K R O N I K A

Vatikanas

Šventasis Tėve,
 Mes, Lietuvos katalikai, su dideliu dėmesiu sekame per Vatikano ir kitas Vakarų radijo stotis Jūsų žodžius, pamokymus, darbus ir nuolatines keliones po įvairius žemynus, nešant pasimetusiam šių dienų pasauliui Tiesą ir Meilę.

Mus, daug iškentėjusius per paskutinius keturis dešimtmečius, jaudina Jūsų šventenybės nuolatinis rūpestis pagrindinėmis žmogaus teisėmis, kurios pas mus ypač negailestingai yra trypiamos ir nuostabi Jūsų meilė savajai Tėvynei.

Lenkijos tragedija dėl geografinės artumos ir panašių politinių sąlygų mums gerai žinoma ir suprantama, šios tautos vienoks ar kitoks likimas turės įtakos ir mūsų tolimesnėms pastangoms bei kovai. Lietuvoje valdiški bedieviai, kovodami su tikinčiu jaunimu, nuolat kartoja: „Ir Lenkijoje viskas prasidėjo nuo rožančiaus . . ."

Šventasis Tėve, iš Jūsų veiklos mes mokomės Dievo ir Tėvynės meilės. Dabar mes turime nenuginčijamą autoritetingą pavyzdį, jog, kovodami už Dievo, Bažnyčios ir tautiečių teises, mes neprasilenkiame su savo tiesiogine misija.

. . . Daugiau...

Įžanga

Pasibaigus II Pasauliniam karui, Lietuvoje prie valdžios vairo atsistojo kovingi bedieviai, pasiryžę visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią. Dievą ir Tėvynę mylintiems lietuviams iškilo klausimas: kas bus toliau? Vilkaviškio kunigai kreipėsi į seną ir išmintingą savo ganytoją vysk. Karosą, prašydami patarimo naujoje situacijoje.

— Ką valdžia sakys, viską darykite priešingai ir bus gerai, — atsakė ganytojas. Beliko šį patarimą įgyvendinti. O įvykiai toliau klostėsi šitaip:

1946 m. buvo uždarytos Kunigų seminarijos Vilniuje, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Vyskupai — Teofilius Matulionis ir Vincentas Borisevičius — suimti.

1947 m. areštuotas Vilniaus arkivyskupijos arkivysk. Mečislovas Reinys (miręs Vladimiro kalėjime) ir Telšių vyskupas pagalbininkas Pranciškus Ramanauskas.

Trečdalis Lietuvos kunigų turėjo pereiti Gulagą. Vysk. Vincentas Borisevičius 1947 m. sušaudytas.

1948-49 m. uždarinėjami vienuolynai, daugelis bažnyčių paverčiamos sandėliais ar panaudojamos profaniniams tikslams. Lietuviai masiškai deportuojami į Sibirą.

. . . Daugiau...

Kodėl atsirado „LKB Kronika"?

Lygiai prieš 10 metų, t.y. 1972 m. kovo 19 d. pasirodė pirmasis „LKB Kronikos" numeris. Tai buvo labai kuklus leidinėlis, nutaręs informuoti Tėvynę ir pasaulį apie Lietuvos tikinčiųjų diskriminaciją ir pastangas išsikovoti religinės laisvės minimumą. Kodėl ji pasirodė 1972 metais?

Stalino represijos prieš Katalikų Bažnyčią ilgam laikui sukūrė pasyvumo atmosferą kunigijos tarpe. Bažnytinė hierarchija buvo įsitikinusi, kad „prieš vėją nepapūsi", ir klusniai vykdė visus sovietinės valdžios reikalavimus, o partijos viršūnės planavo vis greitesnį Bažnyčios likvidavimą. Septintame dešimtmetyje už menkiausią „prasižengimą" prieš slaptas sovietinės valdžios instrukcijas kunigams būdavo uždraudžiama eiti pareigas; Kunigų seminarija buvo tiek suvaržyta, jog kasmet gailėdavo priimti vos 5 kandidatus. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis jautėsi esąs „caras ir dievas", galįs terorizuoti kunigus ir ordinarus.

Tuo pačiu metu Lietuvos kunigų tarpe vis labiau brendo mintis, jog negalima sėdėti, susidėjus rankas, nes sovietinė valdžia visus uždusins. Ką daryti? Atsakymą davė Maskvos disidentai, drąsiai išstodami su savo idėjomis, pareiškimais, knygomis ir leidiniais. Tai buvo pirmas prisikėlimo varpo dūžis, pažadinęs daugelį iš baimės letargo ir šaukiantis: gana tamsos ir miego! Reikia kovoti, reikia sovietinės valdžios nusikaltimus prieš Bažnyčią ir tikinčiuosius išvilkti į šviesą, — tegul visas pasaulis pamato tironiją, o gal šviesoje bus nepatogu daryti niekšybes. 

. . . Daugiau...

Štai jau dešimt metų, kai Jūs dirbate darbą, kurį šiandien dar sunku pakankamai įvertinti.

Tuo metu, kai visiems užčiauptos lūpos, kaip trypiamos žmogaus teisės, laužomos konstitucijose bei tarptautiniuose dokumentuose deklaruotos laisvės ir dar ciniškai tyčiojamasi iš aukų, tuo visišku spaudos ir laisvo žodžio draudimo metu, Jūs išdrįsote perplėšti tą gūdžią kapų tylą. Išdrįsote pakelti melagingos propagandos uždangą ir konkrečiais, nepaneigiamais faktais parodyti, kas iš tiesų vyksta mūsų nelaimingoje Lietuvoje, šis, iš pradžių atrodęs toks vienišas, lyg ir nedrąsus balsas kai kam pasirodė tiesiog beviltišku pagalbos šauksmu. Apie jį tuo metu gal kai kas pagalvojo kadaise daktarui Vincui Kudirkai pasakytais žodžiais: „Ką tu gali prieš tokią galybę, vabalėli žemės, šitokie karaliai, šitokie ginklai, jėga, — kaip musę tave sutrins". Tačiau šis vienišas balsas nenutilo. Priešingai, jį greit išgirdo visi. Išgirdo ir tie, kurie norėjo jį, kaip anų laikų žandarai, „kaip musę sutrinti"; išgirdo tie, apie kurių skriaudas jis prabilo, išgirdo mūsų broliai užsienyje, o per juos ir visas pasaulis. Išgirdo todėl, kad šis žodis, šie kuklūs lapeliai, lyg baisų užtaisą, nešė galingą jėgą — TIESĄ!

Autentiški dokumentai, aiškūs, tikslūs įvykių aprašymai, trumpos, sausos žinutės — visa tai yra neišgalvoti, tikri, konkretūs faktai. Tiksliau sakant, dalis faktų, nes ne visi jie žinomi, ne visi pasiekia redakciją, pagaliau, ir neįmanoma suregistruoti viso to, kas šiandien vyksta kiekvienoje parapijoje, kiekvienoje mokykloje, kiekviename Lietuvos mieste ir kaime, nekalbant jau apie saugumo kabinetus ir požemius. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą pas mus kas nors nuskriaudžiamas, neteisingai apkaltinamas, kam nors neleidžiama pasinaudoti elementariausiomis, net įstatymu garantuotomis, teisėmis, iš ko nors tyčiojamasi, kas nors persekiojamas ar bauginamas . . .

. . . Daugiau...

Lietuvos TSR KP Pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
Nuorašas: Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui

Pareiškimas

Mes, Lietuvos jaunimas ir tikintieji, atkreipiame Partijos dėmesį į grubius, su jokia morale nesuderinamus tarybinių pareigūnų išpuolius prieš tikintį jaunimą. Tokie veiksmai pastaruoju metu ypatingai suaktyvėjo.

1981-sius metus grupė tikinčio jaunimo sutiko Rumšiškių buities muziejuje. Nežiūrint to, kad iš jaunimo lūpų skambėjo blaivi daina ir iš tyros širdies liejosi jaunatviškas džiaugsmas, ši šventė nepraėjo be pasekmių. Saugumiečiai dirbtinai apkaltino jaunimą chuliganizmu ir pradėjo tardyti. Ypatingai buvo šantažuojama Marytė Vėlyvytė — jai grasino išmesią iš Kauno P. Mažylio med. mokyklos.

1981 m. rugpiūčio mėn. būrelis Vilniaus tikinčio jaunimo atostogavo prie Baltųjų Lokajų ežero. 20 d. vakare jaunimą užpuolė operatyvinė milicijos grupė. Girti milicininkai su dar nematytu ciniškumu ir sadizmu biauriai įžeidinėjo mergaites, spiaudė joms į veidą ir gąsdino išprievartavimu. Visą jaunimą žiauriai sumetė į mašinas ir nuvežė į Molėtų milicijos skyrių. Milicijos skyriuje juos išlaikė ištisą parą, laikas nuo laiko vargindami . tardymais. Du studentai — Alfonsas Vinclovas ir Audronė Ginkutė buvo pašalinti iš Vilniaus valstybinio universiteto. Jaunimas šantažuojamas iki šiolei.

. . . Daugiau...

1982 m. vasario 16 d. iš kriminalinio lagerio Nižnij Tagile į laisvę po pusės bausmės buvo išleista Gema-Jadvyga Stanelytė.

Įdomu, ką reiškia šis naujas saugumo manevras? Gema-Jadvyga Stanelytė 1979 m. buvo nuteista už religinės eisenos organizavimą į Šiluvą.

Visos apylinkės ir miestų vykdomieji komitetai 1982 m. privalo toliau šnipinėti parapijų religinį gyvenimą ir teikti žinias Religijų reikalų tarybai pagal žemiau pateikiamą formą:

1. Padėtis religinėje bendruomenėje ir religingumo būklė

1. Vykdomojo organo ir revizijos komisijos veiklos charakteristika:
a) savanoriškų aukų rinkimas (kiek jų surinkta).
b) pajamų-išlaidų knygos tvarkymas (jos atitikimas religiniams reikalavimams).
c) pagalba organizuojant religines šventes.
d) rūpinimasis maldos namų ūkiniais-materlialiniais reikalais (remontu, apšildymu, inventoriaus įsigijimu ir
e) veikliausi vykdomojo organo ir revizijos komisijos nariai (pavardės, vardai). kt.).
f) ar kunigas nenustelbia reivizijos komisijos ir vykdomojo organo veiklos?

2. Kaip vykdomas reikalavimas apie tai, kad kiekvienais metais būtų inventorizuojamas maldos namų turtas.
3. Koks procentas žmonių yra tikintys, tame skaičiuje, koks procentas jaunimo yra tikintys, koks procentas mokyklinio amžiaus vaikų eina į bažnyčią, kiek priėjo prie pirmos komunijos, kiek konfirmuota vaikų, kiek buvo velykinių išpažinčių, kiek tikinčiųjų atsilankė į bažnyčią per 1982 m. kalėdas, kalėdinio pamokslo turinys.

. . . Daugiau...

Kun. Leonas Šapoka buvo nužudytas Luokės klebonijoje 1980 m. spalio 8 d. naktį. Tik po to, kai laisvojo pasaulio spauda pradėjo plačiai komentuoti šį sadistišką nusikaltimą, 1981 m. rugpiūčio 15 d. „Tiesoje" buvo paskelbtas Vytauto Žeimanto (spec. KGB korespondento) straipsnis „Žudikai suimti".

1981 m. gruodžio 2, 3, 4 ir 7 d. Telšiuose „Masčio" fabriko salėje vyko kun. Leono Šapokos žudikų teismas. Didelė salė nesutalpino visų norinčiųjų dalyvauti teisme, todėl daugelis teismo procesą sekė vestibiulyje per garsiakalbius. Vilniaus saugumiečiai akylai stebėjo minią; netrūko ir milicininkų.

Teismui pirmininkavo LTSR Aukščiausiojo teismo teisėjas Jukna, prokuroras — Mackevičius, advokatai — Šidlauskienė, Jankauskas ir Aleksandravičius.

Vieną dieną teismo procesas buvo filmuojamas.
Nusikaltėliai — Jonas Sabaliauskas, g. 1955 m., agronomas, Danielius Mockevičius, g. 1962 m., komjaunuolis, Raseinių Veterinarijos stoties ūkvedys, Adomas Lukšas, 30 m. amžiaus, tipiškas vagis.

       Kun. L. Šapoka

. . . Daugiau...

Sergiejus Kovaliovas
Balys Gajauskas 
Viktoras Petkus   
Mečislovas Jurevičius 
Vytautas Vaičiūnas  
Povilas Pečeliūnas 
Gintautas Iešmantas  
Julius Sasnauskas 
Anastazas Janulis
Vytautas Skuodis 
Petras Paulaitis  
Algirdas Statkevičius 
Antanas Terleckas  
Genė Navickaitė 

ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai  gyventi ir tikėti!

* * *