TSKP CK generaliniam sekretoriui
TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui
Nuorašai: LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui RRT įgaliotiniui LTSR
Didesnę mūsų Respublikos gyventojų dalį sudaro tikintieji. Jie galėtų žymiai aktyviau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame mūsų šalies gyvenime, jeigu turėtų palankesnes sąlygas. Konstitucija, baudžiamasis kodeksas, tarptautinės konvencijos teoriškai garantuoja lygias tikinčiųjų teises su kitais piliečiais. Apie tai kalba ir užsieniui skiriamos radijo laidos, spauda, porevoliuciniai Lenino dekretai. Tačiau tikrovėje labai dažnai būna kitaip.
Lietuvoje nuolat mažėja kunigų skaičius. Tai vyksta ne dėl tikinčiųjų kaltės, bet dėl valdžios daromų administracinių kliūčių. Vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos veikla nepaprastai suvaržyta. Valdžia griežtai apriboja besimokančiųjų skaičių, todėl daug norinčių į ją nepatenka. Norintys joje mokytis būna įvairių pareigūnų tardomi, darbovietėse terorizuojami. Esant tokiai padėčiai, kai kurie kandidatai studijuoja teologiją ir tampa kunigais už seminarijos ribų, tačiau Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis tokiems neleidžia eiti savo pareigas (taip atsitiko su kun. Vytautu Merkiu ir kun. Petru Našlėnu).
Argi tai normalu? O J. Rimaitis užsieniui skirtoje informacinėje knygutėje „Religion in Lithuania" (Gintaras, Vilnius, 1971 m.) teigia, jog „valdžia nedaro kliūčių ruošti naujus kunigus" (21 psl.).
Tarybinė valdžia visam pasauliui skelbia, kad „Bažnyčia laisvai naudojasi religinėmis propagandos priemonėmis" (ten pat, 30 psl.). Tačiau tikrovėje taip nėra: Lietuvoje tikintieji neturi savo spaudos, negali naudotis radijo ir televizijos paslaugomis, neturi paprasčiausio religinių tiesų vadovėlio. „Kiekvienas pilietis gali pirktis maldaknyges, Šv. Raštą ir kitokią religinę literatūrą," toliau rašo J. Rimaitis (24 psl.). Gi iš tikrųjų, Šv. Raštas iš viso nebuvo spausdintas, taip pat nebuvo spaudinamos eiliniams tikintiesiems reikalingos religinės knygos; jau seniai niekur nebėra kadaise labai mažu tiražu išleistų maldaknygių, o jų mums reikia daugiau kaip pusės milijono.
Tarybinė spauda rašo, jog pas mus Bažnyčios kanoniška veikla esanti nevaržoma. Tuo tarpu jau daugiau kaip 10 metų vyskupui Julijonui Steponavičiui ir vyskupui Vincentui Sladkevičiui neleidžiama eiti savo tiesioginių pareigų. Taip pat ir kunigams, atlikusiems bausmę (net ir panaikinus teistumą) kartais reikia laukti eilę metų, kol RRT įgaliotinis teiksis leisti eiti kunigų pareigas.
1918 m. sausio 23 d. Lenino dekretas leidžia vaikus religijos mokyti privačiai. Kunigai bei tėvai, skaitydami spaudą, supranta, kad Lenino dekretai galioja ir dabar. Tuo tarpu jau ne vienas kunigas ir pasaulietis (kun. A. Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis, kun. Prosperas Bubnys, Ona Paškevičiūtė) buvo nuteisti priverčiamiems darbams vien už kanoniškų pareigų atlikimą— už vaikų ruošimą Pirmajai Komunijai bažnyčios patalpose.
Nors pagal TSRS pasirašytą 1961.XI.15 tarptautinę konvenciją tėvams turi būti garantuota galimybė savo vaikus auklėti religiniai ir moraliai pagal savo įsitikinimus, tačiau mūsų krašte valdžios organai kartais draudžia net pasyviai vaikams (tiek berniukams, tiek mergaitėms) dalyvauti pamaldose, nors tėvai to reikalauja ar pageidauja. Mūsų krašto mokyklose vaikai būna verčiami užpildyti įvairias su sąžinės laisve nesiderinančias anketas, viešai pasisakyti apie savo religinius įsitikinimus; jiems iškraipytai aiškinama Katalikų Bažnyčios veikla, prievarta brukama antibažnytinė literatūra; jie išjuokiami ir net baudžiami už bažnyčios lankymą; moralinės prievartos būdu jie surašomi į antireliginius būrelius.
Suaugę tikintieji taip pat dažnai nukenčia dėl savo religinių įsitikinimų; jiems neleidžiama eiti aukštesnių pareigų. Tiems, kurie įtariami esą tikinčiais, grasinama atleisti iš darbo ir net atleidžiami, prisidengus įvairiais kitokiais motyvais. Pav., Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytojai Onai Brilienei net po LTSR aukščiausiojo teismo sprendimo grąžinti ją į darbą (kadangi ji buvo atleista tik už bažnyčios lankymą) neleido tame mieste dirbti net šlavėjos darbo. Iš viso liaudies teismų elgsena, sprendžiant tikinčiųjų bylas, būna stulbinanti: teismai (ir jiems panašios įstaigos) dažnai remiasi kažkokiomis slaptomis (net ir tarybiniams juristams nežinomomis) instrukcijomis ir baudžia už jų nesilaikymą (pav., kun. Šeškevičiaus byla Molėtuose, kun. Zdebskio — Kaune, kun. Keinos — Varėnoje). Tarybiniuose teismuose vaikai tardomi, verčiami būti liudininkais net prieš jų pačių ir jų tėvų norą, o kartais verčiami net ir klaidingai liudyti (pav., Varėnos liaudies teisme 1971.XII.7 kun. Keinos byloje).
Todėl prašome:
1. Leisti Kauno Kunigų seminarijai laisvai veikti ir priimti visus Bažnyčiai tinkamus kandidatus.
2. Praktiškai įgyvendinti TSRS Konstitucijos garantuotą religinės spaudos laisvę, t.y. leisti spausdinti maldaknyges, katekizmus, giesmynus, Šv. Raštą ir kitas religines knygas, kurių liaudžiai labai trūksta ir kurių ji reikalauja.
3. Leisti vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui eiti savo vyskupiškas pareigas, o visiems kunigams, gyvenantiems mūsų krašte (jų tarpe ir ukrainiečiams) laisvai ir viešai dirbti kunigo darbą.
4. Atšaukti nesuderinamą su 1961 m. lapkričio 15 d. tarptautine konvencija ir su Tarybų Sąjungos Konstitucija LTSR BK 143 straipsnio paaiškinamąjį tekstą: „Nepilnamečių religinio mokymo užsiėmimų organizavimas, pažeidžiant įstatymų nustatytas taisykles," kuriuo mūsų krašto liaudies teismai piktnaudžiauja.
5. Panaikinti visokiausias mums nežinomas slaptas instrukcijas, liečiančias religinį gyvenimą.
6. Dar kartą peržiūrėti dėl tikėjimo nuteistų asmenų bylas ir juos išteisinti.
Prašome Jus šiame pareiškime išdėstytus reikalus spręsti Maskvoje, nes ankstyvesnieji tikinčiųjų pareiškimai, persiųsti iš Maskvos į Vilnių, nebuvo dalykiškai nagrinėjami, o tikintiesiems atnešdavo naujų nemalonumų.
Šie mūsų nusiskundimai yra paremti daugeliu skaudžių faktų, kurių, reikalui esant, galėtume pateikti ir daugiau.
1971.XII.24.
Parašai:
Kun. R. Blažys, kun. B. Budreckis, kun. A. Merkys, kun. D. Valiukonis, kun. Č. Taraškevičius, kun. A. Ulickas, kun. J. Kardelis, kun. J. Jakutis, kun. J. Grigaitis, kun. K. Žemėnas, kun. A. Čiūras, kun. K. Garuckas, kun. V. Miškinis, kun. A. Petronis, kun. A. Simonaitis, kun. B. Laurinavičius, kun. M. Žemaitis, kun. J. Kukta, kun. K. Vaičionis, kun. J. Baltušis, kun. B. Jaura, kun. K. Pukėnas, kun. J. Vaitonis, kun. A. Dzekan, kun. D. Akstinas, kun. L. Ivančyk, kun. I. Karukievič, kun. P. Jankus, kun. A. Lakovič, kun. K. Molis, kun. P. Valičko, kun. S. Valiukėnas, kun. V. Merkys, kun. P. Daunoras, kun. V. Černiauskas, kun. A. Tamulaitis, kun. V.. Za-vadzkis, kun. A. Keina, kun. A. Jašmantas, kun. N. Jaura, kun. J. Budrevičius, kun. S. Tunaitis, kun. M. Petravičius, kun. N. Pakalka, kun. K. Vasiliauskas, kun. J. Lauriūnas, kun. A. Andriuškevičius.
Atsakymą prašome siųsti šiais adresais:
1. Lietuvos TSR, Švenčionių raj. Adutiškio pašt. kun. B. Laurinavičiui.
2. Lietuvos TSR, Vilniaus raj., Nemenčinės pašt. kun. K. Pukėnui.
3. Lietuvos TSR, Zarasų raj., Tilžės pašt., kun. R. Blažiui.
RRT įgaliotinis kunigų pastangas pasiekti daugiau sąžinės ir tikėjimo laisvės komentuoja kaip suįžūlėjimą.
