Pradėjau mokytis Kauno Kunigų seminarijoje dar Chruščiovo metais, 1955. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti KGB kolaborantu, niekas nieko nereikalavo, ko neišpildęs būčiau turėjęs palikti Seminariją. Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik Seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Vaclovas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų skyrių, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis "Jonas" primygtinai įkalbinėjo "draugauti", tada supratau, kas sujaukė Seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. Neklystanti ir neklaidinanti kompartija mums planavo šviesią ateitį, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą - naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik Kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros.  Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie "Kronikos".

1962-1975 m.

KUNIGYSTĖS ŠVENTIMAI

Nekantriai laukiau kunigystės šventimų dėl dviejų priežasčių. Artėjo ilgai laukta diena, tačiau buvo nerimo, kad KGB nesutrukdytų tapti kunigu: kelis kartus KGB darbuotojas buvo gąsdinęs, kad, atsisakydamas bendradarbiauti, galiu nepasiekti savo tikslo. Žinojau, kad tai, ką kalba, gali ir įvykdyti, todėl rūpėjo kuo greičiau po kojomis pajusti tvirtesnį pagrindą. Be abejo, man dar trūko visiško pasitikėjimo Dievu, kuris būtų leidęs ramiai žvelgti į ateitį.

Pagaliau lauktoji diena atėjo. 1962 m. balandžio 15 d. devyni Kauno kunigų seminarijos penktakursiai klierikai prisiekėme laikytis celibato, ir kitą dieną Telšių vysk. Petras Maželis visus įšventino subdiakonais. Šiandien yra tik diakono šventimai, anuomet buvo dar ir subdiakonatas — pakopa prieš diakonatą. Širdyje atsirado ramybės - jau tikrai būsiu kunigas. Kitądien vyskupas visus įšventino diakonais, o dar kitą - Didįjį trečiadienį - Kauno arkikatedroje visi diakonai gavome kunigystės šventimus. Sunku nusakyti anų dienų būseną, nes emocijos užgriuvo kaip lavina. Džiaugsmas liejosi per kraštus — esu kunigas per amžius ir jau jokie saugumiečiai negalės sukliudyti mano pašaukimui.

1975-1983 m.

NETIKĖTOS PERMAINOS

Šis pirmasis mano paskyrimas klebono pareigoms 1975 m. lapkričio 10 d. buvo aiškiai padiktuotas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Kaip visa tai vyko, man papasakojo pats vysk. Liudvikas Povilonis. Įgaliotinis paskambino vyskupijos valdytojui Labukui ir įsakė, kad šis duotų man daug darbo, nes kitaip pasodinsiąs mane į kalėjimą. Taip netikėtai 1975 m. rudenį gavau skyrimą klebono pareigoms į dvi dideles Kybartų ir Virbalio parapijas, esančias šimtas kilometrų nuo Kauno, Kaliningrado pasienyje.

Man perėmus Kybartų parapiją, buvęs klebonas kun. Pranciškus Matulaitis liko gyventi klebonijoje, kurią sakėsi iš savo pirmtako nupirkęs už savo asmeninius pinigus. Neturėjau jokio pasirinkimo. Per vargą susiradau kuklų butą toli nuo bažnyčios, net už geležinkelio pervažos. Jame turėjau tik vieną kambarį, kitame apsigyveno šeimininkės - Šventosios Šeimos kongregacijos seserys Ona Dranginytė ir Ona Kavaliauskaitė. Darbui su Kronika visiškai nebuvo sąlygų. Ieškojau vietos, kur galėčiau paslėpti Kronikos archyvą ir renkamą medžiagą naujiems jos numeriams. Nedavė ramybės mintis, ar šis paskyrimas nėra klasta, ar neseks greitas suėmimas. Po Velykų kun. P. Matulaitis gavo skyrimą į Dotnuvos parapiją, o aš iš jo parapijai nupirkau kleboniją. Darant remontą vieną naktį pastate apsilankė „svečiai“, kuriems rūpėjo pasižvalgyti, kur gyvens naujasis klebonas,- radau išverstus parapijos dokumentus.

DRĄSĖJIMO METAI

1968 metus galima laikyti mūsų drąsėjimo pradžia. Kai buvo diskutuojama, rašyti pareiškimą ar jo nerašyti sovietinei valdžiai dėl Kauno kunigų seminarijos klierikų limito panaikinimo, ne vienas kalbėjo, kad toks prašymas gali liūdnai pasibaigti. Tačiau nuotaikos pamažu keitėsi ir greitai mes visi buvome gerokai išdrąsėję ir pasiryžę, jei būtų tokia Dievo valia, prisiimti ir nelaisvės kryžių. Aš buvau šio keitimosi liudininkas. 1972 m. pradėjus eiti Kronikai, būdavo pakankamai sunku surinkti medžiagą eiliniam numeriui, nes dauguma pasauliečių ir kunigų nuogąstavo, ar nebus dar didesnės bėdos, kai persekiojimo faktai bus pagarsinami. Tačiau visi pamažu įsitikino, kad represinė sistema, paremta prievarta ir melu, yra gana silpna ir kad su ja vaisingiausia kovoti tiesos žodžiu. Kitos alternatyvos nebuvo.

INFORMACIJOS RINKIMAS

Pradėjęs leisti Kroniką, nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis - kai susirinks pakankamai straipsnių ir žinių, tada numeris ir pasirodys. Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku. Negi paskelbsi Tiesoje, kad pogrindžio leidiniui reikia sovietinės valdžios daromų nusikaltimų aprašymų? Arba kad medžiagą reikia siųsti Simno vikarui? Laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių vienuolių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti. Jų sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas, nes jie visi mylėjo Bažnyčią ir Lietuvą. Ne visi žmonės lengvai pasakodavo ar parašydavo apie savo patirtus vargus, ypač kai numanydavo, jog pasakojimas pateks į Kroniką. Prisimenu ne vieną atvejį, kai net geri ir nukentėję nuo valdžios žmonės buvo linkę likti nežinomi: daug kam nesinorėjo atkreipti KGB dėmesio, galbūt — net būti tardomiems. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie medžiagą atiduodavo labai drąsiai. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius. Iš pradžių ne visi suprato, kodėl reikia registruoti ir viešinti persekiojimo faktus. „Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia!“ - taip kai kurie teisindavo savo nenorą aprašyti vieną ar kitą įvykį. Ypač norėjosi surinkti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų žmonės galėtų pasimokyti, kaip reikia atsiliepti į prievartos iššūkius. Tokie aprašymai Kronikoje daug pasitarnavo nugalint ilgus metus viešpatavusią baimę. Nors ir pamažu, bet medžiaga Kronikai į Simną plaukė.

1983-1988 m.

LAIKRODIS SUSTOJO

Kun. A. Svarinsko teisme vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J. Kaunecką. Nuosprendis buvo užbaigtas teismo nutarimu už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Salia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Pakeliui, sėdėdamas kalėjimo automobilio bokse, dar spėjau iš kišeninio kalendoriaus išplėšti ir suvalgyti kai kuriuos adresus ir telefonus, kad KGB turėtų mažiau darbo. Nuvežę nuogai išrengė, padarė nuodugnią kratą, paėmė laikrodį, dokumentus, pinigus, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir aplamdytą dubenį košei. Labai keista, bet staiga dingo dažnai lydėjęs nerimas: kas leis Kroniką? Maldoje sakiau: „Viešpatie, jei ji reikalinga, pasirūpink!“ Pabučiavau kameros grindis - nuo dabar čia bus mano namai.

NELENGVOS DIENOS IR NAKTYS

Kai suėmė, pradžioje tikėjausi, kad tardymas bus panašus, kaip ir kun. A. Svarinsko, - po trijų mėnesių tikriausiai važiuosiu į lagerį. Tačiau mano tardytojas papulkininkis V. Urbonas pasakė, kad dabar jie turi laiko, todėl niekur neskubėsią ir gerai pasirengsią teismui. Tęsėsi nesibaigiantys tardymai apie pasakytų pamokslų, TTG katalikų komiteto dokumentų, Kronikos, net Kalėdų eglutės. Nors laisvėje miegodavau labai gerai, čia prasidėjo bemiegės naktys. Neturiu įrodymų, kad tai buvo sukelta dirbtinai, tačiau kad ir kaip buvo, septyni tardymo mėnesiai labai prailgo. Po trijų mėnesių prižiūrėtojas atidarydavo „kormušką“ ir pranešdavo, kad tardymas pratęsiamas dar trims mėnesiams. Per tą laikotarpį susitikimų su tardytojais buvo apie aštuoniasdešimt. Pagaliau spalio mėn. tardymą užbaigė ir leido perskaityti kaltinamąją išvadą. Skaičiau ir stebėjau tardytoją, kuris nervingai žingsniavo po kabinetą. Jis žinojo, kad parašė nuosprendį ilgiems kalinimo metams. Teismas duos tiek ir ne mažiau, kiek neklystanti kompartija ir KGB buvo suplanavę.

1989-1990 m.

VĖL KLEBONO TARNYSTĖ

Grįžusį iš Sibiro ir nespėjusį nei kojų apšilti 1988 m. lapkričio 15 d. Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinis administratorius vysk. Juozas Preikšas mane vėl paskyrė Kybartų parapijos klebonu. Prieš tai buvo pasiūlęs Vilkaviškio parapiją ir leido pasirinkti. Pasirinkau Kybartus. Per aštuonerius klebonavimo metus buvau pamilęs šios parapijos žmones, o prievartinis atskyrimas nuo tikinčiųjų tik sutvirtino abipusius ryšius, todėl gavęs paskyrimą grįžti į tas pačias pareigas jaučiausi labai laimingas. Tuojau po Kalėdų perėmiau parapiją iš buvusio klebono kun. Alfonso Sadausko ir pradėjau klebono tarnystę.

Klebono pareigos buvo gerai pažįstamos, tik dabar gerokai lengvesnės, nes beveik nebuvo sovietinės valdžios kontrolės ir nerimo, kad už tiesioginių pareigų atlikimą galėčiau būti baudžiamas. Pūtė gaivūs Sąjūdžio vėjai. Dauguma kunigų laikėsi tam tikro atsargumo, nes sklido kalbos, kad Sąjūdis yra Kremliaus inspiruotas ir turi tikslą „nuleisti garą“ — duoti žmonėms lietuvišką vėliavą, himną, laisvesnę spaudą, bet palikti Lietuvą Sovietų Sąjungos sudėtyje. Vyskupai nedraudė kunigams dalyvauti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, todėl aktyviai dalyvavau Sąjūdžio Kybartų grupės posėdžiuose ir sekiau įvykius Lietuvoje. O tų įvykių buvo gausu. Nerimą kėlė tik informacija, kad KGB sudaro sąrašus asmenų, kurie, esant reikalui, turėtų būti suimti ir izoliuoti nuo visuomenės; šiam tikslui net paruoštas KGB rezervas. Iš tikrųjų tos kalbos buvo ne be pagrindo.

1989 PERMAINŲ METAI

Prieš pat Naujuosius metus sovietinė valdžia leido tremtiniui vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir eiti savo pareigas.

Vasario 5 d. išėjo pirmasis katalikiško žurnalo „Katalikų pasaulis“ numeris. Po tiek nelaisvės metų legalaus katalikiško žurnalo pasirodymas buvo tarsi stebuklas. Šimtatūkstantinis tiražas liudijo, kaip visi buvome ištroškę religinės spaudos.

Vasario 16-oji pirmą kartą buvo švenčiama kaip oficiali tautos šventė. Ta proga Kaune, Istorijos muziejaus sodelyje, buvo atidengtas Laisvės paminklas. Jį atidengė Sąjūdžio lyderis prof. Vytautas Landsbergis, o pašventino visai neseniai, 1988 m. liepos 28 d., popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolu, o 1989 m. Kauno arkivyskupu paskirtas Vincentas Sladkevičius.