Visos lietuvių tautos patriotines jėgas atstovaujanti LIETUVOS LAISVĖS LYGA, siekianti atstatyti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę ir lietuvių tautos suverenumą, kurie Stalino-Hitlerio slapto susitarimo pagrindu 1940.VI.15 buvo likviduoti, šiuo savo moraliniu ultimatumu kreipiasi į TSRS KP CK Politinį Biurą, TSRS Aukščiausiąją Tarybą bei TSRS Ministrų Tarybą ir pareiškia:

I

Iki II-jo pasaulinio karo laisvų ir nepriklausomų Europos valstybių tarpe buvo ir trys Pabaltijo valstybės, Tautų Sąjungos narės — Lietuva, Latvija ir Estija. Minėtų Pabaltijo tautų suverenumą bei valstybinę nepriklausomybę 1940 m. panaikino Tarybų Sąjunga, klastingu prievartiniu būdu prijungdama šias valstybes prie bolševikinės Rusijos imperijos. Sis agresyvus aktas buvo bolševikinės Rusijos ir hitlerinės Vokietijos labai slapto suokalbio pasekmė; suokalbio, rodančio, kad abi šios imperialistinės valstybės stengėsi iš anksto pasidalinti bei pavergti kaimynines šalis ir tuo kurti „naują Europą".

TSRS agresija Pabaltijo valstybių atžvilgiu, jos bendravimas su hitlerine Vokietija rengiant antrąjį pasaulinį karą, rodo, kad abi šios valstybės vadovavosi vienoda imperialistine ideologija, kuria galima pavadinti nacistine, šitokia ideologija buvo budinga ne tik vokiečių nacionalistams, tiksliau — nacionalsocialistams, bet ir rusų bolševikams. Panašia grobuoniška ideologija kaimyninių tautų atžvilgiu vadovavosi taip pat carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija praeityje bei visos kitos neeiliniu agresyvumu pasižyminčios imperialistinės pasaulio valstybės, pradedant gilia senove ir baigiant naujaisiais amžiais.

Nacizmas — tai ypatingai piktybiška šovinistinė pasiutligė. Tai labiausiai žmoniškumui prieštaraujanti beveik visų imperialistų, o taip pat ir daugumos totalitaristų fundamentalioji ideologija, kuri tačiau visados yra dangstoma kita, dekoratyvinį vaidmenį atliekančia ideologija, kartais net religine (kryžiuočiai).

PRIEDAS


1. HITLERIO TELEGRAMA STALINUI — 20.VIII.1939

Fiureris duoda parėdymą jums (Vokietijos pasiuntiniui Maskvoje Sulenburgui. — Red.) skubiai nuvykti pas Molotovą ir įteikti sekančią Fiurerio telegramą Stalinui: „Ponui Stalinui,, Maskva.

1. Aš nuoširdžiai sveikinu naujo Vokietijos-Tarybų Sąjungos kredito susitarimo pasirašymą, kaip pirmą žingsnį į Vokietijos-Tarybų Sąjungos santykių pertvarkymą.
2. Sudarymą Vokietijos-Tarybų Sąjungos nepuolimo pakto aš laikau pagrindu naujiems, ilgalaikiams Vokietijos-T. Sąjungos santykiams. Vokietija tuo pačiu grįžta į tą patį politinį kursą, kuris praėjusiais šimtmečiais abiems šalims buvo naudingas. Todėl Reicho vyriausybė nusprendė tokio pakto sudarymo atveju priimti visas tokio gilaus santykių pasikeitimo pasekmes.
3. Jūsų U. R. Ministro pono Molotovo perduota nepuolimo pakto projektą laikau priimtinu, bet skaitau būtinybe, kaip galima greičiau suderinti visus su šiuo susijusius klausimus.
4. Turinys papildomo protokolo, kurio pageidauja T. Sąjungos vyriausybė, mano įsitikinimu, gali būti suderintas artimiausiu laiku, jei atsakingas Vokietijos pareigūnas galėtų asmeniškai atvykti į Maskvą pasitarimui, reicho vyriausybė yra įsitikinusi, kad papildomasis projektas turi būti suderintas ir pasirašytas artimiausiu laiku.
5. Įtempimas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau tapo nepakenčiamas. Lenkijos elgesys su didžiąja valstybe toks, kad galima krizė kiekvienu momentu. Tokiomis aplinkybėmis Vokietija yra pasiryžusi bet kokia kaina ir visomis savo dispozicijoje esančiomis priemonėmis apsaugoti Reicho interesus.
6. Jei abi vyriausybės pasiryžusios pradėti naujus tarpusavio santykius, tai, mano nuomone, pageidautina negaišti laiko. Todėl aš vėl siūlau, kad jūs priimtumėte mano užsienio reikalų ministrą antradienį, 22 rugpiūčio, arba vėliausiai trečiadienį — 23 rugpiūčio. Reicho užsienio reikalų ministras turi pilniausius įgaliojimus dėl paruošimo bei pasirašymo ne tik pakto, bet ir protokolo. Dėl tarptautinės padėties Reicho užsienio reikalų ministras negalėtų Maskvoje užtrukti ilgiau kaip vieną dieną. Ilgiausiai dvi dienas.
Malonu būtų gauti jūsų skubų atsakymą.

Adolf Hitler"

Nuo seno lietuvių tauta pasižymėjo tolerancija. Būdami pagonys, lietuviai savo sostinėje Vilniuje leido tarpti įvairioms religijoms. Čia šalia krikščionių, savo maldos namus turėjo žydai, mahometonai, karaimai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas buvo vedęs dvi žmonės stačiatikes ir abiems Vilniuje pastatė po cerkvę.

Visai priešingą vaizdą matome tuometinėje Rusijoje. Čia vieną despotinį režimą keisdavo kitas, o „kitaminčiai" buvo žiauriausiai persekiojami. Gelbėdamiesi jie bėgdavo į kaimynines šalis — Lenkiją ir Lietuvą. Lietuvoje žymia rusų imigrantų dalį sudarė religinių persekiojimų aukos, taip vadinami sentikiai.

1794 m. Suvorovui pasmaugus Lietuvos — Lenkijos sukilimą, šios šalys prievarta buvo įjungtos į Rusijos imperijos sudėtį. Nuo šiol ir prasidėjo planingas Lietuvos kolonizavimas rusais. „Rusijos istorija — tai istorija šalies, kuri kolonizuoja", — rašė istorikas V. Kliučevskis (Kurs russkoj istorii, 1937, t. I, p. 19-23). Iki 1938 m. tarybinėje literatūroje, spaudoje Rusija buvo traktuojama kaip imperialistinė ir kolonijinė valstybė, šiandien apie tai ne tik tylima, bet priešingai — iš grobikiškų Rusijos karų siūloma semtis dvasinės stiprybės komunizmo statybai. O juk ir pats Leninas sakė, kad Rusija — tautų kalėjimas.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos, vyko ne tik žmogiškųjų vertybių bei tautinių, religinių aspiracijų pažeminimas ir išniekinimas, bet ir plati Lietuvos kolonizacija. Skirtingai nuo Vakarų, Rusija savo kolonijose pagrindinį dėmesį skyrė nerusiškų tautų asimiliacijai.

1961 m. už patriotines aspiracijas buvo nuteista keletas Vilniaus 16-sios vidurinės mokyklos abiturientų. Tarp jų buvo ir Romas Ragaišis, pokario metais Vilniuje įsikūrusio Dzūkijos amatininko sūnus.

Atlikęs ketverių metų bausmę Mordovijos konclageriuose, Romas sugrįžo į Vilnių. Gerai žinodamas, kad po įkalinimo sunku bus siekti aukštojo mokslo, jaunuolis pasirinko optiko specialybę, su kurią jau anksčiau buvo šiek tiek susipažinęs. Per keletą metų Romas gerai išmoko optiko amatą, tapo puikiu meistru, buvo mėgstamas ne tik klientų, bet ir tiesioginių darbo vadovų. Po kurio laiko jis sukūrė šeimą, augino dukrelę.

Jau ankstyvoje jaunystėje Romas patyrė, kaip sunku šiandien Lietuvoje dorai gyventi. Tačiau jis nerezignavo. Sąžiningu darbu pelnėsi duoną, jokios karjeros nesiekė. Laisvalaikius skirdavo knygoms, kuriose ieškojo sau dvasinio peno ir atsakymo į daugelį dabarties opių problemų. Suprato, kad svarbiausia yra išlaikyti dvasinį tyrumą, ištikimybę gėrio įr tiesos idealams, meilę gimtajam kraštui. Todėl visada buvo pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką tiem kuriems gyvenimo našta buvo sunkesnė, ką palietė skaudi netiesa ir prievarta. Ypač įsimintinas jo poelgis praėjusių metų liepos mėn. Viktoro Petkaus teisme. Jis drąsiai gynė tada purvais drabstomą draugą, pabrėždamas jo visuomeninių darbų svarbą gimtojo krašto ir jo gyventojų teisėms apginti, ir kartu griežtai atsisakė duoti bet kokius parodymus šioje visais atžvilgiais pagrindines žmogaus teises paneigiančioje byloje.

1979.V.3 17 vai. Kauno viešosios bibliotekos rūmuose įvyko Jūratės Masiulienės-Bičiūnaitės tapybos darbų parodos atidarymas. Įdomūs, saviti aukšto meistriškumo darbai. Daug žiemos, sniego, šerkšno ir ledo tematikos. Atidarant parodą, aišku, buvo minimas iki koktumo įkyrėjęs „partijos ir vyriausybės rūpinimasis puoselėjant kūrybinį darbo liaudies aktyvumą", šį kartą ir panagrinėkime tą partijos ir vyriausybės „puoselėjantį" vaidmenį. Kodėl Jūratės darbuose toks gilus slogių išgyvenimų, liūdesio ir skausmo bruožas?

Jūratės tėvas Bičiūnas Vytautas-Pranas (1893-1945) buvo plataus diapazono kultūros darbuotojas: menininkas-tapytojas, grafikos metodikos dėstytojas Kauno meno mokykloje, eilės vadovėlių autorius, bažnytinio meno specialistas, teatro dekoratorius, eilės istorinių („Brolio Vitolio naktys", „Savanoriai", „Žalgiris" ir buitinių dramų autorius, radio vaizdelių, misterijų autorius ir režisierius-statytojas, eilės teatrų ir saviveiklinių kolektyvų organizatorius-artistas (buvo net pats įsteigęs teatrą „Žvaigždikis"), publicistas (1931 m. išleidęs leidinį „Tiesa apie Vilnių"), daugelio laikraščių bendradarbis, literatūros ir meno kritikas. Buvo ir rūpestingas šeimos tėvas: auginio du sūnus ir dukrą — Jūratę.

Būdamas sąmoningu kataliku tolerantiškai bendradarbiavo — būrė Lietuvos kūrybingus žmones, kokių jie bebūtų įsitikinimų.

štai pavyzdys. 1926 m. pradžioje kairiesiems ir K. Griniui ir M. Šleževičiui perėmus Lietuvos vyriausybę, Eltoje dirbti buvo pasiūlyta Latvijoje gyvenančiam Justui Paleckiui. Atvažiavęs į Kauną Justas neturėjo kur gyventi. Kai kas užsiminė, kad buvęs prezidentas didelis demokratas ir senovės kalbų žinovas Antanas Smetona gyvenąs erdviame kambary Maironio namuose. Gal jis ir neatsisakysiąs Justą priglausti. A. Smetona gyveno be šeimos, apsivertęs Platono ir Sokrato raštų vertimais. Jis sutiko priimti benamį Justą, tik įspėjo: „Neturiu lėšų nei kurui, nei pečių taisymui, taigi gyvenu vėsokai. Jei šalčio nebijai, kraustykis pas mane." Ir taip Justas pražiemojo pas Smetoną . . .