• Mūsų džiaugsmas, viltys ir nerimas

• J. E. Vysk. V. Sladkevičius užima Kaišiadorių vyskupo sostą

• J. E. Vysk. A. Vaičiaus konsekracija ir ingresas

• Atlaidai Ž. Kalvarijoje

• Po Panų kalno sunaikinimo

• Lietuvio-kataliko kryžiaus kelias sovietinėje armijoje

• Mūsų kaliniai

• Konstitucijos „laisvės" ir gyvenimo tikrovė

• Valdžios pastangos atskirti kunigą nuo liaudies

• Kryžių naikinimas

• Žinios iš vyskupijų

• Sovietinėje mokykloje

• Bažnyčia sovietinėse respublikose

1982 m. rugpiūčio 15 d.

LKB KRONIKA Nr. 54

Perskaitys duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.

1982 m. liepos mėnesį Apaštalų Sostas, Maskvai sutikus, paskyrė tremtinį vysk. Vincentą Sladkevičių Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi, o kun. Antaną Vaičių — nominavo vyskupu ir paskyrė Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelaturos apaštaliniu administratoriumi. Lietuva ypatingai džiaugiasi, kad vienas tremtinys vyskupas pagaliau gali užimti vyskupijos sostą, tačiau su nerimu klausia, koks bus antrojo vyskupo tremtinio likimas? šiandien Lietuvoje niekas negali atsakyti į kitą klausimą, kodėl sovietinė valdžia sutiko su šių dviejų vyskupų paskyrimu? Kokios naudos ji galėjo tikėtis sau? Ar šis paskyrimas reiškia, kaip komentavo kai kurios užsienio radijo stotys, kad sovietinė valdžia atleidžia priespaudos reples? Anaiptol! Pastaruoju metu jaučiamas dar stipresnis spaudimas, kad kunigai laikytųsi Religinių susivienijimų nuostatų, kurių tikslas — pasmaugti Bažnyčią; dar aštriau puolami visi tie, kurie bando ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Turbūt teisingiausias atsakymas bus toks: praėjusiais metais, sugriuvus sovietinės valdžios planui pravesti į vyskupus sau tinkamus kandidatus, šiais metais ji nutarė savo planą realizuoti subtiliau  — pradžioje praleisti Lietuvos kunigams ir tikintiesiems priimtiną atvejį, o paskui, iš inercijos pabandyti prakišti ir sau palankius kandidatus. Dėl šios priežasties Lietuvoje kunigų ir-pasauliečių tikinčiųjų tarpe jaučiama daug pagrįsto nerimo, bet visi tiki Dievo Apvaizda ir Apaštalų Sosto budrumu. Lietuvos tikintieji ir kunigai nori rasti „savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime" (Jonas-Paulius II), bet rimtai bijo, kad nesulauktų Pravoslavų Bažnyčios tragedijos: hierarchija — sau, o tikinčioji liaudis — sau!

1982 m. birželio mėn. paaiškėjo, jog sovietinė valdžia sutinka leisti J. E. vysk. Vincentui Sladkevičiui grįžti iš tremties į savo vyskupiją ir tuo pačiu leisti konsekruoti vyskupu Telšių vyskupijos valdytoją kun. Antaną Vaičių.

Liepos 16 d. Vakarų radijo stotys oficialiai paskelbė šią žinią. Visi nekantriai laukė tremtinio vyskupo ingreso į Kaišiadorių vyskupijos katedrą.

1957 m. gruodžio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis, tautos ir Bažnyčios kankinys, pakonsekravo kun. Vincentą Sladkevičių vyskupu be sovietinės valdžios sutikimo. Siekdama pajungti Lietuvos bažnytinę hierarchiją savo interesams, sovietinė valdžia neleido naujai konsekruotam vyskupui, jau anksčiau spėjusiam užsitraukti valdžios nemalonę už ištikimybę Bažnyčiai, eiti savo pareigas. Tremtyje vysk. Vincentas Sladkevičius išbuvo 23 metus, o vyskupu be pareigų — beveik 25 metus.

Per visą tą laiką tikinčioji Lietuva meldėsi už tremtinį vyskupą; kunigai ir tikintieji rašė peticijas, ėjo net į lagerius ir štai . . . tremtiniui leista užimti Kaišiadorių katedros sostą.

1982 m. liepos 21 d. šv. Tėvas paskyrė kun. Antaną Vaičių Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros apaštaliniu administratorių, o kartu ir vyskupu. Konsekracija buvo pramatyta Kauno arkikatedroje liepos 25 d. Lietuvos kunigai ir tikintieji šį šv. Tėvo paskyrimą sutiko palankiai, nes kun. Antanas Vaičius yra gražiai užsirekomendavęs pastoracijoje, pritardamas ir palaikydamas blaivybės sąjūdį ir patvirtindamas Telšių vyskupijos Kunigų tarybą. Jis, eidamas Telšių vyskupijos valdytojo pareigas, pajėgė surasti kontaktą su vyskupijos kunigais. Savo laiku kunigai, ypač už Telšių vyskupijos ribų, kėlė abejonių dėl kun. Antano Vaičiaus kandidatūros tinkamumo, bet laikas vis labiau tas abejones sklaidė. Visi labai apgailestavo, kad praėjusiais metais kun. Antanas Vaičius buvo įjungtas į Lietuvos Bažnyčiai nepriimtiną trijulę ir dėl to turėjo pergyventi aštrų opozicijos puolimą.

Konsekracijos iškilmės buvo labai gražios. Vyskupą Antaną Vaičių konsekravo vyskupai — Liudvikas Povilonis, Vincentas Sladkevičius, Julijonas Steponavičius ir Romualdas Krikščiūnas, šv. Mišių metu tartame žodyje vysk. Liudvikas Povilonis perskaitė popiežiaus Jono-Pau-liaus II telegramą-sveikinimą Lietuvos Bažnyčiai, pranešė apie vysk. Vincento Sladkevičiaus paskyrimą po 23 metų tremties Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi ir plačiau apsistojo ties vyskupo tarnyste, pabrėždamas, kad „vyskupo tarnystė yra ne garbės, o darbo ir aukos tarnystė". Baigdamas kalbėti, vysk. Liudvikas Povilonis kreipėsi į konsekruojamąjį šiais žodžiais: „Mielas Brolis Kristuje Antanai, šiandien, Tavo konserkacijos dieną, ryžkis siekti vyskupo idealo, Dievo tarno arkivyskupo Jurgio Matulevičiaus pasiryžimu: „Duok, Dieve, kad sudegčiau, kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai".

1982 m. liepos 2-9 d. didieji atlaidai Ž. Kalvarijoje vyko budint milicijos ir kariuomenės daliniams. Aplinkinių miestų mokyklose-internatuose buvo apgyvendinti milicijos kursantai, atgabentos iš Vilniaus kelios didelio galingumo ugniagesių mašinos, paruošta daugybė dengtų mašinų su pasiklausymo aparatūrą. Tikinčiųjų mašinas, vykstančias į atlaidus, tikrino 41 Valstybinės autoinspekcijos postas — jie visi turėjo tiesioginį radio ryšį su radiocentru, įrengtu Pasruojės žuvų ūkyje — Juodėnų II kaime. Atvyko net Respublikinės autoinspekcijos viršininkas Vaitasius ir generolas Žemaitis. Pasruojėje įrengė skaičiavimo centrą, į kurį perduodavo visus patikrintų mašinų numerius, ir taip nustatydavo kelintą kartą mašina vyksta į Žemaičių Kalvariją. Čia apsilankę kelis kartus vairuotojai, buvo kaltinami uždarbiavimu. Neišskirdavo net ir kunigų.

Kaimyninės Tirkšlių parapijos klebonas Vincentas Gauronskis kasdien vakare vykdavo namo. Kartais jis atveždavo į atlaidus savo kaimynus, Mažeikių kunigus, todėl autoinspekcija jį sustabdė ir nukabino valstybinį mašinos numerį, replikuodami: „Daugiau nebekursuosi!"

Liepos 5 d. vakare Sedos kleboną Petrą Serapiną, talkinantį atlaiduose, iškvietė pas ligonį į Plinkšes. Sugrįžus vairuotojui Paulauskui valstybinė autoinspekcija atėmė vairuotojo teises.

1982 m. birželio 8 d. Telšiuose buvo sukviesti vyskupijos dekanai pokalbiui su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Nedalyvavo tik Mažeikių dekanas kun. Jonas Gedvilą. Dekanai atsisakė kalbėti Telšių raj. vykdomajame komitete, kadangi Telšių raj. valdžia išniekino Panų kalną. Pokalbis įvyko Telšių vyskupijos Kurijoje. Įgaliotinis, kaip įprasta, kalbėjo apie religinių susivienijimų nuostatus. Apie Panų kalną jis taip atsiliepė: „Religinis ekstremizmas iššaukė ateistinį ekstremizmą". Po pokalbio dekanai įteikė įgaliotiniui pareiškimą:

„Nuo neatmenamų laikų, pagal Bažnyčios patvarkymą, kunigai su tikinčiaisiais kasmet lapkričio 1 d. ir 2 d. meldžiasi kapuose už mirusius. 1981 m. lapkričio 1 d. beveik visose Telšių vyskupijos parapijose buvo uždrausta tikintiesiems bendrai melstis kapuose už mirusius. Kai kur (pvz., Telšiuose) tą dieną buvo uždrausta net kryžius pašventinti kapuose. Kituose rajonuose (pvz., Mažeikiuose), žodiniai nebuvo uždrausta, tačiau kapuose taip garsiai buvo paleista garsinė aparatūra, kad jokiu būdu negalima buvo bendruomeniškai tikintiesiems pagerbti savo mirusius ir už juos pasimelsti. Mes, tikintieji, pasijutome grubiai įskaudinti. Visi žmonės pasipiktinę reiškė protestą, kad jie negali pagerbti savo mirusius taip, kaip reikalauja tikėjimas ir Bažnyčia.

1982 m. gegužės mėn., kaip tai vykdoma kasmet jau beveik keturiasdešimt metų, daug jaunų Lietuvos sūnų buvo paimti į sovietinę armiją. Gegužės 13 d. buvo paimtas ir Robertas Grigas iš Lazdijų rajono, Leipalingio miestelio. 1982 m. gegužės 25 d. Jany-Kurgane (Kazachijos TSR) Robertas kareivių ir karininkų akivaizdoje atsisakė duoti priesaiką, kaip prieštaraujančią religiniams kataliko ir patriotiniams lietuvio įsitikinimams.

Robertas Grigas viename savo laiške rašo: „Iki paskutinio momento meldžiaus ir neapsisprendžiau, kaip pasielgti tuo ramybės neduodančiu priesaikos klausimu. 1982.V.25 Jany-Kurgane mūsų grupė turėjo tai atlikti. Man reikėjo antram. Mačiau, kaip prieš mane stovėjęs jaunuolis paėmė automatą, perskaitė iš knygos „priesaiką", pasirašė po ja, — ir vis dar nežinojau, ką darysiu, tik kentėjau, kaip niekada gyvenime ir kartojau širdyje — „Marija, Marija, duok pasielgti taip, kaip Dievas nori". Jau mano eilė! Pasiėmiau automatą, atsistojau tarp rikiuotės ir priesaiką priiminėjančio majoro ir, supraskite mane, atleiskit už nežinią, kuri Jus kamuos perskaičius šias eilutes, pasakiau rusų kalba: „Aš, Lietuvos pilietis Robertas Grigas pareiškiu, kad atsisakau priimti priesaiką, kaip prieštaraujančią mano religiniams ir patriotiniams įsitikinimams".

1982 m. gegužės 29 d. Vytautas Vaičiūnas, kalinamas Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste, turėjo pasimatymą su broliu ir žmona, o rugpiūčio 11 d. pasimatymo metu per stiklo pertvarą galėjo 1.5 val. kalbėtis su žmona.

Vytauto Vaičiūno sveikata smarkiai pablogėjusi. Neseniai gulėjo ligoninėje, iš kurios buvo išrašytas dar pilnai nepasveikęs, mat lageryje siautė epidemija ir ligoninėje nebuvo pakankamai vietų. Jį beria votys, kojoje didelė žaizda, smarkus viso kūno niežėjimas, o ilgiau pavaikščiojus, tinsta kojos. Pastaruoju metu Vytautas Vaičiūnas sveria 73 kg. (laisvėje svėrė 115 kg.).

Atlikęs trečdalį bausmės, Vytautas Vaičiūnas prašėsi išleidžiamas į laisvas statybas (ši lengvata yra taikoma beveik visiems bendro rėžimo lagerio kriminalistams). Kalėjimo administracija nesutiko išleisti, tvirtindama, jog perdaug silpna sveikata.

Pasvalio rajono LDT Vykd. Komiteto Pirmininko
Pavaduotojui
Nuorašai:
1) Pasvalio rajono liaudies teismui
2) Panevėžio vyskupijos Apašt. Administratoriui
3) Panevėžio vyskupijos Kunigų Tarybai
4) Pasvalio dekanui

Joniškėlio bažnyčios klebono kun. B. Urbono

Pareiškimas


Kreipiuos į Jus, kaip į tiesioginį rajono vadovą kulto reikalams.

1982 m. balandžio mėn. 20 d., apskundus mane Joniškėlio miesto LDT Vykd. Komiteto pirmininkei J. Gasiūnienei, gavau administracinės komisijos prie Pasvalio raj. LDT VK nutarimą Nr. 59, rašytą 1982 m. balandžio mėn. 16 d., kuriuo esu apkaltintas dėl mokinių dalyvavimo pamaldose (patarnavimo) ir, neištyrus dalyko ir nedavus pasiaiškinti, nubaustas 50 rb. bauda.

Tą kaltinimą laikau nepagrįstu ir neteisėtu dėl šių motyvų:

1981 m. kovo 18 d. Prienų parapijos vikaras kun. Antanas Gražulis buvo pakviestas aplankyti Prienų r. Ašmintos, Apušoto bei Bagrėno km. tikinčiuosius ir pašventinti jų namus.

1981 m. kovo 30 d. pas Prienų r. VK pirmininko pav. K. Morkvėną buvo iškviesta Ašmintos apylinkės bibliotekos darbuotoja Ona Vaitauskienė.

— Kultūros darbuotojai negalima eiti į bažnyčią, kartu su savimi vestis dukrą, daryti žmonių, laukiančių kunigo, sąrašą, o po to kviesti kunigą, — užsipuolė K. Morkvėnas iškviestąją. Pavaduotojas pabrėžė, kad jau laikas Onai Vaitauskienei padaryti atitinkamas išvadas, pakeisti pasaulėžiūrą, nes kitaip daranti rajonui gėdą. Ona Vaitauskienė paaiškino, kad bažnyčią lankė ir lankys, dukrą vedėsi ir vesis; niekas jos neperauklės ir tikėjimo neišsigins, o jei dėl savo įsitikinimų negalės dirbti bibliotekoje, dirbs bet kurį kitą darbą.

Rainiai (Telšių r.). 1982 m. birželio 18 d., nepaisant sargybos, Žemaičių kankiniams atminti miškelyje iškilo 3 metaliniai kryžiai. Juos sunaikino birželio 20 d.

* * *

Anulėnai (Telšių r.). 1982 m. birželio 21 d. nugriautas tikinčiųjų atstatytas kryžius Šiaulių — Palangos plento ir Eigirdžių — Anulėnų kelio kryžkelėje. Traktorius sutrynė ir nuo seno stovėjusią tvorelę aplink kryžių.

* * *

Paukštakiai (Plungės r.). 1982 m. birželio 25 d. buldozeriu sulaužytas kaimo kryžkelėje stovėjęs kryžius.

Vilnius. 1982 m. birželio 17 d. į RRT įgaliotinio įstaigą buvo sukviesti vyskupai ir vyskupijų valdytojai. Be įgaliotinio dar kalbėjo Lietuvos TSR prokuroro padėjėjas Barauskas. Jis pabrėžė, kad bus imtasi griežtų priemonių, jog būtų laikomasi religinių susivienijimų nuostatų.
 

* * *

Veiviržėnai (Klaipėdos raj.). 1982 m. liepos 25 d. čia buvo teikiamas Sutvirtinimo sakramentas, dalyvaujant gausybei tikinčiųjų. Tai labai suerzino bedievius. Liepos 27-28 d. naktį jie įsilaužė į bažnyčią. Piktadariai, nepajėgę išlaužti didelio, iš seifo padaryto tabernakulio, išardė visus jo įtvirtinimus, išgriovė centrinę didžiojo altoriaus dalį, išvertė troną ir išnešė visą tabernakulį. Klebonas Juozapas Janauskas iškvietė iš Klaipėdos ekspertus, šie nustatė, jog nusikaltimą įvykdė 2 suaugusieji ir vienas vaikas. Rugpiūčio 1 d. pamaldos buvo laikomos prie šoninio altoriaus. Permaldavimo intencija daugelis tikinčiųjų ėjo keliais prie išardyto didžiojo altoriaus ir graudžiai verkė. Iškilmingos atsiteisimo pamaldos — 22 rugpiūčio.

Luokė (Telšių raj.). 1982 m. kovo 4 d. Luokės vid. mokyklos direktoriaus pav. Tendziagolskienė viešai prieš visą klasę grasino mokiniui Leščiauskui už bažnyčios lankymą sumažinti elgesio pažymį. Vasario mėn. pabaigoje mokyklos direktorius Limantas, išsikvietęs penkis anūkus Kikilus auginančią močiutę, pagrasino: „Jeigu anūkai ir toliau eis į bažnyčią ir sukinėsis apie altorių, jie bus atimti ir perduoti auklėti valstybei".

š.m. balandžio 12 d. istorijos mokyt. Mitkuvienė klausinėjo mokinius, kas buvo iš mokinių bažnyčioje ir reikalavo išduoti, ką kalbėjo kunigas.

Mokyt. Skriabienė prieš visą klasę išjuokia mokinius, lankančius bažnyčią. Ji ypač fanatiškai jų neapkenčia.

Baltarusija. Už keliolikos kilometrų nuo Druskininkų yra gražus ežerų kampelis, įsispraudęs tarp Pariečės ir Aziorų. Sulaukęs sekmadienio, nusprendžiau pasižvalgyti, paganyti akis, juo labiau, kad laisvam nuo procedūrų nebuvo kas veikti pačiuose Druskininkuose. Pakalbinęs draugą ir suradęs mašinėlę, atsidūriau Baltarusijoje, kur tarp pušynėlių įspūdingai mėlynavo vandens nemunėliai. Pakeliui užtikome dviejų ežerų suspaustą Naujosios Rūdos miesteliuką. Kiek gamta graži, tiek kiti įspūdžiai buvo slegiantys, visai neprimenantys šventiškos sekmadienio nuotaikos. Matėme dirbančių žmonių — piovė malkas, krovė šiaudus. Kiek sutikome miestelyje vyrų, visi buvo išgėrę. Ėjo porelė — kareivis su mergina, bet ne jis ją vedė, o ji tempė jį . . . Pastebėjome bažnyčią — medinę, neseną, gana impozantišką, iš lauko neblogai atrodančią. Panorome pamatyti iš vidaus. Paklausinėję suradome moterį, kuri atrakino mums. Išvydome liūdną vaizdą, lyg po karo. Zakristijoje spintų durelės išlaužtos . . . Altorių paveikslai nuplėšti, tabernakulis išlaužtas, tik sveika buvo virš didžiojo altoriaus Nukryžiuotojo figūra. Tos, matyt, nepajėgė nugriauti.

Moteris pasakojo, kad sekmadieniais susirenka žmonės — meldžiasi, pagieda. Ir tądien būta žmonių pasimelsti. Vietoj išplėštųjų senųjų paveikslų šoniniuose altoriuose kabėjo keli primityvaus skonio paveikslai, matėsi degintų žvakių likučiai.