UŽ NUOMONĖS PAREIŠKIMĄ...
1976 m. pabaigoje už savo nuomonės viešą pareiškimą Maskvoje buvo sulaikyta buvusio Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko M. Šumausko vyresnioji duktė (P. Lu-mumbos universitete Maskvoje baigusi žurnalistiką). Ją atvežė į Vilnių ir paguldė į Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės IV skyrių, kur gydomos įvairios nervų ligos. 1977 m. pavasarį ji slapta gavo savo "ligos" istoriją ir iš ligoninės pabėgo. Tačiau netrukus buvo surasta ir vėl atvežta į tą pačią ligoninę. Šį kartą ją uždarė jau į I skyrių, kuriame laikomi psichiniai ligoniai. Čia jai kiekvieną dieną buvo daromos dviejų vaistų injekcijos, betarpiškai dalyvaujant gydytojams. Vieni iš tų vaistų — aminozinas, kuris sveikam aptemdo protą.
1977 m. birželio mėn. ji dar tebebuvo laikoma ligoninėje. Koks jos tolimesnis likimas — žinių nėra. (Kiti daviniai, pvz., jos pavardė, vardas, datos nežinomi).
***
HENRIKO JAŠKŪNO TEISMAS
1976 m. gruodžio 22 d. Jonavoje buvo suimtas H. Jaškūnas. Kratos metu buvo paimta kelios dešimtys "TSRS Nepriklausomų tautų sąjungos organizacijos manifesto" egzempliorių. Manifeste kaltinama TSRS už tautų pavergimą ir reikalaujama leisti joms referendumu apsispręsti už tolesnį savo likimą.
1977 m. lapkričio 24-25 d.d. Jonavoje įvyko H. Jaškūno teismas. Prieš teismą KGB parašė H. Jaškūno namiškiams laišką (suimtojo vardu), kad namiškiai nesiųstų nei laiškų, nei siuntinių, o pačiam Jaškūnui kalbėjo, kad namiškiai jo atsižadėjo. Teismas buvo uždaras. Jame dalyvavo tik iš gamyklų sukviesti žmonės. H. Jaškūnas teisme pasakė turiningą kalbą. Štai vienas jo kalbos sakinys: "Darykite su manimi, ką norite, aš vistiek sakysiu, kad esate melagiai ir okupantai".
Teismo nuosprendis buvo perskaitytas lapkričio 28 d.: 10 metų griežto rėžimo lageryje ir 5 m. tremties.
***
KRATA PAS PAŠILIUS
1977.VIII.23 19 vai. netikėtai pasirodė Vilniaus KGB su tardytoju Jurkštu priešakyje. Birutei ir Aleksui Pašiliams buvo pateikti kratos* orderiai, pasirašyti tardytojų Pilelio ir Kazio, patvirtinti prokuroro Kairelio ir LTSR SK pirmininko Petkevičiaus, padaryti kratą, norint gauti papildomos medžiagos baudžiamojoj byloj Nr. 38 dėl Gajausko Balio, kaltinamo numatytu nusikaltimu pagal LTSR BK 68 str. II d. Krata pradėta VIII.23 19 vai., baigta — VIII.24 2 vai. 30 min. Pašilienė atsakė, kad jokių daiktų ar dokumentų, liečiančių šią bylą, neturi. Iškratytas gyvenamas namas, rūsys, garažas, ūkinis pastatas. Bibliotekos rašomajame stale rasti šie dokumentai, rašyti rašomąja mašinėle:
1. Dokumentas, prasidedantis žodžiais: "Estijos : Latvijos -Lietuvos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto sudarymo aktas", datuotas 1977 m. rugpiūčio mėn. 20 d. Dokumentas parašytas dviejuose lapuose, baigiasi žodžiais "Ponui Kurtui Vald-heimui".
2. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Didžiosios Britanijos vyriausybei Kreipimasis, išspausdintas viename lape, baigiasi žodžiais "Vyriausiasis komitetas".
3. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas JAV prezidentui ponui Džimiui Karteriui Kreipimasis. B.ž. "Vyr. k-tas".
4. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Vokietijos Federatyvinės respublikos vyriausybei Kreipimasis". B.ž. "Vyr. k-tas".
5. Dokumeptas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Izraelio vyriausybei Kreipimasis. B.ž. "Vyr. k-tas".
6. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui L. Brežnevui Kreipimasis". B.ž. "Vyr. k-tas".
7. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas Nutarimas, prasideda žodžiais "Išrenkami keturiems su puse metams...", baigiasi "Vyr. k-tas".
8. Dokumentas, pavadintas "E-L-L T. j. V. k-tas", prasideda ž. "1977 m. sueina..." B.ž. "Vyr. k-tas".
Tarp rašomojo stalo ir sienos rasta raudonoje papkėje rusų kalba mašinėle spausdintas 478 lapų tekstas, prasidedąs žodžiais: "Solženicin "V kruge pėrvom". Roman pasveščiaju druziam po šaraške" ir baigiasi "ruka s golubyni abšivkami".
Dėl aukščiau minėtų dokumentų Pašilienė atsakė, kad nežino, kam priklauso šie dokumentai, ji jų nėra mačiusi ir tik dabar pirmą kartą juos mato. Todėl nei kieno jie, nei koks jų tikslas ar paskirtis atsakyti negali. Dėl rusiško teksto (knygos) atsakė, kad yra paėmus iš kažko skaityti jau gana seniai, tačiau neprisimena iš ko, todėl ir grąžinti negalėjo.
Koridoriuje iš kiemo pusės aptikta po kojų metaliniu tinkleliu užslėpta duobė, kurioje rasta mašinėlė "Moskva" lietuvišku šriftu. B. Pašilienė ką nors paaiškinti, kam priklauso ši mašinėlė ir kas ja spausdina atsisakė, pareiškus, kad į šiuos klausimus neatsakinės. Visi aukščiau minėti dokumentai ir rašomoji mašinėlė paimti į Vilniaus Saugumo komiteto tardymo skyrių.
Pasibaigus kratai (nors jau buvo po vidunakčio), tardytojas norėjo dar tardyti, tik Pašilienei griežtai atsisakius kalbėti dėl vėlaus laiko ir nuovargio — išrašė kvietimą rytmečiui į Klaipėdos Saugumo komitetą.
Klaipėdos Saugumo komitete Pašilienė savo parodymų nepakeitė, kam priklauso dokumentai, nežino; Solženicino knygą atsiminė gavusi skaityti iš Jakubyno Kęstučio, bet šiuo metu jis išvykęs į užsienį ir todėl knyga nebuvo grąžinta. Dėl spausdinamos mašinėlės duoti bet kokius parodymus atsisakė, motyvuodama, kad tai nieko bendro su Gajausko byla neturi.
1977.XII.21, 22 d. Pašilienė iškviečiama į Vilnių pas tardytoją Lazarevičių. Pašilienė tardymo metu pareiškė, kad ji nežino, kam priklauso dokumentai, nes prieš tai penkias dienas nebuvo namuose: 18, 19 rugpiūčio buvo tardytojo Kazio tardoma Vilniuje Gajausko byloje. Grįžo traukiniu ir tiesiog iš stoties nuėjo budėti. Išbudėjus dvi paras, grįžo į namus. Kas paliko šį dokumentą, nežino.
Tardytojas paklausė, ar Pašilienė pažįsta Viktorą Petkų? Ji atsakė, kad nepažįsta.
Dėl mašinėlės buvo pateikti eksperto parodymai — išvados, kad "Lietuvos - Latvijos - Estijos Tautinio judėjimo Vyriausiojo komiteto" visa dokumentacija spausdinta kaip tik mašinėle, rasta pas B. Pašilienę. Į tai ji atsakė, kad anksčiau KGB atėmus iš jos rašomas mašinėles, ji teiravosi pažįstamų ar kas neparduodąs rašomosios mašinėlės. Jai nesant namuose, kažkas ją ir atnešė.
Vėliau tardytojas pareiškė, kad ryšium su nauja V. Petkaus byla, Pašilienės klausimas dėl išvykimo atidedamas neribotam laikui. Dabar sprendžiamas klausimas, sodinti ar nesodinti į kalėjimą.
***
TARDYMAI
1977 m. spalio 18 d. pas 0. Lukauskaitę-Poškienę, gyv. Šiauliuose, Kleinerio g-vėje Nr. 32-37, atvyko Vilniaus Saugumo k-to tardytojas kap. Daugalas ir, parodęs savo tarnybinį pažymėjimą, nusivežė ją į Šiaulių Saugumo skyrių apklausinėjimui kaip liudininkę Viktoro Petkaus byloje. Apklausinėjimas lietė Lietuvos visuomeninės grupės Helsinkio nutarimams įgyvendinti remti įkūrimą, susitikimus su grupės nariais, pažintis su maskviečiais Ginsburgu ir Orlovu, su latviais bei lietuviais B. Gajausku ir J. Volungevičium, o taip pat ir jos pažiūrų išryškinimą.
Atsakė, kad išskyrus grupės narius, kitų minėtųjų asmenų nepažįsta, su Maskva kontaktų neturi, jos veikla apsiribojo grupės dokumentų pasirašymu. Parodytus jai dokumentus tikrai buvo pasirašiusi, nors jai buvo saugume pateikti dokumentų nuorašai be parašų. Principe su tų dokumentų turiniu sutinka ir savo parašus žodžiu ir raštu patvirtina.
O. Lukauskaitė - Poškienė prašė paleisti V. Petkų, sakydama, kad nėra logikos tame, kad T. Venclovą jau po minėtos grupės paskelbimo išleido į užsienį, kur jis pilnai atliko grupės jam pavestą misiją, o V. Petkų už tos pačios grupės veiklą laiko suimtą. Apklausinėjimas tęsėsi apie 6 valandas.
Spalio mėn. 10 d. Vilniaus Saugumo k-te apklausinėjo minėtos grupės narį kun. K. Garucką. Pokalbis truko 7 valandas.
***
Ryšium su areštuoto 1977.IV .20 kauniečio B. Gajausko byla VS k-to buvo apklausinėta daug asmenų. Artėjant parengtinio tardymo pabaigai, 1977.XII.13 į Kauno VS k-to skyrių buvo iškviesta B. Gajausko sužadėtinė Irena Dumbrytė. Ji buvo klausinėjama apie B. Gajausko pažįstamus ir kitus bylą liečiančius klausimus.
Tą pačią dieną buvo kviečiama į saugumą ir B. Gajausko motina — Adelė Kilčiauskienė. Kadangi ji serga ir iš namų išeiti negali, pas ją prisistatė tardytojas atsigabendamas "na vsiakij slučaj" su savimi ir gydytoją. Per visą tardymą gydytoja sėdėjo kitame kambaryje pasiruošusi suteikti sergančiai, išgąsdintai senutei pagalbą. A. Kilčiauskienė buvo kvočiama dėl sūnaus santykių su pažįstamais. Tarp kitko, tardytojas barėsi, kam ji pasirašiusi kartu su kitais protestą dėl jos sūnaus ir vilniečio V. Petkaus arešto.
Gruodžio 22 d. į Šiaulių VS k-to skyrių buvo iškviesta šiaulietė Petkevičienė Jadvyga. Tardė ją saugumietis iš Vilniaus VS k-to — Pilelis. Kalba ėjo apie B. Gajausko bylą. Tardytojas domėjosi, kam B. Gajauskas yra davęs pinigų iš Solženicino fondo. Taip pat teiravosi, ką ji pažįstanti iš buvusių ir dabartinių politinių kalinių. Domėjosi, "kokiais keliais" pateko į "Kronikos" medžiagą apie jos ankstyvesnį tardymą Vilniuje ryšium su B. Gajausko byla.
Tokiu būdu saugumas stengiasi sumedžioti bent kokius įkalčius, kurių jam taip trūksta, tauraus lietuvio — kauniečio B. Gajausko byloje, kurio vienintelė "kaltė", kad jis, 25 m. kankintas Gulago salyne, nepalūžo, nenusilenkė melui ir smurtui, o liko ištikimas Laisvei ir Lietuvai.
***
APIE KETURIS JAUNUOLIUS
1976 metais saugumas nuolat terorizavo Vilniaus VIII-tos A. Vienuolio v. vid. mokyklos moksleivius už tautines ir religines pažiūras. Jie patarnaudavo mišioms šv. Mikalojaus bažnyčioje, bendravo su buvusiais politkaliniais, domėjosi Lietuvos istorija ir kultūra. Iš jų tik vienas pateko į aukštąją mokyklą.
1977 m. lapkričio mėn. keturi iš jų — Vytautas Bogušis, Julius Sasnauskas, Algis Masilionis ir Andrius Tučkus — buvo paimti į kariuomene. Išvykdami jie kreipėsi į Lietuvos prezidentą A. Barkauską, prašydami nesiųsti jų į Rusiją, o palikti tarnauti Lietuvoje. Kaip ir reikėjo tikėtis, visi keturi buvo išblaškyti po tolimiausius imperijos kampus: Bogušis — į BAM'ą, Masilionis — į Čitą, Sasnauskas — į Tichviną (į šiaurę nuo Leningrado), Tučkus — į Krivoj Rogą.
Kai kurios aplinkybės verčia susirūpinti šių jaunuolių likimu.
Bogušis labai įsiutino saugumą 1976 m. savo atviru laišku į LKP CK, kuriame reikalavo nustoti juos persekiojus dėl tautinių ir religinių pažiūrų. Vėliau jis buvo porą kartų nuvykęs į Maskvą, kur susitiko su rusų disidentais. Nuo to laiko iki 1977 lapkričio 18 d., kai jis nuvyko į karinį komisariatą, jį ir tris jo draugus nuolat sekdavo — 4 automobiliai su abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus čekistais.
Masilionis keletą kartų lydėjo buvusį politkalinį, vėliau Helsinkio grupės narį V. Petkų kelionėje po Estiją ir Latviją. Petkaus arešto dieną (77.8.23) jis lydėjo Petkų į Raseinius ir buvo sulaikytas. Tą pačią dieną Sasnausko bute buvo padaryta krata. Knygoje su prof. J. Orlovo autografu čekistai rado lapelį su nupiešta špyga ir dedikacija KGB, neva atlikta J. Sasnausko ranka. Šio "įžūlumo" čekistai pažadėjo Sasnauskui niekad neatleisti. Be to, čekistai įtarė, kad Sasnauskas moka rašyti mašinėle ir talkininkauja pogrindinės spaudos leidimui.
Tučkaus, kilusio iš mišrios šeimos (tėvas lietuvis, motina lenkė), kaltė buvo tik ta, kad jis bendravo su Bogušiu, Masilioniu ir Sasnausku. Vien dėl to jis nebuvo priimtas į VVU,, nors egzaminus išlaikė sėkmingai. Ši neteisybė labai paveikė jaunuolį. Atėjęs į Sasnausko butą, kai ten buvo daroma krata, jis be jokios prokuroro sankcijos taip pat buvo iškratytas bei nuvežtas į saugumą. Čia Tučkus elgėsi labai "įžūliai", nesėdo į tardomiesiems specialiai prie durų pastatytą kėdę, o, susistūmęs 4 minkštasuolius, atsigulė ant jų, sakydamas, kad mėgsta ilgai miegoti, o čekistai jam sutrukdę. Čekistai nustūmė Tučkų ant grindų. Tada jis atsistojo ir paklausė čekisto pavardės, o šis jam atsakė keiksmažodžiu. Tučkus atsisakė duoti bet kokius parodymus apie savo draugus ir pažįstamus. Nepriimtas į universitetą, jis pradėjo mokytis proftechninėje mokykloje, tačiau netrukus buvo pašalintas, neva dingus jo pareiškimui... Lapkričio 22 dieną jis buvo paimtas kariuomenėn.
Naivuoliai saugume dažnai tikinami, kad "čekistai darę klaidas tik kulto.gadynėje". Šiandien, esą, jų rankos švarios, jie nesigriebią fizinės prievartos. Iš tikro, "juodąjį darbą" partija iš saugumo dalinai atėmė, pavesdama jį milicijai ir kariuomenei.
1977 spalio 18 vakare šiuos 4 jaunuolius, einančius Universiteto gatve, visą laiką sekė 2 saugumiečiai. Bogušiui ir Sasnauskui pavyko "išslysti", o Masilionį ir Tučkų jie perdavė milicijai. Jie buvo nuvežti į Lenino raj. milicijos skyrių, kur juos išlaikė visą naktį, ne kartą mušė. Spalio 20 d. jie abu buvo nuvežti į Tarybų raj. milicijos skyrių, kur juos sumušė leit. Eugenijus Mačiulaitis.
Sasnauskas 1976 m. per Vėlines Rasų kapinėse uždeginėjo žvakutes ant Lietuvos savanorių, žuvusių 1920 m. kovose su lenkais, kapų. Po poros dienų 7 vai. ryto jį išbudino milicija, išvežė iš namų į Lenino raj. milicijos skyrių, kur apklausinėje rusiškai. Sasnauskas rusiškai kalbėti atsisakė. Tada milicijos karininkas kirto jam per veidą ir, parodęs į savo kolegą, grasino: "Štai tavo rusų kalbos mokytojas! Per kelias dienas jis tave taip
išmokys rusiškai, kad niekas neatskirs lietuvis tu, ar jau rusas". Be maisto vaikinas buvo išlaikytas visą dieną, kas kelios valandos vedamas tardyti, žiauriai mušamas.
Bogušį karinis komisariatas nukreipė į BAM'ą, kur į statybas suvežta daug kriminalinių nusikaltėlių, žudančių vienas kitą. Neretai nuo jų rankos žūsta ir kareiviai, sargybiniai. Čekistai mėgsta nusikaltėlius panaudoti esamų ar galimų disidentų sunaikinimui. Bogušį, o vėliau ir Sasnauską, einančius į karinį komisariatą, lydėjo didelis būrys motorizuotų čekistų.
Ypač didelį susirūpinimą kelia J. Sasnausko sveikatos būklė. Jo tėvas mirė, kai jis buvo dar kūdikis. Julius yra persirgęs meningitu, turi stuburo iškrypimą, silpną regėjimą ir išsivysčiusią pilnapadystę. Juliaus motina kreipėsi į LTSR sveikatos apsaugos ministrą ir karinį komisariatą, prašydama, kad sūnus būtų atleistas nuo karinės tarnybos. Pasirodo, kad kreipėsi ne tuo adresu... Ne lietuviškieji biurokratai sprendžia Lietuvos jaunuolių likimą.
Negalima tikėtis, kad saugumas atleis šiems jaunuoliams jų drąsą, dvasios tvirtumą ir vyrišką neapykantą šiai valstybei valstybėje. Juos jau pradėjo "auklėti" ir kariuomenėje. "Ypatingoji dalis" jau intensyviai "domisi" jais ir Audrium Ažubaliu, tarnaujančiu Volgograde. 1977 lapkričio pabaigoje jis, II kurso žurnalistas, buvo pašalintas iš VVU ir paimtas į kariuomenę tarsi už dviejų karinių paskaitų praleidimą. Tačiau ir čia užkliuvo būtent jo ankstyvesnė pažintis su Viktoru Petkum.
Kad nebūtų vėlu, kai su šiais jaunuoliais KGB panorės susidoroti kariuomenėje tarnaujančių savo etatinių ir neetatinių darbuotojų rankomis, reikia, kad mūsų ir emigracinė lietuvių visuomenė aktyviau susidomėtų šių jaunuolių likimu.
***
