Vasario 16-ąją Prezidentūroje Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius įteiktas prieš pusmetį devyniasdešimtmetį atšventusiai seselei eucharistietei Monikai Gavėnaitei. Turi ji ir vienuolišką vardą Jonė, bet visi ją pažįstantys vadina tiesiog Monikute.
Monika Gavėnaitė gimė 1926 m. rugsėjo 3 d. Edvardo Gavėno ir Marijos Račinskaitės-Gavėnienės šeimoje, Jakutiškių kaime, Ukmergės rajone. Tėvai – ūkininkai, mama dar ir siuvėja. Šeimoje augo šeši vaikai: keturios dukros ir du sūnūs. Tėvai buvo giliai tikintys, blaivininkai, patriotai. Monikutė prisimena, kaip jos tėvelis klausydavosi žinių iš užsienio per ausines, tuomet tokių radijo imtuvų kaip dabar nebuvo. Į Gavėnų namus atkeliaudavo beveik visi tuo metu leidžiami leidiniai: ir vaikams, ir suaugusiems. Didžiausia šeimos vertybė – tikėjimo tiesos. Jos buvo perduodamos iš kartos į kartą, o patriotiškumą iš tėvelio ypač paveldėjo Monika bei jos brolis Julius. Ir kiti šeimos nariai nebuvo abejingi savo šaliai, bet jiedu ypač išgyveno Lietuvos istorinius posūkius, moralinius pasikeitimus.
Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (LKB kronika) – pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989 m. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Leido „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui“ artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. Rašė apie katalikų persekiojimus ir diskriminaciją Lietuvoje, tikinčiųjų gyvenimą kitose sovietinėse respublikose, informavo pasaulio visuomenę apie tikrąją Bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Iki 1983 m. „LKB Kroniką“ redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, SJ, vėliau perėmė kun. Jonas Boruta, SJ. Per 17 metų išėjo apie 81 „LKB kronikos“ numeris. „LKB kronika“ buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų.[1]
1975 m. spalio mėnesį pasirodė naujas pogrindžio leidinys „Aušra“. Pirmieji penki numeriai buvo suredaguoti „Kronikos“ redaktorių. Pagrindinė redakcijos darbuotoja ses. Elena Šuliauskaitė kantriai ir rūpestingai redagavo ir Kroniką ir Aušrą. Vieną dieną ji padejavo, kad krūvis per daug didelis ir reikia naujų talkininkų. Pradėjau svarstyti, kas galėtų talkinti, redaguojant „Aušrą“. Dar nuo Seminarijos laikų buvau gerai pažįstamas su kun. Lionginu Kunevičiumi ir žinojau apie jo literatūrinius sugebėjimus - Seminarijoje buvo sienlaikraščio redaktorius. 1977 m. pradžioje aplankiau kun. Lionginą ir pasiūliau redaguoti „Aušrą“. Mano dideliam džiaugsmui sutiko imtis reikalingo, bet pavojingo darbo. Tokiu būdu 1977 m. gegužės mėnesį pasirodė „Aušros“ 6 – asis numeris, gimęs ne ant Simno ežero kranto, bet Būdvietyje. Dievas laimino ir iki Nepriklausomybės paskelbimo naują redaktorių lydėjo sėkmė. Tačiau kun. L. Kunevičiui „Aušros“ redagavimas neabejotinai sutrumpino gyvenimo metus ir jis 1994 m. iškeliavo pas Viešpatį, sulaukęs tik 64 – erius metus. Teatlygina Dievas jam amžinuoju gyvenimu. Lietuvos žmonės lieka dėkingi šiam tauriam ir drąsiam Lietuvos kunigui
LKB Kronikos 25 numeryje yra patalpinta Lietuvos tikinčiųjų padėka Airijos katalikams, kurie 1976 m., išreikšdami savo salidarumą su diskriminuojamais tikėjimo broliais bei seserimis mūsų tėvynėje, norėjo mums padovanoti Fatimos Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Tačiau reikėjo laukti net septynerius metus, kol ši statulėlė pasiekė Lietuvą. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis leido mons. Juozui Žemaičiui parsivežti šią Airijos katalikų dovaną, bet įsakė, kad ji gali būti patalpinta tik Šiluvos bazilikoje. Mat, sovietinė valdžia bijojo, kad Lietuvoje neatsirastų dar viena piligrimų lankoma vieta. Taigi, nuo 1983 m. Fatimos Dievo Motinos statulėlė ir buvo saugoma Šiluvoje šoniniame altoriuje. Dabartiniu metu ją galima pamatyti po stikliniu gaubtu Apreiškimo koplyčioje kitoje altoriaus pusėje.
Airijos katalikų dovana tapo impulsu pagerbti Šiluvoje Švč. Mergelę Mariją kiekvieno mėnesio 13 – ąją dieną. Pradžioje šią dieną atvykdavo tik keletas drąsesnių kunigų ir nedidelis tikinčiųjų būrelis, dabar gi kiekvieno mėnesio 13 – ąją dieną vyksta didelė Švč. Mergelės Marijos šventė.
Nuo 1975 m. iki 1977 m. „LKB Kronika“ buvo redaguojama ir pirmieji jos egzemplioriai buvo atspausdinti prie Simno ežero (Alytaus raj.) prigludusiame mažame Juškauskaitės namelyje. Čia buvo suredaguoti ir pirmieji penki pogrindinio leidinio „Aušra“ numeriai. Rizikuodama laisve, šį darbą kruopščiai atliko Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gerarda Elena Šuliauskaitė. Giliai religinga J.Juškauskaitė jau buvo atlikusi 10 tremties metų bausmę ir nepabūgo dėl Bažnyčios ir Lietuvos toliau rizikuoti. Iš šitokių žmonių mokomės, kaip reikia tikėti ir gyventi.
1976 m. birželio mėn.čia buvo suredaguota LKB Kronika, Nr. 23; Aušra, Nr. 5 buvo suredaguota 1977 m. vasario mėn.
Renkant medžiagą Kronikos 18 – ajam numeriui, galutinai subrendo mintis leisti tautinio pobūdžio leidinį, kuriame iš krikščioniškų pozicijų būtų svarstomos pavergtos Lietuvos aktualijos.
Kun. Pranas Račiūnas MIC pasiūlė būsimajam leidiniui ir pavadinimą „Aušra“. Tokiu būdu būtų tiesiog pratęsta 19 a. pabaigoje ėjusi Aušra. Kronikos redakcija ėmėsi nelengvo uždavinio, nes didėjant darbų kiekiui, didėjo ir rizika.
Kun. P. Račiūnas pirmajam Aušros numeriui parašė įžanginį straipsnį ir straipsnį apie vysk. M.Valančių bei Lietuvos blaivinimą.
Aušros pasirodymas, tikriausiai, paskatino atsirasti kitus leidinius: „Dievas ir Tėvynė“, „Tiesos kelias“, „Perspektyvos“ ir kt. KGB represijos prieš pogrindžio spaudą ne tik nesunaikino jos, bet net įkvėpė drąsos ir ryžto priešintis žmonių nureliginimui ir nutautinimui.
Arkivysk. S. Tamkevičius
Kronikos 17 – ajame numeryje (1975 m.) plačiai aprašomas ses. Nijolės Sadūnaitės teismas. Per kratą pas ses. Nijolę buvo rasti du Kronikos numeriai, o trečias pradėtas dauginti rašomąja mašinėle. Devynis mėnesius suimtoji buvo terorizuojama, kad pasakytų, iš kur gavusi Kronikos numerius ir kas prašęs juos padauginti.
Ses. Nijolė nesigynė, kad norėjusi paskleisti Kroniką, nes ji rašanti tik tiesą apie negražią sovietinę tikrovę. Jos gynimosi kalba ir paskutinis žodis buvo ne gynimasis, bet kaltinimo aktas sovietinei valdžiai, kad jinai melu bando paslėpti vykdomą tikinčiųjų priespaudą.
LKB Kronikos 16 – ame numeryje aprašomas Juozo Gražio teismas. Aš jį sutikau vos pradėjęs leisti „LKB Kroniką“. Petras Plumpa Era padaugindavo kiekvieno Kronikos numerio 100 egz., o J.Gražys juos tvarkingai įrišdavo. Be to rašomąja mašinėle jis daugino religinę ir tautinę literatūrą. Šis pagyvenęs vyriškis savo išore niekuo neišsiskyrė iš daugelio, bet iš tikrųjų buvo lagerių užgrūdintas lietuvis. Du kartus perėjęs Gulagą, jis nesuabejojo imtis pavojingo darbo, nors žinojo, kuo rizikuoja. Lietuvos reikalai jam buvo aukščiau už viską. Ko vertos šiandienės pesimistinės kalbas apie Lietuvos žmones, kai turėjome tokių vyrų, koks buvo Juozas Gražys. Meilė Lietuvai ir tikėjimas į Dievą buvo tos nepajudinamos kolonos, į kurias rėmėsi šis taurus lietuvis. Tardomas nieko neišdavė ir vyriškai prisiėmė trečios katorgos kryžių.
Arkivysk. S.Tamkevičius
LKB Kronika Nr.15Maskvietis dr. Sergiejus Kovaliovas buvo vienas iš pirmųjų lietuvių bičiulių, kuris labai daug padėjo, ieškant Kronikai kelių į laisvąjį pasaulį. Būdamas aktyvus žmogaus teisių gynėjas, jis rūpinosi be išimties visais, kurie sovietiniais laikais buvo diskriminuojami ir persekiojami, kaip antai, Krymo totoriai, žydai, seimininkai, Lietuvos katalikai ir kt. S.Kovaliovo ir jo draugų pagalba daugelis Kronikos numerių sėkmingai nukeliavo į Vakarus. Todėl žinia apie S.Kovaliovo suėmimą buvo labai skaudi. Anuomet už laisvą tiesos žodį reikėjo mokėti didelę kainą. Gerų, darbščių ir aktyvių žmonių ir anuomet nebuvo daug, todėl kiekvieno jų kad ir laikina netektis buvo skausminga. Mūsų laimei S. Kovaliovas jau buvo supažindinęs su kitais žmonėmis, kurie spietėsi aplink „Einamųjų įvykių kroniką“, todėl KGB negalėjo pradžiugti, nes Kronika ir toliau sėkmingai prasibraudavo pro geležinę uždangą.
Prieš 41 metus vasario 16 – ąją išėjo LKB Kronikos 14 – asis numeris, kuris tiesiog fotografiškai piešė anuometinę sovietinę tikrovę. Už tiesos žodį vieni jau buvo nuteisti ilgų metų katorgai, kiti, kaip antai, ses. Nijolė Sadūnaitė ir Juozas Gražys suimti ir laukė teismo, o virš laisvųjų kabojo Damoklo kardas, grasinantis kiekvienam laisvės ištroškusiam lietuviui.
Kryžių kalnas antrą kartą visiškai buvo nusiaubtas.
Šiemet minime laisvės 25 – metį ir džiaugiamės, kad galime ne tik laisvai mąstyti, bet ir kalbėti bei judėti. Daugelis jau tiek esame apsipratę su laisvę, jog sunkiai įsivaizduojame, jog kažkada galėjo būti kitaip. Deja, buvo kitaip. Visi Kronikos numeriai akivaizdžiai iliustruoja, kad visai neseniai gyvenome tikrai apverktinoje padėtyje.
Dėkokime Dievui už laisvę. Branginkime laisvę ir atsakingai ja naudokimės.
LKB Kronika, Nr.131974 m. gruodžio mėnesį LTSR Aukščiausiajame teisme buvo teisiami penki pogrindžio spaudos daugintojai ir platintojai: Petras Plumpa, Povilas Petronis, Virgilijus Jaugelis, Jonas Stašaitis ir A. Patriubavičius. Tai buvo XX amžiaus knygnešių teismas. Šie vyrai daugino ir platino maldaknyges, katekizmus, religinę literatūrą, tame tarpe ir „LKB Kroniką“. Nuo 1940 m. iki šio teismo sovietinė valdžia nebuvo davusi leidimo išsileisti net trumpą Tikybos pirmamokslį vaikams, besiruošiantiems Pirmajai Komunijai. Visi katekizmai ir maldaknygės buvo spausdinami pogrindyje, rizikuojant netekti laisvės. Visos religinės knygos taip pat buvo spausdinamos pogrindyje ir tik rašomosiomis mašinėlėmis; kai kurias iš jų pasisekdavo padauginti tuo metu atsiradusiais kopijavimo aparatais „Era“.
Anoniminiai laiškai - KGB kovos priemonė
Kronikos 12 - jame numeryje (1974 m. rugsėjo mėn.) dėmesį atkreipia nauja KGB taktika, nukreipta prieš Kroniką ir pogrindžio kunigus – tai anoniminiai laiškai, skirti paveikti pareigas einančius vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Pirmasis toks laiškas buvo adresuotas Kauno ordinarui vysk. J. Labukui, o jo kopijos pasiųstos visų vyskupijų ganytojams. Anoniminio laiško autoriais pasirašė „Vilkaviškio vyskupijos kunigai“. Tikrasis šio laiško autorius, be jokios abejonės, buvo dvasiškis, tačiau aiškus KGB kolaborantas. Anoniminis laiškas įtaigojo vysk. J. Labuką imtis žygių prieš taip vadinamus reakcingus kunigus, kurie „ardo Bažnyčios vienybę“. Net nurodė, kaip turėtų pasielgti į Vatikaną nuvykęs vyskupas – per Vatikano radiją demaskuoti Kronikos balsą.
Byla Nr. 345 ir pirmoji KGB ataka
Kai tik LKB kronika pateko ir į KGB rankas, 1972 m. liepos 5 d. jai buvo užvesta byla Nr. 345. 1973 m. spalio 30 d. KGB generolas Petkevičius patvirtino labai platų planą, kaip sunaikinti LKB Kronikos leidimą, dauginimą ir perdavimą į Vakarus. Pagal šį planą buvo numatyta sunaikinti ir kitos religinės ir ideologiškai kenksmingos literatūros leidimą. Tuo metu KGB jau žinojo, kad yra išleisti šeši Kronikos numeriai, o Vakarus pasiekę keturi numeriai. Pagal KGB surinktą informaciją Kronikos ir kitos religinės bei ideologiškai kenksmingos literatūros (maldaknygių, katekizmų, pamokslų) gaminimu ir platinimu užsiima organizuota ir giliai užsislaptinusi kunigų ir nacionalistų – klerikalų grupė.
.jpg)
Tėvų šventa teisė
Per visą sovietmetį kompartijos dėmesys labiausiai buvo nukreiptas į moksleivius ir studentus. Marksistinės ideologijos nešėjai suprato, kad subrendusius žmones yra sunku pakeisti, todėl daugiausia prievartos patirdavo vaikai ir jaunimas. Dalis mokytojų, nepaisydami šventos tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, tiesiog persistengdavo mokiniams skiepyti ateistinę pasaulėžiūrą. Visuose „LKB Kronikos“ numeriuose rasime daug medžiagos apie prievartinį moksleivių bedievinimą ir kaip visa tai buvo daroma.
Ruošdamas „LKB Kronikos“ septintąjį numerį, gavau vieno tėvo, dirbusio pedagogu anuometinėje mokykloje atvirą laišką, skirtą mokytojams, prievartaujamiems aktyviai skleisti ateistinę pasaulėžiūrą. Atrodė, kad šis laiškas bus naudingas ir, galbūt, vieną kitą pedagogą privers susimąstyti ir paskatins nerodyti per didelio uolumo skleidžiant Lietuvai svetimą ideologiją.
Galime tik pasidžiaugti, kad laisvoje Lietuvoje moksleiviai gali gyventi pagal savo įsitikinimus, o mokykla atsižvelgia į tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Tačiau kelia nerimą bandymai šią teisę paneigti, pavyzdžiui, vietoje lytinio ugdymo piršti lytinį švietimą.
Pareiškimai su tūkstančiais parašų
Nuo 1968 metų Lietuvoje prasidėjo pareiškimų sovietinei valdžiai akcija, kuri tęsėsi iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Šių akcijų organizatoriai puikiai suvokė, kad tai, ko jie reikalavo, sovietinė valdžia niekuomet neduos. Bent vilties tikrai nebuvo. Tačiau tai nė kiek nemažino šių pareiškimų vertės. Pareiškimai buvo naudingi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, pasirašantieji buvo ugdomi būti pilietiškai aktyviais ir drąsiais savo teisių gynėjais. Anuomet pasirašyti po tekstu, reikalaujančiu suteikti tam tikrų laisvių, iš tikrųjų, reikėjo drąsos. Antroji pareiškimų nauda buvo ta, kad pareiškimai pakliūdavo į pogrindžio spaudą, o per ją – į užsienį ir valdžios daromos skriaudos tapdavo plačiai žinomos pasaulyje. Šis viešumas buvo ypač svarbus, prisimenant, kad anuomet valdžia dėjo visas pastangas, kad tik jai netinkama informacija nenutekėtų į Vakarus.