta, Brusokas, Paškevičius, švietimo skyriaus darbuotojai: J. Daugėla ir T. Grimailienė) 17 mokinukų, atvykusių iš Kybartų pagerbti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio.

Yra Draugo (JAV, Čikaga) laikraštyje spausdintų Kronikos 62 numerio žinių iškarpos, Vatikano radijo pranešimai, kaip per Šv. Kazimiero jubiliejų Vilniuje Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje neveikė garsiakalbiai, o Marijampolėje per arkivyskupo Jurgio Matulaičio iškilmes „kažkaip“ užsitrenkė sakyklos durys ir pamokslą teko sakyti nuo altoriaus be garsiakalbio... Čia yra surinktų ir kitų Vatikano radijo, Amerikos balso skelbtų pranešimų iš LKB Kronikos 62 numerio. Tai rodo didelį KGB susierzinimą, kad jų veikla išviešinama pasauliui.

KGB YSB vyr. tardytojas V. Pilelis ir plk. J. Česnavičius su J. Bakučionio (1986 05 08) sankcija atliko kratą (1986 05 14) pas Magadano srityje tremtyje esantį A. Terlecką. Per kratą paimta daug laiškų iš Lietuvos: Kelmelių, R. Grigo, R. Puzo-no, jo paties rašytų laiškų juodraščiai ir kt. Visą šią medžiagą, atsivežtą į Lietuvą, jie analizavo.

Bylos tomuose Nr. 2, 3 ir 4 yra prie Sakavičių sodybos ir kitur rastų daugelio LKB Kronikos numerių egzemplioriai (iki 73 numerio). Penktame tome - iš Sakavičių paimtos rašomosios mašinėlės Erika ir Unis tbm de LUXE ir jau Atgimimo laikais jų grąžinimo Sakavičiams dokumentacija.

1987 03 06 mjr. R. Rainys nutaria daryti kratą Vilkaviškyje J. Briliaus namuose dėl šmeižtiškos literatūros gaminimo ir jos platinimo ir ją atlieka. (Prokuroro sankcija pažymėta kitos - 7 d. data.) Be prokuroro sankcijos (tik po to jam telefonu pranešus) tą pačią dieną atliktos kratos ir pas seseris Birutę Briliūtę ir Bernadetą Mališkaitę (Kybartuose, Čiapajevo, dabar Vasario 16 g., Nr. 19).

Šeštame tome yra renkamos ekspertizės išvados, kad būtų galima apkaltinti B. Briliūtę: atliekama jos rašysenos ir paimtos Kronikos redagavimo lyginamoji ekspertizė.

Visi šie gausūs dokumentai rodo, kad KGB dar 1987 metais labai kruopščiai rengėsi smogti naują smūgį Kronikai ir galbūt ją pagaliau likviduoti.

Aštuntame tome sudėti tolesnių KGB represijų dokumentai. Daugelis iš jų detaliau apibūdina kratos niuansus Vilniuje pas ses. A. Jakuntavičiūtę: kaip čia buvo rasta ses. N. Sadūnaitė ir kaip ji bandė sunaikinti Kronikos 73-iojo numerio rankraštį vietoje, o kitus lapus - KGB tardymo izoliatoriaus kratos kambaryje: juos čia suplėšė ir užmetė už radiatoriaus. KGB darbuotojai skiauteles stropiai surinko, suklijavo ir nufotografavo. Čia yra ir pas ses. B. Vazgelevičiūtę paimtas to paties numerio egzempliorius. Pateiktas šių numerių ir iš ses. Birutės Briliūtės paimto redaguojamo egzemplioriaus palyginimas, norint nustatyti, ar tas pats leidybos šaltinis. Kaip paprastai, kratos metu paimta daug kaliniams bei tremtiniams siųstų bei iš jų gautų laiškų ir atvirukų.

Tą pačią dieną (1987 04 01) ses. N. Sadūnaitę tardė tas pats J. Bakučionis ir KGB YSB vyr. tardytojas plk. Liniauskas. Juos domino, kur ji gyveno grįžusi po tremties nuo 1982 m., ką gali paaiškinti apie Kronikos 73-iąjį numerį, kada parašė ir kur išspausdino savo atsiminimus KGB akiratyje, ar tikrai parašyta ir II dalis ir t. t. Ses. N. Sadūnaitė pareiškė: Nenoriu dalyvauti nusikalstamame darbe, kurį saugumiečiai daro prieš Lietuvos tikinčiuosius, - ir nė į vieną klausimą neatsakė. Tą pačią dieną 21 val. 10 min. ji paleidžiama.

1987 06 23 apie gautą naują LKB Kronikos 73-iąjį numerį prabyla Vatikano radijo ir Amerikos balso stotys: jos cituoja žinias iš šio numerio. Iš seselių B. Briliūtės, B. Mališkaitės, O. Šarakauskaitės, O. Kavaliauskaitės, A. Jakuntavičiūtės, E. Šuliauskaitės, V. Vazgelevičiūtės ir kitų tardytųjų KGB nieko nepešė. Tačiau dirbo toliau: jie atlieka jų rašysenos ekspertizę ir renka kitus įkalčius.

Negalima nesijaudinant skaityti kratų metu paimtų arba šiaip sulaikytų seselių vienuolių ir kalinių bei tremtinių laiškų: kiek ten dvasios tvirtumo, maldų ir linkėjimų! Ir rašyta kunigams, pasauliečiams V. Skuodžiui ir G. Iešmantui, J. Bieliauskienei ir daugeliui kitų kalinių. Sulaikyti 35-i kun. S. Tamkevičiui 1984-1985 m. į lagerį siųsti laiškai.

1987 m. gegužės mėn. vėl susidomėta ses. Nijole Sadūnaite: skiriama jos rašysenos ekspertizė, renkama informacija apie ankstesniąją, 1974 m. bylą ir teistumą. įdėtos erakopijos dviejų jos laiškų, kuriuos 1974 m. per KGB tardymo izoliatoriaus prižiūrėtoją Kazak bandė perduoti savo bičiuliams ir bendražygiams. 1987 04 27 ses. N. Sadūnaitė rašo pareiškimą LSSR prokurorui ir nuorašą - TTGKK, kad KGB tardymo izoliatoriuje ji buvo priversta eiti į dušą, o maistas ir rūbai liko pas felčerę. Vakarop pavalgiusi ji pasijuto labai blogai: pajuto silpnumą, abejingumą viskam, neįprastą apatiją. Pamanė, jog artėja mirtis. Iš kur tokia staigi nuotaikos permaina? Man atrodo, kad mane kažkuo apnuodijo, - rašė ji. Vakare buvo nuvesta tardyti į H. Vaigausko kabinetą, o 21 val. 10 min. ji buvo paleista. Ji rašo, kad iki šiolei jaučiasi blogai. Kratos metu jos daiktus buvo paėmęs mjr. R. Rainys²²⁰.

1987 09 11 N. Sadūnaitė buvo pakviesta į LSSR prokuratūrą, kur J. Bakučionis ją oficialiai įspėjo dėl garsiojo 1987 08 23 mitingo organizavimo minint Molotovo-Ribentropo paktą. Šiam

1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo

įspėjimui, matyt, buvo teikiama didelė reikšmė, nes, kaip rašoma byloje, Panasonic aparatu buvo įrašomas jo vaizdas ir garsas ²²¹.

Po šio mitingo KGB griebėsi gąsdinimo: ses. N. Sadūnaitė, R. Grigas ir kun. R. Puzonas jėga pagrobti, buvo vežiojami po Lietuvos ir Baltarusijos miškus ir grasinama jiems, kad būsią nužudyti. Tačiau netrukus apie mitingą ir KGB pastangas su jais susidoroti prabilo Amerikos balso, Laisvosios Europos ir Vatikano radijo stotys. Kaip visada, šis KGB darbų išviešinimas privertė juos sustoti.

1988 02 08 Petro Cidziko sodo namelyje (Vilnius, Gvazdikų 1-oji g. 2) buvo atlikta krata. Čia, be kita ko, buvo rasta mašinraštis Iš istoriko pokalbio su Antanu Terlecku. Daugiausia KGB sujudimo sukėlė tas Istoriko pokalbis. Šiame iš magnetinio įrašo perspausdintame straipsnyje A. Terleckas labai atvirai kalbėjo apie pogrindžio spaudą: Vytį, Perspektyvas, Alma Mater, Dievą ir Tėvynę, Tiesos kelią ir, be abejo, daug apie LKB Kroniką. Nors šiaip visame pokalbyje vyrauja ne visai palanki Kronikai autoriaus nuostata, tačiau pripažįstama: Esu įsitikinęs, kas šiandien kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią, tas tuo pačiu kovoja ir prieš lietuvių tautą ²²². Šiame straipsnyje atskleidžiama labai daug, matyt, iki tol KGB nežinotų pogrindžio leidinių ištakų ir jų organizatorių. Atskleidžiama, kad Laisvės šauklio redaktorius buvo Kęstutis Jokubynas. Nuo 1976 m. jį leido Julius Sasnauskas. Perspektyvos charakterizuojamos kaip marksistinės pakraipos leidinys. A. Terleckas kaltina kunigus, kad nerėmė jo politinės veiklos, ir iš kratos metu paimtų jo dienoraščių KGB tai suprato: 1985 01 25 atvykęs į Kolymą KGB pulkininkas piktdžiugiškai triumfavo: Tai ką, Antanai, ilgaskverniai nefinansavo jūsų nelegalios veiklos? ²²³ Tačiau čia pat A. Terleckas prisipažįsta, kad Kolymoje jį labiausiai moraliai ir materialiai rėmė vienuolės²²⁴. Šis Istoriko pokalbis KGB atskleidė, matyt, dar nežinomų faktų, tačiau jis nieko daug negalėjo pasakyti apie Kroniką, nes pats jos leidyboje nedalyvavo.

KGB sulaikyto 1987 09 27 Roberto Grigo laiško kalinčiam Baliui Gajauskui apie 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo faksimilė. (LYA. Baudž. h. Nr. 09-2-008-87. T. 9, 1. 208)

Pasipila Istoriko pokalbyje minimų asmenų tardymai: 1988 01 08 Petro Cidziko, vasario 4 d. Juliaus Sasnausko ir Jono Volungevičiaus, 1988 02 16 atvesdinami tardyti (iš tikrųjų KGB sulaikomi, kad negalėtų dalyvauti Vasario 16-osios minėjime) A. Terleckas, V. Bogušis ir N. Sadūnaitė. N. Sadūnaitės tardymą įrašė į juostą. Tardė po 10 ir daugiau valandų, tačiau nė vienas jiems nieko naujo nepasakė. Net ir pats A. Terleckas, nors to rašinio neatsisakė, bet naujos informacijos nepateikė. N. Sadūnaitė neatsakė nė į vieną klausimą.

Byloje yra 17 lapų Vytauto Bogušio pareiškimo LKP CK erakopija, kurioje atsiskleidžia jo persekiojimo istorija nuo dešimtosios klasės bei susidorojimo su Viktoru Petkumi priežastys: jis juos (be jo, Kęstutį Subačių, Vytautą Bidlauską, Dainių Šeputį, Julių Sasnauską ir kitus mokinius) mokė nefalsifikuotos Lietuvos istorijos ir religijos.

KGB toliau tiria kitų pas P. Cidziką rastų dokumentų autorius ir nustato, kad daugiausia jų rašyti P. Cidziko, N. Sadūnaitės ir R. Grigo. Tai buvo dar 1988 m. kovo mėnesį.

Pasirodo Kronikos 74-asis ir 75-asis numeriai bei jų informacija perteikiama per Vakarų radijo stotis: apie naujus KGB siautėjimus - kratas, areštus, bauginimus, smurtą. Šioje paskutinėje Kronikos byloje vis daugiau medžiagos kaupiasi apie Robertą Grigą: čia įsegti jo atviri laiškai Širvintų rajono laikraščiui Lenino vėliava. Laiškuose minimas žinias KGB lygina su Kronikos numeriuose esančiomis žiniomis. KGB žiedas veržiasi...

1988 02 14 išėjusį naują Kronikos numerį (76) KGB 5-osios tarnybos viršininkas vėl siunčia J. Bakučioniui. Vėl surašomas jo apžiūros protokolas. Vatikano ir kitos Vakarų radijo stotys nuolat skelbia žinias iš Kronikos, o KGB renka šių pranešimų tekstus: kaupiama inkriminuojanti medžiaga. Lietuvos kompartijos rupore - Tiesos laikraštyje (net penkiuose numeriuose) - pasipila Arnoldo Čaikovskio šmeižtų serija prieš Kroniką. Tačiau KGB rengiamus antrankius ima traukyti galingos tautinio Atgimimo jėgos. 1986 m. gegužės - birželio mėnesiais KGB buvo uždėjęs areštus Antano Kelmelio ir Danos Kelmelienės (Vilkaviškyje), Roberto Grigo, kun. Roko Puzono, Jono Sadūno (N. Sadūnaitės brolio), Algirdo Statkevičiaus korespondencijai²²⁵. 1988 m. birželio pabaigoje jie panaikinami...

Šios bylos tyrimas buvo pratęstas ne kartą: paskutinį sykį -iki 1988 06 30. Tačiau 1988 06 21 nutariama iš šios baudžiamosios bylos išskirti kun. R. Puzono medžiagą tolesniam KGB tyrimui (iš viso 141 dokumentą). Tas pats daroma su P. Cidziko medžiaga, o R. Grigui ir J. Sadūnui adresuotus laiškus nutariama toliau sekti. Tolesniam KGB operatyviniam tyrimui (sekimui) išskiriama Roberto Grigo Rekrūto atsiminimai ir kita su juo susijusi medžiaga (iš viso 201 dokumentas bei kiti daiktai). Taip pat tolesniam KGB tyrimui išskiriama ir N. Sadūnaitės gaunamo rusų disidentų leidinio Ekspres kronikos 11, 12, 13, 14 numeriai (kuriuos KGB buvo sulaikę.) Tas pats 1988 06 24 atliekama su seselių O. Šarakauskaitės, O. Kavaliauskaitės, kun. A. Gražulio ir sės. B. Briliūtės medžiaga: ji išskiriama iš bylos ir pavedama toliau tirti KGB.

Praėjus dviem dienoms (1988 06 29) to paties LSSR prokuroro padėjėjo J. Bakučionio nutarimu ši byla nutraukiama dėl aplinkybių pasikeitimo, ko pasėkoje šis leidinys [LKB Kronika] neteko visuomenei pavojingos veiklos pobūdžio ²²⁶. Taigi D. Kelmelienei, G. ir V. Sakavičiams, ses. B. Briliūtei, A. Jakuntavičiūtei, P. Cidzikui ir kitiems byla nutraukta. Tačiau... nutarime toliau rašoma:

Lietuvos TSR valstybės komitetui prašant šių bylą perduoti saugoti šiam komitetui ²²⁷.

Kaip matome, ši byla tarsi nutraukiama, tačiau pagrindinių įtariamųjų Kronikos leidėjų medžiaga išskiriama tolesniam KGB tyrimui ir visa byla perduodama saugoti patikimiausioms - KGB - rankoms. Jie vis dar tikėjo, kad reikės sugrįžti prie šių dokumentų. Ačiū Dievui, kad šiuos dokumentus jau teko vartyti ne jiems, o mums.

Grįžtančio iš Vatikano kardinolo Vincento Sladkevičiaus sutiktuvės Kauno geležinkelio stotyje. 1988 m.

Iš lagerio paleisto kun. A. Svarinsko palydėtuvės į užsienio tremtį Vilniaus oro uoste. 1988 08 22. Antras kairėje - kun. R. Grigas, pirmas dešinėje - kun. R. Puzonas

Iš tremties grįžtančio kun. S. Tamkevičiaus sutiktuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 1988 11 04

Iš tremties grįžusio kun. S. Tamkevičiaus rankose trispalvė. Kairėje - kun. R. Puzonas, dešinėje - kun. J. Boruta ir kun. J. K. Matulionis. 1988 11 04

Grįžusio kun. S. Tamkevičiaus sutiktuvės Kybartų bažnyčioje. Priekyje - kun. J. K. Matulionis SJ

Didelio LKB Kronikos leidybos talkininko, buvusio politinio kalinio kun. V. Vaičiūno pagerbimas Panevėžyje. 1989 10 28

Ses. N. Sadūnaitė su buvusiu disidentu, Rusijos Dūmos deputatu šventiku Glebu Jakuninu Vilniuje. 1992 m.

Pogrindžio spaustuvės „ab“ įkūrėjai Vytautas Andziulis ir Juozas Bacevičius. 1992 m.

¹LYA. F. K-l. Ap. 10. B. 388, 1. 149-155.²YSB - ypatingai svarbios bylos.³LYA. Baudž. b. Nr. 395 (arch. Nr. 47706/3). T. 1, 1. 54-72.
⁴ LYA. Ten pat. T. 4, I. 29.⁵Ten pat. T. 1,1. 2-4.
⁶ Ten pat. T. 1, 1. 353.⁷Ten pat. T. 2, 1. 2.
⁸ Ten pat. T. 2, 1. 105-110.⁹Ten pat. T. 2, 1. 57-60.
¹⁰Ten pat. T. 2, 1. 79-82.¹¹Ten pat, 1. 100.¹²Iš tikrųjų tai buvo Juozo Gražio butas.¹³MSV - melioracijos statybos valdyba.¹⁴Ten pat. T. 3, 1. 141, 142.¹⁵Ten pat, 1. 143.¹⁶Ten pat, 1. 196, 197.¹⁷Ten pat, 1. 199, 200.¹⁸Ten pat, 1. 287, 288.¹⁹Ten pat, 1. 319-326.²⁰Ten pat, 1. 341.²¹Ten pat. T. 4, I. 103-166.²²Ten pat. T. 14, 1. 1.²³Ten pat. T. 15, 1. 184-217.²⁴Ten pat. T. 16, 1. 47.²⁵Ten pat, 1. 46.²⁶Ten pat, 1. 206.²⁷Ten pat. T. 15, 1. 217-3 (vokas).²⁸LYA. Baudž. b. Nr. 416 (Arch. Nr. P-14308-LI). T. 1, 1. 21.²⁹Ten pat, 1. 190-197.³⁰Ten pat. Priežiūros byla, 1. 6, 7.³¹Ten pat, 1. 1.³²Ten pat. T. 1, 1. 210-226.³³Ten pat, 1. 55-57.³⁴Ten pat, 1. 47-51.³⁵Ten pat, T. 2, 1. 149-151.³⁶Ten pat. T. 4, 1. 74-76.³⁷Ten pat. Priežiūros byla. Paketas Nr. 6.³⁸Ten pat. T. 1, 1. 184-188.³⁹Ten pat. T. 2, 1. 18-27.⁴⁰Ten pat, 1. 55-57. T. 1, 1. 207-208.⁴¹Ten pat. T. 1, 1. 237-244.⁴²Ten pat. T. 2, 1. 1-7.⁴³Ten pat, 1. 44.⁴⁴Ten pat, 1. 34-54.⁴⁵Ten pat, 1. 85-90, 134.⁴⁶Ten pat, 1. 158-161.⁴⁷VRM - Vidaus reikalų ministerija.⁴⁸Baudž. b. Nr. 416 (arch. Nr. P - 14308 - LI). T. 2, 1. 247-249.⁴⁹Ten pat. T. 3, 1. 1-38.⁵⁰Ten pat, 1. 41-50.⁵¹Ten pat, 1. 51-139.⁵²Ten pat. T. 4, 1. 6, 276.⁵³Ten pat, 1. 77 (vokas).⁵⁴Ten pat. T. 4, 1. 32-35.⁵⁵Ten pat. Priež. b., 1. 22-23.⁵⁶Ten pat. Priež. b., I. 25-31.⁵⁷Ten pat. Priež. b., 1. 36—41.⁵⁸Ten pat. Priež. b. Paketas Nr. 6, 1. 4.⁵⁹LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-003-83 (arch. Nr. P-14241-LI). T. 1, 1. 3.⁶⁰LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 258-261.⁶¹Ten pat. F. K-l. Ap. 46. B. 1755, 1. 19-26.⁶²Ten pat, 1. 9-10, 45-46, 48-49, 92-96.⁶³Ten pat, 1. 3-4.⁶⁴LVA. F. K-l. Ap. 8. B. 216, I. 143-152.⁶⁵DGOR (rus. delo grupovoj operativnoj razrabotki) - grupinio operatyvinio tyrimo byla.⁶⁶LYA. Baudž. b. P-14241-LI. T.l, 1. 2.⁶⁷Ten pat, 1. 4.⁶⁸Ten pat, I. 18-33 ir Priežiūros b., I. 2-11.⁶⁹Ten pat. T. 1, 1. 36-41.⁷⁰Ten pat, 1. 97.⁷¹Ten pat, 1. 103-105.⁷²Ten pat, 1. 116, 117, 126-128.⁷³Ten pat, 1. 131.⁷⁴Ten pat, 1. 149, 150.⁷⁵Ten pat, 1. 147, 148.⁷⁶Ten pat, 1. 136-137.⁷⁷Ten pat, 1. 109-111.⁷⁸Ten pat. T. 11, 1. 1-61.⁷⁹LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 206, 1. 223-324.⁸⁰LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI. T. 11, 1. 245, 246.
⁸¹LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 182.⁸²LYA. Baudž. Nr. P-14241-LI. T. 1, 1. 144. T. 5, I. 176-192.⁸³Ten pat. T. '2, 1. 1-14.⁸⁴Ten pat, I. 15-51.⁸⁵Ten pat, 1. 38-52.⁸⁶Ten pat, 1. 130-259.⁸⁷Ten pat. T. 3, 1. 1-275.⁸⁸Ten pat. T. 1, 1. 112-115.⁸⁹Ten pat, 1. 121-123.⁹⁰Ten pat, 1. 170-172.⁹¹Ten pat, 1. 124-125.⁹²Ten pat. T. 2, 1. 120-129.⁹³Ten pat, T. 1, 1. 175-183.⁹⁴Ten pat, 1. 214-217.⁹⁵Ten pat, 1. 218.⁹⁶Ten pat, 1. 184-248.⁹⁷Ten pat. T. 2, 1. 53-81.⁹⁸Ten pat. T. 1, 1. 154-162.⁹⁹Ten pat. T. 17, 1. 142-211.¹⁰⁰LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 216, 1. 4, 5.¹⁰¹LYA. Baudž. b. Nr. P-14241-LI.T.17, 1. 249-324.¹⁰²Ten pat. Priežiūros byla.¹⁰³Ten pat. Priežiūros b., I. 344/1-6.¹⁰⁴LYA. Baudž. b. Nr. 324 (arch. Nr. P-14241-LL). T. 17, 1. 324.¹⁰⁵LYA. Baudž. b. Nr. 108 (arch. Nr. P-16577-LI.). T. 1, 1. 51.¹⁰⁶Ten pat. Priežiūros b., 1. 1.¹⁰⁷Ten pat. T. 1, 1. 2.¹⁰⁸Ten pat, 1. 4.¹⁰⁹Ten pat, 1. 5-8.¹¹⁰Ten pat, 1. 12 t4.¹¹¹Ten pat, 1. 45-50.¹¹²Ten pat, 1. 51-62.¹¹³Ten pat, I. 64.¹¹⁴Ten pat, 1. 290-336.¹¹⁵Ten pat, 1. 358-403.¹¹⁶Ten pat. T. 2, 1. 27-39.¹¹⁷Ten pat, I. 1-2.¹¹⁸Ten pat, 1. 3-6.¹¹⁹Ten pat, 1. 40-46.¹²⁰Ten pat, 1. 48-51.¹²¹Ten pat, 1. 52-54.¹²²Ten pat, 1. 55-57.¹²³Ten pat, I. 58-63.¹²⁴LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, 1. 282-297.¹²⁵LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 2, 1. 77-79.¹²⁶Ten pat, 1. 66-69.¹²⁷Ten pat, 1. 80-103.¹²⁸Ten pat, 1. 104-106.¹²⁹Ten pat, f. 115-127.¹³⁰Ten pat, 1. 128-133.¹³¹Ten pat, 1. 134-137.¹³²Ten pat, 1. 138-140.¹³³Ten pat, 1. 141-143.¹³⁴LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 226, I. 280-281.¹³⁵LYA. Baudž. b. P-16577-LI. T.2, 1. 144-150.¹³⁶Ten pat. T. 1, 1. 404.¹³⁷Ten pat. T. 2, 1. 151-156.¹³⁸Ten pat, 1. 157-160.¹³⁹Ten pat, 1. 161-164.¹⁴⁰Ten pat, 1. 165-169.¹⁴¹Ten pat, 1. 176.¹⁴²Ten pat, 1. 175-177.¹⁴³Ten pat, 1. 178-190.¹⁴⁴Ten pat, 1. 191-194.¹⁴⁵Ten pat, 1. 195-244.¹⁴⁶Ten pat, 1. 245-353.¹⁴⁷SDAALR - Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti.¹⁴⁸VRS - Vidaus reikalų skyrius.¹⁴⁵LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 18, 1. 157, 270-272.¹⁵⁰Ten pat. T. 1, 1. 340-345.¹⁵¹Ten pat. T. 23, 1. 153-190.¹⁵²Ten pat, 1. 191-206.¹⁵³Ten pat, 1. 207-241.¹⁵⁴Ten pat. Priež. b., 1. 4-9.¹⁵⁵Ten pat, 1. 21-102.¹⁵⁶Ten pat, 1. 104-123.¹⁵⁷Ten pat, 1. 124.¹⁵⁸Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago, 1976. T. 3, p. 9, 10.¹⁵⁹LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-L.I. T. 9, 1. 235, 236.¹⁶⁰Ten pat, 1. 209.¹⁶¹Ten pat, 1. 209-212.¹⁶²LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 203, 1. 228-231.¹⁶³Ten pat, I. 232-239.¹⁶⁴Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago, 1976. T. 3, p. 271-284.¹⁶⁵LYA. Baudž. b. Nr. P-16577-LI. T. 9, 1. 214-234.¹⁶⁶LYA. Baudž. b. Nr. 345 (Arch. Nr. 47707/3). T. 1, 1. 14; T. 2, 1. 1.¹⁶⁷Ten pat. T. 2, 1. 208, 217-226.¹⁶⁸Ten pat. T. 1, 1. 102.¹⁶⁹Ten pat, I. 177; T. 2, 1. 125.¹⁷⁰Ten pat. T. 2, 1. 317.¹⁷¹Ten pat, 1. 204, 359; T. 9, 1. 74, 75, 83, 90.¹⁷²LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 207, I. 37-51.¹⁷³LYA. Baudž. b; Nr. 47707/3. T. 9, 1. 198-199.¹⁷⁴Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago. T. 4, p. 324-332.¹⁷⁵LYA. F. K-l, Ap. 8. B. 233, 1. 221, 222.¹⁷⁶Ten pat, 1. 206-219.¹⁷⁷Ten pat, 1. 248.¹⁷⁸Ten pat, 1. 272.¹⁷⁹Ten pat, 1. 276.¹⁸⁰Ten pat, l. 192-205.¹⁸¹Ten pat, I. 224.¹⁸²Ten pat, I. 204, 205.¹⁸³ I. Skomskienė. Duoti ir neskaičiuoti/ZLietuvos aidas. 1992 06 06.¹⁸⁴Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Chicago. T. 6, p. 341.¹⁸⁵LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 216, 1. 32-40.¹⁸⁶Ten pat, 1. 12-23.¹⁸⁷Ten pat, 1. 157.¹⁸⁸Ten pat. F. K-l. Ap. 8. B. 242, 1. 3-5.¹⁸⁹LYA. F. K-l. Ap. 46. B. 1804.¹⁹⁰Ten pat. B. 1755, 1. 1-2.¹⁹¹Ten pat, 1. 97-124.¹⁹²Ten pat, 1. 97.¹⁹³Ten pat, 1. 99-104.¹⁹⁴Ten pat, 1. 105-111.¹⁹⁵Ten pat, 1. 112-119.¹⁹⁶Ten pat, 1. 120-122.¹⁹⁷Ten pat. B. 1803, 1. 1-67, 223.¹⁹⁸Ten pat. Ap. 8. B. 240, 1. 113-115.¹⁹⁹Ten pat. Ap. 8. B. 247, 1. 23.²⁰⁰Ten pat. Ap. 14. B. 20, 1. 14.²⁰¹Ten pat, 1. 113.²⁰²Ten pat, 1. 141.²⁰³Ten pat. B. 21, 1. 8.²⁰⁴Ten pat, 1. 92, 93.²⁰⁵Ten pat, 1. 134, 135.²⁰⁶Ten pat, 1. 103-105.²⁰⁷LYA. Baudž. b. Nr. 345 (arch. Nr. 47707/3). T. 9, 1. 337, 433, 434.²⁰⁸LYA. F. K-l. Ap. 8. B. 247, 1. 127-131.²⁰⁹Ten pat, 1. 132-138.²¹⁰LYA. Baudž. b. Nr. 47707/3, T. 9, 1. 14-24.²¹¹Ten pat, 1. 327-328.²¹²Lietuvos genocido aukų muziejaus fondai. LKB Kronikos saugojimo dėžės Nr. 390-394. (1996 m.)²¹³LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 1, 1. 1.²¹⁴Ten pat. T. 1, l. 1.²¹⁵VAI - Valstybinė automobilių inspekcija²¹⁶LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 1, 1. 29-33.²¹⁷LYA. F. K-l. Ap. 14. B. 205, 1. 19-36.²¹⁸LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 1, 1. 3.²¹⁹Ten pat, 1. 7, 8.²²⁰Ten pat. T. 8, 1. 38.²²¹Ten pat, I. 44.²²²Ten pat, 1. 79.²²³Ten pat, 1. 84.²²⁴Ten pat, 1. 87.²²⁵Korespondencijos areštas reiškė šių asmenų siunčiamos ir gaunamos korespondencijos sulaikymą pašto skyriuose ir jos perdavimą KGB.²²⁶LYA. Baudž. b. Nr. 09-2-008-87. T. 9, 1. 329.²²⁷Ten pat.

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJŲ ATSIMINIMAI

Seniai nedavė ramybės mintis, jog reikia parašyti nors trumpus atsiminimus apie tai, kaip atsirado ir buvo leidžiama LKB Kronika: be manęs, jų niekas neparašys. Rašymą vis atidėliojau, nes trūko laiko. Dabar laiko turiu, - saulei leidžiantis Pan America lėktuvas pakilo iš Kenedžio oro uosto ir Maskvoje nusileis tik rytoj per pietus...

Pradėjau mokytis Kauno kunigų seminarijoje dar Chruščiovo laikais, 1955 metais. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neatlikęs būčiau turėjęs palikti seminariją. Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Alfonsas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į

Lazdijų rajono pasų poskyrį, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis Jonas primygtinai įkalbinėjo „draugauti“, tada supratau, kas sujaukė seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. „Neklystanti ir neklaidinanti“ kompartija mums planavo „šviesią ateitį“, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą - naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie Kronikos.

Vienminčiai kunigai kartkartėmis rinkdavomės aptarti einamųjų reikalų ir pastoracijos klausimų. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, kiti likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti.

Šis klausimas nedavė ramybės visiems, kas gyveno Bažnyčios reikalais. 1968 m., bediskutuojant Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas priėmimo į kunigų seminariją limitas, o apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį.

Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose radosi pirmosios peticijos, kurios išgąsdino partiją ir saugumą: už tai vieni kunigai buvo išbarti, kitiems uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę užkardą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV. Vėliau pasisekė užmegzti ryšį su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu.

1969 m. man buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas ir reikėjo kur nors įsidarbinti. Vasarą kartu su tokio pat likimo draugu kun. Juozu Zdebskiu dirbau Prienų melioracijoje. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inž. Jurgis Brilius. Jis padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą. Per tuos metus padidėjo pažinčių ratas, atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis. Tie metai buvo tikra Dievo malonė: jie davė tai, ko nebuvo davusi seminarija. Ne tik man, bet ir kitiems tapo aišku, kad sovietinis registracijos pažymėjimas, kurio turėjimas suteikdavo teisę viešai atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas. Svarbiausia, kaip anuomet sakė tremtinys vysk. Vincentas Sladkevičius, turėti Dievo registracijos pažymėjimą.

Paskyrimas į Simną vikaru buvo kita Dievo malonė: turėjau gerą kleboną kun. Juozą Matulevičių ir pakankamai daug laisvo laiko. Kunigų būreliuose pradėjome svarstyti spaudos klausimą: buvo labai reikalingas leidinys, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą, atspindėtų katalikų gyvenimo problemas ir bėdas. Mintį dėl leidinio reikalingumo palaikė dauguma uoliųjų kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis. Tuo metu už religinį vaikų mokymą buvo nuteisti kun. Antanas Šeškevičius SJ, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys MIC.

Petro Plumpos padedamas parengiau pirmąjį leidinio numerį. Jam parinkome Vivos voco (Gyvuosius šaukiu) vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas tremtinį vysk. V. Sladkevičių ir parodžiau parengtą medžiagą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika, o Maskvoje buvo labai populiari Einamųjų įvykių kronika. Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką ir pasiūlė Kronikos vardą. Vyskupas samprotavo: Ar nebūtų gerai, jei leidinys aprašytų kokį nors įvykį ir būtų pridėtas trumpas komentaras? Ar ne toks leidinys mums būtų reikalingiausias?

Gerai idėjai liko tik pritarti; taip vėliau tapęs mūsų kardinolu Vincentas Sladkevičius pasidarė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos krikštatėviu. Gavęs palaiminimą su parengtu leidiniu nuvykau pas t. Joną Danylą SJ, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos Jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti medžiagos, bet sumanymui pritarė. Pirmąjį numerį taisė ir savo ranka perrašė Petras Plumpa. Dalį straipsnių perrašė Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau aš ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Taip 1972 m. kovo mėnesio pirmojoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo LKB Kronikos 1 numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. Juozo Zdebskio atminimui parašiau datą: kovo 19-oji. Petras Plumpa pažadėjo padauginti apie 100 egzempliorių kiekvieno Kronikos numerio. Šiam darbui jis turėjo praktikos.

Informacijos rinkimas

Pradėjęs leisti Kroniką, nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis, - kai susirinks pakankamai straipsnių, tada ir išleisime numerį. Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku, - negi paskelbsi Tiesoje, kad pogrindžio leidiniui reikia aprašymų apie sovietinės valdžios nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus?.. Laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti, kad neišduos, mokės tylėti. Jų teisumas, sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas: jiems visiems be galo rūpėjo Bažnyčios reikalai, gal trūko tik patirties.

Ne visi lengvai pasakodavo ar rašydavo apie savo vargus, ypač jei žinodavo, jog pasakojimas pateks į Kroniką. Dažnai net labai geri žmonės buvo linkę likti nežinomi, - nesinorėjo atkreipti į save KGB dėmesio, gal net būti tardomam. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie labai drąsiai duodavo turimą medžiagą. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius.

Iš pradžių ne visi suprato, kam reikia registruoti ir skelbti persekiojimo faktus. Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia! - teisindavosi tie, kurie nenorėjo aprašyti vieno ar kito įvykio. O mes norėjome pateikti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų daugelis galėtų pasimokyti. Tokie aprašymai Kronikoje ypač padėdavo nugalėti baimę ir ryžtis priešintis blogiui.

Dalis gaunamų rašinių buvo perrašomi rašomąja mašinėle; gudresnieji atsiųsdavo ketvirtąjį ar penktąjį egzempliorių. Vis dėlto dauguma informacijos būdavo parašyta ranka. Grėsė didelis pavojus, kad kratos metu gali būti paimti rankraščiai ir KGB nesunkiai nustatys autorius. Taigi vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti rankraščius ir kuo greičiau perrašyti mašinėle. Savo kambarėlyje dešimtis kartų viską peržiūrėjau, permąsčiau visas galimybes, bet neradau, kur slėpti. Net geriesiems klebonijos gyventojams nedrįsau pasakoti apie savo rūpesčius ir uždėti jiems naštos. Gal ir be reikalo? Nešioti ir slėpti pas kitus žmones buvo nepatogu ir gana rizikinga, -bent iš pradžių šios minties atsisakiau. Rūpesčio genamas ėjau į bažnyčią - čia vaikščiojau, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau... Slėptuvė turėjo būti ir saugi, ir lengvai prieinama. Taigi kelerius metus Simno bažnyčioje Viešpats saugojo daugelį rankraščių. Gautą straipsnelį ar žinutę tuojau įvyniodavau ir kišdavau į pačią saugiausią (kaip man atrodydavo) vietą. Po kurio laiko ateidavo mintis, kad toji slėptuvė nesaugi, ir ieškodavau naujos vietos, kur nesugraužtų žiurkės ir nesurastų pikti žmonės.

Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelstinio veikimo bomba: kiekvienu metu ją galėjo paimti ir patikrinti.

Kur paslėpti, kad per du mėnesius, kol bus renkamos žinutės, ji nekeltų grėsmės? Ji didelė ir į kokį nors plyšį neįkiši. Kilo idėja rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti Kronikai, o kitą - oficialiems raštams, nors ir KGB jie būtų skirti. Maskvoje Puškino gatvėje esančioje krautuvėje pasisekė nusipirkti net keletą svirtelių komplektų; rusišką raidyną pakeitėme į lietuvišką, ir pavojinga mašinėlė ant stalo būdavo tik tas dienas, kol buvo redaguojamas numeris. Paskui per 20 minučių padarydavau „operaciją“, ir ant stalo likdavo visiškai saugumui nenusikaltęs daiktas. Šitą operaciją lengvai išmoko ir mano bendradarbiai. Išimtasis raidynas tilpdavo saujoje ir įsikišus į kišenę buvo galima jį bet kur išsinešti ir lengvai paslėpti.

Kad liktų dar mažiau įkalčių, kartkartėmis keisdavau ir pavojingąjį šriftą. Reikėdavo dalį raidžių su lituokliu arba replėmis pakoreguoti, pakeisti bent kai kurių raidžių mušimo poziciją. Vėliau, jau tardymo metu, galutinai įsitikinau, kad šios operacijos tobulai klaidino ekspertus nustatant rašomąją mašinėlę „nusikaltėlę“.

Pirmieji bendradarbiai

Pradėjus redaguoti Kroniką, reikėjo ieškoti bendradarbių; nepasitikėjau ir savo literatūriniais gebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje, buvau susipažinęs su savo klebono kun. Konstantino Ambraso broliu - lituanistu Kazimieru Ambrasu. Dabar susiradau aš jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasisakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas brolį; parengęs numerį kišdavau į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Jo broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesisielotų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytą, išbraukytą tekstą parsiveždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją - pakeitęs raidyną - per kelias dienas numerį perrašydavau. Kazimieras visus pataisymus darydavo ranka, todėl rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu bevežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai nustatyti pagalbininką. Manau, kad šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir baimės nerodė. Mačiau tik didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau po to, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345.

Darbas su Kronika labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė Elena Šuliauskaitė. Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė; suprato ir jinai, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.

Suredaguoti Kronikos numerį buvo tik pusė darbo, - visi, su kuo tariausi, suprato, kad Kronika tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinį, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės buvo griežtai kontroliuojamos. Per didelį vargą Vytautas Vaičiūnas iš dalių sulipdė kopijavimo aparatą ERA, kuriuo buvo galima, rizikuojant laisve, padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti po Lietuvą.

Iškilo didžiausias uždavinys: kaip Kronikai pasiekti Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti Kronika, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo pasukti iš nustatyto maršruto, juo labiau - atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, per kratą muitinėje visada galėjo būti surasti vežami rašiniai.

Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinome ryšį su Sergejumi Kovaliovu ir susitarėme, kad jam nuvešime naują Kronikos numerį. O iš čia maskviškiai Lietuvos draugai padėdavo persiųsti numerį į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis Laisvė ar Vatikano radijas pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas Kronikos numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Vėliau susiorientavome, kad į Maskvą reikia vežti ne vieną, o du egzempliorius: vienas buvo reikalingas Einamųjų įvykių kronikai, kurios redaktoriai jiems tinkamą medžiagą išsiversdavo į rusų kalbą ir įdėdavo į savo leidinį, o kitą egzempliorių tuoj pat galėdavo perduoti Vakarų korespondentams.

Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje: ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys - informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.

Kelionės į Maskvą buvo labai pavojingos: bet kur galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl naudotis lėktuvu po to, kai pradėjo reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys turėjo būti labiausiai sekamos. Buvo viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje.

Dažniausiai kelionės į Maskvą buvo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, kun. Alfonsas Svarinskas pavėžėdavo kur nors į Baltarusiją, o tenai ant kelio „pabalsuodavau“ ir pirma pasitaikiusi mašina nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 val. sėsdavau į traukinį ir ankstų rytą jau būdavau Maskvoje. Važiuoti tokiu maršrutu, atrodė, gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilieto pirkti važiuodavau į Černiachovską.

Dažnai tekdavo važiuoti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve (ses. Nijolei Sadūnaitei, ses. Bronei Vazgelevičiūtei ir kt.), kad tik būtų išsaugota Kronika.

Atvažiavus į Maskvą eiti į kurio nors disidento butą buvo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kur kitą kartą susitiksime, - maskviečiai duodavo kokį nors adresą ir sutardavome tikslią datą ir susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu, -per ilgą laiką nebuvo nė vieno atvejo, kad sutartą dieną būtų neatvykę (nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo). Iš mūsų paimdavo Kroniką, vėliau ir Aušrą, o parvežti duodavo Einamųjų įvykių kroniką ir dažnai dar ką nors iš tuometinio „samizdato“, pavyzdžiui, Gulago salyną ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę paskutinius įvykius, išsiskirstydavome: jie grįždavo į darbą, o aš laukdavau traukinio į Vilnių.

Iš pradžių net nebuvo aišku, kam adresuoti Kroniką Vakaruose. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis Draugas, todėl, susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas. Vėliau Vilniuje susipažinau su Rože Šomkaite iš JAV, kuri papasakojo apie Niujorke veikiančią Lietuvių Katalikų Religinę Šalpų, apie jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada rašydavau kitą adresą. Šiandien atrodo, kad Viešpats pasiųsdavo reikiamų žmonių, kai jie labiausiai buvo reikalingi. Tokie buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putnamo seselės vienuolės ir kiti.

KGB neabejotinai jautė, kokiais keliais savilaida pasiekia Vakarus, ir bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suiminėjami aktyviausi disidentai: S. Kovaliovas, T. Velikanova, A. Lavutas, G. Jakuninas ir kt. Juo toliau, juo Kronikos kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistų iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti Kronikos numerį kuriam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet numeris muitinėje galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam svečiui pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

Tarnaudamas sovietinėje armijoje daug fotografuodavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos parengtą Kronikos numerį nufotografuodavau; visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių... Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pat pasakydavo: Gerai, paimsiu!

Viešėdamas JAV, aplankiau Katalikų Religinę Šalpų ir apžiūrėjau Kronikos numerius bei mikrofilmus, kurie atkeliavo iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta; kai kas žuvo Maskvoje kratų metu, kai kas pakelyje. Tačiau mane labai nudžiugino, kad radau ne vieną Kronikos numerį, kurį buvo KAŽKAS pasiuntęs į Vakarus. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kam rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės reikalai.

1973 m. birželio 23 d. KGB kratos metu pas ses. Jadvygą Stanelytę rado pirmąjį LKB Kronikos numerį, o liepos 5 d. pradėjo baudžiamąją bylą Nr. 345. Metus su viršum sekė visus įtartinus asmenis ir 1973 m. lapkričio 20 d. padarė daugybę kratų. Didžiausias nuostolis buvo Petro Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis, - tokių darbininkų reta. KGB triumfavo: Kronika sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8-asis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus.

Leidžiant Kroniką buvo visko - romantikos ir skaudžių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada būdavo be galo skaudūs. Labai artimi, reikalingi žmonės, mano įtraukti į pavojingą darbą! Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurį tekdavo nešioti ilgai.

Virgilijus Jaugelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė jį kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save, - Kronikai jis labai daug paaukojo.

Nijolė Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant Kroniką, bet ir redaguojant, deja, ir ją areštavo - ilga 6-erių metų bausmė.

Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė - visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo patarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai buvau suimtas 1983 m., vienas saugumietis - kpt. Rainys pavadino mane laimingu avantiūristu ir paprašytas paaiškino: Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius. Iš tikrųjų ir pasirinktieji, ir patys pasisiūlę į talką buvo šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.

Labai gaila buvo areštuotų Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti: visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos leidinių, visada dalykiški ir mieli žmonės.

Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis, Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du Kronikos numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų Kronikos numerių, jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatę mokinio ranka parašytą lapelį, sušuko: Tikriausiai tai naujausia medžiaga „Kronikai“? Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad reikia būti dar atsargesniam.

1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas Virgilijus Jaugelis. Po savaitės gavau ir aš kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau iš KGB niekada nieko gero nesitikėk. Pavedžiau viską Viešpačiui ir nuvažiavau. Pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie Kroniką, iš kur esu gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo sau nesužinojo.

1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam Kronikos darbininkui Petrui Plumpai. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas (po SSRS griūties buvęs Rusijos Valstybės Dūmos deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus vyko jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to - dešimties metų katorga Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

1974 m. rugpjūčio 27 d. už Kronikos dauginimą buvo suimta ses. Nijolė Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11d. gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kpt. Pilelis, ir viskas sukosi apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti Kronikos numerį. Kaltino Kronikos leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kpt. Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti Kroniką: tik mano prisipažinimo reikią, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė, o pplk. Kolgovas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. Šitas bailys laikosi principo: kerti mišką, skiedros lekia, - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

1974 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pasirodė anoniminis laiškas, pasirašytas Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai peikė kunigus, kurie neklauso sovietinės valdžios: jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas Labukas agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasmerktų kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal. Labai aiškiai buvo matyti, kas šio laiško autorius. Leidžiant Kroniką tokie anonimai gana dažnai bandė formuoti nuotaikas prieš nepalankius valdžiai kunigus ir pačią Kroniką: nepajėgiant jos fiziškai likviduoti, mėginta šitokiais metodais ją nutildyti.

Deja, ji nenutilo. 1975 m. balandžio mėn. penki Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašėme protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindžio spaudą. Akademikas Andrejus Sacharovas perskaitė jį užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių, kad būtų nustatyta, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas (o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume). Šį kartą drąsos teikė tik ką pasibaigusi Helsinkio konferencija ir čia pasirašytasis Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Maniau, kad šitas pareiškimas saugumui buvo dar vienas mano kontaktų su Maskvos disidentais įrodymas.

Praslinkus dviem mėnesiams, religijų reikalų įgaliotinis paliepė vysk. Juozapui Labukui mane iš Simno kur nors perkelti, kad turėčiau daugiau darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo baigtas 19-asis Kronikos numeris, kai gavau paskyrimą eiti klebono pareigas Kybartuose. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnus kunigas būtų skiriamas į didesnę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad galbūt perkeliama tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti... Koks bus Kronikos likimas naujoje vietoje? Atsakymo neturėjau. Vienintelis žmogus, kuris jau turėjo patirties redaguoti Kroniką, - buvo ses. Elena Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias ir pasirūpins tolesniu Kronikos likimu.

Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš patarimų buvo - suformuoti Lietuvoje kokias tris keturias Kronikos redakcijas, kurios pasikeisdamos ją leistų. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių ramiai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui nežinia kodėl pradingdavo. Šio gero patarimo taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių -artimiausieji mano draugai turėjo savo svarbių darbų, o sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti leidybai reikalingas sąlygas buvo labai sunku. (O gal reikėjo daugiau šiuo reikalu pasirūpinti, tada po to, kai buvau suimtas, kitiems būtų kilę mažiau sunkumų leidžiant Kroniką...)

Atvykus į Kybartus, redagavimo sąlygos buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi nuomojamame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to, buvo labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus laikui išleisti numerį atvykdavo E. Šuliauskaitė, atrinkdavome medžiagą, aptardavome visą numerį ir tada su visais būsimo numerio straipsniais pavėžindavau ją į Simną, kur nuošaliame name buvome susitarę su geromis jo gyventojomis Julija Juškauskaite ir Eugenija Dainauskaite, kad leis kurį laiką pagyventi. Čia būdavo galutinai perrašomas numeris ir išspausdinama bent 20 egzempliorių. Perrašant naują numerį labai mielai talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos ses. Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo iš Simno namo šeimininkė Julija Juškauskaite, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos, kad toliau būtų galima dauginti. Stebėjausi Julijos drąsa ir pasišventimu: ištisomis savaitėmis budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, savaitėmis turėjo pakelti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

Vos pradėjęs leisti Kroniką, susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienu iš pačių uoliausių Kronikos rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą pažįstamų mašininkių, kurios padaugindavo jo atneštus leidinius; be to, jis pristatydavo informacijos naujiems numeriams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolia talka, bet ir savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui, 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat labai pasiaukojamai dauginusi Kroniką ir kitokią religinę literatūrą Šv. Šeimos kongregacijos ses. Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau ateidavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai galvodamas, rodos, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai yra kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

Aušra

LKB Kronikos turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė bus protingiausia registruoti tik faktus, atskleidžiančius grynai Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimą. Šiai minčiai pritarė beveik visi, kurie žinojo apie Kronikos leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautos sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. Kronikai buvo daroma priekaištų, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, vis dėlto norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Todėl Kronikoje pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje įvairiose gyvenimo sferose.

Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas MIC pasiūlė atnaujinti Aušros leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, reikėjo tik kam nors ją realizuoti. Įžangą parašė pats kun. P. Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti Kronikos redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant Aušra neįkliuvo saugumui iki pat Atgimimo.

TTG katalikų komitetas

1978 m. vasarą mane Kybartuose aplankė stačiatikių dvasininkas Glėbas Jakuninas su dviem draugais. Jie papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti ir pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja-supažindinau kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį. Abu mielai sutiko. Vėliau prie mūsų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Reikėjo surasti teisingą sprendimą sau: būti kuriamojo Komiteto nariu ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie Komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir vis dėlto apsisprendžiau įsitraukti į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas Kronikai dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žengtas žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.

Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, - tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus tuos dokumentus KGB kruopščiai rinko, - buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo dokumento Nr. 46 (šio numerio išvis nebuvo. -Red.). Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 - Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 - Dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir 2 ištremtieji vyskupai. Dėl turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB toleruoti negalėjo, kad dokumentai pasiekdavo Vakarus.

1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į Respublikos prokuratūrą ir prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą, man gresia bausmė pagal BK 68 str. Po respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad LKB Kronika esanti Katalikų komiteto organas ir turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A. Svarinskas. Pavojus akivaizdžiai didėjo ir reikėjo apsispręsti: nutraukti Katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs Kronikos platintojai - Povilas Buzas ir Anastazas Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkamos energijos ir darbštumo žmogus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje buvo suimtas Krikščioniškojo komiteto sekretorius Viktoras Kapitančiukas. Rimtai susimąstėme: jei KGB ryžosi Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, netrukus ateis laikas ir mūsiškiam.

1980 m. balandžio 17 d. grįždamas iš bažnyčios pamačiau ateinant būrį žmonių. Jų vadovas pasisveikino: Garbė Jėzui Kristui! Pamaniau, kad atvyko koks klebonas su ekskursija... Deja, mano „ekskursantai“ buvo pasirengę išnaršyti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a.a. kun. V. Jaugelio, ir O. Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.

Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartiškę Petrikienę, kur Šv. Šeimos kongregacijos ses. Genovaitė Navickaitė daugino Kroniką. Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė tos pačios kongregacijos seserį Onutę Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudi netektis tiek kongregacijai, tiek Kronikai. Tačiau netrukus į Kronikos redakciją atėjo ses. Bernadeta Mališkaitė, kuri tapo viena iš svarbiausių darbininkių.

Po kratos ilgą laiką manęs nekvietė tardyti, ir tai kėlė nerimą. Tik po dviejų mėnesių gavau kvietimą tardymui į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės atėjo pakartotinis kvietimas. Parengiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto. Bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę sugrįžo ses. Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, tada akyse pasidaro šviesiau.

1980 m. rugpjūčio 12 d. buvo atlikta krata Eucharistinio Jėzaus seserų name (Kaune, Donelaičio g. 36). Ačiū Dievui, nieko pavojingo čia nerado, nors rasti galėjo. Per visą Kronikos leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai neaptiko. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug informacijos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo ją į Kybartus. Labai dažnai patarnaudavo nepavargstanti katechete, Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Donata Meškauskaitė.

Tuo metu jau buvo suimta ses. Jadvyga Stanelytė ir Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glebas Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga. 1980 metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojosi su visais kovotojais dėl žmonių teisių.

Sausio mėn. Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami“ ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios; suimti Kronikos platintojai ir rėmėjai A. Janulis, P. Buzas, seserys O. Vitkauskaitė ir G. Navickaitė; nuteista ses. J. Stanelytė ir doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. Juozas Zdebskis (vienas iš aktyviausių Kronikos rėmėjų) buvo smarkiai nudegintas cheminėmis medžiagomis, nežinomu būdu užpiltomis ant automobilio sėdynės; kiek mažiau nukentėjo kartu važiavęs Vytautas Vaičiūnas. Tačiau persekiojimas ne tik kad neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai - į Katalikų komitetą įsitraukė kunigai A. Keina, V. Stakėnas ir L. Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą: kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, - įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: Pats žinosi, kur išleisti.

Per visą Kronikos gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo. Apskritai buvo maža kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, - globok, jei ne, - tegu jis pasibaigia. Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką Kronika aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, - mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, suvokėme, kad nereikia sėdėti rankas sudėjus, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

Sunkiai įsivaizduoju Kronikos leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų Alfonso Svarinsko, Juozo Zdebskio, Jono Kaunecko, Jono Lauriūno, Broniaus Antanaičio, Pranciškaus Račiūno, Kazimiero Žemėno ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Kalbėdami dažnai net neminėdavome Kronikos vardo. O problemų netrūko: nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju (pvz., ar Kronikoje aprašyti tik ateistų savivalę, ar ir kunigus, kurie dirbo ne Bažnyčiai). Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo Kronikos leidėjai.

Kronikos leidyba ir platinimas pareikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Prireikus mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. Bet uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas; važiuodavau į Kauną ir sakydavau: Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos, ir kun. Petras tiksliai kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Trumpą laiką talkino kun. V. Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą - kun. K. Matulionis ir kun. J. Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti Kroniką, kai būsiu suimtas.

Kronikos rėmėjai norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą - Kroniką, iš kurios kyla erškėčiai -tautos kančia; aukščiau širdis - gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos (tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi Kronika per 10 metų). Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją.

Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti Kroniką, planavau darbą kokiems trejiems metams, - tuo metu net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų... Kas žmogui negalima, - Dievui viskas galima.

Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. 1982 m. vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Parapijiečiai pasakojo, kad mašinos kaitalioja numerius. Pastebėjau, kad kai kurios mašinos mane lydi net vykstant pas ligonį. Šis sekimas truko iki kovo 17 dienos. Tokiomis sąlygomis buvo rengiamas 51-asis numeris. Pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. (Čia norėčiau pasakyti, kad Kronikos viršelyje pažymėta data dažnai neatitinka tikrosios išleidimo datos, - nebuvo noro palengvinti KGB tiksliai orientuotis, kada būdavo išleista Kronika.) Po savaitės išėjo 52-asis Kronikos numeris. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti“ mėnesį praleidę Kybartuose, na o leidėjams šiek tiek nervų tai kainavo. Bet ir sunkiausiu momentu darbas nesustojo.

1982 metai buvo gana sunkūs; tikriausiai įtemptas darbas padarė savo, - reikėjo atsigulti net į ligoninę, norint šiek tiek „pasiremontuoti“. Aplankydavo mintis: ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: Kaip Dievas duos, taip ir bus. 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti į Druskininkus, - buvo labai gera kelias savaites užmiršti viską: saugumiečius, Kroniką ir kitas bėdas...

1983 m. sausio 26 d. pas mane į Druskininkus iš Kybartų atvažiavo seselės vienuolės ir pranešė, kad suimtas kun. Alfonsas, o pas kunigus J. Kaunecką ir A. Keiną padarytos kratos. Slinko labai nerimastingos dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami tardyti, tarp jų ir Tikinčiąją teisėms ginti kataliką komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą tardymui; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais - G. Jakuninu, V. Kapitančiuku, D. Dudko ir kt. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje, ko gero, jau suskaitytos.

Ilgus metus man ištvermingai talkino sesuo Elena Šuliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Aš mačiau, kiek daug jai kainavo įtempto darbo savaitė, kol Kronikos numeris įgaudavo įprastinį pavidalą ir 8 egzemplioriai pasklisdavo į įvairias puses. Ji dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino ses. Nijolė Sadūnaitė, - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui sukūrė. Į darbą įsitraukė Šv. Šeimos kongregacijos seserys -Bernadeta Mališkaitė gebėjo redaguoti, Ona Kavaliauskaitė medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie mano arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J. Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti, kaip redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau stebimas kaip ir aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. J. Borutą: Jei reikės, padėk!

Kun. A. Svarinsko teismo metu vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį mane ir kun. J. Kaunecką įleido. Nuosprendis buvo užbaigtas netikėtu teismo nutarimu: už antitarybinę propagandą iškelti baudžiamąją bylą kun. S. Tamkevičiui. Šalia manęs stovėjęs saugumietis nedelsdamas paliepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, buvau nuvežtas į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, - mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas dėl to, kas leis Kroniką? Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!

1984 m. pavasarį į Permės lagerį Nr. 37 atvyko mano tardytojas V. Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kelių bendro pobūdžio klausimų įsmeigė akis į mane ir sako:

-Jūs buvote „Kronikos“ redaktorius. - Tikriausiai tikėjosi, kad, dabar jau nuteistas, tai patvirtinsiu.

- Eina, - išgirdau širdžiai mielą atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona.

O paskui informacija nutrūko iki pat 1988 m., kai, dar būdamas Sibire, sužinojau, kad ir pačiais sunkiausiais saugumo siautėjimo metais LKB Kroniką išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ.

Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti Kronikos ! Tai iš tiesų stebuklas, žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šis stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, kuriuos galėčiau apibūdinti tuo pačiu žodžiu: Stebuklas. Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti visa. Paminėjau tik kai kuriuos iš jų, o reikėtų išvardyti daugel.

Ar galima užmiršti klaipėdietę ses. Teklę Steponavičiūtę, teikusią Kronikai labai daug žinių, marijampolietę ses. Janiną Judikevičiūtę, pasirengusią visada ir visur padėti, ses. Donatą Meškauskaitę, parveždavusią Kronikai daug medžiagos ir kitus. Iš tikrųjų Viešpats kiekvienam duoda kitokią charizmą: ses. Julija Kuodytė mokėjo kitas padrąsinti, į ją galėjo daugelis atsiremti; senutė ses. Ona Dranginytė kaip angelas sargas galėjo budėti ir rūpintis mūsų darbo sąlygomis.

Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stojo kiekvienas savo vietoje su nenumarinama idėja - Dievui ir Tėvynei!

Šv. Mišių aukojimui kun. S. Tamkevičiaus lageryje naudoti indeliai ir paplotėlis

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius su Julija Juškauskaite prie jos namelio Simne

Simno klebonija, kur 1972-1975 m. buvo redaguojami LKB Kronikos 1-19 numeriai

Seselės Ona Šarakauskaitė SJE (kairėje) ir Bernadeta Mališkaitė SJE

Kybartų klebonija (Darvino g. 12), kur 1975-1983 m. buvo redaguojama LKB Kronika

Koplytstulpis LKB Kronikos dešimtmečiui atminti, pastatytas Kybartų bažnyčios šventoriuje 1982 m.

Namas Kybartuose (Vasario 16-osios g. 19), kur seserys vienuolės po kun. S. Tamkevičiaus arešto 1983-1988 m. leido LKB Kroniką

Kun. Virgilijaus Jaugelio amžinojo poilsio vieta Kybartų bažnyčios bokšte

Namudinės gamybos rotaprintas (pagamintas Kybartuose), kuriuo buvo padauginta daug LKB Kronikos numerių

Slaptavietė banderolėje, kurioje buvo persiųstas LKB Kronikos mikrofilmas

LKB Kronikos mikrofilmų gabenimo slaptavietės: pudros dėžutė, dantų pastos tūbelė ir kt.

Šv. Vincento Pauliečio altorius Simno bažnyčioje, kur buvo slepiami LKB Kronikos rankraščiai

LKB Kronikos darbuotojai. Priekyje sėdi: arkivysk. Sigitas Tamkevičius ir Sergejus Kovaliovas. Už jų (iš kairės): seselės Janina Judikevičiūtė, Bronė Vazgelevičiūtė, Nijolė Sadūnaitė, Gerarda Elena Šuliauskaitė, Birutė Briliūtė, Genovaitė Navickaitė, Ona Vitkauskaitė, Ona Dranginytė, vysk. Jonas Boruta, Juozas Gražys, Petras Plumpa

LKB Kronikos 25-mečio minėjimas Vilniuje. Leidėjai ir talkininkai. 1997 m.

Jau 1972 metais pirmieji LKB Kronikos numeriai slaptais keliais pasiekė vienuolių marijonų Čikagoje leidžiamo dienraščio Draugas redakciją, kuri spausdindavo jos ištraukas. Vėliau ją persispausdindavo savaitraštis Darbininkas. O Vatikano ir Laisvės radijas Miunchene, paštu gavęs Draugą, tuoj pat dalimis transliuodavo LKB Kroniką į Lietuvą. Aš tuomet buvau JAV Baltimores (Merilendo arkivyskupijos) radijo ir televizijos direktoriumi. Susirūpinęs, kad tokia informacija pasiektų ir sovietinės propagandos gerokai paveiktus kitataučius, nuo antrojo numerio LKB Kroniką pradėjau versti į anglų kalbą. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė sutiko finansuoti vertimo išleidimą poros tūkstančių tiražu, medžiagą pateikiant atskirais numeriais nedidelio žurnalo pavidalu.

Pasirodžius dešimčiai LKB Kronikos numerių, 1974 m. Amerikos Lietuvių kunigų vienybė finansavo jų išleidimą lietuvių kalba vienu tomu. Jam įvadą parašė prof. Juozas Brazaitis. Kun. Kazimieras Kuzminskas toliau šiuo leidiniu rūpinosi ir įsteigė Sąjungą LKB Kronikai leisti, kuri rūpinosi LKB Kronikos tomų vertimu ir leidimu anglų ir ispanų kalbomis. (Reikia pasakyti, kad minėtos Sąjungos išleistos LKB Kronikos ne visur atitinka originalą. - Red.)

1984 m. Sąjunga išleido LKB Kronikos I tomą prancūzų kalba. Kronikos vertimu prancūzų kalba ir jos turinio paskleidimu Prancūzijos spaudoje rūpinosi Paryžiuje gyvenantis prel. Jonas Petrošius. Italijoje prel. Vincento Mincevičiaus rūpesčiu kiekvienas LKB Kronikos numeris buvo verčiamas į italų kalbą ir siuntinėjamas Italijos laikraščių redakcijoms, kurios iš LKB Kronikos pateikdavo daug įdomių žinių.

1976 m. man perėmus nuo 1960-ųjų veikiančios Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos (LKRŠ) reikalų vedėjo pareigas, per dr. Rožę Šomkaitę buvo užmegzti ryšiai su LKB Kronikos leidėjais Lietuvoje. LKRŠ organizacija, jau nuo 1960 m. (kiek leido okupacijos sąlygos) šelpusi kai kuriuos kunigus bei vienuoles Lietuvoje, ėmė slaptais keliais remti ir LKB Kronikos leidėjus. Aš ir kiti LKRŠ įgaliotiniai pradėjome plačiai lankyti ir kitataučių parapijas, pasakoti žinias iš LKB Kronikų ir rinkti aukas Lietuvos kenčiančiai, kovojančiai Bažnyčiai. 1976 m. Pasaulinio Eucharistinio kongreso ir popiežiaus apsilankymo Amerikoje proga Niujorke buvo nemokamai išplatinti faktai iš LKB Kronikos su raginimais paremti kovojančią Lietuvos Katalikų Bažnyčią.

1979 m. LKRŠ reikalų vedėjo pavaduotojomis atėjo dirbti Gintė Damušytė ir Marijona Skabeikienė. Nuo 1976 m. LKRŠ suorganizavo platų tinklą rinkti informacijai apie tikinčiųjų persekiojimą okupuotoje Lietuvoje. 1980 m. ši veikla buvo sutelkta į Lietuvių informacijos centrą, o G. Damušytės iniciatyva centras išplėtė informacijos veiklą - užmezgė ryšius net su kitomis pasaulinėmis organizacijomis, ginančiomis žmogaus teises. Buvo organizuojamos jaunimo demonstracijos. G. Damušytei, man ir kitiems kartą net teko praleisti dieną teisme ir areštinėje už mėginimą protestuoti prieš Lietuvos okupaciją grandinėmis prisirišus prie užsienio ambasados Vašingtone tvoros. Siekėme Lietuvos Katalikų Bažnyčios diskriminavimo faktus atskleisti JAV valstybės departamentui ir prezidentui Ronaldui Reiganui.

Susirūpinimą kėlė tai, kad, LKB Kronikai pasiekus Čikagą, užsienio radijo tarnyboms ir kitoms organizacijoms per ilgai tekdavo laukti, kol žinios bus atkarpomis išspausdintos Draugo dienraštyje. Vėliau LKB Kronika buvo tiesiai perduodama Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos informacijos centro būstinei Brukline, Niujorke. Paprastai Brukliną ji pasiekdavo maždaug po poros mėnesių nuo jos pasirodymo Lietuvoje dienos. Iš pradžių LKB Kronika būdavo gaunama sąsiuvinėlio forma ar ant didesnio popieriaus formato per kalkę perspausdinta. Vėliau LKB Kronika mus pasiekdavo fotojuostos negatyvais.

Perdavimas būdavo labai išradingas: tai susukta fotojuostelė įdedama į dantų pastos tūbelę, tai saldainių popierėlyje įvyniota ir pervežta per sieną, tai moteris atveža veido pudros dėžutėje. Kai LKR Šalpą pasiekdavo LKB Kronikos fotojuosta, ne visuomet pavykdavo sužinoti, kas ją atvežė.

Iš juostelės padarę LKB Kronikos puslapių pozityvus, skubiai išspausdindavome 50 kopijų, kad kuo greičiausiai žinias galėtume išsiuntinėti užsienio radijo tarnyboms, nes supratome, kad svarbiausia yra laiku pateikti informaciją Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Informacija pirmiausia pasiekdavo prel. Audrį Juozą Bačkį, tuo metu dirbusį Vatikano užsienio reikalų pasekretoriu, visus užsienyje buvusius lietuvių vyskupus, Nepriklausomos Lietuvos atstovybes, lietuviškosios užsienio spaudos tarnybas bei 40 laisvajame pasaulyje veikiančių lietuvių radijo valandėlių tarnybų.

Tuo tarpu Lietuvių informacijos centras Niujorke parengdavo svarbesnes LKB Kronikos ištraukas anglų kalba, kad į tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje atkreiptų ir kitataučių dėmesį. Tokios anglų kalba parengtos žinios Niujorke būdavo išsiuntinėjamos anglakalbėms katalikiškoms žinių agentūroms bei redakcijoms. Ištisą LKB Kronikos vertimą anglų kalba paprastai padarydavo Vita Matusaitienė.

Vėliau kartu su LKB Kronika Niujorką pradėjo pasiekti iš okupuotos Lietuvos ir nemažai nuotraukų. O nuo 1976 m. LKB Kronikos vertimą anglų kalba LKR Šalpa pradėjo siuntinėti visiems JAV vyskupams, katalikiškų leidinių redakcijoms, senatoriams. 1982 m. Aldonos Mičelytės (Mitchell) iš Pensilvanijos palikimas, skirtas Religinei Šalpai bei žinių telkimui, pagelbėjo įsigyti pirmąjį kompiuterį. 1983 m. M. Skabeikienė ėmė suvedinėti į kompiuterį LKB Kronikos angliškąjį vertimą. Tai įgalino dar operatyviau disponuoti turima LKB Kronikos informacija: žurnalistui ar redakcijai pageidaujant buvo galima skubiai suieškoti bet kurią pavardę, vietovardį, datą ar įvykį. JAV Kunigų vienybė 1984 m. Lietuvių Katalikų Religinei Šalpai perleido LKB Kronikos vertimą bei leidimą anglų kalba atskirais numeriais. Šių leidinių tiražas pasiekdavo iki 6000 egzempliorių. Kronika anglų kalba buvo siuntinėjama visų pasaulio kraštų atstovybėms Vašingtone ir Jungtinių Tautų tarnybai Niujorke, neišskiriant nė sovietinės ambasados.

Išeivijos lietuviai su dideliu susidomėjimu laukdavo kiekvieno LKB Kronikos numerio, o pasirodęs būdavo būreliuose aptarinėjamas ir diskutuojamas. Jaunimas mėgo ir suvaidinti kai kuriuos epizodus iš LKB Kronikos. Taip vaidybiniai fragmentai iš LKB Kronikos atsirado net amerikiečių scenoje bei televizijos ekrane.

LKB Kronika atliko be galo svarbų vaidmenį pažadindama dvasinę rezistenciją Lietuvoje bei atkreipdama pasaulio dėmesį į kovą dėl žmogaus teisių Lietuvoje. Bet ji ne mažiau patarnavo ir užsienio lietuviams. Nuo 1945-ųjų užsienio lietuviai dirbo ir aukojosi vardan pavergtos Lietuvos žadinami partizanų aukos dvasios, o po 27-erių tylos ir tikros informacijos iš Lietuvos stygiaus' metų išeivijos lietuviams jau grėsė moralinis nuovargis, Tėvynės primiršimas. Štai kodėl 1972 m. pasirodžiusi LKB Kronika pažadino ir atkūrė rezistencinę liepsną Vakaruose išsibarsčiusių Lietuvos sūnų ir dukterų širdyse.

LKB Kronikos Kryžiaus kelyje

LKB Kronikos 16-ame numeryje rašoma, kad vieno tardymo metu KGB tardytojas, nieko neišgaudamas iš šių atsiminimų autorės ses. Gerardos Elenos Šuliauskaitės, nusikeikė: Ot nachališka moteris! Iš karto matosi, kad skaičiusi instrukciją „Kaip laikytis tardymo metu“.

Mane dažnai klausdavo: kaip aš patekau į Kronikos redakciją? Labai paprastai. Kadangi buvau Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vienuolė, sakydavau, kad mane vyresnieji gali siųsti kur nori. Naudodamasi tokia mano nuostata, vyresnioji paprašė, kad palikčiau darbą valdiškoje įstaigoje. Tada dirbau Respublikinėje bibliotekoje vyr. redaktore. (Prieš tai dėl religinių įsitikinimų buvau atleista iš Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakulteto vyr. laborantės pareigų.) Iš Respublikinės bibliotekos išėjau 1975 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį. Kur mane siųs, kokį darbą skirs dirbti, nežinojau ir neklausinėjau. Žinojau: kaip pasakys, tokia ir bus Dievo valia.

Vyresnioji paliepė važiuoti į Simną (Alytaus rajone) pas kun. Sigitą Tamkevičių. Nuvažiavusi nuėjau į kleboniją. Kun. Sigitas Tamkevičius mane paklausė:

Numaniau, kad tai susiję su slapta užduotimi, tačiau tiksliai nežinojau. Atsakiau:

Kun. Sigitas Tamkevičius nusijuokė ir paaiškino, kad teks padėti leisti LKB Kroniką. Mielai sutikau. Kitu atveju - jei būčiau pati pasisiūliusi, - man būtų buvę labai neramu, nes sveikata buvo silpna, jaučiausi esanti bailė ir imtis tokios atsakomybės - dirbti Kronikos redakcijoje - kažin ar būčiau išdrįsusi. Dabar, kadangi vyresniųjų valia buvau tam paskirta, jaučiausi labai rami. Netgi džiaugiausi, kad galėsiu padėti, nes dar nuo partizanų laikų mano vaikystės svajonė buvo padėti Bažnyčiai ir Tėvynei.

Prasidėjo darbas. Iš pradžių į Simną važinėdavau. Apsistodavau mažame namelyje ant ežero kranto (Dariaus ir Girėno g. 46). Ten gyveno dvi labai religingos, drąsios ir sumanios moteriškės - Julija Juškauskaitė ir Genė (Eugenija) Dainauskaitė. Pas jas tekdavo išbūti ir po dvi savaites, nes reikėdavo Kronikai surinktus rašinius perspausdinti, sutvarkyti ir suredaguoti - patikslinti vietoves, sutikrinti faktus ir pan.

Po aptarimo ir pataisymų viską rašomąja mašinėle perspausdindavau du kartus. Jeigu būdavo plonas popierius, vienu kartu būdavo spausdinama 12 egzempliorių, jei storesnis - 10. Tuomet tuos pirmuosius 20 ar 24 egzempliorius perduodavome tik mums žinomiems žmonėms. Keletą egzempliorių pasilikdavau sau. Juos veždavau į Kauną ir Vilnių. Čia jie toliau būdavo multiplikuojami. Kas ir kur spausdindavo, nežinojau. (Buvo geriau nežinoti, ko tau nereikia: nei kas, nei ką daro, nei iš ko gauna, nei kam duoda. Tuomet lengviau per tardymus.) Aš taip pat niekam negalėjau pasakyti, ką dirbu. Apie šį mano darbą nežinojo nei mano tėvelis, nei mamytė, nei seserys. Net kongregacijos seserys žinojo tik tos, su kuriomis gyvenau ir kurios buvo tiesiogiai susijusios su šiuo darbu. Iš pradžių Simne pažinojau tik kun. S. Tamkevičių ir tas dvi moteriškes, pas kurias gyvendavau ir spausdindavau. Daugiau nieko iš redakcijos nepažinojau.

Kol kun. S. Tamkevičius buvo Simne, viskas buvo paprasta: nuvažiuoji tamsų vakarą ar naktį į Simną, Julytė ar Genutė parneša straipsnius ir dirbi. Išeiti į lauką negalima: sėdi kaip kalėjime ir rašai. Šeimininkės suvokė mums gresiantį pavojų. Labiausiai jos bijojo, kad neatvažiuotų kas iš giminių ir nereikėtų jų vesti į gerąją gryčią, kur dirbdavau. Jos nepaprastai daug padėjo: slėpdavo, maitindavo, saugodavo, kad kas nors netikėtai neužeitų. Paežere pro namą ėjo takas ir būdavo neramu: užsuks praeivis ar neužsuks? O žmonių pas jas užeidavo. Ypač daug pavasarį. Mat jos augindavo daržoves ir ruošdavo sėklas, todėl pavasarį daugelis ateidavo jų nusipirkti. Kiekvienas toks atėjimas sukeldavo nerimo ir rūpesčio: reikėdavo greitai nutraukti spausdinimą, kad neišgirstų mašinėlės tarškėjimo ir nesuprastų, kad kažkas pas jas yra. Bet, ačiū Dievui, niekada nieko ypatingo nenutiko.

Tiesa, kartą mane, vos atvažiavusią smarkiai išgąsdino... Kaip paprastai, iš autobuso buvau išlipusi miestelio pradžioje - į stotelę nevažiuodavau - ir aplinkiniais takeliais paežere traukiau link jų. Staiga matau: Genutė, išbėgusi į kiemą, gestais man rodo, kad grįžčiau atgal. Suspurdėjo širdis. Apsisukau, grįžau prie ežero ir atsisėdau jo pakrantėje. Sėdžiu ir dėkoju Dievui, kad dar laisva, tikriausiai ten krata...

Buvo dienos metas. Gal po kokios valandos, žiūriu, ateina Julytė. Priėjusi sako:

O reikalas buvo labai paprastas: prie jų namų pavogė kažkieno paliktą dviratį, todėl milicija atėjo apklausti, ar nematė ko, nepastebėjo?.. Ačiū Dievui, tąsyk viskas baigėsi tik nedideliu išgąsčiu.

Ten gerojoje gryčioje spausdindavau nuo ankstyvo ryto iki vėliausių išnaktų. Vakarais langus uždangstydavome, kad neliktų nė jokio plyšelio. Krosnis visą laiką būdavo paruošta. Degtukai taip pat. Jeigu kas - kad spėčiau sudeginti...

Kun. S. Tamkevičius 1975 m. pabaigoje pagal Religijų reikalų tarybos įgaliotinio J. Rugienio reikalavimą buvo perkeltas į Kybartus eiti klebono pareigas. Bet Kronika kurį laiką ir toliau buvo spausdinama Simne. Išspausdintus leidinius Julija Juškauskaitė nuveždavo į Kybartus. Pavojingiau būdavo iš Kybartų į Simną parsivežti rankraščius naujam Kronikos numeriui: juk sučiupus rankraštis gali išduoti ir rašiusįjį, ir redaktorių. Todėl kelionė tikrai būdavo rizikinga. O kelionėj kaip kelionėj -visokių nutikimų pasitaikydavo.

Julijos Juškauskaitės ir Eugenijos Dainauskaitės namelis Simne, kur buvo išleista daug LKB Kronikos numerių

Pagaliau pajutome, kad tos kelionės pasidarė labai pavojingos. Nutarta, kad geriau ne vežioti, o spausdinti Kybartuose. Iš pradžių spausdinome klebonijoje, paskui pas pažįstamą moterį (tik neilgai). 1.980 m. balandžio 17 d. ten suėmė ses. Genutę Navickaitę. Mane Dievas tuomet nuo arešto apsaugojo. Mat, kai Genutė turėjo atvažiuoti pakartotinai perspausdinti numerį, aš irgi pasisiūliau - taip būsią greičiau. Tačiau kun. S. Tamkevičius pasakė:

Tada darbas persikėlė į Kybartų kleboniją. Kol atrinkdavome informaciją, ištaisydavome, suredaguodavome ir išspausdindavome pirmuosius 10-20 egzempliorių, būdavo labai įtempto darbo savaitės.

KGB sustiprino kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus sekimą. Pasunkėjo ir mano darbo sąlygos. Ačiū Dievui, tada iš lagerio ir tremties jau buvo grįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kun. S. Tamkevičius mus su savo automobiliu vėlai vakare paimdavo Vilkaviškyje ar kitame kuriame mieste, atveždavo į savo kiemą, mes kuo slapčiau, kad niekas nepamatytų, įbėgdavome į kleboniją. Prasidėdavo darbas. Kalbėtis ne-

LKB Kronikos leidybos talkininkai prie Kybartų klebonijos. (Iš kairės) ses. Donata Meškauskaitė, ses. Genovaitė Mačenskaitė, ses. Ona Dranginytė, kun. Virgilijus Jaugelis, ses. Ona Virginija Kavaliauskaitė

buvo galima, nes manėme, kad yra įrengtas KGB slapto klausymosi įtaisas. Ir taip visą savaitę! Kartais ses. Nijolė neiškęsdavo ir garsiai nusijuokdavo. Kunigas S. Tamkevičius pagrasindavo pirštu:

Vieną kartą įvyko vadinamasis mūsų redkolegijos posėdis. Redkolegijoje tada jau dirbo seselės Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Kun. S. Tamkevičius apibūdino padėtį, įspėjo, kad gali ir jį areštuoti, todėl paskirstė, kas ką tokiu atveju turėtume daryti, kad Kronikos leidyba nenutrūktų. Nurodė, kuri turės redaguoti, kuri rinkti informaciją Lietuvoje, kuri veš į Maskvą. Nors jautėme, kad taip gali įvykti, bet vis vien nesinorėjo tikėti. Ir kad tokios pareigos klius, irgi vis dar netikėjome. Man būtų tekęs redagavimas.

Kai Vilniuje Aukščiausiame teisme vyko kun. A. Svarinsko teismas, kun. S. Tamkevičius kasdien važinėjo iš Kybartų į teismą, kaip ir per visus disidentų teismus: nebuvo nė vieno disidentų teismo, kad jis nebūtų dalyvavęs. Ir išbūdavo ten nuo pradžios iki pabaigos. Tai ir kitiems suteikdavo drąsos ir ryžto.

Vykstant kun. A. Svarinsko teismui, mes į salę nebuvom leidžiami, įleisdavo apklausai tik kun. S. Tamkevičių. Visi kiti buvo vaikomi ne tik nuo Aukščiausiojo teismo pastato, bet net Gedimino prospekto gale. Aš su draugėmis buvome milicijos sulaikytos, nuvežtos prie Dubingių ir ten paleistos... Paskutinę teismo dieną beliko tik Aušros Vartuose paremti teisiamąjį.

Aušros Vartuose besimeldžiant, prie manęs priėjo kun. Jonas Kauneckas ir pasakė, kad jis labai norėtų susitikti su kun. S. Tamkevičium t. J. Borutos bute Šeškinėje, kur atvykęs kun.‘ Sigitas paprastai apsistodavo. Kadangi aš tą butą gerai žinojau, nutarėme dviese jį palydėti. Buvo penktadienis. Pietūs buvo paruošti tik dviem žmonėms. Kadangi mūsų buvo dvigubai daugiau, pietūs buvo labai kuklūs.

- Na, nieko: kai grįšime iš teismo, gerai pavalgysime, -nusijuokė kildamas nuo stalo kun. S. Tamkevičius.

Po pietų jis su kun. J. Kaunecku nuėjo į teismą vildamasis, kad gal įleis į salę nors skaitant sprendimą, o mes vėl nuėjome į Aušros Vartus. Čia buvo daug žmonių. Daug ir jaunimo - tai vis atvykę į kun. A. Svarinsko teismą ir negalėję ten patekti. Visi meldėsi. Po kurio laiko iš teismo į Aušros Vartus atėjo kun. J. Kauneckas ir, priėjęs prie Vlado Lapienio, pasakė, kad kun. S. Tamkevičius areštuotas. Aš paprašiau V. Lapienį, kad šią žinią, taip pat - kuriam laikui nuteistas kun. A. Svarinskas, jis paskelbtų čia esantiems žmonėms. Bet, atrodo, jis pamiršo paskelbti, kiek nuteistas kun. A. Svarinskas, o tik pasakė:

Prie pat altoriaus, prie grotelių klūpėjo kun. Jonas Kastytis Matulionis. Išgirdęs šiuos žodžius, jis garsiai sudejavo:

Stojo tyla. Prislėgė visus žinia. Toje gūdžioje tyloje suskambo ses. Salvijos Aldonos Raižytės balsas:

Visi pradėjo melstis. Žmonės atsitiesė... Turbūt ne tik mano, bet daugelio širdyse tuomet subrendo naujas ryžtas: dabar dar daugiau dirbsime...

Pasimeldę grįžome į t. J. Borutos butą. Ten buvo paliktas ir kun. S. Tamkevičiaus automobilis, kuriuo jis atvažiavo iš Kybartų. Dabar juo turėjo grįžti ses. Virginija Kavaliauskaitė, tuo metu dirbusi Kybartų bažnyčioje bei klebonijoje ir labai daug talkinusi mūsų darbe. Ji sielvartavo, kaip parvažiuos į Kybartus, o ypač - kaip pervažiuos per Vilnių. (Mat visai neseniai buvo įgijusi vairavimo teises ir dar mažai važinėjusi.) Nuramino kun. Algimantas Keina:

Visi susirinkome į kambarį. Be kunigų, buvo seserys Virginija Kavaliauskaitė, Bronė Vazgelevičiūtė, Onutė Šarakauskaitė ir aš. Kun. Keina klausia:

- O aš bandysiu redaguoti. Tiktai reikia, kad kas parašytų rimtus įžanginius straipsnius. Visą medžiagą mes sutvarkysime.

- O, koks šaunuolis tas kun. Sigitas: jis viską parengė! -apsidžiaugė kun. A. Keina.

Išvažiuodamas į kun. A. Svarinsko teismą, kun. S. Tamkevičius paprašė t. Joną Borutą S] (kuris tuomet jį pavadavo Kybartuose): Jeigu bus bėda, jeigu reikės, - padėk. Mes to nežinojom, o jis iš kuklumo iš karto mums nepasisakė. Todėl naujam numeriui rašinius rengėme mes, seselės. Labai gerą įvadinį straipsnį parašė t. J. Boruta. Sutvarkiusi visus straipsnius, nuvežiau numerį peržiūrėti kun. J. Kauneckui, o paskui vienuose atlaiduose sutikusi arkivyskupą (tada dar vyskupą) Julijoną Steponavičių viską jam išdėsčiau. Jis viskam pritarė, palaimino.

Taip išėjo pirmasis numeris po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Vėliau, sužinoję apie kun. S. Tamkevičiaus pageidavimą, kreipdavomės į kun. J. Borutą - jis buvo vyriausiasis redaktorius, iki grįžo iš kalėjimo kun. S. Tamkevičius.

Kun. J. Boruta SJ buvo ne tik vyriausiasis redaktorius, bet ir pagrindinis informacijos rinkėjas. Kadangi jis buvo baigęs pogrindinę kunigų seminariją ir oficialiai sovietinė valdžia neleido jo skirti kunigu į jokią parapiją, jis važinėdavo po visą Lietuvą į atlaidus ir parinkdavo daug geros informacijos. Turėdamas labai gerą atmintį, daug ką paskui atkurdavo, o kai ką pasižymėdavo ir raštu. Susitikimai su daugybe žmonių buvo itin reikšmingas informacijos šaltinis.

Kai surinktas žinutes sutvarkydavome, parengdavome, duodavome jam peržiūrėti. Jis patikrindavo ir patvirtindavo.

Kuo toliau, tuo sunkiau darėsi dirbti. Jautėme, kad KGB vis labiau supa iš visų pusių. Kybartuose spausdinti jau buvo neįmanoma. Keletą numerių išleidome Kazlų Rūdoje pas vieną gerą moterį, gyvenusią už geležinkelio. Kai KGB ir ten ėmė visiškai lipti ant kulnų, nutarėme visus rankraščius vežtis į Vilnių. Spausdinti jau buvo neįmanoma niekur, todėl numerį reikėjo perrašyti ranka. O tai buvo labai pavojinga. 73-iąjį numerį teko redaguoti naktį, užsidarius vonioje, kad nesimatytų šviesos... Ses. Nijolė Sadūnaitė sutiko visą perrašyti savo gražia, aiškia rašysena.

1987 m. balandžio 1 d. saugumas padarė kratą Marijonos Juzėnaitės bute (Vilniuje, Antakalnio g. 61/2-2, kur gyveno ses. Angelė Jakuntavičiūtė). Čia buvo surasta ir nuo KGB besislapstanti ses. Nijolė Sadūnaitė su ką tik jos pačios perrašytu LKB Kronikos 73-iuoju numeriu (datuotu 1987 03 19). Kol saugumiečiai įėjo į butą, ji spėjo pasislėpti drabužių spintoje. Su to paties numerio antruoju egzemplioriumi įkliuvo kratos metu atėjusi ses. Bronė Vazgelevičiūtė - jį surado jos rankinuke.

Kad KGB nesuprastų, jog čia sušluota kone visa redakcinė kolegija, reikėjo kuo greičiau numerį atkurti ir išleisti. Dalį rašinių atkūrėme, vieno kito gal ir nepavyko prisiminti, tačiau vis dėlto Kronikos 73-iasis numeris (antrasis variantas) išėjo.

Po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų Kybartuose buvo rengiama daug Kronikos numerių. Ten dirbusių seserų pasiaukojimas buvo tikrai didvyriškas: aplink sekliai, agentai, o jos... leidžia Kroniką. Tik vienu metu, kai padėtis tapo visiškai neįmanoma, buvo padaryta trumpa pertrauka.

Kurį laiką ir aš buvau atitrūkusi nuo aktyvios veiklos: sušlubavo sveikata, o paskui ir visai rimtai susirgau. Tada tik perspausdinti padėdavau ar šiaip kuo patalkindavau...

Perduodant Kroniką į Vakarus, ypač drąsiai, be baimės sutikdavo padėti daktarė Rožė Šomkaitė, gyvenanti JAV. Bet kartą, matyt, mus pasekė: ją, grįžtančią į Ameriką, Maskvoje iškrėtė ir atėmė filmuką, kuriame buvo pogrindžio spaudos medžiaga.

Kroniką vežti į Maskvą man teko tik keletą kartų. Važinėdavom netiesioginiais keliais: arba iš Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities, arba autobusu nuvykdavom į Minską, o iš ten -traukiniu į Maskvą. Tai buvo varginančios kelionės, bet to reikalavo atsargumas. Svarbiausia buvo išvežti taip, kad niekas nepastebėtų: kaip mes sakydavome, kad paskui save neatsivestume „uodegos“. Maskvoje nueidavome į sutartą vietą pas disidentus ir jiems perduodavome.

Būdavo vargo ir perduodant filmuką užsieniečiams. Sužinai, kad atvažiavo kokio pažįstamo giminaitis, jau ir leki į Kybartus filmuko paimti, nors dar nežinai, ar sutiks žmogus vežti ar ne. Kad KGB seka tokius dalykus, ne kartą buvome patyrę.

Buvo Kaune namelis (Donelaičio g. 36, dabar Dobužinskio g. 6), kuriame gyveno ses. Julija Kuodytė. Tai ten susibėgdavo daug kelelių. Čia rinkdavosi disidentai, jaunimas. Kas pasitarti, o kas pasiguosti... Ten dažniausiai plaukdavo ir Kronikai reikalinga informacija. Bet ir čia niekas neklausdavo, iš kur gavai, o atiduodantysis - kur ji nueis. Visi žinojo, kad tai Kronikai. KGB bandė čia įkišti ir savo provokacinius straipsnius. Bet mes atpažindavome melą. Dievas saugojo tą namelį ir slėptuvę, kur būdavo saugoma visa gauta medžiaga: jos nepavyko aptikti nė saugumui kratų metu.

Ses. Julija Kuodytė buvo viena iš tų, kuri tikrai pasitikėjo Dievo Apvaizda. Žmonės, išėję iš KGB tardymų, paprastai bijodavo kur nors užsukti, kad neužtrauktų įtarimo tiems, kurie juos priimdavo, nes žinojo, kad saugumo yra sekami. Jie paprastai eidavo tiesiai namo. Buvo viena išimtis: įgąsdinti, įbauginti nebijodavo užsukti tik pas ją, ses. Juliją Kuodytę. O ji juos visada priimdavo ramiai: nusijuokdavo, paguosdavo... Kuomet užgriūdavo kratos, areštai, tardymai ir, atrodo, štai štai ir tau artėja eilė, būdavo, nuvažiuoji į Kauną pas ses. Juliją, išsipasakoji, o ji nusijuokia ir taip rimtai pasako:

Išeini nusiraminęs: net pačiam juokinga, kad taip bijojai -visa baimė išrūko... Savo ryžtu ir pasitikėjimu ji buvo daugeliui drąsos įkvėpėja.

Kai po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų reikėdavo tvarkyti Kronikai rašinius ir iškildavo neaiškumų, o kun. J. Borutos negalėdavom nutverti, eidavome pas Julytę ir klausdavome: dėti šitą straipsnį ar nedėti, kaip tą ar kitą interpretuoti ir t. t. Jinai visuomet labai aiškiai pasakydavo. Kai derindavome su kun. J. Boruta, pastebėdavome, kad jų mintys beveik visada sutapdavo.

Ses. Nijolė Sadūnaitė buvo nepamainomas žmogus pogrindžio darbe. Atrodo, ji niekad nieko nebijojo. Visada pasirengusi padėti ir puldavo kur pavojingiausia. Net kažkaip nenormaliai nebijodavo. Kai vieną kartą atrodė, kad ateina saugumas ir visi išsigandome, pabalo ir ji. Paskui kažkas ir sako:

Ses. Monika Gavėnaitė buvo ramybės įsikūnijimas. Juokdavomės, kad jai negalima duoti vežti Kronikos, nes ji, būdavo, pasiima visą ryšulį numerių į autobusą, atsisėda ir ramiausiai užmiega: galėtum iš jos tą ryšulį ir pavogti. Ji nežinojo, kas yra baimė. Ramiai, nesijaudindama eidavo į KGB tardymus. Šito gero jai kliuvo per akis: juk buvo kun. A. Svarinsko šeimininkė, o ten ramybės niekada nebuvo: kratos, tardymai, vietinės valdžios vizitai dėl administracinių nuobaudų ir t.t. Visada būdavo įsisegusi kryželį ir mažytę trispalvę vėliavytę, kurią išnešiojo iki Atgimimo. Jeigu reikėdavo ką nors kur nors staiga pasiųsti, buvo siunčiama ses. Monika. Kai 1974 m. areštavo N. Sadūnaitę, tai pirmiausia į Simną Kronikos perspaudinti važinėdavo Monika Gavėnaitė. Taip ji išdirbo apie metus, kol aš ją pakeičiau.

Dar noriu paminėti ses. Bronę Vazgelevičiūtę, kuri ypač sielojosi dėl mūsų Tautos ir Bažnyčios. Ji buvo nesulaikoma: eidavo kur sunkiausia, pavojingiausia. Kai Vilniuje reikėdavo susitikti su užsieniečiais, irgi dažniausiai eidavo ji. Manęs neleisdavo. Kun. A. Svarinskas sakydavo:

Kai reikėdavo, ji ir man būdavo tarsi priedanga, ginklanešė. KGB irgi, matyt, numanė apie jos darbus: kartą gatvėje praeivis taip trenkė jai į paširdžius, kad ji vos gyva atslinko iki Šv. Mikalojaus bažnyčios. Kitą kartą bandė ją sučiupti Žalgirio gatvėje ir gal kur nugabenti, primušti, o gal ir nužudyti, bet ji šoko į gatvės vidurį, tarp mašinų, ir taip pavyko pasprukti. Panašiai yra buvę ne vienai iš mūsų.

Paminėtinas kun. Juozas Zdebskis, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Kai buvo areštuotas kun. S. Tamkevičius, su kun. J. Zdebskiu būdavo dažnai tariamasi įvairiais Kronikos klausimais. Jis paaiškindavo, duodavo vertingų patarimų, pateikdavo žinių, pavėžėdavo, kur reikėdavo, padėdavo, kuo tik galėdamas. Talkino perduodant Kroniką ir į Vakarus. Jo įnašas milžiniškas.

Dar iš didžiųjų padėjėjų, globėjų ir rėmėjų pažymėtinas vysk. Julijonas Steponavičius. Kai nuvažiuodavau pas jį (kun. S. Tamkevičiaus ar J. Borutos siųsta, o kartais ir pačiai prireikus), jis apie viską išklausinėdavo, viskuo domėdavosi, rūpindavosi. Visi numanėme, kad esame sekami slaptojo klausymosi įtaisais iš butų, todėl kalbėdavome labai tyliai. Ekscelencija kalba, kalba tyliai ir neiškenčia: kad pasakys ką nors garsiai!..

Jis mums buvo didžiausias autoritetas: kai būdavo kas nors neaišku, paskaitai tą vietą, paaiškini jam, ir jis visuomet savo nuomonę pasakydavo tvirtai ir aiškiai:

Kadangi dažnai tekdavo važiuoti į Kybartus ir beveik visada veždavausi kokius nors straipsnius ar žinias, kartą viena senutė panorėjo mane palydėti į autobusų stotį Kaune. Kai eidavau viena, stengdavausi nesidairyti:

- Gal pasivaideno, gal netiesa?.. Ne, daugiau manęs niekas nelydės: kai einu viena, ramiau - nesidairau ir nieko nematau.

Vis dėlto vienąkart nutariau stebėti, ar neseka. Reikėjo važiuoti iš savo namų (Vilniuje, Kalvarijų g.) į Kybartus. Ateinu į Putnos (dabar Šatrijos) stotelę ir laukiu troleibuso į stotį. Buvo dienos vidurys, stotelėje vos keletas žmonių. Peržvelgiu juos: nieko ypatingo nematau. Krito į akis viena moteris su krepšeliu rankoje, tarsi išsiruošusi į parduotuvę.

- Palauksiu visų troleibusų, kurie čia pravažiuoja, ir pažiūrėsiu, ar lips ji į kurį, - pagalvojau viena sau. Pravažiavo visų maršrutų troleibusai, ji nelipo nė į vieną. Kai atvažiavo dar vienas penkto maršruto troleibusas (važiuojantis į stotį), aš įlipau. įlipo ir ji. Troleibuse buvo labai mažai žmonių. Ji įlipo pro galines duris, klest ir atsisėdo laisvoje sėdynėje. Tačiau iš paskos dar kažkas įlipo ir atsisėdo iš krašto, užtverdamas ją. Įlipau ir galvoju:

Kai troleibusas nusileido į pakalnę ir sustojo Žalgirio stotelėje, aš šmurkšt ir iššokau iš troleibuso. Ji kaip šoko pro tą šalia jos sėdintį žmogų, kaip puolė pro duris... net į šalia gatvės stovinčio namo sieną atsitrenkė. O aš išlipus stoviu ant šaligatvio krašto ir laukiu. Kai tik visi išlipo ir norintys važiuoti įlipo, prieš užsidarant troleibuso durims, aš vėl šmurkštelėjau atgal į troleibusą, ir durys užsivėrė. Troleibusui pajudėjus žiūriu į ją, kokia bus reakcija? Su baisiu pykčiu ir apmaudu ji kad spjovė į šalį!.. Aišku: praganė sekamąją...

Kitą kartą vidury dienos su visa Kronikos naujo numerio medžiaga važiavau iš Kybartų į Simną. Kybartuose įlipau į autobusą Vištytis-Vilnius. Žmonių buvo nedaug, ir aš nuėjau tolėliau, į autobuso galą. Kaip paprastai, tokiais atvejais būni budrus: važiuoji, meldiesi ir... kažko lauki. Dėl savęs - bala nematė, bet dėl kitų, kurių atsiųstą informaciją vežiesi, neramu. Truputį pavažiavus, jau už Vilkaviškio, civiliai vyriškiai stabdo mūsų autobusą su kelių milicijos lazdele. Vairuotojas pradėjo labiausiai burnoti:

Bet sustojo. Kai atidarė duris, vyriškiai paprašė jį išlipti ir persimetė su juo keliais žodžiais. Ir rimo, nurimo vairuotojas, it vandens į burną prisisėmęs. Aha, saugumas, - manau sau. Kadangi esu mažo ūgio, o sėdynės aukštos, pasislinkau žemyn, kad manęs nematytų. Nuo lauko pusės prisidengiau lango užuolaidėle. Vyrai įlipo į vidų, apsidairė, bet manęs negalėjo pastebėti. Sėdžiu, laukiu ir galvoju: Matė ar nematė? Mane ar kitą čia gaudo? Bet kad gaudo, abejonių nėra... Savijauta buvo nekokia. Pagaliau autobusas pajudėjo...

Atvažiavome į Marijampolę (tuomet Kapsukas), ir matau: tarp stoties ir tos vietos, kur sustoja autobusas, stovi milicijos mašina. (Tada buvo kita autobusų stotis, ir autobusas privažiuodavo prie pat stoties durų.) Man ir blusos apmirė. Dabar, Dievuli, tai gelbėk, nes, ko gero, jau laukia... Kaip paprastai, prieš išlipdama truputį pakeičiau savo išvaizdą ir einu. Išlipti reikia, niekur nedingsi. Kai visi žmonės išlipo, aš paskutinioji iššokau ir pro vairuotojo pusę tuojau šmurkštelėjau už autobuso... Toliau man reikia eiti į taksi stovėjimo stotelę, kuri yra prie pat autobusų stoties, nes autobuso į Simną jau nėra. O jeigu jie manęs laukia?! Pavaikščiojau, pavaikščiojau tolėliau nuo stoties ir atėjau į stotelę. O ten žmonių eilė... Nieko nepadarysi - reikia laukti... Bet Dievas saugojo: palaukiau eilėje, sėdau į taksi ir nuvažiavau į Simną. Taip ir liko neaišku tada: manęs ieškojo ar ne manęs. Ačiū Dievui...

Dabar, kai prisimenu tą darbą, pavojų ir atsakomybę, pajuntu, koks Viešpats galingas: Jis moka pasinaudoti paprasčiausiais įrankiais, kad įvykdytų savo darbą. Dievas žmogaus niekada nebando virš jėgų: iš žmogaus reikalauja tik tiek, kiek jis gali pakelti. Gal dėl to ir mane apsaugojo nuo KGB kamerų ir gulagų? Ir jeigu galėjau dirbti Kronikoje, tai turbūt Viešpats pasirinko mane tik dėl to, kad įrodytų, jog tai buvo Jo valia ir Jo darbas, nes įrankis tikrai buvo prastas...

Viskas jau praeityje. Liko labai mieli šilti prisiminimai. Mes tada žinojome, kad niekas net iš artimųjų nė nenutuokia, ką dirbame, ir kad šitą žinojimą nusinešime į Amžinybę, todėl buvo tokia gryna, tikra, savimaršiška intencija: tik dėl Dievo, dėl Tėvynės...

Ir šiandien, išgirdus kokio asmens nusiskundimą, kad už kokį gerą darbą ar už kalėjimus jis likęs nepagerbtas, šitas skundas kažkokiu disonansu nuskamba mūsų buvusiai intencijai. Tada viskas buvo tikriau ir gryniau... Vienam Dievui garbė, jeigu Jis per mus ką gero padarė.

Religinio pasipriešinimo pakopos 1968-1973 m.

Po uolaus ateisto Nikitos Chruščiovo nušalinimo nuo valdžios 1964 m., Sovietų Sąjungoje pradėjo silpnėti oficialioji antireliginė propaganda. Tačiau iš esmės tai tebuvo taktikos pakeitimas: tiesmukišką N. Chruščįovo kovą su „religiniais prietarais“, uždarinė-jant ir griaunant bažnyčias bei cerkves, pakeitė ne mažiau žalingos administracinės priemonės. Tai buvo klierikų skaičiaus vienintelėje Lietuvos kunigų seminarijoje mažinimas, KGB agentų į ją infiltravimas, draudimas katekizuoti vaikus ir jiems dalyvauti patarnaujant liturginėse apeigose. Kita vertus, ateistinės valdžios nurodymus vykdantys žurnalistai ir dvasininkai turėjo skleisti užsieniui melagingą informaciją apie tikrąją Bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje, - sudaryti teigiamą religinės būklės vaizdą.

Savaime suprantama, kad su tokia padėtimi sąmoningi tikintieji negalėjo taikstytis, todėl pradėjo bręsti religinė rezistencija. 1968-1973 m. dalis kunigų ir pasauliečių katalikų Lietuvoje perėjo trijų kokybių pasipriešinimo pakopas: kompensacinę, išviešinamąją ir disidentinę.

Kompensacinė pasipriešinimo fazė buvo ne juridinė, bet grynai religinė, pasireiškianti ne protestavimu, bet religinio sąmoningumo ugdymu: slaptu vaikų katekizavimu, uždaromis rekolekcijomis, aktyviu šventųjų vietovių lankymu, kunigų nelegalų rengimu ir religinės literatūros platinimu. Šis religinis aktyvumas labai sustiprėjo 1968 m., visai nepriklausomai nuo tų antikomunistinių politinių ir disidentinių procesų, kurie tuo metu vyko Čekoslovakijoje ir Rusijoje. Lietuvoje ėmė rastis nelegalių religinės literatūros dauginimo židinių, vienas nuo kito nepriklausomų ir bažnytinės vyresnybės neorganizuojamų. Tai buvo tartum ta gyvoji žolė, kuri visoje Žemėje išdygo trečiąją pasaulio kūrimo dieną, veikiama kuriamosios Dievo Dvasios. Tuo metu tarp kunigų ir pasauliečių pradėjo įsigalėti suvokimas ir nuostata, kad Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių.

1967 metų pabaigoje Kauno rajono kolūkio Kelias į komunizmą felčerio Pauliaus Petronio užsakymu Kelmės ir Šilalės spaustuvių linotipininkas Steponas Girčius surinko maldynėlio Jėzus ir aš bei vysk. Kazimero Paltaroko Tikybos pirmamokslio linotipinius rinkinius. Be to, jis padarė spausdinimo staklių brėžinį. Pagal šį S. Girčiaus brėžinį P. Petronio rūpesčiu Salininkuose (Vilniaus r.) Jonas Stašaitis pagamino spausdinimo stakles ir savo namų rūsyje išspausdino maldynėlio bei katekizmo pirmąją laidą - 1000 egzempliorių. Vėliau P. Petronis parengė maldynėlį Aukštyn širdis. Buvo įrengta ir daugiau spausdinimo staklių įvairiose Lietuvos vietovėse: Vilniuje - 4, Kaune - 4, Zapyškyje - 1, Viršužiglyje - 1, Vaišvydavos miško eiguvoje - 1, Kaišiadorių rajone - 2. Daugelyje vietų dirbo tų knygelių įrišėjai: Kaune - 6, Vilniuje - 1, Šlienavoje - 4, Plungėje - 1, Kupiškyje - 1. Leidėjai savo knygeles pardavinėdavo labai pigiai - pagal savikainą, vidutiniškai po 1 rublį už egzempliorių. Tačiau spekuliantai-perpardavinėtojai knygelių kainas padidindavo 4-5 kartus. Šis platintojų nesąžiningumas leidėjus slėgė ne mažiau negu sovietų valdžios grėsmė.

1969 m. Žemaitijoje milicijos sulaikytas platintojas P. Petronį išdavė, ir šiam teko slapstytis. Jis visiškai atsidėjo knygelių leidybai. Kunigo J. Zdebskio rūpesčiu P. Petronis apsigyveno prie Kapčiamiesčio, Monikos Žaltauskaitės sodyboje. Čia jis įsirengė stakles matricų gamybai, parašė vadovėlį katechetams Jaunos sielos religinis auklėjimas, pamokslų rinkinį, gegužinių pamaldų knygelę.

1967 m. Kaune radijo inžinierių Algio Palioko ir Jono Gudelio rūpesčiu pavyko įsidarbinti Žemprojekte spausdintoju su rotaprintu. Šie inžinieriai parengė Tihamer Totho knygelės Jaunuolio būdas maketą, Žemprojekto darbininkė Janina Gudelytė su ERA padarė maketo kopijas ant folijų, o man atiteko visa tai išspausdinti rotaprintu 3000 egzempliorių. Ses. Monika Gavėnaitė ir kitos seserys pasirūpino knygelių įrišimu ir platinimu. Tuo metu vienoje spaustuvėje buvo nelegaliai išspausdinta apie 200 puslapių kišeninio formato Gonzagos de Fonsekos knyga Marija kalba pasauliui. Vėliau išspausdinau sutrumpintą katekizmą (apie 500 egz.).

Žemprojekto kadrų skyriaus darbuotojai susidomėjo mano politine praeitimi, todėl teko iš to darbo išeiti. Nuo to laiko ėmiausi vien nelegalios knygų leidybos. 1969 m. Raudondvaryje pas kunigo Jono Lauriūno SJ seserį Ievą Laurusevičiūtę kartu su A. Palioku ir J. Gudeliu įrengėme jų sukonstruotą bei pagamintą ERĄ ir padauginau J. Girniaus straipsnį Lietuviškojo charakterio problemos, filosofinį veikalą Žmogus be Dievo, A. Maceinos knygas Niekšybės paslaptis, Jobo drama, Dievo Avinėlis, P. Gaidamavičiaus filosofinę knygą Milžinas, didvyris, šventasis ir kt. 1969 m. rudenį ERĄ perkėlėme į Kauną (XIV Kranto g. 23) pas Mariją Vilkaitę. Ten buvo padauginta kun. St. Ylos Ateitininkų ideologija, Moderni mergaitė ir kt. 1970 m. ta pati ERA buvo perkelta į Aukštuosius Šančius pas Augustiną Jaugelį, kurio namų palėpėje literatūrą daugino jo brolis Virgilijus. Aš tuo metu įsitraukiau į P. Petronio suorganizuotą maldynų spausdinimą J. Levandrausko sodyboje, prie Zapyškio. 1971 m. pavasarį Juozas Gražys sutiko priimti ERĄ į savo butą Kaune (Kalniečių g. 113). V. Jaugelis ten pervežė aparatą ir kelis mėnesius dirbo. Vėliau tais pačiais metais aš vėl perėmiau ERĄ ir tame name dirbau iki 1973 m. pavasario. Techninių medžiagų atnešdavo J. Gražys, kopijavimui tinkamo popieriaus ieškodavo E. Martinaitienė, literatūrą išnešdavo ir įrišimu rūpinosi ses. M. Gavėnaitė, knygas platindavo kun. J. Bukauskas, kuriam tuo metu priklausė ERA. Jis dažniausiai ir užsakymus pateikdavo. Ten padauginta daug įvairių knygų: St. Ylos Žmonės ir žvėrys, L. Evely Visi mes broliai, A. Maceinos Didieji dabarties klausimai, enciklika Humanae vitae, J. Gliaudos Simas, F. Lelioto Gyvenimo problemos sprendimas, St. Kairio Tau, Lietuva, Simo Kudirkos teismo proceso aprašymas, Lietuvoje parašyta apysaka apie pokario katalikų šeimos gyvenimą Danguolės laimė ir kt.

Kartais tekdavo išvažiuoti į Maskvą pas pažįstamus disidentus, jiems nuveždavau aktualesnės informacijos iš Lietuvos gyvenimo, o iš jų gaudavau mums tinkamos literatūros. Vieną tokią aktualią knygą - istoriko R. Medvedevo Beprotybės klausimas (Kto sumašedšij?) išvertė Juozas Urbonas, mašinėle perrašė Janina Lumbienė, o man teko suredaguoti įžangą ir padauginti. 1971 m. rudenį atsirado garsusis Memorandumas SNO Generaliniam sekretoriui K. Valdhaimui, kurį pasirašė 17 000 Lietuvos gyventojų. Tuos parašus taip pat teko nukopijuoti su ERA ir pačiam juos nuvežti Maskvos disidentams.

Kalniečių gatvėje su ERA buvo dirbama iki 1973 m. pavasario. Vienas iš paskutinių čia padaugintų leidinių buvo Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai TSRS užsienio politika 1939-1940. 1973 m. vasarą ERĄ perdaviau R Petroniui ir ją sumontavau Ežerėlio gyvenvietėje pas A. Patriubavičių. Čia A. Patriubavičius padaugino po 20 egz. LKB Kronikos 6 ir 7 numerių, kopijavo knygas Danguolės laimė ir Dievas šiandien. Kitą ERĄ P. Petronio užsakymu įsigijo Vytautas Vaičiūnas. Ją 1973 m. rudenį sumontavome Kauno rajono Šlienavos kaime pas Kazį Gudą. Tuo metu su J. Gudeliu gaminome portatyvinį ERA modelį.

1973 m. J. Stašaitis sumontavo rotatorių ir kartu su V. Jaugeliu daugino LKB Kronikos 6-ąjį numerį bei paruošė vaškuotes Alf. Grauslio knygos Ieškau Tavo Veido gaminimui, tačiau darbą nutraukė lapkričio mėnesį prasidėjusios kratos.

1973 ll 20 buvo suimtas spaustuvės darbininkas Boleslovas Kulikauskas, kuris P. Petronio užsakymu spausdino maldaknyges Sveika, Marija ir Melskimės. Šriftą jis gaudavo iš Jono Ivanausko. B. Kulikauskas (jau antrą kartą) buvo nuteistas trejiems su puse metų griežtojo režimo lagerio, o J. Ivanauskas -trejiems metams. 1973 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais KGB įvairiose Lietuvos vietose atliko keliasdešimt kratų, penkis žmones areštavo, šimtus tardė ar apklausinėjo. Buvo konfiskuoti 2 aparatai ERA, daug rašomųjų mašinėlių, keletas namudinių spausdinimo staklių.

Antroji - išviešinamoji katalikų judėjimo pakopa - tai religinės diskriminacijos faktų skelbimas. 1970 m. buvo užmegzti ryšiai su Maskvos disidentais, leidusiais Einamųjų įvykių kronikų (Chronika tekuščich sobytij). Pirmoji 1970 m. jiems perduota informacija buvo apie vilkaviškietės mokytojos Onos Brilienės atleidimą iš darbo už tikėjimą ir religinę praktiką. Tų pačių metų rudenį buvo perduota informacija apie kun. A. Šeškevičiaus SJ suėmimą. Vėliau maskviečiams siųsdavome ne tik atskiras žinutes, bet ir Lietuvos tikinčiųjų pasirašytus prašymus, tarp jų - Memorandumų SNO (JT) Generaliniam sekretoriui, apie kurį Vakarų šalių informavimo priemonės pranešė 1972 m. pradžioje. Galutinai šis - išviešinamasis tikinčiųjų pasipriešinimo būdas įsigalėjo 1972 m. kovo mėn., kai pradėjo reguliariai eiti LKB Kronika.

LKB Kronikos pasirodymas sužadino kai kurių tautiškai ir politiškai sąmoningų inteligentų ambicijas. Jau 1973 metų pradžioje susibūrė grupė kauniečių kraštotyrininkų, ketinusių išleisti pogrindinį leidinį Naujasis varpas. Tačiau tų pačių metų kovo mėnesį buvo areštuoti ir vėliau nuteisti Š. Žukauskas, A. Sakalauskas, I. Rudaitis, V. Povilionis ir A. Mackevičius - už antitarybinę agitacijų ir propagandų.

Dar 1971 m. pabaigoje prasidėjo trečioji - disidentinė katalikų pasipriešinimo fazė. Tai buvo ne tik nelegalus informacijos skleidimas, bet ir aktyvūs vieši pareiškimai bei veiksmai, kuriais buvo reiškiamas protestas dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo. Nuo 1971 m. rugsėjo iki gruodžio pabaigos aukščiausiems sovietų valdžios pareigūnams Vilniuje ir Maskvoje buvo išsiųsti 6 grupiniai pareiškimai dėl kunigų ir vyskupų persekiojimo, kuriuos pasirašė: 1971 08 29 - 350 žmonių iš Prienų, 1971 09 12 - dar 2010 prieniškių, 1971 09 26 - 1190 Santaikos parapijos tikinčiųjų, 1971 12 11 - 1344 raseiniškiai, 1971 12 24 - 47 Vilniaus arkivyskupijos kunigai, 1971 m. pabaigoje - 134 Panevėžio vyskupijos kunigai.

Savaime suprantama, kad kiekviena nauja tikinčiųjų pasipriešinimo pakopa nė kiek nesumažindavo ankstesnių pakopų ar kitų sričių veiklos - nei informacijos skleidimo, nei vaikų katekizavimo, nei religinės spaudos platinimo. Represiniai sovietų veiksmai kaskart žadino atitinkamą tikinčiųjų atoveiksmį, ir tai buvo visai naujas reiškinys Lietuvos Katalikų Bažnyčioje.

Darbas LKB Kronikoje

1972 m., pasitaręs su kun. S. Tamkevičiumi, sutikau redaguoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Žinutės būdavo nors aktualios, bet labai nevienodos kokybės. Reikėdavo sklandžiai, aiškiai, suprantamai išdėstyti faktus, pagalvoti, kas reikšminga, ko galima atsisakyti. Man teko rūpintis, kad žinių kalba būtų taisyklinga ir tiksli. Pačią informaciją rinkdavo kun. Sigitas. Tačiau toks darbas buvo labai neracionalus ir neatsargus: jis medžiagą surenka, veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža pas mane dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų Kronikos egzempliorių... Toks dažnas siuvimas iš Simno į Kalniečių* gatvę Kaune ilgai negalėjo tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB tuomet dėjo daug pastangų nustatyti mano darbo vietą ir pobūdį. Bendrabutyje J. Basanavičiaus gatvėje, kur gyvenau su šeima, sekimui buvo užverbuoti kaimynai. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių gatvėje buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be „uodegų“, tekdavo sugaišti po pusę dienos ar nakties. Negalima buvo laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko atsikratyti „uodegų“, kelionę prie EROS kartais turėdavau nutraukti ir grįžti namo. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute neišeinant tekdavo išbūti ir po keletą mėnesių. Maisto parūpindavo J. Gražys. Kalniečių gatvės 113-ame name buvo padauginti po 100 egzempliorių pirmieji penki Kronikos numeriai. Juos visus, kaip ir daugelį kitų brošiūrų, įrišo J. Gražys.

* Namas Kalniečių g. 113 buvo įformintas Vilhelmo Semaškos-Semaškevičiaus vardu, o tikrasis savininkas buvo Juozas Gražys.

Tačiau darbas su EROS tipo kopijavimo aparatais buvo nelabai produktyvus, spaudiniai nė iš tolo negalėjo patenkinti visos Lietuvos poreikių, kartu nepateisino dedamų pastangų ir rizikos. Visos mūsų ir kitų žmonių žinioje esančios kopijavimo ir spausdinimo priemonės negalėjo atlikti svarbiausio uždavinio - kompensuoti tos milžiniškos žalos, kurią per žiniasklaidą bei mokyklas skleidė sovietiniams pavergėjams parsidavę propagandistai: „filosofai“, rašytojai, mokytojai ir visi kiti totalinio mulkinimo mašinos sukėjai.

Kronikos balsas buvo labiau gynybinis: ji garsino Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus ir apeliavo į laisvojo pasaulio tautų sąžinę. Tai šiek tiek drausmino komunistus ir drąsino tikinčiuosius, bet negalėjo patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektualių poreikių. Todėl iš pradžių kaip atsvarą komunistiniam melui reikėjo išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją, marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę, svarbiausius lietuvių filosofų veikalus, geriausias lietuvių išeivijos knygas, Rusijos disidentų knygas, jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui -sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų. Aišku, tam reikėjo gerų materialinių sąlygų.

Kartu su V. Jaugeliu pradėjome ieškoti vietų tokioms pogrindžio spaustuvėms įrengti, tačiau 1973 11 19 prasidėjo kratos ir įtariamų Kronikos leidėjų areštai. Į bendrabučio kambarį Basanavičiaus gatvėje Kaune, kur tuo metu gyvenau, atėjo būrys čekistų, vadovaujamų ginkluoto kpt. Juozo Marcinkevičiaus. Kratos metu buvo paimtos religinio turinio knygos ir užrašai, tarp jų neseniai išversta Lellot knyga Gyvenimo problemos sprendimas (ji buvo parengta kopijuoti ERA). Jokių nusikalstamos veiklos įkalčių čekistai nerado, todėl Kauno KGB būstinėje tardytojų grupės vadovas J. Marcinkevičius nurodė, jog arešto pretekstas - kad gyvenu svetima - Pluiros pavarde. Iš tikrųjų tokią pavardę turėjo mano šeima, o aš iš viso jokių dokumentų neturėjau, todėl šiuo atveju milicija nebent galėjo skirti piniginę baudą.

Pirmieji tardytojų klausimai parodė, kad juos domino tiktai Kronikos leidyba. Nemačiau reikalo atsakinėti į čekistų klausimus, todėl tardymai trukdavo neilgai - nebuvo ką protokoluoti. Kai įžūlaus elgesio tardytoją J. Marcinkevičių pakeitė gudresnis T. Lazarevičius, padėtis nepasikeitė - į klausimus vis tiek neatsakinėjau. T. Lazarevičius pagrasino, kad teismas man paskirs tokią bausmę, kokią gaus visi kiti suimtieji kartu paėmus. Ir iš tiesų po 7 mėnesių Lietuvos SSR Aukščiausiojo teismo teisėjas A. Bataitis, reikalaujant prokurorui J. Bakučioniui, nuteisė 8-erius metus kalėti griežtojo režimo lageryje, o visų kitų tuo metu teisiamųjų bausmių suma irgi buvo 8-eri metai. Buvome kaltinami pagal tuometinio baudžiamojo kodekso 68 str., t. y. sistemingu antitarybinės agitacijos ir propagandos skleidimu, nors nei prokuroras, nei teisėjas neturėjo jokių įrodymų tokiam kaltinimui. Jie patys teisinio vaidinimo metu padarė mažiausiai 8 baudžiamojo proceso pažeidimus. Už nusikaltimą, bylos fabrikavimą jie turėjo būti teisiami, tai savo kalboje ir pasakė V. Jaugelis: Jums reikėtų sėdėti nusikaltėlių suole, o mes turėtume jus teisti.

Kalėdamas 36-ame Permės lageryje, po metų per pasimatymą su žmona sužinojau, kad Kronika ir toliau gyvuoja. Po pasimatymo čekistas Kronbergas paklausė, ar nenorėčiau grįžti namo ir jeigu taip, tai galėčiau grįžti. Kadangi areštai ir teismai Kronikos nesunaikino, todėl netiesiogiai man buvo siūlomas abipusiai naudingas Judo sandėris. Kad panašūs siūlymai daugiau nesikartotų, atsakiau trumpai: Nenoriu grįžti.

Nors 1973 m. pabaigos kratos ir areštai Lietuvoje sunaikino daug nelegalių literatūros dauginimo taškų, bet buvo ir stiprus impulsas atsirasti naujiems leidiniams. Pirmoji LKB Kronikos leidėjų grupė buvo nuteista 1974 m. gruodžio mėn., o 1975 m. jau ėjo ne vienas, bet trys nelegalūs periodiniai leidiniai, 1976 m. - 5, 1977 m. - 6, 1978 m. - 8, 1979 m. -12. Atitinkamai didėjo bendras pogrindyje išleidžiamų numerių skaičius: 1974 m. išėjo 6 numeriai, o 1975 m. - 10, 1976 m. - 18, 1977 m. -24, 1978 m. - 31, 1979 m. - 47. Taip pat proporcingai didėjo ir bendras pirmųjų egzempliorių puslapių skaičius: 1974 m. buvo išleista 250 puslapių, o 1979 m. visi numeriai sudarė 2800 puslapių, t. y. per 5-erius metus - nuo 1974 m. iki 1979 m. pogrindinė savilaida padidėjo apie 10 kartų. Dar ir šiandien nėra surinkta išsami informacija apie kiekvieno periodinio pogrindinio leidinio tikslią išėjimo datą, apimtį, numerių ir egzempliorių skaičių, egzistavimo periodą, taip pat apie svarbiausius tų leidinių leidėjus, bendradarbius ir platinimo būdus. Nėra atlikta šio fenomenalaus leidybos reiškinio ir laikotarpio istorinė bei psichologinė analizė, o tai padėtų atskleisti, kodėl 1987-1990 m. taip aktyviai sujudo politinės jėgos, siekusios atkurti laisvą Lietuvos valstybę.

Purus žvirbliukas Viešpaties rankoje

1970 m., kai už vaikų katekizavimą buvo suimtas kun. Antanas Šeškevičius, kiek vėliau kunigai Juozas Zdebskis ir Prosperas Bubnys, išgyvenau didelį dvasios sukrėtimą. Jų laikysena, elgesys teisme ir prisiimtas kryžius bylojo, kad ir aš, ir kiti negalime likti abejingi persekiojamai Tiesai, kad turime padaryti viską, ką galime.

Prisimenu, kai Vilniuje, vėliau Svėdasuose slaugiau sunkiai sergantį kanauninką Petrą Raudą, pasirodė pirmasis Kronikos numeris. Pamačiau, kaip kan. P. Rauda džiaugėsi pasirodžiusia Kronika. Kartu jo veide mačiau ir nerimą, kad už Kroniką reikės skaudžiai mokėti: ne vienas bus terorizuojamas, eis į kalėjimą. Kai besidžiaugdama pasakiau, kad laimingi tie, kurie už tiesą eis kentėti, kad idėja nieko neverta, jei nėra norinčių už ją aukotis, kanauninkas tik palingavo galvą ir pasakė, kad nežinau, ką kalbu: kančia visada yra išbandymas ir ne vienas gali palūžti. Ir vis tiek tada visi buvome labai laimingi, tvirtai tikėjome, kad Dievas padės.

1974 metų ankstyvą pavasarį, mirus kan. P. Raudai, grįžau į Vilnių. Vieną dieną į namus užėjo kun. J. Zdebskis (jis buvo vienuolijos, kuriai priklausiau - Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo tarnaičių seserų kongregacijos - dvasios vadas, dažnai vadovaudavo metinėms rekolekcijoms) ir paklausė, ar nesutikčiau perrašinėti ir platinti Kroniką. Aš labai apsidžiaugiau, kad man, tokiai žioplai, siūlo, ir, kaip žmonės sako, visom keturiom sutikau. Prieš išeidamas kun. J. Zdebskis perspėjo, kad vienintelis atlygis už darbą - kalėjimas: jeigu KGB pagaus, nepaglostys. Ir pasiteiravo, ar neišsigandau. Į klausimą atsakiau klausimu:

Kroniką perrašinėjau ir platinau su kita kongregacijos seserimi Brone Kibickaite. Dirbdavome Vilniuje, valdiškuose butuose, pas žmones, kurie nebuvo KGB įtariami, kurių namo sienos storesnės ir todėl mažesnis girdimumas, geri kaimynai. Beveik visada rašydavome naktį, nes dieną reikėdavo dirbti valdiškuose darbuose. Beje, šiuo atžvilgiu turėjau neblogą darbą - dirbau budėtoja kas ketvirtą parą. Taigi laiko Kronikos dauginimui užtektinai. Viena garsiai diktuodavome, kita rašydavome. Viską, ką per naktį perrašydavome, rytą išsinešdavome.

Tų pačių metų rugpjūčio 27 dieną, po nepilno pusmečio nuo darbo pradžios, mane areštavo. Tada mes perrašinėjome 11-ąjį Kronikos numerį. Pirmą kartą rašiau savo bute! Tardymas KGB izoliatoriuje truko 10 mėnesių. Kadangi nesijaučiau kalta, nusprendžiau neatsakinėti į tardytojo klausimus. Atsisakydama duoti parodymus stengiausi atsiriboti nuo KGB daromo nusikaltimo - persekioti tiesą ir tuos, kurie už ją kovoja. Man tada buvo labai aišku, kad tik taip, o ne kitaip turiu elgtis. 1975 m. birželio 16-17 d. įvyko teismas, mane nuteisė 3-ejiems metams lagerio ir tiek pat tremties. Bausmę atlikau viename iš garsiausių Mordovijos lagerių Baraševe, o tremtį - Krasnojarsko srity, Bogučianuose. Tardymo metu saugumiečiai prašė pademonstruoti, ar greitai rašau rašomąja mašinėle. Atsisakiau, sakydama, kad dabar nėra jokio reikalo rašyti. Grįšiu po šešerių metų ir tada vėl dauginsiu Kroniką.

Beje, negaliu nepaminėti ses. Bronės Kibickaitės. Tik grįžusi iš tremties sužinojau, kad ji visą mano kalinimo laiką daugino Kroniką. Pasak jos, stengėsi dirbti ir už mane, ir už save. Spausdino Vilniuje, mūsų bute, kuris buvo sekamas. Gana dažnai jame nekviesti apsilankydavo saugumiečiai, ji pati buvo tardoma, visaip gąsdinama. Išeidama iš namų kalkę ir perrašytus puslapius paslėpdavo koridoriuje, kur stovėjo sena nerakinama spinta: namo gyventojai į ją dėdavo nereikalingus stiklainius... Dirbdama tokiom aplinkybėm, ji parodė neeilinę drąsą, tai buvo beveik šimtaprocentinė rizika.

Grįžusi iš tremties, stengiausi ištesėti saugumiečiams duotą pažadą ir gana greitai įsitraukiau į seną darbą - dauginau, platinau, teko padėti redaguoti, ieškojau kelių, kaip nufotografuotą Kroniką persiųsti į Vakarus. Tai truko beveik pusantrų metų. 1982 metų lapkritį buvo aišku, kad man fabrikuojama nauja kriminalinė byla, todėl pradėjau slapstytis, - o gal pavyks kurį laiką dar padėti Kronikai... Dievui saugant, dar metus padirbėjau. Pirmaisiais slapstymosi metais beveik visus Kronikos numerius veždavau į Maskvą. Ten ją perduodavau rusų disidentams, o šie įvairiais keliais, patys rizikuodami, siųsdavo toliau. Ačiū jiems. Vėliau į Lietuvą pradėjo atvykti daugiau užsienio turistų, kitų asmenų, todėl ir mano pagalba sumažėjo.

Iki Sergejaus Kovaliovo arešto (1974 12 27) labai patikimai į Vakarus nukeliaudavo jam perduoti Kronikos numeriai. Kad nekristume kagėbistams į akis, susitikdavome jo sūnaus Ivano ar kitame bute. Po jo arešto talkino sūnus ir labai kultūringa, maloni Sergejaus Kovaliovo žmona Liusė. Su jais mane supažindino kunigas (dabar arkivyskupas) Sigitas Tamkevičius.

Pasislapsčiusi vienus metus Lietuvoje, 1983 m., kai kartą nuvežiau į Maskvą Kroniką, Maskvos disidentai man pasiūlė apsigyventi vasarnamyje Pamaskvėje, visai šalia aukštųjų partijos ir KGB veikėjų vilų. Jie supažindino mane su savo bičiuliais, nuolatiniais tos gyvenvietės gyventojais. Tapau namų „sarge“, nes tie žmonės išeidavo į darbą. Kas du mėnesiai parvažiuodavau į Lietuvą apsidairyti, ar išėjusį naują LKB Kronikos numerį čia pavyko perduoti į Vakarus. Jei sužinodavau, kad Kronika dar neperduota, imdavau mikrofilmą ir veždavau į Maskvą. O ten jau buvo nusistovėję patikimi ryšio kanalai, per kuriuos ji pasiekdavo Vakarus.

Be minėtojo Kovaliovų šeimos kanalo, labai patikimas kelias buvo per vieną šeimą Cvetnoj bulvare. Žinojome, kad jie yra itin KGB sekami: jų bute buvo įtaisyta KGB slaptojo klausymosi aparatūra, ne kartą pas juos buvo daromos kratos. KGB tardydavo, grasindavo susidoroti, jų kaimynai, KGB informatoriai, apžiūrėdavo kiekvieną pas juos ateinantį ir išeinantį svečią. Nuėjusi pas juos beveik visai nekalbėdavau, o apie viską, ką norėdavau papasakoti, rašydavau lapelyje, kad negirdėtų KGB „ausys“. Tai žinojo ir KGB (ir tegul sau į sveikatą žino), bet tas būdas buvo vienintelis ir tikras likti KGB nesukontroliuojamiems. Pas juos palikta pogrindžio spauda irgi pasiekdavo Vakarus.

Dar vienas labai patikimas kelias buvo per vieną baptistų šeimą, atsisakiusią sovietinės pilietybės ir turėjusią teisę eiti į JAV ambasadą. Jie ta teise dažnai naudodavosi - tai į kokią filmo peržiūrą eidavo, tai su kuo susitikti, todėl turėjo daug gerų progų perduoti ir mūsų Kroniką.

Daug nuotykingų įvykių per tuos metus buvo. Ir visada jaučiau Gerojo Tėvo globojamą ranką - viskas išeidavo į gera. Tikrai, mano silpnumas yra mano stiprybė!

Kartą su pogrindine spauda vykau ne į savo pastovią gyvenamą vietą Pamaskvėje, o pas kitus pažįstamus. Žinojau, kad ir jie buvo KGB sekami. Atvažiavus į Maskvą, staiga šovė mintis, kad jei bus man reikiamas transportas, vyksiu ne pas juos, o pas kitus žmones. Transportas tarytum tyčia vėlavo, ir aš, vos atėjusi, tuoj pat išvažiavau. Nuvykau ten, kur nebuvau planavusi. Ir ką gi - vėliau sužinojau, kad kaip tik tuo metu aname bute manęs ieškojo milicija, tuos pažįstamus tardė, klausinėjo, ką žino apie mane...

Dievui padedant, net iš pat milicininkų panosės pavykdavo pabėgti. Kartą einant pas KGB persekiojamus pažįstamus, jų kaimynai - KGB informatoriai - pamatę mane koridoriuje, tuoj iškvietė miliciją. Atvažiavo jų mašina, bet aš spėjau persirengusi pabėgti. Kitą kartą sėdint bute šovė mintis - tuojau išeiti. Vos išėjau, atėjo milicija tikrinti buto gyventojų pasų, ko dešimtmečiais nebuvo darę...

Dar kartą, eidama nakvoti pas kitus pažįstamus, pamačiau gatvelėje stovinčius du milicininkus. Ne kartą sutikdavau ir matydavau stovinčius ar sėdinčius milicininkus - nieko, o šį kartą aiškiai supratau, kad jie manęs laukia. Į butą nėjau: atokiai atsistojau ir stebėjau juos. Paaiškėjo, kad tikrai jų manęs laukta: šeimininkus klausinėjo apie mane, tik aš tuo metu jau buvau toli nuo tos vietos.

Vargšai mano broliai kagėbistai ir milicininkai, kiek jie vargo su manim turėjo! Taip ieškoma Vilniuje ir visoje Sąjungoje trejus gerus metus kursavau tarp Vilniaus ir Maskvos. Michailo Gorbačiovo laikais ėmė Lietuvoje lankytis daugiau turistų iš Vakarų ir neretai pavykdavo Kroniką perduoti per juos. Tiesa, kartais ją tekdavo pavėžėti ir kitur.

Prisimenu, sužinojau, kad į Minską iš JAV atvyko t. Jonas Kidykas SJ. Jis į Lietuvą nebuvo įleistas. Apsistojo Minsko viešbutyje. Kronika buvo parengta kelionei, bet nebuvo per ką perduoti. Važiavau į Minską pati. Viešbutyje turėjau palikti savo pasą. Suradau t. Joną, perdaviau Kronikos fotojuostą. Raštu, kad KGB slaptojo klausymosi aparatūra neužfiksuotų mūsų pokalbio, paaiškinau, kaip ją pervežti į JAV, kad kratą jam gali daryti tik dalyvaujant JAV ambasados darbuotojams. Po to garsiai kalbėjomės apie eilinius įvykius ir kartu meldėmės. Išeidama iš viešbučio atsiėmiau pasą. Dievas padėjo, Kronika sėkmingai pasiekė Vakarus, nors kagėbistai t. Jonui išvykstant labai nuodugniai krėtė visus daiktus ir net kišenes.

Kitą kartą Kroniką teko perduoti per atvykusią tolimesnę giminaitę. Su ja viešai susitikdavau, net bendradarbiai perspėjo, kad nereikėtų per ją siųsti Kronikos, nes KGB labai detaliai jos daiktus tikrins. Bet kitos išeities nebuvo. Reikėjo rizikuoti. Taip pat raštu paaiškinau viešbutyje, kaip išvežti. Nepaisant kruopščių KGB kratų, Kronika nebuvo aptikta. Kelis kartus teko ir per kitus giminaičius perduoti, nors artimieji prašydavo to nedaryti... Mes, kaip sąmokslininkai, niekam neprasitarę, žinant tik Dievui, pabandydavome ir Dievas mus laimindavo - Kronika pasiekdavo Vakarus.

Kartą, kai mano sekimas buvo ypač sustiprintas, turėjau į Maskvą nuvežti Kroniką ir per tardymus ir kankinimus kagėbistų sudraskytus ir sukruvintus vysk. Vincento Borisevičiaus marškinius (juos man buvo atidavusi vyskupo sesuo Marytė Borisevičiūtė, mano Sutvirtinimo motina). Norėjau, kad kartu su Kronika ši relikvija pasiektų Vakarus. Jau turėjau nupirktą bilietą į Maskvą. Vakare išėjau iš namų Architektų gatvėje (Vilniuje) ir pastebėjau budinčias dvi KGB mašinas su sekliais. Kad nesulaikytų, prie pat namų sustabdžiau pravažiuojančią lengvąją mašiną, įšokau į ją ir nuvažiavau į miesto centrą. Mus sekė KGB mašina; antros nemačiau, gal atsiliko... Prie Lietuvos kino teatro, Trakų gatvės sankryžoje, sustabdžiau ir iššokau iš mašinos. KGB mašina pasiliko anapus kryžkelės šviesoforo, o aš nubėgau už buvusių kareivinių gatvele, kuria važiuoti draudžiama, kad atsiplėščiau nuo KGB seklių. Bet jiems draudžiamų ženklų nebuvo... Vos spėjau įbėgti į uždarytos Pranciškonų bažnyčios šventorių, išgirdau ūžiant jų mašiną. Sustoję ieškojo manęs, nes kiemas aklinai užtvertas, tik vieni varteliai, prie kurių budėjo jų komanda... Iš karto jie manęs nepastebėjo. Apšniukštinėję visus užkampius, grįžo ir staiga pamatė mane pasislėpusią nišoje prie vartų. Beliko naudotis jų metodais... Kagėbistai buvo trise, ir aš ėmiau juos barti, kam prikibo ir sekioja mane. Jie sumišo - nelaukė tokios reakcijos... Išbėgau į gatvę. Jie paskui mane. Įšokau į troleibusą, važiuojantį į stotį. Jie irgi. Supratau, kad, kaip visada, geležinkelio stotyje mane sulaikys, išlaikys milicijos poste, kol išeis traukinys į Maskvą...

Buvo jau po 22 val., todėl troleibuse keleivių nedaug. Garsiai paprašiau, kad kas nors palydėtų mane iki traukinio, nes kagėbistai jau kelintą kartą be orderio mane sulaiko. Žmonės atrodė išsigandę... Paėjau į troleibuso priekį. Už vairuotojo sėdėjo du jauni vyrai. Jie rusiškai paklausė, ką aš kalbėjau. Paaiškinau rusiškai ir paprašiau jų palydėti iki traukinio. Kagėbistai ėmė rusams aiškinti, kad aš psichinė ligonė. Paprašiau kagėbistų dokumentų - kokią jie turi teisę mane sulaikyti? Jie tylėjo.

Atvykus į stotį, tie du rusai mane lydėjo, o kabėgistai sekė iš paskos. Ėjau su jais aplink per tiltą, kad stotyje milicija nesulaikytų. Priėjus prie Maskvos traukinio, savo vagono palydovei parodžiau bilietą. Kagėbistai nesitikėjo, kad jį turiu. Padėkojusi geriems rusų tautybės vyrams, išdrįsusiems nepaklusti KGB, įsėdau į traukinį. Laimingai nuvažiavau ir viską perdaviau. Žinoma, ir Maskvoje teko keisti išvaizdą, kad neįkliūčiau. Dievas laimino, ir Kronika kartu su vyskupo relikvija pasiekė Vakarus. Kas žmogui neįmanoma, Dievui įmanoma!

Baimė yra natūralus žmogaus jausmas, ir aš jos turiu ne mažiau kaip kiti. Saugumas mokėjo žmones šantažuoti. Pusę metų mane gąsdino psichiatrijos ligonine, aiškino, kaip kankins. Būdavo, naktį pabundi ir klausai, kaip pravažiuoja mašina... Šiurpus jausmas... Esu buvusi psichiatrijos ligoninėje -bandžiau padėti iš jos ištrūkti kitiems žmonėms. Matyti joje vaizdai man padėjo labiau suvokti, kas yra pragaras.

Prisimenu, reikėdavo važiuoti į Maskvą. Ten jau susitarta ir laukia žmogus, o tave atvirai seka, seka tuos namus. Nejauku būdavo išeiti į gatvę, žengti pirmą žingsnį... Tokiais atvejais mane visada gelbėdavo mintis, kad esu Dievo rankose. Jis -Išmintis ir Meilė. Pasitikiu, Viešpatie, Tavimi, tebūnie Tavo valia. Sužadintas pasitikėjimas pašalindavo stresinę būseną.

Saugumo kameroje su savimi turėjau mažą paveiksliuką -vyro delne kuo ramiausiai tupi purus žvirbliukas. Tai man irgi padėdavo nukreipti mintį prie Dievo - Jis mane myli, manimi rūpinasi, žino, ko man reikia. Aš esu Jo rankose ir galiu jaustis kur kas saugiau nei tas žvirblelis. Toks pasitikėjimas grąžindavo ramybę... Ir iš tiesų aš niekada nejutau tokios dvasinės paramos ir šviesos kaip tuos 10 mėnesių saugumo izoliatoriuje, nors fiziškai ir moraliai dažnai buvo nelengva.

Galiu nuoširdžiai pasakyti - Dievas nerado žioplesnės už mane. Ir KGB žinojo, kad nesu susipažinusi su jokiom juridinėm gudrybėm. Jie jautė, kad nemažai žinau, ir buvo tikri, jog mane greitai prakalbins... Sakydavo: Ne tokius vyrus prakalbinom. Tai, kad per ilgus tardymo mėnesius nepavyko įvaryti baimės, palaužti, - ne mano nuopelnas. Turbūt čia tiktų prisiminti Šventojo Rašto mintį apie tai, jog Viešpats dažnai pasirenka mažus ir neišmanančius, kad sugėdintų išminčius...

Ses. N. Sadūnaitės į JAV perduotos jos knygos KGB akiratyje rankraštis

Aš ir saugume sakydavau: kuo blogiau man darote, tuo geriau man išeina. Pasodinot mane į kalėjimą ir taip išgarsinot Lietuvą. Už jokius pinigus aš tokios reklamos Lietuvai nebūčiau įstengusi padaryti. Slapstydamasi padėjau Kronikai ir parašiau atsiminimus. Laisvėje tikrai nebūčiau nė vienos knygos parašiusi!

Buvo tik didelis noras, kad pasaulis sužinotų, kas darosi čia, už geležinės užkardos. Norėjau, kad pasaulis sužinotų apie politinius kalinius, ypač apie rusų moteris stačiatikes (žinios iš Lietuvos ar Ukrainos vienaip ar kitaip prasiskverbdavo pro užkardą, o apie tas kalines ruses, žinojau, niekas kitas be manęs nepapasakos). Siunčiau tremtinių adresus su viltimi, kad gal kas nors padės moraliai ar materialiai. 1983 m. surašiau man žinomus faktus ir, pavadinusi KGB akiratyje, rankraštį kartu su Kronika perdaviau į Vakarus.

Antrąją knygą - Gerojo Dievo globoje - perdaviau 1987 m., prieš pat pakartotinį mano areštą. Rašiau priešokiais. Žinojau, kad jeigu Vakarų radijo stotys pradės cituoti, manęs KGB tikrai nepaglostys ir bausmė bus kur kas didesnė nei pirmąjį kartą. Aš tikiu, mes turime padaryti viską, ką galime, ir ateis laikas, kai Dangus palaimins mūsų pastangas.

Pirmieji bandymai rašyti Kronikai

Su KGB persekiojimu susidūriau dar ankstyvoje vaikystėje, kai 1969 metais iš matematikos mokytojos pareigų už tikėjimo išpažinimą buvo atleista mano mama, tėčiui sutrukdyta gauti mokslinį laipsnį inžinerijos srityje. Per neilgą savo gyvenimą teko dalyvauti keturiose kratose ir daugelyje tardymų -Vilkaviškyje, Marijampolėje, Vilniuje. Kun. Sigitas Tamkevičius, kuris buvo ilgametis mūsų šeimos draugas ir vienuolijos, kuriai priklausiau, dvasios vadovas, ragindavo seseris aprašyti šiurkštesnius KGB teroro atvejus ir pateikti juos pogrindžio spaudai - LKB Kronikai. Kartą po aprašytos Marijampolėje (tada Kapsuke) kratos kun. Sigitas Tamkevičius nusistebėjo, kad sklandžiai reiškiu mintis. Paragino leisti jaunimo leidinį, kuriam pats ir pavadinimą sugalvojo - Lietuvos ateitis.

Tuo metu jau buvau baigusi aukštesniąją muzikos mokyklą, neakivaizdžiai studijavau muzikos pedagogiką Konservatorijoje ir dirbau mokytoja mokykloje. Didelę laiko dalį nuo pat studijų pradžios skyriau evangelizacijai - katekizacijai parapijose. Dirbau su jaunimu ir vaikais įvairiose parapijose, o vėliau su ses. Aldona Raižyte ir Sauliumi Kelpšų bandėme suburti ir visą Lietuvos katalikiškąjį jaunimą. Šiam darbui leidinys Lietuvos ateitis galėjo ypač patarnauti. Situacija pasikeitė, kai 1980 m. vienuolyno pavedimu persikėliau gyventi į Kybartus. Teko dauginti spiritiniu rotaprintu Kroniką, Aušrą, Lietuvos ateitį, redaguoti Lietuvos ateitį, ją fotografuoti, aktyviai dirbti su katalikiškuoju Lietuvos ir Kybartų parapijos jaunimu.

1983 m. po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto ėmiau aktyviau talkinti Kronikos leidybai: parengiau visus Kronikos ir daugumą Aušros fotojuostų perduoti į Vakarus; dauginau, talkinau redagavimo darbe. Vėliau, Bažnyčios pavedimu, nutraukiau jaunimo leidinio Lietuvos ateitis redagavimą ir atsidėjau Kronikos leidybai - redagavimui, dauginimui ir mikrofilmų rengimui.

KGB nepasitenkino tik kun. S. Tamkevičiaus areštu - netrukus areštavo ir kun. J. K. Matulionį. Labai nukentėjo ir Kybartų parapijos jaunimas. Buvo po vieną ar keletą kartų tardomi moksleiviai. Tardymų metu jie laikėsi tikrai pavyzdingai.

Ką tik vidurinę mokyklą baigęs Romas Žemaitis drauge su kun. J. K. Matulioniu buvo areštuotas ir nuteistas dvejiems metams. Jis nepalūžo nei teismo metu, nei kalėjime, nei grįžęs po to. Tai buvo ypatingos dvasios vaikinas.

Dešimtos klasės moksleivę Aušrą Karaliūtę už aktyvų savo tikėjimo propagavimą ir mokyklos vadovybei nepatikusį rašinį apie SSRS pastūmėjo palikti vidurinę mokyklą. Nei ji, nei jos artimieji, kuriuos „auklėjo“ saugumietis V. Kononenka, nepalūžo.

Rengiant 73-iąjį LKB Kronikos numerį, saugumiečiai kratos metu rado spaudai tvarkomas žinias su mano ranka padarytais redakciniais teksto taisymais. Tai buvo rimtas įkaltis. Saugumas sekė be atvangos. Siekdamos situaciją palengvinti, paprašėme, kad šį Kronikos numerį suredaguotų Vilniuje ses. Elena Šuliauskaitė. Ji ir ses. N. Sadūnaitė bandė tai padaryti -deja, ir jų ranka parašytą 73-iąjį Kronikos numerį konfiskavo KGB. Kad KGB suklaidintume, stengėmės žūtbūt šį numerį atkurti ir perduoti į Vakarus. Nors ir sekama, ryžausi tai padaryti. Šiam žingsniui pritarė ir vienuolyno vyresnioji ses. Julija Kuodytė. Pavyko parengti ne tik mašinraštinį tekstą, bet ir fotojuostą padaryti.

Atgimimo pavasaris mano gyvenime buvo ypač lemtingas -apsaugojo nuo ilgų ir sunkių metų kalėjime už LKB Kronikos redagavimą, dauginimą ir platinimą. Tas pavasaris man ypač aiškiai parodė, kad Dievą mylintiems, juo pasitikintiems viskas išeina į gera.

Šiandien retas kuris pasakys, kad nieko nėra girdėjęs apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Ir ne vienas patylėjęs prisipažins, kad rinko jai medžiagą, ją daugino, platino; kitas pridurs, kad Kronika ir apie jo vargus minėjo. Skaitai joje aprašytus faktus ir jauti, kaip nelengva mokytojo išjuokiamam pradinukui paslėpti baimę ir ašaras, kokio užsispyrimo reikėjo KGB tardomam paaugliui tylėti, kaip brangiai kunigas sumokėjo už ištikimybę Tiesai. Ir kita medalio pusė - nenuginčijama jų dvasios pergalė prieš pasaulio galinguosius, prieš patyčias, klastą, brutalią jėgą. Šito negalėjo nesuprasti KGB. Todėl kiekvieną kartą, išleisdami iš savo rūmų, primindavo, kad, gink Dieve, pokalbis nepatektų į Kroniką. Kronika buvo ir tebėra kovos šauklys už tiesą, už laisvę.

Susidūrimas su Kronika

Mokiausi tada Vilniaus pedagoginiame institute, rodos, paskutiniame kurse. Vakarais su kurso drauge, vaikščiodamos Žvėryno gatvelėmis, ieškojome atsakymo į pagrindinius žmogaus būties klausimus. Atrodė, žmogus toks ribotas, laikinas ir iš esmės vienas tarp tokių pačių vienišų būtybių. Atrodė, lyg būčiau kokia šachmatų figūrėlė, su kuria kažkas žaidžia gyvenimą. Žvelgiau į tikėjimo tiesas. Veltui. Širdis tylėjo, o protas maištavo. Prisiminiau pažįstamą kunigą, iš kurio mokyklos metais parsinešdavau paskaityti religinių knygų. Prirašiau kelis lapus „filosofinių“ samprotavimų, neslėpdama ir nešvelnindama išsakiau savo priekaištus Kūrėjui už taip netobulai sukurtą pasaulį. Išsiunčiau ir laukiau atsakymo. O jo vis nebuvo. (Vėliau paaiškėjo, kad nenurodžiau savo adreso.) Po kurio laiko tėviškėje mano pažįstamas kun. Gvidonas Dovidaitis vadavo parapijos kleboną. Sutikęs mamą, pasiteiravo apie mane, o sužinojęs, kad esu namie, pakvietė į kleboniją. Ėjau tikėdamasi ilgo pokalbio ir labai nustebau, kai kunigas, pasakęs kelis nereikšmingus sakinius, padavė paketėlį ir tyliai pasakė: Parėjusi perskaityk.

Tai buvo mano pirmas susitikimas su Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Dvi dienas, dalydamasi su mama, skaičiau Kroniką (buvo apie 20 skirtingų jos numerių) ir kitus pogrindžio leidinius. Atsivėrė nežinomas, iki tol net nenujaustas gyvenimas - yra pogrindis, visai kaip anais istorijos vadovėlyje aprašytais laikais. Romantika! Paslaptis, kurią taip netikėtai sužinojau ir norėjau ja greičiau su kuo nors pasidalyti. Dabar jau pati ieškojau, iš kur gauti Kroniką.

Mano vidinis maištas pamažu rimo, studijos ėjo į pabaigą. Paskutiniais metais buvę mokyklos mokytojai (ne patys, per kitus) perspėjo, kad jei ir toliau viešai lankysiu bažnyčią, diplomo nematysiu. Patarė važinėti į kitas parapijas. Vieną sekmadienį nuvažiavau į Pajevonį. Grįžtant buvo labai gėda, suvokiau, kad jau prasidėjo būsimos mokytojos veidmainystė... Apsisprendžiau daugiau neveidmainiauti. Jei negausiu diplomo, tai ir nereikės - matyt, tokia Dievo valia. Gavau.

Tais pačiais metais įstojau į Šventosios Šeimos kongregacijų. Dabar Kronikų skaičiau reguliariai, numeris po numerio. Ją gaudavau per vienuolyno vyresniuosius. Labiau įsitraukiau į bažnytinį gyvenimą, ir kuo toliau, tuo dažniau ateidavo mintis, kad ir aš turiu padėti pogrindžio spaudai. Savotiškas ženklas atrodė lietuvių kalbos ir literatūros studijos, mat nedaug kas tikėjo, kad įstosiu į institutą (buvau nekomjaunuolė!), o įstojau, baigiau. Turiu gi kažkaip „atidirbti“. Iš prigimties nesu apdovanota ypatinga drąsa, todėl ši mintis ne tik viliojo, bet ir gąsdino, bandžiau ją atmesti kaip sensacijų vaikymąsi. Vienų vasaros atostogų metu apie savo slaptus norus prasitariau vyresniajai. Išklausiusi mano painų aiškinimą, ji nusišypsojo, bet nepriekaištavo. Iš elgesio supratau, kad vyresnioji nėra nusiteikusi prieš tokį darbą ir apie Kroniką žino kur kas daugiau nei aš.

Darbas Kronikoje

Už Kronikos dauginimą suėmė mūsų vienuolinės šeimos seseris Genutę Navickaitę ir Onutę Vitkauskaitę (su jomis kartu gyvenau). Prasidėjo masiniai seserų tardymai. Esu dėkinga kongregacijos vyresniesiems, kad tokiu sunkiu metu, kai net kai kurie kunigai priekaištavo ir reikalavo: Tik nesikiškit į politiką! - vienuolija nesutriko ir nesitraukė. Tokią savitvardą, neklysiu sakydama, daugiausia nulėmė kongregacijos dvasios vadas, dabar arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jo rami, tvirta laikysena neleido suglebti ir aplinkiniams. Ir toliau vienuolyne skaitėme Kroniką, Aušrą, kitą pogrindžio literatūrą. Spėjau, kad mūsų seserys ją daugina.

Netrukus kun. Sigitas Tamkevičius paprašė ištaisyti kažkokio dokumento klaidas. Kiek vėliau, perskaitęs mano tardymo aprašymą, užklausė, ar nesutikčiau padėti redaguoti Kroniką. Sutikau, o parėjusi namo tą naktį ilgai neužmigau. Paslaptis virto realybe. Džiaugiausi, kad manimi pasitiki, kad galėsiu padėti. Kita vertus, seserų areštai, tardymai, kratos... Viskas dar buvo labai gyva. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau galiu patekti į kalėjimą. Kitą dieną kun. S. Tamkevičiui pasakiau, kad padėti sutinku, bet nesu ypatinga drąsuolė: kas bus, jeigu suėmimo atveju palūšiu? Man atrodė, kad tai labai svarbu pasakyti. Kunigas nuramino, sakydamas, jog nereikia taip toli į ateitį žvelgti, galvoti, - viskas ateina pamažu. Jei Dievas duos kančios, duos ir jėgų ją pakelti.

Nuo tada (buvo rengiamas Kronikos 44-asis numeris) vis dažniau savaitgaliais grįždavau į Kybartus. Maždaug kas du, kas pustrečio mėnesio reikėdavo padėti redaguoti naujai rengiamą numerį. Kybartuose sutikdavau ir kitas seseris: Oną Kavaliauskaitę, Oną Šarakauskaitę, Birutę Briliūtę. Supratau, kad ir jos kažką dirba, padeda. Niekada nesmalsavome. Laikai, kai gyvendamos Kaune su O. Šarakauskaitę garsiai skaitydavome Kroniką ir spėliodavome, kas ją leidžia, baigėsi. Dabar visi turėjome laikytis, anot kun. S. Tamkevičiaus, žemės tylos, o netyčia ką nors sužinojus - pasistengti kuo greičiau užmiršti (ypač vardus, pavardes, vietoves ir pan.). Tai nelengva, bet įmanoma. Dar ir šiandien turbūt ne viską viena apie kitą žinome...

Visa atsakomybė tada atiteko kun. S. Tamkevičiui, ir tik dabar iš dalies suprantu, kaip jam buvo nelengva. Tuo ne kartą turėjau progos įsitikinti. Ypač skaudžiai išgyvendavo dėl kitų areštų: atrodė, lyg jaustųsi dėl to kaltas ir mielai pasikeistų vietomis.

Į valdžią atėjus J. Andropovui, sustiprėjo KGB veikla. Kun. S. Tamkevičius vis dažniau susirūpindavo, iš kur gauti naujų pagalbininkų. Prisimenu, vieną sekmadienio popietę, išleidę numerį, vadinamoji redakcija - kun. S. Tamkevičius, ses. Elena Šuliauskaitė, ses. Nijolė Sadūnaitė ir aš - Kybartų bažnyčioje užlipome prie vargonų pasitarti (mat klebonijoje buvo neatsargu garsiai kalbėti ir bendravome tik raštu). Kun. S. Tamkevičius ramiai pasakė, kad ir jis greitai gali būti areštuotas, bet Kronika turi eiti. Taigi areštas nebuvo netikėtas; gal kiek netikėta ir sunki buvo pati atsakomybė, kurios negalėjome išvengti.

Praėjus kokiam mėnesiui po kun. S. Tamkevičiaus arešto, mes, visos kybartietės, susėdome savo sode ir jau ne iš smalsumo pabandėme išsiaiškinti, ką kuri žinome. Paaiškėjo, kad padėtis nėra beviltiška, o ir patirties šiek tiek turime: ses. Birutė Briliūtė fotografuos, padės redaguoti; ses. Onutė Šarakauskaitė rūpinsis slėptuvėmis ir susisieks su ses. Nijole Sadūnaitė, kuri paruoštą fotojuostą persiųs į Vakarus, bus savotiška ryšininkė.

Tiesa, siuntimo per Maskvą keliu naudojomės neilgai, tik pirmaisiais metais. Nijolei pradėjus rimtai slapstytis, fotojuostų perdavimu užsieniečiams daugiausia rūpindavosi marijampolietė Vargdienių seserų kongregacijos seselė Janina Judikevičiūtė. Tuo metu gana dažnai į Lietuvą atvykdavo Nekaltojo Prasidėjimo seserys iš Putnamo (JAV) - joms Janina ir perduodavo parengtus filmus. Ses. Ona Kavaliauskaitė (toliau vadinsiu ją Virginija) sutiko rinkti Kronikai informaciją, perrašyti numerį rašomąja mašinėle. Rašyti rašomąja mašinėle padės ir Pilviškiuose gyvenanti mūsų sesuo Teresė Mačiokaitė. Labai džiaugėmės, kai prieš Velykas, Didįjį penktadienį, vienuolynas nupirko mums Kybartuose namą - taigi darbo vietą irgi turėjome.

Visų didžiausia patirtis buvo ses. Elenos Šuliauskaitės. Ji Kronikai talkino ilgą laiką. Dabar svarbiausias rūpestis - iš kur gauti informacijos, straipsnių, kad jie kuo plačiau atspindėtų Lietuvą. Reikėjo kunigo, kuris rašytų įžangas, perskaitytų ir aprobuotų numerį.

Žinojome, kad kurį laiką po kratų ar arešto žmonės yra labiau sekami, todėl mums žinomų slėptuvių panaikinimą ir naujų įsirengimą atidėjome tolesniam laikui. Kol į parapiją nepaskirtas naujas klebonas, būtiniausia, ką reikėjo padaryti, tai išvežti Kronikos archyvą. Saugumo sumetimais sudėjome jį į pagalvės užvalkalą ir vidury baltos dienos pagrindine miestelio gatve išnešėme iš klebonijos ir išvežėme iš Kybartų.

Turbūt dar niekada nebuvome tokios laimingos, kaip tąsyk, kai po įtartinai ilgo laiko per Vatikano radiją išgirdome, kad Vakarus pasiekė Kronikos 58-asis numeris. Tai reiškė, kad Kronika gyva! Kun. Juozas Zdebskis, net neįtardamas, jog turime kažką bendro su Kronika, mums girdint juokaudavo, kad dabar tikriausiai ne vienam aukštam KGB pareigūnui nuo antpečių nukris žvaigždutė - įtariamieji leidėjai suimti, o Kronika vis tiek eina. Pats faktas ir panašūs žodžiai kėlė nuotaiką, stiprino pasitikėjimą.

Rengiant Kronikos 59-ąjį numerį, į darbą įsitraukė kun. Jonas Boruta. Tuo metu jis buvo kunigas pogrindininkas, neturėjo savo parapijos, daug važinėjo, o tai buvo labai paranku Kronikai - per jį Kronika gaudavo medžiagos iš įvairių Lietuvos kampelių. Dabar išsiaiškinti iškilusių neaiškumų važiuodavome pas jį. Dažniausiai susitikdavome Kaune, Donelaičio g. 36, kartais važiuodavome į Vilnių ar jis pats atvažiuodavo į Kybartus. Kad neatkreiptume saugumiečių dėmesio, laikėmės tam tikro atsargumo. Susitikimams panaudodavome atlaidus, rekolekcijas. Galutinio aprobavimo vieta būdavo Žagarė, kur tuo metu gyveno vysk. Julijonas Steponavičius. Kun. J. Boruta arba seserys perskaitytą numerį nuveždavo vyskupui. Kiekvienas darėme, ką supratome, ką pajėgėme, kad Kronika ir toliau eitų.

Kybartai Kronikos leidimui, žinoma, buvo ne visų saugiausia vieta. Greičiau atvirkščiai. Į šį mažą pasienio miestelį, kaip ir į Viduklę, po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų buvo nuolat atkreiptos saugumo akys. Vienas po kito sekė nauji areštai - 1984 11 09 suėmė parapijos vikarą kun. Joną Kastytį Matulionį, o lapkričio 12 d. - patarnautoją Romą Žemaitį. Prasidėjo kratos, tardymai. Vėl saugumo objektyve.

Kurį laiką, mėtydamos pėdas, parengtą numerį spausdindavome vis kituose miestuose - mūsų vienuolijos namuose Marijampolėje, Pilviškiuose; E. Šuliauskaitė dirbdavo Kazlų Rūdoje esančiuose Eucharistinio Jėzaus kongregacijos seserų namuose. Netrukus šio sumanymo atsisakėme: pavojinga buvo plėsti žinančiųjų būrį, nesinorėjo kitiems užkrauti naštos, o ir važinėjimas iš vietos į vietą sudarydavo papildomų keblumų. Apsistojome Kybartuose, savo namelyje, kur, manėme, mums pačioms bus mažiausiai įtampos, o kritišku momentu, kaip žmonės sako, ir namų sienos padės... Ir padėjo, nors kartais atrodydavo, kad tuoj tuoj mūsų dainelė bus sudainuota.

Pirmaisiais metais dauginti Kronikos mus mielai į savo vienkiemį priimdavo Vilkaviškio rajone, Opšrūtuose gyvenanti Marytė Montvilaitė, kur seserys B. Briliūtė, O. Šarakauskaitė, V. Kavaliauskaitė nuvažiavusios per keletą dienų gan nemažu tiražu Kroniką (ir kitą pogrindžio spaudą) padaugindavo ir, atitinkamais kiekiais paskirsčiusios, išvežiodavo vyskupijoms pačios arba paprašiusios talkininkų. Marytė tomis dienomis saugodavo namus nuo pašalinės akies, padėdavo dauginti. Ačiū jai! Keletą kartų dirbome Kybartuose, kitose vietose.

Tiksliai neprisimenu, kuriais metais mums buvo paliepta pačioms Kronikos nebedauginti. Šiam darbui reikėjo ieškoti kitų žmonių. Norint kuo ilgiau neįkliūti, neišmintinga buvo dirbti du darbus. Iš man pažįstamų žmonių Kroniką perrašinėjo ses. Monika Gavėnaitė, marijampolietė ses. Janina Judikevičiūtė, vilnietis Vladas Lapienis.

Kasmet saugumui darėmės vis labiau įtartinos. Prisimenu jau mirusį Kybartų parapijos kleboną kun. Alfonsą Sadauską, kuris atvirumo valandėlėmis kelis kartus mįslingai perspėjo ses. O. Šarakauskaitę, kad Kybartų pašte apsistoję saugumiečiai ir jiems įtartina, ko ji taip dažnai dienos metu lankanti bažnyčią. Namie mes turėjome tik mažą slėptuvę būtiniausiai medžiagai. Visa kita slėpdavome bažnyčioje. Onutė nunešdavo ir bažnyčioje paslėpdavo perrašytus mašinraščius, parengtą naują numerį, namo parnešdavo reikalingus rankraščius. Perrašinėjimo dienomis tokio vaikščiojimo į bažnyčią būdavo gana daug. Tuo metu O. Šarakauskaitė apkūrendavo bažnyčią, todėl vietiniams dažnas jos vaikščiojimas nekrito į akis.

1985 m. buvo sukurtas planas mus iš Kybartų iškeldinti. Esame tikros, kad ne paskutinėje vietoje šito siekė KGB. Nesiimu aiškinti visų tų aplinkybių, juo labiau kad kai kurie asmenys jau yra mirę. Tai ilga, paini ir mums labai skaudi istorija. Ne viską tada galėjome ir kongregacijos vadovybei paaiškinti (vyresnioji buvo davusi leidimą dirbti šį darbą, bet, aplinkybėms sunkėjant, ir ji buvo nevisagalė). Kai kongregacijos taryba mums kategoriškai uždraudė talkinti Kronikai, negalėdamos pasiaiškinti (tada plačiau kalbėti buvo neatsargu ir pavojinga) ir suprasdamos, kad turime klausyti sąžinės, Bažnyčios įgaliotų dvasios vadų pritarimu pasiprašėme priimamos į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, kur 1986 m. balandžio 15 d. atnaujinome amžinuosius įžadus. Kalbos, esą Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo (vyresnioji) Julija Kuodytė mus išviliojo, yra netiesa. Esame dėkingos kongregacijos vadovybei, kad ji suprato sunkią tuometinę situaciją, mūsų keblią padėtį ir vardan bendro reikalo per daug neklausinėdama ir pasitikėdama mus priglaudė, nors ne kartą jai reikėjo išklausyti ir nepagrįstus kaltinimus.

Mūsų name buvo padarytos trys kratos. Pirmoji - 1984 m. lapkričio 10 d., išaušus rytui, po vikaro kun. Jono Kastyčio Matulionio arešto. Kratoje iš mūsų dalyvavo tik ses. Birutė Briliūtė, visos kitos tą naktį, iš namų išnešusios ir paslėpusios rašomąją mašinėlę, kai kuriuos magnetinius įrašus, išvažiavome į Aukštaitiją pranešti kun. J. K. Matulionio seseriai apie brolio suėmimą. Nebuvo ši krata kažkuo ypatinga saugumui ar labai jau nuostolinga mums. O ir jos tikslas gana abstraktus: paimti daiktus, galinčius turėti reikšmės grupinei bylai. Paėmė kalinių nuotraukas, magnetofono kasetes su kun. A. Svarinsko ir kun.

S. Tamkevičiaus pamokslų įrašais, daug įsegamų kryželių, religinio turinio brošiūrų.

Kur kas sunkesnė krata buvo 1987 m. kovo 6 d. Iki šiol nesuprantu, koks laimingas atsitiktinumas paskatino mudvi su Virginija, pasiėmus archyvui parengtus numerius, išvažiuoti iš namų - po 15 minučių pasibeldė saugumiečiai. Kratai vadovavo Vilniaus KGB tardymo skyriaus vyr. tardytojas mjr. R. Rainys. Šį kartą kratos tikslas buvo pakankamai konkretus: surasti ir paimti „šmeižtiško turinio literatūrą“ ir jos dauginimo priemones. Ir koks buvo jų džiaugsmas, kai B. Briliūtės rašomojo stalo stalčiuje rado du vokus su rankraštiniais ir mašinraštiniais tekstais, tarp jų kelis pareiškimus, adresuotus valdžios įstaigoms. Tekstai buvo Briliūtės ranka redaguoti, todėl ir mažiau išmanančiam būtų buvę aišku, kad tai medžiaga Kronikai. Atrodė, kad Birutės namuose nepaliks. To neslėpė ir patys saugumiečiai. Liepė ruoštis - reikės važiuoti su jais. Kiek vėliau, susisiekę su Vilniumi, sprendimą pakeitė: kai reikės, pasikviesime. Diena po dienos įtemptai laukėme kvietimo -kas toliau? Buvo aišku, kad dabar labai rimtai seks kiekvieną mūsų žingsnį, akylai stebės atvažiuojančius, žodžiu - ieškos siūlo galo. Vienas rajono pareigūnas pranešė, kad seka dieną ir naktį, viską mato ir viską girdi. Kaimynai atkreipė dėmesį, kad kitoje gatvės pusėje jau kelinta savaitė gyvena nepažįstami vyrai. Gana dažnai tada žmonės kalbėdavo, kad miestelyje tai vienur, tai kitur užsislaptinę nepažįstami asmenys (visuotine nuomone, saugumiečiai) kažką seka. Drąsesni vyrai net bandė juos pačius pasekti. Sunku dabar pasakyti, kiek tos kalbos buvo teisingos, bet kad seka, jautėme ir pačios. Kartais tas sekimas būdavo labai atviras ir net įžūlus. Atviras sekimas visada būdavo ne toks pavojingas. Supratome, kad tai skirta įbauginimui, nervinei įtampai didinti. Ir kartais jiems tai visai neblogai pavykdavo: tokiais atvejais nelabai jauku sėsti prie mašinėlės ir rašyti. Prisimenu, vieną numerį panašios apgulties sąlygomis buvau pradėjusi rašyti ranka ir tokį jį ketinome perduoti į užsienį. Kiek parašiusios, suabejojome, ar supras, kad tai ta pati Kronika, ar nekils neaiškumų... Pavedėme viską Dievo globai ir sėkmingai išspausdinome.

Tardymai, į kuriuos kartkartėmis kviesdavo ses. Briliūtę, mums visoms širdį gildė. Jie būdavo varginantys, klausimai vis apie Kroniką, Aušrą: ar nežinanti, kas finansuoja minėtus pogrindžio leidinius, kokiu tiražu ir kokiu periodiškumu jie išeina, kaip patenka į užsienį ir t. t. Baigdamas kvotimą mjr. Rainys nepamiršdavo priminti, kad tai dar ne paskutinis tardymas.

Visi nutarė, kad kurį laiką mums reikia pabūti nuošaly. Leidimo darbą perėmė vilniečiai: kun. Jonas Boruta, ses. Elena Šuliauskaitė ir iš Maskvos į Lietuvą sugrįžusi ses. Nijolė Sadūnaitė. Kai numeris jau buvo parengtas ir net perrašytas, tuose namuose, kur slapstėsi Nijolė, buvo padaryta krata. Tada visiems nusviro rankos, bet, žiūrint iš šiandienos, nesunku pamatyti Apvaizdos vedimą: dėmesys nuo Kybartų buvo nukreiptas į Vilnių. Žinoma, po to turėjome daug vargo, kol visi bendromis jėgomis atgaminome numerio medžiagą ir seserys B. Briliūtė kartu su V. Kavaliauskaite perrašė mašinėle. Aš pati tada po operacijos gydžiausi Vilkaviškio ligoninėje ir labai apsidžiaugiau, kai, grįžusi namo, radau naują Kronikos numerį. O tikrasis Kronikos 73-iasis numeris dar ir šiandien guli kažkur saugumo archyve...

Po kovo 6 d. vykusios kratos saugumiečiai labai suaktyvino giminių ir pažįstamų verbavimą arba, kaip jie sakydavo, apklausą. O mano pusseserei kaunietei Benediktai Skaržinskienei tiesiai pasakė: Mes jas paliksime ramybėje tik tada, kai įsitikinsime, kad su „Kronika“ neturi nieko bendro.

Lygiai po pusmečio kupiną įvykių gyvenimą vainikavo trečioji krata, kuriai vadovavo saugumietis kpt. V. Baumila. Šį kartą ji buvo sėkmingesnė ne krėtėjams, o mums. Jautėme ypatingą globojamąją Apvaizdos ranką. O kai tarp kratų tokie maži laiko tarpai, jos netenka net savo neigiamo psichologinio poveikio - beveik nekrečia šaltis, nedreba rankos.

Prisimenu, buvo rugsėjo 8 d. Pavalgiusi pusryčius, ses. Virginija išvažiavo į Pilviškius parvežti katekizmų. Mes su Onute likome namie. Ji lygino skalbinius, aš mašinėle perrašinėjau mąstymus (turėjau rašyti Kroniką, bet dėl kažkokio nepaaiškinamo nenoro jau antra diena atidėliojau). Vidudienį į namus pasibeldė kelios moterys, neva nusiplauti kojų, mat lauke lijo. Paskui jas įlėkė saugumiečiai. Vėl krata. Abi įsitempusios laukėme grįžtančios ses. Virginijos ir ses. Birutės. O Birutė Vilkaviškyje užsuko į tėvų namus, Virginija pareiškė, kad šiandien katekizmų pasiimti nevažiuos - apsigalvojo. Birutė dar bandė kalbinti, bet Virginija atsisakė. Nusipirkusios kopūstams raugti medinių statinaičių, abi grįžo namo. Pakeliui jas sustabdė saugumas. Bagažinėje buvo trys medinės statinaitės. O galėjo būti kitaip...

1987 m. kaip visur, taip ir KGB jau buvo jaučiamas savotiškas atšilimas: paleido Algirdą Patacką, nesuėmė Nijolės Sadūnaitės. Tą atšilimą jautėme ir kratoje - vienas krėtėjas iš operatyvinės dalies slapta nuo kitų šaipėsi, kad toks jų „vargas“ neturi ateities... Ir krėtė jis paviršutiniškai. Tais metais jau kur kas drąsiau (nors pareigūnai ir vaikė) šventėme Vasario 16-ąją... O po metų suplevėsavo ir Trispalvė!

Rašau šiuos žodžius apie Kroniką, ir prieš akis slenka daug žmonių: vieni žinodami, kiti gal tik nujausdami prisidėjo prie jos leidimo. Pirmiausia tai Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vyresnioji Julija Kuodytė, viena didžiausių palaikytojų pačiais kritiškiausiais Kronikai momentais. Kai reikėdavo pakeisti šriftą, gauti mašinėlę, važiuodavome į Prienus ar Alytų pas kun. Antaną Gražulį. Sunkiausiais metais moraliai rėmė kun. Juozas Zdebskis. Galėčiau išvardyti visą būrį kybartiečių, pas kuriuos itin „karštomis“ dienomis slėpdavome rašomąsias mašinėles, šriftus, ieškojome pagalbos. Tai Petras Ferensas, inžinierius Alfonsas, Stanislava ir Vytautas Norkai, Ona ir Romas Griškaičiai, p. Želvienė, Eugenija Menčinskienė ir kiti. Mane pačią labai palaikė ir net įpareigodavo mamos laikysena. Spausdinimo dienomis, jei tik žinodavo, ji remdavo malda, kritiškiausiais momentais stiprindavo žodžiais: Vaikeli, būk rami, aš tikrai išgyvenčiau, jei tave suimtų. Būtų skaudžiausia, jei tu palūžtum.

Ir tada, ir dabar labai aišku, kad Kronika buvo ypatingai Dangaus globojama pagalba persekiojamai Lietuvos Bažnyčiai.

Esu tikra, kad kiekvienas, rinkęs jai medžiagą, padėjęs leisti, dauginti ar platinti, galėtų papasakoti ne vieną laimingą atsitiktinumą, kurį sveiku protu paaiškinti per daug sunku.

Esu dėkinga arkivysk. Sigitui Tamkevičiui, vyresniesiems, kurie vedė, pasitikėjo ir sudarė sąlygas prisidėti prie Kronikos leidimo. Ši veikla buvo ne tik pagalba Bažnyčiai, bet ir asmeninė Dievo malonė: niekur kitur taip nepajunti Dievo veikimo, jo globos ir rūpesčio tavimi kaip tokiomis, sakyčiau, ekstremaliomis sąlygomis.

Atsargiai rizikuoti

1980 m. atėjau dirbti į Kybartų parapijos bažnyčią - rengiau vaikus Pirmajai komunijai, slaptai mokiau juos ir jaunimą tikėjimo tiesų. Buvau baigusi pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo specialybę. Būdama 25-erių metų, 1984 m. padariau amžinuosius įžadus Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje. Apie Kroniką jau buvau girdėjusi besimokydama vidurinėje mokykloje. Gaudavau pasiskaityti šį leidinį Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje. Vėliau, įstojusi į vienuolyną, ją skaitydavau reguliariai. O pati į jos veiklą įsitraukiau 1980 m. - atveždavau ir nuveždavau parengtus straipsnius, padėdavau dauginti, įrišti, išplatinti, lydėdavau kitus į Maskvą pas disidentus.

Laikiausi nuostatos atsargiai rizikuoti. Tai man patiko. Neturėjau baimės jausmo. Bet, žinoma, nežinau, kaip būtų buvę, jei mane būtų suėmę ar kitokiais būdais persekioję. Žinojau, kad reikia priešintis to meto aklumui, absurdiškoms komunizmo idėjoms, rusinimui. Pasirinkta taktika man tiko: dirbti taip, kad tavęs neįtartų ir niekam neišsiduotum, jog prisidedi prie tiesos sakymo. Žinojau, kad daug žmonių trokšta religijos ir žodžio laisvės, bet dėl sąlygų, einamų pareigų, šeimos padėties negali rizikuoti. O aš laisva - pasirinkusiai vienuolės pašaukimą, tai tiesiog būtina daryti.

Vienuolyno vyresnioji apie mūsų darbą žinojo. Tačiau, gyvenant bendruomenės gyvenimą, iškilo daug mažų smulkmenų, dėl kurių buvo pareikalauta palikti pogrindžio darbą ir atlikti tik vienuolines pareigas. Reikėjo apsispręsti. 1985 m. su Bažnyčios vyresnybės žinia perėjau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją. Skaudžiausia, kad turėjau palikti vienuolyną, kurį mylėjau, palikti visas nuostabias seseris ir joms net negalėjau paaiškinti, kodėl. Bet tai gal išėjo ir į gera - suvokiau, kad vienuolynas - tai ne tavo kuriamo namo pastogė, o pašaukimas...

Mano darbas talkinant LKB Kronikos leidėjams buvo kasdieniškas - eilinės pareigos. Nesijautė, kad kažkuo rizikuoji -dirbi, ir tiek. Daugiausia rūpėjo, kad kitiems viskas pavyktų. Juk darbas grupinis. Man visada atrodė, kad mokėsiu apsiginti, bet - kaip kitiems?! Įtampa padidėdavo, kai pajusdavau, jog esu nuolat stebima, sekama.

Visas nuoskaudas, įtampą atpirkdavo malonumas išgirdus per radiją, kad mūsų leidiniai pasiekė Vakarus. Tai, ką aš dariau, buvo viena maža dalelė to darbo, kurį darė daugelis žmonių čia, Lietuvoje, ir ten, išeivijoje.

1975 m. pabaigoje buvusi mūsų vienuolyno šeimininkė, geroji Onutė (ses. Ona Dranginytė), kuri tuo metu jau šeimininkavo pas kun. Sigitą Tamkevičių, pakalbino mane dirbti Kybartų bažnyčioje. Darbas prie bažnyčios apskritai mane gąsdino. Tačiau gerai pažinojau ir mylėjau seserį Onutę, tad sutikau ir apsigyvenau šiame niūrokame miestelyje. LKB Kroniką jau buvau skaičiusi gyvendama Kaune. Daug apie ją girdėjau ir iš užsienio radijo stočių.

Į Kybartų kleboniją atvažiuodavo mielo veido seneliukas, vardu Pilypas. Jo apsilankymai atrodė labai paslaptingi. Nuojauta man sakė, kad jis turi ryšį su Kronika. Kartą užsienio radijo stotys pranešė, kad suimtas Vladas Lapienis drauge su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Pradėjau galvoti, ar tik jis nebus tas Pilypas. Vieną vakarą po Vatikano radijo laidos paklausiau kleboną. Klebonas patvirtino, o jo veidas tarsi suakmenėjo. Supratau, kad jam labai sunku. Tylėjau ir galvojau, kokia aš kvaila, ar reikėjo klausti... Tada daug ką supratau.

Mokydama vaikus ir jaunimą mačiau, kaip jiems trūksta religinės literatūros. Laisvesniu nuo darbų laiku pramokau rašyti rašomąja mašinėle ir ėmiau perrašinėti nedideles religines knygeles. Netrukus klebonas paprašė perrašyti kai kuriuos Kronikai skirtus rankraščius. Vėliau perrašinėdavau vis dažniau. Pagaliau, kaip reikiant įsitraukus į šį darbą, reikėdavo nuvažiuoti į vieną ar kitą Lietuvos vietovę ką nors pasakyti, perduoti ar parvežti Kronikai medžiagos.

Kartą, važiuodama iš Dūkšto, vežiausi apystorį voką su rašiniais Kronikai. Lyg tyčia šalia manęs atsisėdo milicininkas. Įtampa atlėgo tik tada, kai jis Vilniaus geležinkelio stotyje išlipo. Namo grįžau keliomis dienomis vėliau, nei buvo sutarta, mat informacijos nebuvo galutinai parengtos, reikėjo padėti užbaigti. Klebonas ir šeimininkė jau manė, kad atsitiko kas negero.

Išgirdome, kad Birštone areštavo Buzą... Klebonas paprašė nuvažiuoti perspėti Kaišiadorių vargoninką Anastazą Janulį. Supratau, kad reikia būti atsargiai. Į Kaišiadoris išvažiavau anksti rytą traukiniu, o kad nukreipčiau dėmesį, bilietą nusipirkau į Vilnių. Nuvažiavusi nuėjau į bažnyčią. Tuščia. Tiesa, dar buvo ankstus rytas, bet nuojauta tarsi sakė, kad kažkas negero atsitiko. Vargonų durys užrakintos. Pasidarė dar nejaukiau ir pradėjau melstis, o mintys kažin kur. Žiūriu, klausykloje sėdi vikaras. Manau, prieisiu ir paklausiu, kada bus šv. Mišios. Išsigandau, kai man dar nepradėjus klausti nepažįstamas kunigas tyliai pasakė, jog vakar Kaune tik išlipusį iš traukinio suėmė jų vargoninką A. Janulį. Su savimi jis turėjęs daug Kronikų. Padėkojau už informaciją ir išėjau iš bažnyčios. Visą kelią galvojau, kaip grįžus reikės pasakyti apie dar vieną areštą, kaip visi labai susikrims. Ir iš tikrųjų po tokių žinių ilgai skausmingai tylėdavome...

Vieną dieną klebonas paprašė padauginti paskutinį Kronikos numerį. Sutikau. Maniau, kitą savaitę, pirmadienį, sutvarkysiu bažnyčią ir pradėsiu dirbti. Iki šeštadienio kelis kartus perrašysiu. Pirmadienį vakare paklausiau, ar rytoj galėsiu eiti pas Petrikienę (kurios namuose buvo spausdinama Kronika) ir pradėti spausdinti. Klebonas pasakė, kad yra pirmesnių už mane: atvažiavo sesuo Genovaitė Navickaitė ir ji perrašys.

Tos pačios savaitės penktadienio rytą (1980 04 17), mums bevalgant pusryčius, pamatėme praeinant pro langą keletą vyrų. Klebonas, manydamas, kad atėjo interesantai ar turistai, pakilo atidaryti durų, ir neprašyti svečiai sugriuvo į koridorių. Iš pradžių nesupratome, kas atsitiko: nepažįstamieji, nespėję žmoniškai pasisveikinti, perlėkė kambarius, užlipo ir į antrą aukštą. Tik tada, kai šeimininkei neleido pašerti šuns, supratome, jog tai krata. Meldžiau Dievą, kad gelbėtų mano aplaidumą, mat iš vakaro patingėjau į slėptuvę padėti Genovaitės Navickaitės padaugintus Kronikos numerius: 8 egzempliorius buvau palikusi ūkiniame pastate. (Vėliau tardomai Genovaitei Navickaitei ilgai reikėjo aiškintis, kaip jos mašinėle perrašyta Kronika atsidūrė klebonijoje.) Vakare sužinojau, kad krata buvo padaryta ir pas Petrikienę. Saugumiečiai ją gerokai įgąsdino, o Genovaitę Navickaitę išsivežė į Vilnių. Buvo aišku, kad jos nepaleis. O man smelkėsi mintis: Viešpatie, turbūt dar neatėjo mano valanda, kad apsaugojai...

Rytojaus dieną klebonas buvo iškviestas į Vilkaviškio saugumą tardymui. Susitaikėme su mintimi, kad į namus tikriausiai negrįš... Rytą buvo parodęs vieną slėptuvę, pasakęs, ką arešto atveju reikėtų sutvarkyti. Atsisveikindamas bandė šypsotis, tarsi norėjo mus padrąsinti, bet jau nebepajėgėme sulaikyti ašarų. Raminomės ir stengėmės palaikyti viltį, kad gal dar nesuims. Apie vidurdienį, pagalvojusi, kad galbūt jau prasidėjo tardymas, atsiklaupiau maldai. Sukalbėjau dalį Rožančiaus ir užsnūdau, nes naktį buvau nemiegojusi. Staiga virtuvėje išgirdau skardų juoką. Grįžo! Tą dieną tardymas neįvyko.

Pirmadienį sužinojome, kad Bagotosios klebonijoje, bedauginant Kronikę, suimta ses. Onutė Vitkauskaitė. Vėl neramu.

Pirmas tardymas paliko ypač nemalonų įspūdį. Tardytojas Gavėnas bandė įteigti, kad kratos metu iš mano kambario paimti daiktai yra ne mano, bet kun. S. Tamkevičiaus. Įžeidinėjo, gąsdino, kad patvirtinčiau jo nuomonę. Namo grįžau labai išvargusi ir maniau, kad neištversiu. Pailsėjau ir išsimiegojusi atidžiai pergalvojau, ką kalbėjau per tardymą, ar tikrai niekam nepakenkiau. Vakarykštė diena atrodė lyg slogus sapnas.

Ir vėl tas pats darbas. Tik dažniau reikėdavo kur nors važiuoti parvežti informacijos, straipsnelių. Išmokau pakeisti mašinėlės šriftą. Tai buvo nemalonus darbas, bet vėliau įpratau. Teko talkinti fotografuojant Kroniką, kad būtų galima ją išvežti į Vakarus.

1983 m. sausio 26 d. kaip visuomt vykau į Viduklę pas kun. Alfonsą Svarinską parvežti Kronikai straipsnelių. Tą dieną jis laukė laidotuvių ir turėjo mažai laiko. Ilgai neužtrukusi pasiėmiau medžiagą, išėjau į Klaipėdos kelią ir, susistabdžiusi kažkokią mašiną, grįžau į Kybartus. Rašinius palikau kambaryje, o pati nuėjau į bažnyčią. Čia pastebėjau įtartiną vyriškį. Pagalvojau, gal mane parlydėjo. Pasidarė neramu, kad ir vėl nepadėjau rašinių į slėptuvę. O jei klebonijoje krata? Paprašiau patarnautoją berniuką, kad šis po Mišių pasektų įtariamąjį, o pati, priėmusi šv. Komuniją, kuo skubiausiai grįžau į kleboniją. Aplink kleboniją atrodė ramu. Klebonas tomis dienomis gydėsi Druskininkuose. Abi su šeimininke spėliojome, ko sunerimo saugumas. Tik vėlai vakare paskambino vidukliečiai, pranešdami, kad suėmė jų kleboną. Buvo aišku, kad toks pat likimas laukia ir mūsų klebono.

Dar spėjo išeiti keli Kronikos numeriai. Dabar jau viskas vyko kur kas atsargiau. Nė valandėlei nepalikdavome tuščios klebonijos: ką žinai, kam ateis noras slapta pašeimininkauti?

Gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme suėmė mūsų kleboną. Kas bus su Kronika? Niekas nerodė didelio noro ją perimti. Kasdien tikėjomės kratos, neturėjome įsirengę slėptuvių, o ir pačios ne iš drąsiųjų. Kartais net pyktelėdavome, kad žmonės save saugo, o kitiems gana nejautrūs. Apskritai po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų buvo aišku, kad pagrindinis KGB dėmesys atkreiptas į kunigus... Buvo daromas spaudimas TTGKK nariams.

Beliko išsiaiškinti, ką kuri mokame. Džiaugiausi, kad jau beveik moku vairuoti mašiną, spausdinti rašomąja mašinėle, pakeisti šriftą.

Po klebono arešto kurį laiką buvo kiek sunkiau gauti Kronikai straipsnelių. Žmonės - net kunigai - buvo įbauginti. Būdavo, paprašai ką nors, kad aprašytų prieš kelias dienas vykusį tardymą, o žmogus išsisukinėja, esą nieko ypatingo per tardymą nebuvo, nėra ką rašyti, ir panašiai.

Kurį laiką Kybartuose buvo laikomas Kronikos archyvas. Pasitarėme, kad nesaugu jį čia laikyti. Kun. Jonas Boruta pažadėjo surasti vietą. Ankstų sekmadienio rytą kartu su bažnyčios patarnautoju Romu Žemaičiu išvažiavome iš namų. R. Žemaitis nežinojo, nei ką vežu, nei kur važiuoju. Kadangi tolima kelionė, vienai buvo nedrąsu važiuoti. Kas žino, gali mašina sugesti. O pati galvojau: jei kas atsitiks, jis galės viską papasakoti.

Simne prie pat mano tėvų namų prieš posūkį stovėjo draudžiamasis kelio ženklas 40, už kelių metrų 20 ir galiausiai Stop. Keli milicininkai ir civiliškai apsirengę vyriškiai smulkiai krėtė kažkokią sustabdytą mašiną. Sustojau ir aš, - kojos pradėjo drebėti. Žiūriu, kad jie į mane nereaguoja, tad įsijungiau pirmą pavarą ir važiuoju. Taip ir pravažiavau. Nuvažiavau į aikštelę, pastačiau mašiną ir parėjau namo, o mama ir sako: Vaikeli, kaip tu pravažiavai, aš žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip jie prie tavęs neprieina. Jie čia nuo vidurnakčio krečia kiekvieną mašiną, net įrankių dėžes apžiūri. Pasidarė nejauku toliau važiuoti. Priekyje dar laukė pora didelių sankryžų. Ačiū Dievui, į sutartą vietą nuvykau laimingai.

Po vienos kratos buvome nutarę namie nespausdinti. Paėmiau dalį straipsnelių ir išvažiavau į Marijampolę. Nusprendžiau mašiną pastatyti kiek toliau nuo namų, kuriuose rengiausi spausdinti. Pėsčia nuėjau iki jų, bet niekas neįleidžia, -tikriausiai nebuvo namie. Grįžtu, o prie mano mašinos jau stovi kelios kitos. Du vyrai išlipo iš automobilio Volga ir kažką kalbėdamiesi ėjo link manęs. Supratau, kad aš jiems reikalinga. Net nepažiūrėjusi į savo mašiną, praėjau pro šalį ir nuėjau į bažnyčią. Viešpatie, Tu gi matai... padėk! - meldžiausi.

Pasimeldusi grįžau atgal. Volgoje sėdėjo tie patys vyriškiai. Pradėjau važiuoti, jie iš paskos. Išvažiavusi iš miesto, pasukau link Mokolų, kur gyveno mano sesuo. Jie nuvažiavo link Vilkaviškio. Po gero pusvalandžio nutariau važiuoti namo. Atrodo, kelyje jau nebesekė.

Šie keli epizodai iš mano, kaip Kronikos ryšininkės ir perrašinėtojos, atsiminimų rodo, kad Dievo Apvaizda tikrai buvo arčiausia pačiu sunkiausiu Kronikai laiku. Teko sutikti daug gerų, pasišventusių kunigų ir pasauliečių. Ypač tai jaučiau po klebono arešto - sutinku kokį kybartietį, tas ir sako: Gal reikia ką nors iš klebonijos paslėpti, pas jus juk gali būti krata.

Vienas iš tokių nenuilstančių pagalbininkų buvo Kybartų bažnyčios zakristijonas Petras Ferensas. Jis ypač daug talkino įrengiant slėptuves. O mašinėlę kur daugiau benuneši, jei ne pas Želvienę ar Griškaičius, Norkus. Kur važiuosi, kai streikuoja rašomoji mašinėlė ar reikia šriftą pakeisti, perlituoti raides, jei ne pas Alytaus vikarą kun. Antaną Gražulį?!

Čia sulaukdavau ne tik techninės pagalbos, bet ir dvasinio pastiprinimo. Visada padrąsindavo, kad sunkumai praeis. Po tokių apsilankymų dangus atrodydavo žydresnis.

Šalia Kronikos darbų daug teko bendrauti su Aušros redaktoriumi kun. Lionginu Kunevičiumi. Su Kronikos medžiaga pas mus daug suplaukdavo straipsnelių ir Aušrai; juos reikėjo pristatyti j.Būdvietį, o vėliau - į Lukšius. Per tuos šešetą metų, matydama kun. L. Kunevičiaus pasiaukojimą, atsidavimą Aušrai, dažnai pajusdavau gėdą, kad Kronikos bendradarbiai kartais nesidrovėdavo parodyti ir silpnumo, ypač pačioje pradžioje po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Kun. L. Kunevičius kantriai, beveik be pagalbininkų rengė numerį po numerio, nors ir visi parapijos reikalai gulė tik ant jo pečių. Mano misija buvo jam atgabenti Aušrai skirtus rašinius ir paimti jau išleistą numerį, kurį kartu su Kronika nufotografuodavome ir parengdavome kelionei į Vakarus.

Beginklė kova

Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką pirmą kartą gavau ir vėliau reguliariai gaudavau iš kunigo Sigito Tamkevičiaus iki pat jo areštavimo. Netrukus į mano rankas pateko ir Aušra. Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Kronikos pasirodymas mane prikėlė tarsi naujam gyvenimui. Tai buvo vilties spindulys, kad dar ne viskas žuvę, kad ne visi lietuviai pasidavę okupantams, ne visi sukaustyti baimės. Vidurinių mokyklų moksleiviai ir aukštųjų studentai, išskyrus vieną kitą, visi buvo komjaunuoliai. Netgi tremtinių vaikai, būdami tremtyje, buvo priversti stoti į komjaunimą. Atrodė, kad Lietuvoje nebeliko patriotizmo, visi žmonės tapo abejingi Tėvynės laisvei... Ir štai, pasirodo, Lietuvoje dar yra kam rūpi Bažnyčios ir Tautos ateitis, kas nebijo rizikuoti ir aukoti savo laisvę dėl Tėvynės. Šitų žmonių ryžtas, Kronikos puslapiai ir gyvas TTGKK narių žodis kurstė ir mano drąsą.

Vos perskaičiusi naują Kronikos numerį, tuojau duodavau jį skaityti seselėms, saviškiams, pažįstamiems. Mūsų seselė Julija Rutelionytė rašomąja mašinėle Kroniką dar padaugindavo. Kai atsirado abejojančių, ar seserims tinka, ar galima skaityti Kronikę, paklausiau tuometinę vienuolijos viršininkę, ar reikia gauti leidimą skaityti, dauginti ir platinti Kroniką. Man buvo atsakyta, kad jokio leidimo nereikia, už tai atsako pati sesuo. Be to, svarbu, kad į užsienį pakliūva.

Kuo toliau, tuo labiau įsitraukiau į Kronikos platinimą. Ėmiau rinkti jai informaciją, ypač apie mokinių ir kitų žmonių persekiojimą už religinius įsitikinimus. Klausydavau labai atidžiai, kad nieko neiškreipčiau. Ką nors klausinėti ir tikslinti vengdavau, kad neišsiduočiau, kuriuo tikslu domiuosi.

Atidžiai sekdavau Vatikano radijo ir Amerikos balso laidas, kad žinočiau, kada naujas numeris pasieks Vakarus. Per užsienio radijo laidas dažnai būdavo pasakoma, kad naujas numeris dar nėra gautas.

Kartą sužinojau, kad suimtas vienas pogrindžio veikėjas. Tuo metu pas mus viešėjo viešnia iš Putnamo (JAV) ir aš kreipiausi į kun. Sigitą Tamkevičių klausdama, gal reiktų viešnios paslaugų perduoti Kroniką į užsienį. Kun. Sigitas paprašė su viešnia supažindinti. Nuo tada, sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta seselė iš Putmano, tuoj pat stengdavausi pranešti kun. Sigitui.

Paketėlį su Kronikos ir Aušros mikrofilmais patogiausia būdavo perduoti, jei viešnia atvažiuodavo į mūsų miestą, Marijampolę. Tada paprašydavau kun. Sigitui pasimatymo, o vėliau - ir sau.

Prasidėjus aktyviųjų pogrindžio veikėjų areštams, apie tai sužinodavau iš Kronikos. Reikšdami solidarumą žmonės važiuodavo į teismus. Į teismo salę beveik nieko neįleisdavo. Ir apie tai, kad vyksta teismas, dažnai sužinodavome tik išvakarėse, nes teismai būdavo uždari ir slapti, kad negalėtų dalyvauti bičiuliai. Tačiau pareigą vykti į teismą supratau kaip solidarumo su teisiamaisiais pareiškimą kovoje dėl Bažnyčios laisvės. Į teismus dažniausiai važiuodavau su ses. Danute Dubauskaite.

Kun. Alfonso Svarinsko suėmimas buvo kaip perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Baimė visai dingo, kilo didelis ryžtas aukotis. Pasitarusi su kun. Sigitu Tamkevičiumi, pati parašiau tekstą ir pradėjau rinkti parašus, kad kun. A. Svarinskas būtų paleistas. Anksčiau parašų rinkti neteko. Šį darbą labai aktyviai rėmė Šventosios Šeimos ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijų seserys. Ypač aktyvios buvo Kybartuose gyvenusios seselės. Žinojom, kad tai nieko nepadės, bet svarbu buvo parodyti vienybę, kad kun. A. Svarinskas ne vienas, kad visi pasirašiusieji dvasia su juo.

Nuo tada šešerius metus, iki grįžo suimtieji kunigai, nebuvau buvusi savo parapijos bažnyčioje: važinėjau po visą Lietuvą ir įvairiausiomis intencijomis rinkau parašus. Už parašų rinkimą grėsė kalėjimas. Tai buvo beginklė kova dėl tiesos, todėl rizikuodama rėmiau tuos, kurie ją organizavo ir tikėjo jos prasmingumu.

Suėmus kun. Sigitą Tamkevičių, visos šios tylios pasipriešinimo priespaudai kovos - parašų rinkimo akcijos - pagrindinis organizatorius tapo kun. Jonas Boruta SJ. Jis nurodydavo parašų rinkimo intencijas ir pats parašydavo tekstus. Be to, jis įteikdavo mums atlaidų ir Advento bei Gavėnios rekolekcijų tvarkaraštį, kad, ištaikiusios progą, kai susirenka gausiau žmonių, gautume daugiau parašų. Taip pat būdavo galima panaudoti ir šiokiadienius.

Parašų rinkti nereikėdavo važiuoti į tas parapijas, kur dirbo kun. Antanas Gražulis: jis pats suorganizuodavo didelį būrį jaunuolių ir jie surinkdavo parašus kiekvienu būtinu reikalu. Labai aktyviai prie parašų rinkimo prisidėdavo Petras Gražulis: jo pakviesti vaikinai ir merginos mielai talkindavo -daugiausia Prienų ir Alytaus rajonuose. Ypač daug jis padėjo, kai buvo suimtas kun. Jonas Kastytis Matulionis.

Panaudodavom ir tokias progas kaip kunigų laidotuvės, kur suvažiuodavo daug žmonių, ir tuo niekas nesipiktindavo. Būdavo problema nuvykti į tolimas parapijas. Kartą sužinojome, kad laidojamas kunigas toli Žemaitijoje. Be automobilio nuvažiuoti neįmanoma. Petras Gražulis paprašė kun. Juozą Zdebskį, ir jis važiavo kartu su mumis. Vėlai nuvažiavome, mažai buvo naudos, bet kun. Juozas nepadarė jokio priekaišto. Jis net parašė Petrui Gražuliui įgaliojimą važiuoti jo mašina, kad galėtų rinkti parašus.

Aktyviausiai parašus rinkti padėdavo Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, vėliau Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Robertas Pukenis. Jis duodavo talkininkų ne tik savo bažnyčiai, bet ir katedrai (tada Panevėžyje veikė tik šios dvi bažnyčios). Dar vėliau, iš anksto pranešus, kad vienokiu ar kitokiu reikalu bus renkami parašai, jis suorganizuodavo tiek žmonių, kad per vieną sekmadienį būdavo surenkami parašai visoje vyskupijoje. Pats pasirūpindavo ir transportu žmonėms nuvažiuoti.

Parašų rinkimo darbe nuolat talkino Bronė Valaitytė ir Julija Ambrasienė. Pastaroji tuo metu dirbo pašte apdraustų siuntų skyriaus viršininke ir labai rizikavo prarasti darbą. Vykdamos rinkti parašų į tolimesnes parapijas, dažnai važiuodavome iš vakaro. Nakvodavome kur nors pusiaukelėje: Vilniuje, Alytuje (čia mus visada labai mielai priimdavo ses. Birutė Dimšaitė). Julija Ambrasienė su mumis dažnai važiuodavo tiesiog iš darbo, nepailsėjusi. Ji buvo labai kantri, ištverminga ir aukinga, niekada nesiskųsdavo. Paprašytos neatsisakydavo padėti seselės Julija Rutelionytė ir Marija Kučinskaitė, Benius Lukšys ir Janina Buzaitė. Visus duomenis apie surinktus parašus perduodavau į Kroniką per kun. Joną Borutą.

Kronika labai patarnavo sąmonindama ir žadindama žmones iš apsnūdimo bei abejingumo kito kančiai, Bažnyčios priespaudai, Tautos nelaisvei ir dvasinei vergovei. Šie tūkstančių tūkstančiai parašų, per Kroniką paskelbtų pasauliui, liudijo, kad mūsų tauta gyva, kad nebeprasmė belaisvių už sąžinės laisvę auka, kad jų pasėta sėkla dygsta, kad Tauta dėl laisvės kovoja taikiomis priemonėmis, kad Dievo galybės vardu ji atsistoja kaip Dovydas su akmenėliu prieš milžiną Galijotą.

Kun. Alfonso Svarinsko teismo metu susitikau gatvėje su kun. Sigitu Tamkevičiumi. Jis paprašė, kad pasakyčiau jam, kai atvažiuos kokia viešnia. Deja, tą pačią dieną jis buvo suimtas. Ir aš pati, atrodo, trečią kun. A. Svarinsko teismo dieną su grupe žmonių buvau suimta ir uždaryta „paroms“.

Kuo toliau, tuo sunkiau būdavo ką nors iš anksto sužinoti. Ir viešnių iš JAV atvykimas (atsargumo sumetimais) būdavo rūpestingai slepiamas: dažnai sužinodavau pavėluotai. Sužinojusi stengdavausi kuo greičiau pranešti Kybartų seselėms. Mat suėmus kun. Sigitą, Kroniką tiek skaityti, tiek parengtą perduoti į užsienį gaudavau iš seselių kybartiečių. Tuo metu Kybartuose gyveno Bernadeta Mališkaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Onutė Šarakauskaitė ir Birutė Briliūtė. Parengtą kartais skubiai, tiesiog per naktis, perduoti į užsienį Kronikos mikrofilmą man dažniausiai atveždavo ses. Virginija Kavaliauskaitė. Kartais ir pati nuvažiuodavau paimti.

Per ses. Uršulės Navickaitės (daug nusipelniusios ilgametės Vargdienių seserų vienuolijos vadovės) šermenis pamačiau atvykusią iš Putmano viešnią. Jau buvo pavakarys. Tyliai dingau -norėjau pranešti į Kybartus apie atsiradusią galimybę. Grįžau vėlai. Kitą rytą ses. Virginija laiku spėjo atvežti paketėlį. Viešnia pažadėjo prašymą išpildyti.

Po kun. Sigito Tamkevičiaus teismo, sutinkant Naujuosius, 1984-uosius metus, teko patirti daug sielvarto: nepavyko susitikti su atvykusia viešnia... Kankino klausimas: ką daryti? Į ką kreiptis? Už kurį žmogų būtų galima garantuoti? Pasirinkau niekada neatsisakantį padėti kun. Juozą Zdebskį.

Po naujametinių šv. Mišių išvažiavau pasitarti, nes supratau, kad neturiu teisės įtraukti naujų žmonių savo nuožiūra, -juk ne pati tam reikalui vadovauju. Gavau pritarimą važiuoti į Šlavantus - spėjau į paskutinį autobusą. Kai išlipau stotelėje netoli kryžkelės į Šlavantus, buvo jau vėlus vakaras. Naujieji metai - trumpiausios dienos. Ėjau tamsoje per pušyną, meldžiausi. Bet mintys nuklydo, kūrė baisius paveikslus. Juk vežiau Kronikos mikrofilmą, kurį reikėjo perduoti. Jei būčiau pakliuvusi į nagus saugumiečiams, būtų išduotas būdas, kuriuo buvo perduodama į užsienį pogrindžio spauda ir Kronika, būtų pasunkėjęs ir taip be galo vargingas bei rizikingas darbas... Ačiū Dievui, Šlavantus pasiekiau laimingai. Ir Tėvelį radau namie. Išdėsčiau jam visą reikalą ir nurodžiau, į ką galėtų kreiptis prašydamas pasimatymo. Pati Tėvelį ir nuvežiau. Viskas pavyko sėkmingai.

Kitą kartą vėl teko į Šlavantus su paketėliu važiuoti vėlai, paskutiniu autobusu. Oras buvo baisus, labai vėjuotas. Šlavantų kryžkelėje išlipau iš autobuso. Vėjas greitai ginė tamsius debesis. Staiga jie praretėjo, pasirodė mėnulis - pati pilnatis -ir pasidarė šviesu. Atsirado drąsos, sustiprėjo mano pasitikėjimas Dievo Apvaizda. Klebonijoje radau tik šeimininkę - Tėvelis grįžo vėliau. Palikau mikrofilmą, nurodžiau, į ką kreiptis.

Žuvus Tėveliui (kun. J. Zdebskiui), sunku buvo susitaikyti su mintimi, kad nebebus į ką kreiptis ir kai kuriuos reikalus teks palikti Dievo valiai. Jam Dievas jau duoda pailsėti, - tada iš lagerio rašė kun. Sigitas, - o mums reikia toliau tęsti kovą, tik dabar jau prašant jo pagalbos ir užtarimo iš Dangaus.

Kartą, susitikusi kun. J. Borutą, pasidžiaugiau, kad nauji Kronikos ir Aušros numeriai jau ten. Jis atsakė, kad tas paketėlis, kuris buvo mano perduotas, nenukeliavo: į užsienį pateko iš kitų rankų. (Kad būtų tikriau, tas pats Kronikos numeris, jei būdavo galimybė, į užsienį būdavo siunčiamas keliais kanalais.)

Reikia prisipažinti, kad dėl parašų rinkimo ir Kronikos persiuntimo teko patirti daug neteisybės, kartais ir įtarinėjimų, pažeminimų, trukdymų susitikti su viešniomis. Ir ne tik iš svetimų, bet ir iš savų... Karčiai išgyventas skausmas paliko sieloje žaizdų. Tačiau viską, kas buvo sunku, aukojau Dievui, dažnai kartodama kun. J. Zdebskio įskiepytus žodžius: Leisk, Viešpatie, viską, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus, kaip pelnytą bausmę už savo ir viso pasaulio nuodėmes.

Aušrą nešant

Sovietmečiu susitikdami vienas su kitu, kai kurie Vilkaviškio kunigai, ypač tie, kuriems rūpėjo ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir Tautos likimas, pradėjo mąstyti, kaip pranešti Vakaruose gyvenantiems lietuviams apie klierikų įstojimo į kunigų seminariją sąlygas ir jų skaudžiais išmėginimais bei saugumo grasinimais apipintą mokslą, apverktiną daugelio kunigų padėtį ir įvairiausius persekiojimus, kad pasaulis sužinotų, kokią sunkią priespaudos ir kančių naštą neša prispausta Lietuva. Tuo metu dar visiškai nebuvo jokios pogrindinės spaudos. Beveik niekas arba mažai kas perduodavo žinių Vatikano ir kitoms užsienio radijo stotims.

Vienas iš tų pradininkų, kurie pirmieji sumanė žinias siųsti užsienin ir perduoti Vakarams, buvo mano brolis, tuometinis Vilkaviškio klebonas kun. Konstantinas Ambrasas, kuris su kan. Broniumi Antanaičiu, dirbusiu Alksninės parapijoje, aptarė tuos būdus ir galimybes. Vieną kartą, kai buvo atvažiavusi pas giminaičius viešnia iš JAV, į jos palto pamušalą buvo įsiūti ant kailio ar popieriaus surašyti Katalikų Bažnyčios persekiojimai ir kiti įvykiai. Kitąsyk, kai atvažiavo mūsų dėdienė Kotryna Ambrasienė, jai irgi įdavė laišką. Tačiau jinai, matyt, išsikalbėjo ar net atidavė į nepatikimas rankas. Taip greičiausiai šiuo ar kitu keliu Saugumo komitetas per kurį nors Kanadoje gyvenantį lietuvį - saugumo šnipą - sužinojo, kad kun. Konstantinas Ambrasas perdavė žinias į Vakarus apie tikinčiųjų ir Bažnyčios padėtį.

Keliskart klebonas buvo kviečiamas pas vietos KGB viršininką. Jam buvo taikomos įvairios finansinės, administracinės ir kitokio pobūdžio baudos. KGB prispirtas anuometinis vyskupijos valdytojas įsakė, kad Vilkaviškio klebonas (ir dekanas) keltųsi į Leipalingį. Tačiau ir čia saugumas klebono nepaliko ramybėje. Ne vienąsyk buvo apklausinėjamas, kvočiamas. Mėginta net padegti Leipalingio bažnyčią. Saugumas labai siuto, kad toji žinia pakliuvo į LKB Kronikos puslapius. KGB sukliudė jam tapti vyskupu, nors Bažnyčios vadovybė tai ketino padaryti.

Kiek LKB Kronikos numerių redagavau, tiksliai negalėčiau pasakyti. Vilkaviškio klebonijoje susipažinau su šios parapijos vikaru kun. Sigitu Tamkevičiumi, kuris vėliau man pasisakė, kad jau išrinktas ir patvirtintas Lietuvos Katalikų Bažnyčios pogrindžio leidinio pavadinimas, kuris, mano supratimu, buvo keistinas, nes panėšėjo į LKP (Lietuvos komunistų partijos) vardo santrumpą ir maskviečių disidentų jau leidžiamo slapto savilaidos organo oficialų pavadinimą. Kun. Sigito Tamkevičiaus paprašytas, mielai sutikau naujagimėms Kronikoms pagelbėti, nes atvažiuodavau pas brolį Konstantiną Ambrasą į Leipalingį ir dažnai susitikdavau ir su kun. Sigitu Tamkevičiumi, nors jis vikaravo jau Simne.

Vieną ar kitą kartą šiam leidiniui suredagavęs straipsnius, kartais dar būdavau prašomas (ar tik ne TTGKK) skubiai išversti į rusų kalbą kažin kokias peticijas. Tiktai ne taip jau sklandžiai mokėdamas rusų kalbą, kreipdavausi į Jonę Ladygaitę (Ardžiūnienę), kad ji padėtų. Nors dėl atsargumo buvau prašomas taisant straipsnius keisti rašyseną (mat atradus per kratą ar šiaip kur nors susekus taisytų Kronikos numerių pėdsakus, nesunku būtų nustatyti redaktoriaus tapatybę), bet tatai padaryti būdavo nelengva, nes tekstai dažniausiai būdavo surašyti ploname popieriuje, o tarpeliai tarp eilučių labai maži. Todėl, užmiršęs visą atsargumą, dažniausiai taisydavau normaliu savo braižu ir per kelias redakcijas (Tarybiniame mokytojuje, Ekrano naujienose ir Mūsų gamtoje) ir keliolika iš anglų, rusų ir lenkų k. verstų knygų miklintu įprastu savo stiliumi ir rašysena. Šen ten būdamas, prispirtas gerų bičiulių arba savo viršininkų, nevengiau vieną kitą straipsnį Kronikoms parašyti ir savo ranka. Kitąsyk, susitikęs pakeliui į universitetą Joną Kastytį Matulionį, išsikalbėjau, kad būtų gera apie jį parašyti straipsnį. Mat sklido kažkieno paleisti klaidingi gandai apie šį daug kentėjusį ir daugel gerų darbų Kronikos labui, meno pasaulio ir sielovados baruose nuveikusį kunigą. Dar nespėjome mudu pradėti kalbėti, o jau ratą aplinkui rėžia iš kažin kur nuo universiteto atslinkęs šnipukas. Šiaip taip aptarę būsimo straipsnio apmatus ir faktus, atsikratėme nuo „uodegos“.

Vieną kartą straipsnį sukurpiau ir Druskininkuose. Straipsnių nuorašų nesaugojau ir niekur nesižymėjau. Tačiau daugiausia su pogrindine spauda susidūriau tada, kai Kronikos vadovams, anuometiniam jos leidėjui kun. Sigitui Tamkevičiui ir jo bendradarbiams, kilo mintis leisti pogrindinį leidinį kultūros, politikos ir visuomenės gyvenimo klausimais - Aušrą. Jos leidėjas kun. Lionginas Kunevičius pasistengė mane susirasti, regis, 1976-1977 m. jau Leipalingyje. Jis padejavo, kad vienam sunku perrašinėti, redaguoti, o ir lietuvių kalbą jis dar ne taip gerai mokąs. Sutikau. Taip ėmėme ne tik kitų žinias, straipsnius, sovietinio gyvenimo kritiką narplioti, bet ir patys vieną kitą temą nusigriebdami išdėstydavome juodu ant balto: vienas braukydavome, kitas, išsitraukęs iš prieangyje įtaisyto tarpusienio slaptą rašomąją mašinėlę, kurpdavome. Numeriai pasirodydavo kartais labai pavėluotai.

Iš karto daugiausia susitikdavome Leipalingyje, kai kun. Lionginas atvažiuodavo parapijos reikalais pas dekaną kun. Konstantiną Ambrasą. Bet kiek vėliau iš Leipalingio ir paskui iš Druskininkų pats keliaudavau pas jį į Būdvietį, kad būtų galima ilgiau pasėdėti prie rankraščių ir atidžiau pataisyti, pasikalbėti, aptarti ypač tuos straipsnius, kuriuos įtardavome, kad yra parašyti saugumiečių ir įvairiais keliais atkeliavę net iki pogrindžio spaustuvės.

Nors ir kaitaliodavome savo pasimatymų vietas, kaskart dažniau matydavau specialiai pasiųstas saugumietiškas „uodegas“. Net ir miške, kur jau, atrodo, kas ten užklius, žiūrėk, atkaklieji tamsiųjų rūmų vyrukai ir beatradę mano pėdsakus, kai kartais valandomis tekdavo laukti pasirodant kažin kur namuose ar pakelėje užtrukusio kun. Liongino. O šis, pametęs į celofano aplanką ar maišelyje susuktą gniūžtę lapelių, vėlei skubina: Už valandos ar pusantros grįšiu. Žiūrėk, kad būtų baigta! Ir dingsta. Kur tik su tais Aušros numerių rankraščiais nebuvau atsidūręs! Leipalingyje palėpėje įlindęs, pamiškėje susikūprinęs, prie Nemuno kokiame atvašyne susirietęs ar su grybų pilnu kibiru kur tankmėn nuvirtęs. Taisau, braukau ir vis stebiu, ar neslenka koks nors raišas pensininkas saugumietis, ar nevažinėja po penkis ar aštuonis kartus pro pat nosį tos pačios spalvos ir tuo pačiu numeriu žiguliukas.

Po kelerių metų prie Aušros redagavimo prisidėjo dar kita slapstymosi dingstis. Pogrindžio kunigų seminarijoje pradėjau laikyti Šventojo Rašto ir kitus filosofijos bei teologijos disciplinų egzaminus. Universitete reikia ne tik vertimo teorijos, istorijos, praktikos darbams, seminarams, paskaitoms pasirengti, ne tik daugybę parengiamojo skyriaus gramatikos, sintaksės, rašybos kontrolinių darbų taisyti, vertimo konferencijoms pranešimus, kongresams ir rašytojų plenumams Maskvoje ataskaitas rengti, bet ir pogrindžio seminarijos studijoms nemaža laiko skirti. Kartais jau visai ant kulnų pradeda lipti tiek pėsti, tiek važiuoti, tiek Druskininkuose iš kitapus kelio be paliovos stebintys sekliai. Mačiau, kad, toliau redaguodamas Aušros numerių straipsnius, negalėsiu baigti slaptosios kunigų seminarijos. Vadinasi, nepasieksiu taip ilgai ieškoto ir taip sunkiai surasto tikslo - kunigystės. Todėl vieną kartą pavakariais per pievas ir pagriovius užuolankomis pasiekiau Bijutiškį ir viską išsakiau Tėvui provincijolui kun. Jonui Danylai SJ. Jis, giliai atsidusęs, pasakė: Atsisakyk „Aušros“...

Kun. Lionginas Kunevičius susirado giminaitę lituanistę, kuri toliau jam padėjo tvarkyti Aušros numerius.

Netrukus baigiau laikyti paskutinius egzaminus. Pagaliau man buvo pranešta, kad 1988 m. rugpjūčio 16 d. būčiau prie Latvijos sienos Skaistgirio parapijoje, kur anuomet dar tebeklebonavo jėzuitas t. Leonardas Jagminas, o prie jo netolimais jau daugiau kaip 25-erius metus buvo ištremtas Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Čionai susitikau su Vytautu Vaičiūnu, su kuriuo abudu stojome prie altoriaus. Rugpjūčio vėlų vakarą abudu su Vytautu gavome iš arkivyskupo Julijono diakonato šventimus, o rytą anksti, dar saulei netekėjus, klūpojome prie arkivyskupo kojų jau du kunigai. Po valandos kitos vėlei su kuprine ant pečių išėjau ieškoti kokios mašinos, kad spėčiau į Vilniaus universitetą, kur auditorijoje studentai laukė paskaitos.

Po pusmečio, kai Lenkijos Poznanės universitetui prireikė lietuvių kalbos dėstytojo, atsidūriau Poznanėje. Čia anksti rytą gaidgyste savo kambaryje paaukojęs šv. Mišias, važiuodavau mokyti studentų lietuvių kalbos. Ir taip metus - dėstytojas universitete, kunigas - savo kambaryje. Tiktai po metų kardinolo kvietimu atsidūręs Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje jau viešai aukojau šv. Mišias, dėsčiau klierikams, sakiau pamokslus ir dirbau kitą sielovados darbą. Jį 1990 m. sausio 28 d. nutraukė kelionė į Romą, paskyrimas į Vatikano radiją.

Atmena

Po 1970 m. ypač sustiprėjo oficialiosios valdžios kova prieš Dievą, Bažnyčią ir tikėjimo išpažinėjus. Bet tai sustiprino ir pasipriešinimą. Kaip protestas prieš tautinį ir religinį persekiojimą atsirado Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Kai man į rankas pateko pirmasis jos numeris, atidžiai perskaičiau ir supratau, kad toks leidinys labai reikalingas. Kronika ragino Lietuvos katalikus neužmiršti elementarių savo teisių ir laisvių, kurias garantuoja konstitucija ir tarptautiniai žmogaus teisių susitarimai.

Atsimenu, vieną sekmadienį Santaikos bažnyčioje (kuri tuo metu neturėjo kunigo ir kur tik sekmadieniais iš Simno atvažiuodavo kun. Sigitas Tamkevičius) po Mišių užėjau į zakristiją. Kun. S. Tamkevičius paklausė, ar negalėčiau kitą šeštadienį po pietų atvykti į Simną. Sutartą dieną nuvykau. Jis paklausė, gal galėčiau vieną brošiūrėlę nuvežti į Bijutiškį, nes reikia ją išversti į rusų kalbą. Nė nepažiūrėjęs, kokia ta brošiūrėlė, nuvežiau Bijutiškio klebonui. Jis paklausė: Ar negalėtum kitą šeštadienį 13 val. atvykti į Molėtus? Ten šią brošiūrėlę grąžinsiu. Manęs palauk bažnyčioje. O jei bažnyčia bus uždaryta, palauk kapinėse. Jeigu iki 14.30 val. manęs nesulauktum, atvyk į Bijutiškį...

Kitą šeštadienį nuvykau į Molėtus. Sutartą valandą nuėjau prie bažnyčios durų - užrakinta. Einu į kapines. Netrukus atvyko kun. Jonas Danyla SJ. Padavė išverstą į rusų kalbą brošiūrą. Vėliau sužinojau, kad vertė Stirnių klebonas kan. S. Kiškis. Sekmadienį vertimą atidaviau kun. S. Tamkevičiui. Jis nuoširdžiai padėkojo už atliktą darbą.

1973 m. lapkričio 20 d. KGB organizavo masines kratas, kurias iškentė geras pusšimtis Lietuvos žmonių - kunigų, vienuolių ir pasauliečių tikinčiųjų. Kratų metu buvo atimta daug religinės literatūros, prieškarinių leidinių, rašomųjų mašinėlių, popieriaus. Prasidėjo areštai ir tardymai.

1973 m. lapkričio 20 d. anksti rytą žmona išėjo į darbą, o aš išvykau į Bijutiškį pas kun. Joną Danylą SJ. Vos grįžau, pasigirdo skambutis. Į butą įėjo trys nepažįstami vyrai, prisistatė esą iš valstybės saugumo komiteto ir pradėjo kratą. Kratai vadovavo KGB vyr. leit. Gudas.

Darant kratą suskambo durų skambutis. Man neleido eiti prie durų. Įėjo Palomenės klebonas kun. Jonas Zubrus. Nors klebonas sakė, kad jam reikia aukoti vakarines šv. Mišias, bet čekistai jo neišleido ir privertė kunigą sėdėti kambaryje iki kratos pabaigos. Parėjusiai iš darbo žmonai įsakė sėdėti kitame kambaryje.

Ramiausiai laikėsi kun. J. Zubrus. Jis mane nuolat drąsino ir ramino - net humoro jausmo nebuvo praradęs. Ta drąsi kunigo laikysena buvo didelė moralinė parama mums - man ir žmonai.

Kratą darė kambariuose, virtuvėje, kuro bei daržovių sandėliuose, ant aukšto bei garaže. Į kratos protokolą neįrašę iš mūsų buto paėmė labai daug knygų, mirusio Juozo Mockevičiaus rankraščius, rašytus nuo 1935 iki 1965 m., visas užrašų knygutes bei atskirus popieriaus lapus. (Deja, ne viską grąžino...)

Kitą dieną turėjau atvykti į tardymą Vilniaus KGB būstinėje. Po šių kratų ir P. Plumpos, P. Petronio, A. Patriubavičiaus ir D. Kulikausko areštų daug žmonių buvo pašaukta apklausai ir visi tardymo kabinetai buvo užimti. Dėl to man teko būti tardomam didelio viršininko kabinete. Įvedė į erdvų kabinetą, apstatytą gražiais baldais. Ant rašomojo stalo stovėjo keli skirtingų spalvų telefonai. Baigus tardymą, iš kabineto paskambino telefonu ir paliepė, kad man, kaip kokiam didžiausiam nenaudėliui, būtų parūpinta pati drėgniausia ir šalčiausia kamera rūsyje. Grasino pasodinti 7-eriems metams į kalėjimą, visam laikui ištremti iš Vilniaus, atimti pensiją ne tik man, bet ir žmonai, atleisti ją iš darbo. Grasino net brolio sūnui pažeminti pareigas ar net visai jį atleisti iš darbo... Tačiau po tardymo paleido...

Nors pirmas tardymas buvo gana sunkus, tačiau daug ko pamokė. Pradėjau suprasti, kad per tardymus reikia kuo mažiau kalbėti, nes daug kalbant galima pakenkti ir sau, ir kitiems.

Kitą dieną vėl turėjau ateiti. Manęs jau laukė vyr. ltn. Gudas. Šį kartą nuvedė į nedidelį, siaurą (panašų į kalėjimo kamerą) kambarį. Kairėje jo pusėje prie pat sienos buvo trumpas suolas ir nedidelis paprastas stalelis.

Įėjus į kambarį Gudas paprašė sėstis ir, padėjęs ant stalo tris lapus popieriaus, liepė rašyti išsamią autobiografiją, o pats išėjo į koridorių palikęs praviras duris. Mačiau, kaip kažkoks vyriškis praėjo ir atsirakino šalia esančias duris.

Jaučiausi patenkintas, kad manęs neklausinėja. Buvau gerai išsimiegojęs ir pailsėjęs, todėl rašyti sekėsi gerai. Tačiau bebaigiant rašyti pradėjo pykinti, svaigti galva. Ir juo toliau, juo blogiau. Norėjau atidaryti orlaidę, tačiau Gudas tik pravėrė plačiau duris ir neleido. Norėjau jam paduoti beveik baigtą rašyti biografiją, bet ir jos nepaėmė. Supratau, kad kagėbistams gyvenimo aprašymas buvo visai nereikalingas: liepė rašyti tik tam, kad nevaikščiočiau po kambarį, bet sėdėčiau tarsi prieš fotoobjektyvą...

Po kiek laiko Gudas liepė eiti su juo. Jis iš lėto ėjo pirma, o aš sekiau iš paskos svyruodamas, kartais į sieną atsiremdamas. Išėjęs į lauką dar kurį laiką stovėjau atsirėmęs į sieną, nes svaigo galva ir negalėjau paeiti. Po šio „tardymo“ nesikėliau iš lovos gerą savaitę. Vargino galvos skausmai, svaigo galva, pykino. Kelis kartus iš poliklinikos buvo atvykusi gydytoja. Rekomendavo visada nešiotis nitroglicerino, validolio ir dar kažkokių vaistų.

Kodėl po šio tardymo sirgau, negalėjau dirbti nei fizinio, nei protinio darbo, nes visą savaitę vargino galvos skausmai, atsirado širdies priepuoliai, pasidarė per mažas kraujospūdis (panašiai kaip kun. Juozui Zdebskiui po kalėjimo)? Ar jie iš gretimo kambario švitino kokiais spinduliais, neįmanoma net apytiksliai pasakyti. Juk radiacija ar kokie kitokie spinduliai akimi nematomi, ranka jų nepaliesi, specifinio kvapo jie neturi. Tik jų padariniai jaučiami. Taip pat nežinau, ko kagėbistai tokiais veiksmais siekė.

Tačiau tuo metu man ligos kryželis buvo labiau reikalingas negu sveikata. Jei šie negalavimai nebūtų daugiau kaip savaitę prikaustę prie patalo, tikriausiai būčiau aplankęs kai kuriuos Kronikos bendradarbius. O sirgdamas negalėjau jų aplankyti, ir jie nenukentėjo.

Ir toliau kagėbistai nepaliko manęs ramybėje: 1974 m. pavasarį vėl pašaukė į KGB būstinę tardymui. Šį kartą tardė vyr. tardytojas kpt. Marcinkevičius. Iš pradžių pasiteiravo apie sveikatą, ką veikiu namie, ar skaitau, kokia literatūra labiausiai domina. Dėjosi artimu žmogumi, net siūlė pagalbą. Palyginti su pirmiau tardžiusiais, Marcinkevičius atrodė daug žmoniškesnis, todėl ir aš su juo pradėjau leistis į kalbas. (Taip prisijaukino, kad net protokolą pasirašiau neperskaitęs...) Atrodo, jis gerai valdė psichinio apdorojimo techniką. Iš pradžių ramiai, atsargiai pratino prie ilgesnių pokalbių. Tarsi tai būtų apie menkniekius, apie kitus žmones. Tačiau vis tiek stengėsi iškvosti, kas naudinga kagėbistų užmačioms.

Nors po kratos ir tardymų bei mano skundų prokurorams kagėbistai pradėjo labiau mane persekioti, tačiau kiek galėdamas stengiausi padėti dauginti ir platinti maldaknyges, Kroniką ir kitą religinę literatūrą.

Kartą nuvykau į Kauną paimti tik ką įrištų naujų maldaknygių. Susidėjau jas į du lagaminus (gal apie 35-40 kg svorio). Pernakvojęs anksti rytą su taksi atvykau į Kauno geležinkelio stotį. Nusipirkęs bilietą į Vilnių, įlipau į vagoną, susiradau tuščią kupė. Lagaminus su maldaknygėmis sudėjau į dėžę po suolu, o pats atsisėdau ant priešais esančio suolo. Patenkintas, kad viskas taip gerai sekėsi, pradėjau kalbėti Rožančių.

Tačiau mano džiaugsmas truko neilgai, nes po keliolikos minučių į šią kupė įėjo vienas Vilniaus saugumietis su dviem draugais. Tikriausiai ir tie jo draugai taip pat saugumiečiai, nes visi turėjo po aplanką dokumentams susidėti. Jie atsisėdo ant suolo, po kurio sėdyne mano maldaknygės... Dabar tai pakliuvau tiesiai vilkui į nasrus! - pagalvojau aš. - Kad ir ką darytų, neprisipažinsiu, jog maldaknygės mano, nes jie nematė, kaip jas ten padėjau...

Ką daryti? Atėjo mintis traukiniui sustojus išlipti Kaišiadoryse, o maldaknygės tegul keliauja toliau be manęs: gal taip padaręs šiuo metu nepateksiu į kalėjimą... Tačiau vėl pagalvojau: o jeigu jie čia atsitiktinai, tai, palikdamas maldaknyges, nusikalsčiau Dievui ir žmonėms. Kaip bus, taip - maldaknygių nepaliksiu!

Pravažiavus Lentvario stotį, pradėjau neva snausti. Traukiniui sustojus Vilniaus geležinkelio stotyje, nors dėduosi snaudžiančiu, tačiau primerkęs akį visą laiką galvoju, ką darys saugumiečiai: ar jie lieps man eiti su jais ir vesis į KGB būstinę, ar išeis iš vagono vieni? Skubėti nebuvo ko, nes Vilniaus stotyje traukinys stovi ilgokai. Be to, jie sėdi ant to suolo, kurio dėžėje mano lagaminai...

Labai apsidžiaugiau, kai saugumiečiai išėjo iš vagono. Pamatęs pro langą, kad jie nuėjo peronu, pasiėmiau savo lagaminus ir iš lėto nupėdinau prie taksi stovėjimo aikštelės. Maldaknyges atidaviau kun. Valiukėnui, o jis jas išdalijo Vilniaus arkivyskupijos kunigams. Kun. Valiukėnas sakė, kad Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems reikia daugiau kaip pusės milijono maldaknygių, taip pat ir katekizmų, nes vaikai neturi iš ko rengtis Pirmajai komunijai.

Susitikęs seną pažįstamą sužinojau, kad jis daugiau kaip 10 metų dirba nedidelėje spaustuvėje. Pasiskundžiau, kad žmonės neturi maldaknygių. Jis sutiko išspausdinti (nukopijuoti) 15 tūkstančių. Visas reikės atsiimti iš karto. Tik reiktų poros tūkstančių rublių avanso popieriui pirkti.

Nuvažiavau pasitarti į Kybartus pas kun. S. Tamkevičių. Išklausęs mano pasakojimą, pasakė: Galite spausdinti, tačiau avanso tokios sumos duoti nepatariu, nes galite negauti nei maldaknygių, nei pinigų. Pasakykite, kad kai bus išspausdintos, apmokėsime ir visas iš karto paimsime, nes Vilkaviškio vyskupijos tikintiesiems jų labai reikia.

Kun. S. Tamkevičius padavė 1974 m. išleistą maldaknygę Visada su Dievu ir prašė lygiai tokią nukopijuoti. Grįžęs į Vilnių tam spaustuvininkui padaviau maldaknygę ir 200 rub. avanso. Žadėjo išspausdinti per mėnesį.

Po kiek laiko lankydamas ligoninėje pažįstamą, pamačiau toje pat palatoje gulintį spaustuvininką, su kuriuo buvau susitaręs dėl maldaknygių. Jis išsivedė mane į koridorių pasikalbėti. Papasakojo, kad prieš kelias dienas maldaknyges išspausdino ir nuvežė į kolektyvinio sodo namelį. Norėjo man pranešti, bet staiga susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Prieš porą dienų jo brolis buvo pakviestas į saugumą ir klausinėjamas, ar po darbo valandų nebuvo dauginama religinė ar kokia kita literatūra. Pagalvojęs, kad saugumiečiai viską žino ir darys kratą, o radę maldaknyges dar pasodins į kalėjimą, spaustuvininko brolis sumanė visas maldaknyges sunaikinti: degino tol, kol visas paleido dūmais, o pelenus užkasė į žemę... Kitą rytą saugumiečiai jokios kratos nedarė, tik vėl klausinėjo. Bet brolis, žinodamas, kad maldaknygių nebėra, buvo drąsesnis.

Po kurio laiko vėl susitikau spaustuvininką Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Jis atidavė 200 rublių ir išardytą maldaknygę, iš kurios buvo kopijuojamos anos, sudegintosios... Kai apie šį įvykį papasakojau kun. S. Tamkevičiui, jis pasakė: Nesėkmės tenesugniuždo mūsų.

1976 m. (būdamas 70-ies metų) pirmą kartą buvau suimtas ir už Kronikos dauginimą bei platinimą nuteistas 5-eriems metams laisvės atėmimo. Kalėjau Mordovijoje, griežtojo režimo lageriuose, vėliau buvau tremtyje Sibire.

1984 m. buvau suimtas antrą kartą, bet dėl silpnos sveikatos paleistas, uždėjus namų areštą. Slapsčiausi, kol 1985 m. vėl buvau areštuotas Kaune ir nuteistas 6-eriems metams griežtojo režimo lagerių. Iškalėjęs Vilniaus, Pskovo, Jaroslavlio, Gorkio, Ruzajevkos, Potmos (Mordovija), Sverdlovsko, Krasnojarsko kalėjimuose ir Mordovijos konclageriuose, išgyvenęs nutrėmimą Krasnojarsko krašte, Severo Jeniseisko rajone, Tėjos gyvenvietėje, pamačiau, kaip kiti gyvena bausmių atlikimo vietose. Pradėjau labiau branginti savo ir kitų žmonių laisvę, geriau atjausti kitų žmonių vargus ir nelaimes.

Sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose tikrai patyriau daug vargo ir kančių, bet sunkiomis gyvenimo valandomis juk katalikams paguodos teikia tikėjimas. Kai netenki laisvės ir įpuoli į tokį vargingą gyvenimą, tik iš pradžių būna sunku. Palengvėja, kai Dievas suteikia malonę pajusti prasmę žodžių: Tėve, jei toji taurė negali aplenkti, tebūnie Tavo Valia!

Viešpatie, kokia tai malonė, kad leidai...

Apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir gyvą paskaityti. Mat mano brolis Šarūnas Boruta studijavo Kauno politechnikos institute ir dalyvaudavo uolių studentų žygeivių bei Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Gavęs Kroniką parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie avilio.

Rašyti žinutes Kronikai pradėjau 1973 m., paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ. Dažniausiai jos būdavo iš universiteto gyvenimo. Paskui, paprašytas t. J. Lauriūno, versdavau į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos, ir duodavau seselėms, kad jos nuvežtų jam į Kabelius. Tik vėliau, kai po kun. Sigito Tamkevičiaus arešto pats pradėjau dirbti Kronikoje, supratau, kad šis vežiojimas buvo visai nereikalingas: jos nuveždavo ir atgal atsiveždavo, nes informacija Kronikai ėjo per jų rankas.

Toks buvo pirmasis bendradarbiavimas. Aš suvokiau, kad man nereikia žinoti, kas leidžia Kroniką: svarbu, kad ji eina, kad informuoja pasaulį apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimus.

Dirbdamas Lietuvos mokslų akademijos Fizikos institute ir studijuodamas neakivaizdinėje aspirantūroje bei ruošdamas disertaciją, maždaug nuo 1973 m. pradėjau mokytis pogrindinėje kunigų seminarijoje. Egzaminus laikyti tekdavo pas t. Joną Lauriūną, jėzuitų provincijolą t. Joną Danylą. Šie siųsdavo mane pas t. Vaclovą Aliulį MIC ir marijonų provincijolą t. Pranciškų Račiūną, turbūt norėdami, kad jie geriau pažintų pogrindinėje seminarijoje kunigystės siekiančius kandidatus.

1982 m. rugpjūčio mėnesį gavau kunigystės šventimus ir tų pačių metų lapkričio mėn. išvykau į Ukrainą, tikėdamasis ten oficialiai įsidarbinti kunigu (kaip kad buvo pavykę pogrindinę seminariją baigusiam kun. Vytautui Merkiui SJ). Tačiau po mėnesio vietos saugumiečiai pareikalavo, kad per 24 val. išvykčiau iš Ukrainos.

Į Lietuvą grįžau 1983 m. sausio pradžioje. Kaip tik greitai prasidėjo represijos prieš TTGKK narius ir Kronikos leidėjus: 1983 m. sausio 26 d. buvo areštuotas kun. Alfonsas Svarinskas, o gegužės mėn. - ir kun. Sigitas Tamkevičius. Su kun. S. Tamkevičiumi palaikėme artimus santykius nuo mano kunigystės šventimų: jis susitarė su vysk. Julijonu Steponavičiumi, kad man suteiktų šventimus mažytėje Skaistgirio bažnytėlėje, lydėjo į ten ir su kun. Leonardu Jagminu SJ buvo vieninteliai mano kunigystės šventimų liudytojai. Grįžus iš Ukrainos dažnai tekdavo pas jį apsilankyti ir talkinti pastoraciniame darbe.

Kai vyko kun. A. Svarinsko teismas ir kun. S. Tamkevičiui reikėjo į jį važinėti, jis pasikvietė mane, kad jį pavaduočiau. Prieš vykdamas į teismą jis paėmė rašymo lentelę, rašiklį (kurie paprastai padėdavo mums kalbėtis, idant „besiklausančios sienos“ neišgirstų) ir užrašė: Jeigu reikės, paglobok, pasirūpink „Kronika“.

Aš tuos žodžius suvokiau kaip rūpestingą apsidraudimą, jeigu jam kas nutiktų. Buvau įsitikinęs, kad darbui Kronikoje yra geriau pasirengusių žmonių - iš TTGKK narių - ir jie galėtų tai geriau atlikti. Na, nebent jau nebūtų kam. Gerai, jeigu to reiks, - atsakiau raštu.

Darbas Kronikoje

Nujaučiau, kad Kronikos leidybos centras yra Kybartuose, tačiau niekad apie tai nekalbėjome. Kai areštavo kun. S. Tamkevičių, Kronikos neištiko leidybos krizė: jo viskas buvo taip suorganizuota, kad kitam numeriui buvo ir informacijos pririnkta, ir techninė bazė parengta, ir seserys vienuolės tam darbui tęsti pajėgios bei pasiryžusios. Jos ir išleido pirmąjį numerį po jo arešto. Aš buvau savotiškai nusiraminęs, kad bus kam be manęs perimti tą darbą. Tačiau rugpjūčio pabaigoje, vykstant seselių rekolekcijoms, į mane kreipėsi Eucharistinio Jėzaus kongregacijos generalinė vyresnioji, kad padėčiau leisti Kroniką.

Jau iš anksčiau buvau pažįstamas su ses. Gerarda Elena Šuliauskaite, viena iš pagrindinių kun. S. Tamkevičiaus talkininkių Kronikos leidyboje. Su ses. Gerarda ir ses. Pija Bronyte Vazgelevičiūte kalbėjomės: aptarėme, kaip atrinkti ir suskirstyti gautą medžiagą (kas tinka Kronikai, o kas Aušrai), kaip ją parengti ir kiekvienam numeriui gauti vyskupo tremtinio J. Steponavičiaus (Žagarėje) bažnytinį aprobavimą. Būdamas „nepririštas“ prie jokios parapijos (RRT įgaliotinis pogrindinę kunigų seminariją baigusiems neduodavo „kulto tarno“ registravimo pažymėjimo, be kurio oficialiai nebuvo leidžiama eiti kunigo pareigų) ir važinėdamas po visą Lietuvą, kas keli mėnesiai vis apsilankydavau Žagarėje su naujo Kronikos numerio medžiaga. Kartais nuveždavo seserys. Svarbiausia buvo suderinti tą medžiagą, kurioje buvo minimas nederamas kai kurių kunigų nuolaidžiavimas valdžiai. Dėl jos reikėdavo sužinoti vyskupo nuomonę ir gauti jo aprobavimą: lengvabūdiškumas čia buvo neleistinas.

Atvežtus straipsnius vyskupas skaitydavo tyliai, bet kai prieidavo kokią jį sudominusią, intriguojančią vietą, nejučiomis imdavo garsiai komentuoti. Tekdavo pridėti pirštą prie lūpų ir įspėti: Ekscelencija, Ekscelencija... Jis nusišypsodavo, pagarsindavo įjungtą radiją, kad kalbos neišgirstų nematomos ausys, ir toliau skaitydavo.

Vysk. J. Steponavičiaus nuomonė buvo labai vertinga. Jis nenorėjo, kad būtų spausdinama anoniminė informacija, už kurią tarsi niekas nebūtų atsakingas. Pavyzdžiui, vienas jaunas kunigas parašė gerą straipsnį apie Šv. Kazimiero jubiliejaus minėjimą. Vysk. J. Steponavičius perskaitė ir sako: Jei jis būtų su tikinčiųjų parašais ir pasiųstas valdžiai, tada jis turėtų visai kitą vertę. Po 2 ar 3 numerių vis dėlto jį įdėjom. Vyskupas nusišypsojo ir sako: Na, jei dar vienas, tai nieko; tik žiūrėkim, kad „Kronika“ nepasidarytų anoniminių skelbimų vieta.

Kita svarbi problema, kurią teko spręsti su vysk. J. Steponavičiumi, tai TTGKK likimas ir jo santykiai su Kronika. Mat po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus areštų kiti TTGKK nariai taip pat buvo persekiojami ir jie ėmė skelbtis veiklą nutrauktą. Tada šį Komitetą - jau kaip pogrindinį - ėmėsi atkurti kun. Juozas Zdebskis. Tačiau tą jam daryti buvo nepatogu, nes, prisidėjus ir KGB klastai, dar 1980 m. jis iš šio Komiteto buvo atleistas. Dabar, kai anie nariai pareiškė veiklą nutrauktą, jam savavališkai tą daryti netiko. Tačiau kun. J. Zdebskis nerimo: jis buvo įsitikinęs, kad Komitetas turi būti ir veikti.

Kai aš pradėjau globoti Kroniką ir ji toliau ėjo, kun. J. Zdebskis vėl nerimavo, kas dabar vadovauja jai. Jis visus metus bandė išsiaiškinti, ir mes tai žinojome. Kitų metų pavasarį, po areštų, vienų rekolekcijų metu Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresnioji ses. Ksavera Julija Kuodytė priėjo prie manęs ir sako: Aš negaliu kun. J. Zdebskiui nesakyti, kas dabar globoja „Kroniką“.

Kai po to su kun. J. Zdebskiu susitikau, mūsų pokalbis buvo labai dalykiškas: sprendėme to pogrindinio Komiteto ir Kronikos santykių klausimą. Netrukus su juo (vairuojant Sauliui Kelpšui) nuvažiavome pas vysk. J. Steponavičių. Paėmę jį draugėn, nuvykome į Latvijos miškus ir ten aptarėme reikalą. Buvo nuspręsta, kad pogrindinis TTGKK teveikia, o jo dokumentai Kronikoje bus skelbiami informacijos forma, t. y. jų turinį perpasakojant savais žodžiais.

Pogrindinio TTGKK nariai kartkartėmis susirinkdavome, aptardavome Kronikos leidybos, jos perdavimo į Vakarus ir kitas Bažnyčios problemas. Jei reikėdavo kokiu nors klausimu griežtesnio pareiškimo, parengdavome ir pogrindinio TTGKK vardu pasiųsdavome jį valdžiai. Šio Komiteto susirinkimuose dalyvaudavo kun. Juozas Zdebskis, kan. Gvidonas Dovidaitis, kunigai Petras Dumbliauskas SDB, Antanas Gražulis SJ, Lionginas Kunevičius ir aš. Dažniausiai rinkdavomės Tabariškiuose (prie Kauno) pas kun. P. Dumbliauską arba pas kun. G. Dovidaitį Pilviškiuose.

Po kun. S. Tamkevičiaus arešto Kronikos leidyboje iškilo ir nenumatytų sunkumų. Pirmasis po arešto išleistas Kronikos numeris Lietuvoje paplito negreitai. Spalio mėnesį išleidome antrąjį numerį. Per Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus lapkričio mėnesį paaiškėjo, kad kažkieno yra išleistas visai kitas to pirmojo poareštinio numerio variantas, kuriame skelbiama ne šiandieninė informacija, o straipsniai apie praeito šimtmečio Kražių skerdynes ir pan. Ši žinia kėlė nerimą, nes teko girdėti, kad kun. S. Tamkevičiaus byloje tardomiems liudytojams saugumiečiai pasakoja, kad po kun. S. Tamkevičiaus arešto visiškai pasikeitė Kronikos tematika ir stilius. Kėlė nerimą dėl to, jog tuo jie norėjo įrodyti, kad kun. S. Tamkevičius buvo Kronikos redaktorius.

Gal tai ir geros intencijos žmonių buvo padaryta, norint, kad nenutrūktų Kronikos leidyba... Bet mums tai sukėlė labai didelį nerimą, juolab kad tas naujadaras, nežinia kieno išleistas numeris, įtartinai greitai pasiekė Vakarus (nors jau buvo gautas ir mūsiškis, tikrasis numeris). Ieškojome būdų, kaip pažymėti tikrąjį į Vakarus perduodamą Kronikos numerį.

Kai kas nujautė, kas dirba atsakingiausią darbą Kronikos leidyboje, ir akys krypo į Kybartus. Buvo dedama pastangų ir daromas spaudimas, kad pagrindinės Kronikos leidėjos ir perdavimo į Vakarus talkininkės seselės būtų pakeistos kitomis. Tokių norų buvo net iš kongregacijų. Be abejo, tokios „reorganizacijos“ būtų labai pakenkusios jau nusistovėjusiems leidėjų ryšiams, darbo ir į Vakarus perdavimo darnai. Vysk. J. Steponavičius tam nepritarė ir tokias iniciatyvas pristabdydavo. Sprendžiant šiuos klausimus teko dalyvauti ir man, kaip kongregacijų dvasios tėvui. Sunku pasakyti, kiek čia buvo saugumo inspiracijos, kad apsunkintų Kronikos leidybą, kiek kažkieno nuoširdaus noro padėti. Šitie dalykai Kronikos leidėjams kainavo daug nervinės įtampos ir rūpesčio. Iš tų laikų tai buvo sunkiausios dienos.

Man važinėjant po visą Lietuvą, išsiplėtė informacijos geografija. Tai sunkino saugumui Kronikos informacijos ir leidybos šaltinių paieškas. Kita vertus, buvo problemų ir dėl straipsnių, gaunamų iš kitur. Ateidavo superpatriotiškų straipsnių ir eilėraščių. Kartais informacija būdavo labai iškreipta. Būgštavome, kad tai gali būti saugumo darbas ir kad šių straipsnių popierius gali būti pažymėtas cheminėmis arba radioaktyviomis medžiagomis. Įtarimą sustiprino įsilaužimas į Šiluvos ir Josvainių bažnyčias, kai į jas, kaip tarpinius perdavimo punktus, pakliuvo šie straipsniai. Informaciją tekdavo tikrinti ir atsijoti. Vysk. J. Steponavičius būdavo nepatenkintas spausdinama poezija; sakydavo: Faktų, tik faktų! Bet reikėjo ir poezijos. Vysk. J. Steponavičius perskaitydavo ir vėl sakydavo: Tik žiūrėkit, kad būtų ne per daug ir ne per tirštai poezijos.

Mano pareiga buvo sudėstyti rašinius ir parašyti vedamąjį straipsnį. Kartais trūkdavo laiko, kartais sąlygų parašyti. Lietuvos Krikšto jubiliejaus metais saugumas itin intensyviai sekė. Į vieną numerį vietoj vedamojo įdėjome t. Jono Lauriūno pamokslą Laužyti kryžiai, kuris jau buvo žinomas daugeliui kunigų ir jų naudojamas. Žinojome, kad dėl to nekils jokio pavojaus autoriui: tardomas jis galės pasiaiškinti, kad tas pamokslas buvo daugeliui žinomas. Pabaigoje pridėjome ir savo intarpų. Tėvas J. Lauriūnas pusiau juokais, pusiau rimtai purkštavo po to, kad į jo pamokslą prikaišiojom patriotiškų sakinukų ir visai ekstremistišką pabaigą.

Sukrečiantis įvykis buvo 73-iojo numerio leidyba. Visa šiam numeriui surinkta medžiaga buvo paslėpta Kazlų Rūdoje, slėptuvėje žemėje. O saugumas ten jau lipo ant kulnų: nuo lapkričio iki sausio mėnesio pradžios šalia namo dieną naktį stovėjo mašina, kurioje kas kelias valandas keisdamiesi budėjo sekliai. Niekaip nebuvo galima paimti medžiagos, nes žemė buvo įšalusi: kaposi - girdėsis. Pagaliau šiek tiek atšilus medžiagą ryžosi parvežti ses. Pija (Bronė Vazgelevičiūtė). Tikriausiai tarp straipsnių buvo ir saugumo žymėtų lapų, ir ji buvo sekama. (Beje, paėmus iš Kazlų Rūdos medžiagą, išnyko ir mašina su vyrukais.) Vežti į Kybartus nebuvo galima. Atvežė į Vilnių. Tačiau Vilniuje daugiabučiuose namuose spausdinti rašomąja mašinėle irgi neatsargu. Tada iš dalies pas mane, iš dalies pas seseles ranka buvo surašytas šio numerio maketas (2 egz.) ir nutarta vieną egzempliorių nuvežti į Maskvą disidentams, kad perduotų į Vakarus (nes fotografuoti buvo neįmanoma), o kitą bandyti perduoti per turistus. Nuvežti į Maskvą apsiėmė ses. Nijolė Sadūnaitė.

Tačiau 1987 m. balandžio 1 d. kratos metu į saugumiečių rankas pakliuvo abu egzemplioriai. (Vieną, ses. N. Sadūnaitės suplėšytą ir įmestą į klozetą, saugumiečiai išgraibė ir suklijavo. Jis yra KGB archyve.) Buvo suimta ses. N. Sadūnaitė, atlikta krata pas ses. B. Vazgelevičiūtę ir E. Šuliauskaitę, jos tardytos, bet... dar tą patį vakarą iš KGB kalėjimo paleista ir ses. N. Sadūnaitė. Jau buvo prasidėjusi M. Gorbačiovo „pertvarka“ ir, matyt, nebuvo gautas iš Maskvos leidimas jas suimti.

Kad būtų išleistas ir į Vakarus perduotas 73-iasis numeris, reikėjo nedelsiant jį atkurti. Atkurti iš atminties, nes visi juodraščiai jau buvo sunaikinti. (Paprastai sudegindavome vonioje ir pelenus suberdavome į klozetą.) Numerį atkūrėme iš atminties ir jis pasiekė Vakarus: Vatikano bei kitos radijo stotys ėmė transliuoti jo žinias. Tačiau atkuriant iš atminties, pora žinučių liko neįdėtos.

Dabar, atsivėrus KGB archyvų durims, pamatėme iš šio numerio skelbtų radijo laidų stenogramas, kurių paraštėse buvo rezoliucijos: Kodėl praleista šita žinutė? (Viena iš tokių žinučių buvo apie prof. P. Dovydaičio minėjimą Pilviškių bažnyčioje.) Jie lygino stenogramose skelbtas žinias su suklijuotų skiaučių ir iš ses. B. Vazgelevičiūtės paimtame sveikame egzemplioriuje skelbtomis žiniomis ir... nesuprato, kad jie jau iš tikrųjų savo rankose turėjo Kronikos redakciją; jie manė, kad dar kažkur kitur turi būti ta redakcija ir kad jų paimti 73-iojo numerio egzemplioriai nėra vieninteliai. Kronikos likimas buvo ant prarajos krašto...

Po šio įvykio KGB smaigalys nukrypo į Kybartus. Kone kas savaitė pas seseris buvo daromos kratos. Rasdavo ir svarbių, inkriminuojančių dalykų. Bet jų neareštavo. Neaišku, ko siekė: gal norėjo įbauginti, be areštų užčiaupti? Bet net tokių nuolatinių kratų ir sekimo sąlygomis Kybartų seserys dirbo, redagavo, spausdino, ir Kronikos numeriai vienas po kito reguliariai išeidavo. Tai didelis Kybartų seserų - Bernadetos, Birutės, Onutės, Virginijos - didvyriškumas. Tam reikėjo ne tik drąsos, bet ir tvirtos vidinės ramybės, kurią gali suteikti tik tikėjimas ir malda.

Kronikai leisti reikėjo ne tik pasišventėlių, bet ir lėšų. Juk reikėjo spausdinimo mašinėlių, joms šrifto bent keleto komplektų (kad nebūtų mašinėlėje to, kuriuo spausdinti patys pirmieji egzemplioriai), fotografavimo aparatūros ir t. t. Reikėjo lėšų, kad būtų galima pasiųsti siuntinius už Kroniką kalinamiems ir materialiai paremti jų šeimas. Tiek perteikiant Kronikos žinias pasauliui, tiek šiuose reikaluose padėdavo JAV lietuviai. Mano laikais fototechnika dažniausiai aprūpindavo iš JAV atvykstantis t. Antanas Saulaitis SJ arba kiti apsilankantys jėzuitai. Kai negalėdavo (ar nežinodavo ką) iš ten atvežti, čia „dolerinėje“ parduotuvėje nupirkdavo. Blogiau, kad su jais nebūdavo galima kartu eiti: KGB kaipmat būtų susekę, kam ir kuriuo tikslu perkama ta aparatūra. JAV Lietuvių Katalikų Religinė Šalpa nupirko 2 ar 3 automobilius labiausiai prisidėjusiems prie Kronikos dauginimo ir techninio aptarnavimo. Mano laikais pagrindinis tos technikos tiekėjas ir aptarnautojas buvo kun. Antanas Gražulis SJ: jis rūpindavosi rašomųjų mašinėlių, šrifto pirkimu ir jo pakeitimu, parengtų perduoti į Vakarus filmų paslėpimu suvenyruose ir kt.

Daug drąsos parodė tuomet Religinėje Šalpoje (JAV, Niujorke) dirbusi Gintė Damušytė. Sovietinė valdžia jai kartais neleisdavo atvykti į Lietuvą ir ji turėdavo apsistoti Maskvoje. Tuomet susitikti su ja vykdavo kun. A. Gražulis. Jei tokių žmonių kaip ji nebūtų buvę, jei nebūtų buvę pasišventusių Bažnyčiai ir Lietuvai ten, laisvajame pasaulyje, mes ne ką būtume galėję nuveikti. Ačiū jiems!

Kronika nustojo ėjusi, kai buvo grąžinta Vilniaus Arkikatedra, kai iš tremties grįžo vysk. J. Steponavičius, iš lagerio -kun. S. Tamkevičius ir kai sovietinei cenzūrai nepaklūstančioje Sąjūdžio spaudoje buvo galima rašyti tiesą. Kronika ištesėjo savo pasiryžimą, kad nustos eiti tik tada, kai liausis persekiojimai ir Bažnyčia atgaus laisvę.

Dr. Rožė Šomkaitė (dešinėje) su vysk. J. Boruta SJ ir ses. G. E. Šuliauskaite

Kartu su Arkikatedros atgavimu pradėtas leisti žurnalas Katalikų pasaulis. Dabar yra Bažnyčios žinios, XXI amžius, Dienovidis, Sandora.

Viešpatie, kokia tai malonė, kad mums leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte per savo Bažnyčią pra-tęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų dienų principą: daryti, nesidairant, ką kiti daro, o daryti visa, ką galiu čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.

LKB Kronikos atliktas vaidmuo Tautos išsivaduojamojoje kovoje pranoko leidinio sumanytojų ir iniciatorių lūkesčius. Kaip prisipažįsta pirmasis LKB Kronikos redaktorius, jis manęs, kad Kronika paėjės kokius trejus metus ir KGB ją sunaikins. Tiesa, daug bendradarbių ir leidėjų KGB susekė ir nuteisė, bet paties leidinio likviduoti nepavyko.

Prisimenant LKB Kronikos įnašą į Tautos išsivaduojamąją kovą, neužmirština, kad ją leido ne tik pavergtoji Lietuva, bet ir priverstinėje tremtyje (ypač JAV) esantys Lietuvos patriotai. Jei jų spaudoje bei per laisvojo pasaulio radiją nebūtų skelbiamos Kronikos žinios, jei ji nebūtų buvusi verčiama į plačiausiai pasaulyje vartojamas kalbas ir platinama Katalikų Bažnyčiai bei valstybių politikams, jos balsas būtų likęs neišgirstas pasaulio, kaip kad mažai pasauliui buvo žinoma apie 1944-1953 metų partizanų žūtbūtinę kovą Lietuvoje. Čia pirmiausia reikia dėkoti kunigams Kazimierui Pugevičiui, Kazimierui Kuzminskui, Vytautui Kazlauskui, JAV LKRŠ darbuotojai Gintei Damušytei, seselėms vienuolės iš Putnamo ir daugeliui kitų. Jie aukojosi vardan tos pačios Bažnyčios ir tos pačios Tėvynės, kurios labui čia, Lietuvoje, dirbo ir dėl to į gulagus buvo tremiami Kronikos leidėjai ir bendradarbiai.

Pavergtojoje Lietuvoje Kronika buvo pagrindinė kovotoja dėl tikinčiųjų teisių ir Bažnyčios laisvės. Jos egzistavimas kartais vertė, o kartais duodavo pretekstą vyskupijų valdytojams pasipriešinti vis standžiau besigniaužiantiems priespaudos retežiams. O ką parašys „Kronika“?! Ką pasakys Vatikanas?! -turėjo kuo atsispirti prievartautojams. Kita vertus, Kronikos leidimas drausmino bailius ir su okupantais kolaboravusius kunigus: nė vienas nenorėjo būti išvilktas į dienos šviesą. Tikintiesiems Kronika teikė pasitikėjimo savo jėga ir viltį, kad galima pasipriešinti. Daugelio teisiamųjų už Kroniką teismo procesų aprašymai ir jų didvyriška laikysena dar labiau išryškindavo sovietinės sistemos vienintelį ginklą - prievartą, represijas, o teisiamųjų - tikėjimo stiprinamą bebaimiškumą. Visa tai teikė Bažnyčiai ir Tautai vilčių išlikti, nežūti.

Kronikoje suregistruoti Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimo bei žmogaus teisių pažeidinėjimo faktai sukėlė platų atgarsį pasaulio spaudoje. Kronikos pasirodymą Vakaruose įžymus emigracijos lietuvių veikėjas prof. Juozas Brazaitis prilygino popiežiui Pijui XII 1948 m. įteiktam lietuvių katalikų laiškui, kur buvo išsakytos visos lietuvių tautos kančios ir lūkesčiai. Kronikos konkretumą - faktus su konkrečiomis datomis, vietomis, pavardėmis - jis pavadino protokoline informacija, dokumentais, kurie turi istorijoje išliekamąją vertę apie religinę, bažnytinę ir tautinę padėtį Lietuvoje 8-ajame ir 9-äjame dešimtmečiuose. Šia dokumentine prasme Kronika prilygsta Daumanto (Juozo Lukšos) aprašytai 5-ojo ir 6-ojo dešimtmečių partizaninei kovai. Kroniką jis laiko anos, partizaninės kovos tęsiniu; tik ten buvo priešinamasi fiziniam, o čia - dvasiniam tautos genocidui. Jos informaciją jis pagrįstai laiko kovos priemone bendroje kovoje dėl žmogaus teisių. Pirmieji Kronikos numeriai ir Romo Kalantos susideginimas sukėlė didelį rezonansą Amerikoje: 1972 m. birželio 9 d. Amerikos Katalikų vyskupų konferencijoje jos pirmininkas kardinolas Džonas Krolis (John Krol) drauge su vyskupu Dagerčiu (G. J. Dougherty) viešu pareiškimu stojo prieš tikėjimo persekiojimą Lietuvoje. Jais pasekė daug kitų vyskupų. Nerimo varpais ėmė skambinti JAV spauda^*.

Ne visiems lietuviams išeivijoje (kaip ir Lietuvoje) buvo suprantama LKB Kronikos reikšmė: kai kurie ja tiesiog netikėjo ar abejojo. Iš tiesų žmogui, nepatyrusiam sovietinio nužmoginimo gniaužtų, buvo sunku suvokti, kaip tai išvis gali būti, juolab suvokti, kaip tą nužmoginimą išgyvena gyvas ir laisvės pasiilgęs žmogus. Apibendrindamas LKB Kronikos reikšmę, dr. Arvydas Žygas sako: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ buvo Tiesos ir gyvybės švyturys komunizmo melo ir mirties audroje. Jos išsaugota tiesa skelbė pasauliui, kad ši mažytė tauta nėra mirusi, kad yra didžioji viltis, jog ji prisikels naujam gyvenimui^*.

* Juozas Brazaitis. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika//Caritas. 1992. Nr. 3.

** Arvydas Žygas. „LKB Kronikos“ pamokos//Naujasis dienovidis. Nr. 13. 1992 03 27-04 03.

LKB Kronika toliau gaivino tikėjimo viltį, kad 1944-1953 m. numalšintas ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje baigsis Laisvės pergale. Padėjo jį puoselėti, ugdyti. Todėl po partizanų kovos ji daugiausia prisidėjo prie to, kad buvo išsaugotos ir apgintos pagrindinės ATGIMIMO potencijos: tautinė ir religinė savimonė, pavergtųjų dvasinė laisvė, kuri, pribrendus laiko pilnatvei, Lietuvą įgalino ištraukti pirmąją plytą iš melu, klasta ir smurtu sulipdytos Sovietų imperijos rūmo. LKB Kronika laisvajame pasaulyje griovė sovietų propagandos kuriamą mitą apie komunistinės sistemos humaniškumą ir teisėtumą, o pavergtoje Tėvynėje žadino žmonių viltį ir kėlė į kovą su priespauda ir vergija.

LKB Kronikos įnašo į kovą dėl žmogaus teisių ne tik Lietuvoje, SSRS, bet ir visoje tarptautinėje bendrijoje gražų ir, manau, teisingą įvertinimą dar 1979 m. davė liberalios krypties pogrindžio leidinys Perspektyvos.

Šis leidinys [„LKB Kronika“] - dabartinės periodinės pogrindžio spaudos pradininkas, savo kryptingumu jau suvaidino labai reikšmingą politinį ir istorinį vaidmenį, atkreipdamas daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir į jos gyventojų beteisiškumą dabartinio režimo sąlygose <...> „LKB Kronika“ daug prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiausiu tarptautinės politikos veiksniu. Lietuvoje iškovojus religinę laisvę, tuo pačiu didele dalimi būtų išspręsti ir kiti žmogaus teisių atgavimo šiame krašte klausimai^*. Pirmasis ir ilgametis LKB Kronikos redaktorius arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ, prisimindamas vergijos kančių ir Atgimimo triumfo dienas, apie LKB Kronikos įtaką Bažnyčios ir Tautos išsivadavimui taip sako:

Jeigu mes turime šiandien Lietuvą, jei turime žmones, kurie gali susikibę rankomis apjuosti ne tik Parlamentą, bet ir visą Lietuvą, tai turime būti dėkingi tūkstančiams kuklių lietuvių katalikų, kurie sunkiausiomis sąlygomis nenustojo vilties, meldėsi ir dirbo, kad ne tik Bažnyčia, bet ir Lietuva būtų gyva. Jei ne šitie be galo geri ir pasiaukoję žmonės, jei ne jų triūso vaisiai, ilgametis genocidas būtų visiškai palaužęs lietuvio dvasią. Šitie žmonės atvedė Lietuvą į Kovo 11 -ąją. Šitie žmonės teikia viltį, kad Lietuva bus laisva ir nepriklausoma^**.

* Perspektyvos. 1979. Nr. 9, p. 47.
** Sigitas Tamkevičius. Žingsniai į laisvę//Voruta. Nr. 11 (197), 1995 03 15-24

Summary

THE CHURCH, ”THE CHRONICLE“

AND THE KGB WEB

The year 2002 will mark the 30th anniversary of the Chronicle of the Catholic Church in Lithuania. This underground publication played an important role in the 50 years of occupation of the Lithuanian nation. Its importance was most likely equal to that of the armed resistance of 1944-1953. The Chronicle was produced in Lithuania and in the free world, distributed in many countries of the world and the news reported, by it was broadcast to Lithuania and the world. It united Lithuanians living on both sides of the Iron Curtain for whom the words GOD and MOTHERLAND were sacred. By disclosing the repressions committed against the faithful of Lithuania in the Soviet Union it joined the humanity’s fight for human rights and freedoms. This fight was the main reason why the name of Lithuania, this small country unbroken by the occupants, became famous throughout the world. Other fighters draw courage from the example set by it. Here in Lithuania the Chronicle was the source of strength for the Church in its fight. It disciplined collaborators or those who lacked courage. It helped Church hierarchs to develop their staying power.

This book depicts the whole story of the Chronicle: the conditions under which it was established, the methods used in its reproduction, the repressions and surveillance conducted by the KGB, its path to the wide world and its truly miraculous survival until the Revival movement. Its material is divided into four groups: parts 1, 2 and 3 are based on the documents from KGB archives and part 4 contains the accounts of publishers’ personal experience.

The Chronicle of the Catholic Church in Lithuania gives an account of the 50 years of repressions endured by the Catholic Church in Lithuania. This book embodies its entire life. While leafing through its pages we will be able to see the sacrifice offered by the Church and the publishers of the Chronicle for the sake of protection of Freedom, the most important gift given to man by God.

Abangitas Gasis, vysk. 76
Adomaitis P., kun. 119, 120, 305, 307, 311
Adomaitytė J. 223
Aidietis A. 241
Aleksa, kun. 95
Aleksandravičius R. 359
Aliulis V., kun. 489
Ambrasas K., kun. 28, 116, 117, 118, 383, 476, 477, 478
Ambrasas K.J., kun. 33, 82, 383, 476
Ambrasienė J. 473
Andreika A. 67
Andriekus L., kun. 187
Andriukonis 165
Andriulis V. 376
Aničas J. 187, 237
Anilionis P. 61, 130, 190, 285, 286
Antanaitis B., kun. 150, 395, 398, 476
Ardzijauskas J. 342
Aržuolaitienė V. 207
Atkinsonas 253
Atkočiūnas A. 223
Atkočiūnienė L. 115, 204, 223
Augucevičius 160
Augus A. 46
Augutytė A. 360
Auškalnis T. 362
Avižienis J. 111

Babinskas S. 223
Babonas J., kun. 111, 223, 344
Babrauskas B., kun. 46, 55, 115, 116, 213, 221
Bacevičius J. 376
Bačkis A.J., kard. 132, 416
Bagdonas A. 72
Bagdonas G. 110, 266, 347
Bagdonavičiūtė G. 236, 240, 241
Bakšys P., kun. 92
Bakučionis J. 200, 226, 227, 245, 277, 281, 288, 315, 317, 324, 326, 357, 358, 359, 361, 364, 365, 366, 370, 371, 393, 439
Balaišis K. 223
Balčiūnas 192, 195, 199, 202, 208, 234
Balkaitis S. 155
Baltakis P., vysk. 93
Baltinas E. 68, 87, 88, 89, 90, 98, 130, 136, 139, 148, 181, 252, 259, 275, 324, 331, 334, 347
Baltrušaitis A. 56, 311
Baltrušaitytė A. 222
Baltūsis A. - Žvejas 15
Baranovskis 317
Barauskas B., kun. 92
Basanavičius J. 211
Bataitis A. 227, 439
Baukonis 87
Baumila V. 283, 317, 347, 459
Beišytė V., ses. 53, 342
Belickienė S. 333
Bengšas A., kard. 44
Beniušis A., kun. 258, 274
Berija L. 11, 12
Bičkauskas E. 259, 261, 274
Bidlauskas V. 370
Biekša V. 333
Bieliauskas K. 245
Bieliauskienė J. 39, 252, 336, 340, 342, 343, 344, 345, 366
Bikas 253
Bindokas B. 225
Binievičius J. 259
Bitvinskas A., kun. 131
Blažukas P. 362, 364
Blynas G., kun. 223, 297
Blynas L.F., kun. 223
Bogušis V. 33, 34, 370
Borisevičius V., vysk. 13, 20, 21, 446
Borisevičiūtė M. 446
Boruta J., vysk. 8, 48, 57, 63, 159, 319, 374, 396, 397, 399, 409, 423, 424, 425, 427, 429, 455, 459, 468, 472, 473, 475, 488
Boruta Š. 488
Borveinas J. 227, 229
Braga S. 220
Brazaitis J. 72, 414, 499
Brazdžionis B. 202, 217
Brežnevas L. 26, 46
Brilienė O. 49, 225, 226, 436.
Brilius J. 107, 365, 379
Briliūtė B., ses. 34, 35, 50, 53, 59, 63, 70, 141, 159, 315, 336, 361, 364, 365, 366, 371, 387, 397, 409, 423, 449, 453, 454, 456, 474, 495
Brizgys V., vysk. 12, 13, 92, 101
Brukštas L. 197, 206, 218
Brusokas 364
Bružaitė G., ses. 343
Bubelis I. 217
Bubnys P., kun. 54, 55, 304, 379, 441
Bučytė (Rajunčienė) I. 187
Bukauskas J., kun. 55, 113, 114, 115, 116, 153, 191, 434
Buika J. 329
Burbaitė D. 196, 216, 225
Burneikis B., kun. 22
Buta V. 82
Butkevičius P. 155
Butkienė O. 219
Buzaitė J. 473
Buzas P. 39, 304, 332, 333, 335, 336, 337, 362, 387, 393, 394, 465

Chodorovič T. 321, 322, 324
Chruščiovas N. 432
Cicėnaitė N., ses. 111, 115, 223
Cidzikas P. 368, 370, 371
Cukuras Valdemaras, kun. 65, 267, 268, 296
Cukuras Vilius, kun. 269

Čaikovskis A. 370
Čebelis R. 39
Čeginskas K.J. 80
Čeikauskaitė V. 277, 317
Čekanavičiūtė, ses. 341
Čekenis V. 87, 96, 189
Čepaitė V. 223
Čeponytė Z. 220
Čeremuchinas S. 262
Černiauskas M. 103, 137
Černiauskas V„ kun. 258, 343, 344
Černiauskienė N. 223
Česnavičius J. 324, 364
Česnulevičiūtė O. 223
Česonis J. 115, 214, 220
Čiaporienė N.Z. 24 I
Čiūdarienė R. 227, 245
Čiudas P. 266

Dagertis (Dougherty) G.J., vysk. 499
Dagilaitytė Z. 121
Dainauskaitė E. 391, 419, 421
Dambrauskas P.J. 115
Dambrauskas L. 39, 295, 357
Damušytė G. 415, 495, 496, 498
Danickij A. 66
Danyla Į., kun. 46, 47, 48, 257, 479, 482
Daugalas 195, 199, 202, 208, 234
Daugėla J. 364
Davidova L. 323
Debregaite K. 236, 240, 241
Degutis V, kun. 28, 56, 334, 335
Deikinas H. 127
Deltuva A., kun. 28, 116, 118, 121
Deogupilachas B., kun. 76
Didžiulienė D. 227, 245
Didžiulienė L. 324
Dimšaitė B., ses. 473
Dirsytė A. 30
Dobrovolskis M. - t. Stanislovas, kun. 131, 143, 155, 333, 343, 344
Dobužinskis M. 214
Dovidaitis G., kun. 28, 150, 452, 491
Dovydaitis P. 494
Dranginytė O., ses. 59, 283, 311, 352, 400, 409, 464
Drąsutytė G., ses. 181
Dubauskaitė D., ses. 471
Dubinskas R. 360
Dudkienė A. 236, 243
Dudko D. 61, 65, 126, 128, 272, 288, 304, 310, 397
Dumbliauskas P., kun. 28, 35, 102, 103, 119, \20, 150, 180, 291, 305, 307, 311, 343, 344, 491
Dumčius A. 33, 68, 78
Džiugienė B. 223

Ferensas P. 460, 469
Figolis V., kun. 56
Filksova M. 126, 288
Filksovas F. 126, 288
de Fonseka G. 434

Gaidamavičius P. 434
Gailius K., kun. 117, 118
Gailiušytė D., ses. 49
Gajauskas B. 39, 56, 323, 362
Gajauskas G. 314
Galiauskas Z. 266, 359
Galinytė M. 219
Garas M. 233
Garuckas K., kun. 46, 57, 116, 150, 155, 284, 305, 312, 313
Gasparavičius 192, 195, 199, 202, 208, 234 Gaučys P. 72
Gavėnaitė M., ses. 50, 56, 68, 213, 220, 274, 295, 346, 434, 456
Gavėnas 234, 466
Gavronskis G. 227
Gedvila J., kun. 258
Genkinas S. 97, 151, 321, 323
Gerulaitis K. 163
Gikienė A. 241
Gylys J. 89, 359
Ginzburgas 67
Girčius S. 433
Girnius J. 201, 213, 230, 297, 355, 434
Girskis A. 223
Gliauka J. 435
Gluoksnis V. 344
Gluoksnytė B. 344
Gobriūnienė B. 187
Gorbačiovas M. 42, 445
Grauslys A. 435
Gražys J. 35, 56, 85, 149, 155, 193, 196, 201, 209, 213, 214, 220, 222, 236, 241, 242, 304, 320, 387, 409, 434, 437, 438
Gražulis A., kun. 257, 269, 274, 296, 319, 333, 343, 344, 371, 460, 469, 472, 491, 495
Greckytė, ses. 350
Grybauskienė D. 223
Grigalavičienė A. 317, 355
Grigas R., kun. 8, 34, 46, 53, 96, 134, 273, 357, 359, 361, 368, 373
Grimailienė T. 364
Griškaitienė O. 460, 469
Griškaitis R. 460, 469
Griškevičius P. 264, 287, 294, 298, 309, 315, 343
Gruodienė 236
Grušauskas G. 52
Gudanavičius G., kun. 56, 272, 274, 297, 311
Gudas K. 192, 195, 201, 218, 435, 483, 485
Gudelevičius A. 355
Gudelis J. 434, 435
Gudelytė J. 434
Gudienė A. 187
Gulbinas K., kun. 74
Gurbininkas A. 266
Gustaitis A., kun. 343
Gutauskas J. 212
Guzevičius A. 11

Iešmantas G. 39, 168, 366
Iešmantienė M. 168
Ignotas M. 277, 317, 324
Yla S., kun. 102, 195, 297, 434
Ylius A., kun. 46, 102
Ivanauskas J. 39, 193, 216, 435

Jagminas L., kun. 479, 489
Jakaitienė I. 243
Jakyras P. 32, 151, 321
Jakovlevas M. 266
Jakštas 396
Jakubčionis G. 364
Jakuninas G. 65, 125, 126, 127, 128, 262, 272, 283, 288, 301, 303, 304, 309, 310, 314, 375, 384, 386, 392, 394, 397
Jakuntavičiūtė A., ses. 169, 172, 361, 364, 365, 366, 371
Jalbžykovskis R. (Jalbrzykovvski R.), arkivysk. 13
Jalinskas V, kun. 28, 100, 165, 224, 258, 316
Jančiauskas P. 285
Jankauskas 151, 348
Jankauskienė M. 243
Jankevičius 110
Janukonis K. 147, 148
Janulis A., SJ 35, 304, 331, 332, 335, 336, 337, 362, 387, 393, 394, 465
Janušonis K. 136
Jarmalavičius J. 187
Jasėnienė M. 115, 196, 220
Jasmontaitė, ses. 172, 295, 316
Jašmantas A. 277
Jatulis, kun. 95
Jaudegis A., kun. 223
Jaugelienė M. 224, 298, 311
Jaugelis A. 55, 213, 222, 434
Jaugelis V, kun. 35, 46, 55, 56, 57, 85, 98, 115, 119, 122, 127, 137, 151, 160, 162, 168, 185, 193, 194, 200, 203, 204, 206, 207, 208, 209, 210, 211, 213, 222, 223, 224, 226, 227, 229, 230, 231, 232, 243, 270, 286, 288, 297, 298, 299, 302, 303, 305, 310, 311, 314, 320, 324, 335, 387, 388, 393, 396, 405, 422, 434, 435, 439
Jaugelis V. 208
Jauniškis B. 46, 223
Jofė O. 323
Jokūbauskas A., kun. 95, 150, 346, 348
Jokubynas K. 33, 323, 368
Jonas Paulius II, popiežius 46, 93, 257, 263, 279, 289
Jotauta 364 Jucys A. 259
Judikevičiūtė J., ses. 70, 400, 409, 454, 456, 470
Juodeikis M. 134
Juozaitis M. 135
Juozėnas A. 61
Jurėnaitė N., ses. 364
Jurevičius M. 39, 50, 131, 167, 324, 339, 341, 362
Jurgelaitis 311
Jurikov 234
Jurkštas 192, 195, 199, 202, 208, 234, 261
Jurkus P. 72
Jusionis S. 245
Juškauskaitė J. 391, 402, 419, 420, 421

Kačergius A. 115
Kairelis A. 107, 202, 207, 217, 234, 281
Kairys S. 435
Kalanta R. 362, 499
Kalinauskas L., kun. 132, 253, 272, 274, 275, 291, 311, 316, 346, 395
Kalistratovas S. 324
Kaminskaja D. 324
Kapitančiukas V. 65, 123, 125, 126, 127, 128, 262, 272, 283, 288, 303, 304, 310, 314, 393, 397
Kaplun I. 323
Karalius J. 72
Karinauskas V. 82, 275
Karosas A., vysk. 13
Karteris Dž. 309
Karpavičius A. 134
Kasputytė F. 155
Kastys J. 223
Katauskas 101
Katinienė V. 187
Kauneckas J., vysk. 123, 129, 144, 150, 152, 251, 252, 253, 256, 257, 258, 259, 262, 272, 274, 275, 283, 291, 293, 311, 315, 316, 336, 340, 342, 345, 392, 395, 397, 399, 423, 424, 425
Kavaliauskaitė O.V., ses. 50, 59, 63, 284, 297, 298, 311, 361, 364, 366, 371, 387, 393, 397, 424, 453, 454, 456, 459, 460, 473, 474
Kavaliauskienė A. 241
Kazakas M.B. 237
Kazakevičiai J. ir J. 136
Kazakevičius V. 85
Kazėlaitė B. 221
Kazėnaitė B. 56
Kazlauskas J. 153
Kazlauskas T. 223
Kazlauskas V., kun. 80, 81, 82, 83, 95, 498
Kažys V. 234, 238, 251
Keina A., kun. 55, 113, 114, 116, 117, 132, 150, 151, 152, 191, 222, 253, 256, 258, 272, 274, 275, 283, 291, 311, 314, 316, 317, 395, 397, 424, 425
Kelmelienė D. 135, 295, 299, 358, 359, 364, 370
Kelmelis A. 358, 359, 362, 370
Kelpšas S. 35, 50, 449, 491
Kepežinskas J. 223
Kerdokaitė M. 223
Kezytė A., ses. 50
Kežys V. 224
Kibickaitė B., ses. 50, 151, 236, 237, 240, 243, 329, 442, 443
Kidykas J., kun. 445
Kimbrys P. 50
Kinaitienė J. 287
Kinsgailaitė L. 115, 220
Kisielius R. 362
Kislych G. 267
Kisminas E. 155, 186, 191, 193, 207, 218, 243, 244, 331, 333, 334
Kiškis S., kun. 481
Klimavičienė V. 220
Kniukšta J.V. 111, 220
Kolgovas 157, 389
Kononenka V. 299, 450
Kopūstaitė A. 223
Kopūstas J. 115, 223
Kormilcevas A. 266
Korsunskaja I. 323
Kovaliovas S. 39, 56, 67, 69, 87, 242, 245, 247, 304, 314, 320, 321, 322, 323, 324, 325, 326, 379, 384, 386, 388, 409, 443, 444
Krasauskas, kun. 95
Kraselskaitė G. 241
Krasinas 32, 321
Krasnickas V. 100, 101
Kražauskas P. 87
Kriaučiūnaitė S. 114, 115, 122, 213, 221
Kriaučiūnas A. 214
Kriaučiūnienė O. 197, 202
Krikščiūnas R., vysk. 93
Kristutis A. 187
Kristuds K. 195
Krivaitis Č., kun. 92, 223
Krolis Dž. (Krol J.), kard. 499
Kronbergas 439
Krumpliauskas S., kun. 258
Kruglovas 324
Krupavičius M., kun. 12, 102
Kružikaitė R. 274
Kubilius 329
Kučinskaitė M., ses. 473
Kudirka S. 234, 435
Kudrešovas N. 245, 266
Kulikauskas B. 39, 113, 115, 193, 216, 329, 435
Kulikauskas D. 482
Kunevičius L., kun. 24, 28, 33, 102, 112, 118, 119, 120, 121, 143, 150, 180, 184, 307, 469, 478, 479, 491
Kuodytė J., ses. 59, 63, 111, 116, 133, 141, 158, 183, 343, 400, 427, 450, 457, 460, 491
Kuraitis P., kun. 222
Kurtinaitytė T., ses. 341
Kuzminskas K., kun. 70, 71, 72, 74, 75, 88, 414, 498

Labukas J., žr. Matulaitis-Labukas J., vysk.
Lacvikas H. 236, 240, 247
Ladygaitė (Ardžiūnienė) J. 477
Landa M. 323, 324
Lapė A., kun. 377
Lapienienė E. 67
Lapienis V. 35, 46, 56, 58, 67, 115, 117,. 127, 149, 162, 203, 214, 221, 295, 298, 314, 326, 327, 328, 329, 330, 352, 362, 387, 391, 456, 464, 481
Lapienytė J. 236, 241, 242
Lapinskas K. 155
Lastauskaitė 311
Laurinavičius B., kun. 46, 57, 60, 103, 314, 381
Laurinskas L. 274
Lauriūnas J., kun. 48, 55, 109, 110, 111, 113, 114, 115, 116, 117, 150, 153, 191, 343, 344, 397, 434, 493
Laurusevičiūtė I. 434
Laužaitytė M. 223
Lavuta S. 66
Lavutas A. 66, 67, 97, 384, 386, 388
Lazarevičius T. 189, 190, 198, 199, 200, 202, 208, 234, 252, 259, 266, 267, 275, 281, 283, 316, 320, 352, 439
Lelešius J., kun. 102
Leliot F. 187, 435, 439
Leninas (V. Uljanovas) 12
Lesickas V. 266
Lesinskas S. 266
Lesčinskas A. 224
Levandrauskas J. 434
Levickienė R. 218
Lėgyvienė G. 234
Liniauskas V. 192, 195, 199, 202, 208, 217, 234, 283, 360, 365
Linkevičiūtė N. 216
Lipniūnas A., kun. 102
Lisauskas T. 224
Litvinova A. 56
Lozoraitis K. 82
Lučinskaitė J. 223
Lukoševičienė L. 241
Lukoševičius M. 217
Lukša J. - Daumantas 150, 499
Lukšaitė S., ses. 49
Lukšys B. 473
Lumbienė J. 109, 111, 113, 114, 115, 116, 191, 219, 435
Lungytė S. 236, 241, 242, 243

Maceina A. 187, 207, 212, 217, 222, 434, 435
Maceržinskaja I. 360
Mackevičius A. 225, 242, 436
Mačenskaitė G., ses. 284, 333, 334, 422
Mačiokaitė T., ses. 342, 454
Mačys 311
Mačiukienė T. 115, 223
Mačiūnaitė O. 203
Majauskas E. 266
Majauskas L. 220
Majauskienė M. 220
Maksvytis J., kun. 28, 100
Malinauskas J. 82
Mališkaitė B., ses. 50, 53, 59, 61, 63, 159, 266, 299, 336, 342, 343, 361, 364, 365, 366, 387, 394, 397, 403, 423, 451, 473, 495
Mankevičiūtė T., ses. 341
Marcinkevičius J. 192, 195, 197, 199, 200, 202, 208, 283, 438, 439, 484
Marčiulionienė K. 218
Marejevas V. 83
Markevičius J. 192, 193, 195, 202, 207, 208, 223, 234, 244, 261, 266
Markusas Fernandas, vysk, 76
Marmokienė G. 187
Martinaitienė E. 434
Martinaitis M. 222
Martinkevičius J. 186, 266
Masilionis R, kun. 25, 50, 312, 313
Maslauskas J. 359
Mataitė M. 223
Mariukas J. 227
Matulaitis-Labukas J., vysk. 90, 91, 93, 95, 364, 389, 390
Matulevičius J. 284, 317, 379
Matulionis J.K., kun. 35, 56, 58, 155, 172, 285, 311, 314, 326, 327, 328, 329, 330, 350, 351, 352, 374, 391, 396, 424, 450, 456, 464, 474
Matulionis T., arkivysk. 13, 20, 22, 26, 40, 42, 217, 297
Matusaitienė V. 416
Matusevičiūtė A., ses, 50
Mazėtienė D. 136
Mažeika L., kun. 60
Maželis P., vysk. 22
Mažvydas M. 12
Medvedevas R. 435
Menčinskienė E. 460
Merkys V. 115, 489
Merkulovas V. 11
Mersedesa, ses. 72
Meselskis V. 223
Meškauskaitė D., ses. 336, 394, 400, 422
Meškerevičius P. 223
Mickeliūnaitė J. 222
Mickievičius 55
Mičelytė (Mitchell) A. 416
Mieldažys A. 224
Mikeškaitė V. 214, 221
Mykolaitis-Putinas V. 217
Mikšytė A. 223
Mikšytė S., ses. 56, 116, 223
Mikutavičius R., kun. 93
Milkintas M. 223
Mincevičius V, kun. 74, 79, 83, 414
Mironaitė A. 236, 240, 241
Misiūnaitė K. 115, 218
Misiūnas J. 277
Mitkus J. 274
Mocius A., kun. 166
Mockevičius J., kun. 221, 482
Molotovas V. 9
Montvydas V. - Žemaitis 14
Montvila K., kun. 299
Montvilaitė M. 456
Morkūnas M. 72

Naikelytė D. 344
Nalivaika 317
Narkevičienė S. 223
Naruševičius A. 96, 257
Našlėnas-Kerbelis P., kun. 181, 346, 396, 398, 400
Navickaitė G., ses. 35, 56, 264, 295, 304, 333, 364, 380, 387, 393, 409, 422, 453, 465, 466
Navickaitė U., ses. 474
Neciunskas Z., kun. 102
Neverauskas V. 350
Norkus A. 460, 469
Norkus V. 460, 469
Norkienė S. 460, 469
Novikovas A. 234, 250, 275, 281, 364
Nudel’ I. 323

Padolskis V., vysk. 13
Pakrosnis V. 184
Paliauskaitė G., ses. 342
Paliokas A., kun. 434
Paltarokas K., vysk. 13, 102, 433
Pamarnackaitė-Maliarčikienė G. 197, 202, 214, 216
Pamarnackas V. 216
Pamarnackienė J. 115, 214, 216
Paplauskas J. 223
Pašilienė B. 323
Paškevičius 364
Paškevičiūtė S. 223
Patackas A. 35, 39, 155, 295, 356, 357, 364
Patriubavičienė 200
Patriubavičius A. 98, 192, 194, 196, 200, 201, 211, 212, 227, 229, 242, 243, 435, 482
Paulaitis P. 298, 304, 362
Paulauskaitė E., ses. 341
Paulavičiūtė L.T., ses. 4, 8, 143, 160
Paulikas R. 362
Paulius VI, popiežius 46, 91, 92
Pavilionytė O. 219
Peckus P. 115, 201, 220
Pečeliūnas P. 39, 304
Pečiulaitis P. 323
Pečkevičius S. 329
Petkevičius J. 68, 109, 112, 143, 154, 158, 180, 207, 217, 252, 281, 290, 293, 316, 328, 333, 334, 344, 347
Petkevičius M., kun. 257
Petkus V. 34, 39, 304, 314, 324, 370
Petrikienė T. 334, 393, 465, 466
Petroka J. 217
Petronis P. 98, 111, 113, 114, 116, 117, 118, 119, 121, 122, 137, 149, 151, 155, 160, 185, 191, 192, 193, 194, 195, 196, 197, 200, 201, 202, 203, 204, 206, 212, 214, 216, 217, 218, 219, 220, 221, 222, 224, 225, 226, 227, 229, 241, 242, 243, 304,    305, 310, 314, 320, 326, 388, 433, 435, 482
Petrošius J., kun. 414
Petruševičius A. 56, 323
Petruškevičius V. 195, 199, 202, 208, 217, 233, 234, 238
Pijus XII, popiežius 31, 150
Pikūnas 359
Pilelis V. 192, 195, 199, 207, 234, 244, 261, 273, 283, 287, 296, 302, 346, 364, 388, 389
Platinskas 208
Plioraitis I., kun. 28, 116, 118, 136, 137, 190
Pluirienė (Plumpienė) A.E. 223
Plumpa P. 35, 58, 66, 69, 98, 103, 106, 111, 113, 114, 116, 118, 119, 122, 127, 149, 151, 160, 162, 185, 191, 192, 193, 194, 195, 196, 197, 198, 199, 200, 201, 203, 206, 211, 212, 213, 214, 217, 218, 219, 220, 221, 222, 224, 227, 229, 243, 304, 305,    310, 314, 320, 326, 356, 379, 380, 387, 388, 409, 432, 482
Pocius A. 111, 115, 196, 219
Poderis J. 295, 329
Pokrovskaja M. 223
Poniškaitienė S. 223
Poniškaitis A. 223
Pošiūnaitė A., ses. 109, 110, 111, 113, 114, 115, 116, 223
Poškienė B. 56
Poškus J., kun. 350
Povilionis V. 33, 225, 242, 436
Povilonis L., arkivysk. 22, 92, 93, 95,    130, 131, 132, 181
Prajorienė S.A. 274
Prakaitytė, ses. 343
Pranckūnaitė O., ses. 35, 56, 272, 274,    298, 304, 314, 327, 330, 347, 391
Pridotkas A., kun. 24
Prokopivas 55
Pugevičius K., kun. 71, 73, 75, 275, 414, 498
Puidokas J.D., kun. 350
Puišytė P. 295
Pukenis R., kun. 472
Puodžiukas J. 329, 352, 354
Puodžiukienė B. 241
Puodžiukynas V. 196, 219
Puodžiūnas V. 359
Pupinis P.V., kun. 82
Pupkevičiūtė B., ses. 49
Puzonas R., kun. 46, 357, 364, 368, 370, 371, 373, 374
Pūkelevičiūtė B. 216, 221

Rabikauskas P., kun. 72, 73
Račiūnas P., kun. 28, 46, 47, 93, 116, 118, 119, 150, 155, 181, 241, 392, 395, 489
Radionovas 243
Radzevičius J. 98, 189, 190, 87, 96, 257, 283, 333
Radvilovičius B., kun. 111
Ragaišis R. 155, 304
Rainys R. 33, 261, 283, 317, 359, 365, 366, 387, 458
Raižytė A., ses. 50, 343, 347, 348, 449
Ramanauskaitė A. 133, 165
Ramanauskas P., vysk. 13, 20, 26
Raslanas P. 286
Raškinis A.J. 55, 66, 69, 115, 118, 143, 220, 222, 320, 379
Ratkevičius A. 114, 115
Rauda P., kun. 243, 441
Raudoniūtė L., ses. 336
Razbickas A. 115, 192, 193, 197, 206, 213, 214
Razminas P. 72
Ražukas B., kun. 225, 396
Regelsonas L. 65, 125, 126, 128, 262, 272, 288, 304, 310
Reiganas R. 415
Reinikienė K. 223
Reinys M., arkivysk. 13, 20, 297
Remiševskij A. 257
Repšys R., kun. 98, 134
Ribentropas J. 9
Riepsas J. 355
Rimkus 189, 238, 389
Rodrigezas Chose 76, 77
Rudaitis I. 33, 225, 242, 436
Rudenko R. 193
Rugienis J. 103, 286, 420
Rukas J. 204, 206, 209, 223
Rukšėnas A. 165, 284, 317
Rumšinskaja M. 323
Rutelionytė J., ses. 342, 470, 473
Ruzas A. 317

Sabaliauskas 329
Sabaliauskienė D. 223
Sacharovas A. 56, 67, 97, 119, 262, 304, 305, 308, 324, 325, 389
Sadauskas A. 456
Sadliackas G. 259
Sadūnaitė N., ses. 35, 56, 68, 98, 118, 119, 127, 141, 151, 155, 157, 158, 169, 172, 233, 234, 235, 236, 237, 238, 239, 240, 241, 242, 243, 244, 245, 246, 247, 248, 249, 269, 279, 284, 295, 298, 304, 310, 314, 320, 329, 357, 361, 362, 365, 370, 375, 385, 387, 389, 394, 397, 409, 422, 428, 441, 448, 450, 454, 459, 460, 494
Sadūnas J. 233, 238, 239, 240, 243, 371
Sadūnas V. K. 245
Sakalauskas A. 33, 225, 242, 436
Sakalauskas B., kun. 223
Sakavičius G., kun. 134, 359, 360, 365, 371
Sakavičius V., kun. 360, 365, 371
Samorė A., kard. 93
Sasnauskas J., kun. 33, 34, 39, 304, 332, 362, 368, 370
Satkūnaitė L. 224
Saulaitis A., kun. 495
Savickaja L. 324
Savickaitė A. 223
Semaška-Semaškevičius V. 201, 213, 219, 437
Serapinas I. 72
Sevrukas V. 97, 151
Sidaravičius V. 236, 241
Simaška V. 223
Simutis L. 155, 314
Siniakas L. 241
Siniakienė M. 240
Sipkus S. 115
Sirutytė N. 219
Skabeikienė M. 415, 416
Skačkauskas S. 280
Skaržinskienė B. 459
Skauradytė K. 195, 213, 214, 221
Skiparis V., kun. 258
Skučaitė M.B., ses. 295, 341
Skuodis V. 34, 39, 172, 304, 366, 394
Skupienė S. 223
Skvireckas J., arkivysk. 13
Sladkevičius V., kard. 22, 26, 40, 42, 43, 44, 74, 104, 113, 137, 150, 160, 372, 379, 380
Slepkovas A. 344
Smetonienė R. 187
Smolkinas V. 56, 323, 324
Sniečkus A. 9, 10
Solženicynas A. 321, 323
Spengla V. 4, 5, 8, 102, 501
Sprangauskas A. 204, 222
Stakauskas J., kun. 195, 221
Stakėnas V., kun. 28, 132, 253, 258, 272, 274, 275, 311, 316, 317, 343, 344, 395
Stalinas (J. Džiugašvilis) 22, 102
Stanelytė G.J., ses. 25, 39, 68, 107, 110, 111, 116, 167, 234, 304, 337, 339, 343, 387, 394
Stankevičius J., kun. 222
Stankūnas J., kun. 102
Starkevičienė E. 221
Stasas 350
Stašaitis J. 98, 106, 111, 113, 114, 119, 141, 143, 151, 158, 191, 192, 193, 195, 197, 202, 203, 204, 205, 206, 209, 218, 221, 222, 223, 224, 226, 227, 229, 243, 314, 329, 433, 435
Stašaitytė B. 223
Stašaitytė N. 223
Statkevičius A. 39, 155, 362
Stepkovičius 145
Steponavičius J., arkivysk. 22, 26, 40, 42, 43, 44, 74, 113, 116, 128, 150, 165, 291, 425, 429, 455, 479, 480, 485, 489, 490, 491, 492, 493, 495
Steponavičius J. 135
Steponavičiūtė T., ses. 112, 115, 122, 134, 151, 236, 243, 400
Stepučinskas 317
Strašinskas A. 213, 218
Strašinskienė R. 196, 218
Strazdienė Z. 241
Streikus A. 4, 22
Strimaitis V, kun. 118
Striokaitė G., ses. 336
Subačius K. 370
Subačiūtė E. 225
Sudavičius V., kun. 332
Suslavičiūtė A. 331, 332
Sužiedėlis B., kun. 102
Sužiedėlytė I. 241
Svarinskas A., kun. 28, 35, 53, 56, 63, 65, 68, 73, 95, 99, 112, 116, 122, 123, 125, 126, 127, 128, 131, 132, 135, 143, 144, 150, 152, 155, 158, 161, 162, 165, 167, 168, 169, 181, 189, 236, 250, 256, 267, 273, 283, 287, 291, 293, 294, 295, 296, 297, 304, 305, 312, 315, 334, 336, 340, 342, 345, 347, 348, 354, 358, 359, 361, 362, 373, 374, 385, 392, 393, 395, 397, 399, 422, 424, 425, 428, 455, 457, 467, 471, 473, 489, 491

Šadreika V. 227
Šakalys J. 187
Šakalys V. 34, 362
Šakalys Vyt. 217
Šalčius J., kun. 112
Šapoka L., kun. 56, 60, 214, 222, 260
Šapranauskas 87
Šarakauskaitė O., ses. 50, 53, 59, 63, 68, 266, 299, 336, 342, 361, 364, 371, 403, 424, 453, 45< 456, 457, 462, 474
Šarkanas A. 164
Šatas J. 220
Šatavičius A. 274
Šatavičiūtė R. 274
Šatunovskaja N. 323
Ščensnovičius M. 110, 120
Šeputis D. 370
Šėraitis A. 295
Šeškevičius A., kun. 54, 103, 134, 155, 190, 257, 272, 274, 304, 379, 436, 441
Šiaučiulis E. 223
Šiaudinis V. 87, 130, 131, 132, 189, 284
Šileikienė A. 241
Šileikienė O. 241
Šilgalis K. 266
Šiliauskienė E. 221
Šiliauskienė I. 115
Šimkus S. 277
Šimonis I. 115, 329
Šimonis J. 221
Šlapikienė 121
Šlevas V., kun. 24
Šomkaitė R. 386, 415, 426, 496
Šostakaitė B. 329
Šostakaitė O. 329
Špokas J. 113, 115, 191, 192, 195, 197, 205, 206, 213, 216
Šukys G., kun. 116
Šukys J. 136
Šulcas A. 217
Šulčiuvienė V. 334
Šuliauskaitė E.G., ses. 8, 50, 59, 61, 63, 159, 364, 366, 383, 390, 397, 409, 418, 450, 454, 456, 490, 494, 496

Tamašauskaitė R. 142
Tamkevičius S., arkivysk. 2, 6, 8, 24, 28, 29, 32, 33, 35, 39, 46, 53, 56, 57, 61, 62, 63, 65, 67, 68, 70, 74, 99, 100, 101, 102, 103, 104, 106, 107, 112, 113, 116, 118, 119, 120, 122, 123, 125, 126, 127, 128, 131, 132, 135, 137, 141, 143, 144, 150, 151, 154, 155, 157, 158, 159, 160, 161, lć>2, 165, 168, 169, 172, 180, 181, 182, 183, 189, 206, 224, 236, 238, 240, 243, 251, 252, 253, 256, 257, 258, 259, 262, 264, 270, 273, 275, 280, 308, 314, 336, 340, 342, 348, 352, 354, 358, 359, 361, 366, 373, 377, 399, 401, 402, 409, 418, 437, 443, 449, 450, 453, 458, 460, 461, 466, 469, 471, 481, 485, 486, 489, 495, 500, 501
Tamulaitytė O. 115
Tamulevičius V. 220
Taparauskas V. 223
Tarnauskas J. 111, 113, 115, 191, 221
Tarūta K.K. 223
Teresiūtė R., ses. 53, 134, 295, 347
Teresina B. 324
Terleckas A. 33, 34, 39, 46, 56, 60, 67, 155, 172, 304, 324, 357, 359, 362, 364, 368, 370
Tyla A. 4,
Tilindė V. 217
Titas 350
Tomonis M. 56, 60, 297
Totho T. 212, 434
Treinienė E. 277
Truchilas A.L., arkivysk. 76
Trunovas 317
Tulaba L., kun. 95
Tumasonienė S. 241
Tumasonis A.B. 241
Tumėnas K. 61
Tunaitis J., vysk. 115, 223
Tunaitytė O. 267
Turčinas V. 56, 324
Tutkutė N. 82
Tverdochlebovas A. 56, 323

Urbanas Z. 115, 192, 203, 206, 222
Urbonaitė A.B., ses. 34
Urbonas J. 111, 113, 114, 115, 116, 191,196, 219, 287, 435
Urbonas V. 190, 251, 283, 288, 290, 309, 316, 318, 345
Urbonienė V. 223
Užtupas V. 32, 33, 34, 40

Vabuolas P. 136
Vaičiulionis L., kun. 111
Vaičiūnas A. 220
Vaičiūnas J. 135, 145
Vaičiūnas V., kun. 39, 46, 58, 113, 114, 115, 116, 117, 122, 136, 137, 140, 141, 155, 158, 160, 167, 181, 183, 191, 195, 196, 214, 217, 218, 220, 222, 295, 331, 332, 333, 336, 341, 362, 375, 384, 395, 435, 480
Vaičiūnienė E. 218
Vaičius A., vysk. 93
Vaigauskas H. 87, 94, 95, 96, 98, 106, 109, 110, 116, 128, 158, 173, 180, 189, 190, 244, 250, 342, 348, 353, 357, 366
Vaišvila B. 266
Vaitkauskienė D. 219
Vaivodas J., kard. 92
Valaitis V. 186, 187
Valaitytė B. 473
Valančiauskaitė G. 243
Valančius M. 12
Valantėlytė V. 201, 203, 224
Valdhaimas K. 435
Valienė D. 223
Valys R. 223
Valiukėnas S., kun. 485
Vanagaitė Z. 236, 240, 241
Vareikonis K. 266
Vasiliauskaitė D. 223
Vasiliauskas J. 224
Vasiliauskas K., kun. 135, 143, 184
Vasiliauskas V. 223
Vasiukevičius V. 222
Vazgelevičiūtė B., ses. 69, 169, 172, 357, 364, 365, 366, 385, 409, 424, 428, 490, 493, 494
Vėbra R. 211
Vėbrienė A. 223
Veinerienė M. 219
Veineris A. 115, 219
Vekteris 128
Vėlavičius V, kun. 123, 129, 144, 152, 253, 256, 258, 262, 272, 274, 275, 295, 311, 315, 316, 392
Velikanova T. 56, 65, 66, 67, 87, 127, 128, 171, 262, 279, 283, 289, 303, 304, 314, 321, 322, 324, 384, 386
Venclova T. 86
Veprauskas J. 113, 114, 115, 192, 215, 216
Vertelkaitė, ses. 116
Vičini A. (Viccini) 79
Vidzėnas A. 261, 283, 317, 348, 358, 364
Vileišytė B. 82
Vilimas 234
Vilkaitė-Šalčiuvienė M. 195, 197, 222, 223, 434
Vilkas T. 106, 266
Viškelytė U. 221
Vyšniauskas 172
Vitkauskaitė O., ses. 35, 56, 264, 295, 304, 334, 335, 336, 337, 387, 394, 409, 453, 466
Vitkevičius B. 266
Vitkūnaitė M., ses. 46, 121, 172, 181
Vitkus A. 362
Vodopalienė M. 243
Volkovas A. 191
Volskienė O. 56, 206, 224
Volskis V. 224
Volungevičius J. 56
Voveraitis J., kun. 112
Vozbutas P. 189, 257

Zalatorius R. 329
Zareckis J. 220
Zdebskis J., kun. 24, 27, 28, 53, 54, 55, 56, 60, 67, 68, 70, 85, 87, 90, 94, 95, 96, 97, 98, 99, 100, 101, 102, 103, 106, 107, 110, 111, 112, 113, 114, 116, 117, 118, 119, 120, 122, 123, 126, 127, 128, 130, 131, 133, 135, 136, 137, 141, 142, 143, 144, 145, 150, 151, 153, 155, 157, 158, 159, 160, 161, 162, 165, 167, 169, 173, 180, 181, 182, 184, 187, 195, 200, 204, 205, 206, 221, 224, 225, 243, 273, 275, 285, 304, 305, 307, 311, 315, 333, 359, 364, 379, 380, 392, 394, 395, 428, 433, 441, 442, 455, 460, 472, 474, 475, 483, 491
Zinkus B. 336
Znamenskienė L. 268
Zubrus J., kun. 56, 109, 110, 284, 482

Žaltauskaitė M. 433
Želvienė 460, 469
Žemaitienė M. 136
Žemaitienė, moksl. 350
Žemaitienė P. 219
Žemaitis J., vysk. 28
Žemaitis J., kun. 93 Žemaitis R. 35, 350, 351, 352, 362, 450, 456, 468
Žemaitis T. 89, 120, 136, 181, 266
Žemaitis V. 136
Žemaitytė L. 219
Žemėnas K., kun. 116, 395, 398
Žibūda J. 136
Žygas A., kun. 90, 96, 499
Žilinskas Alb. 56, 323
Žilinskas Alg. 4
Žilys K., kun. 291, 311, 316
Žiliūtė J., ses. 122
Žilkevičius 155
Žinkevičius J. 223
Žitkus K. (Vincas Stonis), kun. 377
Žukauskas Š. 33, 225, 242, 436
Žukovskij V. 317

Lietuvių katalikų mokslo akademijos leidiniuose ir LKMA narių išspausdinti straipsniai apie LKBK

1. Kun. Lionginas Virbalas SJ. Katalikų dvasinė patirtis ateistinio persekiojimo metais Lietuvoje (1972-1989) (The Spiritual Experience of Catholics During the of Atheistic Persecution (1972-1989)) // LKMA Metraštis. T. 9. Vilnius, 1995, p. 225-272.

2. Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ. „LKB Kronikai“ 25-eri metai (25 Years of „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“) // LKMA Metraštis. T. 12. Vilnius, 1998, p. 13-18.

3. Kun. Vytautas Sadauskas SJ. „LKB Kronikos“ medžiaga dvasinio ugdymo teologijos šviesoje („The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“ and Spirituality) // Ten pat, p. 19-24.

4. Kun. Antanas Saulaitis SJ. Teologinis žvilgsnis į „LKB Kroniką“ (Theological Glance at „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“) // LKMA Metraštis. T. 12, p. 25-38.

5. Arūnas Streikus. Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940-1990 m. (Die katholische Kirche in Litauen in Jahren 1940-1990) // Ten pat, p. 39-64.

6. Egidijus Aleksandravičius. Vėlyvojo sovietmečio istoriografinės problemos ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ (Historiographical Problems of the Late Soviet Period and „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“) // Ten pat, p. 67-73.

7. Algirdas Jakubčionis. Bažnyčios pasipriešinimas 1970-1980 m. (Resistance of the Church in 1970-1980) // Ten pat, p. 157-163.

8. Dalia Malinauskaitė. Kunigas Juozas Zdebskis - katalikiškojo pogrindžio veikėjas (Rev. Juozas Zdebskis -Participant of the Catholic Underground) //Ten pat, p. 165-198.

9. Žygimantas Stankevičius. Religinio disidentinio judėjimo slopinimas Lietuvoje aštuntajame-devintajame dešimtmetyje (Suppression of the Religious Dissent Movement in Lithuania in the 1970s-1980s) // Ten pat, p. 221-232.

10. Janina Bucevičiūtė. Telšiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“ ir „Kronikos“ platinimas Telšiuose (Telšiai in „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“. Distribution of „The Chronicle“ in Telšiai) // Ten pat, p. 235-239.

11. Kun. Kazimieras Kuzminskas. Trumpa Lietuvos Kronikos Sąjungos išleistų „LKB Kronikos“ tomų apžvalga (Short Review on the Volumes of „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“ Published by the Lithuanian Chronicle Union) // Ten pat, p. 241-244.

12. Vysk. Jonas Boruta SJ. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ apie Rytų apeigų katalikų persekiojimus Sovietų Ukrainoje („Chronique de l’ėglise catholique“ de Limanie sur les persecutions sovietiques des cat-holiques du rite oriental en Ukraine; „Chronika Katoličeskoi Cerkvi Litvy“ o presledovanijach katolikov vostočnovo obriada v sovetskoi Ukraine) // Ten pat, p. 447—463.

13. Aldona Vasiliauskienė. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ 25-mečio minėjimo renginiai (Events Commemorating the 25th Anniversary of „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“) // Ten pat, p. 503-525.

14. Egidijus Jaseliūnas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ kaip pogrindžio periodikos leidybos istorijos šaltinis („The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“ as a Source for the History of Underground Publications) // LKMA Metraštis. T. 14. Vilnius, 1999, p. 425-434.

15. Ona Stankevičiūtė. Kunigas Karolis Garuckas SJ - žmogaus ir Bažnyčios teisių gynimo sąjūdžio veikėjas (Karolis Garuckas SJ Activist in the Movement for Human and Church Rights) // LKMA Metraštis. T. 15. Vilnius, 1999, p. 161-177.

16. Egidijus Jaseliūnas. Lietuvos katalikiška periodinė spauda XX a. 8-ajame dešimtmetyje (Lithuanian Catholic Periodical Press in the 1970s) //Ten pat, p.217-255.

17. Vytautas Vitkauskas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų verbavimas NK VD/KGB agentais sovietmečiu (The Recruiting of Catholic Clergy in Lithuania as Agents for the NKVD/KGB During the Period of Soviet Rule). LKMA Metraštis. T. 16. Vilnius, 2000, p. 237-258.

18. Mindaugas Bloznelis. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika šiandien („The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“ Today) // Kronika. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Jubiliejinės konferencijos medžiaga. Vilnius: Gairės, 1997, p. 6-9.

19. Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. „LKB Kronika“ („The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“)// Ten pat, p. 13-24.

20. Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Talkininkai (Assistants) // Ten pat, p. 25—48.

21. Arvydas Žygas. „LKB Kronikos“ pamokos (Lessons of „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“) // Ten pat, p. 48-55.

22. Kun. Kazimieras Kuzminskas. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga (Union of the Chronicle of the Catholic Church of Lithuania) // Ten pat, p. 55-65.

23. Aleksandras Danielis, Aleksandras Lavutas, Tatjana Velikanova. „LKB Kronika“ ir „Einamųjų įvykių kronika“ („The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“ and „Chronicle of Current Events“) // Ten pat, p. 70-75.

24. Birutė Briliūtė. Keli štrichai „LKB Kronikos“ tema („The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“ was not Alone) // Ten pat, p. 75-87.

25. Petras Plumpa. Buvo ne vien „LKB Kronika“ (There was not only „The Chronicle of the Catholic Church of Lithuania“) // Ten pat, p. 87-94.

26. Mindaugas Bloznelis. Sergejus Kovaliovas Lietuvoje // Naujoji Romuva, 1977, Nr. 7-8 (517-518), p. 85-86.

27. Antanė Kučinskaitė. Kunigas Kazimieras Kuzminskas (Reverend Kazimieras Kuzminskas) // LKMA Metraštis. T. 15, Vilnius, 1999, p. 749-750.

28. Napaleonas Kitkauskas. Antanas Patackas (1911 12 05-1999 03 06) // Ten pat, p. 750-752.

29. Mindaugas Bloznelis. Monsinjoras Vytautas Kazlauskas (Msgr. Vytautas Kazlauskas) // Ten pat, p. 767-770.

30. Kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC (1920 08 20-2000 05 28) // LKMA Metraštis. T. 16, Vilnius, 2000, p. 629-631.

31. Gintė Damušytė. Kun. Kazimieras Pugevičius - Baltimores sūnus, atsidavęs Lietuvai (Rev. Kazimieras Pugevičius A Son of Lithuania, Com-mited to Lithuania) // Ten pat, p. 633-634.

33. Elena Neniškytė. Monsinjorui Alfonsui Svarinskui - 75 // Ten pat, p. 661-663.

34. Sandra Lengvinienė. Kunigo Bronislovo Laurinavičiaus veikla ginant tikinčiųjų ir apskritai žmogaus teises sovietmečiu (The Activity of the Rev. Bronislovas Laurinavičius Defending the Rights of Faithful and Human Rights in General During the Soviet Period) // LKMA Metraštis. T. 17. Vilnius, 2000, p. 93-199.

35. Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ. Katalikų Bažnyčios pasipriešinimas dvasiniam genocidui (The Resistance of the Catholic Church to Spiritual Genocide) // Ten pat, p. 466^170

Chronik der Litauischen Katholischen Kirche. (Deutsche Übersetzung als separater Sonderdruck der „Acta Baltica“): Nr. 1,1972, 51 p.; Nr. 2,1972, 43 p.; Nr. 3, 1972, 34 p.; Nr. 4, 1972, 39 p.; Nr. 5, 1972, 31 p.

Nuo 6-ojo iki 14-ojo numerio „LKB Kronika“ spausdinta in: „Acta Baltica“. Liber Annalis Instituti Baltici. Königstein/Ts.: Nr. 6. T. XIII. 1974, p. 9-37; Nr. 7. T. XIV. 1975, p. 3-45; Nr. 8. T. XIV. 1975, p. 46-87; Nr. 9. T. XIV. 1975, p. 88-123; Nr. 10. T. XV. 1976, p. 9-43; Nr. 11. T. XV. 1976, p. 44-74; Nr. 12. T. XV. 1976, p. 75-101; Nr. 13. T. XVI. 1977, p. 9-53; Nr. 14. T. XVI. 1977, p. 54-93.

Chronik der Litauischen Katholischen Kirche. Sonderdruck der „Acta Baltica“. Königstein/Ts.: Nr. 15. 1976, p. 7-45; Nr. 16. 1977, p. 46-83; Nr. 17. 1977, p. 84-94; Nr. 18. 1977, p. 126-157; Nr. 19. 1977, p. 158-187; Nr. 20. 1977, p. 7-41; Nr. 21. 1977, p. 42-105; Nr. 22. 1977, p. 106-150; Nr. 23. 1977, p. 151-206; Nr. 24. 1977, p. 207-242.

Nuo 25-ojo iki 28-ojo numerio “LKB Kronika“ vėl spausdinama in: „Acta Baltica“. Liber Annalis Instituti Baltici. Königstein/Ts.: Nr. 25. T.

XVII. 1978, p. 9-46; Nr. 26. T. XVII. 1978, p. 47-91; Nr. 27. T. XVIII. 1979, p. 9-47; Nr. 28. T. XVIII. 1979, p. 48-92.

Nuo 29-ojo iki 31-ojo numerio „LKB Kronika“ vėl spausdinama atskirais numeriais: Deutsche Übersetzung als separater Sonderdruck der „Acta Baltica“: Nr. 29. 1977, 48 p.; Nr. 30. 1977, 45 p.; Nr. 31. 1978, 44 p.

Nuo 32-ojo iki paskutiniojo 81 numerio„LKB Kronika“ spausdinta atskirais tomais po kelis numerius: Chronik der Litauischen Katholischen Kirche. Sonderband der „Acta Baltica“, Königstein/Ts.: Nr. 32-38. 1981, p. 7-322; Nr. 39-46. 1983, p. 7-358; Nr. 47-52. 1985, p. 7-328; Nr. 53-58. 1986, p. 7-318; Nr. 59-64. 1986, p. 13-325; Nr. 65-70. 1987, p. 7-331; Nr. 71-73. 1987, p. 13-211; Nr. 74-77. 1990, p. 5-247; Nr. 78-81. 1991, p. 11-189.

Atskirais numeriais nuo 1972 m. iki 1989 m. leido: Chronicle of the Catholic Church in Lithuania. No 1-81, Translations Editor: Rev. Casimir Pugevičius. Published by the Lithuanian R. C. Priests League of America 351 Highland Boulevard Brooklyn NY 11207 (1972-1989).

Kun. Kazimiero Pugevičiaus vadovautos „Lietuvos Kronikos Sąjungos“ išleisti du tomai: I tomas („LKB Kronikos“ Nr. 1-9) ir VI tomas („LKB Kronikos“ Nr. 40—49). Vertė Nijolė Belška-Gražulis: The Chronicle of the Catholic Church in Lithuania. Underground Journal of Human Rights Violations: Vol. 1 (nos. 1-9,1972-74), Loyola University Press and Society for the Publication of the Chronicle of the Catholic Church in Lithuania. Chicago, 1981, 457 p.; Vol. 6 (nos. 40-49, 1979-81), The Society of the Chronicle of Lithuania. Chicago, 1989, 678 p.

Lietuvos Kronikos Sąjunga Čikagoje išleido „LKB Kronikos“ tris tomus. (Vertė Zeferinas Juknevičius). I tomas (1979), (Nr. 1-7); II tomas (1982), (Nr. 8-16); III tomas (1984), (Nr. 40-49); Crónica de la Iglesia Católica de Lituania. Asociación para la publicacion de la Crónica de la Iglesia Católica de Lituania, Chicago (I - 1979, - 1982, III - 1984).

„LKB Kroniką“ San Paule (Brazilijoje) atskirais sąsiuviniais 1972-1989 m. leido kun. Pranas Gavėnas SDB: Crónica da Igreja Católica na Lituania (N. 1-81), Säo Paulo, 1972-1989.

Chronika Litovskoi Katoličeskoi Cerkvi. Vypuski 9, 10, 11, 18, 19, 28, 29. Izdatelstvo „Chronika“, Niu Jork, 1979, 245 p.

Kr343 Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis. II pataisytas ir papildytas leidimas (I leid.: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. 11 tomas)/ I, II ir III dalį parašė ir IV dalį sudarė Vidas Spengla. Pratarmė, p. 5-6, arkivysk. Sigito Tamkevičiaus. - Vilnius: „Katalikų akademijos“ 1-kla. 2001. - 520 p., iliustr.

Knygoje, remiantis buvusio KGB archyvo dokumentais ir Kronikos bendradarbių atsiminimais, atskleidžiama daug faktų apie sunkią Lietuvos Katalikų Bažnyčios būklę sovietų priespaudos metais ir pasipriešinimą kompartijos bei sovietinio saugumo komiteto persekiojimui. Aprašomas katalikiškas opozicinis sąjūdis - įvairių protesto akcijų rengimas ir pogrindinės spaudos leidimas, ypač sunkus ir rizikingas pogrindžio leidinio Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika organizatorių ir platintojų darbas Lietuvoje ir užsienyje, svariai prisidėjęs prie tautos išsivadavimo iš komunizmo.

„Katalikų akademijos“ leidykla, A. Jakšto 9, Vilnius Spaudė UAB „Adomo Jakšto spaustuvė“,

Jeigu mes turime šiandien Lietuvą, tai turime būti dėkingi tūkstančiams kuklių lietuvių katalikų, kurie sunkiausiomis sąlygomis nenustojo vilties, meldėsi ir dirbo, kad ne tik Bažnyčia, bet ir Lietuva būtų gyva.

LKBK Nr.	Egzempliorių skaičius ir išspausdinimo tipas (egz. nr., išleidimo data)	Kas perdavė (agento slapyvardis, ar kur rasta ir paimta)	Į kurio miesto ar rajono KGB padalinį perduotas numeris (arba kam priklausė agentas)
1	2	3	4
1 2 3 4 5 6
7	1972 03 19 Mašinraščiai ir fotokopijos
Nr. 1 8
9	Fotokopija
10	Fotokopija
11	Fotokopija
12	Nėra duomenų	Atimta iš užsieniečio
13	Nėra duomenų	Atimta iš užsieniečio
14	Nėra duomenų	Atimta iš užsieniečio
15	Mašinraštis	Lilija	Kėdainių RP
16	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
17	Mašinraštis	Vera	Šakių RP
18	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
19	Mašinraštis	Kandidatas verbuoti B	Priėmė KGB darbuotojas Šarkanas
20	Mašinraštis	Kandidatas verbuoti B	Priėmė KGB darbuotojas Šarkanas
21
22	1976 04 18 erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
23	Mašinraštis	Nenurodyta, iš kur gauta
24	Mašinraštis ir erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
25	Mašinraštis ir erakopija	Lilija	Kėdainių RP
	II egz.	Petras	Kauno MS
	III egz.	Šermukšnis
	IV egz.	Patikėtinis
26	Mašinraštis ir erakopija	Paimta kratos metu pas A. Terlecką
27	Mašinraštis ir erakopija	Paimta kratos metu pas St. Vyšniauską
	II egz.	Patikėtinis
	III egz.	Vytenis	Alytaus RP
	IV egz.	Petras	Kauno MS
28	Mašinraštis ir erakopija	Petras	Kauno MS
	II egz.	Viktoras	Kapsuko RP
29	Mašinraštis ir erakopija	Jakas	Molėtų RP
	II egz.	Petras	Kauno MS
	III egz.	Klevas	Kaišiadorių RP

1	2	3	4
48	Mašinraštis	Stepas	Klaipėdos MS
49	Mašinraštis	Ekspresas	Panevėžio MS
	II egz.	Lilija	Kėdainių RP
	III egz.	Granitas	Kauno MS
50	Mašinraštis	Granitas	Kauno MS
	II egz.	Pranas
51	Mašinraštis	Gvazdikas
52	Fotokopija	Nenurodyta, iš kur gauta
53	Fotokopija	Nenurodyta, iš kur gauta
54	Erakopijos	Valinovičius	Vilniuje
	II egz.	Granitas	Vilniuje
55	Erakopija	Irena	KGB 5-oji tarnyba
	Mašinraštis	Vilnis	Alytaus RP
56	Erakopijos	Vilija	Kauno MS
	II egz.	Vilnis	Alytaus RP
57	Erakopijos	Nenurodyta, iš kur gauta
58	Mašinraštis	Petras	Kauno MS
	II egz.	Žilvinas	Šiaulių MS
	III egz.	Vilnis	Alytaus RP
59	Mašinraštis	Budrusis	Klaipėdos MS
	II egz.		Kauno MS
	III egz.	Jurgita	Klaipėdos MS
	IV egz.	Paimta kratos metu pas kun. A. Jokūbauską	Radviliškio RP
60
61	Mašinraštis	Vilija	Vilniuje
62	Erakopijos	Mykolas	Lazdijų RP
63	Erakopijos	Nenurodyta, iš kur gauta
64	Mašinraštis	Petras	Kauno MS
65	Erakopija	Nenurodyta, iš kur gauta
66	Mašinraštis ir erakopija	Petras	Kauno MS
	II egz.	Nenurodyta, iš kur gauta
67	Mašinraštis ir erakopija	Petras	Kauno MS
68	Mašinraštis	Arvydas	Kauno MS
	II egz.	Jonaitis	Kauno MS
	III egz.	Vilnis	Alytaus RP
70	Mašinraštis 1986 02 05	Ignas	Vilkaviškio RP
71	Mašinraštis 1986 08 15	Atrasta medžiotojų	Lazdijų RP
72	Mašinraštis	Kandidatas verbuoti C	Vilkaviškio RP
	II egz.	Ignas	Vilkaviškio RP
73	Rankraštis 1987 03 19	Paimta darant kratą pas s. B. Vazgelevičiūtę
	II egz. 1987 04 01	Paimta darant kratą pas s. N. Sadūnaitę
74	Mašinraštis 1987 11 01	Birutė
75	Mašinraštis 1987 11 01	Nenurodyta, iš kur gauta
76-81

Auš ros Nr.	Numerio išleidimo data	Eg zemp liorius	Kas perdavė į KGB (agento slapyvardis ar kur rasta ir paimta)	Kokio miesto ar rajono KGB padaliniui priklausė agentas ar kur perdavė leidinį
1	2	3	4	5
1	1975 10	I	Lilija	Kretingos RP
		II		Kėdainių RP
		III	Jonas	Utenos RP
		IV	Kandidatas verbuoti B
2	1976 02 16	I	Lilija	Šiauliuose
3	1976 04 15	I	Paimta kratos metu pas kun. J.K. Matulionį
		II	Valdas	Panevėžyje
		III	kun. J. Zdebskio ryšys	Druskininkuose
4	1976 10 20	I	Svetlana	Kauno MS
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
5	1977 02 16	I	Pranas	Kauno MS
		II	Petras	Kauno MS
		III	Granitas	Kauno MS
6	1977 05	I	Svetlana	Kauno MS
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Viktoras	Kapsuko RP
		IV	Budrusis	Klaipėdos MS
		V	Jakas	Molėtų RP
		VI	Palomenės klebonas	Perdavė RRT įgaliotiniui
		VII	Paimta kratos metu pas St. Vyšniauską
7	1977 08	I	Budrusis	Klaipėdos MS
		II	Pušis
		III	Jakas	Molėtų RP
		IV	Kandidatas verbuoti G	Lazdijų RP
		V	Jakas	Molėtų RP
		VI		Biržų RP
		VII	Gintaras	Kauno MS
8	1977 10	I	Jakas	Molėtų RP
		II	Kazimieras
		III	Mastys
		IV	Budrusis	Klaipėdos MS
9	1978 01	I	Paimta kratos metu pas s. M. Vitkūnaitę
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Mastys
		V	Žuvėdra	Raseinių RP
		VI	Nemunas	Panevėžio MS
		VII	Pušis	Šiaulių MS
		VIII	Ekspresas	Panevėžio MS
10	1978 03	I	Lilija	Kretingos RP
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Profilaktuojamasis M. Ž.	Skuodo RP
		IV	Gintaras

1	2	3	4	5
		V	Kazimieras
		VI	Mastys
		VII	Dobilas
		VIII	Jakas	Molėtų RP
		IX	Francas	Švenčionių RP
		X	Linas
11	1978 05	I	Klevas	Kaišiadorių RP
		II	Linas	Kaune
		III	Lilija	Šiauliuose
		IV	Nemunas	Panevėžio MS
		V	Granitas	Kaune
12	1978 08	I	Granitas	Kaune
		II	Lilija	Kėdainių RP
		III	Stepas	Šiaulių MS
		IV		Kėdainių RP
13	1978 10	I	Granitas
		II	Linas	Kauno MS
		III	Pūkys	Šiaulių MS
		IV	Adomas
		V	Budrusis	Klaipėdos MS
		VI	Jakas	Molėtų RP
		VII	Žilvinas
14	1978 12	I	Granitas
		II	Žilvinas
15	1979 02	I	Granitas	Kaune
		II	Žvakinis
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Antanas	Panevėžio MS
16	1979 04	I	Jakas	Molėtų RP
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
		III	Profilaktuojamasis M. Ž.	Skuodo RP
		IV	Paimta kratos metu pas T. Velikanovą Maskvoje
17	1979 08	I	Granitas	Vilniuje
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Stepas	Šiaulių MS
18	1979 10	I	Paimta kratos metu pas V. Skuodi
		II		Kėdainių RP
		III	Kandidatas verbuoti S. V. J.	Šiaulių MS
		IV	Paimta kratos metu pas T. Velikanovą
		V	Atžala	Lazdijų RP
19	1979 11	I		Kaune
		II	Spindulys
		III	Budrusis	Klaipėdos MS
		IV	Irena
		V	Paimta kratos metu pas kun. S. Tamkevičių
20	1979
21	1980 02	I	Pūkys	Šiaulių MS
		II	Gauta iš Vaizdo spaustuvės
		III	Ona	Kelmės RP
22	1980 05	I	Granitas

1	2	3	4	5
23
24	1980 09	I	Granitas	Kauno MS
		II		Kėdainių RP
25	1980
26	1981
27	1981 06	I	Petras	Kauno MS
		II	Granitas	Kauno MS
		III	Eglė	Molėtų RP
28	1981 09	I	Granitas	Kauno MS
		II	Valinovičius	Vilniuje
		III	Žilvinas	Šiaulių MS
		IV	Atžala	Lazdijų RP
		V	Petras	Kauno MS
		VI		Kybartuose
		VII	Paimta kratos metu pas ses. Jasmontaitę
		VIII	Eglė	Molėtų RP
29	1982 03	I	Pranas
		II	Gvazdikas
30	1982 03	I	Ekspresas	Panevėžio MS
		II	Irena
		III	Pranas
31	1982 06	I		Kaune
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
		III	Irena
		IV	Laura	Raseinių RP
		V	Kęstas	Kaune
		VI	Granitas	Kauno MS
		VII	Ekspresas	Panevėžio MS
		VIII	Lilija	Kėdainių RP
		IX	Petras	Kauno MS
		X		Vilniuje
32	1982 08	I	Petras	Kauno MS
		II	Budrusis	Klaipėdos MS
		III	Laura	Raseinių RP
		IV	Irena
		V	Vilnis	Alytaus RP
		VI	Valinovičius	Vilniuje
		VII	Granitas	Kauno MS
		VIII	Ekstrasensas	Panevėžio MS
		IX	Budrusis	Klaipėdos MS
		X	Lilija	Kėdainių MS
33	1982
34	1982 12	I	Vilnis	Alytaus RP
		II	Jakas	Molėtų RP
		III	Petras	Kauno MS
		IV	Granitas	Kauno MS
		V	Lilija	Kretingos RP
		VI	Linas	Kaune
		VII	Lilija	Kėdainių RP
		VIII	Budrusis	Klaipėdos MS.
35	1983
36	1983
37	1983
38	1983	I	Žilvinas	Šiaulių MS

BAŽNYČIA,„KRONIKA“IRKGB VORATINKLIS

AUTORIAUS ŽODIS

„LKB KRONIKOS“ GENEZĖ, JOS BALSAS LIETUVOJE IR PASAULYJE

I. „LKB Kronikos“ genezė ir jos balsas Lietuvoje

II. „LKB Kronika“ užsienyje

„LKB KRONIKOS“ SEKIMAS IR KGB KOVA PRIEŠ JĄ LIETUVOJE

1. Kunigų rezistencija

2. LKB Kronikos sekimo pradžia

4. TTGKK įsikūrimas ir jo bei LKB Kronikos tolesnis sekimas

1 lentelė. Į KGB patekusių ar perduotų LKB Kronikos numerių sąrašas

2 lentelė. Į KGB patekusių ar perduotų Aušros numerių sąrašas

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJAI IR REPRESIJOS PRIEŠ JUOS

1. Pirmasis KGB bandymas susidoroti su LKB Kronika

2. Kada mirti - garbė, kada gyventi - gėda“

3. „...Gyniau Bažnyčią ir tikėjimą“

4. „Kova dėl tikėjimo yra mano, kaip kunigo, pareiga“

5. Keleto kitų su LKB Kronika susijusių baudžiamųjų bylų fragmentai

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJŲ ATSIMINIMAI

Informacijos rinkimas

Pirmieji bendradarbiai

Aušra

TTG katalikų komitetas

LKB Kronikos Kryžiaus kelyje

Religinio pasipriešinimo pakopos 1968-1973 m.

Darbas LKB Kronikoje

Purus žvirbliukas Viešpaties rankoje

Pirmieji bandymai rašyti Kronikai

Susidūrimas su Kronika

Darbas Kronikoje

Atsargiai rizikuoti

Beginklė kova

Aušrą nešant

Atmena

Viešpatie, kokia tai malonė, kad leidai...

Darbas Kronikoje

Summary

THE CHURCH, ”THE CHRONICLE“

AND THE KGB WEB

BAŽNYČIA,
„KRONIKA“
IR
KGB VORATINKLIS

I. „LKB Kronikos“ genezė ir
jos balsas Lietuvoje

„LKB KRONIKOS“ SEKIMAS
IR KGB KOVA PRIEŠ JĄ LIETUVOJE

„LKB KRONIKOS“ LEIDĖJAI
IR REPRESIJOS PRIEŠ JUOS