-
Svetainės pradžia
- 55 Kronika 1982 m.
• Žvilgsnis į Bažnyčia kunigų akimis
• Dėkojame!
1982 m. lapkričio mėn. 1 d.
LKB KRONIKA Nr. 55
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 m. kovo 19 d.
Numerį skiriame Lietuvos kunigams, kovojantiems už Bažnyčios laisvę.
Tarybų Sąjungos ATP Pirmininkui L. Brežnevui
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
P a r e i š k i m a s
Mums kelia susirūpinimą paskutiniu metu spaudoje pasirodę pikti išpuoliai prieš religiją. Lietuvos KP pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus kalboje sakoma: „Reikia visokeriopai stiprinti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo ryšį su kova už religinių atgyvenų likvidavimą" (LKP 2-me plenume Vilniuje 1981 m. birželio 17 d.). Prieš religiją ir gerus kunigus drastiškai yra pasisakęs ir KP sekretorius L. šepetys, o RRT įgaliotinis P. Anilionis griežtai reikalauja, kad būtų vykdomi LTSR ATP 1976.VII.28 patvirtinti Religinių susivienijimų nuostatai.
Lietuvos katalikų dvasininkija mielai sveikintų normalius santykius tarp LTSR Vyriausybės ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios. Mes ir mūsų tikintieji neatsisakome vykdyti teisėtų tarybinės vyriausybės reikalavimų, kurie neprieštarauja Romos Katalikų Bažnyčios dogmoms ir moralei. Mes pasiruošę kartu su ja kovoti prieš moralines blogybes mūsų tautoje: alkoholizmą, šeimų irimą, chuliganizmą, negimusios gyvybės žudymą, ypač plačiai paplitusią vyriausybei legalizavus abortus.
1982 m. rugsėjo 2 d. devyni Vilniaus arkivyskupijos kunigai — Kunigų Tarybos nariai, kreipėsi pareiškimu į visus Lietuvos vyskupus, nurodydami Kauno Kunigų seminarijos bėdas, reikalaujančias skubaus ir efektyvaus reagavimo.
Šviesesnės ateities padangėje grėsmingai pakibo Damoklo kardas, — rašo vilniškiai kunigai. Dėl blogos kandidatų atrankos ir civilinės valdžios kišimosi į Seminariją pateko nemaža visai netinkamų kandidatų. Tas griaunantis elementas yra tikras Trojos arklys Seminarijoje ir jo pražūtingas vaidmuo jau dabar aiškiai pastebimas, o ateityje jo veiklos vaisiai bus dar liūdnesni. Mūsų ausis pasiekia, rašo Kunigų taryba, aliarmuojantieji signalai apie drausmės pairimą: kai kurie auklėtiniai išdrįsta į Seminariją atsinešti net degtinės; tyčiojamasi iš pamaldžių klierikų, rašinėjami jiems anonimai.
Kunigai apgailestauja, kad Seminarijos vadovybė ir Ordinarai neparodo ryžtingumo netinkamų klierikų atžvilgiu, priešingai, net svarstoma į Seminariją sugrąžinti už amoralų elgesį negrįžtamai pašalintus klierikus. Nuolaidžiavimas civilinei valdžiai, pastebi Kunigų tarybos nariai, yra didelė skriauda Bažnyčiai ir mirtinas smūgis pačiai Seminarijai. Peršasi mintis, kad Kauno Kunigų seminariją tvarko civilinė valdžia. Tokio vadovybės nuolaidžiavimo ir kai kurių auklėtinių suįžūlėjimo atmosferoje kalbėti apie auklėjimą yra nerealu.
Vilnius. 1982 spalio 11 d. nuo 8 iki 12 val. buvo padaryta krata Jono Sadūno, Marytės Sadūnienės ir Nijolės Sadūnaitės kambariuose. Nutarimą kratai daryti 1982.X.10 sankcionavo LTSR Vilniaus r. prokuroras N. Krempovski. Nutarime rašoma, kad LTSR prokuroro padėjėja R. Juciūtė, susipažinusi su baudžiamąja byla Nr. 57-2-031-81 dėl šmeižto Vilniaus r. Vokės eksperimentinio ūkio direktoriaus Petro Dūkšto atžvilgiu ir nustačius, kad parengtinio tardymo duomenimis turi pagrindą manyti, jog pas pil. Sadūną Joną, Jono, gyvenančio Vilniaus m. Architektų 27-2, randasi rankraščiai, užpildyti Sadūno ranka, nutarė padaryti kratą su tikslu atrasti ir paimti Sadūno rankraščius.
Kratą vykdė R. Juciūtė ir, nepateikęs dokumento net nepasisakęs pavardės, civiliai apsirengęs vyriškis, neabejotinai Čekistas, dalyvaujant R. Juciūtės atsivestom kviestinėm — Untulienei Neonilai ir Rulevičienei Nijolei. Kratai vadovavęs čekistas neleido Sadūnui paskambinti į darbavietę, pranešti, kad negalės ateiti į darbą. Čekistas, tik po ilgų prašymų, leido Sadūnienei nuvesti 6 metų dukrelę į vaikų darželj. Kadangi jis vienos eiti neleido, tai Sadūnienę palydėti pasisiūlė kviestinė Untulienė, bet Juciūtė įsakė palydėti jos patikimai kviestinei N. Rulevičienei.
Jono Sadūno šeima
Kiekvieni atlaidai įneša daug gaivumo ir dvasinio džiaugsmo į pilką ir monotonišką Lietuvos kataliko gyvenimą. Juo labiau to gyvumo įneša didieji Žemaičių Kalvarijos, Šiluvos ar Aušros Vartų atlaidai. Jie jau seniai peržengė Lietuvos ribas: atvažiuoja maldininkai iš Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir net tolimo Kazachstano. Nors bedieviška valdžia visaip trukdo maldininkams, bet į atlaidus kasmet suvažiuoja tūkstančiai žmonių, o po jų tikintieji dar ilgai dalijasi patirtais vargais ir džiaugsmais.
Pernai, prieš didžiuosius Šiluvos atlaidus, bedieviai paskelbė „kiaulių marą", o atšaukti jį — drąsos taip ir neužteko, šiemet žmonės laukė naujų bedievių fantazijos „perliukų", kurie paprastai stebina ne tik Lietuvą, bet ir viešąją pasaulio opiniją.
Kadangi jau antri metai valdžia visais būdais trukdo jaunimui ir maldininkams organizuotai eiti į Šiluvą (čekistai nuolat kartoja: „Ir Lenkijoje viskas prasidėjo nuo rožančiaus!"), šiemet nuo ankstyvo pavasario tikintieji pavieniui ir po kelis, kalbėdami rožančių, pėsti eina į Šiluvą iš Tytuvėnų (9 km.), iš Raseinių (19 km) ir net iš Kauno (apie 95 km).
Iš Anastazo Janulio laiškų:
„Gaila, tačiau ne visi mano laiškai pasiekia gimines ir kitus adresatus. Mano laiškuose įžvelgia tai, ko juose iš viso nėra, ir juos sulaiko. O gal paprasčiausiai — panoro mane paglostyti prieš plauką . . . Tau dėkoju už visus laiškus ... ir už tuos, kuriuos norėtum parašyti (ir rašai mintimis), o sąlygos ir aplinkybės neleidžia man jų gauti. Dirbu. Tik normos — nenaudėlės, vis kyla aukštyn, kad neįmanoma pasiekti."
„Taigi, jei kas mano laiškų negauna arba aš iš ko negaunu, neverta dėl to jaudintis, greičiau džiaugtis, kaip ir dėl visko, ką Dievas duoda ar atima.
Meldžiu Dievą, kad atsirastų kuo daugiau Kristaus šviesos nešėjų. Mūsų tautai ir Tėvynei reikia Kristaus šviesos, kad Kryžių krašto ainiai, Rūpintojėlių šalies vaikai, Marijos žemės sūnūs ir dukros — mes visi — būdami nusidėjėliai, nelaikytume savęs šventais; vergaudami nesigirtume laisve. Nesvetima man ir ši mintis, kuri kartais virsta tylia malda: „Mūsų tėvų Dieve, jeigu mano gyvybės auka labiau Tave pagarbintų, jeigu ji pasitarnautų Tėvynės labui ir mano bei visų tautiečių sielos išganymui, — štai aš, pasiimk ją". O kol kas stipriai spaudžiu Apvaizdos man įteiktą taurę ir esu pasiruošęs ją išgerti iki dugno."
Veiviržėnai (Klaipėdos raj.). 1982 m. iš liepos 27 d. į 28 d., naktį, Veiviržėnų bažnyčioje buvo išniekintas švč. Sakramentas. Piktadariai, įsiveržę į bažnyčią, sulaužė didįjį altorių, o tabernakulį su švč. Sakramentu pavogė. Maždaug po mėnesio laiko tabernakulis buvo surastas miške už 5 km., švč. Sakramento tabenrakulyje nebuvo.
1982 m. rugpiūčio 22 d. Veiviržėnų parapijos bažnyčioje vyko permaldavimo pamaldos už švč. Sakramento išniekinimą. Jos prasidėjo 10 val. ir baigėsi 19 val. vakare. Didelė bažnyčia sausakimšai prisirinko žmonių. Pamaldose dalyvavo jaunimo iš Gargždų, Kretingos ir kitų Žemaitijos vietų. šv. Mišios buvo laikomos ant centrinėje navoje pastatyto provizorinio altoriaus. Vakarines Mišias koncelebravo TTG Katalikų komiteto nariai — kunigai: Vincas Vėlavičius, Jonas Kauneckas ir Alfonsas Svarinskas.
„Vieną ir tą patį reiškinį ne visi Lietuvoje vienodai vadina. Bedieviai akciją prieš Bažnyčią vadina ideologine kova. O mes, tikintieji, — ideologiniu chuliganizmu, nes ar galima vadinti ideologine kova, kai muša žmogų surištomis rankomis.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra ne tik surišta, bet ir supančiota. Taigi, geriausiai tinka šią kovą vadinti ideologiniu chuliganizmu, kuris pastaraisiais metais išsigimė į ideologinį satanizmą.
Pašušvys (Radviliškio r.). 1982 m. liepos 12 d. Pašušvio apylinkės pirmininkė Bronė Stulgienė, mokytojos — Ona Liubinienė ir Roma Siurnienė — autobusų stotelėje sulaikė ir ėmė surašinėti iš bažnyčios išėjusius vaikus: Bronių ir Česlovą Matulaičius, Liną Bitytę, Valdį Rolį ir kitus.
Rytojaus dieną Pašušvio bažnyčią aptarnaujantis kun. Juozas Vaicekauskas teiravosi apylinkėje, kodėl bauginami ir persekiojami besiruošiantys pirmajai išpažinčiai vaikai. Apylinkės pirmininkė Bronė Stulgienė pareiškė, kad grupinis vaikų mokymas tikėjimo tiesų draudžiamas, o vaikus surašinėjusi Radviliškio Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojo Alfredo Krikštano nurodymu.
* * *
Telšiai. 1982 m. rugpiūčio 18 d. į Telšių saugumą tardymui buvo iškviesta Telšių IV vid. m-klos vienuoliktoke Danutė Adomaitytė. Čekistui labiausiai rūpėjo, ar iškviestoji nesiruošia stoti į vienuolyną ir ar jos nuomojamo buto šeimininkės nėra vienuolės. Čekistas patarė vietoj tikėjimo ir bažnyčios lankymo geriau naudotis gyvenimo teikiamais džiaugsmais.
— Jei nepakeisi savo gyvenimo, susitiksime mokslo metais, — pagrasino saugumietis.
Ryga (Latvija). 1982 m. balandžio 4 d., Verbų sekmadienio vakare, Rygos šv. Juozapo bažnyčios klebonas Valfredas Vinbergas prie šventoriaus tvoros buvo užpultas nepažįstamo vyriškio ir smarkiai sumuštas. Kunigui teko atsigulti į ligoninę ir daryti operaciją, nes buvo trūkusi pilvo plėvė. Kun. Valfredas Vinbergas nesisako tikintiesiems, kas jį užpuolė, gal ir pats nepažino užpuoliko, tačiau parapijiečiai neabejoja, kad tai KGB darbas, nes jie ne vieną kartą yra pastebėję čekistus, sekiojančius jų kleboną. Vienas liudininkas tvirtina matęs, kaip du čekistai kartą gatvėje jėga įgrūdę kun. Valfredą Vinbergą į mašiną ir kažkur nusivežę.
Tikintieji rimtai susirūpinę, kad kun. Valfredas Vinbergas gali būti čekistų nužudytas.
* * *
Baltarusija. Armoniškės (Varanavo r.). Armoniškių bažnyčia oficialiai valdžios laikoma neveikiančia — uždaryta, tačiau žmonės kiekvieną sekmadienį renkasi į ją bendrai maldai. Rajono saugumas ir Vykdomojo komiteto pirmininko pav. Kuzmičius nuolat gąsdina ir grasina Armoniškių tikintiesiems. Sekmadieniais VK pirmininko pav. Kuzmičius, prišokęs prie paskutinės iš bažnyčios išeinančios moterėlės, pradeda šaukti:
— Tu turi raktus?! Atiduok ir čia daugiau nei kojos!
Mes dėkingi Lietuvos respublikos atstovui prie Apaštalų Sosto p. Stasiui Lozoraičiui — jaunesniajam ir Amerikos Balso bendradarbiui Romui Sakadolskiui už 1982X9-10 d. interviu.
Prašytume dažniau ruošti panašius pokalbius įvairiais klausimais, liečiančiais Bažnyčią ir Tėvynę.
* * *
Lietuvi, neužmiršk!
Sergiejus Kovaliovas Antanas Terleckas
Anastazas Janulis Vytautas Skuodis
Petras Paulaitis Mečislovas Jurevičius
Gintautas Iešmantas Julius Sasnauskas
Balys Gajauskas Viktoras Petkus
Vytautas Vaičiūnas Povilas Pečeliūnas
Algirdas Statkevičius
ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!