• A. Janulio ir P. Buzo teismas
• O. Vitkauskaitės ir G. Navickaitės teismas
• G. J. Stanelytės teismas
• Doc. V. Skuodžio, G. Iešmanto ir P. Pečeliūno teismas
• A.A. T. P. Masilionis
• Vytauto DLK 550 m. jubiliejus
• Mūsų kaliniai
• Tardymai ir kratos
• Dvasinis atgimimas Lietuvoje
• TTG Katalikų Komitetas
• Žinios iš vyskupijų
• Tarybinėje mokykloje
1980 m. gruodžio 25 d.
LKB KRONIKA Nr. 46
Eina nuo 1972 metų.
Perskaitęs duok kitam!
Numerį skiriame a.a. T. P. Masilionio, S.J., švento ir
veiklaus gyvenimo atminimui.
1980 m. lapkričio 24 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo išvažiuojamoji sesija Kaišiadoryse pradėjo nagrinėti Anastazo Janulio ir Povilo Buzo bylą. Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net patiems artimiausiems teisiamųjų giminėms, pvz., P. Buzo žmonai, A. Janulio seseriai ir kt. Atsitiktinai nugirdę, kad Vilniuje lapkričio 24 d. bus teisiamos Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė, giminės nuvyko į Aukščiausiąjį Teismą Vilniuje ir čia sužinojo, kad už pusvalandžio Kaišiadoryse prasidės A. Janulio ir P. Buzo teismas.
Į teismo salę saugumiečiai neįleido net bent kiek tolimesnių teisiamųjų giminių, pvz., Buzo brolienės. Tik po ilgų ginčų saugumiečiai įleido į salę Buzo seserį. Tuo tarpu visas vietas salėje užėmė saugumiečiai ir kiti pareigūnai. Apie jų „domėjimąsi" teismu liudijo tai, kad daugelio rankose matėsi knygos, laikraščiai, o kurie tikrai norėjo dalyvauti teisme, likosi už durų, pvz., kun. Antanas Gražulis, Buzienė ir kt. Juos išvijo ne tik iš koridorių, bet neleido būti net pirmo aukšto foje ar prie durų lauke. Aplink teismo rūmus, vestibiulyje, koridoriuose — visur kaip skruzdžių knibždėjo saugumiečių iš Vilniaus, Prienų ir Kaišiadorių ir į pagalbą sukviestų milicininkų.
Sužinoti teisėjo pavardę nepavyko, prokuroras — Bakučionis, tarėjas — Bikulčius.
Anastazas Janulis SJ
1980 m. lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje LTSR Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo Genovaitės Navickaitės ir Onos Vitkauskaitės bylą dėl „LKB Kronikos" dauginimo ir platinimo.
Apie įvyksiantį teismą nebuvo pranešta net artimiausiems teisiamųjų giminėms, — sužinota tik iš liudininkų, kurie buvo iškviesti į teismą. Prie teismo salės budėjo saugumiečiai ir į vidų nieko, išskyrus pačius artimiausius gimines, neįleido. Salę užpildė saugumiečiai ir, čekistų žodžiais tariant, „praktikantai". Bronės Vitkauskaitės neišleido iš darbo, kad negalėtų dalyvauti sesers teisme.
10 vai. į salę atvedamos, lydimos kareivių, teisiamosios. Prie jų staiga prišoka liudininkės — Teresė Petrikienė ir Genutė Mačenskaitė ir pasveikina: „Sveikinimai nuo visų, kurie už jus meldžiasi!". Kareiviai grubiai nuvaro drąsuoles šalin.
ses. Genovaitė Navickaitė
Teisėjas pristato teismo sudėtį: teismo pirmininkas — Repša, tarėjai — Burokevičienė ir Gudelevičius, valstybinis kaltintojas — Kyrijenko.
1980 m. gruodžio 16 d. Kelmėje įvyko Gemos-Jadvygos Stanelytės teismas. Saugumas norėjo, kad šis procesas įvyktų niekam nežinant, — nebuvo pranešta net artimiausiems giminėms. Ankstų rytą, dar tamsoje, prie teismo durų susirinko būrys Gemmos bičiulių. Kai prie teismo sustojo pilka kalėjimo mašina, kažkas iš Gemos draugų, prasiskirsčius milicininkams, prišoko prie geležinės kalėjimo mašinos ir garsiai sušuko prie pat automašinos durų plyšio: „Gmma! Gemute! Mes su tavimi!".
Atvažiavusieji greitai sužinojo, kur yra teismo salė ir skubiai sugužėjo į vidų. Teismo darbuotojai neramiai žvilgčiojo į salėje sėdinčius, o po kurio laiko atėjo solidnus veikėjas ir milicininkas ir visus išvarė iš salės sakydamas, kad toje salėje bus kita byla, o Stanelytės teismas būsiąs vėliau. Išvaryti žmonės nuėjo į teismo pirmininko kabinetą ir čia sužinojo, kad Gemmos teismas būsiąs 12 valandą ir jis įvyksiąs pirmininko kabinete. Išvaryti teisiamosios draugai ir pažįstami sustojo ant teismo laiptų ir koridoriuje, nes lauke buvo šalta ir drėgna. Žmonių prie teismo rinkosi vis daugiau ir daugiau, — suvažiavo iš tolimiausių Lietuvos kampelių: kunigai, jaunimas, pagyvenę žmonės. Visi norėjo patekti į teismo salę, bet milicija griežčiausiai saugojo teismo duris. Atvažiavę kunigai — A. Svarinskas, S. Tamkevičius, V. Vėlavičius prisistatė kaip TTG Katalikų Komiteto nariai ir prašė leisti pasimatyti su teismo pirmininku. Tačiau jokie įrodinėjimai, jokie reikalavimai nesuminkštino liaudies valdžios — milicija kunigus neįleido net pro duris į koridorių. Galiausiai apgaulės būdu daugelį laukiančiųjų pavyko išvilioti prie kitų durų iš lauko pusės — saugumiečiai sakė, jog per jas bus leidžiami į salę ir, kurie pirmieji stovės prie tų mažųjų durų, tie pateks į salę.
ses. Gema Stanelytė
1980 m. gruodžio 15 diena. Vilniuje Aukščiausiojo Teismo posėdžių salėje Nr. 101 daug žiūrovų, o tarp jų ir trijų teisiamųjų — G. Iešmanto, P. Pečeliūno ir V. Skuodžio — šeimos nariai bei artimi giminės. Ant teisėjo stalo pūpso 24 tomai bylos medžiagos. Įveda teisiamuosius. Visi išvargę, bet tvirti dvasia. Įeina prokuroras Bakučionis, teisėjas Ignotas, tarėjai — Didžiulienė ir vyras rusiška pavarde. Teisėjas paklausia, ar kaltinamieji turi pastabų dėl teismo sudėties. Visi trys teisiamieji atsisakė advokatų, nes jie buvo paskirti gruodžio 8 d., tuo pat metu, kai teisiamiesiems buvo įteikta kaltinamoji išvada, ir jie nespėjo susipažinti su byla. Povilas Pečeliūnas dar pažymėjo, kad jis negavo jokios juridinės konsultacijos, nors advokato laukė rugsėjo 9, 11 ir 12 dienomis. Tačiau advokatas Kudaba vis dar neturėjo laiko susitikti su ginamuoju. Doc. Skuodis dar prašė pakeisti teismo sudėtį, nes jie, būdami komunistų partijos nariais, tokio pobūdžio byloje, kaip ši, negali būti objektyvūs. Teismas advokatus nušalino, ir jie nuleidę galvas išėjo iš salės. Be to, dar buvo svarstomas Iešmanto pageidavimas nekviesti sūnaus liudyti prieš tėvą. šį pageidavimą palaikė ir Pečeliūnas su Skuodžiu, šį prašymą teismas atmetė.
Teismui prisistato teisiamieji:
Skuodis, Vytautas, pagal metrikus Vytautas-Benediktas Scot (Scott), gimęs 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje, JAV, TSRS pilietis, neteistas, vedęs, išsilavinimas — aukštasis, dirbo Vilniaus Valst. universitete, docentas.
Iešmantas Gintautas gimęs 1930 m. Lietuvoje, TSRS pilietis, vedęs, 20 metų dirbo žurnalisto darbą respublikiniuose laikraščiuose, vėliau knygų rūmuose, baigęs V.V. Pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros spec.
1980 m. spalio 14 d. rytą užmigo Viešpatyje T. Pranciškus Masilionis SJ. Kadangi šis šventas ir uolus kunigas labai daug yra pasidarbavęs Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Tautai, pateikiame žiupsnelį žinių iš jo neeilinio gyvenimo.
Velionis gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų kaime, Joniškio parapijoje, devynių vaikų šeimoje. Baigęs Panevėžio gimnaziją, studijavo filosofiją bei teologiją, ir 1927 m. birželio 11 d. vysk. K. Paltarokas pašventino jį kunigu. Dirbo vikaru, kapelionu, kurijos kancleriu. 1928 m. įstojo į Jėzuitų ordiną; keletą metų studijavo Austrijoje. Pokario metais, uždarius vienuolynus, dirbo klebonu įvairiose parapijose: Karsakiškyje, Palėvenėje, Kriklėnuose ir Sidabrave.
T. P. Masilionis buvo uolus apaštalas. Už rūpestingą pastoracinį darbą Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis neleido jam kunigauti, — atėmė, vadinamą, registracijos pažymėjimą, ir, tik vysk. J. Steponavičiui užstojus, galėjo bent altaristauti Saločiuose.
Tėvas Pranciškus labai sėkmingai vesdavo rekolekcijas parapijose, kunigams, vienuolėms seselėms, — visus žavėdavo ne tik jo žodis, bet ir labai iškalbingas asmeniškas gyvenimas, kurį galima apibūdinti: nieko sau, viską Dievui ir žmonėms. Jis buvo tarsi įsikūnijusi Dievo meilė, kurią visur spinduliavo.