Šiame numeryje:
1 Katalikiška Lietuva dėkoja šv. Tėvui Jonui-Pauliui II
2 Lietuvos Katalikų Bažnyčios kova darosi vis sunkesnė, o priešas — klastingesnis
3 Vilniaus arkivyskupijos kunigai sveikina savo vyskupą — tremtinį Julijoną Steponavičių
4 Dėkojame!
5 Šv. Kazimiero jubiliejaus atgarsiai
6 Kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — pamokslai, įtraukti į kaltinamąją medžiagą
7 Žinios iš vyskupijų
8 Kratos ir tardymai
9 Mūsų kaliniai
10 Sovietinėje mokykloje
11 Bažnyčia Sovietinėse respublikose

1984 m. spalio 7 d.

LKB KRONIKA NR. 64

Eina nuo 1972 metų. 
Jei gali, padaugink! 
Perskaitęs duok kitam!

Numeris skiriamas, reiškiant solidarumą tremtyje 
terorizuojamam Vilniaus Arkivyskupijos Apaštaliniam 
Administratoriui J. E. Tremtiniui Vyskupui Julijonui Steponavičiui

 Šventasis Tėve, Katalikiškoji Lietuva nuoširdžiai dėkoja Jūsų šventenybei už tėvišką rūpestį Bažnyčia Lietuvos žemėje, kurį taip jaudinančiai pareiškėte dar kartą šventąja Mišių Auka įsijungdami į mūsų Tautos Globėjo šv. Kazimiero jubiliejaus paminėjimą.

Su skausmu apgailestaujame, kad Jums, Šventasis Tėve, nebuvo leista šv. Mišių Auką atnašauti mūsų sostinėje Vilniuje, prie šv. Kazimiero karsto. Lietuvos kunigai ir tikintieji nepraranda vilties ir tikisi Jus sulaukti savojoje žemėje.

Jūsų dėmesys Bažnyčiai mūsų krašte ir palankumas mūsų tautai skatina mus, nepaisant visų išbandymų, sunkumų ir gąsdinimų, didesnei ištikimybei Kristaus Bažnyčiai.

Katalikiškos Lietuvos vardu reiškiame Jums, šventasis Tėve, nuoširdžiausią padėką, sūnišką meilę ir visišką paklusnumą.

Šie jubiliejiniai šv. Kazimiero metai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai — sunkios kovos su bedieviška priespauda ir klasta metai.

Po kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — suėmimo bedieviai pradėjo įgyvendinti dar pernai metais Kompartijos pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus kalboje išdėstytą Bažnyčios persekiojimo programą.

Suparalyžavus viešą TTGKK veiklą, bedieviai ėmėsi užgesinti kitus potencialius organizuoto priešinimosi bedieviškai prievartai židinėlius, būtent, — kunigų tarybas. P. Griškevičius savo kalboje reikalavo paskelbti jas antitarybinėmis organizacijomis, bet dabar, įsitikinę, kad pagal naująjį Bažnytinės teisės kodeksą jos turi būti sudarytos, nutarė padaryti viską, kad tiek Kunigų tarybos, o ypač Konsultorių kolegijos vyskupijose būtų sudarytos tokios, kad padėtų bedieviams griauti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje ir slopinti Tautos dvasinį atgimimą. Ypač grubiai ir atvirai Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigos pagalba bedieviai kišosi į Vilniaus arkivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos Konsultorių kolegijų sudarymą, kurios, esant reikalui, turi teisę rinkti naują valdytoją.

Vilniaus arkivyskupijos kunigai pasiuntė J. E. Vyskupui J. Steponavičiui jo vyskupystės 29 metų sukakčiai pagerbti tokio turinio sveikinimą:

Sveikiname Jūsų Ekscelenciją Jūsų Konsekracijos 29-jų metinių proga ir dėkojame Aukščiausiajam bei Apaštalų Sostui už šią Jums ir mūsų Arkivyskupijai suteiktą brangią dovaną. Esame dėkingi Jums, Brangusis Ekscelencija, už pasiaukojantį rūpestį mūsų krašto Bažnyčios gerove ir linkime dar ilgus metus, laiminant Dievui, darbuotis jos labui.

1984 m. rugpjūtis-rugsėjis.
Pasirašė Vilniaus Arkivyskupijos kunigai:
1. Aškelovičius Josifas 4. Baltušis Juozas
2. Aliulis Vaclovas   5. Baužys Danielius
3. Andriuškevičius Antanas
6. Blaževičius Genrikas

Prancūzijos vyskupai ir Christian Solidarity International organizacijai, ginančiai kalinamus kunigus — A. Svarinską ir S. Tamkevičių.

Lietuvos kunigai ir tikinčioji liaudis, sužinojusi per Vatikano radiją apie savo tikėjimo brolių paramą, ginant mūsų krašto uoliuosius kunigus-kalinius, reiškia nuoširdžiausią padėką už solidarumą ir mūsų vargų supratimą. Tai yra ne vien konkreti pagalba nuteistiesiems kunigams, bet taip pat didelė moralinė parama ir visai kovojančiai Bažnyčiai Lietuvoje.

Lietuvos vyskupai taip pat norėjo parašyti protestą dėl kunigų teismo, tačiau RRT įgaliotinis telefonu pradėjo kai kuriuos vyskupus gąsdinti, ir raštas nebuvo paruoštas.

Šio eilėraščio RRT įgaliotinis P. Anilionis neleido įdėti į 1984 m. Katalikų kalendorių žinyną, mat, eilėraštis parašytas kunigo neakivaizdininko Jono Matulionio:

Šventasis Kazimierai,

Rankas tiesiu į Tavo šventą karstą, 
Ten rymantį Antakalnio tyloj, 
Kur niekad grožio pilnatis nevargsta 
Ir skęsta visata dangaus maldoj.

Gyvybės šiluma, žodžiu sultingu, 
Taurios minties takais brendu . . . 
Keliu Tavos jaunystės išganingu — 
Ir gėrio šventą tiesą surandu.

Kunigo A. Svarinsko pamokslas, pasakytas Šiluvoje: 

„Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių, garbė už saulę, kur kas rytą teka, ir už didybę mūs mažų širdžių..."

Broliai ir seserys Kristuje, manau, kad šie poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai geriausiai išreiškia mūsų nuotaikas, atvykus į Šiluvą. Per šias aštuonias dienas visa Lietuva plaukia į Šiluvą, Šiluvos garsas jau peržengė Lietuvos ribas. Tikintieji iš Kazachstano, Latvijos, Estijos, Gudijos vyksta pas Šiluvos Mariją, ir neveltui. Prievarta į Šiluvą juos niekas nevaro, ir jei žmonės vyksta, reiškia jie jaučia dvasinę naudą ir gauna daug malonių, šiandien į Šiluvą atvyko daug kunigų, vyskupas, kurį greitai sutiksime, minia tikinčiųjų. Prie Marijos kojų mes atnešėme Lietuvos Katalikų Bažnyčios vargus, skundus ir negalią; mes susirinkome čia ne kapituliuoti, ne verkti, bet priešingai — prašyti, kad Šiluvos Marija palaimintų mūsų darbą ir, sustiprėjus dvasia, grįžti į didžią kovą už Dievo Bažnyčios ir tikėjimo teises mūsų krašte. Tikiuos, kad visi — kunigai ir tikintieji — drauge su šv. Bernardu kreipsimės: „O maloningoji Mergele Marija, per amžius nėra girdėta, kad kas būtų į Tave kreipęsis ir likęs neišklausytas." 

Žagarė (Joniškio raj.). 1984 m. rugpjūčio 24 d. į Žagarę, pas J. E. vyskupą Julijoną Steponavičių, atvyko RRT įgaliotinis Petras Anilionis ir prisistatė: „Atvykau kaip valdžios atstovas įspėti."

Įgaliotinis vyskupui J. Steponavičiui pateikė sekančius kaltinimus:

1. Vyskupas pasirašęs po pareiškimu dėl Religinių susivienijimų nuostatų kartu su 500 kunigų.


2. Pasirašęs po Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimu dėl suimtų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus.

3. Vyskupas važinėja į atlaidus, jubiliejus ir laidotuves.

Šlavantai (Lazdijų raj.). 1984 m. liepos 5 d. pas Šlavantų parapijos kleboną kun. Juozą Zdebskį buvo padaryta krata. Protokole pažymėtas kratos tikslas — surasti ir paimti iš piliečio Kolkos nupirktus vogtus daiktus. Krata buvo daroma kun. J. Zdebskiui nesant namuose, — nelaukdami kol sugrįš kunigas, krėtėjai išlaužė garažo duris ir pradėjo kratą. Kratą vykdė Vilniaus KGB, prisidengęs vietine milicija ir saugumu. Oficialiai kratai, kurią vykdė 6 asmenys, vadovavo apylinkės inspektorius, milicijos vyr. leitenantas Jarmala. Kviestiniais kratoje buvo: Petrauskas Martynas, Juozo, gyv. Krosnos kaime, ir Blaževičienė Janina, Jurgio, gyv. Lazdijuose, Lenino 3-3.

Paėmė: TTGKK dokumentus (Nr. 5,12, 13, 14 ir kt), raštus — Patrijarchui Dimitrijui (10 lapų), Pasaulinei cerkvės tarybai 1976.10.14 (4 lapai), JAV kongresui 1976.10.14 (6 lapai), Kauno arkivyskupijos kunigų pareiškimą (3 lapai), pareiškimą Petrui Griškevičiui (10 lapų), informaciją apie TTGKK (4 lapai), „Ar katalikybė yra rytdienos tikėjimas" (30 lapų „Tiesos kelias"), Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją, kun. Alf. Svarinsko laišką, str. „Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos (4 lapai), Vatikano radijo laidas 1979.03.14 ir 15 d.d. (5 lapai), Lietuvos vyskupų konferencijos aplinkraštį kunigams (1984 m.), rašomąją mašinėlę rusišku šriftu, rašomąją mašinėlę „Erika" lietuvišku šriftu, du metalinius seifus, užantspauduotus antspaudu Nr. 100, medžioklinį šautuvą, elektroninį prietaisą, elektros prietaisą su kabeliu ir kt.

Rašo kun. Alfonsas Svarinskas:

„Širdingai sveikinu Jus ir Jūsų asmenyje visus brangius parapijiečius, draugus, pažįstamus . . . Linkiu palaimos, širdies  ramybės  ir dvasinio džiaugsmo mūsų Tautos garbingo jubiliejaus proga. Tegul Viešpats saugojus visus! Jūs mano džiaugsmas ir pasididžiavimas Kristuje!

Parašiau Jums laišką praėjusį sekmadienį, šiandien vėl parašysiu, pabučiuosiu, peržegnosiu ir išsiųsiu. Tegul lekia į mūsų mylimą, neužmirštamą Tėvynę, gintaro šalį. (. . .) Visiems širdingai dėkoju už laiškus. Jums sunku įsivaizduoti, kiek šitos trumpos žinutės atneša džiaugsmo ir vilties. Kaip malonu, žinant, kad pasaulyje yra žmonių, mylinčių ir neužmirštančių. (...) Sugrįžo atgal Jums adresuoti balandžio mėnesio laiškai su pašto gegužės 25 d. užrašu: „Gražinami pasibaigus saugojimo laikui". Sužinokite pašte, kodėl taip atsitiko (. . .), nes kitaip nukenčiame visi — Jūs negaunate laiško, o aš išeikvoju laiškų limitą. Juk ir tai tik du laiškai per mėnesį! 

Kiaukliai (Širvintų raj.). 1984 m. sausio 17 d. ir balandžio 19 d. Kiauklių aštuonmetės mokyklos direktorėj. Grigaitienė, Zibalų apylinkės pirmininkas Karaliūnas ir keli atvykę saugumiečiai tardė aštuonmetės mokyklos mokinius: Elvyrą Polkaitę, jos brolį Juozą Polką, seseris Rūtą ir Julitą Gudonytes bei Rūtą Markauskaitę. Mokiniai buvo verčiami rašyti paaiškinimus, kokiu tikslu lankėsi klebonijoje, kokius filmukus jiems rodė klebonas kun. Rokas Puzonas, kas atvažiuoja pas kleboną, iš kur, ką klebonas duoda jiems už bažnyčios lankymą ir patarnavimą šv. Mišiose, ar savo noru eina į bažnyčią ar verčiami tėvų ir t.t. Atsisakius rašyti paaiškinimus, mokiniai buvo gąsdinami išvežimu į Čiobiškio nepilnamečių vaikų koloniją. Prigąsdinti vaikai į namus grįžo apsiverkę ir stipriai nerviškai paveikti. Terorizuojamų vaikų motina Ona Polkienė nuvyko pas Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Tvirbotą sužinoti, kuo remiantis Kiauklių aštuonmetėje mokykloje yra gąsdinami jos ir kiti tikintys vaikai. Tvirbota kalbėjo, kad niekas neturi teisės terorizuoti vaikų už tai, kad jie lanko bažnyčią.

Ukrainoje gausėja ir stiprėja katalikų-unitų persekiojimai. Tikinčiųjų butuose daromos kratos, terorizuojami vaikai ir suaugę, uždarinėjamos bažnyčios.


Lvovo sritis. 1982 m. rugsėjo 29 d. saugumiečiai susidorojo su 28 metų mergina Marija šved. Vakare apie 21 val. po šv. Mišių ji ruošėsi važiuoti iš Lvovo pas savo motiną. Pakelyje į geležinkelio stotį, Turganevo gatvėje, M. šved buvo užpulta saugumiečių, užsirišusių draugovininkų raiščius, įtempta į namo Nr. 10 tarpuvartę ir sumušta. Susirinkę žmonės iškvietė greitąją pagalbą, kuri nuvežė sužalotąją į miesto VIII-ąją ligoninę Zelionaja gatvėje. Ten iš Marijos šaipėsi: „Tave kunigas Dievui paaukojo." Marija Šved, neatgavusi sąmonės, mirė. Liudininkai buvo prigąsdinti nesakyti teisybės.