Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

AUŠRA

Nr. 43 [83]

Turinys:

L i e t u v a 

1984 m. birželis

Gyventi normalų, pilnakraujį gyvenimą tauta gali tik būdama laisva, savarankiška, nevaržoma politinėmis priemonėmis, neslegiama kultūrine prievarta. Deja, ne visos tautos ir ne visą laiką gali užsitikrinti tokias sąlygas. Daug tautų visais laikais ilgiau ar trumpiau buvo priverstos nešti svetimųjų jungą, turėjo egzistuoti galingesnių kaimynų priespaudoj ar stiprioj politinėje ir kultūrinėje įtakoje.

Panaši dalia yra tekusi ir lietuvių tautai. Išskyrus labai tolimus laikus, kai baltų gentys ilgus šimtmečius ramiai kūrė savo originalią ir labai humanišką kultūrą, kurios pėdsakų ir šiandien gausu liaudies mene, tautosakoje ir papročiuose, visas tolesnis mūsų tautos kelias nužymėtas nuolatiniu svetimųjų brovimusi į mūsų žemes, jų pastangomis čia įsigalėti karinėmis, politinėmis ir kultūrinėmis priemonėmis. Būdavo laikotarpių, kai lietuviai šias pastangas paversdavo niekais, svetimųjų blogąją įtaką atremdavo ir nublokšdavo, ir patys būdavo savo likimo šeimininkais. Bet šie laimingieji momentai kaitaliodavosi su didesnės ar mažesnės svetimos galios ar įtakos persvaros laikotarpiais. Kaip kadaise mūsų žemės paviršių tai padengdavo, tai vėl palikdavo ledynai, taip tautos gyvenimą kartas nuo karto sukaustydavo ir vėl dingdavo svetimųjų priespaudos ledai.

ŠAUKSMAS Į TAUTA

Alkoholizmas traukia mūsų tautą vis į didesnį dvasinį ir medžiaginį skurdą ir kančias. Dėl neblaivumo tauta netenka daug gyvybių, didėja ligonių skaičius, gausėja invalidų eilės. Vis plečiamas ligoninių tinklas alkoholikams gydyti. Masiniai šeimų išsiskyrimai. Gimdomi nepilnaverčiai kūdikiai. Visa tai stumia tautą į išsigimimą. Viso to akivaizdoje mes negalime nieko neveikti. Kitaip būtume kalti prieš sąžinę, prieš ateinančias kartas, kurios mus kaip nevykėlius pasmerktų už nesirūpinimą tautos egzistencija.

Nors paskutiniųjų metų blaivinimo pastangos buvo neorganizuotos, be plano ir ne visur pasireiškė, vis tik kova prieš alkoholizmą pradėta. Laikas įsakmiai ragina - nevėluokime, nes didelis pavojus visko netekti. Tad visi vieningai ir vienu planu tęskime tautos blaivinimo darbą. Gana jau išsisukinėjimą, beviltiškumo, vergiško verkšlenimo, bailumo, kad nieko negalima padaryti. Dievas sunkesniuose laikuose duoda ir didesnių malonių. Tik mums reikia veikti. Apatija ir neryžtingumas nieko neduos.

Todėl mes buriamės į Blaivybės sąjūdį. Jis neturi jokio politinio aspekto, jisai ne organizacija, o tik nuoširdus humanizmas ir krikščioniška meilė gelbėti ir gelbėtis nuo alkoholizmo. Sąjūdžio dalyviai pasiryžę, nepaisydami pajuokų, neapykantos, spaudimo, net kentėjimų, skleisti ir kitiems pagelbėti skleisti blaivybės šviesą.

Popiežius Jonas Povilas II 1983 m. balandžio 22 d., kalbėdamas Lietuvos vyskupams, laimino, pagyrė, kad pradėta kova prieš alkoholizmą. Mes tęsime tą kovą iki pergalės. Maži, silpni esam, bet Dievo vardu eisime milžinų žingsniu. Tad šaukiame visų pirma trokštantį tiesos ir gėrio jaunimą ir visus kitus įsijungti į blaivybės darbą, kartu į pilnavertį gyvenimą. Blaivybės sąjūdžio dalyviai

1984 - Šv. Kazimiero Jubiliejiniai Metai.

LAGERIO Ž CH 385 VIRŠININKUI

LAGERIO Ž CH 385 MEDICININĖS TARNYBOS VIRŠININKUI

Kalinio TARASO B.V.

P a r e i š k i m a s

Kaip jums turi būti žinoma, aš sunkiai sergu užleistu gerklės vėžiu. Nustačius galutinį diagnozą, buvo nuspręsta mane pasiųsti Leningrado ligoninę neatidėliotinai operacijai. Tačiau, atvežtas į Maskvą, sužinojau, kad, dėl man nežinomų priežasčių, būsiu vežamas ne į Leningrada, o į Rostovą prie Dono. Ten mane gydė švitinimu. Dabar mano sveikata daug blogesnė negu buvo prieš mane išsiunčiant į Rostovą. Būtinai nedelsiant man turi būti padaryta operacija, nes kiekviena uždelsta diena man gali būti pražūtinga.

Išvežant mane iš Rostovo, gydytojai man sakė, kad kai tik sugis švitinimu išdeginta išorinė žaizda, vietinė lagerio administracija nedelsdama pasiųs mane į Leningradą, ir, kad tokiam ligoniui kaip aš, nereikalinga jokis paskira - siuntimas (nariad). Pagaliau, jeigu Rostovo gydytojai ir būtų apsirikę, tai šiandien jau aišku, kad per du mėnesius, kuriuos aš esu lageryje be medicinos pagalbos, buvo galima apiforminti visus dokumentus, kurių reikia siunčiant mane į Leningradą operacijai.

Primygtinai prašau Jus nedelsiant imtis visų priemonių, kad aš artimiausiu laiku būčiau pasiųstas į Leningradą gerklės vėžio operacijai.

REDAKCIJOS PASTABA. Po šia antrašte pateikiame gerbiamiems "Aušros" skaitytojams eile straipsnių, kurie, nors ir labai vėlai mus pasiekė, bet yra vertingi, bent iš dalies parodo, kaip pavergtoji Lietuva pažymėjo savo didvyrių S. DARIAUS ir S. GIRĖNO mirties 50-metį.

LIEPOS 17-OJI PRIE TAUTOS DIDVYRIŲ KAPO

1983 m. liepos 17-tą suėjo lygiai 50 metų, kai Seldino miške tragiškai žuvo pirmieji mūsų transatlantiniai lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Ši data skaudžiai įsirėžusi širdin vyresniosios kartos žmonėms ir nedidelei daliai jaunimo. Tarybų Lietuvos respublikinė spauda ir kitos komunikacijos priemonės šią sukaktį apėjo pusiau tylomis - apsiribojo tik bendro pobūdžio J.Balčiūno straipsniais atskiruose leidiniuose. O kur informacijos apie renginius šia proga, amžininkų prisiminimai, jų žygio populiarinimas tarp jaunimo?

Dariaus-Girėno žygio paminėjimai buvo surengti Dariuose (buv. Rubiškėse, Judrėmų apyl., Klaipėdos raj.) ir Vytogaloje (Šilalės raj.), tačiau apie juos respublikos visuomenė nebuvo viešai informuota. Žinia apie būsimus minėjimus vilniečius, kauniečius ir kitų rajonų žmones pasiekė tik neoficialiai "iš lūpų į lūpas".

Liepos septynioliktąją, "Lituanikos" žuvimo dieną, apie 12 val. prie tautos didvyrių kapo Kauno karių kapinėse pradėjo rinktis Žmonės. Daugumos jų rankose - gėlių puokštės, žvakutės. Tie, kuriems teko dalyvauti minėjimuose Dariuose ir Vytogaloje, tikėjosi, kad panašiai ar dar iškilmingiau bus paminėta ir Kaune, kur ilsisi lakūnų kūnai. Tačiau visi buvo labai nustebinti pamatę, kad kapinėse svarbiausi "garbės svečiai" ir minėjimo organizatoriai yra... saugumiečiai ir milicininkai. Ceremonmeisterio vaidmenį atliko Kauno saugumo komiteto viršininkas Bagdonas. Prisiartinus prie kapo jis įspėdavo: "Jokių kalbų, jokių žvakių - žvakes galėsit statyti lapkričio 2 dieną. Galit tik padėti gėles."

1984 m. gegužės mėn. vidury Lietuvos televizija rodė laidą "Devyni nuopolio ratai". Filmas teigia, kad prelatas Olšauskas nužudęs St.Ustijanauskienę.

Konstantines Olšauskas yra gimęs 1867 m. balandžio 22 d. Burbaičiuose Plungės raj. 1933 m. birželio 18 d. nužudytas prie Laukžemės Kretingos rajone.

Jis buvo žymus Lietuvos katalikų veikėjas. 1892 m. baigė Petrapilio dvasinę akademiją. 1906 m. įkūrė krikščionių darbininkų šv. Juozapo draugiją. 1912-13 m. Kaune pastatė "Saulės" rūmus. Rusų iš Kauno ištremtas, Vilniuje įrengė du bendrabučius. Voroneže plėtė švietimo ir šelpimo darbą. Iš šv. Tėvo išrūpino "Lietuvos dieną" 1917.V.22 visam karo laikui (pasaulio bažnyčiose buvo renkamos aukos Lietuvai sušelpti. 1916-1918 m. buvo Lietuvių informacijos biuro bendradarbis Šveicarijoje. 1919 m. vadovavo Lietuvos taikos delegacijai Versalyje, kėlė nepriklausomybės reikalą. Grįžo į Lietuvą 1919 m. Visomis jėgomis atsidėjo švietimo darbui. "Saulės" draugija turėjo net 21 privatinę mokyklą ("Žiburys"-8). Gavęs iš Vokietijos 100.000 markių, skolino pinigus Švietimo ministerijai mokytojų algoms apmokėti...

Sunku šiandien suvokti, kaip dabartinėmis sąlygomis "LKB Kronika" gali egzistuoti. Anais Lietuvos Atgimimo laikais negalėjo ilgai išsilaikyti tokie laikraščiai, kaip "Aušra", "Varpas" ir daugelis kitų net turėdami geresnes veiklos sąlygas. O "Kronika" gyva! Jau dvylika metų ji šventei vykdo savo pareigą, nežiūrint, kad prieš skelbiamą tiesos žodį stoja visas tamsos pasaulis su savo ištikimaisiais pagalbininkais: melu, šmeižtu, klasta, išdavyste, prievarta. Tačiau ji gyva, nes joje kalba pati tikinčioji liaudis, pati paniekintoji tauta, nes "vox populi - vox Dei", nes "... Galybių Viešpats mus gina, mus Visagalis Dievas globoja..."

Šiandien visiems turi būti aišku, kad kova su Kristaus Bažnyčia yra pasmerkta žlugimui. Istorija pateikia šimtus pavyzdžių, kai patys aršiausi tikėjimo priešininkai prisipažino nugalėtais. Romos imperatoriaus žodžiai "Galilėjieti, Tu mane nugalėjai" tiktų ir dabartiniams kovos su religija skatintojams.

Tačiau, kaip rodo faktai, kova su Bažnyčia ne tik nesilpnėja, bet įgauna vis platesnį užmojį. Vadovaujantys partijos veikėjai apie tai užsimena beveik kiekvienoje savo kalboje. Jie kovą su religija stengiasi įjungti ir plačiąją visuomenę, o ypač inteligentiją.

Svetimųjų okupacija lietuvių tautai primetė primityvią, lėkštą ir siaura ideologiją, savotišką valstybinę religiją, labai atitinkančią šiandieninės imperialistinės Rusijos kėslus ir metodus, bet visiškai svetimą ir nepriimtiną misų tautai.

Ši svetima ideologija negailestingai smogė į dvasinį tautos gyvenimą ir ėmė triuškinti amžiais kurtas ir puoselėtas vertybes. Ji tapo priemone palaužti ir valdyti pavergtą tautą, paruošti ją galutinei okupacijai. Juk galutinai tauta pavergta tuomet, kai pavergiama pati tautos dvasia, kai dingsta noras priešintis, kai esama padėtis laikoma normalia. Tai paskutinė ir galutinė okupacijos fazė.

Nuo to, kaip lietuvių tautai pasiseks šiai pavergėjų ideologijai atsispirti, labiausiai priklausys visas tolesnis jos likimas.

Istorija pateikia pavyzdžių, kaip su atnešta ideologija, su nauja religija keitėsi ir etninė gyventojų sąmonė, pvz., su arabų pirštuoju islamu didžiuliuose Šiaures Afrikos ir Azijos plotuose išplito ir arabizmas.

Rusų carinės imperijos valdžia savo rusifikacinei politikai stengėsi panaudoti stačiatikybę.

Materialistinis komunizmas šiandieninėje bolševikinės Rusijos imperijoje yra irgi savotiškas religinis surogatas, pretenduojąs patenkinti visus dvasinius žmogaus poreikius.

Gyvename dvasinio bado laikus. Žmonių sielos ištuštėję ir išsekę. Tuščia ir įkyrėjusi tarybinė propaganda bando šį dvasinį vakumą pripildyti savo lėkštų ir nuvalkiotų idėjūkščių, jokią tikrove neatspindinčių frazių. Bet visa tai jau neturi didesnio poveikio, visa atšoka nuo žmonių lyg žirniai nuo sienos. Oficialia propaganda niekas netiki, nebent tik visiškas naivuolis ar idiotas.

Užtat visur pastebimas noras šią dvasinę tuštumą užpildyti kuo kitu, pradedant įvairių pramogų teikiamu išsiblaškymu ir baigiant giliu religiniu gyvenimu.

Ypač aktyviai dvasinio peno ieško jauni žmonės, jau nuo pat mokyklos suolo netikį visu tuo, kas jiems per prievartą brukte brukama į jaunas galvas. Atlikę ar atkalbėję kas iš jų būtinai reikalaujama, jie puola ieškoti to, kas juos iš tikrųjų domina, patraukia, žavi, kas teikia dvasinio pasitenkinimo, pripildo jų vidų, padeda gyventi, atsako į rūpimus klausimus. Ne visi pasirenka tas pačias idėjas, ne vienodus atsakymus susiranda, ne į vienodos reikšmės ir gilumo sąjūdžius įsitraukia. Bet visi ko nors ieško ir siekia. Dalis jaunimo pasitenkina savarankišku pramogavimu, muzika, kelionėmis, išvykomis, domisi technika. Kiti metasi į savarankišką saviveiklą, įvairius, pačių sukurtus būrelius, etnografinius tyrinėjimus, ekskursijas, liaudies dainų mokymąsi ir tt. Dar kiti susitelkia prie rimtų pasaulėžiūrinių klausimų, studijuoja Lietuvos istoriją, gilina religines žinias, domisi įvairiomis moralės ir etikos problemomis. Tai natūralus jaunų žmonių siekimas žinoti, veikti, kurti. Jo nesulaikys nei svetimųjų primesta, normalų gyvenimą varžantį, tvarka, nei sąmonę žalojanti melaginga propaganda, nei pastangos viską reglamentuoti iš viršaus. Gyvenimo srautas per daug gyvastingas, kad jį būtų galima sukaustyti siauros ideologijos varžtais. Dar daugiau. Šiame gaivališkame jaunimo veiklume (kertais net negatyviame) aiškiai pastebimas visiškas nusigręžimas nuo oficialios ideologijos.

MIRĖ DU POLITKALINIAI, 1983 m. sugrįžę iš Mordovijos, Beraševo gyvenvietės, yčr. ZX 385/3-5.

1. Antanas KORSAKAS, paleistas 1983 m. gegužės mėn., sugryžo pas žmoną, gyvenančią Viduklėj, Virgainių kaime, Mirė 1983 m. rugsėjo mėn. 75 metų amžiaus.

2. Antanas VAIVADA, paleistas 1983 m. rugpjūčio 25 d. Mirė 1984 m. birželio 10 d.; palaidotas Kretingoje birželio 12 d., dalyvaujant draugams ir nemažam skaičiui tikinčiųjų (gimęs 1900.I.1).

Abu atliko po 15-kos metų bausmę.  Korsakas antrą kartą. Vaivada - buvęs 1917 m. kovų už nepriklausomybę savanoris.

VILNIAUS KOOPERACIJOS TECHNIKUME

š.m. gegužės mėnesį vyko kursai, kuriuose be ekonominio mokymo paskaitų, buvo dėstoma mokslinio komunizmo pagrindai. Per dvi valandas buvo apžvelgta šalies ekonomika, jos vystymasis ir perspektyvos. O per kitas 4(!) valandas buvo nušviesta kunigų Alf.Svarinsko ir S.Tamkevičiaus gyvenimas ir veikla. Mėginta auklėti "komunistiškai".