-
Svetainės pradžia
- 21 Kronika 1976 m.
1975 m. gruodžio 9 -12 dienomis LTSR Aukščiausiasis teismas nagrinėjo S. A. Kovaliovo bylą.
Teismo kolegijos pirmininkas — LTSR Aukščiausiojo teismo narys M. Ignotas. Liaudies teisėjai — Didžiulienė ir Terešin. Sekretorius — Savinienė. Valstybinis kaltintojas — Respublikinio prokuroro pavaduotojas Bakučionis. Advokatą paskyrė pats teismas.
S. A. Kovaliovas kaltinamas RTFSR BK 70 str. pažeidimu: dalyvavęs žmogaus teisių gynimo iniciatyvinėje grupėje, parašęs (nuo 1969 m.) daugelį pareiškimų ir kreipimųsi — laišką ginant Grigoren-ko (1969 m.), kreipimąsi įsiveržimo į Čekoslovakiją metinėms pažymėti (1969 m.), ginant Bukovskį (1971 m.), apie Jakirą ir Krasiną (1973 m.), kreipimąsi sąryšyje su Solženicyno ištrėmimu (1974 m.), laišką į SNO apie Krymo totorius (1974 m.), laišką į Žmogaus teisių lygą dėl Bukovskio (1974 m.). S. A. Kovaliovas kaltinamas ir tuo, kad, dalyvaudamas spaudos konferencijoje A. D. Sacharovo bute „politkalinių dieną" (1974.X.30), perdavė į užsienį medžiagą apie tarybinius lagerius. Ši medžiaga kaltinamoje išvadoje kvalifikuojama „šmeižikiškomis žiniomis".
S. A. Kovaliovas kaltinamas „Einamųjų Įvykių Kronikos" leidimo atnaujinimu, medžiagos rinkimu, redagavimu ir „Kronikos" nuo 28 iki 34 numerių perdavimu į užsienį. Kaltinamoji išvada remiasi pas Kovaliovą rastos medžiagos sutapimu su „Kronikos" medžiaga ir Kovaliovo pastabomis ant kai kurių dokumentų. Kaltinimas dėl „Kronikos" perdavimo į užsienį pagrindžiamas S. Kovaliovo, T. Velikanovos ir T. Chodorovič 1974 m. gegužės mėn. pareiškimu apie jų pasiryžimą platinti „Kroniką", o taip pat faktu, kad „Kronikos" 28 - 34 numeriai išleisti „Kronika-press" leidyklos Niujorke.
LTSR Ministrų tarybai
Nuorašai: Religijų reikalų tarybos prie TSRS TM
įgaliotiniui Lietuvos TSR,
Visų Lietuvos vyskupijų kurijoms,
J.E. Vysk. V. Sladkevičiui,
J.E. Vysk. J. Steponavičiui
Vilniaus arkivyskuijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Katalikų Bažnyčios gyvenimui nuo pat pradžios, nuo apaštalų laikų, vadovauja vyskupai su savo galva — popiežium. II Vatikano susirinkimas labai išryškino vyskupų, kaip apaštalų įpėdinių, autoritetingų mokytojų, šventintojų ir tvarkytojų vaidmenį. Visame pasaulyje, neišskiriant jauniausių, besivystančių Afrikos kraštų, vyskupijas tvarko Apaštalų Sosto paskirti vyskupai. Tik trumpais tarpais ?— nuo vieno vyskupo mirties ar pasitraukimo iki kito paskyrimo — numatyti laikini valdytojai, neturintys visų vyskupo galių. Lietuvos vyskupijoms normaliai visada vadovavo vyskupai. Tik XIX a., kai carizmas užsimojo nusilpninti ar net sunaikinti katalikų tikėjimą Lietuvoje, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos ilgesnį laiką likdavo be vyskupo.
Vilniaus arkivyskupijos kunigams, mūsų tikintiesiems, taip pat visiems Lietuvos katalikams skaudu, kad jau penkiolikti metai, t.y. nuo 1961 metų pradžios Vilniuje nėra katalikų vyskupo. Apaštalų Sosto paskirtas vyskupas Julijonas Steponavičius valstybės valdžios patvarkymu nutremtas į tolimą Žagarę ir jam neleidžiama eiti savo pareigų.
TSRS Saugumo Komiteto Pirmininkui I. V. Andropovui
1974 m. gruodžio 23 d. penki čekistai ir du komjaunimo aktyvistai atvyko „pasveikinti" manęs Šv. Kalėdų proga. Kaip kalėdinę dovaną, jie atnešė kratos orderį. Tai tam tikra prasme jubiliejus, nes lygiai prieš 30 metų mano tėvo namuose buvo padaryta pirmoji krata (Krivasalio kaimas, Ignalinos raj.).
1944-47 m. daug kartų mane kratė saugumas be prokuroro sankcijos. 1949-1955 m. čekistai buvo per daug užimti, kad gaištų laiką užsiimti kratomis. Tiesiog kviesdavosi į karinį komisariatą ir iš ten nusivež-davo į MGB.
Po XX partijos suvažiavimo kratė mane dažniausiai su formalia prokuroro sankcija. Retkarčiais krato mane slaptai. Pvz., 1964 m. spalio 16 d. atvyko pas mano uošvienę Uršulę Keraitienę ir ją nusivežė į saugumą pasikalbėti apie reikalus žento, kuris, jų žodžiais tariant, retai lanko bažnyčią ir, kovodamas su tarybine valdžia, pasirinko draugais rusus ir net žydus. Tuo laiku kiti čekistai tikrino mano knygas ir užrašus.
Už ką KGB mane terorizuoja daugiau kaip 30 metų?
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius.
1975 birželio 5 buvo atleista iš darbo Vilniaus Valstybinio Universiteto skaičiavimo centro inžinierė Bronė Kibickaitė.
1974 rugsėjo pradžioje Kibickaitei MMF dekanas Merkys pareiškė: „Mes turime jus atleisti iš darbo". Jis pakišo popieriaus lapą ir pasiūlė parašyti pareiškimą, kad savo noru išeinanti iš darbo.
— Kam jums reikalingas mano pareiškimas? Rašykite įsakymą, — pasiūlė B. Kibickaitė.
— Mes neturime pagrindo... Supraskite mus. Parašykite pareiškimą, tada bus ir jums ir mums geriau. Duosime gerą charakteristiką, — aiškinosi dekanas.
— Pasigailėjimo neprašau, — jei nusikaltau — atleiskite.
— Supraskite mus, — maldavo dekanas.
Panašaus turinio pokalbių buvo ne tik dekanato, bet ir darbo kambaryje ir viršininko kabinete. Į B. Kibickaitės klausimą: „Kodėl atleidžiate iš darbo?", — visi atsakydavo: „Mes nežinome. Supraskite mus."
LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinatas 1975 sausio 10 atleido iš darbo dažytoją Mečislovą Jurevičių už tai, kad jis 1974.XI.10, XII.8, 25 ir 1975.1.6 šventė religines šventes ir minėtomis dienomis nebuvo darbe. M. Jurevičius kreipėsi į Šiaulių m. liaudies teismą dėl neteisingo atleidimo iš darbo. Tačiau teismas jo ieškinį atmetė. Šiaulių m. advokatai, į kuriuos kreipėsi Jurevičius, prašydamas suteikti juridinę pagalbą, padėti atsisakė. Dalyvavęs teisme prokuroras J. Pivaras, negynė Jurevičiaus teisių į darbą, kurias Šiaulių m. liaudies teismas pažeidė, patvirtindamas LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinato administracijos įsakymą atleisti M. Jurevičių iš darbo. Įmonės juristė M. Čepulienė nesugebėjo paaiškinti teismui, kad LAD Šiaulių gamyb. mokymo kombinato vidaus darbo taisyklės prieštarauja TSRS konstitucijos 124 str. ir LTSR konstitucijos 96 str., o LTSR BK 143 str. už tai numato baudžiamąją atsakomybę. Be to, viešame posėdyje nebuvo paskelbtas M. Jurevičiaus pareiškimas.
Šiaulių miesto liaudies teismui
Jurevičiaus Mečislovo,Jurgio,
gyv. Šiaulių m., Žemaitės 102, b. 10.
P a r e i š k i m a s
LAD Šiaulių gamyb. Mokymo kombinate išdirbau darbininku — dažytoju daugiau kaip 9 metus. Per tą laiką neturėjau jokių nuobaudų.
1975 m. birželio mėn. Kaune Politechnikos instituto dėstytojas R. Patašius gavo šaukimą į karinį komisariatą. Ten jo laukė KGB darbuotojas Rusteika. Prisistatęs kaip atsakingas už Politechnikos institutą, Rusteika pakvietė R. Patašių į saugumo komitetą „pokalbiui", kuris truko apie 4 valandas.
Iš pat pradžių dėst. R. Patašius buvo apšauktas aršiu antitarybinių nuotaikų drumstėju ir šiap blogu žmogumi...
— Žinot, jog jūs tučtuojau galite būti išmestas iš darbo, — pareiškė Rusteika.
— Meskite, jei galite, — drąsiai atsakė R. Patačius. — Tik kuo greičiau, tuo geriau.
Rusteika priekaištavo R. Patašiui, jog šis, būdamas saviveiklinės kino studijos „KIP — FILM" narys, pasižymėjęs antitarybinėmis nuotaikomis, šmeižęs privačiuose pokalbiuose tarybinę santvarką.
Iš R. Patašiaus buvo reikalaujama smulkiai papasakoti apie kitų kino studijos narių nuotaikas ir pažiūras. R. Patašius į tokius klausimus neatsakė.
— Tai, ką aš pats kažkada esu pasakęs, esu pasiruošęs pakartoti ir patvirtinti, tačiau informatorium ir skundiku tapti nesiruošiu. Aiškinkitės patys, jeigu jums tai reikalinga.
Šiauliai
1975 rugsėjo 16 d. Šiaulių proftechninėje mokykloje tekintojų grupėje įvyko susirinkimas, kurio metu norėta visą mokinių grupę surašyti į komjaunimą. Mokinį išsikviesdavo prieš klasę ir klausdavo: „Ar pats nestoji į komjaunimą, ar tėvai neleidžia?" Nestojančius į komjaunimą varė iš klasės ir liepė atsivesti tėvus. Mokinys Urbutis paaiškino, kad jis verčiamas nestosiąs į komjaunimą.
— Aš prievartai nenusilenksiu. Nei aš, nei mano tėvai nenori, kad aš būčiau komjaunuolis.
Paklaustas, ar jo tėvai tiki ir lanko bažnyčią, mokinys atsakė:
— Mes visi esame tikintys ir lankome bažnyčią.
Iš Urbučio buvo tyčiojamasi. Meistrai Gylys ir Milius liepė nestojantįems į komjaunimą mokiniams stovėti pusę valandos pakeltomis rankomis.
— Visi vagys, chuliganai, fašistai yra nekomjaunuoliai, — šaukė Milius. —Jei užpildysite anketas, nereikės stovėti pakeltomis rankomis, o jei nepildysite, pašalinsime iš mokyklos.
Visą valandą terorizuojami mokiniai nepasidavė. Nestojantiems į komjaunimą buvo skiriami patys sunkiausi darbai. Pusė klasės liko nekomjaunuoliais.