Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!
AUŠRA
Nr. 51 [91]
Turinys:
L i e t u v a
1985 m. gruodis
Keturiasdešimt šeštos Kūčios mūsų tauta švenčia nelaisvėje. Keturiasdešimt šeši adventiniai laukimo metai... Tai daug ar mažai? Jeigu gyventi nusiminime ir nevilty – tai daug, o jeigu dvasia ir viltis gyva, jeigu tikėjimas – mūsų tvirtoji uola, tai turime priimti iš Viešpaties šias išbandymų dienas. Todėl ir šią Viešpaties Gimimo šventę turime sutikti ne nusiminimo aptemdytais veidais, ne beviltiškais atodūsiais, bet nuoširdžiu pasitikėjimu Tuo, kuris ateina Viešpaties vardu. Kas gi kitas labiau supras, ko mums šiandien trūksta?
Žinome, vyresniųjų atmintyje gyvi ir kitokie praeities Kalėdų vaizdai. Dar gyvi prisiminimai, kai kiekvienam širdies kampelyje buvo jaučiamas dvasinio pakilimo didingumas, tas ypatingas kalėdinio laikotarpio susikaupimas, kai, atrodo, kažkur čia pat tebesigirdi Maironio žodžiai:
"...Neša vargo užmiršimą
Kūčių vakaras brangus,
Žemei skelbia atpirkimą
Įsikūnijęs dangus.
Gieda "Gloria" aukštai
Angelų šimtų šimtai...
...Žmonės skuba ant roratų.
Spengia šaltis dar tamsu.
Iš eglynų apšarmotų
Staugia vilkas; net baisu..."
Man reikalingas Dievas,
Kuriame rastų tobulą ir aiškią prasmę
Rasos lašelis prieš išdžiūdamas, ir Niagaros krioklio srautas,
Ir senutėlė vargana, rožančių šnabždanti,
Ir genijus, suskaldęs atomą ir siekiantis ranka žvaigždėtą skliautą.
Man reikalingas Dievas,
Kuris didžion harmonijon įpintų
Ir bučinį, dvi širdis jungiantį į vieną laimės dalį,
Ir nekaltumo krištolą, po įžadu šarvu apgintą.
Man reikalingas Dievas,
Kuris palaužtą nendrę (prie klausyklos) kelia!
ATVIRAS LAIŠKAS TAUTIEČIAMS
ARBA TRYS JAUNI ŽMONĖS PAVOJUJE
Istorijos, kurią noriu aprašyti, herojai – trys jauni vaikinai iš Kauno: Ričardas ANDRIJAUSKAS, Mečislovas ir Gintaras TARASEVIČIAI, buvę aukštųjų mokyklų studentai, komjaunuoliai, 1983 m. gegužės mėn. viduryje sulaikyti, bandant pereiti valstybinę Tarybų Sąjungos-Suomijos sieną ties Kostomukšos miestu Karelijos ATSR.
Nepavykusios operacijos dalyviai, kartu su kaltinimo dokumentais, ginkluotos sargybos lydimi, buvo pristatyti į valstybinio saugumo komiteto Kauno miesto skyrių tolesniam apdorojimui.
Eilės tvarka sekė nepagrįsti kaltinimai, psichologinio apdorojimo metodai tikslu išgauti reikalingą informaciją.
Siaubingas spaudimas teko tėvams, nieko nekaltiems draugams. Saugumiečių savivalei ribų nebūta. Nepaisant jauno amžiaus, labai nukentėjo Tarasevičių sesuo.
"Aš tikiu ir pasikliauju viso pasaulio moterų solidarumu, kuris turi padėti išlaisvinti mano sūnų, kad jis galėtų sėkmingai grįžti namo", rašo Ivanka Antonova, kreipdamasi į Tarptautinę demokratinę moterų federaciją, Tarybinių moterų komitetą, į viso pasaulio moteris, prašydama pagalbos.
Perskaitėme jos prašymą ir nes, Lietuvos moterys, motinos, kurios auginame sūnus, kad atiduotume juos į klastingo gyvenimo rankas, būkštaudamos dėl jų likimo ir neaiškios ateities, 1985 m. birželio 20 d. "Komjaunimo tiesos" Nr.118 išspausdintame TASS ELTA pranešime "Prieš teismo farsą" rašoma, kad Tarybinių moterų komitetas paskelbė pareiškimą, atsiliepdamas į Sergejaus Antonovo motinos kreipimąsi. Net atitinkama telegrama nusiųsta į Romą, teismui.
Šitoks Tarybinių moterų komiteto rūpestis dėl bulgarės motinos nerimo, ginant sūnaus garbę, padrąsino ir mus, Lietuvos motinas, kreiptis į Tarptautinę demokratinę moterų federaciją, Tarybinių moterų komitetą, paskatino pasikliauti viso pasaulio moterų solidarumu. Todėl prašome paskelbti mūsų atsakymą Ivankai Antonovai ir paremti mus dėl mūsų sūnų beprasmiškos mirties Afganistane.
Gerbiama I. Antonova! Per anksti nusprendėte, kad sveikas protas, logika ir teisingumas liko nugalėti, kad triumfuoja niekšingumas. Jūs neteisi! Arba šį kreipimąsi rašėte ne Jūs. Motina, kuriai rūpi sūnaus garbė ir likimas, šitaip rašyti negalės. Vien šis sakinys išduoda šio kreipimosi tikrąjį autorių: "Šis planas sumanytas ne tik prieš ji, bet ir prieš mūsų tėvynę socialistinę Bulgariją". Jus turėtų gąsdinti ne tai, kas laukia sūnaus Sergejaus, o tai, kodėl jį įtarė dalyvavus pasikėsinime prieš popiežių Joną Paulių II. Ar Jus pilnai garantuojate už savo sūnų, kad jis nėra įtrauktas į tą baisųjį planą, norint nužudyti Tiesos skleidėją?
1985 m. birželio mėn. "Švyturio" 12-tame numeryje buvo paskelbtas Vlado BALKEVIČIAUS vadinamas viešas atsakymas kunigui Jonui DANYLAI. Vadinasi, kažkas panašaus į dialogą tarp dviejų priešingos pažiūros žmonių.
Dialogas – neblogas dalykas. Pokalbiuose, diskusijose geriau atsiskleidžia tiesa, ieškoma sprendimų, derinamos pastangos šalinti tuos ar kitus trūkumus. Bet dialogas turi būti dialogu, t.y. kalbėti ir savo nuomonę laisvai reikšti turi abi pusės. Jei kalbėti ir savo nuomonę laisvai reikšti (turi) gali tik vienas, tai jau ne dialogas, bet monologas.
Kaip šiuo atveju yra su Balkevičiaus atsakymu kun. J. Danylai? Ar čia laisvai ir vienodomis sąlygomis diskutuoja abu "dialogo" dalyviai? Skaitant minėtą "Švyturio" straipsnį, šis dialogas darosi panašus į pokalbį telefonu, kai girdi tik vieno pašnekovo balsą, o priešingos pusės nuomonę gali nuspėti tik iš retkarčiais pakartojamų kito pašnekovo žodžių. Abiejų dialogo dalyvių balsų negirdi ir todėl tiksliai ir aiškiai žinoti, ką priešinga pusė nori pasakyti, neįmanoma.
Iš minėto straipsnio irgi negalima žinoti, ką norėjo pasakyti ir pasakė kun. J. Danyla, bet užtat labai gerai matome, ką nori pasakyti Balkevičius. Parankiodamas iš kun. J. Danylos laiško jam reikalingas vietas, Vl. Balkevičius standartiniu ir nuvalkiotu būdu skelbia seniai žinomas ateistines tiesas, "triuškina" religiją ir jos moralę, nesigailėdamas vanoja Bažnyčią už visas žmonių klaidas ir nuodėmes, kaltina "nesamą" Dievą, giria socialistinę visuomenę.
Pradeda jis nuo pasiteisinimų, kad cituodamas Vatikano nutarimus, neiškraipęs nė vieno žodžio. Taip. Iškraipyti gal ir neiškraipė, bet jei išrankiojo ar net "nukandžiojo" sakinius, jei nepasakė visko, visos tiesos, tai ir pats autorius turėtų sau prisitaikyti kun. Danylai duodamą patarimą: "jūsų tiesa per daug vienpusiška." O ne veltui sakoma, kad "pusė tiesos – beveik melas." Tačiau Balkevičiui "visa kita cituoti nebuvo reikalo".
(Tęsinys. Pradžia 48 nr.)
/Toliau VI. Lapienis savo Memuaruose pateikia keturių pareiškimų tekstus. Kadangi jie buvo anksčiau paskelbti pogrindžio spaudoje, todėl čia su jais nesupažindiname. -Red./
ETAPU Į MORDOVIJOS KONCLAGERIUS
1977 . rugpjūčio 25 d., po pietų prižiūrėtojai mane nuvedė 1 prie pirties esantį kambarį ir nukirpo trumpai plaukus. Tai buvo ženklas, kad iš Vilniaus saugumo tardymo kalėjimo netrukus veš į bausmės atlikimo vietą - griežtojo režimo konclagerį (valdžios pareigūnų vadinamą griežtojo režimo pataisos darbų kolonija). Nukirpus plaukus į kalėjimo kamerą atėjo saugumo tardyminio kalėjimo viršininkas majoras Petrauskas ir kalinių saugojimo pamainos vyresnysis saugotojas praporščikas Kosikas.
Kalėjimo viršininkas Petrauskas iš manęs paėmė nebaigtą rašyti pareiškimą Lietuvos TSR Aukščiausiajem teismui, kuriame nurodžiau, kad baudž, bylos Nr.8-3 1977 г. liероs 25 d. nuosprendis moraliai neteisingas ir kartu neturintis juridinio pagrindo, todėl negali būti vykdomas. Toki nuosprendį galima vertinti kaip piktavališką veiksmą. Jie paėmė iš manęs visus rankraščius. Sakė, kad persiunčiamuose kalėjimuose rusai neperskaitysią lietuviškai ir atimsią šiuos rankraščius, o saugumu esą pilnai galima pasitikėti. Saugumas visus šiuos rankraščius nusiųs į bausmės atlikimo vietą. Tačiau Petrauskas savo pažado neištesėjo - į konclageri Mordovijoje šių rankraščių neatsiuntė, Būdamas 3-me konclageryje parašiau Vilniaus saugumo tard.kalėjimo viršininkui pareiškimą, kuriuo prašiau savo pažadą išpildyti - paimtuosius rankraščius man atsiųsti. Tačiau nei rankraščių, nei atsakymo aš negavau.
1977 m. rugpjūčio 25 d. vakare, temstant prižiūrėtojai davė man kepaliuką forminės duonos, truputį cukraus ir kelias labai sūrias žuvis. Nuvedė į kratų kamerą, išvilko nuogai, pražiodė, liepė ištiesti rankas, pasilenkti ir t.t. lyg būčiau vedamas į turgų parduoti... Išglamdę, pirštais išbraukę apatinius ir viršutinius drabužius, numetė man po kojų ir liepė apsirengti. Batus taip pat nuodugniai apžiūrėję liepė apsiauti. Tada perdavė mane konvojininkams-kareiviams. Šie nepasitikėjo saugumiečių daryta krata. Jie taip pat viską pakartojo. Po jų kruopščiai padarytos kratos išvedė mane į saugumo kiemą, pasodino į automašinos, kalinių vadinamos "voronok" (varnelė) boksą ir užrakino duris. Po to atvedė į "voronoką" O. Pranckūnaitę. Į "voronoką" susėdo ginkluoti kareiviai su vilkiniais šunimis ir nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Čia, papildę "voronoką" kriminaliniais kaliniais (atvežtais iš Kaliningrado srities ir iš Lietuvos), sutemus nuvežė prie Vilniaus geležinkelio stoties. Išlaipinę iš "voronokų", konvojininkų vyresnysis perspėjo: jeigu kas bandys žengti į šalį, bus šaunamas be perspėjimo ir liepė visiems gulti ant žemės. Po keleto minučių įsakė stoti ir skubiai žygiuoti per bėgius į kitą geležinkelio pusę, prie Dzūkų gatvės. Iš visų pusių mus lydėjo ginkluoti kareiviai su vilkiniais šunimis. Prie Dzūkų gatvės mus įlaipino į grotuotą vagoną, kalinių vadinamą "Stolipinu". Netrukus vagonus su kaliniais prikabino prie pašto vagonų, ir traukinys pajudėjo Leningrado kryptimi. Su ašaromis akyse kartojau:
Su Dievu, brangioji Tėvyne,
Su Dievu, ir Vilniau gražus!
Palieku tave nusiminusią,
Gyvenime mano brangus...
...........................
Mylimoji Aušros Vartų Marija,
Palaimink kelionę į ten ir atgal!
Išdegink nelaisvės skausmo žarijas
Mano būtyje ir nuodėmes vėl.