1980 m. atėjau dirbti į Kybartų parapijos bažnyčią - rengiau vaikus Pirmajai komunijai, slaptai mokiau juos ir jaunimą tikėjimo tiesų. Buvau baigusi pedagoginės mokyklos ikimokyklinio auklėjimo specialybę. Būdama 25-erių metų, 1984 m. padariau amžinuosius įžadus Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje. Apie Kroniką jau buvau girdėjusi besimokydama vidurinėje mokykloje. Gaudavau pasiskaityti šį leidinį Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje. Vėliau, įstojusi į vienuolyną, ją skaitydavau reguliariai. O pati į jos veiklą įsitraukiau 1980 m. - atveždavau ir nuveždavau parengtus straipsnius, padėdavau dauginti, įrišti, išplatinti, lydėdavau kitus į Maskvą pas disidentus.

Laikiausi nuostatos atsargiai rizikuoti. Tai man patiko. Neturėjau baimės jausmo. Bet, žinoma, nežinau, kaip būtų buvę, jei mane būtų suėmę ar kitokiais būdais persekioję. Žinojau, kad reikia priešintis to meto aklumui, absurdiškoms komunizmo idėjoms, rusinimui. Pasirinkta taktika man tiko: dirbti taip, kad tavęs neįtartų ir niekam neišsiduotum, jog prisidedi prie tiesos sakymo. Žinojau, kad daug žmonių trokšta religijos ir žodžio laisvės, bet dėl sąlygų, einamų pareigų, šeimos padėties negali rizikuoti. O aš laisva - pasirinkusiai vienuolės pašaukimą, tai tiesiog būtina daryti.

Vienuolyno vyresnioji apie mūsų darbą žinojo. Tačiau, gyvenant bendruomenės gyvenimą, iškilo daug mažų smulkmenų, dėl kurių buvo pareikalauta palikti pogrindžio darbą ir atlikti tik vienuolines pareigas. Reikėjo apsispręsti. 1985 m. su Bažnyčios vyresnybės žinia perėjau į Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją.Skaudžiausia, kad turėjau palikti vienuolyną, kurį mylėjau, palikti visas nuostabias seseris ir joms net negalėjau paaiškinti, kodėl. Bet tai gal išėjo ir į gera - suvokiau, kad vienuolynas - tai ne tavo kuriamo namo pastogė, o pašaukimas...

Mano darbas talkinant LKB Kronikosleidėjams buvo kasdieniškas - eilinės pareigos. Nesijautė, kad kažkuo rizikuoji -dirbi, ir tiek. Daugiausia rūpėjo, kad kitiems viskas pavyktų. Juk darbas grupinis. Man visada atrodė, kad mokėsiu apsiginti, bet - kaip kitiems?! Įtampa padidėdavo, kai pajusdavau, jog esu nuolat stebima, sekama.

Visas nuoskaudas, įtampą atpirkdavo malonumas išgirdus per radiją, kad mūsų leidiniai pasiekė Vakarus. Tai, ką aš dariau, buvo viena maža dalelė to darbo, kurį darė daugelis žmonių čia, Lietuvoje, ir ten, išeivijoje.