Vasario 16-ąją Prezidentūroje Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius įteiktas prieš pusmetį devyniasdešimtmetį atšventusiai seselei eucharistietei Monikai Gavėnaitei. Turi ji ir vienuolišką vardą Jonė, bet visi ją pažįstantys vadina tiesiog Monikute.

Monika Gavėnaitė gimė 1926 m. rugsėjo 3 d. Edvardo Gavėno ir Marijos Račinskaitės-Gavėnienės šeimoje, Jakutiškių kaime, Ukmergės rajone. Tėvai – ūkininkai, mama dar ir siuvėja. Šeimoje augo šeši vaikai: keturios dukros ir du sūnūs. Tėvai buvo giliai tikintys, blaivininkai, patriotai. Monikutė prisimena, kaip jos tėvelis klausydavosi žinių iš užsienio per ausines, tuomet tokių radijo imtuvų kaip dabar nebuvo. Į Gavėnų namus atkeliaudavo beveik visi tuo metu leidžiami leidiniai: ir vaikams, ir suaugusiems. Didžiausia šeimos vertybė – tikėjimo tiesos. Jos buvo perduodamos iš kartos į kartą, o patriotiškumą iš tėvelio ypač paveldėjo Monika bei jos brolis Julius. Ir kiti šeimos nariai nebuvo abejingi savo šaliai, bet jiedu ypač išgyveno Lietuvos istorinius posūkius, moralinius pasikeitimus.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (LKB kronika) – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989 m. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Iki 1983 m. „LKB Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, SJ, vėliau perėmė kun. Jonas Boruta, SJ. Per 17 metų išėjo apie 81 „LKB kronikos“ numeris. „LKB kronika“ buvo verčiama į anglųispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų.[1]

1975 m. spalio mėnesį pasirodė naujas pogrindžio leidinys „Aušra“. Pirmieji penki numeriai buvo suredaguoti „Kronikos“ redaktorių. Pagrindinė redakcijos darbuotoja ses. Elena Šuliauskaitė kantriai ir rūpestingai redagavo ir Kroniką ir Aušrą. Vieną dieną ji padejavo, kad krūvis per daug didelis ir reikia naujų talkininkų. Pradėjau svarstyti, kas galėtų talkinti, redaguojant „Aušrą“. Dar nuo Seminarijos laikų buvau gerai pažįstamas su kun. Lionginu Kunevičiumi ir žinojau apie jo literatūrinius sugebėjimus - Seminarijoje buvo sienlaikraščio redaktorius. 1977 m. pradžioje aplankiau kun. Lionginą ir pasiūliau redaguoti „Aušrą“. Mano dideliam džiaugsmui sutiko imtis reikalingo, bet pavojingo darbo. Tokiu būdu 1977 m. gegužės mėnesį pasirodė „Aušros“ 6 – asis numeris, gimęs ne ant Simno ežero kranto, bet Būdvietyje. Dievas laimino ir iki Nepriklausomybės paskelbimo naują redaktorių lydėjo sėkmė. Tačiau  kun. L. Kunevičiui „Aušros“ redagavimas neabejotinai sutrumpino   gyvenimo metus ir jis 1994 m. iškeliavo pas Viešpatį, sulaukęs tik 64 – erius metus. Teatlygina Dievas jam amžinuoju gyvenimu. Lietuvos žmonės lieka dėkingi šiam tauriam ir drąsiam Lietuvos kunigui 

LKB Kronikos 25 numeryje yra patalpinta Lietuvos tikinčiųjų padėka Airijos katalikams, kurie 1976 m., išreikšdami savo salidarumą su diskriminuojamais tikėjimo broliais bei seserimis mūsų tėvynėje, norėjo mums padovanoti Fatimos Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Tačiau reikėjo laukti net septynerius metus, kol ši statulėlė pasiekė Lietuvą. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis leido mons. Juozui Žemaičiui parsivežti šią Airijos katalikų dovaną, bet įsakė, kad ji gali būti patalpinta tik Šiluvos bazilikoje. Mat, sovietinė valdžia bijojo, kad Lietuvoje neatsirastų dar viena piligrimų lankoma vieta. Taigi, nuo 1983 m. Fatimos Dievo Motinos statulėlė ir buvo saugoma Šiluvoje šoniniame altoriuje. Dabartiniu metu ją galima pamatyti po stikliniu gaubtu Apreiškimo koplyčioje kitoje altoriaus pusėje.

Airijos katalikų dovana tapo impulsu pagerbti Šiluvoje Švč. Mergelę Mariją kiekvieno mėnesio 13 – ąją dieną. Pradžioje šią dieną atvykdavo tik keletas drąsesnių kunigų ir nedidelis tikinčiųjų būrelis, dabar gi kiekvieno mėnesio 13 – ąją dieną vyksta didelė Švč. Mergelės Marijos šventė.

 

Nuo 1975 m. iki 1977 m. „LKB Kronika“  buvo redaguojama ir pirmieji jos egzemplioriai buvo atspausdinti prie Simno ežero (Alytaus raj.) prigludusiame mažame Juškauskaitės namelyje. Čia buvo suredaguoti ir pirmieji penki pogrindinio leidinio „Aušra“ numeriai. Rizikuodama laisve, šį darbą kruopščiai atliko Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė. Giliai religinga J.Juškauskaitė jau buvo atlikusi 10 tremties metų bausmę ir nepabūgo dėl Bažnyčios ir Lietuvos toliau rizikuoti. Iš šitokių žmonių mokomės, kaip reikia tikėti ir gyventi.

1976 m. birželio mėn.čia  buvo suredaguota LKB Kronika, Nr. 23; Aušra, Nr. 5 buvo suredaguota 1977 m. vasario mėn.

 

Renkant medžiagą Kronikos 18 – ajam numeriui, galutinai subrendo mintis leisti tautinio pobūdžio leidinį, kuriame iš krikščioniškų pozicijų būtų svarstomos pavergtos Lietuvos aktualijos.

Kun. Pranas Račiūnas MIC pasiūlė būsimajam leidiniui ir pavadinimą „Aušra“. Tokiu būdu būtų tiesiog pratęsta 19 a. pabaigoje ėjusi Aušra. Kronikos redakcija ėmėsi nelengvo uždavinio, nes didėjant darbų kiekiui, didėjo ir rizika.

Kun. P. Račiūnas pirmajam Aušros numeriui parašė įžanginį straipsnį ir straipsnį apie vysk. M.Valančių bei Lietuvos blaivinimą.

Aušros pasirodymas, tikriausiai, paskatino atsirasti kitus leidinius: „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos“ ir kt. KGB represijos prieš pogrindžio spaudą ne tik nesunaikino jos, bet net įkvėpė drąsos ir ryžto priešintis žmonių nureliginimui ir nutautinimui.

 

                                                      Arkivysk. S. Tamkevičius 

Kronikos 17 – ajame numeryje (1975 m.) plačiai aprašomas ses. Nijolės Sadūnaitės teismas. Per kratą pas ses. Nijolę buvo rasti du Kronikos numeriai, o trečias pradėtas dauginti rašomąja mašinėle. Devynis mėnesius suimtoji buvo terorizuojama, kad pasakytų, iš kur gavusi Kronikos numerius ir kas prašęs juos padauginti.

Ses. Nijolė nesigynė, kad norėjusi paskleisti Kroniką, nes ji rašanti tik tiesą apie negražią sovietinę tikrovę. Jos gynimosi kalba ir paskutinis žodis buvo ne gynimasis, bet kaltinimo aktas sovietinei valdžiai, kad jinai melu bando paslėpti vykdomą tikinčiųjų priespaudą.

LKB Kronikos 16 – ame numeryje aprašomas Juozo Gražio teismas. Aš jį sutikau vos pradėjęs leisti „LKB Kroniką“. Petras Plumpa Era padaugindavo kiekvieno Kronikos numerio 100 egz., o J.Gražys juos tvarkingai įrišdavo. Be to rašomąja mašinėle jis daugino religinę ir tautinę literatūrą. Šis pagyvenęs vyriškis savo išore niekuo neišsiskyrė iš daugelio, bet iš tikrųjų buvo lagerių užgrūdintas lietuvis. Du kartus perėjęs Gulagą, jis nesuabejojo imtis pavojingo darbo, nors žinojo, kuo rizikuoja. Lietuvos reikalai jam buvo aukščiau už viską. Ko vertos šiandienės pesimistinės kalbas apie Lietuvos žmones, kai turėjome tokių vyrų, koks buvo Juozas Gražys. Meilė Lietuvai ir tikėjimas į Dievą buvo tos nepajudinamos kolonos, į kurias rėmėsi šis taurus lietuvis. Tardomas nieko neišdavė ir vyriškai prisiėmė trečios katorgos kryžių.

                                                                           Arkivysk. S.Tamkevičius

LKB Kronika Nr.15

Maskvietis dr. Sergiejus Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių bičiulių, kuris labai daug padėjo, ieškant Kronikai kelių į laisvąjį pasaulį. Būdamas aktyvus žmogaus teisių gynėjas, jis rūpinosi be išimties visais, kurie sovietiniais laikais buvo diskriminuojami ir persekiojami, kaip antai, Krymo totoriai, žydai, seimininkai, Lietuvos katalikai ir kt. S.Kovaliovo ir jo draugų pagalba daugelis Kronikos numerių sėkmingai nukeliavo į Vakarus. Todėl žinia apie S.Kovaliovo suėmimą buvo labai skaudi. Anuomet už laisvą tiesos žodį reikėjo mokėti didelę kainą. Gerų, darbščių ir aktyvių žmonių ir anuomet nebuvo daug, todėl kiekvieno jų kad ir laikina netektis buvo skausminga. Mūsų laimei S. Kovaliovas jau buvo supažindinęs su kitais žmonėmis, kurie spietėsi aplink „Einamųjų įvykių kroniką“, todėl KGB negalėjo pradžiugti, nes Kronika ir toliau sėkmingai prasibraudavo pro geležinę uždangą.

   Prieš 41 metus vasario 16 – ąją išėjo LKB Kronikos 14 – asis numeris, kuris tiesiog fotografiškai piešė anuometinę sovietinę tikrovę. Už tiesos žodį vieni jau buvo nuteisti ilgų metų katorgai, kiti, kaip antai, ses. Nijolė Sadūnaitė ir Juozas Gražys suimti ir laukė teismo, o virš laisvųjų kabojo Damoklo kardas, grasinantis kiekvienam laisvės ištroškusiam lietuviui.

Kryžių kalnas antrą kartą visiškai buvo nusiaubtas.   

   Šiemet minime laisvės 25 – metį  ir džiaugiamės, kad galime ne tik laisvai mąstyti, bet ir kalbėti bei judėti. Daugelis jau tiek esame apsipratę su laisvę, jog sunkiai įsivaizduojame, jog  kažkada galėjo būti kitaip. Deja, buvo kitaip. Visi Kronikos numeriai akivaizdžiai iliustruoja, kad visai neseniai gyvenome tikrai apverktinoje padėtyje.

  Dėkokime Dievui už laisvę. Branginkime laisvę ir atsakingai ja naudokimės.

 

LKB Kronika, Nr.13

1974 m. gruodžio mėnesį LTSR Aukščiausiajame teisme buvo teisiami penki pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai: Petras Plumpa, Povilas Petronis, Virgilijus Jaugelis, Jonas Stašaitis ir A. Patriubavičius. Tai buvo XX amžiaus knygnešių teismas. Šie vyrai daugino ir platino maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą, tame tarpe ir „LKB Kroniką“. Nuo 1940 m. iki šio teismo sovietinė valdžia nebuvo davusi leidimo išsileisti net trumpą Tikybos pirmamokslį vaikams, besiruošiantiems Pirmajai Komunijai. Visi katekizmai  ir maldaknygės buvo spausdinami pogrindyje, rizikuojant netekti laisvės. Visos religinės knygos taip pat buvo spausdinamos pogrindyje ir tik rašomosiomis mašinėlėmis; kai kurias iš jų pasisekdavo padauginti tuo metu atsiradusiais kopijavimo aparatais „Era“.

 Anoniminiai laiškai - KGB kovos priemonė

Kronikos 12 - jame numeryje (1974 m. rugsėjo mėn.) dėmesį atkreipia nauja KGB taktika, nukreipta prieš Kroniką ir pogrindžio kunigus –  tai anoniminiai laiškai, skirti paveikti pareigas einančius vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Pirmasis toks laiškas buvo adresuotas Kauno ordinarui vysk. J. Labukui, o jo kopijos pasiųstos visų vyskupijų ganytojams. Anoniminio laiško autoriais pasirašė „Vilkaviškio vyskupijos kunigai“. Tikrasis šio laiško autorius, be jokios abejonės, buvo dvasiškis, tačiau aiškus KGB kolaborantas. Anoniminis laiškas įtaigojo vysk. J. Labuką imtis žygių  prieš taip vadinamus reakcingus kunigus, kurie „ardo Bažnyčios vienybę“. Net nurodė, kaip turėtų pasielgti į Vatikaną nuvykęs vyskupas – per Vatikano radiją demaskuoti Kronikos balsą. 

Byla Nr. 345 ir pirmoji KGB ataka

Kai tik LKB kronika pateko ir į KGB rankas, 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345. 1973 m. spalio 30 d. KGB generolas Petkevičius patvirtino labai platų planą, kaip sunaikinti LKB Kronikos leidimą, dauginimą ir perdavimą į Vakarus. Pagal šį planą buvo numatyta sunaikinti ir kitos religinės ir ideologiškai kenksmingos literatūros leidimą. Tuo metu KGB jau žinojo, kad yra išleisti šeši Kronikos numeriai, o Vakarus pasiekę keturi numeriai. Pagal KGB surinktą informaciją Kronikos ir kitos religinės bei ideologiškai kenksmingos literatūros (maldaknygių, katekizmų, pamokslų) gaminimu ir platinimu užsiima organizuota ir giliai užsislaptinusi kunigų ir nacionalistų – klerikalų grupė.

Tėvų šventa  teisė

Per visą sovietmetį kompartijos dėmesys labiausiai buvo nukreiptas į moksleivius ir studentus. Marksistinės ideologijos nešėjai suprato, kad subrendusius žmones yra sunku pakeisti, todėl daugiausia prievartos patirdavo vaikai ir jaunimas. Dalis mokytojų, nepaisydami šventos tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tiesiog persistengdavo mokiniams skiepyti ateistinę pasaulėžiūrą. Visuose „LKB Kronikos“ numeriuose rasime daug medžiagos apie prievartinį moksleivių bedievinimą ir kaip visa tai buvo daroma.

Ruošdamas „LKB Kronikos“ septintąjį numerį, gavau vieno tėvo, dirbusio pedagogu anuometinėje mokykloje atvirą laišką, skirtą mokytojams, prievartaujamiems aktyviai skleisti ateistinę pasaulėžiūrą. Atrodė, kad šis laiškas bus naudingas ir, galbūt, vieną kitą pedagogą privers susimąstyti ir paskatins nerodyti per didelio uolumo skleidžiant Lietuvai svetimą ideologiją.

Galime tik pasidžiaugti, kad laisvoje Lietuvoje moksleiviai gali gyventi pagal savo įsitikinimus, o mokykla atsižvelgia į tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tačiau  kelia nerimą bandymai šią teisę paneigti, pavyzdžiui, vietoje lytinio ugdymo piršti lytinį švietimą.

 

 

 Pareiškimai su tūkstančiais parašų

Nuo 1968 metų Lietuvoje prasidėjo pareiškimų sovietinei valdžiai akcija, kuri tęsėsi iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

Šių akcijų organizatoriai  puikiai suvokė, kad tai, ko jie reikalavo, sovietinė valdžia niekuomet neduos. Bent vilties tikrai nebuvo. Tačiau tai nė kiek nemažino šių pareiškimų vertės. Pareiškimai buvo naudingi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, pasirašantieji buvo ugdomi būti pilietiškai aktyviais ir drąsiais savo teisių gynėjais. Anuomet pasirašyti po tekstu, reikalaujančiu suteikti tam tikrų laisvių, iš tikrųjų, reikėjo drąsos. Antroji pareiškimų nauda buvo ta, kad pareiškimai pakliūdavo į pogrindžio spaudą, o per ją – į užsienį ir valdžios daromos skriaudos tapdavo plačiai žinomos pasaulyje. Šis viešumas buvo ypač svarbus, prisimenant, kad anuomet valdžia dėjo visas pastangas, kad tik jai netinkama informacija nenutekėtų į Vakarus.

 Petro Plumpos liudijimas:

1971 vasarą  su dauginimo įranga persikėliau į Juozo Gražio butą Kaune, Kalniečių g.113.  Čia gyvenau ir  dirbau, saugumo sumetimais neišeidamas iš buto po keletą mėnesių. Maisto ir darbui reikalingų medžiagų atnešdavo buto šeimininkas  J.Gražys. Padaugintas knygas išnešdavo ir įrišimu rūpinosi s.Monika Gavėnaitė, platino kun. Jonas Buliauskas. Čia 1971 m. pabaigoje nukopijavau Memorandumą SNO sekretoriui Kurtui Valdhaimui su 17 tūkst. Lietuvos gyventojų parašų. Tų parašų kopijas 1971 m. rudenį nuvežiau Maskvos disidentams, kurie perdavė užsienio žurnalistams.  1972 m. balandžio mėnesį tą Memorandumo tekstą paskelbė užsienio informacijos priemonės.

     Surinktus Memorandumo parašus į Maskvą vežiau „aplinkiniais“ keliais, t.y. ne magistraliniais traukinių ar autobusų maršrutais, nes tokių maršrutų stotyse nuolat budėjo KGB agentai, kurie fotografuodavo įtartinus keleivius, vykstančius į Maskvą. Su parašais iš Kauno su taksi nuvažiavau į užmiestį, iš ten autobusu į Jiezną, iš Jiezno kitu autobusu į Eišiškes, iš Eišiškių vėl kitu autobusu ir pakeleivine mašina pasiekiau Maladečino geležinkelio stotį Baltarusijoje. Iš ten traukiniu nuvažiavau į Maskvą, „Baltarusijos“ stotyje išlipau ne į peroną, bet pro kitas duris į krovininių traukinių pusę, o iš ten miesto transportu pasiekiau senus bičiulius, pas kuriuos atėjau neperspėjęs, nes telefonai buvo pasiklausomi. Bičiuliai teisininkai pakoregavo lydraščio tekstą ir ėmėsi žygių Memorandumo su parašais perdavimui į užsienį. Užsienio žiniasklaida apie Memorandumą pranešė 1972 m. balandžio 3 d.

 Kai KGB 1971 m. pabaigoje pradėjo gaudyti parašų po Memorandumu rinkėjus, buvo nutarta daugiau jų neberinkti ir pasiųsti tik  tuos, kurie jau buvo surinkti. Petras Plumpa pakišo gerą mintį, kad reikėtų parašus siųsti ne tiesiogiai į Kremlių, bet per SNO generalinį sekretorių K. Valdhaimą. Šiam  sumanymui pritariau ir P. Plumpa parašė lydraštį, adresuotą Kurtui Valdhaimui. Taip pat P. Plumpa padarė visų lapų kopijas. Nutarėme originalius lapus paslėpti, kad jie išliktų istorijai, o pasiųsti tik lapų kopijas. Taip ir buvo padaryta. Pats P. Plumpa, laikydamasis visų atsargumo priemonių, viską nuvežė į Maskvą ir perdavė mūsų pažįstamiems disidentams. Memorandumo originalūs lapai buvo paslėpti pas kaunietį Juozą Gražį, kuris vėliau KGB buvo suimtas už Kronikos dauginimą

Didžiausia mįslė, kokiu būdu J. Gražio paslėpti originalūs lapai pasiekė Vakarus – Kestono kolegiją, kuri tyrė religijų padėtį Sovietų Sąjungoje. Šios kolegijos vadovas Mišelis Burdo į Kauną atvežė ne parašų kopijas, bet pačius originalus, kurie šiuo metu yra saugomi mano archyve. Deja, Juozas Gražys yra miręs ir, tikriausiai, niekas šios mįslės neįmins. Tačiau, kas svarbiausia, buvo įvykdyta: Memorandumo tekstas buvo išgarsintas pasaulyje. Buvo nuplėšta melo kaukė ir pasaulis sužinojo tikrąją Bažnyčios padėtį pavergtoje Lietuvoje.

Arkivysk. S. Tamkevičius

V.SladkevičiusKRONIKOS GIMTADIENIS

Mintis leisti pogrindžio leidinį pamažu brendo nuo 1970 metų. P. Plumpa iš mano surinktos medžiagos suredagavo pirmąjį numerį, kuriam parinkome Vivos voco - „Gyvuosius šaukiu“ — pavadinimą. Mums visiems buvo svarbu, kad pogrindžio leidinį palaimintų kuris nors iš tremtinių vyskupų, todėl nuvykau pas buvusį savo prefektą Kauno kunigų seminarijoje, tuo metu tremtinį vyskupą V. Sladkevičių ir jam parodžiau parengtą medžiagą. Ant jo stalo gulėjo lenkiškas laikraštis Kronika. Vyskupas pervertė medžiagą, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinį ir pasiūlė Kronikos pavadinimą. Vyskupas samprotavo: „Ar ne geriau būtų, jei leidinyje būtų aprašomas Bažnyčios gyvenimo įvykis ir pridėtas trumpas komentaras?“ Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip vyskupas, vėliau kardinolas V. Sladkevičius, tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos krikštatėviu. Kronikos pavadinimas ypač patiko, nes tuo metu Maskvoje buvo leidžiama Dabarties įvykių kronika, kurią reguliariai gaudavome ir skaitėme. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu dar nuvykau pas kun. Joną Danylą SJ, nes tokiam žingsniui turėjau gauti savo tiesioginio vyresniojo, tuo metu ėjusio Lietuvos jėzuitų provincijolo pareigas, leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti leidiniui medžiagos, bet sumanymui pritarė. Paaiškinau: jei truks medžiagos, galėsime rečiau leisti arba leidinys bus plonesnis.

KGB pareigūnai kun. Juozui Zdebskiui buvo davę „Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui, sąmoningai eiti į lagerį už vaikų katechizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kunigas Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos.“ 

Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo tik ką sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.

Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.

Stalinui ir Hitleriui  pasidalinus Europą Lietuva prarado laisvę. Tuo pačiu laisvę prarado ir Bažnyčios bendruomenė Lietuvoje. Geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros vien dėl to, kad mylėjo Tėvynę ir Dievą, buvo įkalinami ir tremiami į Sibirą.

Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.

Apaštalo Petro žodžius, kad "Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių", teisme pakartojo kun. Juozas Zdebskis, teisiamas už tiesioginių kunigo pareigų atlikimą. 1971 m. vasarą šis kunigas Prienų bažnyčioje grupei vaikų aiškino tikėjimo tiesas ir ruošė juos pirmajai išpažinčiai ir Komunijai. Už šį "nusikaltimą" kunigui Juozui buvo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Prieš teismą kunigas atsisakė advokato, motyvuodamas, jei bus nuteistas, dėl to Bažnyčiai nebus jokio nuostolio, o tik nauda. Teismo metu kunigas nesigynė mokęs vaikus, nes, jo žodžiais tariant, tai buvusi jo šventa pareiga. 

"LKB Kronikos" pirmajame numeryje yra patalpinta kruopščiai surinkta medžiaga apie kunigo J.Zdebskio tardymą ir teismą. Išskirtinio dėmesio yra verta kunigo kalba, pasakyta teisme.

Panašūs į kun. Juozą Zdebskį buvo kun. Prosperas Bubnys ir kun. Antanas Šeškevičius SJ, kuriems teismas taip pat atseikėjo po vienerius metus  lagerio vien už tai, kad  mokė vaikus katekizmo.

Šių kunigų ir tikinčiųjų  aukos nenuėjo veltui. Šiandien laisvoje Lietuvoje  tikėjimo dalykai yra dėstomi mokyklose ir net universitetuose.