Iliustracija iš „LKB kronikos“
tomo, išleisto spaustuvėje JAV,
prie 1981 metų 49-ojo numerio

Žymusis lietuvių poetas Kazys Bradūnas (gimė 1917 m. vasario 11 d. Kiršuose, Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis, mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių poetas, publicistas. Minint jo gimimo 100-metį, Lietuvos Seimas šiuos metus pavadino Kazio Bradūno metais. Poetas, gyvendamas išeivijoje Amerikoje, daug savo eilėraščių skyrė okupuotos tėvynės tematikai, ilgesingai atsiliepdamas į jos vargus ir kančias. Tarp kitų temų ciklą savo eilių paskyrė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai“ ir joje minimiems įvykiams pažymėti. Šiemet kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai pradėjo eiti „LKB kronika“, davusi pradžią net keletui pogrindžio leidinių. Šiai sukakčiai paminėti ir skiriame K. Bradūno eilėraščių ciklą, skirtą šiam leidiniui, kaip pasipriešinimo ateistinės valdžios vykdytam tikinčiųjų persekiojimui.

Prierašai iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“

Tomis dienomis saugumiečiai areštavo rinkusią parašus senutę ir, iš jos atėmę apie 2000 parašų, kumščiuodami įstūmė į mašiną ir nusivežė į saugumą... Vėliau ji savo artimiesiems rodė dideles mėlynes ant rankų (LKB kronika, Nr. 55).


Buvo jinai beveik beraštė,
Buvo pusiau jau neregė,
O tarpe tūkstančių ten pasirašė
Kančios alfabeto raidėm.


Tai senas baltiškas raidynas
(Lyg runų akmenį nešu)
Ir kas raidė tai kraujas grynas –
Pasišlakstyk lašu.

 

Kun. R. Černiauskui leidžiama atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama (LKB kronika, Nr. 55).


Skaitytojui atimtas žodis,
Užkaltas švino burnoje,
Išniekintas kaip sakramentas
Gyvas balandis, užkastas po žeme.


Bet ar girdi,
Kaip kyla jis ir skrenda
Kalno Pamoksle –
Ir tartum Pakylėjime klaupiuos


Prieš Laisvo Žodžio sakramentą.

Kalba kovo 16-ąją Seime vykusiame konferencijoje-minėjime „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988“, minint „LKB kronikos“ leidimo pradžios 40-metį

Sigitas Tamkevičius

Kauno arkivyskupas metropolitas

Veidai tų žmonių, kurie prisidėjo
leidžiant ir platinant „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kroniką“

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“
įvairiomis kalbomis viršeliai

1983 metų lapkritį kasdien mane kviesdavo į tardytojo kabinetą, kur skaičiau savo baudžiamosios bylos tomus. Priešais mane sėdėjęs KGB kapitonas R. Rainys įrišinėjo šios bylos tomus ir retkarčiais persimesdavome vienu kitu žodžiu. Kartą jis mane pavadino laimingu avantiūristu. Į mano klausimą, kodėl vadina avantiūristu, atsakė, kad aš geriau žinąs, ką veikiau iki suėmimo; į antrąjį klausimą atsakė, kad buvau laimingas, nes turėjau labai ištikimų pagalbininkų – jeigu ne jie, seniai būtų nuteisę.

Šis KGB kapitonas pasakė daug tiesos, apie kurią ir noriu pakalbėti. Žvelgiant iš KGB varpinės, LKB kronikos leidimas buvo nusikalstama avantiūra. Nusikalstama, nes netilpo į sovietinių įstatymų rėmus – juose tilpo tik komunistų partijos tiesa, kokiu keliu reikia vesti žmones į laimingą rytojų. Bažnyčia visais laikais buvo didžiulis kliuvinys žmogaus teises trypusiems režimams. Bažnyčia buvo kompartijai nepavaldi didelė institucija, turėjusi kitą – Evangelijos tiesą ir vedusi žmones į kitokią ateitį.

Buvo laikas, kai Stalinas neklusnius Bažnyčios žmones įkalindavo, tremdavo, net šaudydavo. Turime sušaudytą vysk. Vincentą Borisevičių, tremtyje ir lageriuose nukankintus ar didelio vargo nepakėlusius ir mirusius tūkstančius lietuvių.

Tačiau atėjo metas, kai Sovietų sąjungos vadovams reikėjo šiek tiek skaitytis su laisvojo pasaulio viešąja nuomone, todėl vedliai į komunistinį rytojų, neketindami atsisakyti prievartos, mąstė, kaip ją užmaskuoti. Šiam tikslui geriausiai tarnavo melas – įžūlus melas ir tiesos slėpimas. Prievarta ir melas visuomet yra tarsi dvyniai, vienas į kitą panašūs ir vienas kitam labai reikalingi.

Kompartijos vadovai ir jų valios vykdytojai – KGB pareigūnai buvo šventai įsitikinę, kad viskas turi vykti taip, kaip planavo Leninas, – visas pasaulis turi tapti raudonas. Tačiau septintajame dešimtmetyje prievartos mašina pradėjo buksuoti. Totalitarinės sistemos scenoje vienas po kito pasirodė žmonės, kurie dideliam Kremliaus išgąsčiui panoro gyventi kaip laisvi piliečiai. Šie piliečiai pradėjo sakyti tiesą apie viską, ką matė aplink save. 1968 metais sovietiniai desantininkai nuskubėjo į Prahą palaidoti tiesos žodžio ir laisvės. Maskvoje išdrįsusius sakyti tiesą teisdavo, įkalindavo, ištremdavo arba, kaip generolą Grigorenko, uždarydavo į psichiatrijos ligonines. Kremliaus vadams atrodė normalu, kad kalbantieji kitaip, nei leidžia partija, yra nesveiki ir juos reikia gydyti.

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 40-metis

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios
kronikos“ redaktorius arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius ir ją
platinti pasaulyje padėjęs
Sergejus Kovaliovas (kairėje)

Aleksandras Lavutas
ir kun. Robertas Grigas
Ričardo Šaknio nuotraukos

Grupė minėjimo dalyvių

1972 m. kovo 19-ąją buvo išleistas pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numeris, pogrindžio sąlygomis ėjęs beveik 17 metų. Tai buvo ne tik periodinis informacinis leidinys, bet pirmiausia dokumentas, fiksuojantis Bažnyčios persekiojimus. Siunčiami į laisvąjį pasaulį, „Kronikos“ numeriai skelbė tiesą apie padėtį Lietuvoje. Ten jie buvo verčiami į kitas kalbas, kone ištisai skaitomi ir per Vatikano radiją, ir net Lietuvoje žymiai plačiau paskleisdavo „Kronikos“ žinias, negu jos galėjo pasiekti rašomąja mašinėle padaugintos.

Penktadienį Vilniuje, Lietuvos Respublikos Seime, vyko konferencija „Tiesos žodis – kelias į laisvę: 1972–1988“, skirta „LKB kronikos“ leidimo pradžios keturiasdešimtosioms metinėms. Konferencijos pradžioje kalbėjusi Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė sakė: „Nereikia būti profesionaliu istoriku, kad suprastum: be „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, be jos keliamų vertybių ir jos sutelkto žmonių rato tautinis atgimimas būtų buvęs kitoks“. Pagrindinis kalbėtojas penktadienio minėjime buvo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. (Ši kalba spausdinama 5 puslapyje.) Taip pat kalbėjo „Kronikos“ leidėjas ir platintojas Petras Plumpa, su Maskvos disidentais ryšį palaikęs dr. Arimantas Raškinis, „Kroniką“ į Vakarus perduoti pagelbėję maskviečiai disidentai Sergejus Kovaliovas ir Aleksandras Lavutas, „Kronikos“ redaktorius vysk. Jonas Boruta, redaktorė ses. Gerarda Šuliauskaitė, „XXI amžiaus“ redaktorius Edvardas Šiugžda. Buvo pristatyta arkivyskupo S. Tamkevičiaus prisiminimų knyga „Tiesa išlaisvina“.

„Kronikos“ 40-metis kovo 10-ąją buvo paminėtas Kauno V. Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Čia apie „Kronikos“ leidimo aplinkybes pasakojo arkiv. S. Tamkevičius ir g. kan. Vytautas Vaičiūnas. Kovo 18-ąją Simne, kur buvo išleisti pirmieji „Kronikos“ numeriai, jos sukaktis buvo paminėta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje vykusiomis šv. Mišiomis, kurias aukojo tuo metu čia vikaru dirbęs Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius, koncelebravo vyskupai Jonas Kauneckas ir Juozas Žemaitis MIC.

Plačiausiai „Kronikos“ 40-metis buvo paminėtas Kaune pirmadienį, kovo 19-ąją. Čia renginys prasidėjo šv. Mišiomis Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, dėkojant Viešpačiui, kad jis globojo sovietmečiu daug kentėjusią Bažnyčią Lietuvoje. Liturgijai vadovavęs arkivyskupas S. Tamkevičius šią Dievo globą palygino su tądien švenčiamo, tyliai savo misiją šventojoje istorijoje atlikusio šv. Juozapo globa, kuri buvo skirta Marijai ir Jėzui. „Lygiai prieš 40 metų šv. Juozapas tapo kito kūdikio – „LKB kronikos“ globėju“, – sakė arkiv. S. Tamkevičius, atkreipdamas dėmesį, jog 1972 m. kovo 19 d. „Kronika“ irgi pasirodė labai tyliai, bet turėjo didelį uždavinį – ginti tikinčiuosius ir visą Bažnyčią nuo tada vykdytos labai kryptingos jos naikinimo politikos, sudarant jai nenugalimas kliūtis ir siekiant tyliai numarinti. Pasak ganytojo, toji pati erodiška dvasia sklido siekiant nužudyti šį „kūdikį“ – „Kroniką“. Šimtai saugumo pareigūnų, informatorių gaudė kiekvieną leidėjų žingsnį, suiminėjo, tardė, teisė, o ji vis ėjo. Kaip sakyta homilijoje, Bažnyčia visada bus kliuvinys antikristinei dvasiai, ji niekada neturės išorinės ramybės, tačiau sąžinė ir pareiga ir šiandien skatina ginti Bažnyčią, apgaubti ją savo globa.

Paskui minėjimas vyko Kauno arkivyskupijos konferencijų salėje. Čia susirinko gausi „Kronikos“ redaktorių, platintojų, talkininkų – kunigų, seserų vienuolių, pasauliečių, Bažnyčios pogrindžio veikėjų, ypač garbių svečių – Rusijos disidentų,– taip pat miesto visuomenės, Seimo narių, gausaus būrio moksleivių, studentų, mokytojų, švietimo įstaigų vadovų auditorija. Čia visus pasveikino Kauno „Vyturio“ katalikiškos mokyklos mišrus choras. Jis pakvietė sugiedoti Lietuvos himną ir „Lietuva brangi“.

Renginio vedėjas – Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai ir „Artumos“ žurnalo redaktorius Darius Chmieliauskas – sakė, kad pats tik iš tėvų pasakojimo žino apie „Kroniką“, todėl prisiminimais pasidalinti pakvietė 1972–1983 metais buvusį „LKB kronikos“ redaktorių arkiv. S. Tamkevičių. Arkivyskupas teigė, kad šio pogrindinio leidinio istorijoje – daugybė drąsių, ištikimų ir sumanių žmonių – kunigų, seselių vienuolių, pasauliečių, arčiau ar toliau buvusių prie „Kronikos“ leidimo, nuolat rizikavusių, nežinojusių ypatingų konspiracijos būdų, veikdavusių, kaip sugebėdavo, naudodavusių paprastas priemones, pasak ganytojo, – sovietinį „kompiuterį“ – rašomąją mašinėlę ar iš dalių surinktą „Erą“. Iš gausaus būrio „Kronikos“ bendradarbių jau 20 yra iškeliavę pas Viešpatį. Renginio dalyviai pagerbė juos tylos minute. Arkiv. S. Tamkevičius sakė, kad slogioje prievartos tikrovėje pasipriešinimo tiesa – „Kronikos“ leidimo – sumanymą palaimino tuomet sovietinės valdžios tremtiniai – Nemunėlio Radviliškyje ir Žagarėje buvę vyskupai Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius. Kadangi arkivyskupas yra jėzuitas, jo sumanymui pritarė jėzuitų provincijolas kun. Jonas Danyla. Arkivyskupas vardijo visus daugiau ar mažiau prie „Kronikos“ leidimo prisidėjusius žmones, ekrane buvo rodomos kiekvieno jų nuotraukos, o tie, kurie dar gyvi ir atėjo į šį renginį, buvo pagerbti plojimais. Arkivyskupas priminė didžiausią „Kronikos“ iššūkį – jos perdavimą į Vakarus. Čia talkino Maskvoje bei laisvajame pasaulyje gyvenę ir nuoširdžiai jos žinią skleidę žmonės – S. Kovaliovas, A. Lavutas (abu jie buvo salėje), Tatjana Velikanova, Rožė Šomkaitė, Gintė Damušytė kunigai Kazimieras Pugevičius, Kazimieras Kuzminskas, Vytautas Kazlauskas, Vincentas Mincevičius ir kiti.

Kauno arkivyskupas Sigitas
Tamkevičius su „Lietuvos
Katalikų Bažnyčios kronikos“
mikrofilmu
Artūro Šulco nuotrauka

Nuo tada, kai pasirodė pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (LKB kronika), praėjo keturiasdešimt metų. Vienas pagrindinių jos leidėjų, dabartinis Kauno arkivyskupas Sigitas TAMKEVIČIUS sako, kad labiau nei bet ko kito sovietai bijojo tiesos, nes visa sovietinė sistema buvo pastatyta ant melo pamatų. Todėl neatsitiktinai kurį laiką pagrindinė KGB Lietuvos skyriaus užduotis buvo neutralizuoti LKB leidybą. Apie rizikingą veiklą sovietmečiu, draugystę su rusų disidentais, teismų ir lagerių kelią su S. Tamkevičiumi praėjusį sekmadienį LRT laidoje „Įžvalgos“ kalbėjosi Virginijus SAVUKYNAS.

 

Jūs buvote vienas iš tų, kurie sugalvojo leisti „Kroniką“. Kaip kilo tokia mintis ir ar nebijojote imtis šios veiklos?

Mintis kilo ne iš karto. Ji pribrendo per kelerius metus. Tuo metu (1972 metais – red. past.) lageriuose kalėjo keli kunigai, nuteisti už vaikų katechizaciją. Kunigų seminarija buvo „suvesta“ į minimumą, per metus buvo leidžiama priimti tik penkis kandidatus. Taigi jauni aktyvesni kunigai pradėjo svarstyti, ką būtų galima padaryti, nes padėtis darėsi vis sunkesnė. Pamažu subrendo mintis, kad reikia rinkti faktus. O jei dar pasisektų, kad tie faktai pasiektų laisvą pasaulį, būtų visai gerai. Tuo metu jau buvome susipažinę su Maskvoje rusiškai leidžiama „Dabartinių įvykių kronika“. Šis leidinys mums buvo pavyzdys, kad galima kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje.

Tačiau negi jūs tikėjote, kad taip lengvai įveiksite sovietinę galybę? Juk sovietai taip gyrėsi savo didybe, leido į mėnulį raketas, statė gamyklas, jų armija buvo „pati didžiausia ir galingiausia“. Ir štai atsirandate jūs, su savo leidinuku...

Iš tiesų neplanavome labai stipriai pajudinti šitos galybės pamatų. (Šypsosi – red. past.) Buvo tik noras kažką daryti ir pranešti, kaip mes Lietuvoje vargstame, kad apie tai plačiau žinotų pasaulis. Tikrai nesvajojome, kad po dvidešimties metų Sovietų Sąjunga sugrius, nes ji atrodė per daug tvirta. Tačiau viskas prasideda nuo mažų dalykų. O tų mažų dalykų reikėjo kažkam imtis. Tuo metu buvau vienas jauniausių tarp Vilkaviškio vyskupijos kunigų. Nemanau, kad buvau pats drąsiausias, bet visada užtenka tiek, kad galėtum save įveikti. Kaip dar nebuvusiam lageryje, bet kokias baimes nugalėti tada buvo lengviau. (Šypsosi – red. past.) Per daug nemąstėme, kas gali atsitikti.

Kaip rinkote informaciją? Juk tais laikais nebuvo galima įdėti skelbimo: „Prašome pranešti apie pažeidinėjimus“... (Šypsosi – red. past.)

Pagrindiniai informacijos rinkėjai buvo trys žmonių grupės. Tai – aktyvūs kunigai, aktyvios seselės vienuolės ir aktyvūs pasauliečiai katalikai. Tuo metu Lietuvoje buvo susikūręs ir gana išplitęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Taigi šie žmonės ir buvo pagrindiniai informacijos rinkėjai. O tie, kurie buvome arčiau „Kronikos“, jeigu tik sužinodavome kokį faktą, bandydavome jį pasigauti. Iš pradžių nebuvo lengva, tačiau pamažu žmonės tapo drąsesni ir po kelerių metų surinkti medžiagą buvo visai nesunku, tačiau, žinoma, rizikinga.

Pašnekesys su dr. Mišeliu Bordo, Kestono instituto įkūrėju

Kan. dr. Mišelis Bordo
(Michael Bourdeaux)
Kazimiero Dobkevičiaus
nuotrauka

„Memorandumas“ taip pat mini
mokytoją Oną Brilienę,
kun. dr. Vytauto Briliaus, MIC,
Lietuvos marijonų vienuolijos
vadovo ir kun. Kęstučio Briliaus
mamą. Šis „Memorandumo“
lapas buvo pasirašytas Kaune.
Apačioje viduryje – dr. Dariaus
Furmonavičiaus močiutės
Onos Lazauskienės parašas.
O apačioje, dešinėje, galbūt
kitų dviejų kunigų Remigijaus
ir Virgilijaus Veprauskų
motinos parašas

Prieš tris savaites Kestono instituto Oksforde prezidentas kanauninkas dr. Mišelis Bordo (Michael Bourdeaux) lankėsi Lietuvoje. Po 36 metų saugojimo Anglijoje jis grąžino į Kauną arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui reikšmingą Lietuvos nepriklausomybės istorijai 1971 metų „Memorandumą“. Šis „Memorandumas“, pasirašytas 17 050 Lietuvos tikinčiųjų, buvo adresuotas sovietų komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Pasirašiusieji pabrėžė tebesitęsiančius tikinčiųjų persekiojimus Lietuvoje, reikalavo tikėjimo laisvės. Tokio galingo pareiškimo, pasiekusio Vakarus, iki tol dar nebūta. Kelionės į Lietuvą išvakarėse kan. dr. M.Bordo savo namuose Oksforde sutiko prisiminti šio svarbaus dokumento istoriją.

 

Kaip Jūs susidomėjote Lietuva?

Aš mokiausi rusų kalbos atlikdamas karinę tarnybą. Mokiausi dvejus metus nuo 1953-iųjų kovo mėnesio, nuo tos pačios dienos, kai mirė Stalinas. Studijos man labai gerai sekėsi ir aš jas tęsiau Oksfordo universitete. Po to studijavau teologiją. Galiausiai 1959-aisias, po septynerių metų studijų, galėjau nuvykti į Rusiją. Buvau vienos pirmųjų universitetų mainų grupių nariu, iš Britanijos vykstančių į Maskvos valstybinį universitetą. Suprantama, ten sutikau žmonių iš visos Sovietų Sąjungos, taip pat ir studentų iš Baltijos valstybių. Tada dar visa tai man neturėjo didelės įtakos, bet aš visada labai domėjausi viskuo, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, įskaitant okupuotas Lietuvą, Latviją ir Estiją.

1960-aisiais galų gale gavau leidimą jas aplankyti – tai buvo įrašyta mano vidaus pase. Nuvykęs savaitei studijuoti į Leningradą, taip pat planavau aplankyti ir Estiją bei Latviją. Laukiau lėktuvo į Taliną, bet priėjęs kagėbistas pasakė: „Jaunuoli, jūs negalite lipti į šį lėktuvą“. Aš pasakiau: „Pažiūrėkite – turiu leidimą vykti, gyventi Maskvoje ir aplankyti Vilnių, Rygą ir Taliną“. Jis atsakė: „Taip, jūs galite aplankyti, bet jūs negalite lipti į šį lėktuvą. Tai yra uždrausta – jūs turite grįžti atgal į Leningradą ir lipti į traukinį, kuris važiuoja į Taliną, o paskui vėl sugrįžti į Leningradą ir vėl lipti į Rygos traukinį“. – „O kas bus, jei aš važiuosiu iš Rygos į Vilnių?“ – paklausiau. „Tai uždrausta!“ – „Jūs juokaujate!“ – pasakiau, bet paprasčiausiai jau nebeturėjau laiko taip važinėti.

Taigi man buvo draudžiama aplankyti Lietuvą ir turėjau laukti 29 metus, iki 1989-ųjų. Panašiai kaip vyskupui Julijonui Steponavičiui, įkalintam 27 metus nuo 1961 iki 1988-ųjų – beveik visą tą laiką, kol jis buvo įkalintas, man buvo uždrausta aplankyti Lietuvą. Galiausiai mūsų likimai susikirto, nes kai jis buvo paleistas iš kalėjimo 1988-ųjų gale, vienas pirmų dalykų, ką jis turėjo padaryti, tai pašventinti Vilniaus Katedrą. Jo patarėjai ir pagalbininkai pakvietė mane atvažiuoti į iškilmes Vilniuje. Tad sutikau šį nuostabų žmogų mano pačios pirmosios kelionės į Lietuvą metu, 1989 m. vasario 5 d.

Tuo metu Sąjūdis smarkiai stiprėjo. Buvau pakviestas apsilankyti Sąjūdžio būstinėje Gedimino aikštėje ir sutikti Vytautą Landsbergį. Bet grįžkime truputį atgal – sovietų valdžia atsisakė man duoti leidimą vykti į Vilnių dalyvauti šiose ypatingose šv. Mišiose, nors tada jau buvo „perestroika“. Britų užsienio reikalų ministras pasakė Gorbačiovo įstaigai: „Jūs negalite taip elgtis – Mišelis Bordo yra vienas mūsų patikimų patarėjų. Prašau išduoti jam vizą“. Užsienio reikalų ministerijai pavyko įtikinti Sovietų Sąjungą duoti man vizą. Tą pačią dieną, kai tik ją gavau, šeštadienio vakare jau pasiekiau Vilnių.

Sekmadienį buvo atsiųstas manęs paimti automobilis. Vyskupas sėdėjo priekyje, o aš gale, ir mes važiavome per Vilnių. Nuostabūs vaizdai: dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių žmonių, atvykusių pasitikti vyskupo, ėjo į iškilmingas šv. Mišias, pašventinti Katedros. Jos truko tris valandas ir buvo pradėtos vyskupo maldomis, aplankant kiekvieną Katedros sieną, atsigulant ir meldžiantis prieš kiekvieną iš jų: šiaurėje, rytuose, pietuose, vakaruose ir galiausiai rytuose prieš altorių. Atmosfera buvo, žinoma, nuostabi. Po to mes išėjome į gatvę ir aš tada pirmą kartą sutikau Nijolę Sadūnaitę.

Taip pat paminėjau, kad susipažinau su V.Landsbergiu. Jis pakvietė mane į Sąjūdžio būstinę Gedimino gatvėje ir mes stovėdami kalbėjomės, žiūrėdami pro langą į Gedimino aikštę. Pastebėjau ant jo stalo Europos Sąjungos vėliavėlę su keliomis, penkiomis ar dešimt, žvaigždelių. Tikrai tada netikėjau, kad po penkiolikos šešiolikos metų Lietuva bus Europos Sąjungos narė. Lietuvos žmonių drąsos ir iniciatyvos dėka tai jau yra istorijos faktas.

„Memorandumas“ buvo pasirašytas 17 050 žmonių. Tikriausiai pasirašiusiųjų skaičius neatrodo didelis, bet kai šie parašai buvo surinkti KGB panosėje – tai iš tiesų labai labai svarbus dalykas. Nuostabu, kad jis iš viso išliko. Tada Lietuvoje veikė maždaug 570 bažnyčių, apie 50 proc. tiek, kiek buvo nepriklausomoje Lietuvoje 1930-aisiais ar po pirmosios sovietų invazijos į kraštą 1940-aisiais. Kai kurios bažnyčios buvo labai didelėje priespaudoje. Kai kurie vyskupai buvo įkalinti, daug aktyvių kunigų ir pasauliečių taip pat buvo uždaryta į kalėjimus. Ne taip seniai buvo pasibaigęs partizaninis karas. Žinome, kad daug pasipriešinimo dalyvių buvo nušauta, o visi, apie kuriuos buvo sužinota, kad jie vienaip ar kitaip prisidėjo, buvo išsiųti į Sibirą.

Stasė BELICKIENĖ

Minėjimo Birštono viešojoje
bibliotekoje dalyviai. Kairėje –
direktorė Alina Jaskūnienė

Povilas ir Onutė Buzai, kurių
namuose buvo lyg ir spaustuvė.
Čia buvo dauginami pogrindiniai
leidiniai. Viduryje – Stasė Belickienė

Kan. Vytautas Vaičiūnas
buvo sukonstravęs
dauginimo aparatą

 

Šiemet minime „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, pradėtos leisti 1972 metais, 35 metų ir žurnalo „Rūpintojėlis“, pradėto leisti 1977-aisiais, 30 metų jubiliejus.

Jau tapo tradicija Birštono viešojoje bibliotekoje paminėti šių leidinių jubiliejus: „Katalikų Bažnyčios kronikos“ 20 metų jubiliejus buvo paminėtas 1992-aisiais, vėliau, 2002 metais – „Rūpintojėlio“ 25-metis. Šiemet bibliotekoje G.Mačiutės iniciatyva surengta paroda apie pogrindžio spaudos istoriją.

Gegužės 8 dieną, minint Spaudo atgavimo dieną, Birštono viešosios bibliotekos direktorės Alinos Jaskūnienės iniciatyva, padedant klebonui mons. Jonui Dalinevičiui, buvo surengtas susitikimas su „LKB kronikos“ ir „Rūpintojėlio“ leidėjais bei platintojais. Dalyvavo „LKB kronikos“ redaktorius arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, „Rūpintojėlio“ redaktorė s. Benvenuta Ada Urbonaitė, kan. Vytautas Vaičiūnas, menotyrininkė Alė Počiulpaitė, laikraščio „XXI amžius“ redaktorius Edvardas Šiugžda, leidyklos vadovė Livija Šiugždienė, birštoniečiai, šių leidinių platintojai Povilas Buzas, Albinas Grigonis, Stasė Belickienė. Atvyko savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, Tėvynės sąjungos pirmininkas Vytautas Šeškevičius ir daug Birštono gyventojų.

Arkivyskupas S.Tamkevičius pasidalijo prisiminimais apie „LKB kronikos“ leidimo pradžią, bendradarbius. Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtis blogėjo, kunigai buvo baudžiami už vaikų katechizavimą, tikintieji, ypač inteligentai, buvo persekiojami už bažnyčios lankymą, net šalinami iš darbo. Reikėjo ginti naikinamą Bažnyčią, tikinčiųjų teises.

Simno parapijos vikaras kun. S.Tamkevičius, pasitaręs su vysk. V.Sladkevičiumi ir gavęs jo palaiminimą, pradėjo leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d., ir „Kronika“ ėjo iki 1989-ųjų pasiaukojusių bendradarbių dėka. Ji greitai pasiekė užsienį, ten buvo verčiama į kitas kalbas, platinama, atskiri straipsniai skaitomi per Vatikano radiją.

Kai kun. S.Tamkevičius buvo įkalintas lageryje, redaktoriaus pareigas ėjo kun. Jonas Boruta (dabartinis Telšių vyskupas), redaguojant daug padėjo kun. Kazimieras Ambrasas (tada buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas). Tarp bendradarbių buvo P.Plumpa, V.Lapienis (dabar sulaukęs jau 100 metų), daug seserų vienuolių: B.Mališkaitė, N.Sadūnaitė, E.Šuliauskaitė, B.Briliūtė ir daug kitų seserų, kunigų ir pasauliečių.

Apie žurnalą „Rūpintojėlis“ pasakojo menotyrininkė A.Počiulpaitė, daug padėjusi s. Benvenutai leidžiant ir redaguojant šį leidinį. Tai buvo krikščioniškos minties leidinys, supažindinantis visuomenę su krikščionybės esme, jos didžiosiomis vertybėmis. Žurnalo leidimą rėmė daug pasauliečių ir kunigų bei vienuolių. Pirmuosius numerius redagavo buvęs pedagogas K.Šapalas, daug padėjo kunigai J.Šalčius, L.Kunevičius, J.Lauriūnas, buvusi Politechnikos instituto dėstytoja F.Kasputytė, gydytojas (tada dar studentas) D.Stakišaitis.

Pogrindžio spauda – tai ne vien periodiniai leidiniai. Jau 1958 metais s. Benvenuta mašinėle perrašė A.Maceinos „Jobo dramą“, o vėliau ir kitas jo bei kitų filosofų knygas (S.Šalkauskio, J.Girniaus ir kt.). Taip pat buvo perrašomos ir platinamos kun. J.Šalčiaus parašytos knygos apie vysk. M.Reinį, kun. M.Krupavičių, prel. K.Olšausko bylą ir daug kitų. Perrašinėjant knygas aktyviai darbavosi ir s. Loreta Teresė bei jos mama Janina Paulavičienė (abi jau išėjusios amžinybėn).

Prienuose ir Birštone taip pat buvo krikščioniškos veiklos ir spaudos dauginimo bei platinimo židinių. Vadovaujant kunigams S.Tamkevičiui ir J.Zdebskiui, Prienuose susibūrė būrelis žmonių, kurie gilinosi į tikėjimo tiesas, diskutuodavo įvairiais klausimais.

Būrelis rinkdavosi Paprienėje, pas Liudą Šulinskienę ir Zuzaną Eidukevičienę, Bačkininkų kaime – pas Reginą Buzienę. Vėliau šis būrelis išaugo į Eucharistijos bičiulių sambūrį, vyko susirinkimai, buvo dalijamasi periodiniais leidiniais („LKB kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“ ir kitais) bei įvairiom knygom. Birštone, Julijos ir Albino Grigonių namuose, buvo perrašinėjamas „Rūpintojėlis“, kai kurie „LKB kronikos“ numeriai. O pas Povilą ir Onutę Buzus buvo lyg ir spaustuvė. Tuometinio inžinieriaus V.Vaičiūno sukonstruotu dauginimo aparatu „Era“ Povilas daugino „LKB kroniką“, „Rūpintojėlį“, „Aušrą“ ir kitus leidinius, kurių daugumą perduodavo Anastazui Januliui, o dalį išdalydavo vietiniams bendraminčiams.

Prie pogrindžio spaudos platinimo prisidėjo ir tuometinis Birštono klebonas kun. Marijonas Petkevičius. Jis rašė straipsnius į „Rūpintojėlį“, kurį laiką redagavo leidinį „Tiesos kelias“.

Pogrindžio periodinė spauda, skelbdama pasauliui apie Bažnyčios persekiojimą, buvo ne tik ginklas prieš persekiotojus, bet ir dvasiškai ugdė pačius tikinčiuosius. Tai buvo duona jų sieloms. Tiek periodiniai leidiniai, tiek filosofų knygos, ypač A.Maceinos, padėjo susiorientuoti tame melo pasaulyje, pasirinkti savo gyvenimo pagrindu tikras krikščioniškas vertybes, jomis gyventi ir jas perduoti jaunajai kartai.

Dėkojame pogrindžio spaudos leidėjams už pasiaukojimą, už ryžtą kentėti persekiojimus, kalinimus. Tai jų dėka ateizmo siautėjimo naktyje mums švietė tiesos ir gėrio žiburys.

Birštonas

 

© 2007 „XXI amžius“

Šaltinis: 

Prieš 35 metus (1972 03 19) pasirodė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pirmasis numeris

Vytautas SEDZENIAUSKAS

Klausydamiesi laidų iš užsienio („Amerikos balso“ ir Vatikano radijo), prieš daugiau nei 30 metų išgirdome, kad atsirado kažkoks pogrindinis leidinys – „Kronika“, slaptai leidžiamas Lietuvoje ir perduodamas į užsienį slaptais keliais. Nors transliacijos buvo labai trukdomos, bet supratome, kad tai lietuviškas, katalikiškas leidinys, ir jis atrodė lyg šviesos blyksnis tamsioje okupacijos naktyje. Jame buvo įvairių žinių ir iš mūsų krašto – Vilkaviškio, Kybartų. Vienas kito klausinėjome, kaip, iš kur gauti šį laikraštį, gal kas nors žino, kaip jį rasti. Reikėjo dar turėti patikimų žmonių, kuriais galėtum pasitikėti. Laikas slinko, bet mes nieko neužčiuopėme. Prie Kybartų parapijos bažnyčios gyveno kelios vienuolės. Viena, atrodo, buvo net vargonininkė. Bet mes, vilkaviškiečiai, jų nepažinojome, o radijas vis kalbėjo ir nauji laikraštėliai pasiekė užsienį. Kažkas iš pažįstamų gavo vieną egzempliorių, ir jis ėjo iš rankų į rankas. Laikraštis visiems patiko, o tas asmuo nesakė ir slėpė, iš kur gavo.

Mano žmona dirbo gėlyne. Gėlių pirkdavo parapijos aplinkai papuošti. Taip susipažinome su Pajevonio parapijos klebonu kun. Vincentu Jalinsku. Jis buvo labai didelis gėlių ir visokių paukštelių mėgėjas, turėjo papūgą, kuri net kalbėjo, turėjo visokių gyvūnėlių kaip tikrame zoologijos sode. Važiuodavome pas jį gėlių sodinti ir gėlynų ravėti. Po truputį įgijome pasitikėjimą. Kunigas man prasitarė, kad turi „Kroniką“. Aš labai nudžiugau ir paprašiau parodyti. Parvažiavęs viską papasakojau savo pažįstamiems – Danutės ir Antano Kelmelių šeimai. Kitą kartą paprašiau kunigo, kad duotų parsivežti į namus. Žinoma, davė. 

Aušra ŠUOPYTĖ

Renginio dalyviai (iš kairės):
Petras Plumpa, mons. prof.
hab. dr. Vytautas Kazlauskas,
Gintė Damušytė, arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius, sesuo
Nijolė Sadūnaitė ir Jadvyga Damušienė
Jono Ivaškevičiaus nuotrauka

Pasipriešinimas režimui

Kovo 24 dieną Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniame muziejuje Kaune buvo paminėtas pats reikšmingiausias XX a. pabaigos įvykis – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidimas pogrindyje. Penkiasdešimties okupacijos metų laikotarpiu „Kronika“ atliko didžiulį vaidmenį atskleisdama Lietuvos tikinčiųjų persekiojimą Sovietų Sąjungoje ir įsiliejo į visos žmonijos kovą už žmogaus teises ir laisves.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, „Kronikos” redaktorius, gūdžią socializmo naktį apibūdino šiais žodžiais: „Persekiojimo laikotarpis buvo ir išbandymas, ir Dievo dovana. Išbandymas, nes kasdien reikėjo apsispręsti, ką priimti – tiesą ar melą; kuo būti – galingesniojo kolaborantu ar negalinčiojo apsiginti draugu; ką veikti – ramiai laukti, kai žudoma Bažnyčia, ar bent trupinėlį atsakomybės už jos ateitį užsidėti ir ant savo pečių. Persekiojimas buvo ir Dievo dovana, nes vertė mąstyti, ieškoti, branginti ir ginti tas vertybes, kurias labai lengva prarasti laisvės sąlygomis”.

Simboliška, kad šis prisiminimų vakaras surengtas kovo mėnesį. Juk ir Knygnešio dieną minime pavasariui auštant. „Kronikos” leidėjų ir jos platintojų žygdarbis nė kiek nenusileidžia mūsų knygnešiams. Surengta paroda „Kronikos” kelias” supažindino svečius su rankraščiais, dauginimo technika ir išleistais numeriais.

Langas į pasaulį

Renginyje dalyvavo arkiv. S.Tamkevičius, ilgametė tiesos žodžio, atkeliavusio iš Lietuvos, skleidėja Jungtinėse Amerikos Valstijose Gintė Damušytė, sesuo Nijolė Sadūnaitė, ilgametis Vatikano radijo redaktorius mons. prof. hab. dr. Vytautas Kazlauskas, „Kronikos” platintojas ir rėmėjas Petras Plumpa ir kiti. Skambiais dainų posmais ir prasmingomis eilėmis susirinkusiuosius pasveikino Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos moksleiviai.

Jurgita GUSTYTĖ-IVINSKIENĖ,

Žemaičių vyskupystės muziejaus
Informacijos skyriaus specialistė

    Kalbos ir knygos metus palydint Žemaičių vyskupystės muziejus (įsikūręs Varniuose, Telšių r.) ir kultūrininkas Domininkas Petras Akstinas pakvietė besidominčius lietuvių raštijos istorija bei dalyvavusius leidžiant pogrindinę spaudą į parodą „Draudžiamoji spauda“, kurioje buvo eksponuojami 1940-1990 metais drausti lietuviški spaudiniai.

   Parodą sudarė kultūrininko, knygų leidėjo, leidyklos „Atmintis“ direktoriaus D.Akstino privataus rinkinio ir Žemaičių vyskupystės muziejaus bibliotekos bei fondų retieji pogrindžio leidiniai ir grafikės Gražinos Didelytės spaudos atgavimo 100-iui sukurtos graviūros „Slaptakeliai. Slaptavietės. Slaptaknygės“.

   D.Akstinas daugelį metų triūsė leidžiant knygas, buvo vienas iš spaustuvės „ab“ bendradarbių, JAV veikiančio „Į Laisvę“ fondo talkininkas ir knygų platintojas, surengęs ne vieną parodą Kaune, gimtuosiuose Druskininkuose, talkinęs tvarkant Marijonų biblioteką. Taip pat aktyviai tebedirba leidybos srityje: išleido 300 atvirlaiškių, knygų.

   Sovietams okupavus Lietuvą 1940 metais, visa lietuviška kultūra buvo pajungta vienam tikslui – komunistiniam režimui ir šiai ideologijai propaguoti. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios buvo sunaikintos kunigų seminarijų, vienuolynų, privačių mokyklų bei žymiųjų asmenų bibliotekos; sunaikinta per 250 pavadinimų leidinių.

   1942 metais pradėti leisti ir antinaciniai pogrindžio laikraščiai, atsišaukimai, kurie buvo spausdinami trijose slaptose leidyklose. Tad galime teigti, jog tuomet prasidėjo antrasis draudžiamosios spaudos etapas Lietuvoje.

leidimo ir redagavimo Vilniuje monumentalusis palikimas

Ramūnas LABANAUSKAS

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika (toliau – „Kronika“), nepertraukiamai ėjusi nuo 1972-ųjų iki 1989 metų (pasirodė 81 numeris), laikytina ryškiausiu katalikiškojo pasipriešinimo simboliu ir svarbiausiu veiksniu, kūrusiu sovietinėje Lietuvoje tikėjimui palankesnę atmosferą, reikšmingai prisidėjusiu prie religinės bei tautinės sąmonės atgimimo.

„Kronikos“ rengėjai siekė paskleisti faktus apie tikinčiųjų diskriminavimą tiek Lietuvoje, tiek ir Vakaruose. Lietuvoje „Kronika“ pasklisdavo dviem būdaus: spausdinta ir radijo bangomis. Atsižvelgiant į tai, galima įžvelgti keletą „Kronikos“ kelio pas Lietuvos ir Vakarų skaitytojus bei radijo klausytojus etapų: informacijos perdavimas „Kronikos“ redakcijai, „Kronikos“ leidimas, platinimas ir perdavimas į Vakarus bei grįžimas iš ten į Lietuvą radijo bangomis.

Sąvoka „leidimas“ galėtų apimti ir „Kronikos“ parengimą transliuoti radijo bangomis, tačiau šiame darbe apsiribojama įprastine prasme – leidimą suvokiant kaip spausdinto varianto parengimą. „Kronikos“ leidimas savo ruožtu apėmė keletą fazių: informacijos rinkimo ir jos perdavimo redakcijai, redagavimo (gautos informacijos atranka, stilistinis apdorojimas), leidinio maketavimas, redakcinių egzempliorių surinkimas rašomąja mašinėle (redakcijoje būdavo išspausdinami 10-11 egzempliorių), vieno iš redakcinių egzempliorių fotografavimas turint tikslą juos persiųsti į Vakarus. Kitas leidimo etapas – redakcinių egzempliorių dauginimas. Jie būdavo perduodami aktyviems daugintojams (tokių būta daugelyje miestų ir rajonų, taip pat ir Vilniuje). Dar išskirtinas ir „Kronikos“ galutinio parengimo etapas („Kronikos“ įrišimas arba įdėjimas į polietileninius aplankus). Šį baigiamąjį darbą kartais atlikdavo ne patys daugintojai.

Antrasis etapas – „Kronikos“ platinimas. Padauginti egzemplioriai dažniausiai būdavo išplatinami pačių daugintojų tarp patikimų tikinčiųjų.

Lietuvos Atgimimo epochą prisiminus
Išsivadavimo raidos skerspjūvis. 1988 - 1990 metai

Šviesa spindi tamsoje,
ir tamsa jos neužgožė.
(Jn 1, 5)

1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, pasibaigus pamaldoms Šv. Onos bažnyčioje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo,
kur surengė gedulo mitingą. Jo metu pasmerkė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą
Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus

Eltos nuotrauka

Atgimimo išvakarės

Lietuvai praradus nepriklausomybę, prasidėjo ginkluota Lietuvos rezistencija, kurią vėliau pakeitė neginkluotas pasipriešinimas pavergėjui. R. Kalantos iššūkis totalitariniam režimui, pogrindžio spauda ("Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika", "Aušra", "Vytis" ir kt.), Helsinkio grupės, Lietuvos laisvės lygos, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto bei kitų organizacijų veikla neleido išblėsti vilčiai, jog klaikią okupacijos naktį, anksčiau ar vėliau, pakeis skaisti laisvės ryto aušra. Antisovietinio pogrindžio veikloje bendradarbiavę tėvynainiai neišvengė suėmimų ir turėjo iškentėti tremties, kalėjimų ar specialių psichiatrijos ligoninių baisumus. Daugelis rezistentų taip ir nesulaukė tautinio atgimimo pradžios...

Papūtus M.Gorbačiovo "perestroikos" vėjams, susidarė neblogos sąlygos pradėti reikšti nuomonę dėl sovietinės santvarkos negerovių. Žmonėse po truputį nyko okupantų pasėta baimės sėkla. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, pasibaigus pamaldoms Šv. Onos bažnyčioje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur surengė gedulo mitingą. Jo metu pasmerkė 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą Ribentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Šią akciją suorganizavo ilgą laiką persekioti lietuvių disidentai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cidzikas, V.Bogušis, J. Protusevičius ir kiti. Mitinge, kuriame pagrindinę kalbą pasakė N. Sadūnaitė, pagerbtos sovietinio teroro aukos, pareikalauta paskelbti ir atšaukti Ribentropo-Molotovo paktą, grąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Susirinkusieji skandavo "Laisvės, laisvės, laisvės!", sugiedojo "Lietuva brangi", "Marija, Marija", nepriklausomos Lietuvos himną. Akcijoje, kurią skrupulingai filmavo bei fotografavo KGB pareigūnai, dalyvavo apie tris tūkstančius žmonių.