Iš Anastazo Janulio laiškų:
„Gaila, tačiau ne visi mano laiškai pasiekia gimines ir kitus adresatus. Mano laiškuose įžvelgia tai, ko juose iš viso nėra, ir juos sulaiko. O gal paprasčiausiai — panoro mane paglostyti prieš plauką . . . Tau dėkoju už visus laiškus ... ir už tuos, kuriuos norėtum parašyti (ir rašai mintimis), o sąlygos ir aplinkybės neleidžia man jų gauti. Dirbu. Tik normos — nenaudėlės, vis kyla aukštyn, kad neįmanoma pasiekti."
„Taigi, jei kas mano laiškų negauna arba aš iš ko negaunu, neverta dėl to jaudintis, greičiau džiaugtis, kaip ir dėl visko, ką Dievas duoda ar atima.
Meldžiu Dievą, kad atsirastų kuo daugiau Kristaus šviesos nešėjų. Mūsų tautai ir Tėvynei reikia Kristaus šviesos, kad Kryžių krašto ainiai, Rūpintojėlių šalies vaikai, Marijos žemės sūnūs ir dukros — mes visi — būdami nusidėjėliai, nelaikytume savęs šventais; vergaudami nesigirtume laisve. Nesvetima man ir ši mintis, kuri kartais virsta tylia malda: „Mūsų tėvų Dieve, jeigu mano gyvybės auka labiau Tave pagarbintų, jeigu ji pasitarnautų Tėvynės labui ir mano bei visų tautiečių sielos išganymui, — štai aš, pasiimk ją". O kol kas stipriai spaudžiu Apvaizdos man įteiktą taurę ir esu pasiruošęs ją išgerti iki dugno."
Rašo Vytautas Vaičiūnas:
„Liepos mėnesį parašiau pareiškimą lietuviškai spaudai, o rugsėjo 20 d. pranešė, kad mano prašymas atmestas. Rugsėjo 21 d. parašiau maždaug tokio turinio pareiškimą: „šį uždraudimą laikau tolygiu atėmimui teisės skaityti gimtąja lietuvių kalba, todėl prašau leisti mano žmonai per sąjunginę spaudą užsakyti man lietuviškus laikraščius bei žurnalus. Satkos prokuroro sankciją lietuviškiems laikraščiams ir žurnalams gauti laikau neteisėta, — laikraščiai ir žurnalai buvo užsakyti per sąjunginę spaudą, o įstatymai, kuriais jie rėmėsi, uždrausdami spaudą, įpareigoja administraciją, kad ši rūpintųsi, jog kaliniai neliktų be spaudos. Uždraudimas skaityti laikraščius ir žurnalus gimtąja kalba yra diskriminacinis aktas . . .
Laiškai mane pasiekia labai nereguliariai. Atėję į Bakalą, jie po mėnesį laiko išguli štabo seifuose, o po to grąžinami atgal į Lietuvą, ten, vėl netrumpai išlaikyti, laimingieji, padarę 9.000 kilometrų, po dviejų mėnesių pasiekia mane.
Dėkoju už maldas, kurių dėka mane lydi Viešpaties atneštoji ramybė, ši ramybė erzina mūsų gyvenimo tvarkytojus, bet ji ne iš pasaulio ir pasaulis negali jos atimti."
1982X27.
1982 spalio 29 d. Vytautas Vaičiūnas turėjo pasimatymą su žmona. Kalėjimo administracija sako, kad Vytautą Vaičiūną jau galėtų išleisti, tik jis pats to nenori — neprisipažįsta kaltu.
— Laisvė man labai brangi, bet iš jūsų malonės neprašysiu ir kaltu neprisipažinsiu. Išbuvau tiek, išbūsiu ir likusį kalinimo laiką, šiuos nelaisvės metus skiriu kaip auką už savo tautą, — kalba Vytautas Vaičiūnas.
Vytauto Vaičiūno sveikata truputį pagerėjusi: pagerėjo mityba — pirmą kartą per visą jo kalinimo laiką į kalėjimo parduotuvę buvo atvežta taukų.
* * *
Viktoras Petkus visą laisvą nuo priverstinio darbo laiką skiria knygai ir kūrybiniam darbui. Prisirinko labai daug užrašų, straipsnių, išrašų. 1982 m. Verbų sekmadienį Viktoro Petkaus kameroje buvo padaryta krata ir konfiskuota visa sukauptoji medžiaga. 1982 m. Velykų rytmetį visas kalinio turtas — kratos metu konfiskuota medžiaga — buvo sunaikinta. Taip pasityčioti iš kalinio ir suteikti tiek daug moralinės kančios ne bet kas sugebėtų. Tam reikia bolševikų — dzeržinskiečių!
1981 m. rudenį pasimatymo metu žmona Viktorui paliko 15 kg. produktų. Po dešimties dienų kaliniui buvo perduota viena kavos dėžutė, o po mėnesio — 3 kg. lašinių. Visa kita atsidūrė budinčio leitenanto Gatin skrandyje.
* * *
1981 m. gruodžio mėn. Viktorui Petkui veide atsirado almanti žaizda. Visą pusmetį niekas jam nesuteikė medicininės pagalbos. Į ligoninę buvo nukreiptas tik 1982 m. birželio mėnesį. Pusantro mėnesio Viktorui buvo tarsi atostogos. Po penkerių metų pirmą kartą pamatė vasarą. Viktorą operavęs chirurgas sakė, kad žaizda — vėžinė, tačiau veidas po operacijos sugijo.
* * *
Birželio pradžioje Viktorui Petkui buvo atimtas pasimatymas su atvykusiais artimaisiais neva už kalėjimo režimo nesilaikymą. Į klausimą apie kalinio sveikatą — buvo atsakyta, jog viskas normalu, o kad Viktoras išvežtas į ligoninę — nė žodžio!
* * *
1982 m. spalio mėn. Viktorą aplankė žmona Natalija. Apie dvi valandas kalinys tikrinimo metu turėjo 15 laipsnių C šaltyje laukti su vasarine kalėjimo palaidine. Po pasimatymo leitenantas Gatin nepriėmė jokio drabužio žiemai, nė kąsnelio duonos. Viskas buvo atimta. Ant kalėjimo sienos puikuojasi užrašas: „Žmogus žmogui — brolis, bičiulis, draugas" . . .
* * *
Sovietų Sąjungos Politinio kalinio dienos proga (1981X30)
Anastazas Janulis ir Vytautas Skuodis tą dieną paskelbė bado streiką, parašė atitinkamą pareiškimą Sovietų sąjungos generaliniam prokurorui ir trumpu pareiškimu painformavo vietinės stovyklos viršininką.
Bado streiką Anastazas Janulis ir Vytautas Skuodis pakartojo ir 1982 m. spalio 30 d.
