Neatidžiai stebint atrodo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčioje pradėję pūsti nauji vėjai. 1977 m. sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos atstovas P. Makarcevas perspėjo Lietuvos partinius darbuotojus mandagiau traktuoti kunigus, o išvykdamas į Maskvą... yra išsitaręs apie valdžios politikos Bažnyčios atžvilgiu sušvelnėjimą.

Prieš Velykas Šiaulių miesto valdžia leido po 20 m. pertraukos šv. Petro ir Povilo bažnyčioje skambinti varpais.

1977 m. sausio pabaigoje Dievo Tarno arkivysk. Jurgio Matulevičiaus jubiliejuje pagrindines pamaldas celebravo Kaišiadorių vyskupas-tremtinys V. Sladkevičius. Prieš keletą metų panašaus jubiliejaus metu net registruoti kunigai šv. Mišias celebravo Marijampolės bažnyčios zakristijoje.

Kunigai daug kur atvirai katekizuoja vaikus, o valdžia pasitenkina piniginėmis baudomis. Apie teismus, panašius į kun. Šeškevičiaus, kun. J. Zdebskio ir kun. Bubnio, niekas nekalba ir netiki, kad jie šiuo metu galėtų vykti.

Ką visa tai reiškia?

Brangus Žemės Žmogau! Susižavėję ir nustebę sekame Jūsų žvaigždę. Džiaugiamės, kad nykiai uždarame politiniame rate pasirodė asmenybė tikinti Dievą, vertinanti žmogiškąjį orumą ir aukščiausią pareigą. Gerbiame tautą, įkūnijusią save tokiame prezidente. Tepadeda Jums Dievas!

Permės politiniai kaliniai: 
E. Sverstiuk 
S. Kovaliov 
P. Plumpa 
I. Mendelevič

1977 m.

kovo pradžia.

1977 m. balandžio 19 d., apie 9 vai., Antanas Miklyčius, gyv. Kaune, Linkuvos 77-2, buvo paimtas iš darbovietės, parvežtas namo ir, pateikus kratos orderį, vyr. tard. mjr. Markevičiaus parėdymu buvo atlikta krata jo bute, rūsyje ir sandėliuose. Kratai vadovavo vyr. ltn. Gavėnas. Krata truko apie 7 vai. Joje dalyvavo 4 saugumo darbuotojai ir 2 kviestiniai. Kratos metu paimta užrašų knygutė, trys knygos („Prie vilties kryžiaus", „Iš Bažnyčios ir popiežių istorijos", „Dienoraštis"), lapai, rašyti mašinėle—„Kauno arkivyskupas ir metropolitas", lapai— Girniaus straipsnis „Istorija kartojasi" ir t.t.

Po kratos Antanas Miklyčius buvo nuvežtas į Saugumą tardymui.

* * *

Balandžio 19 d. saugumo darbuotojai, parsivežę Joną Repšį iš darbovietės ir pateikę kratos orderį su mjr. Markevičiaus parašu, padarė jo namuose kratą. Saugumiečiai ieškojo „Aušros" ir „LKB Kronikos", o taip pat ir kitų nelegalių leidinių. Krata truko 2 valandas. Kratos metu paėmė knygą „Sielos kultūra" ir apie 20 magnetofono kasečių. Po kratos Jonas Repšys buvo nuvežtas į saugumą tardymui.

1976 m. lapkričio 17 d. Grinkiškio katalikų bažnyčios administratorius kun. V. Vaicekauskas išsiuntė Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui tokio turinio pareiškimą:

„1976 m. lapkričio 16 d. Grinkiškio vid. mokyklos direktorius Kirtiklis, išsikvietęs moksleivę Rimantę Večkytę, išbarė už tai, kad ji kelis kartus buvo atėjusi į kleboniją. Direktorius uždraudė mokinei lankytis pas kunigą, grasindamas kunigą iškelti iš Grinkiškio.

Porą kartų buvo pas mane užėję du moksleiviai berniukai, nežinau net jų pavardės, o direktorius Kirtiklis ir jiems uždraudė su kunigu susitikti. Persekiojama buvo ir moksleivė Vilė Daugnytė. Dabar, bijodama persekiojimų, mergaitė į bažnyčią nebeateina.

Nuolat man nusiskundžia tėvai, kad jų vaikus persekioja Grinkiškio vidurinės mokyklos ateistai, kad vaikams draudžia eiti į bažnyčią.

Mane ne tik kaip kunigą, bet visų pirma kaip žmogų, užgauna toks Kirtiklio ir kitų ateistų elgesys. Pagal juos, kunigas tai kažkoks nusikaltėlis, su kuriuo negalima sveikintis, kalbėtis, užeiti į svečius. Žinau, kad yra tokių menkos kultūros ateistų, bet kad tokie yra ir mokytojai, tenka tik apgailestauti. Grinkiškyje moksleiviai daužo bažnyčios langus, nesistebėsiu, jei ir mane, kunigą, apmėtys akmenimis,—juos taip auklėja ateistai mokytojai.

Kauno Arkivyskupijos Kurijai

Kun. Juozo Vaicekausko, gyv. 
Grinkiškyje, Radviliškio raj.,

P a r e i š k i m a s

1977 metų kovo mėn. 17 d. buvau iškviestas pas Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Alfredą Krikštaną. Mane nusivedė į 22 kabinetą, kuriame susirinkusi speciali komisija, susidedanti iš komisijos pirmininko A. Krikštano, narių: Radviliškio rajono laikraščio „Komunizmo aušra" redaktoriaus Antano Mikelio, finansų skyriaus vedėjo Vaišučio, Petro Vaičiūno ir Valentino Paliūho, apkaltino mane, kad aš organizavęs vaikų susirinkimą 1976 metų Velykų naktį Pašušvio bažnyčioje, parašęs vaikams pakvietimus, kad pas mane į namus lankosi moksleiviai ir moksleivės.

1976 metų Didįjį šeštadienį, pasibaigus vakarinėms pamaldoms Grinkiškio bažnyčioje, nuėjau į Pašušvį. Apie 22 vai. įėjęs į Pašušvio bažnyčią, radau ją pilną suaugusių, vaikų ir jaunimo. Kaip žinote, Pašušvio bažnyčia neturi savo kunigo. Žmonės kantriai manęs laukė net kelias valandas. Iki 24 vai. klausiau išpažinčių. Po to prasidėjo Didžiojo šeštadienio pamaldos ir tęsėsi iki 2 vai. nakties. Pamaldoms pasibaigus, žmonės nesiskirstė, laukė Prisikėlimo apeigų. Vidurnaktį nebuvo ir autobuso. Motinos ėmė mane prašyti, kad leisčiau bent mažesniems vaikams pernakvoti ant grindų Pašušvio bažnyčios komitetui priklausančiame name. Pačios motinos prinešė šiaudų, suguldė savo vaikus ir, sugrįžusios į bažnyčią, iki ryto budėjo ir meldėsi. Tai labai nepatiko Pašušvio ateistams. Visus vaikus, kurie naktį buvo bažnyčioje, mokyklos direktorė Jadvyga Baltraitienė privertė parašyti pasiaiškinimus. Kai kuriuos vaikų pasiaiškinimus man perskaitė komisijos pirmininkas Krikštanas.

1977.II.2 „Tiesoje" skaitėme rašytojo J. Baltušio straipsnį-atsakymą užsienio žurnalistui, „Figaro" laikraščio korespondentui, pavadintą „Kreivas veidrodis".

Nemačius „Figaro" straipsnio yra sunku spręsti, kiek jame tiesos. Reikia prileisti, kad korespondentas, dieną kitą pasižvalgęs Lietuvoje, negalėjo susidaryti išsamesnio vaizdo.

Bet mus nustebino J. Baltušis, žinomas mūsų visuomenei kaip didelio talento rašytojas, gražiai nušvietęs ne vieną netolimos mūsų praeities lapą, atviromis akimis žvalgęsis Amerikoje ir matęs ten ne tik šiukšlių, bet ir gėlynų, ko nepajėgė pamatyti kai kurie kiti mūsų rašytojai, kurie ten lankėsi. Jo straipsnis, užgriebęs įvairias Lietuvos gyvenimo sritis—ekonominę, kultūrinę, politinę, istorinę, religinę—išėjo panašus į kreivą veidrodį. Tai akivaizdu paskaičius kad ir tas eilutes, kur liečiamas religinis aspektas.

J. Baltušis piktinasi „Figaro" korespondentu, kam šis rašo: „Tarybinis režimas smarkiai varžo tikybą (uždaro bažnyčias, seminarijas, vienuolynus), negali viešai tikėti tie, kas nori turėti gerą darbą". Ko piktintis? Juk tai gryniausia tiesa?

O gal mūsų gerb. rašytojas nežino, kad, sakysim, tokiame Vilniuje iš kelių dešimčių bažnyčių veikia tik kelios? Kaip jis paaiškintų, kodėl jos uždarytos? Pačios užsidarė? Buvo toks potvarkis 1948 m., kuriuo Lietuvoje buvo uždaryta daug bažnyčių; ne tik bažnyčių, bet ir visi vienuolynai.

J. Baltušis žino, kad „Kauno mieste veikusi Kunigų seminarija veikia ir šiandien". Bet kaip ta seminarija , veikia? Senosios patalpos atimtos, dabartinės patalpos nežmoniškos, studijuojančių skaičius apribotas, bažnytinė vyresnybė negali laisvai pasirinkti nei dėstytojų, nei priimti studentų. Beje, ar žino J. Baltušis, kad anksčiau seminarijos dar veikė Vilniuje, Vilkaviškyje ir Telšiuose? O kur dabar jos? Ar jis žino, kokius kryžiaus kelius turi nueiti tie, kurie nori tapti kunigais? Ar tai nėra tikybos varžymas?

Sasnava

LTSR Vidaus reikalų Ministrui

pil. Valaitytės Bronislavos, Jeronimo, 
gyv. Sasnavoje, Kapsuko rajone,

P a r e i š k i m a s

1976 m. gruodžio 17 d. Lazdijuose mane sulaikė milicija ir smulkiai iškrėtė. Savo 1977.1.27 raštu Nr. 2/13-V-18 LTSR VRM kadrų skyrius man pranešė, kad kratos pareikalavo šalia manęs sėdėjusi moteris, kuri pasiskundė Veisėjų m. DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininkui Vaikšnorui esą jai dingęs rankinukas su pinigais ir vagyste įtarianti mane. Tai buvo piktas melas ir šmeižtas, nes tą dieną šalia manęs autobuse sėdėjusi moteris su jokiu nusiskundimu niekur nesikreipė.

1977 m. vasario 1 d. pasiunčiau pirmininkui A. Vaikšnorui pareiškimą, prašydama nurodyti šmeižikės pavardę ir adresą, kad galėčiau ją perduoti teismui, bet jis iki šiol man nieko neatsakė. Nors nesinori tikėti, kad visas šitas šmeižtas yra išgalvotas paties A. Vaikšnoro, man rodos, kad atsakingas tarybinis darbuotojas neturi teisės slėpti šmeižikus.

Prašau išreikalauti, kad Veisiejų DŽDT Vykd. komiteto pirmininkas A. Vaikšnoras praneštų šmeižikės pavardę ir adresą.

B. Valaitytė

Sasnava, 1977.III.12.