Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

NUMERIS SKIRIAMAS LIETUVOS HELSINKIO GRUPĖS NAREI ONAI LUKAUSKAITEI-POŠKIENEI

AUŠRA

Nr. 41 [81]

Turinys:

 

L i e t u v a 

1984 m. vasaris

Vėl minima Vasario 16-ąją Lietuvos išsivadavimo ir atgimimodieną. Šios šviesios Laisvės dienos akivaizdoje, atrodo, dar tamsesnis, skausmingesnė tampa mūsų vergijos dienos, iš kurių jau susidarė daugiau nei keturi dešimtmečiai...

Kas gali suskaičiuoti, kiek per praėjusius vergijos metus iškentėta kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje? Kas gali aprėpti darbininkų, kolūkiečių, inteligentijos išnaudojimą, dvasines skriaudas, dorovinį nuskurdinimą ir suluošinimą, kiekviename žingsnyje moralinę ir fizinę prievartą, beteisiškumą, netvarką, kai tik susiduriame su buka, biurokratiška ir demagogiška okupanto administracine mašina?! Kas gali išsakyti, aprašyti visų kovojusių ir kovojančių vargus, aukas, riziką?

Vasario 16-oji mūsų krašte, tai ne iškilmingas laisvos Lietuvos sukaktuvių paminėjimas. Tai - paslapčiomis suorganizuotos moksleivių, studentų sueigos, atviresni, drąsesni tiesos žodžiai , ugdantys tautinį susipratimą, sąmoningumą,  atsparumą ir šviesesnių laikų viltį, uždegantys kovai už didžiuosius tautos idealus.

Vasario l6-oji - tai ir iškelta trispalvė Nepriklausomos Lietuvos vėliava, sukaktuviniai straipsniai pogrindžio spaudoje, ir itin dėmesingas užsienio radijo laidų klausymas, ir nuoširdi tikinčiųjų malda už pavergtą Tėvynę... Visa tai - ir daug, ir mažai...

Nebėra tų, kurie prieš šimtą metų organizavo, rūpinosi ir leido pirmąjį mūsų periodinį leidiny "Aušrą". Šiandien jau visiškai kita karta, kitokie vargai slegia lietuvio pečius ir širdį. Tačiau kaip Alkos kalne neužgęstanti gabija, taip ir nūnai po viso amžiaus tebešviečia mums rūpestingų lietuvių pastangomis užžiebtas švyturys, daug ką primenąs, daug ko pamokąs, daug apie ką priverčiąs pamąstyti ir veikti.

Tikrai kuo nuoširdžiausiai padėkotų visų pakraipų ir įsitikinimų aušrininkai, kad po šitiek metų jie vėl prabilo iš laikraščių, radijo, žurnalų puslapių, kad jų darbas, gal ir nepakankamai objektyviai, ypač Lietuvoje, buvo įvertintas, paminėtas ir kiek įmanoma pagerbtas.

Tebūna leista atgaivintos "Aušros" leidėjų vardu padėkoti visiems, kas Lietuvoje 1983 kovo 16 Vilniaus universitete Teatro salėje organizavo mokslinę konferenciją ""Aušra" ir visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje", kas "Literatūroje ir mene" išspausdino straipsnį ""Aušros" poveikis literatūros kūrėjams" , kas skaitė paskaitas ar kitaip apie ši "Aušros" jubiliejų užsiminė. Nuoširdžiai dėkojame ypač visoms užsienio radio stotims taip dosniai, išsamiai ir aktualiai supažindinusiom mūsų visuomenę su "Aušra" ir jos reikšme mūsų tautai.

1978 m., po ketvirčio amžiaus nelaisvės, į Lietuvą sugrįžo buvęs partizanas Jonas KADŽIONIS ir apsigyveno Pajūrio miestelyje (Šilalės raj.) pas savo žmoną Malviną, kuri taip pat išbuvo rusų nelaisvėje 14 metų, ir šiuo metu yra invalidė. Kadangi sovietų valdžios pareigūnai J.Kadžionio Lietuvoje nepriregistravo, jis niekur Lietuvoje negalėjo gauti darbo. Pajūrio klebonas V. Abramavičius leido J.Kadžioniui dirbti Pajūrio bažnyčioje zakristijonu, tačiau KGB pareigūnai davė klebonui nurodymą J.Kadžionį iš zakristijono pareigų atleisti.

Kiti Kadžionių šeimos vargai matyti iš pareiškimo, kurį 1983m. J.Kadžionis nusiuntė TSRS AT Prezidiumo Pirmininkui.

TSRS AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZIDIUMO PIRMININKUI

Kadžionio Jono, s.Alekso,
gyvenančio, kur papuola

PAREIŠKIMAS

Aš, Kadžionis Jonas, gimiau 1923 m. sausio 29 d. Lietuvos resp. Anykščių rajono Piktagalio kaime. 1953 n. Aš buvau areštuotas ir sovietinio teismo nuteistas 25-eriems metams laisvės atėmimo už dalyvavimą lietuvių partizaniniame judėjime.

ŽVILGNIS Į GYVENIMĄ IR KŪRYBA

Poetės Onos Lukauskaitės-Poškienės vardas XX a. pabaigos kartai nėra plačiai žinomas. Tai suprantama. Poetė nepriklausomybės laikais išleido vos porą nedidelių rinkinėlių, o 1940 m. nutilo. Daug rašytojų ir poetų tada nutilo. Ne visų sąžinė leido eiliuoti ditirambus tironams.

Lukauskaitės pasitraukimas į nuošalį tada kai ką gal ir nustebino, nes tiek jos tėves, tiek ji pati laikėsi vadinamosios kairiosios linijos, šliejosi prie "pažangiųjų", prie "Trečiafrontininkų". Tėvas netgi į Šiauliuose 1919 m. įsikūrusios tarybinės valdžios sudėtį buvo įėjęs. O ir vėliau artimai bendravo su pogrindininkais revoliucionieriais. 1926 m. sušaudytas komunistas Karolis Požėla buvo jų šeimos bičiulis. Tačiau jo žodžiai pasakyti Onai: "Hania, bolševikė iš tavęs neišeis"- išsipildė. Bolševikei reikalingas kietas beširdiškumas, neapykanta, sugebėjimas operuoti melu ir klasta, mokėti sekti ir išduoti. Šito poetė neišmoko nei tėvų namuose, nei pati savarankiškai. Matyt, ir Požėlai to nepavyko padaryti. Ji norėjo padėti kiekvienam nuskriaustajam, kiekvienam vargo ištiktam ir nelaimingam žmogui, nežiūrint, kas jis būtų - žydas ar rusas, vokietis ar lietuvis, darbininkas ar dvarininkas. Tąja mintimi persunkta visa jos kūryba, pradedant pirmuoju eilėraščiu ir baigiant "Lagerio pasakomis". O taip pat ir visas jos gyvenimas bei veikla.

Ir tribunoluos išdidžiai

teisiuosius teisia žmogžudžiai...

(V.Mykolaitis-Putinas)

Dar vienas grubaus susidorojimo aktas sukrėtė Katalikų Bažnyčią, tikinčiąją liaudį ir visus geros valios žmones. Kun. Sigito Tamkevičiaus nuteisimas ir "saugumo rašytojos" S.Mockuvienės straipsnis 1983.XII.8 "Tiesos" laikraštyje rodo nežabotą ir nieku nepateisinamą diskriminaciją tikinčiųjų atžvilgiu. Nors kaltinamosios medžiagos kunigui prirašyta 23 tomai, tačiau, matyt, dar buvo per maža, jei S.Mockuvienė apgailestavo, kad kunigas „...praeity nebendravo su buržuazinių nacionalistų gaujomis, nelaimino jų kruvinų "žygdarbių", neslėpė bažnyčios požemy banditų ginklų, kaip tai darė, pavyzdžiui, A.Svarinskas."

Visur paplitęs posakis "gulinčio nemuša", o čia ant sudoroto ir nuteisto kun. A.Svarinsko galvos dar tebepilamos melo padugnės. S. Mockuvienės "faktams" galėtų patikėti tik tas, kuris dar neskaitęs neseniai išleistos knygutės "Bažnyčios prieglobstyje". Joje surinkti pokario metais nuteistų kunigų ir pasauliečių tariamieji parodymai. (Kurie perėjo stalininį tardymų ciklą, žino, kokiomis priemonėmis buvo išgaunami "parodymai" ir "prisipažinimai“ ir ko jie verti) Knygutės skyrelyje "Kun. A.Svarinsko parodymai" (214 р.) visiškai nieko nekalbama apie ginklus bei jų slėpimą bažnyčioje. Tai dar vienas S. Mockuvienės apmokamo melo pavyzdys. Todėl ir straipsnio "Tiesoje" pavadinimas turėtų būti ne "Vienoje rankoje rožančius, kitoje -vėzdas", o "Vienų rankoje rožančius, kitų -vėzdas". Tai būtų tikslu ir teisinga! šitą vėzdą Bažnyčia ant savo pečių jaučia jau beveik 2000 metų. Pats pirmasis vėzdas krito ant Kristaus pečių - už tiesą. Net ir netikinčius turėtų sujaudinti pranašiški Kristaus pamokslo nuo kalno žodžiai: "... Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės... Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia..." Kristus žinojo, kad taip bus. Panašiai kalba ir šv. Petras, atsisveikindamas su apaštalais: ...Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? Bet jeigu jums iš tektų kentėti už tiesą, - jūs palaiminti! ...Pagaliau, jei tokia būtų Dievo valia, verčiau kentėti už gerus darbus, negu už piktus..." Reiškia, ir šv. Petras žinojo, kas laukia tų, kuris surišo savo gyvenimą su Kristumi, su Bažnyčia.

I.KRAŽIŲ KRUVINOSIOS DRAMOS SUKAKTIS

1983 m. sukako 90 metų nuo Kražių skerdynių. Kražiečiai ruošėsi šią šventą sukaktį tylomis paminėti rugpjūčio 21 d. per šv. Roko atlaidus. Bet ir tylų kražiečių pasiryžimą malda pagerbti už Bažnyčią mirusius kankinius išgirdo saugumo organai ir ėmėsi skubių priemonių. (Paskelbti kiaulių marą ir uždaryti visus kelius buvo jau vėlu). Šventės išvakarėse buvo griežtai įspėtas Kražių klebonas, kad nebūtų jokio minėjimo, kad nė žodeliu nebūtų prasitarta apie 1893 m. istorinį Kražių įvykį.

Šventės rytą į atlaidus vykstą maldininkai pastebėjo Kražiuose daug milicijos pareigūnų ir saugumiečių, kurie ypač stebėjo bažnyčioje jaunimą, prieš pamaldas einantį kryžiaus kelius.

Keliuose į Kražius uniformuoti milicijos pareigūnai uoliai tikrino vairuotojus, neaplenkdami ir maršrutinių autobusų. Vienas vairuotojas pasakė: "Matyt, kaip dabartinė valdžia solidarizuojasi su carizmu. Pavergėjų siekimai panašūs, tik pavadinimai ir priemonės kitos".

Šv. Roko atlaidų pamaldos ėjo įprasta tvarka. Nepaminėti Kražių kankinių vardai nei Mišių maldose, nei pamoksluose. Tik bažnyčioje ir šventoriuje neįprastai daug jaunimo tik nuo vargonų pasigirdo kražiečiams negirdėtos, jaunais balsais giedamos giesmės, akompanuojamos styginiais muzikos instrumentais; tik vieną momentą grauduliu suvirpėjo pamokslininko balsas, kai jis nedrąsiai maldininkus kvietė "mylėti Bažnyčią taip, kaip mūsų bočiai mylėjo!.."

Pamaldos pasibaigė. Bažnyčia ištuštėjo. Išėjo iš bažnyčios, ašarą nubraukęs, paskutinis kunigas. Bet šventoriuje šimtai jaunimo vis dar neskubėjo skirstytis. Tarsi ko tai laukė, tarsi šventei ko tai dar trūko... Pagaliau jaunimas suklupo ant kankinių krauju aplaistytos žemės ir, garsiai kalbėdami Rožančių, pradėjo keliais eiti apie bažnyčią. Bažnyčią apėję ir klūpomis suėję bažnyčią, maldininkai sugiedojo "Marija, Merija", "Lietuva brangi" ir, pageliau, Mišiomis už Kražių ir visos Lietuvos kankinius šventė buvo užbaigta.

Šiemet sueina 100 metų nuo prelato Blažiejaus Čėsnio gimimo ir 40 metų nuo mirties. Tai buvo vienas žymiausių XX a. Lietuvos teologų, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Kauno metropolijos kapitulos prelatas ir popiežiaus rūmų monsinjoras.

B.Čėsnys gimęs 1884 m. vasario 13 d. Telšių apskr. Luokės valsč. Paluklaukio viensėdy. Pradžios mokslą išėjo Luokėje, vidurinį -Palangos progimnazijoj, teologijos mokslus - Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, o aukštuosius -Katalikų dvasinėje akademijoje Petrapily. Juos baigė teologijos magistro laipsniu.

Gydytis buvo išleistas į Šveicariją ir ten, Friburge, 1903- 1911 m. studijavo tomistinę filosofiją, teologiją bei indologiją ir parašė darbus daktaro disertacijai. Tačiau daktarizuotis nesuspėjo, nes prieš pat egzaminus vysk. Cirtautas jį atšaukė į Kauną ir paskyrė Žemaičių kunigų seminarijos profesorium, bet rusų valdžia jo netvirtino, kaip neištikimo (leistas gydytis pusę metų, jis užsienyje studijavo trejus metus). Tačiau tai nesukliudė jį patvirtinti Petrapilio Katalikų dvasinės akademijos profesorium. Ten 1911-1918 m. jis dėstė dogmatinę teologiją (išleido šafirografuotas paskaitas studentams "De gratia", "De Sanctissima Trinitate", "De Incarnatione Verbi Dei" už šiuos darbus 1917 m. gavo teologijos daktaro laipsnį).

Po Spalio revoliucijos Akademiją likvidavus, 1919-1921 m. Katalikų universitete Liubline (Lenkijoj) dėstė dogmatinę teologiją, dogmų istoriją, sanskrito ir lietuvių kalbas, rekomenduotas prof. Boduen de Kurtené, kurį jis čia pavadavo.

Ar ne pats tarybinis gyvenimas moko mus tuščiažodžiauti? Visur tik kalbame, kalbama, kalbama. Pilasi nušlifuotos frazės, kartojasi daug kartų girdėti, nusibodę ir įkyrėję gyrimaisi, tušti ir bereikšmiai pažadai. Iš viso to spausdinto žodžio, radijo bei televizijos laidų, paskaitų, pokalbių ir kitokios informacijos srauto teišgriebtum kelis netendencingus, tikrus faktus.

O kasdieniniai, net buitiniai, reikalai. Jie taip pat įvilkti standartines frazes apie planus, gyventojų aprūpinimą, pragyvenimo lygio augimą, partijos ir vyriausybės rūpestį, spartuolišką darbą ir t.t. ir t.t. Net paprasčiausios pasitarimų kalbelės virsta trafaretais su pagiriama įžangėle, kritiniu arba šiaip tuščių turiniu ir optimistine išvada, pasižadėjimu padaryti daugiau ir geriau.

1984 m. sausio 17 d. "Tiesoje" buvo atspausdintas V. Žeimanto straipsnis "Klerikalai hitlerininkų tarnyboje". Ką Žeimantas laiko klerikalais? Kokias tarnybas jie ėjo pas hitlerininkus? Žeimantui pirmiausia parūpo vysk. Vincentas Brizgys. Mat jis per Vatikano radiją kalba į lietuvių tautą, guodžia ir stiprina persekiojamus už tikėjimą lietuvius.

Žeimantas dejuoja, kad hitlerininkai buvo numatę užpulti Tarybų Sąjungą (Hitlerio direktyva "Barbarosa"), bet nepamini, kad prieš tai TSR5 ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai (Molotovas ir Ribentropas) pasirašė slaptą sutartį pasidalyti kai kurias Vakarų Europos valstybes, jų tarpe Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Autorius mini ir kitą hitlerininkų direktyvą "Žaliasis aplankas“, t.y. TSRS ekonominio apiplėšimo planą. Tačiau nepaminėjo, ką Hitleris norėjo apiplėšti: ar tuos milijonus bintų, kuriais buvo apsimuturiavę kojas Stalino nenugalimieji raudonarmiečiai? Ar jų šimtasiūles-vatinukus?..

"Ost" planą turi ir TSRS -pasisavinti užgrobtus kraštus, ištremti nepaklusniuosius į Sibiro platybes, o likusius -surusinti. Taip rusiškasis okupantas dabar ir elgiasi.

Kaip tvirtins tarybinė propaganda, kultūriniai Tarybų Lietuvos ryšiai su užsieniu klesti. Taip pat "sužydėję" kultūriniai ryšiai su mūsų lietuvių išeivija. Tą nuolat pabrėžia Vilniaus radijo laidos ir "Gimtojo krašto" bendradarbiai. O kaip yra iš tikrųjų?

Lietuviai iki šiol su užsieniu galėjo bendrauti laiškais, siuntiniais-dovanomis ir telefonu. Šiais keliais, ypač dviem pirmaisiais (trečiasis būdavo prieinamas labai retai), ir tepasinaudodavome mes, esantys Tėvynėje, palaikyti nors mažučius santykius su tautiečiais užsienyje, kad vieni kitų neužmirštume. Šitaip ir baigdavosi visas kultūrinis bendradarbiavimas su išeivija". Dar galima pridurti, kad tokius ryšius tepalaikydavome tik tie, kurie dar turėjome užsienyje giminių "nepamirštų" per įvairius gyvenimo ir politikos vingius. Čia neminime apie retas išvykas svetur arba dar retesnes viešnages pensininkų arba mokslininkų.

Marija, čia mūsų Tėvynė,
Šventa ji didvyrių krauju.
Jos meilės jėga begalinė
Mums įkvepia žygių naujų.

Lopšinės čia motinų plaukia,
Čia šeimos, čia mūsų namai.
Palaimink mūs Tėviškę jaukią
Ir glausk prie širdies amžinai.

Šventovės štai bokštus Tau kelia,
Tu mūsų altoriuos šventuos.
Ir mes čia, suklupę ant kelių,
Maldeujam vilties ir taikos.