Kadangi KP CK žinioje yra visa tarybinė spauda, todėl norime atkreipti KP CK dėmesį į istorijos mokslų kandidato, doc. J. Aničo straipsnius, paskelbtus šiais metais lietuviškoje tarybinėje spaudoje, įvairiuose laikraščiuose apie religinių kultų įstatymus ir sąžinės laisvę. Šiuose jo rašiniuose yra daug akivaizdžių sofizmų ir netiesos.

1. J. Aničo straipsnyje „Sąžinės laisvė" rašoma, kad buržuazija net formaliai niekur nepaskelbė antireliginių įsitikinimų laisvės.

Buržuazinėse valstybėse formaliai neskelbiama antireliginių įsitikinimų laisvė, nes tai yra savaime suprantamas dalykas, kaip, sakysime, valgyti, praustis ir pan. Ar yra pasaulyje valstybė, kurioje būtų draudžiama ateistinė spauda, varžomos ateistinės, vadinamosios „pažangios" organizacijos?

2. Tame pačiame straipsnyje J. Aničas teigia, kad buržuazinėse šalyse „sąžinės laisvė traktuojama vienpusiškai, tik kaip laisvė išpažinti religiją"... „Buržuazinėje Lietuvoje valstybė saugojo tikinčiųjų piliečių laisvę... tačiau negarantavo visiems piliečiams, jų tarpe netikintiems, sąžinės laisvės".

To „vienapusiškumo" šiandien Lietuvoje yra daugiau negu prieš karą. Tada galėjo pareikšti ir skleisti savo įsitikinimus tikintieji ir ateistai, šiandien — tik ateistai.

Prieškarinėje Lietuvoje ateistai galėjo užimti aukštus postus. Pvz., Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi (1926 - 34) ir švietimo ministru (1934- 39) buvo J. Tonkūnas; buržuazinės valdžios atstovu Londone (1919), Kauno universiteto rektoriumi (1929 -1933) ir švietimo ministru (1926.VI.15 - XII.17) — J. Čepinskis; buvo visa eilė profesorių: VI. Dubas, Bl. Lašas, P. Avižonis, T. Ivanauskas ir kt.

Moksleiviai naudojosi ateisto Viperio ir J. Norkaus paruoštais istorijos vadovėliais.

Tauragnai glūdi Rytų Lietuvos miškų, ežerų, kalnų - piliakalnių krašte, prie Tauragnų ir Labės ežerų, Utenos rajone.
Paskutinė Tauragnų bažnyčia buvo kryžiškos formos, vienbokštė. Išorėje atrodė paprastai, bet viduje buvo puošni, turėjo penkis altorius. Ypatingai buvo turtinga ir įdomi procesija. Šios bažnyčios istorija baigėsi 1944 m. liepos 9 d., kai vokiečiai iš lėktuvo padegė bažnyčią ir kitus miestelio pastatus.

Po gaisro dar liko klebonija ir šalia — parapijos salė, kurioje buvo įrengta bažnyčia. Jos išorinis ilgis buvo 21 metras, plotis — 13 m, o aukštis — 4 m. Patalpa buvo tikrai maža. Tikintieji pamaldų metu negalėdavo sutilpti. Vasarą per sumą būdavo pilnas darželis tikinčiųjų prie bažnyčios. Atlaidų metu vietiniai ateistai su Utenos rajono leidimu iš greta esančių kultūros namų per garsiakalbius trukdydavo pamaldas įvairiausiomis dainomis, muzika. Ateistų veikla, skatinama vyriausybės ir spaudos, suįžūlėjo. Jiems labai nepatiko miestelio centre esantis maldos namas, gausiai lankomas tikinčiųjų, vyrų ir jaunimo. 1967 m. balandžio 30 d. vakare buvo padegta parapijinė salė, kurioje buvo įrengta laikina bažnyčia. Gaisras prasidėjo dėl nežinomos priežasties. Valdžios pareigūnai nurodė priežastį — nesutvarkyti elektros laidai bažnyčioje, tačiau gaisro metu buvo žmonių, kurie atkreipė dėmesį į elektros skaityklyoje automatinius saugyklius. Jie buvo įjungti. Be to, gaisras greitai apėmė visą pastatą, lyg būtų buvęs kuo nors aplaistytas.

Gaisrinės mašinos, gal būt, sąmoningai buvo atsiųstos, kai baigė degti pastatas. Pradžioje gaisro subėgo daug žmonių gelbėti bažnytinių daiktų, bet klebonas buvo išvykęs ir nebuvo kam organizuoti tvarkingo gelbėjimo darbo. Įdomus faktas — vienas ateistas ir keletas jo bendrų trukdė gelbėjimo darbus. Degančioje bažnyčioje įvyko susistumdymas. Tikintieji apkūlė ateistą, kadangi jis trukdė iš degančios bažnyčios išnešti baldus ir liturginius drabužius. Sudegė dalis vertingų daiktų, neišgelbėtų bažnytinių darbužių, paveikslų, visos stacijos.

KAUNO ARKIVYSKUPIJA

Šiauliai

1976.03.17 d., 20,30 vai. buvo pastebėtas Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčios priekiniame bokšte gaisras. Buvo iškviesta Šiaulių m. gaisrinė ir milicija. Kai kurie gaisrininkai buvo neblaivūs, dirbo nenoriai, neorganizuotai: į tikinčiųjų prašymus atsiliepdavo pašaipomis ir necenzūriškais žodžiais.

Bokštui liepsnojant, vandenį pylė šalia liepsnos, o žmonėms maldaujant lieti į liepsną, gaisrininkai tyčiodamiesi paaiškino:

— Negalime lieti ant bokšto vandens, kad neištirptų varpai.
Buvo galima girdėti jų pašaipas, kad greitai kris varpai, o, mažajam bokštui nuvirtus, greit nuvirs ir didysis bokštas. Nors gaisrininkų mašinų buvo atvažiavę daug, bet dirbo tik viena mašina, kurios šlangos buvo kiauros, ir vanduo daugiau tekėjo ant žemės. Gatvėje be darbo stovėjo šios gaisrininkų mašinos: LIZ 34-13; LII 4-50; 99, 19; 99-29; 27-82.

Toliau stovintiems geriau matėsi liepsnos veržimasis prie didžiojo bokšto. Tuomet, žmonėms prašant užkirsti kelią gaisrui toliau plėstis, gaisrininkai pasiūlė prašančius perduoti milicijai.

Gaisrui plačiau apėmus bažnyčią, 21 vai. buvo iškviesta karinio dalinio gaisrinė komanda. Šiaulių m. gaisrininkai, nieko neveikdami, nenorėjo užleisti kariškiams gesinti gaisro ir įsakė kariniam daliniui atsitraukti 200 metrų nuo bažnyčios. Tik tikintieisiems primygtinai prašant, kariniam daliniui pavyko miesto gaisrininkus pašalinti ir pradėti iš tikrųjų gesinti gaisrą. Jų dėka ugnis buvo užgesinta, liko sveiki visi altoriai ir išgelbėtas didysis bokštas.

Veisiejai

1976.11.16 d. Veisiejų vid. mokyklos direktorius Stabingis, inspektorius Ditkus ir mokyt. Klimčiauskas „areštavo" Veisiejų vid. mokyklos mokinius, dalyvavusius tą dieną šv. Mišiose. „Areštuotieji" buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus ir, kaip paprastai tokiais atvejais būna, bauginami, panaudojant visokias šantažo priemones.
 

***

LTSR Generaliniam Prokurorui
Soroka Petras, Petro,
gyv. Lazdijų raj. Veisiejuose,
Dešimtmečio gNr. 5.
 P a r e i š k i m a s

1976 m. vasario 17 d. atvykęs į Veisiejų vid. mokyklą tardytojas Zinkevičius mano sūnų Gintautą, VII kl. mokinį, vertė prisipažinti nebūtus dalykus ir mušė.

Išėjusio iš tardymo kabineto Ginto nepažino net labai gerai jį pažinojusi Vailionienė.

Mano sūnus išbėgęs skubėjo nusižudyti, bet jį pagavo R. Mizaras ir dar kitas mokinys.

Vakare vaikas jautėsi blogai. Buvo iškviesta budinti gydytoja, leido vaistus, bet Gintautas net tris dienas negalėjo eiti į klasę. Gydytoja išrašė pažymėjimą, kuris pristatytas klasės auklėtojai Ragažienei.

Prašau įvykį ištirti.
Veisiejai, 1976.11.21. (Parašas)

KOLŪKIEČIŲ STREIKAS

1975 m. gruodžio mėnesį buvo sujungti du Kapsuko rajono kolūkiai — „Dovinės" ir „Piliakalnio". Gruodžio mėnesio pradžioje abiejuose kolūkiuose vyko susirinkimai, kuriuose nutarta sujungti abu kolūkius. Susirinkimuose dalyvavo Kapsuko rajono I-sis partijos sekretorius Sinickas. Jis viešai pažadėjo kolūkiečiams, kad, sujungus kolūkius, bus padarytas sujungtų kolūkių narių susirinkimas ir jame bus išrinktas iš dviejų kandidatų naujas pirmininkas, tai yra: ar „Dovinės" kolūkio buvęs pirmininkas Pranas Servytis, ar „Piliakalnio" kolūkio buvęs pirmininkas Stasys Narauskas.

„Dovinės" kolūkis ekonomiškai žymiai silpnesnis, jame pigiau mokėjo kolūkiečiams už darbą ir, be to, kolūkiečiai buvusiam pirmininkui Servyčiui turėjo daug asmeninių priekaištų.

Gruodžio 10 d. Daukšių mokyklos salėje įvyko sujungtų kolūkių naujo pirmininko rinkiminis susirinkimas. Į susirinkimą atvyko labai didelė dauguma buv. „Piliakalnio" kolūkio narių. Buv. „Dovinės" kolūkio nariai susirinkime nedalyvavo, nes prieš tai buvęs jų buvusios kolūkio mažumos susirinkimas ir jie nutarę sujungto kolūkio pirmininku išrinkti P. Servytį.

Gruodžio 10 d. į rinkiminį susirinkimą atvyko Kapsuko rajono I-sis partijos sekretorius Sinickas ir instruktorius Jankauskas. Jie atsivedė ir buv. „Dovinės" kolūkio pirmininką P. Servytį.

Susirinkimas truko tik kelias minutes. Instruktorius Jankauskas pasiūlė sujungto kolūkio pirmininku išrinkti P. Servytį. Instruktorius paklausė, kas sutinka su pasiūlyta kandidatūra. Kolūkiečių niekas nebalsavo. Tuomet instruktorius paklausė, ar yra nesutinkančių. Pakėlė rankas visi susirinkusieji. Tada partijos instruktorius Jankauskas atsisuko į P. Servytį ir, paduodamas jam raktą, tarė: „Sveikinu su išrinkimu".

Nuorašas iš baudž. byl. Nr. 1-68/63 m.

Nuosprendis Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu. 1963 m. gegužės mėn. 7 d. Kėdainių liaudies teismas, susidedantis iš pirmininkaujančio liaudies teisėjo Olšausko ir liaudies tarėjų: 1. Čaplikienės, 2. Žaludienės, dalyvaujant prokurorui Leščinskui, visuomeniniams kaltintojams Žukui A. ir Ptašinskui K., advokatui Starkai, sekretoriaujant Stanevičienei, išnagrinėję viešame teisiamajame posėdyje, įvykusiame Ilsios vid. mokyklos salėje baudžiamąją bylą, kurioje Šaltis Algimantas-Anastazas, Vytauto, gim. 1944 m. V.2 d., LTSR Kėdainių m., lietuvis, nepartinis, 9 klasių išsilavinimo, nevedęs, karo prievolininkas, anksčiau neteistas, niekur nedirba (mokėsi darbo jaunimo vakarinėje mokykloje 10-je klasėje), kilęs iš tarnautojų, gyv. Kėdainių m. Vilniaus g. Nr. 12, kaltinamas pagal LTSR BK 144 str. 1 d. Išnagrinėjęs parengtinio ir teisminio tardymo medžiagą, apklausęs teisiamąjį, liudytojus, išklausęs šalių kalbas ir teisiamojo paskutinį žodį 1. teismas nustatė: jog teisiamasis Šaltis, būdamas Kėdainių darbo jaunimo vidurinės mokyklos 10-tos klasės mokiniu, visuomenei naudingo darbo nedirbęs (nors yra fiziniai sveikas ir subrendęs jaunuolis), nežiūrint į tai, kad dar 1960 m. buvo saugumo organų perspėtas už moksleivių verbavimą į taip vadinamą „gyvąjį rožančių", t.y. skelbiamą tikėjimo į dievą ir religinių apeigų mokymą, bet Šaltis iš to reikiamų išvadų nepadarė ir toliau tęsia savo nusikalstamą veiklą. Taip teisiamasis Šaltis 1961 m. mokė moksleivių grupę religinių apeigų, ruošė juos komunijai. Maža to, 1962 m. vasarą, moksleivių atostogų metu, teisiamasis Šaltis, dangstydamasis į dievą skelbimu, organizavo Kėdainių rajone Bublių km. 9 moksleivių grupę, tame tarpe buvo pionierių ir spaliukų, kuriuos mokė katekizmo, poterių, platino vaikų tarpe religinę literatūrą, vykdė susirašinėjimą su suorganizuota grupe, ragino kai kuriuos moksleivius nestoti į pionierių organizaciją ir netikėti komunizmu. Teisiamasis Šaltis mokė virš paminėtą 9 asmenų grupę apie dvi savaites, o už mokslą ėmė pinigus po 1-2 rb. Apklausus teisiamajame posėdyje, teisiamasis Šaltis save kaltu nepripažino ir paaiškino, kad jis egzaminavo 9 asmenų mokinių grupę, mokė juos poterių ir ruošė juos pirmajai komunijai, bet pinigų iš mokinių neėmė, o kad negalima užsiiminėti tokia veikla, nežinojo. 1960 m. buvo saugumo organų perspėtas už mokinių mokymą religinių prietarų ir apeigų, bet ir ten buvo nekaltas.