VIDAS SPENGLA

„AKIPLĖŠA" 
 

KGB KOVA PRIEŠ BAŽNYČIĄ

Pagal
kunigo Juozo Zdebskio
sekimo bylą

 

 

LUMEN   leidykla   VILNIUS  1996

  T U R I N Y S

Pratarmė        7

„KAS LAISVAS ŠIRDY - LAISVAS IR KALĖJIME"        9

„KUNIGŲ /.../ TYRIMUI NUKREIPTI AGENTUS..."        48

„DIEVO REIKIA KLAUSYTI LABIAU NEGU ŽMONIŲ"        70

DIEVOP „KELIO DŽENTELMENAS"        95

„SUKOMPROMITAVIMUI PANAUDOTI SPEC. PRIEMONĘ"        112

"DABAR JIS TIKRAI ŠVENTASIS..."        133

„PAŽADU TIKRAI BŪTI DIDVYRIS..."        150

Nuo autoriaus        174

Išnašos        176

Knygos rėmėjai        178

 

PRATARMĖ

Penkis dešimtmečius KGB energingai dirbo Lietuvoje pa­laikydama ir stiprindama totalitarinę sovietinę valstybę. Ši milžiniška represinė organizacija skverbėsi į visas visuome­nės gyvenimo sritis ir, slopindama laisvės siekius, sekdama bei persekiodama nepaklusniuosius, šmeiždama, įkalinda­ma ir kitokiom priemonėm susidorodama, vertė paklusti komunistų ideologijai ir valdžiai. Daug rūpesčių KGB turė­jo Lietuvoje, kurioje laisvės ir nepriklausomybės troškimas buvo ypač gyvybingas. Jį aktyviai palaikė Lietuvos Katali­kų Bažnyčia - vienintelė organizuota institucija, nepavaldi sovietiniam režimui. Apie KGB kovą prieš Bažnyčią daug žinių pateikdavo pogrindinė spauda, ypač Lietuvos Katali­kų Bažnyčios kronika, atskleisdama nuo visuomenės sle­piamus nusikaltimus prieš teisingumą, žmogaus teisių pa­žeidimus, religijos laisvės varžymą. Šie leidiniai praskleidė paslapties šydą ir parodė tikrąjį KGB veidą, tačiau jis dar labiau išryškėjo susipažinus su KGB archyvo dokumentais.

Pasitraukdama iš Lietuvos KGB stengėsi sunaikinti arba išvežti visus jos veiklą demaskuojančius dokumentus, ta­čiau kai kurios disidentų ir kunigų baudžiamosios, taip pat LKB kronikos leidimo bylos išliko. Viena jų - kunigo Juozo Zdebskio sekimo byla. Jos puslapiai papildo Bažnyčios kan­čių mozaiką, įtaigiai liudija apie nusikalstamą KGB veiklą ir pateikia naujų faktų apie kun. J. Zdebskio asmenybę.

Archyvų dokumentai dar laukia istorikų dėmesio ir gali­mybės prabilti apie naujausių laikų Bažnyčios Lietuvoje is­toriją. Šioje knygoje autorius stengiasi pažvelgti į kun. J. Zdebskio gyvenimą sekdamas KGB pėdsakais. Kunigas Juo­zas buvo vienas aktyviausių kunigų, kurie neapribojo kuni­go tarnystės tik bažnyčios sienomis, kaip reikalavo valdžia. Būtent jų kompromisų nežinančios veiklos dėka Bažnyčia Lie­tuvoje galėjo gyventi daug laisviau, nei kitose sovietinėse res­publikose. Kun. Juozas lankė šeimas, organizuodavo jauni­mo susitikimus, rekolekcijas, aktyviai dalyvaudavo viešuo­se renginiuose, pogrindinėje veikloje. Kunigo tarnystę suprato kaip Tiesos apie Dievą ir žmogų liudijimą. Pastaroji jo savy­bė KGB buvo pavojingiausia, nes jo tiesus žodis apie žmo­gaus - Dievo vaiko orumą, Bažnyčios persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus, okupaciją visus klausytojus skatino mąs­tyti, išsivaduoti, kurti savyje asmenybę.

Po tragiškos kunigo Juozo mirties 1986 metais jau praėjo dešimt metų, bet daugelis gyvai prisimena kukliai besišyp­santį Šlavantų Tėvelį ir ramybės kupinus jo žodžius „Vai­keliai..." Bendraudami su juo žmonės nejausdavo įtampos, nematydavo virš galvos kabančio KGB Damoklo kardo ar pečius slėgusio kunigo tarnystės kryžiaus. Į bičiulių, kurie geriau pažino jo plačią ir dažnai pavojingą veiklą, užuojau­tas atsakydavo, kad nereikia bijoti pavojų, kai gyvenimo keliu kartu eina Kristus ir Marija.

Parengę knygą spaudai dėl lėšų stokos nedaug turėjome vilčių ją išleisti. Pagelbėjo kun. Juozo patirtis: jei radai vie­nas duris uždarytas, ieškok kitų, kurios atsivers (taip jis da­rydavo, kai apsilankiusį pas ligonį gydytojai išvarydavo lauk - eidavo pro kitas duris, kol pasiekdavo kenčiantįjį). Kreipėmės į geros valios žmones, organizacijas... ir nuste­bome sulaukę gausios paramos. Jos dėka galėsime išleisti atsiminimų knygą apie kun. J. Zdebskį ir jo dvasinį dieno­raštį. Visiems aukotojams ir pagelbininkams nuoširdžiai dė­kojame.

Kun. AUŠVYDAS BELICKAS
redaktorius

„KAS LAISVAS ŠIRDY -LAISVAS IR KALĖJIME'

Viena iš didžiausių žmogaus vertybių yra laisvė: laisvė mąstyti, kalbėti, veikti. Ši vertybė yra žmogaus prigimtinė teisė. Tikėjimo akimis žiūrint, tai Dievo dovana, kuria nau­dodamasis žmogus kuria savo ateitį. Todėl laisvė yra ne tik dovana, bet ir atsakomybė: už savo ir kitų sielų amžinąjį likimą.

Sovietinė komunistinė santvarka, de facto nepripažin­dama žmonių laisvių ir jas varžydama, stojo į kovą ir su Dievu. Neatskiriama ideologijos dalis buvo ateizmas. To­dėl komunistų partija kovai su Bažnyčia metė visas savo pajėgas: nuo propagandinės mašinos iki rinktinių repre­sinių struktūrų. Stalinizmo metais buvo bandyta atviro­mis ir žiauriomis represijomis - kunigų ir vyskupų kali­nimais ir žudymais, bažnyčių uždarinėjimais, bažnytinio turto nacionalizavimu, religinės spaudos sunaikinimu ir kitomis priemonėmis - suduoti mirtiną smūgį Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Jau pirmosios 1940-1941 m. bolševi­kinės okupacijos laikotarpiu Lietuvos TSR vidaus reika­lų liaudies komisarui Guzevičiui buvo atsiųsta TSRS vi­daus reikalų komisaro Berijos ir Valstybės saugumo vy­riausiosios valdybos viršininko Merkulovo instrukcija, kokiais būdais ir metodais sutriuškinti Bažnyčią. Instruk­cijoje rašoma:

„Su priešiška dvasininkijos veikla NKVD1 organai turi ko­voti gerai organizuotu agentūrinių-operatyviniu darbu, kad per trumpiausia laiką Lietuvos katalikų vadovybė susilauk­tų daug rimtų smūgių. Turime sunaikinti jos bazę, diskredi­tuoti ją katalikų akyse, suskaldyti dvasininkijos vadovybę ir sumenkinti jos įtaką tikintiesiems. Todėl TSRS NKVD siūlo:

Verbuojant kunigus ir katalikų autoritetus panaudoti vi­sas jų silpnybes. Patirtis rodo, kad tokia kompromituojanti medžiaga verbavimui efektyviausia;

verbuojant ir dirbant su agentūra atkreipti dėmesį į įvai­riausius prieštaravimus tarp bažnyčios vadovų. Kruopščiai išnagrinėti šių prieštaravimų esmę ir išnaudoti juos skal­dant ir diskredituojant bažnyčios vadovybę, ypač pasitel­kiant karjerizmo ir pavydo elementus;

kad įsigytume kvalifikuotų agentų dvasininkų, reikia mak­simaliai panaudoti suimtus kunigus ir religinius veikėjus;

dvasininkus, užsiimančius aktyvia antisovietine veikla, suimti, prieš tai gavus TSRS NKVD sankciją" (Laisvės ko­vų archyvas. Kaunas, 1994. Nr. 11. P. 136-137).

Tie patys tikslai, taktika ir metodai kovoje prieš Lietu­vos Katalikų Bažnyčią išliko ir antrąkart okupavus Lietuvą 1944-1945 metais; laikui bėgant, jie tobulėjo, tapo rafinuo­tesni, pasitelkta nauja šnipinėjimo technika ir priemonės, tačiau tikslas liko tas pats - sunaikinti Bažnyčią, kaip tvir­čiausią tautos laisvės gynimo įkvėpėją.

Dar pokario metais bandyta ją izoliuoti nuo Vatikano. Bū­dama juridiškai priklausoma nuo Vatikano (nors su juo daug metų ir neturėjo jokių oficialių ryšių), Lietuvos Katalikų Baž­nyčia savo rankose išlaikė juridinės motyvacijos ginklą prie­šinantis daugeliui prieš ją nukreiptų sovietinės valdžios rei­kalavimų. Norint išmušti šį ginklą, reikėjo Lietuvos Katalikų Bažnyčią juridiškai atskirti nuo Vatikano, t.y. kad ji pati atsi­sakytų Popiežiaus autoriteto pripažinimo ir paklusnumo jam. Tai pavyko padaryti kai kuriose komunistų valdomose so-

Išnašų nuorodos - p. 176-177.

cialistinėse šalyse, atskiriant nuo Vatikano bent dalį Katalikų Bažnyčios dvasininkijos ir sukuriant vadinamąsias tautines bažnyčias. Tai buvo bandoma daryti ir Lietuvoje agituojant, verčiant kunigus pasirašyti pareiškimus dėl Popiežiaus ir Va­tikano, kaip Vakarų imperializmo centro, pasmerkimo. Iš KGB2 archyvų paaiškėjo įdomus faktas: kokiais kunigais bu­vo numatoma pasinaudoti skatinant šį atsiskyrimą.

KGB archyve yra Šiaulių srities MGB3 valdybos viršinin­ko papulkininkio Jarockio specialus pranešimas Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministrui generolui majorui P. Kap­ralovui4. Jame smulkiai aprašoma su kunigo agento „Tupė-no" ir agento „Žiedelio" pagalba 19511012 atlikta operaci­ja likviduojant dvi „banditų gaujas". Operacijos metu pre­paratu SP-22 užmigdyti penki partizanai buvo paimti gyvi, du atsigavę - nukauti. Po to, tardymo neištvėrusiųjų išduo­ti ir į susitikimą iškviesti, žuvo dar du partizanai. Taigi šios išdavystės kaina - keturi žuvę, penki suimti partizanai, be abejo, ir daugybės jų ryšininkų bei rėmėjų areštai ir trem­tys. Buvo numatyta šiuos agentus panaudoti dar vienam partizanų būriui sunaikinti kitoje vietoje. Tačiau įdomiau­sia, kad šiam kunigui agentui MGB buvo skyrusi toli sie­kiančius planus ir griauti Bažnyčią. Tame pat fonde esan­čiuose dokumentuose rašoma, kad 1952 m. jį numatyta pa­naudoti „katalikų dvasininkijai suskaldyti, paskelbiant apie katalikų - krikščionių grupės įkūrimą Lietuvoje"5. Tačiau šių tikslų įgyvendinti nepavyko, nes, kaip rašoma toje pa­čioje byloje, po minėto partizanų būrio sunaikinimo agen­tas išsišifravo, t.y. žmonėms tapo aišku, kas išdavė, ir MGB beliko spręsti klausimą, kaip jį apsaugoti nuo keršto: buvo numatoma jį perkelti į rytinius TSRS rajonus.

Žinoma, skaudu Bažnyčiai ir tikintiesiems, kad tais rūsčiaisiais pokario metais tarp daugelio palūžusiųjų ar išda­vikų buvo ir kunigas. Dar skaudžiau, kai žinai, kad jo ran­kos suteptos laisvę gynusių žmonių krauju, jog jis kaltas dėl daugelio kalėjusiųjų ir ištremtųjų kančių. Nebūsime jo, gyvo ar mirusio, teisėjai. Tačiau įsidėmėtina kitkas: štai ko­kius žmones ir kokius kunigus MGB (vėliau KGB) buvo nu­mačiusi panaudoti organizuojant Lietuvos Katalikų Bažny­čios (ar bent dalies jos dvasininkijos) atsiskyrimą nuo Po­piežiaus! Tai jiems nepavyko. Ir ne dėl to, kad šis agentas išsišifravo: buvo kitų, per kuriuos bandyta šį tikslą pasiek­ti. Nepavyko, kadangi ištikimybės Popiežiui - Bažnyčios uo­los Petro įpėdiniui žemėje - nesutiko atsisakyti nei repre­suotieji, nei represijų išvengę Lietuvos kunigai ir vyskupai.

Siekdama savo politinių ir ideologinių tikslų, sovietinė valdžia negalėjo leisti normaliai funkcionuoti Bažnyčiai ir palaikyti ryšius su Vatikanu, nes būtų palikta nenukirsta arterija, kuria sroventų laisvę gaivinantis kraujas. Kita ver­tus, represijomis visiškai sunaikinti Katalikų Bažnyčią Lie­tuvoje irgi negalėjo: ką tada pasaulis galvotų apie TSRS, „pa­čią demokratiškiausią valstybę pasaulyje"?! Beliko trečia­sis kelias: pasinaudojant „geležine uždanga", iš lėto įvai­riais varžymais smaugti gyvąją Bažnyčią.

Nors TSRS ir stengėsi slėpti savo nusikaltimus, atsitverti nuo pasaulio „geležine uždanga", ekonominės, politinės, ekologinės ir kitos sąlygos ją vertė bendrauti su tuo „supu­vusiu Vakarų pasauliu". Laikui bėgant, ypač po Stalino mir­ties, keitėsi ir TSRS vidaus bei užsienio politika: ji daugiau ėmė atsiverti Vakarų pasauliui, nors ir toliau iš esmės liko totalitarinė valstybė. Bendraujant su laisvuoju pasauliu, ne­galima buvo nepaisyti jo nuomonės, niekinti jo vertybes. O tam pasauliui svarbiausia buvo žmogaus teisės ir laisvės. Todėl TSRS buvo priversta švelninti bei dar labiau maskuo­ti savo agresyvią prigimtį ir pasauliui vaizduoti save esant demokratine valstybe, kokia skelbėsi konstitucijoje. Dėl to jai teko ieškoti naujų kovos prieš Bažnyčią, kaip laisvės sim­bolį ir citadelę, formų.

Šios kovos kaip ir visų kitų „tarybinės liaudies kovų ir pergalių įkvėpėja bei organizatorė" buvo komunistų par­tija: visos kitos - ideologinės, administracinės, represinės institucijos buvo tik įrankiai. Tai rajonų ir apylinkių vyk­domieji komitetai, mokyklos ir mokslo vardu besidangs­tančios ideologizuotos draugijos, partinis bei tarybinis ak­tyvas, KGB, milicija, teismai ir prokuratūra. Reikalui esant buvo pasitelkiami įmonių ir ūkių vadovai. Visi jie buvo pavaldūs kompartijai ir apraizgyti visagalio, kaip tada at­rodė, voro - KGB.

Nutilus šūviams, vadinamuoju postalininiu chruščioviš-ko atšilimo laikotarpiu Europos ir Baltijos šalyse įsižiebė vilties žiburėlis: o gal?! Tačiau Vengrijos, o vėliau Čekoslo­vakijos įvykiai išsklaidė visas iliuzijas: TSRS iš savo gniaužtų nesiruošė nieko paleisti. Brežnevo laikais represinės struk­tūros - ir KGB - itin išsiplėtė. Baimės ir depresijos prislėgta dauguma Lietuvos inteligentijos širdyje kuo giliau slėpė ti­kėjimo laisve ugnelę.

Tęsti kovą prieš išlaikiusiuosius laisvą dvasią privalėjo atskiras TSRS KGB padalinio Lietuvoje skyrius, o vėliau penktoji - ideologinės kontržvalgybos tarnyba su keliais sky­riais. Pastaroji turėjo sekti ir kovoti su sovietinei okupacijai besipriešinančia inteligentija, o jos trečiasis skyrius - su dva­sininkija. Visų pirma su katalikų, kaip gausiausios, labiau­siai organizuotos ir juridiškai Vatikanui priklausančios or­ganizacijos nariais.

Kovos metodai ir priemonės keitėsi, tačiau komunistų partija ir jos įrankis - KGB savo ketinimų niekada neatsisa­kė. Iki pat Atgimimo (1988 m.) LKP6 ir KGB įtemptai dirbo, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia, nors oficialiai ir priklau­santi Popiežiaus jurisdikcijai, de facto vykdytų jų politiką, t.y kad, įsiskverbę į jos vidaus gyvenimą (ypač valdymą), ją numarintų pačių dvasininkų rankomis. O tai, žmogiškai svarstant, labai paprasta: atskirk nuo Bažnyčios jaunimą, likviduok kunigų seminariją (arba joje ugdyk tokius kuni­gus, kurie vykdys valdžios valią), izoliuok kunigus nuo vi­suomenės, apribok jų veiklą kulto patarnavimais, - ir beliks laukti, kol dvasininkai palaidos mirštančią Bažnyčią. Už­dusinus šią juridiškai (kanoniškai) nuo Popiežiaus priklau­somą ir todėl, nors garsiai ir neįvardytą, bet visiems žino­mą vienintelę valdžios politikai opozicijoje esančią institu­ciją, būtų buvę žymiai lengviau pakirsti visos lietuvių tau­tos laisvės siekimą.

Tačiau ir šiuos tikslus įgyvendinti buvo ne taip papras­ta. Visų pirma reikėjo į savo kontrolę perimti Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios valdymą, kurį pagal bažnytinę teisę vyk­do vyskupai arba vyskupijų valdytojai. Dėl to buvo ieško­ma būdų į šias pareigas „prastumti" sau palankius dvasi­ninkus, o nepaklusniesiems (kaip iš lagerio grįžusiems vys­kupams Teofiliui Matulioniui, Pranciškui Ramanauskui, „nesukalbamiesiems" Julijonui Steponavičiui, Vincentui Sladkevičiui) neleisti valdyti vyskupijų arba juos nuo jų valdymo nušalinti, ištremiant į užkampias parapijas. Ka­dangi ir „sukalbamesnieji" vyskupai ar valdytojai dažnai pasirodydavo ne visai paklusnūs (juk ir jie buvo kunigai ir, be abejo, visi širdyje Bažnyčiai norėjo gero), todėl nere­tai ir juos šalindavo iš pareigų, ieškodavo naujų ir... vėl nusivildavo. Per visą okupacijos periodą sovietinei valdžiai taip ir nepavyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdymo per­imti į savo rankas. Tam trukdė dvi pagrindinės priežas­tys: pirma, būtinybė TSRS pasauliui rodytis demokratine valstybe ir, antra, - Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasinin­kų daugumos ištikimybė savo pareigai bei sąmoningų ir drąsių tikinčiųjų parama.

Kurijos, vadovaudamosi žemiškos diplomatijos ir modus vivendi ieškojimo motyvais, dažnai rinkosi ne atvirą kovą prieš tikėjimo laisvės varžymus, o leisdavosi į kompromi­sus, tuo siekdamos išlaikyti legalią Bažnyčios veiklą. Šie kompromisai, viena vertus, įgalino išlaikyti legalią Bažny­čią, tačiau ne visuomet tarnavo Bažnyčios reikalui: kartais kurijos tapdavo tik įrankiais valdžios rankose įgyvendinant rafinuočiausius KGB kabinetuose sukurptus kovos prieš Bažnyčią planus. Valdžiai būtų buvę parankiausia Bažny­čią pasmaugti jos pačios tarnų rankomis - tada pasaulis ne­turėtų ką kaltinti. Todėl ji didžiausią dėmesį skyrė Bažny­čios ateičiai - kunigų seminarijai bei dabarčiai - kunigų pa­rinkimui atitinkamoms pareigoms taip, kad atsakinguose Bažnyčios veiklos baruose būtų kuo mažesnis aktyvumas ir pasipriešinimas tyliam Bažnyčios dusinimui.

Kaip valdžia stengėsi atskirti jaunimą nuo Bažnyčios, kaip kontroliavo ir kišosi į kunigų seminarijos reikalus, tvar­kė kunigų skirstymą eiti pareigas, apie tai trumpai kalbėsi­me toliau. Platesnei apžvalgai reikėtų išsamios pusšimčio metų Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos studijos. Gali­ma priminti tik tiek, kad nė vienas vyskupas, vyskupijos valdytojas ar kunigas eiti savo pareigų negalėjo būti paskir­tas be valdžios sutikimo. Visa tai vykdė KGB, prisidengda­ma Kulto reikalų (vėliau - Religijų reikalų tarybos) įgalioti­niu. Dažnai kunigų paskyrimas ar į valdžios nemalonę pa­tekusiųjų pašalinimas iš pareigų - perkėlimas į nuošalias kaimo parapijėles - buvo parengiamas KGB ir Kulto reikalų (ar RRT7) įgaliotinio kabinetuose, o vyskupijos kurija buvo tik oficialus to nuosprendžio vykdytojas.

Kaip bet kuris gyventojų sluoksnis, taip ir dvasininkija nebuvo vienalytė: buvo drąsesnių ir bailesnių, pasišventė­lių ir savanaudžių, apsisprendusių kovai už Bažnyčią ir lin­kusių daryti nuolaidų bei kompromisų. Neorganizuota mi­nia yra banda. O kovai reikalingi vadai; savanoriškai kovai - pasišventėliai, kurie, rizikuodami savo laisve ir gyvybe, organizuotų ir vestų į kovą kitus. Mano giliu įsitikinimu, geravaliai sudarė Lietuvos dvasininkų daugumą. Kadangi vyskupijų kurijų veiklos kontrolei ir paralyžiavimui KGB skyrė ypatingą dėmesį, todėl tikinčiųjų (ir apskritai žmo­gaus) laisvių varžymui pasipriešinimo iniciatyvos kildavo iš tų pasišventėlių savanorių, kurie dažniausiai valdžios bū­davo paskirti (o iš tikrųjų nutremti) į užkampias kaimo pa­rapijėles. Jie nepabūgo ne todėl, kad neturėjo ko prarasti: jie tą patį būtų darę ir vyskupijų valdytojų kėdėse. Tokia

Kun. J. Zdebskis, pradedantis pirmuosius kunigo tarnystės metus. 1953 m. vasara

buvo jų šventa nuostata, kurią kun. Juozas Zdebs-kis išsakė antrojo teismo metu šv. Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti la­biau negu žmonių". O ir prarasti buvo ką: laisvę ar net gyvybę. Ne vienas iš jų laisvės neteko: pri­siminkime kunigus An­taną Šeškevičių, Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamke-vičių, Juozą Zdebskį, vie­nuolę Nijolę Sadūnaitę, pasauliečius katalikus Petrą Plumpą, Povilą Petronį, Vladą Lapienį, Vytautą Vaičiūną ir dau­gelį kitų. Kun. Bronislo­vas Laurinavičius ir gy­vybės neteko.

Šioje knygoje apžvelgsime 50 metų trukusią Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kovą su KGB už sielas ir laisvę. Pažvelgsi­me į tai tarsi miniatiūroje - per KGB archyve išlikusią kun. Juozo Zdebskio operatyvinio tyrimo bylą (vadinamąją DOR8) Nr. 242. Kaip pasakojo Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro darbuotojai, ši ir „Lietuvos Katalikų Bažny­čios kronikos" sekimo bylos išliko per stebuklą: turbūt KGB darbuotojai taip skubėjo, kad užmiršo išnaršyti visas kori­dorių spintas. Šioje byloje atsispindi didelė KGB sekimo ir represijų sistemos dalis. Iš jos atsiskleidžia KGB kovos me­todai ir priemonės ne tik prieš Bažnyčią, bet ir prieš visus laisvę mylinčius žmones. Joje visų Lietuvos žmonių istori­jos dalis, nes tuomet kova už tikėjimą reiškė kovą ir už Lie­tuvą, kova už tikinčiųjų teises - kovą už visų laisvę. Koks atsivertų šios kovos panoraminis vaizdas, jei būtų nesunai­kintos kitos bylos ar bent sugrąžintos išvežtosios į Rusiją! Deja, Lietuvos TSR KGB 5 tarnyba pasidarbavo kaip nė vie­na kita: joje daugiausia dirbo lietuviai...

Pirmasis byloje minimas kolektyvinis šios kovos doku­mentas yra 1968 12 27 Vilkaviškio vyskupijos 63 kunigų pa­sirašytas raštas Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdyto­jams bei nuorašai Vilkaviškio vyskupijos dekanams. Šiame kreipimesi i Ganytojus atskleidžiama apverktina Lietuvos tikinčiųjų ateitis, nes per metus miršta apie 30 kunigų, o kunigų seminarija pagal valdžios nustatytą limitą kasmet išleidžia tik 5-6 naujus kunigus. Be to, lemiamą žodį pri­imant kandidatus į seminariją taria ne seminarijos vadovy­bė, o ateistinė valdžia. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kunigus į parapijas daugiau skirsto ne vyskupai ir vysku­pijų valdytojai, o valdžia. Kreipimesi Ganytojai raginami priešintis valdžios savivalei, remiantis TSRS konstitucijos 124 str., kuriame skelbiamas Bažnyčios atskyrimas nuo val­stybės, todėl pastaroji negalinti kištis į Bažnyčios veiklą. Raš­tas baigiamas žodžiais: „Mes kreipiamės į Jus, Ganytojai, nes jaučiame didelę atsakomybę Dievui ir istorijai už Kata­likų Bažnyčios Lietuvoje ateitį. Reiškiame ištikimybę Baž­nyčiai ir pagarbą Ganytojams".

1969 01 08 kunigai Petras Dumbliauskas ir Juozas Zdebskis laišku kreipėsi į TSRS Ministrų tarybos pirmi­ninką, nusiuntė nuorašus Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų tarybos pirmininkui bei Lietuvos Katalikų Bažnyčios vadovams. Šiame laiške keliama valdžios kiši­mosi į kunigų seminarijos reikalus problema: valdžia at­renka kandidatus, seminarijoje leidžiama mokytis tik 27 klierikams, be jokių priežasčių nepriimami mokytis tinka­mi kandidatai, ir tokiu būdu „siekiama sunaikinti Katali­kų Bažnyčią mūsų krašte".

Agentas „Daktaras" 1970 01 27 praneša, kad 1969 12 19 pas vysk. Juozapą Labuką buvo atvykęs kun. Juozas Zdebs-kis ir įteikė laišką dėl kunigo, numatomo konsekruoti vys­kupu, netinkamumo. Vyskupas neskaitęs laišką suplėšė ir išmetė. Tada kun. J. Zdebskis vyskupui pareiškęs, kad apie to laiško turinį vis tiek po dviejų dienų sužinos Vatikanas (t. 2,1. 69). Deja, arba Vatikanas nesužinojo, arba KGB mul­kinimo mašina buvo galingesnė už Vatikaną...

1970 05 25 KGB vėl prisimena kunigų Petro Dumbliaus­ko ir Juozo Zdebskio laišką ir pažymi, kad „Zdebskis palai­ko glaudų ryšį su KGB sekamaisiais Svarinsku, Dumbliaus­ku, Tamkevičium, Plumpa, Stašaičiu... Juodu (kun. J. Zdebs-kį ir kun. S. Tamkevičių. - V.S.) remia kai kurie Vilkaviškio ir Kauno vyskupijų kunigai. 1969 m. kovo mėnesį kunigams J. Zdebskiui ir S. Tamkevičiui atimti kulto tarnautojo regis­tracijos pažymėjimai" (t. 2,1. 8-13).

KGB „auklėjimas" nepadėjo, ir šie kunigai 1970 m. rug­sėjo mėnesį Vilkaviškio vyskupijos kunigų vardu rašo il­gą laišką Vilkaviškio vyskupijos administratoriui, o nuo­rašus valdantiems Lietuvos vyskupams ir kurijoms bei tremtyje esantiems vyskupams Julijonui Steponavičiui ir Vincentui Sladkevičiui. Šiame laiške išdėstomos Lietuvos Katalikų Bažnyčios opiausios problemos: visų pirma dėl kunigų seminarijos. Primenamas Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos kurijos 1961 05 31 raštas Nr. 530, kuriame paskelbtas Religinių kultų įgaliotinio draudimas dalyvauti liturginėse apeigose (tarnauti Mišioms, giedoti chore, procesijose nešti vėliavas, barstyti gėles) jaunes­niems kaip 18 metų paaugliams. Priekaištaujama ordina­rams už nuolaidžiavimą valdžiai, už sumenkusią semina­rijos dvasią. Toliau konstatuojamas faktas, kad kurija yra tik priedanga skiriant kunigus: tai daro civilinė valdžia, ir todėl į atsakingus postus patenka susikompromitavę ku­nigai, o uolieji kunigai siunčiami į užkampius. Bažnyčios ir tikinčiųjų teises ginančius kunigus persekioja ne tik val­džia, bet diskriminuoja ir kurijos. Laiške rašoma: „Kurijos ir kai kurie kunigai mėgina kaltinti valdžios persekioja­mus kunigus ir vyskupus, esą jie griauną Lietuvos Bažny­čios vienybę". Išvardijami Vilkaviškio, Telšių, Panevėžio vyskupijų ir Vilniaus arkivyskupijos kunigų siųsti raštai valdžiai ir kurijoms bei stebimasi ordinarų nereagavimu į šiuos raštus. Baigiama žodžiais: „Mes laukiame iš savo Ga­nytojų, kad jie būtų tikri Pastorės et Patres (lot. - „Ganytojai ir Tėvai") tiek tikinčiosios liaudies, tiek mūsų, kunigų. Mes, kunigai, nenorime būti revoliucionieriais, bet gerais Jūsų bendradarbiais Bažnyčios labui". Laišką pasirašė 59 Vilka­viškio vyskupijos kunigai.

Įdomi šio laiško detalė - autorių nusistebėjimas, kad ku­rijos ir kai kurie kunigai juos kaltina Bažnyčios vienybės griovimu. Tai beveik žodis į žodį persakyti šioje byloje esan­čių KGB planų punktai ir užduotys kunigams agentams.

Šis laiškas, išsamiai atskleidęs Katalikų Bažnyčios tra­gišką padėtį Lietuvoje, KGB kabinetuose sukėlė audrą. Va­dovams pareikalavus, pasipylė kunigų agentų pranešimai apie parašų rinkimą po šiuo laišku. 1970 09 18 agentas „Strazdas" praneša, kad buvo atvažiavę rinkti parašų kunigai Zdebskis ir Dovidaitis. Agentas „Gediminas" 1970 09 22 praneša, kad parašus renka Lazdijų vikaras Dovidaitis ir kun. Zdebskis. Agentas „Algis" 1970 09 28 rašo, kad Leipalingy per rekolekcijas kunigai Juozas Zdebs­kis ir Konstantinas Ambrasas kvietė kunigus į atskirą kam­barį ir vertė pasirašyti laišką. Garliavoj per rekolekcijas „veikė" Svarinskas, o Aleksote - Zdebskis (t. 2,1.96). Agen­tas „Juozapas" 1970 09 29 praneša, kad prieš vyskupus La­buką, Pletkų ir seminarijos rektorių Butkų parašus renka kunigai Zdebskis ir Dovidaitis (t. 2, 1. 105). Apie parašų rinkimą praneša agentai „Gerimantas", „Zuikis", „Petras" ir kiti. Agentas „Kęstutis" 1970 11 30 praneša, jog iš Prienų klebono Berteškos sužinojo, kad šio laiško autorius yra Lei­palingio klebonas Konstantinas Ambrasas (t. 2,1. 119).

Agentas „Daktaras" 1970 09 22 praneša, kad Vilkaviš­kio vyskupijos kunigų kreipimąsi į vyskupijos apaštalinį administratorių dėl susidariusios nenormalios (teisingiau - tragiškos) padėties Kauno tarpdiecezinėje kunigų semi­narijoje bei dėl kurijos nuolaidžiavimo valdžiai įteikė Laz­dijų vikaras Gvidonas Dovidaitis, kuris kurijoje, švelniai tariant, buvo nedraugiškai sutiktas. Po to iškviestas į ku­riją Lazdijų dekanas kun. Vaclovas Degutis, užuot pasi­aiškinęs dėl vikaro veiklos, elgėsi „įžūliai" ir pareiškė, kad kun. Dovidaitis - savarankiškas žmogus ir jis jo neseksiąs. Už tai KGB numatė priemonę: abu iškeldinti iš Lazdijų į užkampesnes parapijas, o agentą įpareigojo išaiškinti laiš­ko autorius ir kelius, kuriais jie gali laišką persiųsti į už­sienį (t. 2,1.100).

Vos po trijų mėnesių (1970 12 16) agentas „Sigitas" pra­neša, kad kunigai Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius renka parašus po nauju raštu dėl areštuoto kun. Antano Šeš­kevičiaus SJ išlaisvinimo. Jau pasirašė 43 kunigai. Pasakoja ir tokį atsitikimą: kai kun. Zdebskis atvyko pas kun. S. ir šis atsisakė pasirašyti, Zdebskis pasakė: „Aš seniai žinojau, kad tu esi niekšas enkavedistas, bet jeigu tavyje yra dar bent lašelis kunigo sąžinės, tai nepranešk bent porą dienų, kol aš surinksiu reikalingus parašus" (t. 2,1. 124). Dievas žino, sakė taip ar ne, bet tai parodo, kad tam darbui irgi reikėjo drąsos ir pasiaukojimo.

Kai kun. Juozas Zdebskis buvo įkalintas antrą kartą (1971 m.), Prienuose, Kaune ir kitose vietose buvo renkami para­šai už jo išlaisvinimą. Pagal agentų „Juozapo", „Kamaičio", „Vyto" ir kitų pranešimus, labai aktyviai parašus rinko val­džios (taigi ir KGB) į seminariją nepriimtas kaunietis Virgi­lijus Jaugelis, kuris patarnaudavo Vilijampolės bažnyčioje. Prie agento „Vyto" agentūrinio pranešimo 1971 09 23 KGB įrašo: „Ateityje per bažnyčios komitetą uždrausti tarp ti­kinčiųjų rinkti bet kokius parašus, jeigu iš anksto su komi­tetu tai nesuderinta". Įsirašo ir priemonę: „Siekiant ateityje išvengti panašių veiksmų, su rajono Vykdomojo komiteto pagalba pasiekti, kad kunigai Girdzevičius ir Babonas (Vi­lijampolės bažnyčios klebonas ir vikaras. - V.S.) būtų per­kelti iš Kauno į kaimo parapijas" (t. 3,1. 94).

Štai kas buvo tikrieji kunigų skirstytojai, ir kodėl KGB taip siutino Vilkaviškio vyskupijos kunigų kreipimaisi.

Nesutramdomiesiems „kunigams reakcionieriams" (kaip juos vadindavo KGB) net sava dvasinė vadovybė kartais drausdavo išvykti iš parapijos ar apribodavo pamokslų sa­kymo teritoriją. 1970 m. taip pasielgta su kunigais Sigitu Tam-kevičiumi, Juozu Zdebskiu ir Antanu Jokūbausku. Kun. S. Tamkevičius dėl šios kurijos „diplomatijos" 1971 02 01 krei­pėsi į vyskupijos apaštalinį administratorių taktiškai, bet drą­siai primindamas, kam turi tarnauti kunigai ir ganytojai.

Kad šie laiškai ir pareiškimai darė teigiamą įtaką vysku­pijų valdytojams - vertė juos būti tvirtesnius, nenuolaidžiau­ti valdžiai, - byloja agento „Sigito" 1971 02 24 pranešimas, kuriame jis perduoda vysk. Labuko žodžius apie kunigus Zdebskį ir Tamkevičių: „KGB organai ir Rugienis (Kulto rei­kalų įgaliotinis. - V.S.) su jais elgiasi labai mandagiai. Kvie­čia ir rūgoja tik tuos, kas pasirašė, o jiems nieko nesako. Rugienis esą kažkam pareiškęs, kad su jais susidoroti teks vyskupui". Labukas pareiškė: „Aš jų daugiau pirštu nepa­liesiu. Jie man niekuo nenusikalto. Jie reikalauja, kad būtų leista laisvai katekizuoti vaikus, padidinti klierikų skaičių kunigų seminarijoj. Visi šie reikalavimai teisingi. Už ką juos turiu bausti?" Toliau agentas pasakoja iš Krikščiūno suži­nojęs, jog Labukas buvo iškvietęs kunigus Zdebskį ir Tam­kevičių, labai gerai juos priėmė, panaikino visus draudimus ir leido laisvai važinėti (t. 2,1.194).

Šioje byloje yra kunigų Liongino Kunevičiaus, Petro Dumbliausko, Prano Adomaičio, Juozo Zdebskio ir Sigito Tamkevičiaus 1974 10 11 pasirašytas Lietuvos katalikų ku­nigų kreipimasis į TSRS Žmogaus teisių gynimo komitetą dėl katalikiškos pogrindinės spaudos leidimo ir platinimo

1973-1974 m. areštuotų Petro Plumpos, Povilo Petronio, Jo­no Stašaičio, Virgilijaus Jaugelio, Juozo Gražio, Nijolės Sa-dūnaitės ir kitų išlaisvinimo. Šį kreipimąsi Rusijos sąžinė -akademikas Andrejus Sacharovas 1974 1017 persiuntė Pa­saulinei Bažnyčių tarybai, Katalikų Bažnyčios 1974 m. si­nodo Romoje dalyviams ir paskelbė pasaulio visuomenei, prašydamas nekaltai areštuotuosius ginti (t. 4,1. 25-32).

1978.02 02 Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupi­jos kunigai vėl kreipiasi į visus Lietuvos vyskupus ir kuni­gų seminarijos rektorių. Primena negeroves kunigų semi­narijoje: KGB infiltruotus agentus, kai kuriuos kunigystei doroviškai netinkamus klierikus, ordinarų pataikavimą val­džiai, nekanonišką kunigų skirstymą eiti pareigas, valdžios kišimąsi į vyskupijų valdytojų rinkimus bei būsimų vysku­pų kandidatūrų parinkimą. Ordinarų kolegijos pirminin­kas prašomas arba liautis nuolaidžiauti valdžiai ir vykdyti savo funkcijas pagal bažnytinę teisę, arba iš pareigų atsista­tydinti. Baigiama žodžiais: „Ekscelencija, išsklaidykite mū­sų dangų aptemdžiusius debesis tinkamu ganytojišku laiš­ku ir garbingu ganytojavimu".

1979. 02 07 agentas „Martynas" praneša, kad kun. Juozas Zdebskis jam siūlė pasirašyti (ir jis pasirašė) laišką TSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui dėl tikinčiųjų ir ate­istų teisių suvienodinimo, reikalaujant pakeisti ar pataisyti 1976 08 26 potvarkį dėl religijų taip, kad jis atitiktų TSRS pasirašytus tarptautinius susitarimus. Laišką jau pasirašė apie 200 kunigų (t. 1,1. 48).

1981 m. Lietuvos katalikų vardu, pasirašius tūkstan­čiams tikinčiųjų, buvo nusiųstas Lietuvos KP CK pirma­jam sekretoriui P. Griškevičiui, LTSR Ministrų tarybai ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams pareiškimas. Ja­me vėl iškeliami nuolatinio valdžios kišimosi į kunigų se­minarijos vidaus gyvenimą faktai, prieštaraujantys LTSR konstitucijos 50 str. dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valsty­bės. Pareiškime reikalaujama:

 

„1. Nuo 1981 m. panaikinti Kauno kunigų seminarijai bet kokius apribojimus, kad į ją galėtų įstoti visi norintys tapti kunigais.

2. Netrukdyti Lietuvos vyskupams skirti kunigų semi­narijai tinkamą vadovybę bei profesūrą.

3. Įsakyti valdžios organams nešantažuoti kandidatų bei klierikų ir neversti jų dirbti prieš savo sąžinę ir Bažnyčios interesus."

Paskutinis byloje minimas kun. Juozo Zdebskio organi­zuotas kreipimasis buvo 1985 m. TSKP pirmajam sekreto­riui Michailui Gorbačiovui. Jame reikalaujama išlaisvinti įka­lintus kunigus.

Pasirašyti šiuos valdžios kovą prieš Bažnyčią demaskuo­jančius pareiškimus reiškė užsitraukti valdžios nemalonę. Ne visi kunigai tam ryžosi: vienus prilaikydavo KGB per­sekiojimo baimė, kitus - nenoras prarasti gerą parapiją, tre­čius - patikėjimas KGB per agentus skleidžiama mintimi, kad tuo tik pakenks Bažnyčiai, suerzins valdžią, ketvirtuo­sius - agentus - duotas KGB nurodymas patiems nepasira­šyti ir kitus nuo to atkalbėti. (Nors KGB atlaidžiai žiūrėjo į pasirašančius agentus, o kartais gal ir patarė kai kuriems, kad jie pasirodytų didesniais Bažnyčios gynėjais ir neišaiš­kėtų jų tikrasis veidas.) Renkantiesiems parašus tekdavo ir padrąsinti būgštaujančius, o kartais gal ir bakstelėti aštres­niu žodeliu. Agentas „Rimas" 1971 02 18 pranešime apie parašus renkančius kunigus Antaną Jokūbauską ir Juozą Zdebskį taip pasakoja: „Atvykę pas kunigą parašo, be įžan­gos sako: „Atvykau patikrinti tavo sąžinės. Štai raštas, kurį esi prašomas pasirašyti. Jei nepasirašai, esi parsidavėlis. Pa­sirašęs nemiegosi dvi paras, o nepasirašęs - tris ir daugiau..." (t. 2,1. 192-193).

Taigi pagrindinis kun. Juozo Zdebskio ir jo bendražygių kovos baras, kurį itin akylai stebėjo KGB, buvo tikinčiųjų teisių bei laisvių gynimas. Ir gynimas ne tik prieš tiesiogi­nius jų varžytojus, bet ir prieš tuos, kurie, privalėję pirmieji jas ginti, dėl žemiškos diplomatijos ar iš baimės nedrįso už­stoti kenčiančios Bažnyčios. Šių kunigų - pasišventėlių ir juos palaikiusiųjų dėka buvo drąsinami ir skatinami atsi­tiesti Bažnyčios vadovai, o laisvąjį pasaulį pasiekę jų pa­reiškimai padėjo geriau orientuotis Vatikanui, užsienyje for­mavo teisingą viešąją nuomonę ir skatino TSRS keisti, švel­ninti ar dar labiau maskuoti politiką Bažnyčios atžvilgiu. Visa tai KGB darbuotojams sunkino darbą: jiems reikėjo ieš­koti naujų, dar rafinuotesnių kunigų vienybės skaldymo, supriešinimo ir tylaus Bažnyčios likvidavimo būdų.

Kai buvo įsitikinta, kad visi pareiškimai, kreipimaisi dėl kunigų seminarijos nieko nepadeda ir Bažnyčios marinimas pradedamas kunigų išmirimu (kaip buvo minėta, per me­tus mirdavo po 30 kunigų, o naujų įšventindavo tik 5-6), vadinamieji „kunigai reakcionieriai" nutarė įkurti pogrin­dinę kunigų seminariją. (Kadangi dar gyvi šių dalykų liu­dytojai, apie visa tai išsamiai gali papasakoti jie.) Agentai savo pranešimuose spėlioja, kad pogrindinės seminarijos įkūrėjai ir egzaminatoriai yra kunigai Pranciškus Račiūnas, Juozas Zdebskis ir Alfonsas Svarinskas. 1978 03 26 agentas &bdbdquo;Bronius" pranešė, kad prieš dvi dienas jam lankantis pas kun. Juozą Zdebskį, šis siūlęs apsigyventi Alytuje ir moky­tis pogrindinėje kunigų seminarijoje (t. 1,1. 16). 1985 03 05 agentas „Adomas" pranešė, kad per pamokslus kun. J. Zdebskis ragina aktyvinti jaunimo religinį auklėjimą ir kan­didatų į kunigų seminariją rengimą.

Kun. Juozas Zdebskis, gindamas tikinčiųjų teises, kiek­viena proga principingai ir drąsiai gindavo ir savo pilieti­nes teises. Be abejo, ne dėl savo interesų, o dėl visų kunigų, tikinčiųjų ir piliečių laisvės. Visi žinome, kokie sovietiniais metais būdavo rinkimai. Pokario metais žmonės priešinosi rinkimams ir jie buvo vykdomi su NKVD pagalba: verčiant, bauginant ir galiausiai klastojant rinkimų rezultatus. Vėliau žmonės tapo apatiški, abejingi šiam farsui: eisi ar neisi, vis vien „balsuos" 99,99%. Todėl daugelis eidavo, „balsuoda­vo" dėl šventos ramybės. Kun. Juozas Zdebskis ir čia buvo principingas: jeigu konstitucija garantuoja laisvę, ja ir nau­dokis. KGB Lazdijų rajono poskyrio majoras Gailiūnas pa­žymoje rašo, kad 1975 06 15 rinkimuose į Aukščiausiąją ir vietines tarybas kun. J. Zdebskis atsisakė balsuoti ir nebal­savo (t. 4,1. 57).

Kun. J. Zdebskis, nors ir neturėdamas vilties apginti tei­singumą, kiekvieną kartą, kai būdavo pažeidžiamos jo tei­sės, rašydavo protestus. Jis ieškojo teisybės dėl neteisingo, per didelio jam priskaičiuoto pajamų mokesčio Kapčiamies­tyje ir Šlavantuose (nes valdžia nuo kunigų lupdavo devy­nis kailius: pajamų mokestis siekdavo iki 50%). Bandė ko­voti (nors ir nesėkmingai) dėl Vilniuje 1976 03 10 neteisėtai atimtų mašinos vairavimo teisių. Taip elgtis jis ragindavo ir kitus kunigus bei tikinčiuosius. Kai Seirijų kleboną kun. J. Grudzinską 1985 m. užsipuolė rajono valdžia, apšmeižė laik­raštyje „Darbo vėliava" bei oficialiai įspėjo prokuroras, agen­tas „Gediminas" pranešė, kad kun. Zdebskis siūlė dekana­to kunigams pareikšti viešą protestą dėl neteisingo kun. Gru-dzinsko užsipuolimo. Tokioms akcijoms valdžia nebuvo abejinga - jų nenorėjo, todėl „Gediminui" davė užduotį iš kun. Grudzinsko sužinoti, ar jis nesirengia rašyti skundo. O sau KGB įsirašė priemonę: į Seirijus klausytis kun. Gru­dzinsko pamokslų pasiųsti patikimus asmenis (t. 8, 1. 64). (Tai iš dalies buvo savotiškas KGB kerštas kun. Grudzins-kui, kuris pamoksluose atskleisdavo tikruosius kun. Juozo Zdebskio persekiojimų ir šmeižtų autorius bei organizato­rius.) Šiandien skaitant bylą ir žinant, kokia galinga buvo TSRS represijų mašina, net keista darosi, jog KGB taip bijo­jo, kad paaiškės jų darbai: jiems buvo svarbiausia Bažnyčią (ir laisvę!) uždusinti tyliai.

Neabejotinai kun. J. Zdebskis buvo organizatorius (as­meniniame kun. Zdebskio archyve yra jo ranka rašytas juod­raštis) rašant protesto pareiškimus Lietuvos TSR Generali­niam prokurorui dėl Veisiejų ir Leipalingio vidurinių mo­kyklų vaikų šantažavimo ir persekiojimų po 1976 m. vasa­rio 16 d. pamaldų - minėjimo Šlavantų bažnyčioje. Pareiš­kimus rašė atskiri tėvai, o Leipalingio vidurinės mokyklos vaikų tėvai bendrą. Be abejo, kun. J. Zdebskis buvo vienas iš pagrindinių įkvėpėjų organizuojant katalikų jaunimo (dažniausiai eucharistiečių) išvykas į teisiamųjų teismo pro­cesus. Ir pats ten dalyvaudavo. Lazdijų KGB praneša LTSR KGB 5 skyriaus viršininkui papulkininkiui E. Baltinui, kad 1978 0713-14 Vilniuje, prie Aukščiausiojo teismo rūmų, kur vyko Viktoro Petkaus teismas, dalyvavo kun. Juozo Zdebs-kio vadovaujami Veisiejų Eucharistinio judėjimo dalyviai Birutė Stanulytė, Jonas Vailionis, Lina Lukoševičiūtė, Ro­ma Tamašauskaitė ir Mindaugas Juodeikis. Grupėje iš viso esą apie 20 žmonių. Po teismo šie jaunuoliai Sasnavoje ap­lankė savo buvusi kleboną kun. Albiną Deltuvą (t. 5,1.198-202). Agentas „Atžala" 1979 09 17 praneša, kad Julė Juodei­kienė sakiusi Grabauskams, Sorokams, Stanuliams ir ki­tiems, jog 1979 09 18 Baltarusijoje, Astrave, už vaikų kateki-zaciją bus teisiama Angelė Ramanauskaitė, ir raginusi nu­važiuoti - autobusas vyks iš Kauno, Donelaičio 36 (t. 5, 1. 208). Byloje yra didelė nuotrauka, kurioje nusifotografavę su Angele Ramanauskaite visi jos palaikyti atvykę dalyviai. Tarp jų kun. Juozas Zdebskis, kun. Algimantas Keina ir kiti. (KGB labai domėjosi vienu nuotraukoje esančiu senyvu vy­riškiu: kas jis? Net jo padidintą nuotrauką padarė.)

Byloje yra įsegtas LKP centro komitetui adresuotas 1982 12 18 tikinčiųjų laiškas, kuriame pareikštas protestas dėl to, kad jie nebuvo įleisti į Jadvygos Stanelytės teismą, o kun. Juozas Zdebskis, Saulius Kelpša ir Petras Gražulis net buvo sulaikyti. LKP CK laišką persiuntė į KGB (t. 1,1. 9).

Yra daug pranešimų apie tikinčiųjų parašų rinkimą rei­kalaujant tikėjimo laisvės, grąžinti Klaipėdos bažnyčią, gi­nant šmeižiamą ir persekiojamą kun. Juozą Zdebskį. Labai daug medžiagos apie antrąjį kun. J. Zdebskio teismą (1971 m.): kaip jį stengėsi palaikyti jo išugdytas jaunimas, ben-

Po Angelės Ramanauskaitės teismo Astrave (Baltarusija). (Iš KGB archyvo)

dražygiai, tikintieji ir kokių priemonių teko griebtis KGB, kad šio teismo procesas įvyktų kuo tyliau. Viešumas, KGB darbų išgarsinimas pasauliui juos labiausiai baugino.

Apstu medžiagos apie Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoją Oną Brilienę, kuri, kaip rašoma byloje, veikiama kun. Juozo Zdebskio, pradėjo demonstratyviai lankyti baž­nyčią ir savo vaikus ten vedžioti. Tarybinei mokyklai to bu­vo per daug: Oną Brilienę pašalino iš darbo ir, kaip ji rašo viename laiške, nepriėmė dirbti net valytoja duonos kepyk­loje, o KGB ieškojo būdų, kaip ją ir jos šeimą sukompromi­tuoti. KGB įsirašo priemonę: surinkti kompromituojančią me­džiagą apie kun. Juozo Zdebskio ir Onos Brilienės santykius. Tačiau nors ir kaip stengėsi, pasitelkdami net jų šeimai labai artimus agentus, to nepavyko padaryti, išskyrus tai, kad bu­vo skleidžiami visokie gandai ir šmeižtai. O apie mokytojos Brilienės pasiaukojamą pavyzdį buvo kalbama ne tik iš sa­kyklų: apie tai sužinojo ir platesnis pasaulis. Byloje apie jos pašalinimą iš mokytojos pareigų dėl religinių įsitikinimų yra straipsnis rusų kalba (t. 2,1.130-132; t. 5,1. 75).

 

Kun. Juozas Zdebs­kis žinojo pats, o ir ki­tiems kovotojams stengėsi įdiegti šventą įsitikinimą, kad kova dėl žmogaus teisių, ti­kėjimo laisvės yra ne tik žmogaus teisė, bet ir pareiga. Tik tokių įsitikinimų žmogus, net sukaustytas gran­dinėmis, yra laisvas. Agentė „Ieva" 1975 06 26 rašo, jog Kučiūnuo­se per atlaidus kun. Zdebskis sakė, kad šir­dy reikia būti laisvam, o tada laisvas būsi ir kalėjime (t. 4,1. 59).

Tačiau kad ir kaip kovotum dėl žmogaus teisių, tikėjimo laisvių,  esant TSRS „geležinei uždangai" visa tai ga-

Kun. J. Zdebskis su J.Kazlausku („Luku"),
vežiojusiu jį renkant parašus. Prienai,      

1971 m. (Fotografuota KGB seklių)       

lėjo būti nesunkiai nuslopinta. Reikėjo prasikirsti platesnį negu sakykla langą į pasaulį. Kam pirmajam kilo mintis leisti pogrindinį leidinį apie Katalikų Bažnyčios padėtį (o iš da­lies ir žmogaus laisves) Lietuvoje, iš šios bylos nepaaiškėja. Yra gyvi šių darbų vykdytojai - jų pareiga tuos įvykius nu­šviesti ir palikti istorijai. Tačiau pagal LTSR KGB pirminin­ko Juozo Petkevičiaus 1974 08 14 patvirtintą „kunigų reak­cionierių" kompromitacijos planą tiesioginiais „Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kronikos" organizatoriais laikomi kunigai Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas ir Pranciškus Račiūnas (t. 3,1. 273).

Kaip žinoma, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika" (toliau - „LKBK" arba „Kronika") pradėjo eiti 1972 m. pra­džioje. Tačiau iš byloje esančių KGB pasiklausymų kun. Zdebskio bute Prienuose matyti, kad jau 1971 m. pas jį iš Simno atvažiuodavęs kun. Tamkevičius ir juodu kalbė-davęsi apie „gazietos" reikalus: tardavosi, ką skelbti, ką ne, kaip surinkti informaciją, kaip surasti vairuotoją, ku­ris vežiotų kur reikia... Įtardami, kad bute KGB yra įren­gę pasiklausymą, svarbesnių dalykų aptarti eidavo į ve­randą. Taigi „Kronikos" pradžia, matyt, siekia tuos me­tus ir tuos žmones. O kad iš kun. Juozo Zdebskio pradė­tai leisti „Kronikai" kun. Sigitas Tamkevičius tikėjosi ir laukė rimto talkininko, liudija 1972 05 03 jo laiškas kun. Juozui į kalėjimą. Laišką užbaigė žodžiais: „Su Dievu. Saugok sveikatą, nes tuojau reikės ne televizorių detales krapštyti (kun. Juozui antrojo kalinimo metu kurį laiką teko montuoti televizorių detales. - V.S.), bet rimtai dirb­ti" (t. 3,1. 148).

„Kronikos" (ir kitos pogrindinės spaudos) leidybos ir platinimo sekimas atsispindi visoje kun. Juozo Zdebskio sekimo 8 tomų byloje (DOR Nr. 242): visos kitos kun. Juo­zo „nuodėmės" buvo tik priedas prie šio pagrindinio „nu­sikaltimo". Ne blogiau už KGB pogrindinės spaudos svar­bą, matyt, suvokė ir kun. Zdebskis: jis buvo itin konspira­tyvus. Iš pasiklausymų jo bendražygio „Fanatiko" (Vytauto Vaičiūno) bute matyti, kad šios spaudos leidėjai kun. Zdebskį laikė pagrindiniu šio darbo organizatoriumi. KGB įtarė, kad pogrindinė spauda ir dauginama Šlavantų ar ki­tose Lazdijų rajono apylinkėse. Buvo įtariama ir sekama Petro Vabuolo ir jo dukros Danutės Mazetienės sodybos Babrų kaime, Jurgio Kasparavičiaus sodyba Kuklių kaime (t. 5,1.113,114). Įtarimas buvo kritęs ir ant Jono Janušonio iš Kanaukų kaimo. Tačiau ten apsilankius ir apsidairius agentui „Mykolui" bei KGB patikimam asmeniui „B", šis įtarimas atkrito. Įtarta ir sekta Jono Žibūdos iš Menciškės kaimo sodyba. Gaila, bet tuomet dar beveik niekas nebu­vo perpratęs KGB pasiklausymo technikos galimybių, ir todėl KGB iš pasiklausymų dažnai sužinodavo daugiau nei iš agentų.

Dar platesnis langas į pasaulį - KGB juodų darbų prieš Bažnyčią ir žmogaus teises paskelbimas - atsivėrė tada, kai atsirado galimybė „Kroniką" ir kitas žinias persiųsti į Va­karus, iš kur jos per radiją būdavo skaitomos visam pasau­liui. Susekti šiuos kanalus ir juos nutraukti buvo antrasis iš pagrindinių KGB uždavinių. KGB nustatė, kad šie kanalai eina per Maskvos disidentus. Jų nuomone, tai buvo Andre­jus Sacharovas, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Lavutas, Sergejus Genginas, Levas Regelsonas, Aleksandras Ginzbur­gas, Tatjana Velikanova, Vaclavas Severukas ir kiti. Todėl ypač sekė kun. Juozo Zdebskio (iš šios bylos paaiškėja, kad ir kun. Sigito Tamkevičiaus) išvykas į Maskvą. Kai kurių duomenų gaudavo ir iš agentų (ypač „Lilijos"). Tačiau ir čia jų pastangos nebuvo itin sėkmingos.

Kun. J. Zdebskis su J.Kazlausku („Luku"), Prienų autobusų stoty 1971 m. (Fotografuota KGB seklių)

Kun. J. Zdebskis Maskvoje 1971 m ( iš asmeninio archyvo)

1978 m. lapkri­čio mėnesį Lietuvo­je įsikūrė Tikinčių­jų teisėms ginti ka­talikų komitetas (TTGKK). KGB aki­mis žiūrint, tai bu­vo įžūlus akibrokš­tas. Kaip visa tai vertino ir kaip su tuo nutarė kovoti KGB, tepasakoja jų pačių nors ir ilgas, bet vertas pacituoti dokumentas -1979 02 14 Lietuvos TSR KGB pirmininko pavaduotojo gene­rolo majoro H. Vai-gausko patvirtintas „Vadinamojo Ti­kinčiųjų teisėms ginti katalikų ko- . miteto kompromitacijos ir griovimo agentūrinių-operatyvinių priemonių pla­nas". Jame rašoma:

„Grupinės operatyvinės tyrimo bylos „Pautina" (liet. -„Voratinklis") objektai reakcingieji kunigai Svarinskas („Neispravimyj"), Tamkevičius („Tomov") ir Zdebskis („Naglec"), kurie yra vieni iš pagrindinių „LKB kronikos" nelegalios leidybos įkvėpėjų, taip pat Kauneckas (DOR ob­jektas „Restavrator") ir Vėlavičius, siekdami suaktyvinti priešišką veiklą, padedant „TSRS tikinčiųjų teisėms ginti krikščionių komitetui", 1978 m. lapkritį įkūrė vadinamąjį Lietuvos Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir apie tai informavo užsienio korespondentus Maskvoje sušauk­toje spaudos konferencijoje.

Šios akcijos organizatoriai sau kelia užduotį išaiškinti Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminacijos faktus, siųsti atitin­kamus kreipimusis valstybiniams organams ir informuoti užsienio visuomenę apie esą egzistuojantį religijos perse­kiojimą mūsų šalyje.

Kad būtų lokalizuota ir suardyta nurodyto „komiteto" veikla bei prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius sukompromi­tuoti jo nariai, įgyvendinti šias priemones:

1. Pasinaudojant tarp dvasininkijos ir tikinčiųjų esančia agentūra bei operatyvinėmis-techninėmis priemonėmis, iš­aiškinti tyrimo objektų ketinimus, kaip jie ves tolesnę prie­šišką veiklą sukurto „komiteto" priedangoje. Ypatingą dė­mesį skirti dokumentuojant priešiškus veiksmus, tikinčių­jų kurstymą nepaklusti kultų įstatymams ar kitus veiksmus, kurie kenkia valsybės ar visuomenės interesams.

Dėl to nuolat dokumentuoti šio „komiteto" priedangoje „Nepataisomojo", „Tomovo", „Akiplėšos", „Restaurato­riaus" ir Vėlavičiaus priešiškos veiklos faktus, jų antitary­binius ir šmeižikiškus išpuolius pamoksluose, taip pat prak­tinę veiklą leidžiant nelegalius leidinius, kad prieš juos bū­tų imtasi baudžiamojo proceso priemonių. (...)

TTGKK nariai: (iš kairės) kunigai Jonas Kauneckas, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius. Šiluva, 1979 m. (Iš asmeninio archyvo)

2. Katalikų bažnyčios vadovybėje esantiems agentams („Daktarui"), „Algiui", „Jonui", „Švyturiui", „Vytui", „Valdui", „Gintautui", „Juozapui" duoti užduotį prilaikyti minėtus asmenis nuo ekstremistinės veiklos, neleisti jiems kištis į vyskupijų valdymo reikalus ir pasmerkti tokius jų išsišokimus, vertinant tai kaip skaldytojišką veiklą, kuri veda į sektantizmą ir bažnyčios griovimą iš vidaus.

Kad agentai sėkmingai atliktų šį darbą, parengti gru­pės kunigų vardu vyskupijų kunigams ir valdytojams laiš­kus, kuriuose būtų smerkiama „komiteto" narių skaldy­tojišką veikla ir raginama prieš juos imtis poveikio prie­monių.

3. Agentui „Gladijolei" pavesti parengti kolektyvinio kunigų laiško projektą, kuriame būtų smerkiama ekstremistų skaldytojišką veikla, ir tą laišką, suderinus su mumis bei agentui surinkus lojaliai nusiteikusių ir turinčių autoritetą kunigų parašus, pasiųsti bažnyčios vadovybei, taip pat į Vatikaną ir emigracijos klerikalų centrus.

Be to, tokius kunigų ir tikinčiųjų vardu parašytus laiš­kus, kuriuose būtų reiškiamas nepasitenkinimas jų, kaip dvasininkų, elgesiu ir reikalaujama nutraukti jų kurstyto-jišką veiklą, periodiškai siuntinėti patiems „komiteto" na­riams ir į vyskupijų kurijas.

4. Per įtakingą tarp dvasininkų ir bažnyčios aktyvo esan­čią mūsų agentūrą stiprinti nuomonę, kad „komiteto" na­rių ekstremistinė veikla yra beprasmė ir kenksminga, nes aštrina bažnyčios bei valdžios santykius, ir valdžia dėl to sugriežtins sankcijas bažnyčiai.

5. Kadangi yra gauta pranešimų, jog tyrimo objektas „Restauratorius" esą užsiima homoseksualizmu, patikrinti šias žinias ir, jeigu tai pasitvirtintų, patvirtinti dokumentais tiriamojo amoralų elgesį. Gautus duomenis panaudoti ob­jektui užverbuoti arba sukompromituoti.

Tuo pačiu tikslu „Restauratoriaus" ištyrimui panaudoti Leningrado srities KGB valdybos agentą „Nikolajų".

6. Kad būtų suvaržyta „Tomovo" aktyvi priešiška veikla ir jis sukompromituotas, įgyvendinti TSRS KGB sankcionuotą priemonę. (Priemonė neįvardyta, bet TSRS KGB sankcijos reikėdavo tik vadinamosioms spec. priemonėms, kokia, pavyzdžiui, buvo įvykdyta kun. Juozui Zdebskiui: 1980 m. jį chemiškai nudegino ir bandė jam inkriminuoti venerinę ligą. - V.S.)

7. Kad būtų atitrauktas „komiteto" narių dėmesys nuo aktyvios priešiškos veiklos ir pakirstas jų autoritetas, periodiškai pas juos siuntinėti patikimus, taip pat teistus už kriminalinius nusikaltimus ar amoralaus elgesio asmenis, kurie prisistatytų kaip esą „nukentėję" už savo įsitikinimus ir prašytų, kad „komiteto" vardu juos „užstotų" ir suteiktų materialinę pagalbą.

8. Kad „Nepataisomasis", „Tomovas", „Akiplėša" ir „Restauratorius" būtų dezinformuoti, reikia parengti ir nuo tariamų asmenų pasiųsti laiškus bei pareiškimus  SU išgalvotais faktais,
 

Kunigai J. Zdebskis ir A. Svarinskas.     
Viduklė, 1979 10 07. (Iš asmeninio archyvo)

tarp jų ir iš kitų Sąjun­gos sričių, kad jie būtų priversti eikvoti jėgas šiems faktams tikrinti. Jeigu jie tokius „dokumentus" paskelbtų, tada orga­nizuoti jų paneigimą ir ekstremistų melą demaskuoti.

Kun. J. Zdebskis (antras iš kairės) koncelebruojamose Mišiose. (Iš asmeninio archyvo).

9. Su sovietinių organų pagalba tarp gyventojų sustiprinti propagandinį ateistinį darbą, ypač tose vietose, kur yra šie kunigai, kad konkrečiais pavyzdžiais būtų atskleista jų kenk­sminga įtaka tikintiesiems.

Be to, rajoninėje spaudoje parengti antireligine tema mokytojų, moksleivių, atskirų tikinčiųjų straipsnius, ku­riuose būtų smerkiama reakcinga klerikalų kurstytojiška veikla.

Priemonių įvykdymo terminas -1979 metai.

Lietuvos TSR KGB 5 skyriaus poskyrio
viršininko pavad. majoras V. Šiaudinis.

Lietuvos TSR KGB 5 skyriaus viršininkas
pulkininkas E. Baltinas" (t. 5,1.148-151).

Štai tokiomis priemonėmis buvo užsimota kovoti prieš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narius, kurie, gindami tikinčiųjų teises, gynė visų Lietuvos žmo­nių laisvę.

 

Kun. Juozas Zdebskis labai didelę vagą išvarė jaunimo auklėjimo darbe. Už Bažnyčios ateitį - vaikus jis du kartus buvo įkalintas. Atlikusių pirmąją išpažintį, priėmusių Švč. Sakramentą jis nepalikdavo likimo valiai ir toliau rūpinosi jų sielomis. Dar 1970 m. agentas „Algis" praneša, kad kun. Juozas Zdebskis (tada Prienų vikaras) vis susitinka su jau­nimu bažnyčioje. Kiekvieną rytą pastebimos 7-8 nepažįsta­mos mergaitės, kurios priima Komuniją. Po kurio laiko jas pakeičia kitos. Daroma išvada, kad kun. Zdebskis Prienuo­se subūrė vietinio jaunimo grupę.

Iš pasiklausymo jo bute taip pat girdima, kad pas jį lan­kosi mokiniai, su kuriais jis kalbasi apie tikėjimą, dorovę ir meilę Tėvynei.

Plačią veiklą su jaunimu išvystė dirbdamas Šlavantuo­se. Matyt, kaip pogrindžio spaudos leidyboje, taip ir jauni­mo auklėjime jis gražiai bendradarbiavo su kun. Sigitu Tam-kevičium, kuris tuo metu klebonavo Kybartuose: KGB do­kumentuose, agentų pranešimuose vis minima, kad eucha-ristiečių sambūriuose prie Šlavantų ar Vilkaviškyje dalyvau­davo jaunimas iš įvairių Lietuvos vietovių. Kaip aiškėja iš tų pačių dokumentų, šių jaunimo sambūrių uolios talkinin­kės buvo vienuolės. Sambūriuose buvo kalbama ne tik ti­kėjimo ir dorovės temomis: čia buvo ugdomas ir patriotiz­mas. Kaip praneša agentai, šiuose sambūriuose buvo mo­komasi giedoti Nepriklausomos Lietuvos himną, ugdoma meilė gimtajai kalbai, supažindinama su nefalsifikuota Lie­tuvos istorija, vaidinami jaunimo religiniai-patriotiniai vai­dinimai. (Byloje yra išlikę jų tekstai.) Ypač po kunigų Alfon­so Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus arešto. Tai, kad kun. Juozas Zdebskis mokė jaunimą mylėti ne tik Dievą, bet ir Tėvynę, liudija daugybė šioje byloje esančių agentų ir pati­kimų asmenų pranešimų apie jo pamokslus. KGB patikimo asmens „A.Z." 1980 02 10 pranešime rašoma, kad per pa­mokslą kun. Zdebskis ragino švęsti vasario 16-ąją ir papa­sakojo apie Nepriklausomos Lietuvos generolą Juodišių, ku­ris atsisakė vadovauti 16-ajai lietuviškai sovietinei divizi­jai, už ką žuvo lageryje. Jo elgesys pateiktas kaip ištikimo tautos sūnaus pavyzdys (t. 5,1. 225).

Byloje nemaža dokumentų apie kryžių statymą įvairio­se Lietuvos vietovėse, ir ypač Lazdijų rajone. Nurodoma, kad kai kurie šių kryžių yra pastatyti tikinčių jaunuolių. Ne mažiau medžiagos ir apie KGB organizuotą tų kryžių grio­vimą. Įdėta net Čikagoje leidžiamo laikraščio „Draugas" 1975 10 11 iškarpa apie kryžiaus griovimą Lazdijų rajono Buckūnų kaime.

Nuo 1971 m. daug medžiagos yra apie slaptus studenti­jos ir inteligentijos sambūrius Kaune, kuriuose visi pažino­jo „tėvą Juozą". Nurodomi ir adresai: Žaliakalnyje Macke­vičiaus 23, Giedrio 1-51, Amalių kolektyviniame sode ir ki­tur. Agentų „Rimo", „Beržo" ir kitų pranešimuose pateikia­mos ir šių sambūrių kai kurių dalyvių pavardės. Iš agento „Broniaus" pranešimo matyti, kad čia buvo kalbama ne vien religinėmis, literatūros, istorijos, bet ir patriotinėmis temo­mis. Šie sambūriai kartais vykdavo prie kavutės (konspira­cijos sumetimais „gimtadienių" proga), buvo skaitomi eilė­raščiai, referatai, nukreipti prieš „tariamą" religijos varžy­mą (t. 2,1. 192-193). Be „tėvo Juozo", šių nelegalių sambū­rių vadovu minimas ir „Seminaristas" (Jonas Stašaitis), ku­ris vadovavo ideologinio pobūdžio pokalbiams. Daugiau­sia juos lanką inteligentai. Minima, kad tokie sambūriai vyk­sta ir pas „Chameleono" (Petro Plumpos) pažįstamą Konser­vatorijos dėstytoją Vidžiūnaitę; pas ją susirenka tokie kūry­binės inteligentijos žmonės kaip Keliuotis, Šalkauskienė, Kalpokaitė, Veisaitė ir kiti. Šių sambūrių sekimui KGB be esamų agentų numatė panaudoti agentus „Algį", „Gedimi­ną", „Petrą" ir pabandyti užverbuoti naujus iš sambūrių da­lyvių (t. 3,1. 3-8).

Apie 1979 m. Lietuvoje sustiprėjo rusifikacija: buvo griež­tai reikalaujama, kad visi vieši užrašai būtų ne tik lietuvių, bet ir rusų kalbomis, vidurinėse ir profesinėse mokyklose sustiprintas rusų kalbos mokymas - klasės būdavo dalija­mos į dvi dalis ir dirbama su mažesnėmis grupėmis. Šiam rusifikacijos stiprinimui ėmė priešintis patriotiškai nusitei­kusi inteligentijos dalis. Iš KGB dokumentų matyti, kad nuo­šaly neliko ir kun. Juozas Zdebskis. Be abejo, ne be jo para­ginimo 1979 09 23 prieš rusų kalbos dėstymo stiprinimą (o iš tikrųjų prieš rusifikaciją) Šlavantų bažnyčioje parašus rin­ko Lazdijų vidurinės mokyklos 10 klasės mokinė Alma Va-buolaitė. Tų pačių metų liepos mėnesį už lietuvių kalbos išsaugojimą prie Veisiejų bažnyčios parašus rinko Roma Ta­mašauskaitė ir Jonas Vailionis. Apie tai informavo agentai „Atžala" ir „Eglutė". Kaip jie liudija, pareiškimus pasirašė labai daug žmonių (t. 5,1. 209, 220).

Kun. J. Zdebskis žinojo, kokią vietą kovoje dėl Lietuvos laisvės (ir lietuvių kalbos) užima Bažnyčia - ta vienintelė išlikusi oficialiai veikianti opozicinė institucija, prie ku­rios ne veltui dažnai glaudėsi ir laisvę mylintys indiferen­tai. 1977 07 01 agentas „Bronius" rašo, kad kun. Zdebskis įsitikinęs, jog „kas netiki, greitai nustos ir lietuviškai kal­bėti" (t. 5,1.120). To meto sąlygomis šiuose žodžiuose bu­vo nemaža tiesos.

Kun. Juozas Zdebskis nepraleisdavo progos skelbti tiesą apie Bažnyčią ir Tėvynę bet kuria proga. Net atsitiktine! Agen­tas „Merkurijus" 1976 11 04 praneša, kad jis su kitais Kauno politechnikos instituto turistais keliavo 1863 m. sukilimo vie­tomis. Vyko į Kapčiamiestį aplankyti Emilijos Pliaterytės ka­po. Be jų, žygyje dalyvavo panevėžiečių, šiauliečių, alytiškių ir vilniečių grupės. Jų grupė atvyko į Šlavantus, kur aplankė bažnyčią. Klebonas, sužinojęs, kad „mes, turistai, einame ne tik revoliucijos vietomis, pasakė mums pamokslą, kuris bu­vo kupinas nacionalistinių išsireiškimų, - rašo agentas, - jis kalbėjo, kad Lietuva dabar laiko iš visos savo istorijos sun­kiausią egzaminą, ir tik vienas Dievas žino, ar išlaikys. Žy­geiviai privalo visą savo energiją skirti Tėvynei. Inteligentai, kurie stovės prie valstybės vairo, privalo padėti savo Tėvynei išlaikyti šį egzaminą..." Toliau agentas aprašo žygio eigą: kaip aplankė 1863 m. sukilėlių kapą, uždegė žvakutes, fake­lus, skaitė Justino Marcinkevičiaus poeziją apie Pliaterytę, kri­tusius pagerbė tylos minute ir sugiedojo „Lietuva brangi" (t. 4,1.173,174). įsivaizduoju, kokia buvo daugumos šių tu­ristų (išskyrus šį ir gal dar kokį agentą) bei kun. Juozo šir­džių sąšauka: jis kalbėjo jiems, jie jį girdėjo - juos visus sujun­gė dėl laisvės kritusių dvasia.

Didelį nerimą KGB kėlė dar viena kun. Juozo Zdebskio veiklos sritis: kova prieš alkoholizmą. Atrodo, neįtikėtina, kad represinį aparatą valstybės, kuri oficialiai deklaravo ko­vą už komunistinius idealus, už aukštą komunistinę mora­lę, taip galėjo bauginti antialkoholinė kova. Bet buvo taip: žodžiais skelbė aukštą „komunistinę moralę", o iš tikrųjų siekė, kad tauta prasigertų, degraduotų - prarastų savo kul­tūrinę bei istorinę savimonę ir ištirptų „broliškų tarybinių tautų šeimoje". Tą paliudija ir daugybė šioje byloje esančių dokumentų: su kokiu atkaklumu KGB iš savo agentų ir pa­tikimų asmenų reikalavo fiksuoti ir pranešinėti kun. Zdebs­kio pasisakymus (dažniausiai pamoksluose) prieš alkoho­lizmą. Jau minėtame „Merkurijaus" pranešime rašoma, kad „kunigas kalbėjo, jog dar caras norėjo Lietuvą nugirdyti, ta­čiau tai nepavyko, nes tam pasipriešino katalikai su vysku­pu Valančiumi priešakyje". Šiuos kunigo žodžius KGB net pabraukė.

1975 m. kovo 7-9 d. Simne vadovauti rekolekcijoms bu­vo pakviestas kun. Juozas Zdebskis. (Tada Simne vikara­vo kun. Sigitas Tamkevičius.) KGB dėjo daug pastangų, kad neleistų kun. Zdebskiui dalyvauti rekolekcijose (tada reikėdavo vietos rajono vykdomojo komiteto sutikimo), ta­čiau abu minėti kunigai draudimo nepabūgo ir rekolekci­jos įvyko. Apie jose pasakytus pamokslus yra daugelio agentų ir patikimų asmenų pranešimai. Kai kuriuos reko­lekcijų dalyvius apklausė iš Vilniaus atvykęs KGB vyr. tar­dytojas kapitonas Marcinkevičius. Apklaustasis B.M. sa­ko, kad kun. Zdebskis per pamokslą kalbėjęs, jog „koloni­zatoriai tautą nugirdys ir nutautins" (t. 8,1. 161). KGB pa­tikimas asmuo „K" rašo, jog kun. Zdebskis sakė, kad jei taip bus geriama, „Lietuva kaip valstybė greitai visai iš­nyks", ir ragino kovoti „už lietuvybės ir Katalikų Bažny­čios stiprinimą" (t. 4,1. 30).

Kai 1979 m. gegužės mėnesį Šlavantuose buvo ketinama įkurti antialkoholinį klubą, KGB agentui „Donatui" (beje, nespjaunančiam į taurelę) patarė nuvykti į Šlavantus pas kun. Zdebskį išpažinties ir pokalbiui. Jeigu bus kalbama apie „Donato" įstojimą į blaivininkų klubą, duoti sutikimą būti tik eiliniu nariu, o ne vadovu (t. 1,1. 74). (Matyt, KGB nesi­tikėjo, jog jis ištvers, o tada prarastų kun. Juozo pasitikėji­mą, kas taip buvo svarbu agento darbe.)

Agentas „Martynas" 1980 04 08 pranešime aprašo ko­vo 24-25 d. Šlavantuose vykusias rekolekcijas. Joms va­dovavo kun. Petras Dumbliauskas, kuris labai griežtai kalbėjo prieš alkoholizmą. Jis pabrėžė, kad dar vyskupas Valančius parodė, kaip reikia kovoti už Bažnyčią ir Lie­tuvą. Agentas praneša, kad Verbų sekmadienį buvo skai­tomas vyskupų laiškas dėl blaivybės. Šlavantuose ir Ku­čiūnuose buvo dalijamos kortelės, kuriose žmonės pasi­žadėjo būti blaivininkais arba abstinentais. KGB savo pa­žymoje rašo, kad žino, jog daugelis kunigų kovoja prieš alkoholizmą, ir agentą įpareigoja išsiaiškinti, kas iš kuni­gų šioje akcijoje aktyviai reiškiasi, o kas atvirai jos nepa­laiko (t. 5,1. 223-224).

KGB ypač nepatiko organizuota kova prieš alkoholizmą, todėl jie persekiojo ir tuomet pusiau legaliai veikusius blai­vininkų būrelius. Byloje yra agento „Planetos" 1984 04 03 pranešimas apie blaivininko, KGB persekioto Petro Cidzi­ko tėvo laidotuves Šeštokuose, kur dalyvavo daug blaivi­ninkų, o „kun. J. Zdebskis pasakė antisovietinį pamokslą" (t. 7,1.134).

Agentas „Gediminas" savo pranešime perpasakoja po­kalbį prie atlaidų stalo 1984 06 17. Kun. Zdebskis prisiminė kalėjimą, lagerio žmones ir jų žiaurumus. Jis sakė, kad ko­munistai visų pirma nori žmogui įvaryti baimę: kad jis apie nieką negalvotų, o būtų darbo vergas. Kas girtuokliauja, tas jiems nepavojingas; bet jei galvoja - tada... (t. 8,1.19-21).

Į kovą prieš alkoholizmą kun. Juozas Zdebskis žiūrėjo ne vien kaip į kovą už sielas (nors tai jam buvo svarbiausias uždavinys), bet ir kaip kovą už tautą, už Lietuvą. Jis sakė: „Bus tikinti, blaivi ir dora tauta - bus ir laisva. Nors ir būtų sukaustyta okupantų retežiais".

Tokie buvo pagrindiniai kun. Juozo Zdebskio, jo ben­dražygių ir daugumos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kuni­gų bei tikinčiųjų kovos barai. Jie pasakytų: žmonių sielos, jų teisės ir laisvės. Bet laisvė nedaloma. Todėl kovodami dėl žmonių sielų, jie kovojo dėl jų, Bažnyčios, savo ir kitų tautų laisvės. Visa tai suvokdama, KGB siekė melu, klasta, smurtu, žmonių likimų traiškymu, o kitaip negalėdama -ir represijomis susidoroti su šios kovos pasišventėliais. Su­naikinę juos, jie tikėjosi lengviau iš žmonių širdžių išrau­sią laisvės ilgesį ir viltį, nuo kurių prasideda kelias į Lais­vę. Tvirtesni pasirodė pirmieji, nes rėmėsi Tuo, kuris, siųs­damas apaštalus tęsti savo misijos - o per juos ir jų įpėdi­nius - užtikrino: „Man duota visa valdžia danguje ir že­mėje. Tad eikite..." (Mt 28,18-19).

Ir jie ėjo.

Bylos t. 4,1. 249 - Lietuvos TSR KGB 1978 m. pažyma apie „Akiplėšos" sekimą.

 

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai
egz. Nr. 1

 

PAŽYMA

apie KGB prie LTSR MT vadovybės atliktą
DOR Nr. 50 medžiagos apžiūrą.

 

 

Apie operatyvinio tyrimo byloje Nr. 50 „Akiplėšos"

slapyvardžiu įvardytą

Zdebskį Juozą, Vinco, g. 1929 m. Kapsuko r. Naujienos kaime, TSRS pilietį, kulto tarnautoją, Lazdijų r. Šlavantų parapijos kleboną

esanti medžiaga 1978 m. gegužės 30 d. buvo peržiūrėta su Valstybės saugumo komiteto prie LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju generolu majoru drg. Vaigausku H.K. Operatyvinio tyrimo byla pradėta KGB prie LTSR MT Kauno miesto skyriuje 1971 m. balandžio 26 d. Religinio fanatizmo ir nacionalistinių įsitikinimų pagrindu „Akiplėša" tarp katalikų dvasininkijos, tikinčiųjų ir jaunimo vysto priešišką veiklą, sako priešiško turinio pamokslus, palaiko ryšius su reakcingąja katalikų dvasininkijos dalimi, su vienuoliaujančiais elementais (asmenimis. - V.S.), su buvusiais nacionalistinio pogrindžio dalyviais, dalyvauja gaminant ir platinant priešišką literatūrą.

Kad būtų galima „Akiplėšą" patraukti baudžiamojon atsakomybėn, medžiagos nepakanka, DOR vedimo terminas baigėsi, o objektas (kun. J. Zdebskis. - V.S.) priešišką veiklą tęsia. Pripažinta, kad tikslinga „Akiplėšos" agentūrinį-operatyvinį tyrimą atlikti pradėjus operatyvinio stebėjimo bylą.

KGB prie LTSR Ministrų Tarybos
Lazdijų r. poskyrio viršininkas
majoras T. Žemaitis

Bylos t. 5,1.1 - kurt. J. Zdebskio visiškai slapta operatyvinio tyrimo (buvusi operatyvinio stebėjimo) byla Nr. 242.

Bylos t. 4,1. 32 - 32 a, b, - kurt. J. Zdebskio apklausos protokolas.

 

„KUNIGŲ/.../ TYRIMUI NUKREIPTI AGENTUS...

 

Kaip matyti iš minėtos bylos (DOR Nr. 242), pirmieji at­virą pasipriešinimo žodį tarė kunigai Sigitas Tamkevičius, Petras Dumbliauskas, Juozas Zdebskis, Lionginas Kunevi­čius ir kiti. (Be abejo, šis pasipriešinimas nebuvo nutrūkęs nuo pat pirmųjų okupacijos dienų.) Tai buvo jau „tarybinių laikų", pokario kunigai - šeštojo dešimtmečio laidos - regė­ję trėmimus, matę išniekintus partizanų kūnus miestelių aikštėse, buvę profesorių Juozo Grigaičio, Prano Kuraičio, Stanislovo Gruodžio ar jų tiesioginių įpėdinių mokiniai; Vin­cento Sladkevičiaus, Kazimiero Žitkaus, Pranciškaus Tamu­levičiaus ir kitų uoliųjų kunigų auklėti ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai dvasia.

Byloje minėtų kunigų pareiškimai apie tikėjimo ir sąži­nės laisvės varžymus Lietuvoje buvo adresuoti Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios vadovams, respublikos ir TSRS valdžiai, Jungtinių Tautų Organizacijai. Pasirašydami šiuos pareiš­kimus, juos palaikė dauguma Lietuvos kunigų. Šitos inicia­tyvos dažniausiai kildavo iš Vilkaviškio vyskupijos kuni­gų; kartais - iš Vilniaus arkivyskupijos ir kitur. Šias akcijas visuomet stipriai remdavo ar pradėdavo Lietuvos kunigai jėzuitai ir vyskupai tremtiniai. 1972 m. kovo mėnesį pradė­tas leisti pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". Jame buvo skelbiami kunigų pareiškimai apie Baž­nyčios ir tikinčiųjų teisių varžymus, faktai apie jų persekio­jimus ir kitus valdžios nusikaltimus. Šie ir kiti leidiniai, pa­reiškimai ir kreipimaisi pasiekdavo laisvąjį pasaulį, ten bu­vo verčiami į kitas kalbas, platinami, skelbiami per Vakarų radijo stotis visam pasauliui. Taip buvo griaunama Sovietų Sąjungos „geležinė uždanga". O tai iš esmės pakirto pagrin­dinę jų kovos prieš Bažnyčią ir laisvę sėkmės sąlygą - slap­tumą.

1978 m. pabaigoje įsikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katali­kų komitetas. Viešai pasiskelbęs, savo veikla jis buvo atvi­ras iššūkis kompartijos tyliajai Bažnyčios griovimo politi­kai ir antroji skaudžiausioji rakštis KGB. Visose šiose veik­lose figūruoja kun. Juozas Zdebskis, KGB vadinamas „Aki­plėša" (rus. „Naglec").

Kuo jie kaltino „Akiplėšą" ir jo kovos draugus? Štai iš­trauka iš 1971 m. KGB Kauno miesto poskyrio viršininko rašto KGB prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos pirmininkui generolui majorui Juozui Petkevičiui:

„Akiplėša" dėl savo religinio fanatizmo ir nacionalisti­nių įsitikinimų tarp respublikos tikinčiųjų ir jaunimo ve­da aktyvią priešišką ir kitą priešįstatyminę veiklą. Drauge /.../ su kitais reakcingais kunigais ir aktyviais pasaulie­čiais nacionalistais jis reikalavo, kad dvasininkijai būtų su­teiktos neribotos teisės religinei veiklai, kad sovietinė val­džia nesikištų į katalikų bažnyčios veiklą, organizavo ir rinko šiems reikalavimams remti kunigų parašus. Pamoks­luose ragino tikinčiuosius ginti bažnyčią, skleidė šmeiži­kiškus prasimanymus apie tarybinę tikrovę, mokyklą, ate­istus ir mokytojus" (t. 3,1. 125).

Ką KGB darydavo atsiradus panašiam „prasižengėliui"?

Pirmiausia jį įrašydavo operatyvinėn įskaiton ir pradė­davo tikrinimo, stebėjimo ar tyrimo bylą: DOP, DON ar DOR9.

Nėra abejonės, kad kun. Juozas Zdebskis, kaip ir visi kiti kunigai bei klierikai, KGB buvo žinomas jau seniai: jų tikri­nimo objektu tapdavo kiekvienas į kunigų seminariją sto­jantis jaunuolis (jei dar anksčiau nebuvo pakliuvęs į jų aki­ratį). Vos kandidatų į seminariją sąrašas atsidurdavo ant Kul­to reikalų įgaliotinio (taip pat ir KGB) stalo, imdavo veikti KGB mašina: kandidatą surasdavo ir prasidėdavo atkalbi­nėjimai, įkalbinėjimai ir grasinimai. Kas nepabūgdavo ir pra-lįsdavo pro jų rėtį, vos atvykęs į seminariją turėdavo eiti į miliciją įsiregistruoti. Ten laukdavo ne pasų stalo darbuo­tojas, o kagėbistas. Vėl pokalbis, čiupinėjimas, tyrinėjimas -tinki būti agentu ar nepasiduodi, bet gal ir aršus priešas jiems nebūsi? Po pusės metų registraciją reikėdavo pratęs­ti. O kartais būdavo ir neeilinių visos seminarijos „perkra­tymų". Ir taip metai po metų. Kas turėdavo tvirtybės ir drą­sos, kun. Juozo Zdebskio mokymosi laikais kunigystę galė­jo pasiekti švaria sąžine: agentų būdavo vienetai, kai kurie išsišifruodavo ir seminarijos vadovybė juos pašalindavo.

Kun. Juozas Zdebskis į operatyvinę įskaitą įrašytas tik po šešerių kunigavimo metų. Pirmas įtarimo signalas apie jo antitarybinę veiklą gautas 1959 10 29: jis lankydavęsis pas B.R. (Reginą Butkevičiūtę), kuri, KGB žiniomis, slap­tai perspausdindavusi antitarybinę literatūrą. Tais pačiais metais KGB jo kambary (gyveno Kauno Įgulos bažnyčios pusrūsyje) padarė kratą ir paėmė prieškarines Antano Ma­ceinos, Stasio Šalkauskio ir kitas filosofines bei religines knygas.

1960 04 08 KGB įgaliotinis Kapsuko (dabar Marijampo­lės) rajonui (matyt, ir Šakių) Šakių bažnyčios vikarui kun. Juozui Zdebskiui užveda operatyvinio tyrimo bylą Nr. 8474 (arch. Nr. 41521), o 1964 11 26 kun. Juozas Zdebskis, jau Gudelių (Kapsuko r.) klebonas, už vaikų katekizavimą nu­shy;teisiamas vieneriems metams kalėjimo. 1969 m. už akty­vią veiklą prieš ateizaciją ir už TSRS Ministrų tarybos pir­mininkui pasiųstą dėl kunigų seminarijos apverktinos pa­dėties pareiškimą (jį pasirašė ir tuometinis Garliavos kle­bonas kun. Petras Dumbliauskas) Kulto reikalų įgaliotinis iš kun. Juozo Zdebskio atėmė registracijos pažymėjimą, t.y. teisę oficialiai atlikti kunigo pareigas. Drauge su tokio pat likimo bičiuliu kun. Sigitu Tamkevičium (dabar vyskupu) dirbo Prienų MSV10. Čia turbūt ir sutvirtėjo jų draugystė. Už vaikų katekizavimą Prienuose 1971 m. kun. Juozas Zdebskis antrą kartą nuteisiamas. Būtent čia jam kunigau­jant, 1971 04 26 jam ir grupei kunigų KGB pradeda opera­tyvinio tyrimo bylą, kuri jį lydėjo visą gyvenimą. Keitėsi tik pavadinimai: DON, DOR, DGOR". Po antrojo kalini­mo byla persiunčiama KGB Lazdijų rajono poskyriui - šia­me rajone jis nuo 1973 m. vidurio iki gyvenimo pabaigos (1986 02 05) kunigavo Šlavantų ir Rudaminos bažnyčiose. Pastaroji išlikusi byla buvo dalis bendros kunigų Juozo Zdebskio, Alfonso Svarinsko, Sigito Tamkevičiaus, Algi­manto Keinos, Jono Kaunecko, Vinco Vėlavičiaus, Leono Kalinausko ir Vaclovo Stakėno operatyvinio tyrimo bylos „Voratinklis" (rus. - DOR „Pautina"). Tų pačių (1971) metų gegužės 17 d. jis įtraukiamas į bendrą sekimo agentūri­nių-operatyvinių priemonių planą su Petru Plumpa („Cha­meleonu") ir Jonu Stašaičiu („Seminaristu"). 1979 07 07 kun. Juozui Zdebskiui pradėta atskira stebėjimo byla (DON Nr. 22). 1983 01 04 visiems minėtiems kunigams užveda­ma vadeivų byla, kuri apibūdinta kaip „Religine dogma­tika maskuojama rašytinė antitarybinė agitacija ir propa­ganda". „Akiplėšai" (kun. Juozui Zdebskiui) pradėta „Baž­nytinių organizacijų vadeivų ir autoritetų" kategorijos ste­bėjimo byla Nr. 1789 (t. 1, 1. 6-7). 1984 04 25 LTSR KGB pirmininkas (pasirašo jo pavaduotojas H. Vaigauskas) pa­tvirtina nutartį: „Nepaisant, kad KGB panaudotomis prie­monėmis Zdebskis prieš savo bendrininkus ir tikinčiuo­sius buvo sukompromituotas, /.../ tačiau ir toliau nenu­traukė priešiškos veiklos. Agentūriniais duomenimis, jis dažnai išvažiuoja į kitus rajonus ir už respublikos ribų, kviečia pas save kunigus nelegalus. 1983 m. pabaigoje „T" priemone12 buvo gauti duomenys, patvirtinantys, kad jis dalyvauja LKB kronikos leidime. Kad būtų visiškai at­skleista, dokumentais patvirtinta ir nutraukta priešiška Zdebskio veikla, vadovaujantis TSRS KGB 1977 m. įsaky­mu Nr. 0076, nutariu:

1. Zdebskiui operatyvinio stebėjimo bylą Nr. 1789 nu­traukti.
2. Zdebskiui pradėti operatyvinio tyrimo (t.y. aukštes­nio sekimo lygio. - V.S.) bylą. /.../ Septyniuose operatyvi­nio stebėjimo bylos Nr. 1789 tomuose esančią medžiagą pri­dėti prie naujos operatyvinio tyrimo bylos" (t. 8,1.1-2).

Iš šios bylos paaiškėja, kad pogrindinės spaudos leidė­jams sekti, be „Voratinklio" bylos, dar buvo „Tamsybinin­kų" ir „Leidėjų" (rus. - „Mrakobiesy" ir „Izdateli") bylos. Buvo sekami kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Algimantas Kei-na, Povilas Petronis, Jonas Stašaitis, Petras Plumpa, Virgili­jus Jaugelis ir kiti. Žinant, kad buvo įtariami ir kiti asmenys (Vladas Lapienis, Julija Kuodytė, Nijolė Sadūnaitė, Aldona Raižytė, Monika Gavėnaitė ir kiti), nėra abejonės, kad tokių stebėjimo ir tyrimo bylų buvo ne viena ir ne dvi.

Pradėjus bylą, pirmiausia būdavo parengiamas ir KGB 5 skyriaus (vėliau - tarnybos) viršininko tvirtinamas agentū­rinių-operatyvinių priemonių planas. Kartkartėmis planą per­žiūrėdavo, papildydavo ir sudarydavo naują. Tačiau pagrin­dinės priemonės likdavo tos pačios. Jos buvo taikomos ne tik kunigams, bet ir kitiems asmenims sekti (gal tik su savo skirtinga specifika). Kokios tos priemonės, atskleidžia pla­nas, o kaip jos buvo įgyvendinamos, - byloja visa kita bylo­je esanti dokumentinė medžiaga. Štai čia ir pajunti vienų žmonių didžiadvasiškumą, kitų niekšybę, vienų - gyveni­mu liudijamą tikėjimą, kitų - tik žodžiais.

Seniausias byloje esantis toks dokumentas yra KGB prie LTSR Ministrų tarybos 5 skyriaus vyr. operatyvinio įga­liotinio kapitono Piepalio parengtas ir 1969 08 04 to sky­riaus viršininko Ščensnovičiaus patvirtintas agentūrinių-operatyvinių priemonių planas. Jis parengtas todėl, kad pagal kapitono Piepalio išvadą kunigams Juozui Zdebs­kiui, Petrui Dumbliauskui, Sigitui Tamkevičiui greitai su­daryti bylos dar nepavyks; juos reikia sekti, rinkti medžia­gą ir sukompromituoti prieš tikinčiuosius bei dalį dvasi­ninkijos (t. 2,1. 23). Pirmiausia plane išskaičiuojami seka­mųjų „nusikaltimai":

„1968 m. gruodžio 8 d. Vilkaviškio parapijos vikaras Tamkevičius Sigitas Juozas, s. Motiejaus, tarp Vilkaviškio vys­kupijos kunigų organizavo parašų rinkimą po kreipimusi į kurijų vadovus ir Kulto reikalų įgaliotinį, kuriame kalba­ma apie neva (aut. išskirta. - V.S.) Lietuvos TSR egzistuojan­tį katalikų bažnyčios varžymą ir valdžios kišimąsi į Kauno kunigų seminarijos reikalus.

1969 m. sausio 8 d. Kauno rajono Garliavos parapijos kle­bonas kun. Dumbliauskas Petras, s. Petro, ir Šakių rajono Valakbūdžio parapijos klebonas kun. Zdebskis Juozas, s. Vinco, analogišką pareiškimą pasiuntė TSRS Ministrų Ta­rybos pirmininkui.

1969 m. balandžio 7 d. Vilkaviškio rajono Didvyžių pa­rapijos klebonas Kunevičius Lionginas, s. Petro, Šakių rajo­no K. Naumiesčio parapijoje sakydamas pamokslą tikintie­siems, pareiškė, kad katalikų bažnyčia Lietuvoje pasmerk­ta mirčiai: daugiau kunigų miršta negu jų paruošia kunigų seminarija, valdžia kišasi į seminarijos reikalus, neleidžia į seminariją įstoti visiems norintiems; kvietė tikinčiuosius melstis, kad dievas „apšviestų" valdžios atstovus".

Toliau kalbama, kad analogišką pamokslą tą pačią dieną pasakė kun. Petras Dumbliauskas Garliavoje, ir daroma iš­vada, kad jie „aiškiai siekė sukelti tikinčiųjų nepasitenkini­mą ir paskatinti juos „ginti" bažnyčią nuo tariamų (aut. iš­skirta. - V.S.) jos persekiotojų". Paminima, kad už kultų įsta­tymų pažeidimus kunigams Tamkevičiui, Zdebskiui ir Ku­nevičiui buvo atimti Kulto reikalų įgaliotinio registracijos pa­žymėjimai, kad gauta žinių, jog „jie visi siekia prieš tikin­čiuosius pasirodyti „kankiniais už tikėjimą" ir skatina tikin­čiuosius ginti juos įvairiose valdžios instancijose". Liepos 23 d. Vatikano radijas pranešė, kad JAV jaunimo kovos už tikėji­mo išpažinimo laisvę komitetas ėmėsi ginti Tamkevičių, Zdebskį bei Dumbliauską ir Jungtinių Tautų Organizacijos sekretoriui įteikė atitinkamą memorandumą. Šių kunigų veik­loje KGB mato „organizuotumą ir siekimą tarp tikinčiųjų pa­skleisti šmeižtus apie neva (aut. išskirta. - V.S.) Lietuvos TSR egzistuojantį bažnyčios ir dvasininkijos persekiojimą". Toliau rašoma:

„Kad būtų išaiškinta bei dokumentais įforminta minėtų kunigų priešiška veikla, įvykdyti tokias agentūrines-ope­ratyvines priemones:

1. Kunigų Kunevičiaus, Tamkevičiaus, Zdebskio ir Dumb­liausko ištyrimui nukreipti agentus „Kęstutį", „Lapelį", „Si­gitą", „Vytą" ir kitus. Kiekvienam agentui parengti užduotį ir elgesio taktiką, kad būtų nustatyti sekamųjų priešiškos veik­los faktai ir liudininkai. Vykdytojai: Piepalis, Radionov, Bag­donas" (t. 2,1. 24-30).

 

Kas tie agentai, koks turi būti jų elgesys ir kokios tos už­duotys?

Tarp 2040 šioje byloje esančių lapų (neskaitant, kad vie­nu lapu laikomas ir vokas, kuriame kartais yra 20-30 lapų), yra 465 agentūriniai pranešimai. Ne, ne apie visus minėtus kunigus, o tik apie kun. Juozą Zdebskį. Šiuos pranešimus parašė 115 agentų. Tarp jų neabejotinai yra kunigų ir kelios vienuolės...

Suprantu, kad šis faktas skaudžiai žeis tikinčiųjų širdis, tad skubu nuraminti pasipiktinusiuosius: tik keli iš jų dir­bo „iš peties"; kiti - iš baimės, pranešdami minimumą, arba tai, ką jau visi žinojo. Ir antra, kuo galime pasidžiaugti: nė vieno kunigo, KGB agento, pranešime nėra išduota išpa­žinties paslaptis. Ta didžiausia ir švenčiausia paslaptis! Be to, susidaro įspūdis, kad kartais agentas galėjo ir nežinoti, jog jis yra agentas: KGB darbuotojas pokalbio su kunigu metu sužinotas žinias užrašydavo kaip agentūrines pasta­bas. Visi kunigai prisimena, kad KGB darbuotojai ne tik ga­lėjo bet kada kunigą išsikviesti pokalbiui, bet ir patys ne­kviesti į jo butą užeidavo. Viskas paaiškėtų, jeigu būtų agen­tų darbo bylos arba kad apie tai prabiltų tie, kurie su jais dirbo. Deja, agentūrinių bylų Lietuvoje nėra, o jei ir būtų, jų slaptumą saugo Lietuvos Respublikos vyriausybės potvar­kiai (buvę KGB darbuotojai mielai jiems paklūsta). Prisipa-žįstančių ir krikščioniškai atgailaujančių nedaug: tikisi - o gal neišaiškės? Ta pati baimė, kuri vedė išdavysčių keliu, ir šiandien neleidžia prabilti.

Kun. Juozo Zdebskio veikla buvo labai šakota: vos atsi­kėlęs į Šlavantus, jis ėmėsi burti aplinkinių vietovių - Šla­vantų, Veisiejų, Kapčiamiesčio, Leipalingio, Seirijų - jauni­mą ir moksleivius. Vėliau tai buvo Eucharistijos bičiulių sambūriai. Kartu su kitais bendraminčiais kunigais ir vie­nuolėmis šiuose sambūriuose mokė mylėti Dievą ir Tėvy­nę, būti jiems ištikimus. Mokė ir kaip elgtis, jeigu KGB su­imtų. Jis dažnai kalbėdavo Kauno jaunimo ir inteligentijos slaptuose susirinkimuose. Vadovavo vienuolių rekolekci­joms. Važiuodavo į misijų keliones pas Pavolgio vokiečius katalikus, kurie 40 ir daugiau metų buvo nematę kunigo, bet išlaikė tikėjimą; aplankydavo katalikų salas Armėnijo­je, Gruzijoje, Moldavijoje. Pagal KGB, jis buvo vienas iš po­grindinės kunigų seminarijos organizatorių, dėstytojų, o gal ir rektorius.

Tokiai gausiai veiklai sekti KGB reikėjo agentų: juos pa­rinkdavo ir siųsdavo, verbuodavo naujus. Pavyzdžiui, 1975 m. Maskvos KGB agentas „Sergejev" praneša, kad jo pažįs­tamas maskvietis N. sakėsi pažįstąs Kaune kunigą, kuris gali padėti įstoti į pogrindinę Lietuvos kunigų seminariją. Buvo sutarta netrukus abiem vykti į Lietuvą. Tai, ko gero, buvo toli siekiantis KGB įsibrovimo į pogrindinę seminari­ją planas.

KGB stengėsi išnaudoti bet kurią progą, kad infiltruotų savo agentus. Kai po antrojo kalinimo kun. Juozas Zdebs­kis gyveno Prienuose ir kartą pas jį iš Simno atvykęs kun. Sigitas Tamkevičius kalbėjo, jog „gazietai" (taip jis mėgda­vo sakyti) surinkti informaciją reikia mašinos (šis pokalbis užrašytas pasiklausymo metu iš kun. Zdebskio kambario), iškart atsirado KGB rezoliucija: „Surasti tokį vairuotoją -agentą su mašina". Deja, tąkart jiems nepavyko. Kai KGB iniciatyva kun. Zdebskiui buvo dukart atimtos vairavimo teisės ir jį vežiojo jo bičiuliai, KGB ieškojo būdų, kaip įpiršti savo agentą. Kai kun. Zdebskis agentui „Broniui" pasiūlė stoti į pogrindinę kunigų seminariją (ačiū Dievui, šis tokiam jo - ir KGB - raginimui nepakluso!) ir būtinai įsigyti vairavi­mo teises, KBG iš karto įsipareigojo: „Padėti agentui „Bro­niui" įsigyti teises".

1974 m. agentas „Gerardas" praneša, kad buvo sutikęs vieną kun. Zdebskio pažįstamą, kurios sūnus sėdi Pravie­niškių kolonijoje. Ant pranešimo KGB rezoliucija: „Užver­buoti jos sūnų, anksčiau paleisti iš lagerio ir panaudoti kun. J. Zdebskio „ryšiams" nustatyti". Kun. Zdebskis buvo agen­tų sekamas ir tada, kai kalėjo Pravieniškėse. Išėjus į laisvę, jo tolesniam sekimui KGB verbavo kai kuriuos kolonijoje jam buvusius artimesnius kalinius ir siuntė juos šnipinėti.

Abejotina, ar agentais (ne tik iš kunigų, bet ir pasaulie­čių) kas nors pats norėjo tapti. Priversdavo: iš baimės dėl darbo, karjeros, mokslo ar pan.

KGB agento informaciniame asmens lape yra 65-as punk­tas, kuriame būdavo pažymima, kokiais motyvais jis už­verbuotas: idėjiniu-politiniu, materialiniu ar asmeniniu su­interesuotumu, kompromitacijos pagrindu ir t.t. Nėra abe­jonės, kad dauguma (jei ne visi) kunigai agentai buvo už­verbuoti kompromitacijos pagrindu. Tai jų tikras (ar KGB suorganizuotas) nukrypimas nuo kunigiško gyvenimo nor­mų. Gal kartais būdavo ir šiltos vietelės, išvykų į užsienį branginimas ar karjeros motyvai. Apie kiekvieną numato­mą verbuoti asmenį pirmiausia būdavo surenkama komp­romituojanti medžiaga. Tolesnis scenarijus: „Arba tu mums dirbsi, arba būsi išvilktas į dienos šviesą!" Nesunku įsivaiz­duoti tų žmonių padėtį: KGB - ne Kristus, kuris atleidžia suklydusiam...

Jeigu nebūdavo kompromituojančios medžiagos, net bauginamam būdavo nesunku atsispirti. Pavyzdžiui, kun. Juozo Zdebskio sekimui buvo numatyta užverbuoti jo kle­boną Prienuose kun. Juozą Bertešką. Tačiau prie šios už­duoties ranka įrašyta: „Į kontaktą nesileidžia" (rus. - „Na kontakt ne idiot"). Už „nesukalbamumą" kun. J. Berteška iš Prienų buvo perkeltas į Balbieriškį.

Byloje yra gražus pavyzdys, kaip šnipinėjimo purtėsi net TSRS pasienio kariuomenės (ji taip pat priklausė KGB) ka­rininkas Z. KGB turėjo žinių, kad lenkų „Solidarumas" ir dvasininkai 1985 m. nori persiųsti į Baltijos valstybes ir Uk­rainą daug religinės ir antitarybinės literatūros. Įtarė, kad tai gali būti bandoma padaryti per kun. J. Zdebskį, kuris per vieną savo parapijietį norįs susipažinti su minėtu kari­ninku. LTSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus prašymu - šif-rotelegrama iš pasienio apygardos vado buvo gautas leidi­mas pasinaudoti Z., kad jis per tą gyventoją suartėtų su kun. Zdebskiu. Agentas „Ivanauskas" praneša, kad Z. net su aša­romis akyse prašė jį atleisti nuo pareigos sekti kun. Juozą Zdebskį ir kun. Igną Plioraitį (Kapčiamiesčio kleboną): ver­čiau jau sutiksiąs būti perkeltas iš karinės žvalgybos į pa­prastą Kaliningrado apygardos pasienio tarnybą. KGB ne­sutiko. Tada, vykdydamas KGB užduotį, Z. kalbėjosi su tuo gyventoju. Pokalbį įrašė KGB duotu mažagabaritiniu mag­netofonu. Karininko Z. patikimumas - ar viską papasakos, apie ką kalbėjo, - buvo tikrinamas melomizonu13. Pokalbyje Z. apgailestavo, kad reikės išsikelti, labai sielvartavo: sakė, kad geresnių už juos žmonių jis nebuvo sutikęs. Grįžęs Z. vadovybei papasakojo tik dalį to, apie ką kalbėjosi, o visa kita nutylėjo. (Tai buvo patikrinta melomizonu.) Ko norėti iš kitų agentų, jeigu taip dirbo jiems pavaldžių dalinių kari­ninkai?!

Pasauliečių verbavimui, be kompromituojančios medžia­gos, buvo naudojama daugiau metodų: tai ir bauginimas ne­leisti mokytis, neleisti padaryti karjeros, neišleisti į užsienį, pašalinti iš darbo ir kt. Vaikų ir jaunimo sambūrių dalyviams daugiausia buvo grasinama pašalinimu iš mokyklos, univer­siteto ir pan. Dzūkijos moksleivių sambūrius aktyviai sekė agentas „Atžala". Jis nemažai pasidarbavo teikdamas žinias ir apie pogrindinės literatūros platinimą šiame atokiame Dzū­kijos kampelyje. Po Šlavantų bažnyčioje 1976 m. vasario 16-osios šventimo atsirado agentė „Eglutė"... KGB nesidro­vėjo panaudoti saviems tikslams net septintų, aštuntų klasių mokinukus: byloje yra tokių vargšų vaikelių pranešimų apie girdėtus kun. Zdebskio pamokslus.

Apie kun. Juozo Zdebskio dvasinę veiklą tarp vienuolių daugiau byloja ne vienuolių agenčių, bet plepiųjų vienuo­lių išsipasakojimai agentėms pasaulietėms bei KGB pasi­klausymai vienuolių butuose. O agentui „Donatui" KGB duodavo užduotis kuo labiau suartėti su kun. J. Zdebskio artimu „ryšiu" (taip buvo vadinami jo patikimi draugai ir bendražygiai), vykti pas kun. Zdebskį išpažinties. Net nu­rodydavo, ką per išpažintį sakyti ir ko ne, rodyti kuo dides­nį nuolankumą ir pamaldumą, kad įgytų jo pasitikėjimą. Stebina kun. J. Zdebskio intuicija ir įžvalgumas: šie agentai taip ir neįgijo jo pasitikėjimo.

Kartais KGB naudodavo vadinamuosius melagingus kon­taktus, t.y. su žmogumi KGB palaikydavo kitų pastebimus ryšius, idant sukurtų įvaizdį, jog jis yra KGB agentas ir tuo pridengtų tikrą agentą.

Kun. Juozas Zdebskis buvo labai uolus Švč. Mergelės Ma­rijos garbintojas: iš jo dienoraščių matyti, kaip jis svarbes­niuose reikaluose tiesiog vaikiškai, kūdikiškai kreipdavosi į Ją patarimo ar užtarimo. Todėl, būdamas Vilniuje, nieka­da neaplenkdavo Aušros Vartų, aukodavo šv. Mišias ar bent pasimelsdavo. Ten dirbusiam agentui „Gerardui" buvo duo­ta užduotis: kai tik Aušros Vartuose pasirodys kun. Zdebs­kis, nedelsiant pranešti KGB. Jie greitai organizuodavo prie­monę „NN"14.1972 10 16 agento „Gerardo" pranešime pa­sakojama, kaip Aušros Vartus aplankiusioms Lenkijos mo­terims, iš kurių viena minėjo buvusi Romoje kun. Maksimi­lijono Kolbės kanonizacijos (šventuoju paskelbimo) iškilmė­se, kun. Juodagalvis sakęs, kad toks pat didvyris bei kanki­nys yra ir neseniai grįžęs iš kalėjimo kun. Zdebskis. Prie pranešimo esančioje KGB pažymoje įrašyta: „Su kunigu Juo­dagalviu mes palaikome melagingą ryšį" (t. 3,1. 166). Ma­tyt, dėl to, kad pridengtų agento „Gerardo" veiklą.

Be agentų, buvo dar vadinamieji patikimi asmenys. Tai pusagenčiai. Jie neapsimetinėjo tuo, kuo nebuvo. KGB daž­niausiai juos naudodavo lengvai prieinamiems duomenims apie sekamąjį surinkti: žinioms apie jo gimines, stebėti, ko­kios mašinos pas jį atvažiuoja (pranešti laiką ir mašinos nu­merį), kada sekamasis iš namų išvažiuoja ir kada grįžta. Kai kurie klausydavosi kun. Juozo Zdebskio pamokslų ir apie juos raštiškai pranešinėdavo. Kartais jų butuose ar darbo­vietėje būdavo įrengiami stacionariniai stebėjimo punktai (Šlavantuose tokie buvo du, Rudaminoje - vienas). Tokie as­menys tikrindavo sekamojo siunčiamą ir gaunamą kores­pondenciją, ją perduodavo į KGB. Jie vykdydavo ir kitus KGB pavedimus.

Agentų pagrindinė užduotis buvo apie sekamuosius su­rinkti reikalingas žinias ir pateikti jas žodžiu ar raštu. KGB laikydavo laimėjimu, kai agentas imdavo pranešimus teik­ti raštu. Iš kunigų agentų pranešimus paprastai priimdavo pats KGB rajono poskyrio viršininkas. Tai rodo, kad kuni­gų veiklai buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

Nemaža dalis kun. Zdebskio byloje esančių agentų pra­nešimų yra ne vien apie jį: tai su „LKB kronikos" bei kitų pogrindžio leidinių leidėjų ir platintojų sekimu susiję pra­nešimai. Tačiau visuose juose figūruoja kun. Juozas Zdebs­kis. Tai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kelmės, Raseinių, Aly­taus, Vilkaviškio, Marijampolės, net Maskvos ir kitų mies­tų ar rajonų KGB poskyrių persiųsti pranešimai. Matyti, kad kai kurie iš tų agentų privalėjo sekti ne jį vieną.

KGB labiausiai domino kun. Juozo Zdebskio dalyvavi­mas pogrindinės spaudos leidime. Iš pasiklausymų jie ži­nojo, kad jis yra vienas pagrindinių šios veiklos organizato­rių. Todėl agentui „Gediminui", ilgamečiam jo sekliui (jo pranešimų daugiausia), nuolatos primindavo, kad stebėtų kun. Zdebskio bute esančias spausdinimo mašinėles, užra­šytų jų pavadinimus ir numerius, jei gali, pristatytų šriftą.

„Inžinierius" Vytautas Vaičiūnas (KGB slapyvardžiai „Fanatikas", „Vladas").
(Fotografuota KGB sekliu)

KGB labai domindavo kun. Juozo išvykos. Apie jas suži­noti ir iš anksto pranešti privalėjo tas pats agentas „Gedi­minas" nurodytu telefonu pagal sutartą slaptą sakinį: „Gai­la, bet mūsų pažįsta­mas Pranciškus (tada ir tada) išvažiuoja, ir vizitas atidedamas iki jo grįžimo". Ši data tu­rėjo reikšti kun. Juozo Zdebskio išvykimo laiką. Jiems labai svar­bu buvo žinoti jo išvy­kimo dieną iš anksto, kad galėtų organizuo­ti sekimą visur, kur jis važiuos ir pas ką lan­kysis - ne tik Lietuvo­je, bet ir kitose buvu­sios TSRS vietose. Šios žinios KGB buvo rei­kalingos ir autoavari­joms organizuoti (apie jas daug kartų pasa­kojo pats kun. Zdebs-kis) bei kitoms „prie­monėms" prieš jį pa­naudoti. Todėl šios žinios iš rajono skubiai būdavo perduodamos į Vil­nių KGB 5-ajai tar­nybai. Apie jo išvy­kimo ir nebuvimo Šlavantuose laiką informuodavo ir agentas „Mykolas" bei, reikalui esant, patikimi asmenys.

Agentai būdavo panaudojami pas kun. Zdebskį at­vykstantiems as­menims nustatyti. Pavyzdžui, agentas „Mykolas" pagal KGB pateiktas nuo­traukas padėjo nu­statyti kun. Zdebs­kio bendražygių - KGB nelegalu vadinamo kun. Petro Naš­lėno ir „inžinieriaus" (Vytauto Vaičiūno, kuriam KGB 5 tar­nyba buvo suteikusi „Fanatiko", o 7 skyrius - išoriniai sekliai - „Vlado" slapyvardį) - asmenybes. Agentui „Mykolui" pa­dedant buvo pagaminti kun. Zdebskio namų ir Šlavantų baž­nyčios raktai, kad būtų galima atlikti priemonę „D"15 bei įsi­skverbus į bažnyčią, kaip minima 1984 04 24 agentūrinių-operatyvinių priemonių plane, prieš „Akiplėšą" panaudoti spec. preparatą (paskui tie žodžiai nubraukti ir ranka įrašy­ta: „panaudoti spec. priemonę" -1. 8,1. 5). Su agento „Vid­manto" pagalba numatyta įeiti į kunigo (dabar Lietuvoje ži­nomo monsinjoro) Kazimiero Vasiliausko butą ir padaryti slaptą kratą.

Kun. Petras Našlėnas-Kerbelis. (Fotografuota KGB seklių)
 

Agentus panaudodavo pogrindinės spaudos slaptavie­tėms surasti. „Mykolas" Šlavantų bažnyčioje prie vargonų rado slaptavietę, kurioje buvo šeši egzemplioriai „Kroni­kos". Kitą kartą po kilimu prie altoriaus rado 10 egzemplio­rių „Rūpintojėlio". Trečią kartą, būnant Šlavantuose „inži­nieriui", bažnyčioje rado portfelį, kuriame buvo medžiaga apsiūtas kažkoks sunkus daiktas (pagal KGB spėjimą, tik­riausiai dauginimo aparatūros detalė). Agentas rastų leidi­nių vieną egzempliorių paimdavo ir perduodavo vietos KGB. Šie savo ruožtu gautus egzempliorius siųsdavo į Vil­nių, į KGB OTO16 šrifto ir preparato „MT" ekspertizei. Per agentus būdavo stengiamasi asmenims, kurie įtariami da­lyvaują pogrindžio spaudos leidyboje, kaip nors įduoti KGB laboratorijose preparatu „MT" apdorotos kalkės. Sekant, kur nukeliauja ta kalkė, ir ištyrus bei radus pogrindinės spau­dos leidiniuose preparato „MT" pėdsakų, buvo nesunku nu­statyti, kur jie spausdinami. Dauguma „Kronikos" ir kitų pogrindinės spaudos leidinių buvo spausdinami mašinėlė­mis (kitos priemonės atsirado vėliau). Spėjama, kad per agentus buvo bandoma įkišti ir specialiais preparatais ap­dorotą popierių.

Kunigai agentai būdavo panaudojami ne tik žinioms rinkti, bet ir dezinformacijai skleisti, kunigų kovotojų auto­ritetui žeminti, KGB juodiems darbams maskuoti ir kunigų vienybei skaldyti. Pavyzdžiui, kai iš JAV grįžo vienas iš „ku­nigų reakcionierių" ir agentui „Miškiniui" nusiskundė, jog tenykščiai lietuviai laukia tik žinių apie Bažnyčios perse­kiojimus Lietuvoje, o jei to neišgirsta, laiko tokį sovietiniu propagandistu, KGB savo agentui įrašo užduotį: „Susitin­kant su kunigu /.../ ir kitais kunigais, atsargiai gilinti „ko­votojų" (tokiais laikė TTGKK narius ir kitus aktyviai besi­priešinančius kunigus. - V.S.) grupėje skilimą" (t. 5,1. 214).

1969 metų agentūrinių operatyvinių priemonių plane kalbama apie kunigų suskaldymą ir supriešinimą. Ten sa­koma, kad vyresnės kartos kunigai (paminėtos kelios pa­vardės) nepalaiko Tamkevičiaus, Kunevičiaus ir Dumb­liausko veiklos. Jie mano, jog pastarųjų veikla gali paska­tinti valdžios atsakomuosius veiksmus, kurie pakenktų ki­tų kunigų interesams. Ir numatoma priemonė: „Siekiant supriešinti (vėl išvardijamos tų kunigų pavardės. - V.S.) ir kitus kunigus su Kunevičium, Tamkevičium ir Dumbliaus­ku bei per anuos kunigus, kad būtų apribota (šių kunigų.- V.S.) veikla, su (pradžioje paminėtais. - V.S.) kunigais su­sitikti ir pasikalbėti".

KGB reaguodavo labai operatyviai ir stengdavosi daryti įtaką kunigams, kai būdavo renkami parašai įvairiems Baž­nyčios ir tikėjimo laisvės gynimo pareiškimams. KGB ne tik domėdavosi, kas pasirašė, bet per agentus skatindavo ne­pasirašyti, motyvuojant tuo, jog vyskupas nepasirašė, kad tai prieš vyskupą nukreipta, bus suerzinta valdžia ir būsią dar blogiau bei pan. Buvo skleidžiama nuomonė, kad šių kreipimųsi organizatoriai esą garbėtroškos, norintys tik iš­garsėti (nes apie juos kalbėdavo Vatikano ir kitos Vakarų radijo stotys), žmonių akyse tapti kankiniais už tikėjimą.

Ypač buvo vertinami agentai, užimantys aukštas vietas Bažnyčioje, nes jie galėjo daryti didesnę įtaką kunigų nuo­monei.

Vyskupijų pirmieji asmenys, atrodo, nebuvo įtraukia­mi į agentų sąrašą. (O gal iš jų išbraukiami? Agento as­mens informaciniame lape buvo 75-asis punktas, nurodan­tis, dėl kokių priežasčių asmuo išbraukiamas iš agentų. Tai politinis ar buitinis-moralinis susikompromitavimas, nenoras dirbti - nors KGB mokėjo priversti ir nenorinčius - išsišifravimas ir kt. Viena iš priežasčių - „11" - buvo iš­rinkimas eiti vadovaujančias partines, tarybų ar profsąjun­gų pareigas. Šis punktas galėjo būti taikomas ir jiems.) Ta­čiau vyskupijų valdytojams įtaka buvo daroma ir stengia­masi juos prievartauti ne tik per Kulto reikalų įgaliotinį, bet ir per kurijose dirbančius ar jų akyse pasitikėjimą tu­rinčius kunigus agentus. Taip per agentą „Daktarą" buvo paveiktas vysk. Juozapas Labukas, kad vizito Vatikane me­tu prieš tenykštę įtakingą lietuvių dvasininkiją suniekintų kunigų kovotojų autoritetą. Suniekinus juos, turėjo būti suniekinta ir tai, ar bent sukeltos abejonės tuo, ką jie rašo pogrindžio leidiniuose. Agentui „Jakui" duota užduotis suniekinti kun. Juozą Zdebskį vyskupo Vincento Sladke­vičiaus akyse. Po žiauriausios KGB piktadarybės prieš kun. Zdebskį - cheminio jo nudeginimo ir bandymo inkrimi­nuoti venerinę ligą (apie šią KGB operaciją žr. p. 120), kai kurie kurijų darbuotojai aiškino, kad šis nudeginimas - tai jo paties darbas: per daug apsišvitinęs kvarco lempa; dar kiti, - kad tai tarp savęs konkuruojančių ir besipešančių dėl jo moterų kerštas...

Agentų pastangos apie kun. J. Zdebskį skleisti tarp ku­nigų neigiamą nuomonę ir šmeižtus ne visada būdavo sėk­mingos. 1977 m. agentas „Gediminas" (vien šioje byloje yra trys kunigai agentai šiuo slapyvardžiu) rašo, kad, būdamas pas vieną iš dekanų (dabar - vyskupą Juozą Žemaitį), peikė kun. Zdebskį už jo dažnas išvykas iš parapijos. Svečiui agen­tui šeimininkas atsakė: „Dėl kun. Juozo Zdebskio išvykimų yra priežasčių. Jis labai moka dirbti su jaunimu. Jo kalbos ilgam įsimena. Man teko girdėti - lieka gilus įspūdis. Kai tik yra galimybė, jis ja ir pasinaudoja. Manau, kad jis tuo išper­ka savo nebuvimus" (t. 4,1.164).

Kad dauguma kunigų buvo ginančiųjų Bažnyčią dvasi­ninkų pusėje, rodo ir tai, jog kunigų Sigito Tamkevičiaus, Juozo Zdebskio, Gvidono Dovidaičio, Konstantino Ambra­so, Pranciškaus Račiūno, Liongino Kunevičiaus ir kitų (šie iniciatoriai minimi KGB gautose iš agentų žiniose) paruoš­tus kreipimusis pasirašydavo dauguma Vilkaviškio vysku­pijos kunigų. Nurodyta, kad 1968 metų pareiškimą pasira­šė 63 Vilkaviškio vyskupijos kunigai, o 1970 metų - 59 kuni­gai. Netylėjo ir kitų vyskupijų kunigai. Pasirašydavo ir kai kurie kunigai agentai...

KGB į tokius pareiškimus reaguodavo operatyviai. 1970 09 22 iš agento „Daktaro" gavę pranešimą, kad kun. Gvidonas Dovidaitis įteikė vyskupui Juozapui Labukui pa­reiškimą (bet be parašų), duoda užduotį: nustatyti laiško autorius ir kelius, kuriais jie gali laišką persiųsti į užsienį. Sau įsirašo užduotį: iškviesti į Vilnių operatyvininkus, ku­rie seka šiuos (pasirašiusius. - V.S.) kunigus, kad jiems pa­rengtų agentūrines priemones. Kun. Gvidoną Dovidaitį ope­ratyviai patikrinti. Pasikalbėti su „Volgos" savininku (jis ve­žiojo kun. Dovidaitį renkant parašus), siekiant viską suži­noti apie Dovidaitį ir kitus kunigus. Agentui „Gediminui" (džiaugiasi, kad jis, buvęs archyvinis agentas17, dabar regu­liariai atvyksta į susitikimus ir pradėjo raštiškai teikti pra­nešimus) duoda užduotį nustatyti kunigų reakciją į šį pa­reiškimą. Nurodo jam, kad ateityje apie tokias „kunigų re­akcionierių" akcijas tikslinga iš anksto įspėti vyskupą J. La­buką. Tai padės įgyti jo pasitikėjimą ir paramą, ką, laikui bėgant, bus galima atitinkamai panaudoti (t.2,1. 95).

J „LKB kronikoje" paskelbtus bei per Vatikano radiją pra­neštus sovietinės valdžios nusikaltimus buvo reaguojama greitai ir operatyviai. Atsiliepdamas į „LKB kronikos" Nr. 25, 26 ir 30 pateiktas žinias iš Lazdijų rajono, KGB prie LTSR Ministrų tarybos 5 skyriaus viršininkas E. Baltinas įsako Laz­dijų poskyriui organizuoti laiškų nusiuntimą Vatikano radi­jui arba Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupijų valdytojams, prieš tai medžiagą suderinus su 5 skyriumi (t. 5,1.155).

Svarbi KGB veiklos sritis buvo klausytis sekamųjų kuni­gų pamokslų. Į bažnyčias buvo siunčiami agentai ir patikimi asmenys. KGB iš kunigų agentų stengdavosi iš anksto suži­noti, kur ir kada sekamieji sakys pamokslus. Ypač atlaidų ir rekolekcijų metu. Todėl kun. Juozą Zdebskį sekę kunigai agentai iš anksto KGB pateikdavo visose aplinkinėse para­pijose vyksiančių rekolekcijų grafiką, būtinai nurodydami, kur joms vadovaus kun. Juozas Zdebskis. KGB pasisteng­davo, kad jo pamokslų klausytųsi ne vienas, o keli agentai ir patikimi asmenys. Šlavantų parapijoje jo pamokslų daž­niausiai klausydavosi agentai „Žaibas" ir „Ieva". Tobulė­jant ir gausėjant technikai, kad kas nors nepraslystų pro agento ausį ir neliktų neužfiksuota, KGB aprūpino „Žaibą" mažagabaritiniu magnetofonu (diktofonu) „Moška". Paskui tuos įrašus perrašydavo ir įsegdavo į bylą. Byloje išliko ne­mažas pluoštas kun. Juozo Zdebskio pamokslų.

Kai 1975 m. kun. Tamkevičius pakvietė kun. Zdebskį pa­mokslauti rekolekcijose Simne, saugumas sujudo. Pirmiau­sia bandė per Alytaus rajono vykdomąjį komitetą neleisti į Simną atvykti kun. Zdebskiui. Nors buvo ir uždrausta, in­tensyviai rengėsi jo pamokslų „dokumentavimui": nusiun­tė agentus ir visą būrį patikimų asmenų (matyt, tikėjosi, kad šio draudimo nei kun. Sigitas, nei kun. Juozas nepaisys). Yra jų pranešimai ir ataskaitos. Tenka tik stebėtis „patiki­mais asmenimis" - kokie jie įvairūs: nuo mažaraščio žmo­gelio (gal buvusio stribelio) iki partijos ir komjaunimo ko­mitetų instruktorių. Čia buvo mokytojų ir bibliotekų dar­buotojų, melžėjų ir 7-8 klasių mokinukų. Jie klausėsi kun. Zdebskio pamokslų ne tik Simne, bet ir kitose parapijose, ir nemanė, kad daro piktą darbą - juk KGB pranešinėjo tik tai, ką girdėjo. Bet iš tų trumpų ir kartais nepiktybiškų praneši­mų KGB rezgė savo voratinklį, į kurį įkliuvo šie pranešėjai ir kuris turėjo sugauti dėl savo ir jų laisvės tą voratinklį su­traukyti pasiryžusį pasišventėlį...

Kodėl tiek daug kunigų agentų buvo skirta kun. Juozui Zdebskiui (ir jo bendražygiams) sekti? Be abejo, vertingi tik tie sekliai, kuriais sekamieji pasitiki. Bet kun. Zdebskis tu­rėjo nuostabią dovaną pažinti žmones. Daugelis agentų skundžiasi, kad jais nepasitiki, neatviras jiems. Savo arti­miesiems draugams jis sakydavo: „Kai sutinku naują žmo­gų, pirmiausia galvoju: ką blogo jis gali padaryti?" Ši jo min­tis šokiruodavo: jis, kuris ne tik Sibiro lagery ar sovietinės armijos rekrūtuose esantį aplankys, ne tik suvargusia savo parapijiete pasirūpins, invalidą nuveš į Vilnių ar Odesą gy­dytis, bet ir girtuoklį nuo kelio pakels, pavedės ar parveš į namus, dabar sako tokius žodžius?! Tačiau per daugelį se­kimo metų, o ir gyvenimo pamokytas, išmoko pažinti agen­tus ir netgi turėjo susikūręs jų patikrinimo metodus. Kai kurie agentai, matyt, patys prisipažindavo jam, kad turi jį sekti (kaip KGB sakydavo - „išsišifruodavo"). Agentas „Ge­diminas" praneša, kad atlaidų metu kun. Juozas Zdebskis vis kur nors nuošaliai ar lauke kažką šnabždasi su vienu kunigu. Šis kunigas buvo agentas „Martynas". Bet jo pra­nešimai apie kun. Zdebskį tokie neinformatyvūs ir kartais akivaizdžiai išprievartauti, kad ... jam mirus, kun. Juozas buvo įsitikinęs, jog jam numirti „padėjo" KGB. Matyt, agen­tas „Martynas" buvo pasisakęs apie save kun. Zdebskiui.

Taigi agentas agentui nelygu. Šioje kovoje buvo perse­kiojami ne tik sekamieji, bet ir neištikimieji agentai. O gal ir žudomi?..

Bylos t. 3,1. 239 - ag. „Martyno" agentūrinis pranešimas.

 

(Vertimas iš rusų k.)

 

SSSR KGB

Valstybės saugumo komitetas prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos
KGB Lazdijų RP

AGENTŪRINIS PRANEŠIMAS

Šaltinis „MARTYNAS" a/b Nr. 18028 1974 m. vasario 19 d. Priėmė kapitonas ŽEMAITIS

Šaltiniui kartais tenka susitikti su ZDEBSKIU. Pokalbiai būna nesėkmingi. Jis mažai kalba, linkęs daugiau tylėti ir klausytis. Laukia, ką tu pasakysi. Atsakinėja trumpai, atsargiai, apgalvodamas. Pavyzdžiui, jis sėda į lengvąją mašiną. Tu klausi: „Kur suksite: Kauno ar Kalvarijos link?", atsako, kad nežinąs, pažiūrėsiąs. Taip atsako ir kitiems, kas su juo kalbasi. Kartą jis sakė, kad gyvenime yra geriau mažiau žinoti, tada ir tardant nieko nepasakysi, bus lengviau.

ZDEBSKIS teiravosi Veisiejų klebono DELTUVOS, kaip apie jį atsiliepia žmonės, ar nesiskundžia, džiaugiasi.

„MARTYNAS"

PAŽYMA: Kunigas ZDEBSKIS - operatyvinio tyrimo bylos Nr. 50 objektas. Šaltinis „MARTYNAS" turi užduotį jį tirti.

UŽDUOTIS: Ir toliau su kun. ZDEBSKIU palaikykite gerus santykius. Aiškinkitės jo ryšius tarp kunigų ir tikinčiųjų. Pasistenkite išsiaiškinti, ką jis kalba apie naują „Kronikos" numerį.

PRIEMONĖ: Pranešimo kopiją įdėti į operatyvinio ištyrimo bylą Nr. 50.

 

KGB prie LTSR Ministrų Tarybos
Lazdijų r. poskyrio viršininkas kapitonas
TV. ŽEMAITIS

„DIEVO REIKIA KLAUSYTI LABIAU NEGU ŽMONIŲ"

Lietuvos jaunimas - Lietuvos ateitis. Katalikų jaunimas -Bažnyčios ateitis.

Tą žinojo ir KGB, ir Bažnyčia. Tik KGB, būdama komu­nistų partijos politikos įgyvendinimo įrankis, sovietinės oku­pacijos metais naudojosi visomis leistinomis ir normalioje santvarkoje neleistinomis priemonėmis, kad jaunimą pa­lenktų į savo pusę, o Bažnyčiai buvo surištos rankos ir ko­jos ir stengtasi užčiaupti burną. Komunistų partijos kovos dėl jaunimo pagrindinis tikslas buvo vadinamasis interna­cionalinis auklėjimas. Iš tikrųjų tai pastanga pakirsti tauti­nę sąmonę - istorines bei kultūros šaknis ir sukurti homo sovieticus - žmogų be tėvynės.

Bažnyčios tikslai buvo priešingi: skiepijant ir puoselė­jant jaunimui tradicinius katalikų tikėjimo ir moralės prin­cipus, tautą išlaikyti gyvą, sveiką, veiklią, ištikimą Dievui ir Tėvynei. Taigi kartu su tikėjimu jaunimui perteikti ir is­torinį bei kultūrinį tautos palikimą. Tai buvo priešprieša so­vietinės ideologijos ugdomam mankurtizmui.

Lietuvių tautos istorinės ir kultūrinės šaknys per 600 me­tų labai glaudžiai susipynė su katalikybe: visais pastarai­siais tautos istoriniais tarpsniais Bažnyčia vaidino svarbų vaidmenį, todėl, norint pakirsti tautos šaknis, reikėjo susilp­ninti Bažnyčios įtaką. Nes istorija byloja, jog visų okupacijų metais Bažnyčia Lietuvoje buvo kovojančiųjų dėl laisvės, o ne okupantų pusėje: prisiminkime carinę priespaudą, 1831 ir 1863 m. sukilimus, spaudos draudimą bei paskutines oku­pacijas. Sovietiniams okupantams ir jų lietuviškiesiems ko­laborantams buvo žinoma, kad Bažnyčia neliks nuošaly To­dėl nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo jos veiklos var­žymas, persekiojimai ir represijos. Visų pirma prieš dvasi­ninkiją.

Kada 6-ajame dešimtmetyje iš lagerių, tremčių su visais ėmė grįžti ir kunigai, kompartija neatsisakė savo tikslų - su­naikinti Bažnyčią ir sukurti ateistinę-komunistinę visuome­nę, o pakeitė tik kovos formą. Šios kovos smaigalys buvo nukreiptas į jaunimą - į ateitį. Todėl pirmiausia buvo siekia­ma jį auklėjant išrauti tikrą istorinę atmintį ir vietoj jos pa­teikti komunistinės demagogijos prisigėrusį istorijos suro­gatą. Aklina siena nuo visuomenės atitveriant Bažnyčią, kaip vienintelę dar legaliai egzistuojančią ir visiems žinomą, tik garsiai neįvardytą opoziciją, buvo užkertamas kelias seno­sios kartos idėjų ir vertybių perdavimui.

Bažnyčia, matydama tautos religinių, moralinių ir kul­tūrinių vertybių griovimą, negalėjo likti abejinga: jos parei­ga - ugdyti vaikų tikėjimą, dorą, rūpintis jų sielomis. Bet kaip pasiekti tą vaiką, jei kunigo veikla buvo apribota baž­nyčios sienomis? Laikui bėgant šie gniaužtai gniaužėsi vis labiau: buvo siekiama, kad jaunimas, nepaisant tėvų įsitiki­nimų, būtų visiškai izoliuotas nuo Bažnyčios.

Sovietiniais metais kunigams uždrausta vaikus kateki-zuoti: tai galėjo daryti tik patys tėvai savo namuose. Kuni­gams palikta teisė prieš pirmąją išpažintį ir Komuniją pati­krinti vaikų žinias. Ir tai tik po vieną vaiką, kad, neduok-die, kitas klausydamasis ko nors neišgirstų ir nesužinotų.

Tačiau uolesni kunigai, paaiškinę tėvams padėtį, papra­šydavo, kad patikrinti atvestų ne vieną, o du tris ar dar dau­giau kartų. Ir rizikuodami „tikrindavo" ne po vieną, o po kelis ar keliolika vaikų iš karto. Iš tikrųjų tai buvo ne tikri­nimas, o mokymas. Nes ką gi daug galėjo paaiškinti ir pa­mokyti kaimo mamytės ar močiutės, kai ir pačios nelabai išmanė tuos dalykus?! Tad ir rizikuodavo kunigai.

Bet reikia įsivaizduoti, koks tai būdavo sunkus darbas, kai parapijoje per metus reikėdavo parengti 100-200 ar 300 vaikų, dirbant grupelėmis po 2-3 ir susitinkant su visais po kelis kartus. O kur dar kitas pastoracinis darbas?! Kad ir kaip dirbtum, kaip stengtumeisi, vis tiek toks mokymas ne­gali būti pakankamai efektyvus. Juolab kad tokią naštą ne visi kunigai galėjo pakelti: daug jų buvo išvargusių lage­riuose, kalėjimuose, tremtyje ir ten praradusių sveikatą.

Tolesnis vaiko religinis auklėjimas buvo atiduodamas į tėvų rankas. Gerai, kurie tėvai buvo nuoširdžiai tikintys ir uolūs: jie patys ėjo į bažnyčią ir vaikus pratino. Juk vaiko amžiuje ne tiek įtakos turi suvokimas, kiek aplinka ir įpro­tis. Ypač vaiką veikia aktyvus dalyvavimas. Kai vaikas mo­kykloje gali aktyviai reikštis sporte, saviveikloje, o bažny­čioje tik paklūpėti ir pažiopsoti, jis savaime ims linkti į ten, kur gali pasireikšti, kur įdomiau. Siekdama vaikus dar la­biau izoliuoti nuo Bažnyčios, valdžia išleido įsakymą, o ku­rijos informavo klebonus, kad vaikams ir paaugliams drau­džiama patarnauti šv. Mišiose, dalyvauti procesijose, gie­doti chore, t.y. aktyviai dalyvauti religinėse apeigose.

Drąsieji ir uolieji kunigai nepaisė šių įsakymų, o kai ku­rie atvirai ir demonstratyviai juos ignoravo. Tai buvo iššū­kis valdžiai.

Toks buvo ir kun. Juozas Zdebskis. Už vaikų kateki-zavimą Gudelių parapijos bažnyčioje jis 1964 11 26 nu­teisiamas metus kalėti ir teismo salėje areštuojamas. Po kalinimo šiek tiek padirbėjęs vikaru Alytuje ir Leipalin­gyje, 1966 m. pabaigoje skiriamas Kapčiamiesčio klebo­nu. 1968 05 14 KGB Lazdijų rajono poskyrio įgaliotinio įstaiga skundžiasi, kad kun. Zdebskis ragina vaikus eiti į bažnyčią, lankosi pas mokytojus, aiškina jiems ir įspėja, jog negalima mokiniams mažinti elgesio pažymių už tai, kad lanko bažnyčią.

Kapčiamiesčio vykdomojo komiteto pirmininkas rašo KGB Lazdijų rajono poskyrio įgaliotiniui raštą, kad kun. Juo­zas Zdebskis procesijose per miestelį neša kryžių ir vėlia­vas. Skundžia, kad savo veikla į bažnyčią patraukė net kom­jaunuolius, kad su savo motociklu „Java" lankėsi pas vieną komunistą, ragindamas jį krikštyti vaikus.

Lazdijų KGB įgaliotinio pažymoje rašoma, kad apklaus­ta daug žmonių apie kun. Juozo Zdebskio veiklą.

1968 10 30 Lazdijų rajono vykdomojo komiteto pirminin­ko pavaduotojas L. Vanagas rašo Kulto reikalų įgaliotiniui apie kun. Zdebskio nepaklusnumą: lankosi pas žmones, ra­gina tuoktis, krikštyti vaikus ir t.t. Prašo iš kun. J. Zdebskio atimti kunigo registracijos pažymėjimą. Už šiuos „nusikalti­mus" tų pačių metų lapkritį kun. Zdebskis perkeliamas į Va-lakbūdžio parapiją Šakių rajone, kur vos po trijų mėnesių jam atimamas kunigo registracijos pažymėjimas. Kadangi ta­da bedarbių negalėjo būti (kitaip jie buvo laikomi valkato­mis), jis įsidarbina Prienų melioracijos statybos valdyboje pas darbų vykdytoją Jurgį Brilių, su kuriuo drauge mokėsi gim­nazijoje. Po mėnesio ten įsidarbino už tokius pat „nusikalti­mus" nubaustas kun. Sigitas Tamkevičius.

KGB ir ten jų nepaliko ramybėje: tikrino, ar dirba, grasino nemalonumais Jurgiui Briliui. Per kunigus agentus „Petrą", „Kęstutį", „Miškinį", „Kamaitį" KGB domėjosi kunigais Juo­zu Zdebskiu ir Sigitu Tamkevičium, ką jie veikia ir ką ketina veikti atgavę pažymėjimus. Tačiau, pasak agento „Daktaro", kun. Zdebskis netylėjo ir tada: lankėsi pas vyskupą Labuką, įspėjo Telšių vyskupą Pletkų ir Rygos vyskupą Vaivodsą (vė­liau kardinolą) dėl naujo numatomo konsekruoti vyskupo netinkamumo. Dar abiem dirbant Prienų MSV, kun. Sigitas Tamkevičius savo ir kitų kunigų vardu kreipėsi į visų vysku­pijų valdytojus dėl tragiškai besiklostančios padėties Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.

Sovietinė valdžia trukdė ne vien tiesiogiai, bet ir per jiems paklusnius kunigus. Agentas „Vytas" 1971 0810 praneša, kad

Kun. J. Zdebskis su ministrantais. Prienai, 1971 m. (Iš asmeninio archyvo)

kun. Zdebskis el­giasi tiesiog įžūliai. Kai atvedė Mišiose patarnauti du vai­kus, naujasis klebo­nas (ne kunigas Ber-teška) nesutiko jų leisti prie altoriaus. Tada kun. Zdebskis pasipriešino. Klebo­nas jam priminė, kad nepilname­čiams draudžiama patarnauti bažny­čioje. (Toks buvo Kulto reikalų įgalio­tinio draudimas.) Kun. Zdebskis į tai atsakė, kad nereikią klausyti - tik tada sąžinė prieš Dievą būsianti švari... Tokia nevienoda nuostata dėl sovietinės valdžios varžy­mų buvo tarp dvasininkų. Kun. Juozas rinkosi atviros ko­vos, Dievo, o ne valdžios griežto klausymo kelią.

Kitą kartą jų nuomonės išsiskyrė, kai klebonas no­rėjo paskelbti, kad tėvai atvestų pavieniui vaikus pati­krinti (egzaminuoti) prieš pirmąją išpažintį ir Komu­niją. Buvo numatyta ir Pirmąją komuniją organizuoti pavieniui arba tik po kelis vaikus. Kun. Zdebskis pa­sakė, kad jis katekizavo ir katekizuos kolektyviai, o Pir­moji komunija bus bendra ir iškilminga. Jis suprato, kad tokį iškilmingą momentą vaikas prisimins visą gy­venimą. Juk kaip svarbu melstis kartu, pamatyti, kad mūsų yra daug.

Kun. J. Zdebskis, aukojantis Pirmosios komunijos Mišias. Prienai, 1971 m.
(Iš asmeninio archyvo)

Tas konfliktas neatsitiktinis: šitaip valdžia organizuoda­vo Bažnyčios aktyvaus priešinimosi slopinimą, skaldyda­vo kunigų ir ganytojų vienybę, o aktyviai besipriešinančius valdžiai veidmainingai apšaukdavo tos vienybės skaldyto­jais. Ir geriausia būdavo, kai pavykdavo besipriešinančią Bažnyčią smaugti jos pačios tarnų rankomis: nesvarbu - są­moningai ar nesąmoningai jiems tai darant.

O kun. Juozas Zdebskis, nieko nebijodamas, dirbo savo darbą. Už tai 1971 08 26 buvo areštuotas. Iš bylos medžiagos susidaro įspūdis, jog KGB nenorėjo jo nuteisti: suvokė, kad tuo tik padidins jo autoritetą tarp laisvės kovotojų užsienyje ir Lietuvoje, o toks drąsus ir atkaklus priešas (ne be reikalo jam suteikė „Akiplėšos" slapyvardį) ir dar turintis užnugarį užsienyje, jiems padarys daug nemalonumų. Matyti jų noras jį tik įbauginti, užčiaupti, o ne įkalinti. Bet jis į kompromisus nesileido: dėl nieko nesigynė, prisipažino katekizavęs vai­kus (byloje yra katekizavimo nuotraukos), atsisakė advoka­to ir rengėsi ginti ne save, o Bažnyčią - teisme sakyti tiesą.

Kun. J. Zdebskis su katekizuojamais vaikais Prienų bažnyčioje. 1971 m. vasara
(Fotografuota KGB seklių)

Teismas buvo perkeltas į Kauną, griebtasi griežčiausių apsaugos priemonių. Į salę įleisti daugiausia tik sovieti­niai aktyvistai, jo ginamąją kalbą nutraukinėjo teisėjas ir salės „aktyvas". Tačiau jis vis tiek pasakė įspūdingą kal­bą, kurioje demaskavo visą tarybinę tikrovę ir kuri antraš­te „Tarp dviejų įstatymų... Teisė gyventi, kai draudžiama gim­ti..." paplito visuomenėje ir buvo paskelbta pogrindžio spaudoje. (Byloje yra šios kameroje rengtos kalbos juod­raščių fotokopijos.) Kalba baigiama žodžiais:

„Gerbiami teisėjai! Jūsų sprendimą įvertins istorija. Tie­sa laimės, nes ji yra amžina. /.../ Būti nuteistam už kunigo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė; aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri sako: Palaiminti, kurie persekioja­mi dėl teisybės..."

Viską reziumavo aiškindamas savo pašaukimą ir pa­reigą šv. Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau ne­gu žmonių".

Kun. Juozas Zdebskis gynė ne tik savo teisę katekizuo-ti vaikus, bet ir visus kitus, kurie privalėjo šį darbą dirbti.

 

1979 m. liepos mėnesį Astravo rajone (Baltarusijoje) lietu­vių gyvenamuose Girių ir Rimdžiūnų kaimuose Angelė Ramanauskaitė (pagal KGB duomenis - vienuolė), rink­dama Akademiniam lietuvių k. žodynui senoviškus žo­džius, dainas, pasakas, kartu katekizavo ir tų kaimų lietu­vių vaikus. Liepos 20 d. ją areštavo. 25 dienas baisiausio­mis sąlygomis drauge su kriminalistėmis, alkoholikėmis ir venerikėmis, prižiūrėtojams gąsdinant ją išprievartauti, ji buvo kalinama Astrave ir Lydoje. Rugsėjo 18 d. ji buvo teisiama Astrave. I teismą atvyko didelis būrys Lietuvos jaunimo, kunigų ir kitų pasiaukojusių gynėjų. Tarp jų ir kun. Zdebskis. Tą liudija 1980 11 10 KGB Kauno miesto poskyrio raštas.

Kun. J. Zdebskio daiktai, naudoti kalėjime Pravieniškėse: miniatiūrinis lotyniškas mišiolas, ampulės vynui ir vandeniui, stula, rašiklis. 1972 m. (Iš asmeninio archyvo)

1979 09 23 Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas kreipėsi į Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos XXXIV sesiją, visų šalių vyriausybes, parlamentarus ir visuomenę

Kun. J. Zdebskis, grįžęs iš kalėjimo. Prienai, 1972 m.
(Iš asmeninio archyvo)

pranešdamas apie šį ir kitus persekiojimo už vaikų katekizavimą atvejus ir prašydamas „ginti Tarybų Sąjun­gos vaikus nuo visų formų prievartos, taip pat ir nuo prievartinio bedievinimo". Kreipi­mąsi pasirašė komite­to nariai - kunigai Jo­nas Kauneckas, Alfon­sas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis. Tokie sovie­tinės valdžios nusikal­timų išgarsinimai bu­vo skaudžiausias smūgis slaptumu, smurtu, melu ir dema­gogija pagrįstai val­džios politikai. Todėl kovoti su šia veikla buvo pavesta rink­tinei ir rafinuočiausius kovos būdus perpratusiai represi­nei institucijai - KGB.

Uoliųjų kunigų atkaklus nepaklusnumas šiems valdžios reikalavimams bei demonstratyvus šių reikalavimų igno­ravimas ir jų kanoniškųjų bei žmogaus teisių varžymo pa­skelbimas pasaulyje privertė TSRS švelninti politiką ir ne taip nuožmiai persekioti už šiuos „nusikaltimus". Drąsiau ėmė katekizuoti vaikus vienuolės. Jau net kai kurie vysku­pijų administratoriai atvirai ėmė remti ir raginti kunigus mokyti vaikus (širdyje ir privačiai visuomet tam pritarė ir ragino).

1971 05 17 patvirtintame „Seminaristo" (Jono Stašaičio), „Chameleono" (Petro Plumpos) ir „Akiplėšos" (kun. Juozo Zdebskio) sekimo agentūrinių - operatyvinių priemonių pla­no 13,14 ir 15 punktuose kalbama, kad, pasak agentų „Al­gio" ir „Gedimino", Kaune privačiuose butuose vyksta in­teligentų sambūriai, kur dalyvauja ir kunigai.

1973 m. per vyskupo Juozapo Labuko vardines vienas kunigas pasakojo, kad kun. J. Zdebskis Žaliakalnyje (Kau­ne) privačiuose butuose organizuoja rekolekcijas. KGB iš karto šio agentūrinio pranešimo autoriui agentui „Petrui" duoda užduotį: išaiškinti konkrečius adresus.

1977 04 18 kitas kunigas praneša, kad klierikas A. pasa­kojo apie inteligentijos sambūrius Žaliakalnyje, kuriuos or­ganizuoja kun. Juozas Zdebskis. Klierikui sakę, kad ten la­bai įdomu, bet jis pabūgęs ir nėjęs. KGB agentui duoda už­duotį atsargiai iš klieriko iškvosti tų sambūrių adresus ir kas iš klierikų juos lanko.

1979 06 22 ir agentas „Bronius" praneša apie tokius susi­tikimus Kaune. Juose kalbėjo kun. Zdebskis. Pagrindinės jo mintys: 1) tikinčiojo pareigos, 2) tikėjimo stiprinimas, 3) priešalkoholinė kova.

Priešalkoholinė kova KGB kėlė nerimą: kun. Zdebs­kio pamokslų besiklausantiems agentams ir patikimiems asmenims nurodydavo į šiuos raginimus atkreipti dėme­sį. Matyt, iš tiesų juos baugino kun. Zdebskio bendražy­gio „inžinieriaus" pasakyta mintis (apie kurią pranešė agentas): „Išblaivinkite savaitei tautą, ir tarybų valdžia sugrius..."

Buvo stengiamasi kuo operatyviau gauti pranešimų apie būsimus sambūrius, kad būtų galima ne tik atitinka­mus agentus pasiųsti, bet imtis ir kitų priemonių. Yra 1972 metų kažkieno raštelis Rugieniui (Kulto reikalų įgalioti­niui): „D.G., Mūsų prietelius Zdebskis šį trečiadienį apie 19 val. Kaune ruošia didelį „susitikimą". Bus daromi kal­bų įrašai" (t. 3,1.165).

Kaip viena iš tokių sambūrių vietų minimas Butkevičių butas Kaune. Yra žinomos ir inteligentų - šių sambūrių da­lyvių pavardės.

Šioje byloje apie inteligentijos susitikimus žinių yra apy­tikriai nuo 1970 m., tačiau iš tikrųjų jie prasidėjo geru de­šimtmečiu anksčiau, ko gero, iš karto po partizaninės ko­vos nuslopinimo. Ypač aktyvūs tų metų sambūrių vadovai buvo tėvai jėzuitai Jonas Zubrus ir Pranciškus Masilionis. Ne visuomet tie sambūriai vykdavo Kaune: kartais būdavo važiuojama į kitas vietas ar pas minėtus kunigus - vertė kon­spiracija. Ir, kaip matyti iš šios bylos, KGB ilgai jų nesusekė. Kun. Juozas Zdebskis jau vėliau perėmė minėtų kunigų veiklą, ir sambūrių dalyviams buvo žinomas kaip „tėvas Juozas". (Matyt, dėl to „tėvo" vardo KGB ir priskyrė jį prie jėzuitų.) Sambūrius organizuodavo ir kiti kunigai.

 

Antroji labai plati kun. Juozo Zdebskio darbo su jauni­mu sritis buvo Eucharistijos bičiulių sąjūdis.

Atsakomybę Dievui už vaikų sielas labai gražiai atsklei­džia laiškas mamai antrojo kalinimo metu dar prieš teismą (byloje yra to laiško fotokopija):

„G.J.K. Miela Mama. Labai prašau nedėt pastangų ieš­kot advokato. Aš pats jo neimu. Juk mūsų pačių interesas, kad būtų ši byla. Tikėkit, kai reikalas už Dievo Valios įvyk­dymą, Jis palengvina viską, duoda jėgų. Nemanykit, kad tai mano vieno reikalas, čia visų reikalas. Kas bus, jei vaike­liai nebus mokomi, praėjus 10, 20 metų? Juk Dievas iš mū­sų pareikalaus sielų likimo. Ir kas iš to, jei čia valgysim kep­tas antis, o amžinybė... Taigi labai prašau nepamaišyti to­kios progos ir neleisti pinigo. Paveskim visa Dievo Motinos globai. Atsiminkim: visa priimti taip, kaip Jėzus ant kry­žiaus - kaip pelnytą bausmę už viso pasaulio nuodėmes. Šiuo metu čia tikrai nieko netrūksta. Reikalui esant galima pirkti sviesto, dešros ir kita. Visus bučiuoju ir pasivedu Jū­sų maldoms" (t. 3,1.108a).

Bylos t. 3,1.108 a - kun. J. Zdebskio laiškas motinai iš Lukiškių kalėjimo 1971 m.

kun. J. Zdebskio motina Ieva Zdebskienė ir sesuo Marijona Linkevičienė su dukterimis Gidute ir Linute. Naujienėlė, 1965 m. (Iš asmeninio archyvo)

Ne be reikalo kun. Juozas taip rašė motinai: mama lieka mama, ir jai rūpi sūnaus likimas. Ji ir po šio kalinimo agen­tui „Gediminui" 1974 02 14 skundėsi: „Dabar aš jam kalbu: neprasidėk su tais vaikais. O jis atsako: negaliu, mano pa­reiga".

Ir ne be pagrindo rūpinosi mama. Tame pat pranešime agentas rašo: „Kunigo Zdebskio motina skundėsi, kad gy­venimas nemielas, nes neturi sveikatos nei ji, nei kunigas Juozas, nei jo sesuo. Kunigo Zdebskio sveikata ypač pablo­gėjo po paskutinio jo buvimo kalėjime. Jis pats nieko nesa­ko, bet motina mato ir ji paaiškino, kad sūnus prarado žva­lumą, prausiasi ne pasilenkęs, o pritūpęs. Pravieniškėse pa­gadino skrandi ir žarnyną ir dabar kunigas Juozas negali valgyti kepto maisto, o tik sviestą ir neriebią mėsą. Valgo labai mažai. Daug nervų prarado Pravieniškėse. Čia kaip ir nesimato, kad jis būtų sekamas. Kai kurios senutės prime­na, kad jis būtų atsargus, kadangi valdžia jį stebi. Bet jis tik numoja ranka. Labai blogai sūnus atrodė prieš teismą, - to­liau kalbėjo motina, - kai ji turėjo pasimatymą su juo. Žmo­nės klausė, ar jis turi visus dantis, ar labai jį mušė. Motinos aiškinimu, kad dantys sveiki ir kad niekas jo nemušė, nie­kas nenorėjo tikėti. Teismas tęsėsi ilgai, nuo 10 val. iki vaka­ro. Sūnus kalbėjo pusantros valandos" (t. 3,1. 237).

Vos atvykęs į Šlavantus (1973 m. rudenį), aplinkinių parapijų uolesniuosius jaunuolius jis suburia į Eucharis­tijos bičiulių būrelį. Jam gerai talkino (o gal jis tik įsitrau­kė į jų pradėtą darbą?) Veisiejų klebonas kun. Albinas Del­tuva, Kapčiamiesčio - Ignas Plioraitis ir kiti bendramin­čiai kunigai.

Didelį rūpestį saugumui sukėlė 1976 m. šių eucharistie-čių suorganizuotas Šlavantuose Vasario 16-osios minėjimas.

KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininkas T. Žemaitis KGB 5 skyriui į Vilnių rašė:

„Pranešu, jog iš patikimo asmens „P" gavau signalą, kad 1976 m. vasario 16 d. Lazdijų rajono Šlavantų bažnyčioje kun. Zdebskis vasario 16-osios - buvusios buržuazinės Lie­tuvos vadinamosios „nepriklausomybės" dienos proga lai­kė mišias ir pasakė pamokslą. Pamaldose dalyvavo apie 20 Leipalingio ir Veisiejų vidurinių mokyklų mokinių. Analo­giški duomenys gauti ir iš agentės „Ievos"."

Toliau rašoma: „Patikrinus gautą signalą, faktai pasitvir­tino. /.../ Nustatyta, kad šio „žygio" iniciatorius yra Veisiejų klebonas Albinas Deltuva ir jo šeimininkė Bronė Valaitytė. Tiesioginė šios kelionės organizatorė yra Veisiejų vidurinės mokyklos 11 klasės mokinė Zita Kėrytė, kuri šeimininkės B. Valaitytės patarta su 8 klasės mokiniu Jonu Vailioniu vasario pradžioje buvo nuvažiavę į Šlavantus pas Zdebskį, kur vasa­rio šešioliktajai užprašė Mišias. 1976 m. vasario 16 d. pamoksle kun. Zdebskis mokiniams kalbėjo, kad tai Lietuvos „nepri­klausomybės" diena, kad tėvynei reikalingi patriotai, kad jau­nimas privalo neužmiršti vasario 16-osios, kad tai mūsų Lie­tuvos tėvynės diena, kad jai gresia pavojus ir reikia melstis

Veisiejų euchnristiečiai: Mindaugas Juodeikis, Jonas Vailionis, kun. Albinas Deltuva, Aldona Varnelytė, Albina Kiaulevičiūtė (Alma), Romas Gazdziauskas. (Iš KGB archyvo nuotrauka - montažas)

už ją. Be to, KGB su­žinojo, jog kun. Del­tuvos šeimininkė B. Valaitytė 1975 m. vasarą organizavo Veisiejų vidurinės mokyklos mokinių kelionę autobusu į Šiluvą, o 1975 gruo­džio pabaigoje su keturiais Veisiejų vi­durinės mokyklos mokiniais lankėsi Šlavantuose pas kun. Zdebskį, kur tada buvo ir žino­mas Kerbelis-Naš-lėnas (KGB vadin­tas kunigu nelega­lu. - V.S J, jis moki­niams skiepijo reli­ginę dvasią".

 

Toliau rašte siūloma B. Valaitytę oficialiai įspėti, moki­nius apsvarstyti klasių susirinkimuose, o organizatoriams sumažinti elgesio pažymį. Su viena iš to žygio dalyvių nu­matoma užmegzti asmeninį ryšį ir ją panaudoti operatyvi­niams tikslams (t.y užverbuoti ir panaudoti šnipinėjimui). Prie rašto pridėjo 33 lapus mokinių pasiaiškinimų ir eucha-ristiečių sambūrių dalyvių sąrašą.

Vilniuje KGB 5 skyriaus viršininkas pulkininkas M. Ščen-snovičius po šiuo pranešimu užrašė rezoliuciją P. Kolgovui:

„1. Apie šį „ČP"'8 skubiai paruošti pranešimą Lietuvos KP CK.

2. Su įvykio medžiaga supažindinti drg. Tumėną (Re­ligijų reikalų įgaliotinį. - V.S.) ir su juo aptarti, kokių imtis priemonių prieš „Z" ir „D" (t.y. Zdebskį ir Deltu­vą. - V.S.).

3. Kaip smogti Valaitytei?" (t. 5,1.108).

Už Vasario 16-osios minėjimą Šlavantuose KGB griebė­si egzekucijų tikra to žodžio prasme. Vos grįžusius auto­busu iš Šlavantų į Veisiejus mokinius pasitiko vidurinės mokyklos direktorius, mokytojai. Jėga sulaikė lipančius iš autobuso, nuvarė į mokyklą ir grasindami „auklėjo". Va­sario 17-19 d. KGB Lazdijų rajono poskyrio operatyviniai įgaliotiniai Zinkevičius ir Gylys vaikus tardė, bandė ver­buoti ir vertė rašyti pasiaiškinimus. Veisiejų vidurinės mo­kyklos vaikų pasiaiškinimai rašyti Valstybės saugumo ko­miteto Lazdijų rajono poskyriui, o Leipalingio - mokyklos direktoriui. Byloje yra visų rašyti pasiaiškinimai: vienų -drąsesni, kitų - baimės iškankintų, trečių - į neviltį krin­tančių. Jonas Vailionis, Veisiejų vidurinės mokyklos 8c kla­sės mokinys, savo pasiaiškinimą dėl Vasario 16-osios šven­timo, matyt, saugumo įsiutintas, baigia žodžiais: „Išdavi­ku aš būti nenoriu, tikėjimą išduoti - nuodėmė!" O tos pa­čios mokyklos 7a klasės mokinio Ginto paaiškinimas gan neilgas: matyt, saugumui ne ką pavyko išspausti iš to vai­kinuko. Tačiau visos šios egzekucijos nežmoniškumą at­skleidžia jo tėvo 1976 02 21 rašytas pareiškimas LTSR ge­neraliniam prokurorui. Pareiškime jis nurodo, kad jo ke­turiolikmetį sūnų KGB darbuotojas Zinkevičius ne tik tar­dė, bet ir mušė. Po to Gintas tris dienas sirgo ir negalėjo eiti į mokyklą.

Kolektyvinį skundą dėl KGB darbuotojų Zinkevičiaus ir Gylio tardymų bei prievartavimo siekiant vaikus užverbuoti LTSR generaliniam prokurorui parašė tame šventime daly­vavusių Veisiejų ir Leipalingio vidurinių mokyklų moki­nių tėvai.

KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininko pulkininko T. Žemaičio rašte KGB 5 skyriaus viršininkui E. Baltinui pa­teikiamos 1978 07 13-14 d. Aukščiausiajame teisme vyku­sio Viktoro Petkaus procese dalyvavusių Veisiejų eucha-ristiečių Birutės Stanulytės, Jono Vailionio, Linos Lukoše-vičiūtės, Romos Tamašauskaitės ir Mindaugo Juodeikio dosjė. Šiame rašte rašoma, kad „atpažintieji asmenys yra nariai eucharistiečių sąjūdžio Veisiejų grupės, kuriai va­dovauja KGB organams žinomas reakcingai nusiteikęs ku­nigas Zdebskis. Grupėje yra apie 20 žmonių /.../, kurių sambūriuose religinius - nacionalistinius pamokslus sako kunigas Zdebskis. Susitikimai vyksta Veisiejuose priva­čiuose butuose pas Grabauskienę, Soraką, Juodeikienę, Sta-nulius ir kitur. Pirmą kartą apie šią grupę sužinojome 1976 metais, kada Vailionis, Stanulytė, Lukoševičiūtė ir kiti (iš viso apie 15 žmonių) 1976 m. vasario 16 d. apsilankė Šla­vantų bažnyčioje".

Tenka pridurti, kad tąkart iš „patikimo asmens" KGB su­žinojo, jog šie sambūriai vyko jau treji metai, ir vyko ne tik Veisiejuose, bet ir Gulbininkų bei Savanorių kaimuose. Čia kun. Juozas Zdebskis ragindavo išmokti Lietuvos himną, sukurtą Vinco Kudirkos, aiškino tarybinius įstatymus, ku­rie nedraudžia išpažinti ir praktikuoti religiją. Taigi mokė drąsos, rengė kovai už tikėjimą.

Eucharistijos bičiulių sambūriai vyko ne tik privačiuo­se butuose, bet ir, laikantis konspiracijos, gražiose Šla­vantų apylinkėse bei Vilkaviškyje, Kybartuose. KGB by­loje yra daug medžiagos apie moksleivių (ne tik vietinių, bet ir iš toliau atvykusių) sambūrį prie Šlavantų ežero 1978 08 18. Tuomet KGB paliepus milicija, miškų ūkio dar­buotojai ir draugovininkai bandė prikibti, kad palapinės pastatytos neleistinoje vietoje. Buvo rasta apie 50 moki­nių, dvi moterys ir trys vyrai. Kun. Zdebskis jų reikalavi­mams - priekabėms nepakluso. Suaugę dalyviai prisime­na tąkart klausę kun. Juozą, kodėl jis, žinojęs, kad KGB vis vien juos suras, šią stovyklą rengė: juk čia vaikai, ga­lėjo išsigąsti... Jis atsakęs: „Tegul pratinasi, grūdinasi". Taip jis augino kovotojus už laisvę ir Bažnyčią. Pranešimą apie įvyksiantį sambūrį KGB gavo išvakarėse 18 val. iš savo agento „Atžalos".

Apie šį įvykį Lazdijų rajono vykdomasis komitetas in­formavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinį, kad nubaustų kunigą Zdebskį (t. 1,1. 35-36).

 

Bylos 1.1,1. 35-36 - Lazdijų Vykdomojo Komiteto pranešimas.

 

Iš agento „Atžalos" gautas pranešimas, kad 1980 06 16 po pamaldų Kapčiamiesčio bažnyčioje už Danutę Burbaitę, kuri žuvo gindamasi nuo prievartautojų, apie 10 mokinių susirinko Veisiejuose pas Poteliūną.

1980 06 23 iš agento „Mykolo" ir patikimo asmens „A" KGB gavo pranešimą, kad pas kun. Zdebskį renkasi žmo­nės ir rengiasi vykti į tą pačią sambūrių vietą. Tą naktį ten buvo pastatytas metalinis kryžius.

Agentas „Mykolas" informavo KGB apie Kybartų vidu­rinės mokyklos moksleivių sambūrį prie Pirtuko ežero (ties Šlavantais) 1981 08 19. Milicija visus vaikus patikrino (by­loje yra jų sąrašas). Sambūriui vadovavo Bernadeta Mališ-kaitė ir Onutė Šarakauskaitė, kurias pagal KGB nurodymą įkalinę išlaikė tris paras (t. 1,1. 167).

Agentas „Atžala" 1981 10 14 pranešė apie jaunimo sam­būrius Leipalingyje ir kitur. Yra 1981 11 14 Vilkaviškyje vy­kusio eucharistiečių sambūrio dalyvių iš Lazdijų rajono są­rašas ir charakteristikos. KGB rašo, kad jų veiklą seka jau ke­letą metų.

Ką KGB darė su Eucharistijos bičiuliais bei gyventojais, pas kuriuos vyko jų sambūriai?

Pagrindinis KGB tikslas buvo įterpti į jų gretas savo agen­tus, per juos rinkti reikalingas žinias. Kaip ir bet kurios ak­cijos metu, čia stengėsi užverbuoti ką nors iš tų sambūrių dalyvių. Galutinis tikslas buvo: šiuos sambūrius išardyti, su jų dalyviais susidoroti.

Tikinčiųjų vaikų ir jaunimo sambūrių vietas sekė KGB agentai ir patikimi asmenys. Pavyzdžiui, kapčiamiestie-čių Žibūdų sodybą ilgą laiką sekė miške dirbęs agentas „Kęstutis". Kitur tą darbą atlikdavo artimesni ar tolimes­ni kaimynai. Kai kurie iš jų būdavo sąžiningi ir įspėdavo sekamuosius.

Jaunimas, prireikus gindavo ne tik save, bet ir kunigą Zdebskį. Jį areštavus, už jo išlaisvinimą parašus rinko dau­giausia jaunuoliai. Prienuose (ne tik bažnyčioje, bet ir lan­kantis pas gyventojus), Šančių, Vytauto ir kitose Kauno bažnyčiose parašus rinko pasišventėlis jaunuolis Virgili­jus Jaugelis. Skaudu iš bylos dokumentų sužinojus, kad šį jaunuolį KGB persekiojo ne tik savo, bet ir agentų kunigų „Vyto", „Juozapo" rankomis. Kai kurie taip stengėsi, kad net kitiems klebonams skambino, patardami neįsileisti jo į bažnyčią. Paplekšnodavo KGB tokiems per petį ir prira­šydavo prie pranešimo atsidūsėjimą: „O kad visi kunigai taip elgtųsi su ekstremistais!" Deja, nedaug tokių būdavo: dauguma net įkliuvusių į jų voratinklį kunigų, o neretai ir pasauliečių agentų dirbo nenuoširdžiai. Čia ir buvo KGB visagalybės mito farsas. Tuo iš dalies galima paaiškinti, kodėl jiems nepavyko likviduoti „LKB kronikos" iki pat Atgimimo.

 

Prie kovos dėl jaunimo reikia priskirsti kovą dėl kuni­gų seminarijos. Kai paaiškėjo, kad išsikovoti laisvę pa­renkant seminarijos dėstytojus ir klierikus nepavyks, bu­vo suorganizuotos pogrindinės kunigų seminarijos. Pirma­sis pranešimas apie jas yra datuotas 1973 m., pateiktas agento „Germanto". Pasak jo, kun. Juodagalvis pasakojo apie „Lietuvos Bažnyčios gelbėjimo sąjūdžio" kūrimą ir apie nelegalių kunigų rengimą. Vienas iš iniciatorių - kun. Jonas Lauriūnas SJ. Tai vyksta Vilkaviškio ir Vilniaus vys­kupijų kunigų iniciatyva. Pasak jo, jau parengta dešimt tokių kunigų.

1978 11 14 agentas „Lapelis" praneša, kad Kauno kurijo­je kancleris pasakojo, jog veikia nelegali kunigų seminarija. Juos moko ir egzaminuoja kunigai Račiūnas, Zdebskis ir Svarinskas. Kapsuko (Marijampolės) klebonas patvirtino girdėjęs, kad yra tokia seminarija: daugiausia ten mokosi pagyvenę žmonės ir tie, kurių valdžia nepriima į legalią se­minariją. KGB agentui duodama užduotis viską smulkiai išsiaiškinti.

Pogrindinė kunigų seminarija labai daug davė Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Šiandien iš jos absolventų žinomi to­kie kunigai kaip: Kazimieras Ambrasas SJ, Aušvydas Belic-kas MIC, Jonas Boruta SJ, Kęstutis Brilius MIC, Robertas Grigas, Jonas Kastytis Matulionis, Ričardas Repšys MIC ir daug kitų. Kun.Zdebskis „pogrindininkus" kunigus kvies­davo į talką parapijos darbuose ir nebijojo jų priglausti. Jo veikla su jaunimu išugdė ne tik dvasingų kunigų, bet ir ne vieną šiandien žinomą dorą politiką ar visuomenės veikėją. Tomis dienomis jie lankė slaptus jaunimo ir inteligentų sam­būrius, visi pažinojo „tėvą Juozą".

 

Jaunimo kovą už tikėjimą liudija ir dokumentai apie kry­žių statymą ir griovimą. 1981 01 04 Šlavantų parapijos Gu­delių kaimo kryžkelėje KGB darbuotojo Gylio vadovauja­mi piktadariai sulaužė metalinį kryžių. Byloje yra medžia­gos - net straipsnių iš Amerikos lietuvių laikraščių - apie kitų kryžių griovimą Lazdijų rajone. 1982 12 13 Lazdijų ra­jono poskyrio viršininkas Z. Galiauskas rašo Kauno saugu­mui apie keturis Šlavantų ir Kapčiamiesčio parapijose pa­statytus kryžius. Juos pastatyti pagelbėjo jaunuoliai iš Vei­siejų, Leipalingio ir kitų parapijų.

O kokie puikūs byloje išlikę jaunimo sambūriuose vai­dinti, deklamuoti kūriniai (montažai) apie Tėvynę, lietuvių kalbą ir istoriją, laisvės kankinius, ištikimybę Dievui ir Baž­nyčiai! Pirmame tome, be kitų, yra išlikęs visas draminis montažas „Mažoji kankinė", skirtas Romo Kalantos žūties dešimtmečiui paminėti. Tai tautos kovos liudijimai...

 

Kas labiausiai sukrėtė skaitant šią KGB bylose atsispin­dinčią kovą dėl jaunimo? Tai ištikimybės Dievui, Tėvynei ir sąžinei ugdymas, iš vienos pusės, ir beatodairiškas žmonių likimų ir sąžinės trypimas - iš kitos. Šiai KGB niekšybei ne­buvo jokių amžiaus ar padėties visuomenėje ribų.

Ne visi kun. Juozo Zdebskio ugdyti ir mylėti vaikeliai li­ko ištikimi Dievui ir Tėvynei: buvo kurie palūžo... Gyveni­mo kryžkelėse pasiklydę, gal šiandien jie nemato to didžiojo švyturio - Tikėjimo, kurio šviesą kun. Juozas jiems spindu­liavo.

„Vaikeliai, - taip kreiptųsi į juos kun. Juozas Zdebskis šiandien, - neužmirškite Dievo ir sielų. I savo gyvenimą žvel­kite kaip į Amžinojo gyvenimo pradžią, ir pagal šio kelio tikslą orientuokite savo šiandieną. Gyvenkite ne šia diena ir ne sau, o amžinybei, Dievui ir savo broliui - žmogui".

Vargšai vaikeliai... Vienas kitas pateko ir į smurtu, klas­ta, išdavystėmis austą KGB voratinklį. Tapo ne tik jo auko­mis, bet ir šio voratinklio voriukais - agentais...

Skaitant agentų pranešimus, jaučiasi, kurie be sąžinės graužaties išdavinėjo, o kurie... Prie tokių sunkiai ir skau­džiai lūžusių priskirčiau agentę „Eglutę". Matyti, kaip ji iš baimės pradžioje viską, ką žino, išduoda. Paskui bando iš­sinarplioti iš jų pinklių: vengia susitikti su miestų, kuriuose gyveno, kagėbistais. Jie suranda ir, matyt, priverčia dirbti: ją verčia lankytis pas „Kronikos" talkininkus, jos praneši­mai tampa išsamesni, labiau tenkinantys KGB. Gal sąžinę numarino: juk turi žmogus ją užsmaugti, jei nenori, kad ji uždusintų jį... Bet KGB vis vien ja nepasitikėjo: baigusiai vidurinę mokyklą suplanavo kur važiuoti, kur apsigyventi (įsiskverbti tarp sekamųjų), ką daryti, tačiau užbaigė rezo­liucija: „Bet į aukštąją mokyklą jos neleisti" (rus. - „No v VUZ jejo ne puskatj").

Post scriptum. Nežinau, kur tu, „Eglute", ir ką dirbi. Ma­ne tik slegia broliškas nerimas dėl tavęs ir tavo sielos. Juk tau dar visas gyvenimas prieš akis: tau tik 35-37 metai! Tu turėjai būti graži, kilni Dzūkijos dukraitė, kad net kagėbis­tai tau parinko (ar gal pati išsirinkai?) tokį gražų „Eglutės" slapyvardį. Kur tu ir kokia tu? Su Dievu ar be Jo? Su Lietu­va ar prieš ją? Gal jie dar laiko tave savo voratinklyje?... Jei taip, „Eglute", apsispręsk ir ryžkis. Jei tu ateitum prie a.a. kunigo Juozo Zdebskio kapo, apkabintum kryžių, kuris by­loja, kad „Meilė niekada nesibaigia", ir pravirktum... Man taip buvo gaila tavęs skaitant tavo agentūrinius pranešimus. At-sigręšk į Dievą: ten ir jūsų buvęs dvasios vadas kun. Juozas Zdebskis. O aš tave lydėsiu malda šiame nelengvame apsi­sprendimo kelyje. Tepadeda tau Dievas. Tau ir visoms „Eg­lutėms", „Ievoms", „Lilijoms", „Irenoms", „Svetlanoms" ir daugeliui kitų, kurių sąžines lamdė, trypė kruvinas KGB padas. Atsitieskite ir būkite laisvos dvasioje su Dievu!

Bylos t. 1,1.167 - ag. „Mykolo" agentūrinis pranešimas.

 

(Vertimas iš rusų k.)

VISIŠKAI SLAPTAI
egz. Nr. 2

KGB SSSR
VALSTYBĖS SAUGUMO KOMITETAS
prie LIETUVOS TSR MINISTRŲ TARYBOS
KGB įgaliotinio aparatas Lazdijų rajone

AGENTŪRINIS PRANEŠIMAS

 

Šaltinis „MYKOLAS" a/b Nr. 28091 1981 m. rugsėjo 1 d. Priėmė vyr. ltn. GYLYS.

Šaltinis nustatė, kad š.m. rugpjūčio 22-24 d. pas ZDEBSKĮ buvo atvažiavęs STASYS BALKAITIS.

1981 m. rugpjūčio 30 d. kunigas ZDEBSKIS pamoksle kalbėjo: kokia čia pas mus laisvė, jei jėga nuvežė i milicija vaikus, kurie kalti tik tuo, kad apsistojo prie ežero palapinėse ir kiekviena diena ateidavo i bažnyčia melstis.

Šiuo metu kunigo ZDEBSKIO šeimininkė yra kažkokia maždaug 30 metų amžiaus mergina vardu Paima.

„MYKOLAS"

PAŽYMA: Kunigas J. ZDEBSKIS ir STASYS BALKAITIS KGB organams yra žinomi. 81.08.20 Lazdijų rajono KGB sulaikė vienuolių B. Mališkaitės ir O. Šarakauskaitės vadovaujamą Kybartų parapijos jaunimo bažnytinio aktyvo grupę, kadangi jie neturėjo teisės organizuoti sambūrį ir apsistoti prie ežero tam neskirtoje vietoje.

UŽDUOTIS: Ir toliau nustatykite asmenis, kurie lankosi pas kunigą J. Zdebskį.

PRIEMONĖ: Nustatyti naujos J. Zdebskio šeimininkės asmenybę.

LIETUVOS TSR KGB LAZDIJŲ RAJONO POSKYRIO
VYR. OPERATYVINIS ĮGALIOTINIS VYR. LEITENANTAS
A. GYLYS

DIEVOP „KELIO DŽENTELMENAS

Kun. Juozas Zdebskis, daugelio akims žiūrint, buvo sa­votiška, originali ir kartais sunkiai suvokiama asmenybė. Iš jį artimai pažinojusių žmonių pasakojimų atsiskleidžia (o ir KGB archyvai paliudija) jo veiklą buvus tokią įvairia­lypę, kad jis dažnai neturėdavo laiko net pailsėti. Atrodo, kartais jis prarasdavo net veiklos prioritetų ir laiko nuo­voką. Dėl to kentėdavo ne tik jis, bet ir su juo susiję žmo­nės: už tai jam būdavo priekaištaujama, o kartais - ir bau­džiamas. Jo bendražygiai, sambūrių dalyviai ir buvę pa­rapijiečiai prisimena, kaip ne kartą teko jo vėluojančio lauk­ti. Suprantamas žmonių nepasitenkinimas ir piktinimasis. O jis tokiais atvejais nesiteisindavo ir nesiaiškindavo - ma­tyt, nesitikėdavo, kad jį supras. Jis tikriausiai jausdavosi atlikęs būtiną darbą, tegul kitiems ir nereikšmingą, nebū­tiną, bet Dievo jam „pamėtėtą ant kelio". Skaitant jo die­noraščius, stebina visko - net smulkmenų - priėmimas kaip Dievo valios.

Kas suvokė šitą jo religinę psichologinę nuostatą, tam buvo aišku, kodėl kun. Juozas, net kur nors skubėdamas su svarbiais reikalais, negalėjo praeiti pro žmogų, kuriam rei­kalinga pagalba. Nors tas vargšas dėl to būtų ir pats kaltas ar būtų žmonių smerkiamas ir niekinamas. Šios jo nuosta­tos ir elgesio dažniausiai nesuprasdavo ne tik „pasaulio sū­nūs", bet ir krikščionys.

KGB nepraleisdavo progos pasinaudoti šiomis jo savy­bėmis, kad pasiaukojimą ir pagalbą žmonėms pateiktų kaip garbėtroškos ar net nedorėlio elgesį.

Ar tokia veiklos taktika yra geriausia ir universali, tie­siausiu keliu vedanti į Dievą, be abejo, diskutuotinas klau­simas (bent jau ne kiekvienam). Manau, nebūtina visiems vadovautis tokia taktika: kiekvienas žmogus yra skirtin­gas, ir todėl jo kelionė į Dievą yra skirtinga. Viena, be ko negalima pasiekti šios kelionės tikslo, tai meilė Dievui per žmogų, žmogui per Dievą. Jis - kun. Juozas - būtent taip suvokė savo žmogišką, krikščionišką ir kunigišką pareigą ir ėjo tuo keliu, vadovaudamasis Kristaus paliepimu: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man pa­darėte" (Mt 25,40).

Neįmanoma išpasakoti šitų „mažiausiesiems" padarytų darbų, kurių buvo gausu kiekvieną dieną ir visą gyvenimą; mes tik pažvelgsime į juos per KGB langą - jų fiksuotus ir kompromitavimui naudotus ar bent numatomus panaudo­ti faktus. Geresniam vaizdui pateiksime vieno kito jį arti­mai pažinojusių žmonių (KGB terminologija tariant, jo „ry­šių") prisiminimus ar laiškus.

1976 03 10 Vilniuje iš kun. Juozo Zdebskio neteisėtai bu­vo atimtos vairuotojo teisės. Ir tą kartą jis darė vieną iš savo mažųjų darbų: vežė į Vilnių nuo vaikystės nevaikščiojančią parapijietę Izabelę Medonaitę. Agentė „Ieva" 1976 0817 pra­nešime sako, kad „Medonaitė Izabelė, Jono, yra invalidė iš vaikystės. Ją kun. Zdebskis savo mašina vežiojo į Vilnių; vieną kartą atvežė į bažnyčią. Medonaitė daug skaito." KGB agentei paveda apsilankyti pas Medonaitę, apžiūrėti kam­barius, ar nėra spausdinimo mašinėlės ir religinės literatū­ros. Sau įsirašo priemonę: „Kad prieš tikinčiuosius būtų su­kompromituotas Zdebskis, organizuoti parapijos tikinčių­jų vardu anoniminį laišką į kuriją. Laiške išdėstyti aplinki­niams žinomus jo ryšių su moterimis faktus ir pareikšti ne­pasitenkinimą jo elgesiu" (t. 4,1.132-133). Štai kaip KGB net kilniausius kun. Zdebskio poelgius stengėsi panaudoti jam šmeižti bei kompromituoti.

Vienas iš dokumentų, liudijančių apie kun. Juozo Zdebs­kio artimo meilės veiklą, yra agentės „Svetlanos" 1978 07 26 pranešimas apie akių liga sergančios Genovaitės Vaškūnai-tės vežimą gydytis į Odesą, į garsųjį Filatovo akių ligų in­stitutą. Iš pranešimo matyti, kad agentė artimai pažinojo ligonę ir jos ligos eigą. Ji rašo: „Šių metų pavasarį ji gydėsi Valkininkų ligoninėje ir gydytojas Juozaitis ją nukreipė pas žinomą kunigą filantropą Juozą Zdebskį. Juozas Zdebskis labai susirūpino nelaimingosios likimu, padėjo jai materia­liai ir lydėjo į Odesą bei sutiko padėti ją ten hospitalizuoti. Ten buvo apie keturis kartus" (t. 1,1. 30). Pranešime rašo­ma, kad G. Vaškūnaitė Filatovo institute gydėsi tris savai­tes. Kun. Zdebskis, grįžęs iš Odesos, buvo pas agentę už­ėjęs, kur susitiko su A. (vienu iš Nepriklausomybės atkūri­mo akto signatarų. - V.S.) ir diskutavo religijos bei filosofi­jos klausimais. Toliau pranešime rašoma: „Apskritai Juo­zas Zdebskis nusiteikęs taikiai, jis ištikimas krikščioniškiems idealams, nori tarnauti žmonėms ir bažnyčiai, nešti gėrį; jis priskirtinas prie iš idėjos „šventų" bažnyčios tarnų".

KGB, matyt, nepatiko tokia teigiama kun. Zdebskio cha­rakteristika, tad sau įsirašė užduotį: tęsti agentės patikrini­mą priemone „S". Ją globojančiam KGB darbuotojui jo vir­šininkas užrašė rezoliuciją: „Kadangi agentė neatvira, be to, jos elgesyje yra ir kitų negatyvių momentų, prašau pareng­ti „Svetlanos" patikrinimo priemonių planą ir ją nuodug­niai patikrinti". KGB darbuotojas Stalauskas dar prirašė: „Agentūrinis pranešimas - tai ne receptas. Tegul rašo labiau įskaitomai".

Šitokios kun. Zdebskio kelionės kagėbistams buvo įtar­tinos, ir dėl pastarosios kelionės 1978 06 14 jie užklausė Uk­rainos TSR Odesos srities KGB, kuris raštu patvirtino, kad tikrai kun. J. Zdebskis birželio mėnesį buvo Odesoje. Su agento „Argus" pagalba jie nustatė, kad kun. Zdebskis at­vyko su Gene Vaškūnaite ir norėjo apsistoti pas kun. Tadą Hopę, tačiau, jo neradę, apsistojo pas Sofiją Levickają (Kos­monautų g. 16-50). Toliau rašoma: „Nustatyta, kad jo atvy­kimo į Odesą tikslas buvo padėti Vaškūnaitei atsigulti į Fi­latovo vardo akių ligų institutą gydytis. įforminęs Veškū-naitę stacionariniam gydymui (diagnozė - regėjimo nervo dalinė atrofija), „Akiplėša" š.m. birželio 20 d. išvyko namo. Apie kokią nors jo priešišką veiklą buvimo Odesoje metu duomenų nėra".

Ir nors atsakymas iš Odesos gautas 1978 07 13, tačiau apie šią jo išvyką KGB ir toliau rinko duomenis: juk agentės „Svetlanos" pranešimas rašytas liepos 26 d. Matyt, jiems sunku buvo patikėti, kad toks neeilinis jų priešas - žmo­gaus teisių ir laisvių gynėjas - galėtų be jokių slaptų „prie­šiškos veiklos" tikslų važiuoti tokį kelią, lydėti invalidę, rū­pintis ja.

Kun. Zdebskio gailestis kūno ar sielos negalios kankina­miems buvo toks didelis, kad šito nepajėgdavo suvokti net artimiausieji jo bendražygiai. Buvo viena pamaldi bažnyčiai talkinanti mergaitė, serganti sunkia epilepsijos forma. Ją kun. Juozas itin globojo: dažnai ir savo mašina pavėžėdavo, kar­tais ji klebonijoje pernakvodavo (ypač po epilepsijos priepuo­lių, kuriuos ne kartą jis matė). Kuo jai buvo blogiau, tuo jo rūpestis buvo didesnis. O žmonės visa tai aiškinosi įvairiai: piktavalių niekada netrūko... Dėl to būgštavo ir jo artimieji bei bendražygiai: iš pasiklausymų butuose girdimi jų nuo­gąstavimai, kad KGB gali tai mergaitei ką nors padaryti - iš­prievartauti ar nužudyti, o visą kaltę suversti kun. Juozui. 1984 06 26 ta mergaitė su kun. Zdebskiu ir penkiais jo gimi­naičiais išvyko grybauti į Pertako mišką prie Kapčiamiesčio. Kaip rašoma KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininko papul­kininkio Z. Galiausko pažymoje, apie 17-18 val. visi susirin­ko prie Ančios upės. Mergaitė panoro išsimaudyti: paėmė muilą ir nuėjo nuošaliau. Po 10 min. visi jos pasigedo ir ėmė ieškoti. Mergaitės neradus, kun. Juozas labai sunerimo: ar jos tik nebus kas nors pagrobęs... Po valandos į talką pasi­kvietė Kapčiamiesčio kleboną Igną Plioraitį (irgi KGB sektą pagal DON Nr. 1872). Po dviejų valandų rado jos lavoną prie kranto po medžių šaknimis: matyt, maudantis ją ištiko epi­lepsijos priepuolis. Kaip rašoma pažymoje, ant lavono ne­rasta jokių smurto žymių. Kun. Zdebskis dėl šio įvykio turė­jo rašyti pasiaiškinimą milicijai (t. 8,1. 25).

Pažyma tarsi ir objektyvi, tačiau iš agentų pranešimų bei jo artimųjų prisiminimų paaiškėja, kad KGB norėjo inkri­minuoti jam mergaitės nužudymą. Negalėdami to oficialiai padaryti, bent tarp kunigų ir tikinčiųjų skleidė gandus apie jųdviejų santykius ir sėjo abejonę dėl jos mirties priežasties. Kun. mons. Vincentas Jalinskas prisimena, kaip po šio įvy­kio kun. Juozas pas jį atvažiavęs paklausė: „Ar tiki tuo, ką apie mane kalba?" Šis atsakė: „Ne". Tada kun. Zdebskis pil­nomis ašarų akimis pažvelgė į jį ir ištarė: „Ačiū".

 

Ta pati atjauta varganam žmogui kun. Zdebskį vertė sa­vo parapijiečiams daryti daugiau nei priklauso klebonui. 1967 m. KGB Lazdijų rajono poskyrio pažymoje rašoma, kad apklausta O. Paruškevičienė paliudijo, jog jų (Kapčiamies­čio parapijos) klebonas kun. Zdebskis „biednai gyvena, pa­deda kitiems biedniems, savo motociklu vežioja senus žmo­nes į bažnyčią" (t. 2,1. 49).

Byloje yra daugelio agentų pranešimų, apklaustų žmo­nių paliudijimų, kad kun. Juozas Zdebskis savo parapijos senelius ir ligonius su Švč. Sakramentu aplankydavo kiek­vieno mėnesio pirmąjį penktadienį. To jis nepraleisdavo nė sunkiais savo gyvenimo momentais (net savo nudeginimo dieną 1980 m.).

1984 07 05 Šlavantų klebonijoje buvo atlikta krata. Kun. Juozo namie nebuvo, bet buvo įspėtas apie atliktą kratą bei galimą jo areštą. Tačiau kitą dieną jis aplanko savo parapi­jos senelius ir ligonius, nes buvo pirmasis mėnesio penkta­dienis, ir grįžta namo. Atsisveikindamas agentui „Gedimi­nui" pasako: „Pasakyk draugams, kad aš nieko neatsisa­kau ir savo nuostatos nekeičiu" (t. 8,1. 30-32). Nežinoma, ar agentas draugams pasakė, bet KGB tikrai pranešė...

 

Gražiai šiuos kun. Juozo apsilankymus aprašo ses. Ge­rardą Elena Šuliauskaitė:

„Kartą vasarą kun. Juozas pasiėmė lauktuvių ir išvažia­vo į kaimą. Ant kalniuko stovėjo apleista, susigūžusi sody­bėlė. Jėjome į sukrypusią bakūžę. Ant lovos sėdėjo senutė. Jos veidas vargų išvagotas, raukšlėtas kaip džiovinta kriau­šė... Pamačiusi kunigą, senutė džiaugsmingai sušuko: „O, klebonėlis ... klebonėlis atvažiavo!" Matyt, jis čia buvo daž­nas svečias.

Kun. Juozas priėjo prie skurdžios lovos, apkabino senu­tę per pečius ir maloniai kalbėjo. Močiutė švietė iš džiaugs­mo, net veidas paraudo. Išeidamas jis nuoširdžiai atsisvei­kino, paliko dovanėlę. Važiuodamas namo, susimąstęs kal­bėjo: „Ar matėte, kokios laimingos buvo senelės akys?!"

Visa tai žinant, galima suprasti, kiek tokių džiaugsmo valandėlių suteikdavo skausmų iškamuotiems ligoniams ir seneliams. Jis sakydavo: „Mano parapijos didysis turtas - ligo­niai ir seneliai".

Šlavantų parapijos senelius ir ligonius lankė ir jau būda­mas Rudaminoje. Apie tai byloja KGB Lazdijų rajono posky­rio vyr. leitenanto Čepo 1985 05 07 apklausta J. Jančiukienė bei agento „Mykolo" pranešimas 1985 05 12. Pagal šį prane­šimą naujasis Šlavantų klebonas nereziduoja parapijoje, ir ant klebonijos durų kabo spyna (t. 8,1. 96,99). Matyt, dėl to (kad ir po kaimus naujasis klebonas nevažinėja) kun. Juozui sąžinė neleido užmiršti savo globotų ligonių bei senelių...

 

Kita jo ypač globojamų ir lankomų žmonių kategorija buvo lageriuose už tikėjimą ir laisvę kenčiantys kaliniai. Juos lankė ne vien dėl to, jog pats buvo ragavęs kalinio duonos: ta pati meilė jį vertė važiuoti tūkstančius kilomet­rų, kad sustiprintų jų dvasią. Iš byloje esančių dokumentų - agentų pranešimų, pasiklausymų žinoma, kad jis 1975 m. lageryje aplankė Petrą Plumpą, o 1978 07 27 buvo nu­vykęs į Mordoviją, Sosnovkos lagerį sutuokti Balį Gajaus­ką su Irena Dumbryte. 1980 05 28 Krasnojarsko krašte Bo-gučianske jis aplankė už „LKB kroniką" kalinčią Nijolę Sa-dūnaitę. 1982 07 30 agentas „Gediminas" praneša, kad ne­seniai kun. Zdebskis lankė lageryje „vargšą Juliuką". KGB pažymi, kad tai, tikriausiai 1981 m. nuteistas ir Tomske kalinamas Julius Sasnauskas.

Daug rūpesčių kagėbistams pridarė 1978 m. spalio mėne­sį kun. Juozo kelionė pas Dubravnoje už „LKB kroniką" ka­lintį Vladą Lapienį. Juos (drauge vyko ir V. Lapienio žmona) tąsyk nuo pat V. Lapienio namų Vilniuje (Dauguviečio 5) se­kė KGB sekliai („NN" priemonė). KGB domino kun. Zdebs­kio buvojimas Maskvoje. Sekliai nustatė, kad jis lankėsi pas žinomą Maskvos disidentą Aleksandrą Lavutą. 1978 11 23 KGB Lietuvos padalinio 5 skyriaus viršininkas E. Baltinas kreipėsi į TSRS KGB 5 valdybos 9 skyriaus viršininką V. Šad-riną prašydamas padėti kontroliuti „Akiplėšos" ir „Dema­gogo" (Antano Terlecko) ryšius su Aleksandru Lavutu, kad „būtų išaiškinti ir užkirsti nelegalių leidinių perdavimo už­sienio antitarybiniams centrams kanalai". Čia kun. J. Zdebs­kis charakterizuojamas kaip „vienas iš pagrindinių dvasinin­kijos ekstremistinės veiklos įkvėpėjų ir susijęs su „LKB kro­nikos" leidyba. Jo bendraminčiai Plumpa, Lapienis, Matu­lionis, Kovaliovas, Sadūnaitė ir kiti įvairiu laiku buvo de­maskuoti ir nuteisti už priešiškų veikalų gamybą ir platini­mą" (t. 1,1. 39-40).

 

Turbūt ne mažiau kilometrų kun. Juozas Zdebskis suko­rė lankydamas ir sovietinėje armijoje esančius lietuvaičius. 1974 metais kun. Juozas stiprino Liepojoje tarnaujančio prie­niškio Petro Blažuko dvasią. Vien dabartinį kun. Robertą

Grigą Kazachstane aplankė kelis kartus: matyt, juo ypač rū­pinosi už ištikimybę Lietuvai ir Bažnyčiai (Robertas Grigas atsisakė priimti sovietų karinę priesaiką). 1983 10 25 agen­tas „Atžala" pranešė, kad kun. Zdebskis aplankė prie Mask­vos tarnaujanti Mindaugą Juodeikį. Byloje minima ir dau­giau jo lankytų rekrūtų. Ne šiaip sau pasikalbėti važiuoda­vo: aukodavo šv. Mišias (kartais stepių akmuo atstodavo altorių), suteiktavo jiems Atgailos ir Švenčiausiąjį sakramen­tus. Gilaus tikėjimo žodžiu, kančios ir aukos dieviškosios vertės atskleidimu it balzamu gydė kareiviškos kasdieny­bės, šiurkštumo ir žiaurumo išvargintas jų sielas, laistė saus­ros alinamą tikėjimo sėklą, kad ji nežūtų ant uolos ar paukš­čiai nesulestų, kaip palyginime sakė Kristus.

 

Kun. Zdebskis kiek įmanydamas rėmė ir kalinių šeimas. Byloje minimi keli atvejai, kai pas jį Šlavantuose vasarojo įkalinto Petro Plumpos šeima.

kalinio Petro Plumpos šeima, ne kartą vasarojusi pas kun. J. Zdebskį Šlavantuose. (Iš KGB archyvo)

Kun. Zdebskis kalinius rėmė ir siuntiniais. KGB 5 sky­riaus viršininkas pulk. Ščensnovičius 1974 08 29 raštu krei­pėsi į TSRS KGB Kalinino srities 5 skyrių prašydamas pa­teikti kompromituojančios medžiagos apie Likošino stoty­je ON 55/3 lageryje kalinamą Vytautą Mižvinską, nes ba­landžio ir gegužės mėnesiais „Akiplėša" jam pasiuntė du siuntinius (t. 5,1. 28).

1979 m. Irkutsko srities KGB praneša į TSRS KGB ir Lie­tuvos TSR KGB, kad 1979 m. lapkričio mėnesį tremtyje esan­čiai Glafirai Kuldiševai iš Lietuvos atsiųsta pinigų perlaida. Prie pranešimo pridėjo telegramos tekstą: „Katalikų komi­tetas, su nerimu sužinojęs apie Jūsų liūdną likimą ir patiria­mas skriaudas tremtyje, nusprendė Jums broliškai padėti. Siunčiame telegrafu 100 rublių, taip pat apie Jūsų padėtį pranešame TSRS generaliniam prokurorui. Rašykite adre­su: Lietuva, Lazdijų r., Šlavantai 234579, Zdebskis. 1979 m. lapkričio 23 d."

Irkutsko srities KGB valdyba charakterizuoja G. Kuldi-ševą kaip „tikrą krikščionę stačiatikę /.../ priešiškai nusi­teikusią sovietinei santvarkai". Praneša, kad perlaida jai sulaikoma: „Dėl operatyvinių sumetimų su telegramos tekstu ir adresatu ji nesupažindinta". Prašo bendradarbiau­ti užkertant jų (t.y Zdebskio ir Kuldiševos) ryšius (t. 1, 1. 111-114).

Už tikėjimą ir laisvę kalinčiųjų dvasią kun. Zdebskis stip­rino taip pat ir rašytu žodžiu - laiškais. Byloje išliko ne vie­na jo ir jam siųsto laiško foto ar erakopija (taikyta „PK" prie­monė)19. Kiek šiuose laiškuose blizga neįkainojamų tikėji­mo ir pasitikėjimo Dievu perliukų! 1975 m. Petras Plumpa iš lagerio Permės srityje rašo: „Iš tiesų ne darbų daugybė Dievui reikalinga: nuoširdus vaiko atodūsis gali būti ver­tesnis už šimto trimitų skardenimą" (t. 5,1. 91). O kun. Juo­zas jam atsako: „Pasijuntu prieš Tave ir kitus, ypač Virgutį (Jaugelį. - V.S.), kuris šiuo metu yra onkologinėje ligoninėje ir laukia operacijos, kažkuo kaltas... Tikiu, kad Tu sutinki visa pakelti ta pačia mintim, kaip Jėzus ant kryžiaus" (t. 5,1. 103). Toliau rašo: „Petrai, artėja Tavo Vardinės, kaip Tave pasveikinti? Svajoju Tave aplankyti ir atvežti Duonos..." Aiš­ku, ne žemiškosios (nors ir jos lageryje trūko), bet Dangiš­kosios. Taip jis stiprino jų dvasią.

1976 m. kovo mėnesį laiške vienuolei Nijolei Sadūnai-tei į Mordovijos lagerį rašo: „Kiekvieną kartą, atsigrįžus su Švenčiausiuoju laiminti, palaiminimas nusitiesia toli to­li... Būtinai ligi Permės. Ten pažįstamų ir gerų draugų yra ... Telaimina!" (t. 5,1. 105). Visas laiškas - tarsi rekolekcijų konferencija. Laišką baigia taip reikalingais lageryje, kur tiek paniekos ir smurto, padrąsinimo ir dvasios pakylėji­mo žodžiais: „Kaip nuodėmės esmė - puikybė, taip atpir­kimas per pažeminimus... Ir jeigu niekada nedėkojam Jam ir už pažeminimus, tai reiškia, kad mūsų gyvenime nėra atgailos /.../, jei nedėkojom ir už kančią, negalim suprasti /.../, ko Dievo meilė nori... Sese, už viską ačiū Dievui!"

Tokių laiškų byloje ne vienas.

Po jo žūties pasilikusiame asmeniniame archyve rasta nepaprastai daug jam rašytų laiškų. Stebina korespon­dencijos ratas ir apimtis: kada jis ir laiko turėjo atsakyti į tiek laiškų?! Tačiau dar labiau stebina šios koresponden­cijos turinys: jeigu ir pasitaiko buitinių reikalų, tai jie lie­ka tik dvasinio gyvenimo fonas: šiaip visi laiškai - tai sie­los kalba į sielą.

Labai įspūdingi visą jo korespondenciją atspindintys laiš­kai yra kažkokios J.Z. (taip ji pasirašydavo), sirgusios tu­berkulioze ir tikriausiai seniai mirusios. Jų susirašinėjimas vyko nuo 1959 iki 1963 metų. Kai gulėdavo Romainių TBC sanatorijoje, kun. Juozas (iš Šakių) kartais ją aplankydavo. Iš laiškų matyti, kad ji jautė savo sveikatos beviltišką padė­tį ir jaunai moteriai buvo sunku priimti šią Dievo valią. Kun. Juozas, tarsi paėmęs už rankos, ją atsargiai ir švelniai vedė į ten, kur kviečia visų mūsų Tėvas. Laiške ji dėkoja: „Man atrodo, kad visa tai, ką Jūs sakote, yra paties Dievo įkvėpta ir aš klausausi Dievo balso... Jūs man padedate gyventi, o už tai žodžiais niekada neatsidėkosi". 1963 0313 ji rašo: „Ku­nige, pasimelskite už mane, labai prašau. Bijau, kad jau il­giau nebeištversiu. /.../ Keliuosi ir gulu su ta mintim, kad reikia pagaliau baigti tas kančias ir nutraukti gyvenimą... Viena nepakeliu savo naštos. Negaliu nusikratyti šios min­ties. Kunige, padėkite man". Vėliau ji rašo, kad kun. Juozas priminė, jog dabar Velykinės išpažinties metas ir būtų gerai atlikti išpažintį. Ligonė skundžiasi: „Mano viduje baisus cha­osas, kuriame visai nesusigaudau. Ir jeigu pasitaikytų tokia proga, tai gal ir nepasinaudočiau ja, nes ką gi galėčiau pa­sakyti tam, kam nežinomas mano vidinis pasaulis. Nebent tik Jums, nes man, jaučiu, būtų reikalinga parama, reikėtų paaukoti daug laiko". Neabejotinai kun. Juozas šį jos pra­šymą išklausė: dėl vieno penitento jis galėjo aukoti savo lai­ko, jėgų, sveikatos tiek, kiek reikia. Paskutinis laiškas rašy­tas 1963 11 23 iš Kijevo, kur jai padarė sudėtingą plaučių operaciją. Po to ji tikriausiai mirė - tik ne nusižudė, nes iš paskutinių jos laiškų atsiskleidžia gili dvasinė branda - pa­sirengimas visa priimti, visa iškęsti meilėje Dievui.

 

Iš KGB pasiklausymų „Fanatiko" bute girdimi šeiminin­ko nusistebėjimai, kaip vieno ar kito asmens paprašytas kun. Juozas vyksta pas ligonį, nors ten yra vietinių kunigų, o jis tuo tarpu vėluoja į kokį nors renginį. Kodėl kartais taip at­sitikdavo, atskleidžia ses. Janinos Judikevičiūtės prisimini­muose aprašytas įvykis. Ji pasakoja:

(Su kun. Zdebskiu) „vėl sugrįžome į ligoninę pas vieną senuką. Šiam senukui buvau kvietusi mūsų parapijos ku­nigą, nes ligonis sutiko. Tąkart nuėjusi pas senuką /.../ paskubomis jį aptvarkiau, bet kai grįžau su kunigu, senu­ką sutikome koridoriuje einantį „pasivaikščioti"... Papra­šiau kunigą nuošaliai, koridoriaus gale, kur buvo kėdė, palaukti. Bet kunigas, vaikščiodamas po koridorių, gar­siai barėsi, kad su Švenčiausiuoju ligonio nesivaikys ir, kiek palaukęs, išėjo. Nežinojau, ar tam senukui tikrai reikėjo eiti, ar jis bėgo nuo kunigo... Beliko kreiptis į kun. Zdebskį žinant, kad jis tikrai viską iškęs ir nuo ligonio nepabėgs. Kai kun. Zdebskis nuėjo pas šitą senelį, šis vėl pakilo eiti „pasivaikščioti". Kunigas jį lydėjo ir, paprašęs seselės, at­sivedė senelį į greta esantį kambarėlį. Išpažinties metu se­nelis vėl keletą kartų kėlėsi eiti, bet kunigas pats jį lydėda­vo ir parsivesdavo. Senukas atliko išpažintį ir buvo labai patenkintas. Pasirodo, jis ne nuo kunigo bėgo, bet tik rei­kėjo kantrybės su juo".

Taip, toks buvo kun. Juozas Zdebskis: dėl vienos sielos reikalų jis galėjo aukoti ne tik savo, bet ir kitų laiką, už tai nuolankiai priimti kitų priekaištus ir pažeminimus...

Šlavantai. (Fotografuota KGB seklių)

Kun. Zdebskis buvo jautrus visų žmonių reikalams: nors jo ryšiai buvo platūs, tačiau ne mažiau stropiai rūpinosi ir savo parapijiečių reikalais. Atsikėlęs į Šlavantus ir paste­bėjęs, kad karštomis vasaros dienomis atėję į bažnyčią ti­kintieji neturi kur atsigerti, nutarė šalia šventoriaus iškas­ti šulinį. Smulkmena, bet svarbi... Sužinoję apie tai, Lazdi­jų KGB darbuotojai bandė sutrukdyti šį menką, bet gerą darbą.

Iš KGB 1985 10 29 pažymos apie jų darbuotojo pokalbį su „V.J.B." matyti, kad kun. Zdebskis, jau būdamas Ruda­minoje, parduotuvėje norėjo nupirkti kombinuotų pašarų Anelei Jugiūtei iš Elvėriškių kaimo, bet pardavėja pasakė, kad jai kaimynai jau nupirkę. Smulkmena, bet...

Ypač kun. Juozas buvo jautrus kūno ir sielos varge­toms. Jis stengėsi padėti tiems žmonėms, kurie visuome­nės buvo nustumti į šalį, pasmerkti bei paniekinti. 1976 08 17 agentės „Ievos" pranešime rašoma: „Šlavantuose gyvena vieniša motina, kuri turi keturias dukteris. Tai „Morkavos" tarybinio ūkio darbininkė A., pas kurią, kaip pastebėjo kaimynai, kartais lankosi kunigas Zdebskis ir A. materialiai padeda: gražiau pradėjo rengtis mergai­tės, esą joms nupirko dviratį, paremia pinigais. Pamal­džiosios moterėlės kalba, kad daugiau kun. Zdebskiui neaukos bažnyčioje, nes jis pinigus išleidžia moterims. Agentė sutikusi A. paklausė, ar tiesa, kad kun. Zdebskis lankosi pas ją? Ši atsakė, kad Zdebskis vaikšto pas vie­nuoles prie ežero" (t. 4, 1. 132). (Šlavantuose prie ežero kartais palapinėse kun. Juozas jaunimui ar vienuolėms organizuodavo rekolekcijas. - V.S.)

Prie šio pranešimo KGB įsirašė priemonę: „Parapijos ti­kinčiųjų vardu parengti ir į kuriją nusiųsti anoniminį laiš­ką, kuriame aprašyti aplinkiniams žinomus kun. Zdebskio ryšius su moterimis ir pamaldžiųjų moterėlių nepasitenki­nimą jo elgesiu".

O tas kun. Juozo elgesys buvo toks panašus į Kristaus elgesį su Marija Magdaliete ar samariete prie šulinio. Tada Kristumi piktinosi fariziejai, ir pati samarietė stebėjosi, ne­galėdama suprasti jo elgesio. Tačiau Išganytojas joms abiem, visuomenės atstumtoms, visa atleido ir apdovanojo didžiau­siomis malonėmis. Bet... ar galėjo tai suprasti kagėbistai ir jų agentai, jei nesuprato, KGB terminologija tariant, „pa­maldžiosios moterėlės" (rus. - „bogomolki"), t.y žmonės, vadinantys save krikščionimis - Kristaus sekėjais?!

Daugelis su juo artimai bendravusių, drauge važinėju­sių žmonių prisimena, kad kun. Juozas Zdebskis niekada nepraeidavo, nepravažiuodavo pro nelaimės ištiktą, net ir girtą, bet negalintį paeiti žmogų. (Nors pats buvo abstinen­tas ir, KGB pasakytų, aršus kovotojas prieš girtuoklystę.)

Ses. Loreta Teresė Paulavičiūtė prisimena, kaip kartą, grįžtant iš Šiluvos atlaidų ir naktį važiuojant Žemaičių plen­tu, pamatė iš šalikelės kyšantį dviračio ratą. Kun. Juozas sustabdė mašiną ir išėjo pažiūrėti: gal kas dviratininką par­trenkė ir nuvažiavo, gal dar kas atsitiko?.. Iš tiesų dvirati­ninkas gulėjo šalia dviračio, tačiau ne kieno nors, bet alko­holio „partrenktas". Ką daryti? Pakėlė vargšą girtuoklėlį, įtempė į mašiną ir ėmė klausinėti, kur gyvena. Vargais ne­galais sužinoję, kas ir iš kur jis, parvežė namo. O jo dviratį prieš lėtai važiuojančią mašiną teko minti vienai iš jaunes­nių keleivių...

Kita vienuolė Janina Judikevičiūtė prisiminimuose rašo: „Kartą žiemą, grįždami į Rudaminą, Lazdijuose pama­tėme, kaip gatve su ramentais ėjo girtas žmogus ir pargriu­vo. Buvo slidu ir labai šalta. Kun. Zdebskis liepė sustoti: įsodino girtuoklį į savo vietą, o pats įsispraudė ant galinės sėdynės (nes mašina buvo pilna keleivių). Girtuoklis paprašė parvežti namo į Šventežerį - visai į priešingą pusę negu Ru­damina..." Parvežė..

Šią kun. Juozo Zdebskio užuojautą visokiems kūno ir dvasios vargšams KGB irgi išnaudodavo savo juodiems dar­bams. Pas jį pagalbos ir pastogės buvo pasiprašęs vienas Lazdijų girtuoklėlis, pasirodo, vagis ir, matyt, KGB agen­tas. Jis prisistatė kaip nukentėjęs nuo valdžios ir jį kun. Zdebskis priglaudė. Vėliau šis milicijos buvo „suimtas" ir nurodė gyvenęs klebonijoje. Tuo remiantis Šlavantų klebo­nijoje buvo padaryta nuodugni krata, tariamai ieškant pa­vogto aukso, o kunigui mestas vagystėje bendradarbiavi­mo ir vagies slėpimo šešėlis.

Apie kun. Zdebskio begalinį rūpestį kiekviena siela by­loja keli agento „Donato" pranešimai. Su šiuo agentu į meilės romaną įsipainiojo (tikriausiai nelabasis KGB ran­komis įpainiojo) viena kun. Juozo šiek tiek pažįstama jau­nutė gydytoja. Per ją ir per jos draugę, artimą kun. Zdebs­kio „ryšį", KGB norėjo sudaryti sąlygas agentui „Dona­tui" suartėti su kun. Zdebskiu, įgyti jo pasitikėjimą ir gau­ti vertingų žinių. „Donato" pranešimai, kaip reta kurio agento, buvo itin šlykštūs: jis KGB perduodavo net savo „mylimųjų" laiškus, kuriuose jos atskleisdavo intymiau­sius savo sielos kampelius. Kun. Juozas labai nujausda­vo, kas yra koks žmogus, ir, ačiū Dievui, pasitikėjimo agentas neįgijo. Sužinojęs apie šios jaunutės gydytojos ir agento „Donato" santykius, kun. Juozas ragino juos nu­traukti. (Ne dėl to, kad tas tipas KGB agentas - šito kun. Juozas nežinojo, gal tik nujautė, - bet dėl jo moralinių ir žmogiškųjų savybių. Be to, agentas buvo išsiskyręs su žmona.) Sunku buvo paklusti šiam reikalavimui jaunu­tei „įklimpusiai" merginai. 1979 05 31 pranešime agentas rašo, kad pagaliau ji kun. Zdebskiui prisiekė bent tris mė­nesius su juo (agentu) nebendrausianti. Kitaip ji negalė­jusi: kun. Zdebskis šito jos labai prašė ir ji prisiekė (t. 1,1. 75-77). Ne dėl savęs to prašė kun. Juozas: dėl Dievo, dėl jos sielos amžinojo likimo...

Ses. Gerardą Elena Šuliauskaitė savo prisiminimuose ap­rašo tokį įvykį:

„Kun. Zdebskis vieną dieną važiuodamas labai judriu plentu pastebėjo, kad visos mašinos daro posūkį ir kažką aplenkia. Privažiavo arčiau. Žiūri: ant kelio guli didokas rąs­tas, užtverdamas beveik pusę plento. Kun. Juozas nusiste­bėjo: „Na, kokis galas taip galėjo padaryti? Juk čia lengvai gali įvykti avarija!" Išlipęs iš mašinos numetė rąstą į šalį ir važiuoja toliau. Vos truputį pavažiavus, iššoka autoinspek­torius ir stabdo jo mašiną. Kunigas nustebo: „Rodos niekuo nenusikaltau... Ko jie kimba prie manęs?" Milicininkai man­dagiai prakalbino ir paprašė teisių... Mat už pašalinimą nuo kelio kliūties (kurią autoinspekcija sąmoningai padarė, no­rėdama patikrinti vairuotojų neabejingumą kitiems ir kuri jau pusę dienos gulėjo ant plento nepajudinta, nors maši­nos švilpė viena po kitos) norėjo įrašyti, kad jis yra „Kelio džentelmenas". Milicijos inspektorius paaiškino, kad šis įra­šas gali daug padėti, jei ateity įvyktų koks nors nesusiprati­mas su autoinspekcija. Pildydamas reikalingą formą, inspek­torius „kelio džentelmeno" paklausė, kuo šis dirba. Išgir­dęs, jog jis kunigas, sutriko: baigti rašyti ar ne? Tik ką išgy-rę vairuotojo humaniškumą, nusistebėję kitų abejingumu, dabar nežinojo ką daryti... Pagaliau, nors ir be ankstesnio entuziazmo, dokumentus sutvarkė".

Toks buvo kun. Juozas Zdebskis savo kasdienybėj, savo „mažuosiuose" darbuose, kurie kartais gal jam trukdyda­vo atlikti „didžiuosius" - pogrindžio spaudos leidimo, Ti­kinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklos. Dėl to daž­nai jo nesuprasdavo ir nepateisindavo bendražygiai. O jam nebuvo „mažųjų" ir „didžiųjų" darbų: visi jie buvo Dievo skirti, viską jis turėjo padaryti. Kaip Evangelijos samarietis: negalėjo praeiti pro šalį. Taip jis suvokė savo kelią į Dievą ir ėjo juo kaip tikras „kelio džentelmenas".

Bylos t. 1,1.109 - ag. „Kirilovo" agentūrinis pranešimas.

„SUKOMPROMITAVIMUI  PANAUDOTI  SPEC. PRIEMONĘ''

Neįmanoma atskleisti visų KGB kovos prieš kun. Juozą Zdebskį metodų, neparodant jo asmenybės: jo vertybių ir siekių, santykių su visuomene ir kiekvienu žmogumi, kurį jis, neužmiršdamas budrumo, priimdavo kaip Dievo siųs­tąjį. Nesvarbu: tai būdavo moteris ar vyras, kilnus ar nusi­kaltėlis, kūno ar sielos pavargėlis.

Kun. J. Zdebskio santykiai su žmonėmis (ypač su mote­rimis), matuojant įprasto kunigiško bendravimo matais, bu­vo šiek tiek neįprasti: be jokio drovėjimosi ar baimės būti klaidingai suprastas, jis galėjo ir pasirūpinti žmonių smer­kiama vieniša motina bei jos vaikais, ir pakelti girtuoklį nuo kelio. Juk jie visi - Dievo vaikai! O ypač ji - ta vieniša, smer­kiama, bet ne nužudžiusi, o pagimdžiusi ir auginanti Die­vo vaikus... Nestandartinis, bet argi ne kunigiškas elgesys?.. Tačiau šis jo nuoširdumas kiekvienam, kuriam reikia dva­sinės ar materialios pagalbos, pastangos kovai dėl sielų pa­sitelkti visus geravalius - nesvarbu, vyras ar moteris - su­darydavo pretekstą piktavaliams jo elgesį komentuoti sa­vaip. Todėl jo santykiai su žmonėmis KGB kovoje prieš jį tapo nuo scenos nenueinančia kompromitacijos priemone iki jo gyvenimo pabaigos. (Verbuodami agentą ar norėda­mi susidoroti su priešininku, KGB darbuotojai pirmiausia domėdavosi jo intymiais ryšiais. Neradę kompromituojan­čių žinių šioje srityje, tirdavo kitas - finansinės machinaci­jos, politinė orientacija ir kt.). Ir reikia pripažinti, kad KGB ja naudojosi sėkmingai. Kokių tik nebuvo griebtasi priemo­nių: nuo buitinių paskalų ir organizuotų šmeižtų iki fizinio luošinimo...

Ruošiant ir platinant katalikų pogrindinę spaudą, dide­lę darbo dalį atlikdavo vienuolės. Jos dažnai talkindavo ku­nigams ne tik pastoraciniame - katekizavimo, bažnytinių iškilmių rengimo, vargonininkavimo darbe, bet, reikalui esant, ir jų buityje. Dažniausiai kagėbistai jas įtardavo inty­miais ryšiais su kunigais. Kai tik agentai pranešdavo, kad pas kun. Zdebskį Šlavantuose pasirodė nematyta moteris, tuojau ant pranešimo atsirasdavo rezoliucija: „Patikrinti, ar nėra intymių ryšių".

O kun. Zdebskiui talkino daug vienuolių ir pasauliečių moterų: vienos juo rūpinosi, kai buvo kalėjime ar lageryje, kitos slaugė jo sergančią motiną ar su juo vykdavo į misijas bei lankyti kalinių ir rekrūtų. Dar kitos jį vežiodavo, kai jam būdavo atimtos vairavimo teisės, ir gydė, kai buvo sužalo­tas. O ir šiaip pas jį lankydavosi daug žmonių. Čia rasdavo poilsio kampelį įkalintųjų dėl laisvės žmonos ir vaikai. KGB aiškindavosi jų asmenybę, adresus ir žinojo ar numanė vi­sų tų žmonių tikrąjį santykių su kun. Zdebskiu pobūdį. Ta­čiau visur kaip įmanydami skelbė, kad tai jo meilužės.

Konspiraciniais sumetimais kun. Zdebskis daugiausia važinėdavo naktimis. Agento „Mykolo" pranešimuose daug kur minima, kad kunigas su „inžinierium" išvažiavo vaka­re, o grįžo paryčiais. Tokių pranešimų yra ir iš agento „Do­nato" bei kun. Zdebskį sekusių KGB vadinamų „patikimų asmenų". Tą patį liudija ir naktiniai KGB išoriniai sekimai („NN" priemonė). Tačiau naktį sekti vis tiek sunkiau. Kartą naktį, vežantis dauginimo aparatūrą, jiems pavyko pra-sprukti pro išstatytą KGB postą: jie važiavo neįjungę švie­sų, o kagėbistai belaukdami užmigo ir pražiopsojo...

Kun. Zdebskio veiklai diena buvo per trumpa: prireik­davo ir naktų. Žinodamas, kad įdėmiai sekamas, slapčiau­sioms kelionėms ir darbams pasinaudodavo nakties tamsa. Ypač tai pasakytina apie katalikiškos pogrindinės spaudos leidimą. Tačiau kartais neužtekdavo ir nakties, kad nukak­tų į kitą Lietuvos pakraštį ir sugrįžtų. Todėl jo dažnos išvy­kos iš parapijos saugumui (KGB) tapo geras pretekstas jam kompromituoti.

Šios išvykos buvo būtinos jo plačiai veiklai. Tai ir infor­macijos rinkimas pogrindinei spaudai iš visos Lietuvos, rūpinimasis spausdinimo mašinėlėmis ir dauginimo apa­ratūra. O dar - misijų kelionės į Pavolgį ir kitas respubli­kas, laisvės kalinių, sovietinės armijos kareivėlių lanky­mas, ligonių vežiojimas į gydymo įstaigas. Be išvykų ne­apsiėjo ir aktyvi veikla slaptuose Lietuvos jaunimo bei in­teligentijos sambūriuose. O kur dar kelionės į Maskvą 1970-1971 m. ieškant advokatų kun. Antanui Šeškevičiui SJ ir Liudui Simučiui, kelionės pas Maskvos disidentus, kad per juos būtų perduoti dokumentai ir pogrindinė spau­da į Vakarus, nuo 1978 m. veikla Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete ir 1.1., ir pan. Beliktų stebėtis, kaip jam išvis likdavo laiko pabūti parapijoje... O jis dar sugebėda­vo pirmaisiais mėnesių penktadieniais aplankyti parapi­jos ligonius ir senelius. Todėl dažnai artimieji jį matydavo neapsakomai išvargusį, nuo nemigos paraudusiomis aki­mis. Kai po kalėjimo buvo paskirtas į Šlavantus, apsidžiau­gė: parapija nedidelė, bus laiko kelionėms. Bet parapija lie­ka parapija: šv. Mišios, krikštai, santuokos, laidotuvės. Daž­nai tekdavo prašyti, kad kaimynai kunigai pavaduotų. Pa­skui vis dažniau jį pavaduodavo, KGB terminologija ta­riant, kunigai nelegalai Petras Našlėnas ir Antanas Laz-dauskas. Bet būdavo, kad tekdavo susirinkusiems žmo­nėms ir palaukti, o kartais - ir nesulaukti.

Pajutęs kai kurių žmonių nepasitenkinimą, KGB iš karto griebėsi tuo pasinaudoti. Jau 1976 10 27 KGB Lazdijų rajono poskyris esą nuo Šlavantų parapijos tikinčiųjų (su trim parašais) pasiunčia laišką-skundą Kauno ir Vilkaviškio vys­kupijų administratoriui vyskupui Liudvikui Poviloniui. By­loje yra to laiško nuorašas. Jo pabaigoje pačių kagėbistų įra­šyta „pastaba" parodo, kas buvo to ir visų kitų anonimų „įkvėpėjas" ir autorius.

Bylos t. 4,1.134 -134 a - anoniminis laiškas su KGB rezoliucija vysk. L. Poviloniui.

Pažymoje (rus. - „spravka") KGB Lazdijų rajono posky­rio viršininkas Žemaitis rašo: „Toks dokumentas 1976 10 27 išsiųstas vyskupo vardu į Kauną, o 1976 10 29 analogiškas laiškas pasiųstas

1979 03 22 KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininkas vėl rašo KGB prie LTSR MT 5 tarnybos 3 skyriaus viršininkui raštą, kad siunčia dėl kun. J. Zdebskio Šlavantų parapijos tikinčiųjų vardu parengto pareiškimo vysk. Poviloniui pro­jektą. Padedant apylinkės tarybai po pareiškimu numato­ma surinkti 30-40 parapijiečų parašų. Ir vėl - analogiškas pareiškimas tuo pat metu būsiąs pasiųstas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui (t. 1,1. 56).

1979 04 05 duodamas atsakymas: „Su jūsų pateiktais DGOR objekto „Akiplėšos" kompromitavimo siūlymais su­tinkame. Piliečio (nurodoma pavardė žmogaus, kuris vie­nas turi rašyti kitą laišką. - V.S.) laiško kopiją taip pat reikia pasiųsti DGOR objektui „Nepataisomajam" (kun. Alfonsui Svarinskui. - V.S.), kaip jų sukurto „tikinčiųjų teisėms ginti komiteto" vadovui".

Tokių KGB iniciatyva sukurptų skundų buvo ne vienas.

KGB plačiai po visą Lietuvą apie kun. Zdebskį skleidė įvai­rius gandus ir šmeižtus, ypač per kai kuriuos kunigus. Labai vertino vyskupijų kurijose veikiančius savo agentus: jie daž­niausiai galėjo susitikti su vyskupijos kunigais ir pagal KGB užduotį formuoti neigiamą įvaizdį apie vieną ar kitą jų per­sekiojamą kunigą, interpretuoti jo veiklą kaip kenkiančią Baž­nyčios vienybei, erzinančią sovietinę valdžią, provokuojan­čią ją dar labiau persekioti Bažnyčią ir t.t. Tarp tikinčiųjų ir ypač tarp kunigų buvo kuriamas kun. Juozo Zdebskio kaip ištvirkėlio, veidmainio, su psichiniais nukrypimais, trokštan­čio save pavaizduoti kankiniu už tikėjimą, įvaizdis. Šalia šmeižtų ir paskalų, KGB suorganizuodavo anoniminius laiš­kus jo bendražygių šeimų nariams, jį remiantiems kunigams, vienuolijų vyresniosioms. Neretai tų šmeižtų platintojais ne­sąmoningai tapdavo ir geranoriai, bet naiviai patiklūs tikin­tieji bei vienuolės. Byloje išliko slaptų pasiklausymų vienuo­lių butuose santraukų, kur net pogrindinės spaudos rimtos talkininkės kartais kalba apie jį tarsi KGB pasamdytos... Tas pats girdima pasiklausymų metu ir iš jo artimiausių bendra­žygių butų: svarstomi anoniminiai laiškai ir juose skleidžia­mi šmeižtai. Visu tuo abejojama, tikima, kartais ir nuo savęs pridedama. Žodžiu, KGB melas pasiekė savo tikslą - apėmė plačiausius sluoksnius.

Šių šmeižtų kulminacija buvo pasiekta 1980 m. viduryje. Nuo tų metų pabaigos iki 1981 03 19 itin intensyviai (o gal ir nuolat) buvo klausomasi pokalbių jo bendražygio „Fana­tiko" bute. Kun. J. Zdebskio bylos šeštame tome yra pateik­ta tų ir Kauno vienuolių butuose atliktų pasiklausymų svar­besnės ištraukos. Ten labai daug medžiagos apie kun. J. Zdebskio asmeninį gyvenimą ir veiklą. Nemaža ir visokių įtarinėjimų, smerkimų, tikėjimo KGB paskleistais šmeižtais. Tai, ko gero, paakino KGB padaryti išvadą, kad kun. Zdebs­kio kompromitacija yra pasiekusi tokią fazę, kai jų paskleista dezinformacija tiki (ar bent abejoja) net daugelis artimiau­sių bendražygių. Todėl atėjęs pats palankiausias metas smogti svarbiausią smūgį, po kurio juo niekas nebetikės ir nuo jo nusigręš.

1980 0619 Lietuvos TSR KGB pirmininkas generolas ma­joras Juozas Petkevičius rašo į Maskvą TSRS KGB 5 valdy­bos viršininkui generolui leitenantui F.D. Bobkovui raštą „Apie kunigo Zdebskio kompromitaciją":

„"Akiplėšos" tyrimo procese nustatyta, kad jis yra anti-tarybiškai nusiteikęs kunigas, kuris, spekuliuodamas reli­ginių fanatikų jausmais, apsimeta kovotoju už bažnyčios ir lietuvių nacijos reikalą. Drauge su reakcingais kunigais Sva­rinsku ir Tamkevičium 1978 m. lapkričio mėnesį jis pasi­skelbė esąs nariu „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komite­to", kurio priedangoje užsiima organizuota priešiška veik­la, skiepijančia tikintiesiems antitarybines ir nacionalistines pažiūras, kurstančia dvasininkiją nesilaikyti kultų įstatymų ir inspiruojančia konfliktus su valdžios organais. „Akiplė­ša" aktyviai dalyvauja leidžiant ir perduodant į užsienį „Lie­tuvos katalikų bažnyčios kroniką".

Siekdami pakirsti „Akiplėšos" antivisuomeninę veiklą, KGB organai, prokuratūra, Religijos reikalų įgaliotinis ir vie­tinės valdžios atstovai pastaraisiais metais jam taikė įspėjamas - profilaktines ir baudžiamąsias - administracines priemones. Už sistemingus kultų įstatymų pažeidimus jam buvo atim­tas kulto tarnautojo registracijos pažymėjimas, už tą pačią veiklą du kartus (1964 ir 1971 m.) buvo patrauktas baudžia­mojon atsakomybėn. 1976 m. už bažnyčios sakyklos panau­dojimą šmeižikiškiems išsigalvojimams skleisti jam buvo pa­reikštas oficialus įspėjimas. Tačiau šios priemonės teigiamo poveikio jam nepadarė ir priešiškos veiklos jis nenutraukė.

Be to, „Akiplėšos" tyrimo metu išaiškinta, kad jis, kaip kunigas, tarp dvasininkijos neturi autoriteto, vengia ga­nytojiško darbo, nuolat važinėja ne tik po respubliką, bet ir po kitas šalies sritis, lankydamas reakcionierius, atlie­kančius lageriuose bausmę asmenis, vienuoles ir kitus re­liginius fanatikus. Gauta duomenų apie jo intymius ryšius su moterimis, tarp jų su vienuolėmis, apie ką žino ir ob­jekto bendraminčiai.

įvertindamas tai, respublikos KGB, panaudodamas pa­rengtus ir išplatintus atitinkamus laiškus, sukompromita­vo „Akiplėšą" prieš jo dvasinę vadovybę, reakcingus kuni­gus ir aktyvias vienuoles, parodydamas jį kaip kunigą, ku­ris pažeidžia celibatą ir ištvirkusiai gyvena, bet kol kas tarp klerikalų tai plataus atgarsio nesusilaukė.

Siekiant nutraukti „Akiplėšos" priešišką veiklą, sustiprin­ti tarp reakcionierių ir vienuolių neigiamą nuomonę apie jį, manome, kad tolesniam objekto sukompromitavimui būti­na prieš jį panaudoti spec. priemonę. Prašome jūsų pagal­bos nurodytai priemonei įgyvendinti". Pasirašė: Komiteto pirmininkas generolas-majoras J. Petkevičius (t. 1,1.133-134).

 

įdomu, kad, kruopščiai peržiūrėjęs bylą, neradau nė vie­no fakto apie minimus intymius santykius su moterimis, nors KGB jų ieškojo net, pasakyčiau, su padidinamuoju stiklu, o radę, be abejo, būtų panaudoję bent bandymui užverbuoti ar iškėlę į viešumą. Yra tik paskalų, šmeižtų ir įtarinėjimų.

Tuo metu buvo suintensyvintas ir išorinis kun. Juozo Zdebskio bei jo bendražygių sekimas. 1980 m. birželio 16-23 bei spalio 1-6 dienomis nuolat buvo sekamas „inžinierius".

Spec. priemonės įgyvendinimas prasidėjo kun. J. Zdebs­kio išoriniu sekimu 1980 m. spalio 2 dieną. Išorinio stebėji­mo suvestinėje Nr. 92-1 rašoma:

„Po neilgos pertraukos atnaujintas objekto, slapyvardžiu „Zdenek" (kun. J. Zdebskio. - V.S.) stebėjimas. Objektas ste­bėtas dėl to, kad būtų įgyvendintos raidinės priemonės20. 17 val. 30 min. nuo Alytaus pusės į Šlavantus atvažiavo au­tomobilis „Žiguliai" Nr. 40-31 LLC, kuriame buvo objektas „Zdenek", o vairavo objektas „Vladas" (Vytautas Vaičiūnas. - V.S.). 21 val. 30 min. minėtas automobilis iš Šlavantų išva­žiavo. Patikrinus jame rasti tie patys du objektai, tiktai da­bar vairavo „Zdenek". Nuo 21 val. 30 min. iki paros pabai­gos stebimieji važinėjo Šlavantų apylinkėse Lazdijų ir Aly­taus kryptimis. Stebimieji važiuodami sustodavo, praleis­davo iš paskos važiuojanti transportą, važinėjo išjungę ži­bintus, užvažinėjo į mišką ir kaimo keliukais, staigiai keitė greitį ir judėjimo kryptį. įvertindami visa tai, objektų betar­piškai nelydėjome, bet keisdamiesi perkirsdavome galimas jų išvažiavimo į Alytų, Lazdijus ir Veisiejus kryptis, taip pat jų judėjimas nurodytu keliu buvo kontroliuojamas pėsčių­jų bei iš uždaro posto.

Stebėjimas 1980 m. spalio 3.1 val. fiksuota, kad stebimieji grįžo į namus Šlavantuose. 10 val. „Zdenekas" su automo­biliu „Žiguliai" Nr. 40-31 LLC užfiksuotas Veisiejų-Lazdijų plente (jų išvykimo iš Šlavantų bazė nefiksavo). Stebimasis aplankė keletą šalia minėto kelio esančių vienkiemių, ir san­kryžoje į Šlavantus objektą sustabdė VAI21 inspektoriaus uni­forma apsirengęs KGB darbuotojas. Po 5-7 min. jis prava­žiavo link Veisiejų ir, aplankęs dar kelis vienkiemius, 12 val. 25 min. grįžo namo. 13 val. 20 min. „Zdenekas" išvažiavo iš Šlavantų ir iki 15 val. 10 min. lankė šalimais esančius vien­kiemius (kurie dabar nustatomi), po to grįžo namo.

16 val. 15 min. „Vladas" savo automobiliu, kuriame bu­vo kažkoks vyriškis, išvažiavo iš Šlavantų, ir keisdami greitį jie atvyko į Alytų. Sustojo prie karinio komisariato. Praei­nantis žvalgas nustatė, kad automobilyje „Zdeneko" nėra, todėl jo išorinis sekimas buvo nutrauktas. 18 val. 15 min. užfiksuota, kad „Vladas" atvyko į Šlavantus.

18 val. 35 min. „Zdenekas" ir pagyvenęs 70-75 metų vy­riškis išvažiavo objekto automobiliu ir asfaltuotu keliu nu­važiavo Veisiejų link. Pavažiavę apie 3,5 km jie sustojo, vy­riškis atsisveikino su objektu, išlipo iš automobilio ir nuėjo į vieną iš vienkiemių, o „Zdenekas" 18 val. 45 min. įvažiavo į kiemą vienkiemio, kuris yra apie 3 km nuo Veisiejų. Ten bu­vo dar vienas raudonos spalvos automobilis „Žiguliai" (nu­statyti jo numerį nebuvo galima). 18 val. 55 min. „Zdenekas" atvažiavo į Veisiejus ir įsuko į Pievų g. Nr. 1 namo kiemą. 19 val. 05 min. objektas išvažiavo iš kiemo ir Rūdos gatve išvy­ko iš Veisiejų. Nuvažiavęs apie 6,5 km, jis užvažiavo į vien­kiemį, kuris yra 100 m atstumu nuo kelio. 20 val. jis išvažia­vo iš vienkiemio, atvažiavo į Šlavantus ir užsuko į vieno na­mo kiemą. Po 3-4 min. iš ten išvažiavo ir pasuko namų link. 22 val. 30 min. „Zdenekas" savo automobiliu, kuriame buvo dar keletas žmonių, išvažiavo iš Šlavantų ir pasuko link Laz­dijų. Nuvažiavęs 4 km apsisuko ir grįžo į Šlavantus (apsisu­kimo vietoje stebimųjų veiksmai nebuvo fiksuojami). Dau­giau objekto judėjimo iki paros pabaigos neužfiksuota".

 

Nežinia kada tą dieną KGB kun. J. Zdebskiui panaudojo spec. priemonę: ant mašinos sėdynės buvo papilta (ar iš­purkšta) kažkokios cheminės medžiagos, kuri nudegino jo apatinę kūno dalį - tas vietas, kurios lietėsi su mašinos sė­dyne ir atlošu: sėdmenis, šlaunis, dalį nugaros. Nepaisyda­mas nudegimo, kun. Juozas Zdebskis tą pačią spalio 3 d. - o tai buvo pirmasis mėnesio penktadienis - aplankė parapi­jos senelius ir ligonius. Kun. Zdebskio palydovo „inžinie­riaus" žodžiais, užfiksuotais pasiklausymo metu, tądien jau matėsi, kad jam sunku vaikščioti.

Toje pat išorinio stebėjimo suvestinėje smulkiai aprašo­mas tolesnis kun. Zdebskio sekimas jau po spec. priemonės panaudojimo.

„1980 m. spalio 4 d. stebėjimas. 8 val. 10 min. užfiksuota, kad „Zdeneko" automobiliu „Zdenekas" ir „Vladas" važia­vo link Seirijų. Nuvažiavę 300-400 m nuo Šlavantų-Veisiejų kryžkelės apsisuko ir sustojo. Pastovėję 1-2 min., jie lėtai nu­važiavo Šlavantų link. Autobusų stotelėje apsisuko ir nuva­žiavo namo. 9 val. 05 min. „Zdenekas" savo automobiliu iš­važiavo iš Šlavantų ir, kaitaliodamas greitį, 9 val. 45 min. pri­važiavo prie Kapsuko miesto bažnyčios. Išlipęs iš mašinos, nuėjo į bažnyčią (kur išoriškai nebuvo stebimas). 9 val. 50 min. stebimasis išėjo iš bažnyčios, sėdo į automobilį ir atva­žiavo prie (vienaaukščio atskiro) namo Rugių gatvėje Nr. 4.

Po 20-25 sekundžių prie mašinos priėjo moteris, kažką pasi­kalbėjo su objektu ir, paėmę 3 litrų stiklainį bei dar keletą kažkokių pilnų butelių, abu nuėjo į minėtą namą. 10 val. 05 min. stebimasis iš ten išėjo, sėdo į automobilį ir atvažiavo į degalinę. Prisipylęs degalų, per Vincus, Pilviškius atvažiavo į Griškabūdį. Nuvažiavo už bažnyčios, apsisuko ir 10 val. 55 min. atvažiavo į Paluobius Šakių rajone, kur užėjo į namą, esantį už bažnyčios. 12 val. 50 min. „Zdenekas" savo auto­mobiliu, kuriame dar buvo vyriškis slapyvardžiu „Dignito­rius" (rus. „Sanovnik". - V.S.) - Sladkevičius bei moteris, iš­važiavo iš Paluobių ir pasuko link Kapsuko. Vincuose jie už­suko į kiemą namo, kuris yra apytikriai 300 m nuo Pilviškių kelio. Po 1 min. išvažiavo ir 13 val. 55 min. atvažiavo prie Kapsuko miesto bažnyčios. Visi išlipo iš mašinos ir nuėjo į bažnyčią (kur išoriškai nebuvo stebimi). 14 val. 01 min. „Zde­nekas" ir „Dignitorius" išėjo iš bažnyčios ir automobiliu at­vyko į Laukaitytės g. Nr. 18 namo kiemą. 15 val. 25 min. fik­suota, kad namo kieme yra objektas, minėtas „Dignitorius", trys jaunuoliai, du pagyvenę vyriškiai ir pagyvenusi mote­ris. Po 2 min. objektas ir „Dignitorius" sėdo į mašiną ir atvy­ko prie bažnyčios. Čia įsėdo anksčiau minėta moteris ir 16 val. 35 min. visi atvažiavo į Kauną prie Partizanų g. Nr. 164 namo. Objektas ir „Dignitorius" išlipo iš mašinos, pasiėmė lagaminą ir apytikriai 40x30x40 cm dydžio dėžę ir nuėjo į žinomą Partizanų 164-57 butą. Mašinoje liko moteris. 16 val. 45 min. „Zdenekas" iš namo išėjo vienas, sėdo į mašiną, pra­važiavęs kelias gatves, atvyko į P. Cvirkos gatvę ir sustojo prie namo Nr. 19/19. Po 5 min. moteris išlipo iš mašinos ir nuėjo į minėtą namą, o „Zdenekas" atvažiavo prie žinomo namo Donelaičio 36. 18 val. objektas išėjo iš namo, sėdo į au-tomoblį ir nuvažiavo į žinomą Basanavičiaus g. Nr. 56-39 bu­tą. 18 val. 15 min. „Zdenekas" išėjo iš namo ir automobiliu atvyko pas objektą „Vladą". 20 val. 25 min. objektas išėjo iš šio adreso, vargiai (aut. pabraukta. - V.S.) įsėdo į savo mašiną ir, išvažiavęs iš Kauno, pasuko Kapsuko link. Veiveriuose su­stabdė automobili, išlipo, pažiūrėjo į sudaužytą mašiną (prieš tai ten buvo avarija), sėdo į automobilį ir 21 val. 25 min. atvy­ko į Kapsuką prie Rugių g. Nr. 4 namo. Po 1 min. iš namo išėjo vyriškis, priėjo prie mašinos, kažką pasikalbėjo su ob­jektu, po to atidarė kiemo vartus ir „Zdenekas" įvažiavo. To­lesni sekamųjų veiksmai konspiracijos sumetimais nebuvo fiksuojami" (t. 6,1. 85-87).

Čia, savo sesers Marijonos Linkevičienės namuose, kun. Juozas krikštijo savo seserėčios kūdikį. Šeimininkai paste­bėjo, kad, jam pakilus nuo stalo, ant sofos, kur jis sėdėjo, liko neryškių kraujo dėmių. „Kažkas negero. Gal nedidelis odos uždegimas..." - paaiškino kun. Juozas sunerimusiems artimiesiems ir atsisveikinęs išvyko. Jo bendražygiai su gy­dytoja (seklių pavadinta „Dragova") įtarė, kad įvyko kaž­kas negero ir nutarė kita mašina jį lydėti. Tuojau pat prie jų „prisiklijavo" KGB palyda - dvi mašinos...

Sekmadienio naktį išvykstant iš Šlavantų juos lydėjo jau trys KGB mašinos. Kelyje „palydovai" sustabdė jų mašiną ir patikrino, ar tikrai yra kun. Zdebskis: jis mat blogai matėsi.

Pirmadienį ligoninėje jam buvo nustatytas II-III0 nude­gimas. Su tokiomis nekrozėmis ligonį gydyti namie pavo­jinga, todėl jis buvo paguldytas į Kauno klinikų nudegimų skyrių. Čia (be abejo, ne be KGB nurodymo) buvo iškvies­tas venerologas, kuris, nors ir neįtarė venerinės ligos, ta­čiau paskyrė atlikti citologinį tyrimą. Ligoninės citologinių tyrimų laboratorijai buvo duotas nurodymas kun. Zdebs­kiui „nustatyti" venerinę ligą. Matyt, KGB buvo numatęs, kad šis cheminis nudeginimas sukels odos pakitimus, pa­našius į tuos, kokie atsiranda esant sunkiai sifilio formai. Tačiau neapskaičiavo, kad prieš juos - aukos žmogus, ku­ris, net taip sunkiai sužalotas, iš paskutiniųjų tęs savo dar­bą. Per dvi intensyvių kelionių ir pastoracinės veiklos die­nas spec. priemonės pažeistos kūno dalys pakito taip, kaip nebūna jokios venerinės ligos atveju. Tą matė ir gydytojai. Betgi ką padėtų objektyvūs duomenys, jeigu juodu ant bal­to būtų įrašyta falsifikuotais tyrimais pagrįsta venerinės li­gos diagnozė?! KGB savo pergale, matyt, neabejojo.

Kaip visur, taip ir čia buvo dorų bei sąžiningų žmonių: jie įspėjo kun. Juozą apie gautą nurodymą diagnozuoti veneri­nę ligą, o jis suprato, kas jam gresia. Apie tai pasakė jį lankiu­siems bičiuliams. Žinia žaibiškai pasklido tarp jo draugų. Su­žinojusi apie tai, jo artimas „ryšys" gyd. Birutė Žemaitytė (sek­lių vadinama „Žuravka") su „inžinieriumi" spalio 8-osios va­karą slapta paima jį iš ligoninės ir nuveža į Viduklę pas kun. Alfonsą Svarinską. Po to kun. Juozas Zdebskis buvo perkel­tas į kitą vietovę, kur, konsultuodamasi su specialistais, jį gy­dė kitas jo artimas „ryšys" - gyd. Genovaitė Drąsutytė (išori­nio sekimo slapyvardžiu „Dragova").

Iš byloje esančių dokumentų aišku, kad KGB labai domėjo­si, ką apie kun. Juozo Zdebskio ligą kalba kunigai ir tikintieji. Saugumiečiai labai bijojo, kad neišaiškėtų jų darbas. Yra daug agentų pranešimų, ką kas kalba. Labai operatyviai reaguoda­vo į tuos kunigus, kurie atspėjo, jog tai KGB darbas ir gynė kun. Zdebskį. Pavyzdžiui, Kauno Prisikėlimo bažnyčios vika­ras kun. Juozas Indriūnas per pamokslą tikintiesiems paaiški­no tikrąją kun. Zdebskio ligos priežastį. Tuojau pat pasipylė KGB organizuoti anoniminiai laiškai, kuriuose jis užsipuola­mas už „ištvirkėlio gynimą", o tarp žmonių šnipeliai ir jais tikintys apipila šmeižtais patį kun. Indriūną: toks tokį gina... Matyt, galinga buvo šmeižtų lavina, kad dėl nervų pertempi­mo kun. Indriūnui teko ieškoti gydytojų pagalbos...

Suprantama, kokia galinga buvo KGB melo ir klastos ma­šina, kad dėl kun. Zdebskio ligos suabejojo net jo bendražy­giai. Byloje yra pasiklausymų iš butų tomis dienomis. Yra po­kalbių tarp kun. Juozo „ryšių". Kiek ten tragizmo! Ir tik tada, kai jis jau buvo išvogtas iš ligoninės ir gautas tikrų tyrimų at­sakymas, visi lengviau atsikvėpė. Tik tada apie KGB padarytą piktadarybę buvo paskelbta per laisvojo pasaulio radiją.

Kun. Juozui Zdebskiui besigydant, kitą skaudų smūgį su­davė jo bendražygiai, pašalindami jį iš Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto. Pašalinimo priežastis buvo jo neregulia­rus ir nepunktualus lankymasis komiteto posėdžiuose. KGB ir šį įvykį stengėsi panaudoti jo tolesnei kompromitacijai: sa­vo oficialiuose raštuose tvirtino ir per agentus piršo mintį, kad pašalintas dėl amoralaus elgesio. Štai tada jo tikėjimas patyrė didįjį išbandymą, kurį, ačiū Dievui, jis priėmė su be­galine žmogiška kančia ir dar didesne tikėjimo bei aukos dva­sia. Tuo metu slaugiusiems ir gydžiusiems bičiuliams jis pra­sitarė: „Dabar aš jau šiukšlių duobėje..." Bet neilgai taip tęsė­si: per tvirtas buvo kun. Juozo tikėjimas Dievu, pasitikėjimas Juo ir nuolankumas, kad būtų galima jį palaužti.

1980 10 17 KGB atliktas slaptas pasiklausymas „inži­nieriaus" bute atskleidžia daug smulkmenų apie kun. Juo­zo Zdebskio ligą. Gyd. G. Drąsutytė pasakojo, kad, atve­žus jį iš Viduklės, sklido lavono kvapas... Buvo pažeista širdis, vos nestojo inkstai - kun. Juozas Zdebskis buvo pa­sirengęs mirčiai...

Skaitant šiuos pasiklausymus, kaip niekur kitur atsisklei­džia KGB darbo niekšybės profesionalumas. Visi - ir „inži­nierius", ir jo žmona, ir kiti pokalbiuose dalyvaujantys kun. Juozo „intymūs ryšiai" - įsitikinę jo nekaltumu, gal skiriasi tik jo elgesio taktikos vertinimas. Visi suvokia, kad tai KGB darbas, kad iš komiteto pašalintas be rimto pagrindo bei pačiu netinkamiausių ir jam skaudžiausiu metu. Ir niekas nieko negali padaryti...

Pasiaukojusių ir mylinčių žmonių pagalba išvengęs KGB moralinio susidorojimo ir fiziškai pasveikęs, kun. J. Zdebs­kis gruodžio mėnesį grįžo į parapiją ir... KGB nuostabai bei pykčiui iš karto tęsė savo ankstesnę veiklą.

Apie KGB klastą tekalba jų pačių dokumentai.

Beveik po metų (1981 08 10) nežinia kokia proga Lietu­vos TSR KGB pirmininko pavaduotojas generolas majoras V. Zvezdionkovas siunčia į Maskvą TSRS KGB OTU22 virši­ninkui generolui leitenantui inžinieriui VP. Diominui šifro-telegramą Nr. 5861:

Bylos t 6 1.102 - Lietuvos TSR KGB šifrotelegrama TSRS KGB vadovybei apie 1980 10 03 kun. J. Zdebskiui įvykdytą spec. priemonę -cheminį jo nudeginimą.

Kun. J. Zdebskis po spec. priemonės panaudojimo.

1981 m. (Iš asmeninio archyvo)

„Leidus TSRS KGB va­dovybei ir dalyvaujant TSRS KGB OTU speciali­stams, 1980 m. spalio 3 d. tyrimo objektui kunigui Zdebskiui Juozui, s. Vin­co, g. 1929 m., buvo įvyk­dyta spec. priemonė, {vykdžius šią priemonę, taip pat panaudojus kitas ją lydinčias operatyvines priemones, pavyko objek­tą sukompromituoti prieš dvasininkiją ir tikinčiuo­sius kaip ištvirkusi ir pa­laikantį intymius santy­kius su vienuolėmis kuni­gą. Dėl to jo vienminčiai reakcingai nusiteikę kuni­gai 1980 m. lapkričio mė­nesį pašalino jį iš vadina­mojo tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, ir jis buvo nušalintas iš aktyvios priešiškos veiklos kaip morališkai susikompromitavęs" (t. 6,1.102).

Grįžęs į parapiją, kun. Zdebskis tęsė savo darbą. Toliau dirbo ir KGB. Dar jam sergant, 198011 04 KGB Lazdijų rajo­no poskyrio viršininkas vėl rašo į Vilnių savo viršininkams:

„Siekiant toliau kompromituoti kunigą Zdebskį, parapi­jos tikinčiųjų vardu vyskupui Poviloniui buvo parašytas laiš­kas. Laiško tekstas operatyvinio ryšio telefonu 1980 10 29 suderintas su drg. V. Šiaudiniu ir iš Seirijų pašto skyriaus nusiųstas vyskupui. Laiškas parašytas ranka, ant mokykli­nio sąsiuvinio lapo, seno žmogaus braižu. Priedas: vysku­po vardu laiško tekstas" (t. 1,1. 138).

Bylos t. 1,1.138 - KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininko raštas Lietuvos TSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus viršininkui apie kun. J. Zdebskio tolesnę kompromitaciją.

Byloje yra ir laiško tekstas, kur „piktinamasi" klebonu. Štai ištrauka (kalba netaisyta):

„Ne tik klebonas Zdebskis mus pametė, bet kad ir di­džiulį šarma tų mūs parapijai užtraukė, kalbos aina, kad za-raznų ligų pasigavo. Mes nenorim iš jo rankų daugiau imti Šv. komunijos. Prašau Jus Šviesybe išklausyti mus, padėkit, duokit mums kitų šventų kunigų" (t. 1,1.139).

Tikrai, parašytas profesionaliai tarmiškai. Kiek dar to­kių klastočių buvo?!

1982 09 14 LTSR KGB 5 tarnybos pažymoje rašoma:

„Buvo įgyvendintos priemonės jam (kun. Zdebskiui. -V.S.) kaip kunigui sukompromituoti prieš bažnyčios va­dovybę, reakcingus kunigus, vienuolijų vyresniąsias ir ar­timus jo ryšius. Tuo tikslu, įvertinant konkrečius Zdebs­kio amoralaus elgesio faktus (kokius - nerašo ir byloje jų nėra. - V.S.), 1979-1980 m. buvo parengti ir tarp dvasinin­kijos bei vienuolių išplatinti atitinkami laiškai, o spalio mė­nesį panaudota spec. priemonė, todėl jis buvo galutinai sukompromituotas moraline-buitine prasme ir pačių ko­miteto narių pašalintas iš „Katalikų komiteto". Po to Zdebskio priešiškos veiklos aktyvumas žymiai sumažėjo, tačiau visiškai jos neatsisakė. Įvertinant tai, kad vėl išaiš­kinti Zdebskio amoralaus elgesio faktai (kokie?! - V.S.) ir antivisuomeninė veikla, respublikos KGB numato jį toliau kompromituoti dvasininkijos, vienuolių ir tikinčiųjų aky­se" (t. 5,1. 297-299).

Suprantama, ką jiems daryti, jei „Akiplėša", vos atsiga­vęs po spec. priemonės, 1981 m. vėl rašo LKP CK pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui, Ministrų tarybai ir vysku­pams pareiškimą, reikalaudamas laisvės kunigų seminari­jai, nešantažuoti ir neverbuoti klierikų. Ne tik rašo, bet ir renka šį pareiškimą remiančių kunigų parašus...

Dar 1974 0814 LTSR KGB pirmininko J. Petkevičiaus pa­tvirtintame agentūrinių-operatyvinių priemonių plane su­kompromituoti „Kronikos" leidėjus buvo rašoma:

„Yra žinoma, kad nelegalaus „Kronikos" leidinio tiesio­giniai organizatoriai yra kunigai reakcionieriai Tamkevičius, Zdebskis, Svarinskas ir Račiūnas".

Įsakoma dokumentuoti jų „nusikalstamą veiklą" ir rink­ti juos kompromituojančią medžiagą. Toliau rašoma: „Taip pat jiems pasiųsti nuo „grupės" kunigų (kabutės pačių KGB uždėtos. - V.S.) argumentuotų laiškų, kur būtų smerkiama jų priešiška veikla kaip kenkianti Lietuvos katalikų bažny­čiai" (t. 3,1. 273).

Tokie laiškai buvo siunčiami ne tik jiems, bet ir vysku­pams. Pavyzdžiui - nuo anoniminio kunigo „Panevėžiečio" vyskupui Julijonui Steponavičiui. Ir vis prisidengiant Baž­nyčios vienybės gynimo vardu.

Tipiškas KGB klastos, pasiekiančios net Vatikaną, pavyz­dys paaiškėja iš agento „Daktaro" pranešimo apie vysk. La­buko vizitą Romoje 1978 metais. Tada dezinformuoti tenykš­čiai lietuviai kunigai Tulaba, Jatulis ir Krasauskas nusiste­bėjo: „O mes Zdebskį, Svarinską, Jokūbauską laikėme Baž­nyčios gynėjų vadais, bet jeigu taip elgiasi, gal jie valdžiai tarnauja?" I tai vyskupas Labukas atsakė: „Patys spręski­te..." (t. 1,1. 24). - Nei pridėsi, nei atimsi: kagėbistams ge­riau ir nereikėjo...

Taip KGB organizavo kun. Juozo Zdebskio ir kitų kovo­tojų dėl Bažnyčios laisvės kompromitavimą. Žmonių, ku­rie, gindami Bažnyčią, gynė visos Lietuvos laisvę.

Bylos t. 6,1. 23 a - DOR objekto „Fanatiko" buto pasiklausymo suvestinės išvada.

 

"DABAR JIS TIKRAI ŠVENTASIS...

 

Kun. Juozas Zdebskis nuo pat kunigystės pradžios la­bai domėjosi moters meilės ir jaunuolių draugystės psi­chologija. Ypač jį domino mergaitės nuopuolio psicholo­ginės šaknys (vyro, matyt, jam buvo lengviau suvokiamos). Todėl net iš KGB dokumentų (agento „Rudolfo" 1959 m. pranešimo) matyti, kad jam 1956-1959 m. kunigaujant Kau­ne studentės patikėdavo savo dienoraščius, kuriuos jis stu­dijavo, norėdamas pažinti jų sielas. Jau tada KGB susido­mėjo šiomis jo studijomis, santykiais su studentėmis, ban­dė nufotografuoti tuos dienoraščius, tikriausiai ketinda­mas visa tai panaudoti jo ir jų kompromitacijai bei verba­vimui, tačiau nepavyko.

Nemanau, kad gilintis į mergaičių psichologiją - kaip ir į psichologiją apskritai - jį vertė vien paprastas smalsavimas: gal tai buvo vienintelis kelias pažinti jų prigimtį, ateityje santykiuose su jomis surasti tą bendravimo formą, kuri ne­leistų pažeisti jo ištikimybės kunigystei priesaikos, ir kuo daugiau padėti jų sieloms. Tolesnis jo gyvenimas ir su juo bendravusių moterų liudijimai tai patvirtina. Garbė Dievui, kad jis, pažindamas jų ir savo prigimtį, nepiktnaudžiavo tuo, o su begaliniu nuolankumu ir pasitikėjimu - ne savimi, o Dievu ir Švč. Mergele Marija - pats kilo ir jas kėlė aukštyn.

KGB sudarytame jo „ryšių" sąraše (t.y. tų asmenų, kurie buvo įtariami ir sekami kaip bendradarbiaujantys jo, „ku­nigo reakcionieriaus", veikloje), iš 367 asmenų (o tai irgi dar ne visi) 177 buvo moterys.

Kuo šios moterys domino ir kaip KGB norėjo jomis pa­sinaudoti? Tai ne vien politinis, bet ir moralinis klausimas, ypač kalbant apie kun. J. Zdebskio asmenybę. Jo platūs pastoracinio, misijų, pogrindinio darbo ryšiai su moteri­mis buvo labai paranki dirva kagėbistams jį kompromi­tuoti visų pirma kunigų, o paskui ir tikinčiųjų akyse. (Nors, tiesą sakant, nė kiek ne mažesnė priežastis būtų artimas bendravimas su vyrais ar vaikais...) Kompromituoti ne šiaip sau, o kad morališkai ar gal net ir fiziškai sunaikintų nepalaužiamą priešą - kovotoją dėl Bažnyčios ir Tėvynės laisvės, dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių, dėl sielų išgel­bėjimo.

Kas buvo tos moterys ir kaip jų pasiaukojimą, kovą dėl kilnių idealų KGB panaudodavo kun. Zdebskio ir jų pačių kompromitavimui? Kokiais metodais ir priemonėmis jie tą darė?

 

Kun. Zdebskio pažintis su kai kuriomis iš šių moterų, kurios KGB archyvuose įvardijamos kaip „intymūs ryšiai", siekė jo gimnazijos dienas.

Yra išlikę 1960-1964 m. jam rašyti Vitalijos laiškai iš Si­biro, dvelkiantys Tėvynės nostalgija, jaunų dienų prisimi­nimais, pilni išsiverkimo, išsiraudojimo... Ji rašo, kad 1953 ar 1954 metais Onutė B. jai minėjusi apie jį kaip apie gerą dvasios vadovą ir patarusi su juo susirašinėti. Vėlesniuo­se laiškuose ji pasakoja, kaip jos tikėjimas Dievu kybojęs ant plauko. Ji prisipažįsta: „Rašydama Tau, stengiausi ne­galvoti, kad Tu esi kunigas. Mačiau, kad Tu esi be galo geras". 1964 01 21 laiške padejavusi, kad serga abu vaikai (ji ištekėjo Sibire), kad rašo virtuvėje virdama pietus ir klau­sydamasi verdančio puodo traukiamos sutartinės bei už lango stūgaujančio vėjo, jaučia, kaip „sielą užlieja ilgesys. Taip norėtųsi nueiti pas gerąjį Jėzų!"

Kiek tuose laiškuose gražios pokario metų vaikų drau­gystės ir nevaikiškų pastangų bent žodžiu ar laišku parem­ti ten toli, Sibire, ilgesio gniaužiamą kenčiančią sielą - su­pras tik tų metų vaikai...

Ne mažiau artima draugystė kun. Juozą jungė ir su moks­lo dienų Kalvarijoje draugu Jurgiu Brilium bei vėliau jo žmo­na tapusia klasės drauge Onute. Kun. Juozui netekus regis­tracijos pažymėjimo, Jurgis Brilius 1969 m. jį įdarbino Prie­nų melioracijos statybos valdyboje. Briliai gyveno Vilkaviš­kyje, kur Jurgio žmona mokytojavo. 1971 06 17 KGB prie LTSR MT Kauno miesto poskyrio viršininko H. Vaigausko rašte sakoma, kad „Vilkaviškio vidurinės mokyklos moky­toja Brilienė Ona, tiesiogiai veikiama „Akiplėšos", 1970 m. pradėjo demonstratyviai lankyti bažnyčią ir atlikinėti kitas religines apeigas, dėl ko iš pedagoginio darbo buvo atleis­ta" (t. 3,1. 39).

Iš karto prasideda kompromituojančios medžiagos kurpimas. Mat agentams ar patikimiems asmenims pra­nešus apie kokį nors naują kun. Zdebskio „ryšį" - mote­rį, KGB tuojau pat imdavosi nustatyti jos asmenybę ir už­rašydavo rezoliuciją: „Provieritj na intimnyje sviazi", t.y. patikrinti gal yra intymių ryšių. Šiems kunigų „angelams sargams" rūpėjo ne apsaugoti nuo nuopuolio, o kuo la­biau klampinti: priremti prie sienos ir užverbuoti - vieną arba kitą, o geriausiai - abu. Kai intymių ryšių nepavyk­davo aptikti, tada, pasitelkus agentus ar kitus KGB pa­lankius asmenis, būdavo renkami visokie gandai, šmeiž­tai, spėliojimai ir rafinuočiausiomis formomis pateikia­mi kaip tikrovė.

Daug pikto jaunystės draugo šeimai pridarė agentas „Šaltinis": kuo agentas buvo artimesnis sekamajam, tuo jis daugiau galėjo pridaryti blogo. Iš to paties KGB rašto matyti, kad dar 1956 m. kun. Juozas šį agentą, pasitikėda­mas juo, bandė įtraukti į patriotinę veiklą, tačiau tada jis atsisakė. 1970 m. kagėbistai vėl buvo numatę jį panaudoti ruošiamai pogrindinei spaudai sekti, tačiau ir nuo to Die­vas apsaugojo.

„Intymius ryšius" KGB bandė inkriminuoti kun. Juozui ir buvusiai Kauno medicinos instituto studentei Kristinai. Jų susirašinėjimas tęsėsi nuo 1959 m. (kai kun. Juozas iš Kau­no buvo perkeltas į Šakius) iki 1966 m. (kai kun. Juozas vi­karavo Leipalingyje). Iš šių laiškų jokiu būdu negalima įtarti kokiomis nors nuodėmėmis - daugiausia rašyta apie tikėji­mo netikėjimo klausimus, - tačiau jų labai atviras pokalbis tikėjimo ir moralės temomis saugumui kėlė įtarimų. Gal ki­tokių santykių tokios moralės žmonės nepajėgė suvokti, to­dėl dauguma KGB sąrašuose surašytų moterų - „ryšių" va­dinamos „intymiais ryšiais". Ir nors, Kristinai tapus neti­kinčia jų susirašinėjimas nutrūko, ji „ryšių" sąraše figūravo iki galo.

Agentas „Petras" 1970 09 05 pranešime rašo, kad vienas iš vyskupų (pranešime nurodyta pavardė) sakęs, jog kun. Juozas Zdebskis turįs šeimą ir auginąs sūnų. Kaip nepati­kėsi, kada taip sako hierarchas! Agentams belieka, remian­tis jo autoritetu, ištriūbyti tą „tikrą žinią" visiems ir visų pirma tiems, kuriems kun. Zdebskis yra autoritetas. Supla­nuotai ir organizuotai buvo sėjama kompromitacijos sėkla - prasimanymai, gandai, šmeižtai, kurių nesąmoningais to­lesniais platintojais, deja, tapdavo net geravaliai, bet KGB klastos neperprantantys žmonės.

Jo kompromitacijai buvo panaudojami bet kurie jo san­tykių su moterimis pretekstai: net pastangos padėti, pa­gelbėti išspręsti šeimynines problemas. Agentas „Kęstu­tis" 1972 11 14 rašo, jog kun. J. Zdebskis palaiko artimus ryšius su gyd. Stase Belickiene iš Birštono (kun. Juozas ją pažinojo iš jos studijų Kaune laikų). Agentas rašo, kad jų ryšiai - grynai religinio pobūdžio. O KGB deda rezoliuci­ją: „Per kitus šaltinius (t.y. agentus. - V.S.) patikrinti /.../ ryšių su Zdebskiu pobūdį. Ar nėra medžiagos, kurią būtų galima panaudoti „Z" (t.y. Zdebskio. - V.S.) kompromita­cijai?" (t. 3, 1. 172). Šitaip su padidinamuoju stiklu buvo ieškoma priekabių jam sukompromituoti.

 

Kun. Juozas Zdebskis buvo žinomas kaip vienas ak­tyviųjų rekolekcijų vienuolėms vedėjų. Joms, išsisklai­džiusioms po visą Lietuvą, gyvenančioms dažniausiai pavieniui atskiruose butuose, rekolekcijos buvo ta at­gaiva, kuri jų sielas papildydavo Dievo malone, ryžtu ir jėgomis spinduliuoti Jo tiesą ir meilę aplinkai. Šios rekolekcijos būdavo ir kovos mokykla. Kaip pavyzdį ga­lima pateikti 1975 05 14 agentės „Lilijos" (ne vienuolės, o tik viską sužinančios iš vienuolės - pleputės) praneši­mą apie gegužės 9 d. kun. Zdebskio rekolekcijas. Be dva­sinių temų, jis vienuolėms papasakojo ir apie KGB seki­mą, jų metodus, įspėjo, kad būtų atsargios, nes jų bu­tuose gali būti įrengtas pasiklausymas. Jis atsivežė ir iš­dalijo „LKB kronikos" Nr. 16. (Ir agentė iš tos vienuolės gavo pasiskaityti šį numerį, kurį perdavė kagėbistams, kad nustatytų mašinėlės šriftą ir „MT" preparato pėd­sakus.) Agentę buvo numatyta „įpiršti" kun. Juozui, kad kartu su juo keliautų į Maskvą, kur jis turėjo patikrinti, ar nenutrūko ryšiai, kuriais „LKB kronika" persiunčia­ma į užsienį. Iš tos vienuolės sužinoję, kad kelionės me­tu kun. Zdebskis ketina patikrinti, ar agentė nėra už­verbuota, KGB patarė jai šios kelionės atsisakyti. Ji tik sužinojo, kad kun. J. Zdebskis Maskvoje buvo sekamas. Agentei buvo duota užduotis per tą vienuolę išsiaiškin­ti, kas tų „Kronikos" straipsnių autoriai, kas juos per­davė į „Kroniką", ir buto, kuriame vyko rekolekcijos, adresą.

Ta pati vienuolė agentei „Lilijai" 1976 m. davė „Kronikos" Nr. 21 ir „Aušros" Nr. 2. Kartu išplepėjo, kad šiuos leidinius vienuolė Gema verčianti į rusų kalbą, kad jie perduodami Maskvos disidentams. Tiesiai nurodė ir „Kronikos" pagrin­dinį leidėją kun. Sigitą Tamkevičių, kuriam talkina daug žmo­nių, bet jis esąs labai atsargus. Gautuosius „Kronikos" ir „Auš­ros" numerius agentė vėl perdavė į KGB, kur OTO laborato­rijoje turėjo būti atlikta šrifto ir „MT" pėdsakų ekspertizė.

Net kunigų dvasinį vadovavimą vienuolėms KGB sten­gėsi panaudoti jų kompromitacijai. Agentas „Petras" 1975 04 30 agentūriniame pranešime rašo, kad iš kunigo N. yra girdėjęs, jog jaunieji reakcingieji kunigai (KGB ir tokie kaip „Petras" juos vadino „chunveibinais") Zdebskis, Kunevi­čius, Jokūbauskas ir kiti skundėsi lenkų vyskupams, kad kai kurie Lietuvos vyskupai yra parsidavėliai. Pranešė, kad, atrodo, jau žengtas ir tolesnis žingsnis: lenkų vyskupai ga­vo Vatikano mandatą ir kai kuriuos iš išvardytų „reakcio­nierių" paskyrė vienuolijų kapelionais. Būdami kapelionais, jie skirs ir atleis vyresniąsias - žodžiu, šeimininkaus kaip namie... Šalia kitų įpareigojimų agentui yra ir ranka įrašyta rezoliucija: „Tai (jaunų kunigų paskyrimą kapelionais. - V.S.) galima panaudoti jų kompromitacijai".

Ką kalbėti apie kun. Juozą Zdebskį - aštriausiai KGB panages duriančią rakštį: jo kompromitacijai, šmeižtų sklei­dimui buvo dedamos didžiulės pastangos. O KGB, norė­damas sustiprinti savo šmeižtus, organizuodavo esą gero trokštančių žmonių - dažniausiai vienuolių - vardu anoni­minius laiškus bendražygiams arba jo gynėjams. (Nors ir čia akylesnis žmogus galėjo perprasti klastą pamatęs, kad tariamoji vienuolė Dievo vardą rašo mažąja raide...) Tokių laiškų nuorašų, dokumentų, bylojančių apie jų organiza­vimą, yra byloje. Išaiškinti tiesą sunkindavo tai, kad kun. Juozas bet kurį šmeižtą, gandą apie save išklausydavo ir priimdavo nesiteisindamas, nesiaiškindamas, nuolankiai, Kristaus kančios pavyzdžiu - „kaip pelnytą bausmę už sa­vo ir kitų nuodėmes".

Bylos 1.1,1.140-141 - kopija KGB organizuoto anoniminio laiško DOR objekto „Fanatiko" žmonai.

 

Kun. Zdebskiui, intensyviai užsiimančiam pastoracine, karitatyvine, misijų, kovos dėl Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių veikla, automašina buvo reikalinga ne prabangai, o darbui. Tačiau mašina kėlė ir tam tikrą pavojų: jis ne kartą pasakojo (tai matyti iš agentų pranešimų) apie KGB jam organizuo­tas autoavarijas; vienas Dievas (ir KGB) žino - ar norint jį nužudyti, ar transporto priemonę likviduoti. Tačiau jiems vis nepavykdavo.

Tada jie griebėsi kitos taktikos: atimti iš jo vairavimo teises. Kaip minėta anksčiau, 1976 03 10 jis savo mažina vežė į Vilnių negalinčią vaikščioti savo parapijietę Izabe­lę Medonaitę. Ją lydėjo tėvas, drauge važiavo ir KGB „ob­jektas" (t.y. sekamasis) „Seminaristas" (Jonas Stašaitis). Prie Vilniaus mašiną sustabdė VAI inspektorius Jurevi­čius. Jis pareiškė, kad vairuotojas kun. Juozas Zdebskis įtariamas esąs išgėręs ir nuvežė į Vilniaus respublikinę psichoneurologinę ligoninę. Ten 11.50 val. gyd. Laurelie-nė pagal išorinę apžiūrą (nors kun. Zdebskis reikalavo atlikti kraujo tyrimą, bet to nebuvo padaryta) jam pripa­žįsta lengvą girtumo laipsnį. VAI atima vairavimo teises dvejiems metams. Įdomu, kad VAI seržantas Jurevičius smulkų raportą parašo tik po šešių dienų, t.y. kovo 16. Matyt, KGB apsižiūrėjo, kad trūksta juos maskuojančio dokumento.

Netekus vairuotojo teisių, reikėjo žmogaus, kuris jį ve­žiotų. Ne taip lengva rasti tokį pasišventėlį, kuris, metęs visus savo reikalus, galėtų pasiaukoti tam darbui, juo la­biau kad kun. Juozas nebuvo iš turtingųjų, galinčių išlaiky­ti vairuotoją. O reikalų buvo begalės.

Tam ryžosi vienuolė Marytė Vitkūnaitė, kurią KGB iš­oriniai sekliai vadino „Vitalija". Su ja kun. J. Zdebskis bu­vo pažįstamas bene nuo 1971 metų. Iš kun. Juozo kamba­rio pasiklausymų Prienuose matyti, kad 1971 05 15 pas jį atvykusios dvi moterys tarėsi apie numatomą konspiraty­vų mergaičių vienuoliktokių sambūrį, kur jos norėtų iš­girsti apie grožį, gerumą, giesmes. Kvietė atvykti kun. Zdebskį. Yra KGB prierašas, kad tai vyks „Vitalijos" bute Kaune.

Nuo 1975 metų jos pavardė ima vis dažniau pasirody­ti „Gedimino", „Mykolo" ir kitų agentų pranešimuose apie kun. Zdebskį. Iš tų pranešimų matyti, kad tai „akty­vi vienuolė ir tarp vienuolių užima vadovaujančią padė­tį. /.../ Jos butas naudojamas slaptiems vienuolių ir re­akcingai nusiteikusios katalikų dvasininkijos susirinki­mams. /.../ Pagal turimus duomenis ji yra kurjeris tarp kunigų reakcionierių Zdebskio, Tamkevičiaus, Račiūno ir vyskupo Sladkevičiaus, žino jų priešišką veiklą ir joje dalyvauja. Tai patvirtina ir agentų /.../ pranešimai, rai­dinės priemonės ir išorinis sekimas", - rašo KGB prie agento „Petro" pranešimo. Viską reziumavęs, KGB siūlo pradėti „Vitalijai" operatyvinio patikrinimo bylą (t. 4,1. 48-49). Kai „Vitalija" tapo kun. Zdebskio ne tik bendra­žygė, bet ir jo vairuotoja, KGB visas ietis nukreipė į jų santykių piktybišką interpretavimą. Ypač palanki dirva buvo jų naktinės kelionės. Iš bylos nepaaiškėja tikrieji kun. Zdebskio naktinių kelionių tikslai. Tačiau žinant jo apaštalavimo ir pogrindinio darbo pobūdį bei apimtį, ne­sunku suprasti, kad jam para buvo per trumpa; be to, nak­tį ir veikti kartais buvo saugiau.

Moterys kun. Zdebskio gyvenime užėmė neeilinę vietą bendradarbiaujant, talkinant pogrindinės spaudos baruo­se, misijų kelionėse, katekizacijoje, rūpinantis juo kalėjime ir lageryje, bažnyčioje ir namuose, gydant ir slaugant. Už šitą jų meilę ir pasiaukojimą jis neliko joms skolingas: pri­ėmė visa taip, kaip gali priimti kunigas.

Kaip visų KGB pastangų jį sukompromituoti, apšaukti ištvirkėliu nubraukimas skamba jų pačių agentės - vienuo­lės „Irenos" 1984 08 16 pranešimas, kuriame rašoma: „Apie Zdebskio santykius su moterimis sklinda įvairios kalbos. Kalba, kad jis su vienuolėmis turi intymių santykių. Tačiau iš tikrųjų, pagal tai kaip šaltinis (t.y. agentė. - V.S.) jį iš anks­čiau pažinojo, jis būtų galėjęs gulėti su moterimi vienoje lo­voje ir nepažeisti jos orumo" (t. 8,1. 42).

1973 09 03 vienuolėms jų bute vyskupas Vincentas Slad­kevičius ir kun. Juozas Zdebskis kalbėjo apie KGB perse­kiojimus, apie tai, kas gali ištikti seseles. Vysk. Sladkevičius sakė: „Išdidiesiems atimama malonė, o nuolankiesiems ji suteikiama. Už tai mes nė vienas negalime pasakyti apie save, kad būtinai išsilaikysime. Arba tą, kuris neišsilaikė, pasmerkti. /.../ Mes nežinome gyvenimo aplinkybių, neži­nome to žmogaus prigimties. Reikia kiekvieno gailėtis ir kiekvienam atleisti..."

O kun. Juozas klausė: „Mergaitės, ar mąstydamos kada nors pagalvojote apie kankinio mirtį? Yra žmonių, kurie la­bai dėkojo savo kankintojams, veržėsi į tai, vertindami, kad tai yra didžiausias laimėjimas..."

 

Kun. Juozo bendramintės ir bendražygės - seselės ir šei­mų mamos - užmiršusios jį ar prisimenančios iki šiandien tepadėkoja Dievui, kad mokė jas tikrosios meilės - meilės kančios. Kaip aiškėja iš 1980 11 17 KGB slapto pasiklausy­mo, tomis sunkiomis dienomis po nudeginimo jos drauge su juo nešė, ko gero, sunkiausią - draugų nusigręžimo ar bent suabejojimo - kryžių. Apie tomis dienomis juo besirū­pinančią gailestingąją samarietę vienas bendražygis sako: „Dabar ji niekam nereikalinga..." KGB tuos žodžius net pa­braukė: tikėjosi - tai jų šėtoniško darbo pergalė!..

O jos slaugė jį ir stebėjosi: „Kada jį šitaip saugumas sudir­bo! Ir dar draugai!... Dabar tai jis tikrai šventasis... Visų paže­mintas iki kraštutinumo!... tikras šventasis..." (t. 6,1.176).

KGB 5 tarnybos viršininkas minėto slapto pasiklausymo pabaigoje rašo rezoliuciją: „Visas čia paminėtas meilužes rei­kia ne tik nustatyti (t.y. išaiškinti jų asmenybes. - V.S.), bet apie jas bei jų gimines skubiai surinkti dalykines ir charak­terizuojančias žinias ir jiems pasiųsti „Akiplėšą" kompro­mituojančius laiškus: (vieniems - su kaltinimais, kad jų duk­terys iš keršto jį apdegino; kitiems - jog paveiktų jas, kad nevestų jo iš doros kelio; tretiems - kad jos gyvena su kuni­gu, kuris jas gali apkrėsti venerine liga...)" (t. 6,1.178).

Agentų pranešimuose ir slaptų pasiklausymų paraštėse yra daug KGB darbuotojų dviprasmiškų, kartais tiesiog ci­niškų įrašų. Kai kurie iš jų, matyt, buvo tokie nešvankūs, kad net patys nedrįso palikti istorijai: užtepė tušu. Jų verti­nimai ir mintys suprantamos: su savo morale jie papras­čiausiai neįstengė suprasti kunigo ir sesučių bendradarbia­vimo ir bendravimo tyrumo, kovos ne tik už jų ginamą rei­kalą, bet ir už savo sielas. Jų ciniški pasakymai atskleidžia ne kun. Juozo, o jų moralę (iš viso - kažin ar jiems egzistavo moralė: turbūt tik politika, tik interesas). O jų politikos de­vizas nuo Stalino laikų buvo tas pats: „Jeigu priešas nepasi­duoda, jis sunaikinamas". Kaip tai sutampa su šių dienų kai kurių politikų skelbiamais šūkiais, kad politikoje nėra moralės - yra tik interesas! Koks anų dienų atgarsis! O gal tie patys balsai?...

Kur kas joms skaudesni buvo bendražygių kaltinimai, kad KGB jomis pasinaudojo jam sukompromituoti. Iš KGB slaptų pasiklausymų girdimi tvirti ir aiškūs moterų pareiš­kimai, kad tikrai „nieko blogo nebuvo", kad „jis tikrai ne­kalta auka". Tą patį jos tvirtina ir šiandien - apie tai ne su viena iš jų buvo kalbėta. Visa tai dar kartą atskleidžia KGB niekšybę ir jo bei jų pažeminimo auką. Pervertęs visus aš­tuonis kun. Juozo Zdebskio bylos tomus, neradau nė vieno KGB pateikto jo nusižengimo celibatui atvejo: yra tik gan­dai, pačių kagėbistų per agentus skleisti ir platinti šmeižtai, jų ciniškos pastabos ir jų pačių žodžiais įvardytas tikslas -su juo susidoroti.

Pagaliau negalime būti absoliučiais teisėjais ar teisinto-jais: vienas Dievas visų mūsų sąžinių teisėjas - Jis mato ne tik darbus, bet ir pastangas. Tačiau gera, kai gali su šv. apaš­talu Paulium pasakyti: „Iškovojau gerą kovą..." (2 Tim 4,7).

Prisimena kun. Juozo dienoraštyje aprašytas epizodas iš jo antrojo kalinimo Pravieniškėse dienų. Kartą pas jį prisi­statė du saugumiečiai (jie ir ten jo „neužmiršo") ir ėmė kal­tinti, kad jis ištvirkėlis, suvedžiotojas ir t.t. Kun. Juozas ra­miai atsakė: „Jei visa tai būtų tiesa, tai neatvažiuotumėt pas mane kaip pas kalinį. Aš tada būčiau jūsų draugas..."

Saugumiečiai sutriko: tai buvo per daug netikėtai į akis mesta ir apakinusi tiesa. O jis, dienoraštyje aprašęs šį įvykį, pasidžiaugia: „Kaip gera girdėti jų grasinimus, kaltinimus ir jausti gryną sąžinę, net jei nužudytų, jei apšmeižtų spaudo­je! Juk Tu, Švenčiausioji Mergele, visa tvarkai!" (1972 02 29).

 

Jeigu kieno jautrią sąžinę slegia iš praeities užsilikęs abe­jonės savo veikla ar net kaltės jausmas, kad piktavalių ka­gėbistų rankose tapote pretekstu (ne priemone!) pažeminti ir kankinti jį, atsidūsėkite ir pasidžiaukite, kaip džiaugda­vosi kun. Juozas, kartodamas savo mylimos šventosios Kū­dikėlio Jėzaus Teresės mintį: „Mano silpnumas privers prie manęs arčiau pasilenkti Kristų!"

Tenegraužia sąžinė ir teisiųjų, kurie anuomet vardan Baž­nyčios turėjo priimti griežtus ir gal šiandien atrodančius ne­pagrįstai griežtus sprendimus. Per juos irgi reiškėsi Dievo valia. Ją su dideliu nuolankumu priėmė kun. Juozas, su žmo­gišku skausmu, bet ir pasitikėjimu Dievu atsidūsėdamas: „Dievo valia..."

Manau, kad išsiaiškinti šį reikalą - gyvųjų pareiga. KGB paskleistas šmeižtų ir kompromitacijos debesis dar ir šian­dien dengia kai kurių širdis išdavikiška abejone: o gal?.. Te­nebūna jo! Išsklaidę debesį, išvyskime kun. Juozo meile Die­vui ir žmogui švytinčią sielą. Teapgaubia ji Dievo palaima visų pirma tuos, iš kurių patyrė didžiausią dovaną - meilę ir kančią.

Bylos t. 6,1. 61 - išorinio sekimo („NN") suvestinė.

(Vertimas iš rusų k.)

SLAPTAI
egz. Nr. 1

7-ojo skyriaus 1-as poskyris
1975 m. rugpjūčio 15 d.

KGB PRIE LTSR MINISTRŲ TARYBOS
5 SKYRIAUS VIRŠININKUI
pulkininkui drg. ŠČENSNOVIČIUI M.K.

IŠORINIO STEBĖJIMO SUVESTINĖ Nr. 1829-1

Stebėtas objektas „Zdenek" 1975 m. rugpjūčio 13-14 d.

pagal KGB prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 5 skyriaus užduotį.

Iniciatorius drg. Platinskas. Pradėta stebėti 1975 m. rugpjūčio 13 d. 16 val. Baigta stebėti 1975 m. rugpjūčio 15 d. 22 val.

Kad būtų sulaikyti „Zdenekas" ir jo artimi ryšiai, kada jie bandys automobiliais „Žiguliai" Nr. 04-54 LIH, 59-96 LIJa, 72-52 LIO ir „Moskvičius" Nr. 61-83,77-05 LIU vykti į Klaipėdą ir Palangą, pagal gautą užduoti nuo rugpjūčio 13 d. 16 val. iki 1975 m. rugpjūčio 15 d. 22 val., apsimetant VAI darbuotojais, buvo organizuoti tariami (t.y. KGB darbuotojų. - V.S.) postai ant plentų išvažiavime iš Kauno prie 9-to forto, prie kelto ir Jurbarke.

Rugpjūčio 14 d. 13 val. 30 min. pastebėta, kad kunigui Svarinskui priklausantis automobilis ..Žiguliai" Nr. 04-54 LIH, kuriame sėdėjo vienas keleivis, pro 9 fortą nuvažiavo į Kauną.

Rugpjūčio 14 d. 16 val. 10 min. prie 9 forto sulaikytas išvažiuojantis iš Kauno automobilis „Žiguliai" Nr. 72-52 LIO, kurį vairavo artimas „Zdeneko" ryšys Vitkūnaitė. Ji drauge su keleiviais (trimis moterimis ir vienu vyru) pristatyta į KGB prie LTSR Ministrų Tarybos Kauno skyrių.

(Paraštėj: „Vitkūnaitei padaryta krata ir ji apklausta".)

 

KGB prie LTSR MT 7 skyriaus viršininkas
pulkininkas VA. Bukauskas.

KGB prie LTSR MT 7 skyriaus 1 poskyrio viršininkas
papulkininkis S.I. Kuznecov.

Bylos t. 8,1.10 - pažyma apie „Akiplėšos" nebuvimą namuose 1984 m. sausio - balandžio mėn.

(Vertimas iš rusų k.)

Slaptai
egz. Nr. 2

PAŽYMA

apie „Akiplėšos" nebuvimą (namuose)
1984 m. sausio - balandžio mėn.

Pagal turimus duomenis DOR Nr. 242 objektas „Akiplėša" dažnai išvyksta iš savo gyvenamos vietos, pastebėtas kituose rajonuose, buvo ir už Lietuvos TSR ribų.

Namuose nebuvo nuo 1984 m. sausio 2 iki 14 d.

1984 m. sausio 19 d. 6 val. 30 min. pastebėtas Prienų rajone, kelyje į Bielskynės (Prienų r. Blindžiakupsčio km. - V.S.) koplyčią.

1984 m. sausio 29 d., pareiškęs, kad vyksta toli, išvažiavo, kaip vėliau pasakojo, į Krymą. Dalį kelio važiavo savo mašina, paskui ją paliko patikimoje vietoje ir toliau vyko visuomeniniu transportu. Namuose nebuvo apie 8 dienas.

Buvo išvykęs 1984 m. vasaro 5-11 d. Grįžo vasario 11 d. 19 val., o vasario 12 d. 22 val. vėl kažkur išvažiavo.

1984 m. kovo 3 d. su jaunuolių grupe važiavo į Vilnių.

1984 m. kovo 23 d. buvo Šeštokuose (Lazdijų rajone), kur Cidziko -Lietuvos TSR KGB 5-ai tarnybai žinomo Petro Cidziko tėvo - laidotuvėse sakė pamokslą, kuriame gyrė blaivininkus, kokiais skelbiasi Petras Cidzikas ir su juo atvykę jo draugai. Pamokslas užrašytas.

1984 m. kovo 24 d. vakare, apie 21 val. 30 min. buvo pastebėtas Lazdijuose prie klebono namo, o jo mašinoje buvo keletas moterų.

Balandžio 24-26 d. taip pat buvo kažkur išvykęs.

Kiekvieno mėnesio pirmąjį penktadienį jis važinėja po parapiją, lankydamas ligonius ir senelius. Darbo kasdien neturi.

Lietuvos TSR KGB Lazdijų RP viršininkas
papulkininkis Z. Galiauskas.

„PAŽADU TIKRAI BŪTI DIDVYRIS...'

Priešpaskutinis DOR Nr. 242 agentūrinių-operatyvinių priemonių planas patvirtintas 1984 04 26 LTSR KGB 5 tar­nybos viršininko E. Baltino. (Paskutinis sudarytas 1985 04 03, kai kun. Juozas Zdebskis jau buvo Rudaminoje). Kaip paprastai, kalbama apie agentų ir patikimų asmenų panau­dojimą. Įsirašo punktą: pabandyti kun. Zdebskio dezinfor­macijai panaudoti agentą „Dobilą". Bet šis atsisako bendra­darbiauti su KGB.

4-ajame plano punkte įrašoma: „Kadangi „Akiplėša" drauge su „Fanatiku" organizuoja spausdinimo taškus, renka šmeižikišką informaciją „LKB kronikai", po Sva­rinsko ir Tamkevičiaus arešto suaktyvino priešišką veik­lą ir gauti duomenys patvirtina, kad jis dalyvauja „LKB kronikos" leidime, jo gyvenamoje vietoje įgyvendinti „T" ir „D" priemones, o jo automašinoje įrengti priemonę „Tranzitas"".

Raide „T" pažymėta priemonė - tai pokalbių pasiklausy­mas. Tai ne telefoninio pokalbio klausymasis (jis buvo žy­mimas raide „S"), o girdėjimas visų garsų. Net popieriaus lapų šnarėjimo. Dažniausiai pasiklausymai vykdavo ryšių (telefonų) kanalais ir, išjungus iš tinklo ar storai uždengus telefoną, pokalbiai nebuvo girdimi. Klausytojai - KGB dar­buotojai - viską stropiai užrašydavo: vedusiųjų šeimose -net intymių santykių metu vykusius pokalbius.

 

Bylos t. 3,1. 76 - kun J. Zdebskio kambaryje įrengtos priemonės „T" (pasiklausymo) suvestinė.

Bylos t 3 1 50 - kun. J. Zdebskio kambario ir šeimininkų namo pirmojo aukšto planas (Prienai, M. Gorkio, dabar Kęstučio, g-vė).

Kun. Juozo Zdebskio bute pirmą kartą pasiklausymo apa­ratūra įrengta Prienuose 1971 01 12. Yra KGB kapitono Ra-dionovo pokalbis su A.B., kuris jo pavedimu pastatė telefo­ną su pasiklausymo aparatūra. Kun. Juozas jo net paklau­sęs, ar saugumas neįmontavęs ten ko nors? Tas atšovė: „Apie tai klauskite saugumo. Aš nieko nežinau".

Kun. Zdebskis numanė, kad klausomasi. Kartą pasišai­pydamas iš besiklausančiųjų, nukėlęs ragelį pasisveikino su jais (nors ragelio ir nereikėjo kelti: jie girdėdavo ir taip). Kai atvažiuodavo pas jį kun. Sigitas Tamkevičius „gazietos" rei­kalais (yra šių pokalbių nuotrupos), svarbesniems klausi­mams aptarti jį vesdavosi į verandą, ir besiklausantiems tek­davo konstatuoti: girdi tyliai kalbantis, bet suprast negali.

Tokie pasiklausymai buvo plačiai praktikuojami sekamų­jų butuose. Buvo ilgai klausomasi „inžinieriaus" bute. Ne­mažai pasiklausymų išlikę iš Kauno vienuolių butų. Iš šių pasiklausymų KGB dažnai gaudavo daugiau medžiagos nei iš agentų. Taip jie nustatė ne vieną pogrindinės spaudos lei­dėją. Sužinojus tai, jiems belikdavo apie jį ištiesti agentų vo­ratinklį ir surinkti dokumentinius įkalčius. Keista žmogaus psichologija: sekamieji numanydavo, kad jų butuose klau­somasi, tačiau prasitardavo tokių dalykų, kurių tardymo metu tikrai nesakytų. Iš šių pasiklausymų vadinamųjų me­morandumų (t.y. tik kun. J. Zdebskį liečiančių ištraukų) su­darytas beveik visas šeštasis tomas. Nors jų gausu ir kituo­se tomuose.

Priemonė D - slapta krata sekamųjų butuose ar kitose patalpose. Daugelyje planų numatyta šią priemonę tai­kyti kun. Zdebskio bute, bažnyčiose, daugelio jo „ryšių" - vienuolių butuose ir kitur. Pavyzdžiui, 1977 02 02 pa­tvirtintame agentūrinių - operatyvinių priemonių plane numatyta ne tik periodiškai sekti kun. Zdebskio „ryšį" gyd. Loretą Paulavičiūtę, bet ir atlikti jos bute priemonę „D", ieškant įrodymų „dėl priešiškos literatūros daugi­nimo" (t. 4,1. 159).

Šlavantų klebonijoje telefono nebuvo, todėl pasiklausy­mo, atrodo, nebuvo įrengę. Buvo numatę atlikti slaptą kra­tą klebonijoje ir bažnyčioje. Kažin ar jiems pavyko kleboni­joje tai padaryti, nes kun. Zdebskis buvo labai atsargus ir išvažiuodamas būtinai ką nors iš savo patikimų žmonių pa­likdavo namie, paprašęs, kad nė valandėlei namų nepalik­tų be priežiūros. Bažnyčioje Šlavantuose ir nebuvo reikalo daryti slaptos kratos: agentas „Mykolas" ją atlikdavo...

1985 09 03 KGB 5 tarnybos 3 skyriaus operatyvinio įga­liotinio papulkininkio A. Karpavičiaus pažymoje rašoma, kad iš KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininko Z. Galiaus-ko sužinota (pastarajam pranešė agentas), jog kun. J. Zdebs­kis 1985 m. rugsėjo 23-25 d. važiuos į Klaipėdą į kurso drau­gų susitikimą pas kun. B. Talaišį. Nutarta Rudaminos baž­nyčioje, kurios klebonas buvo kun. Zdebskis, įvykdyti prie­monę „D" ir gal įrengti pasiklausymo aparatūrą. Reikėjo, kad KGB OTO darbuotojai atliktų papildomą žvalgybą ir konkrečiai atsakytų, ar galima įrengti „T". Pagaliau duota užduotis: tam laikui įrengti slaptus išorinio sekimo postus bei suaktyvinti agentūrinį ir verbavimo darbą.

Operacijai rengtasi rimtai: 1985 09 20 patvirtintas ob­jekto „40-953-85" operatyvinės techninės priemonės „D" įgyvendinimo planas. Jame rašoma, kad krata daroma pa­gal KGB vadovybės patvirtintą užduotį Nr. 41342 norint išaiškinti antitarybinių nelegalių leidinių laikymo vietą ir gauti įkalčių, jog objektas (kun. J. Zdebskis. - V.S.) da­lyvauja leidžiant bei platinant nacionalistinius ir antita­rybinius veikalus, taip pat norint surasti dauginimo prie­mones. Krata numatyta daryti naktį iš rugsėjo 23 į 24. Pra­dėti ją tik gavus agento „Adomo" pranešimą ir įsitiki­nus, kad objekto tikrai nėra namie. Klaipėdoje jį turėjo sekti (ir sekė) vienas susitikime dalyvavusių agentų bei KGB sekliai („NN" priemonė). Rudaminos bažnyčios du­rys atrakinamos raktų dublikatu. Kadangi krata turėjo vykti naktį, įsiskverbimo grupę numatyta aprūpinti ži­bintais, radijo stotimis, kad galėtų susisiekti su baze ir pridengimo postu. Numatyta įėjus surasti slėptuvę ir iš­siaiškinti, kas ten slepiama. Operatyvinę reikšmę turin­čius dokumentus nufotografuoti (fotografavimui parengti elektros prailgintuvą). Šalia bažnyčios pastatyti KGB dar­buotojų operatyvinę priedangą. Jie privalėjo sulaikyti vi­sus pašalinius asmenis, kurie kratos metu būtų bandę pa­tekti į bažnyčią, ir VRM23 organų vardu pristatyti į mili­ciją jų asmenybei nustatyti. Su rajono vidaus reikalų sky­riaus viršininku dėl to buvo susitarta. Visą kratos laiką įsiskverbimo grupė turėjo palaikyti abipusį radijo ryšį su operatyvinio pridengimo postu.

Krata atlikta sėkmingai. Prieš ją agentas „Žilvitis" vaiko krikšto pretekstu apsilankė klebonijoje ir iš šeimininkės su­žinojo, kad kun. Zdebskis tikrai išvykęs. Šiek tiek nerimo sukėlė kun. Zdebskio ankstyva išvyka iš Klaipėdos. Mat se­kant nustatyta, kad jis netikėtai 22.46 val. traukiniu iš Klai­pėdos išvyko į Vilnių. Tačiau buvo aišku, kad Rudaminos jis greitai nepasieks. Kratos metu KGB, deja, nieko įdomaus nerado. Bažnyčios kolonoje už spintos (kur rasta labai daug voratinklių) aptiko tik apie 20 mašinėle spausdintų religi­nio turinio brošiūrų vaikams...

Iš šios bylos paaiškėja, kad tokią kratą buvo numatyta atlikti kun. Kazimiero Vasiliausko bute (Šv. Rapolo bažny­čioje Vilniuje), „Aušros" redaktoriaus kun. Liongino Kune­vičiaus („Mistiko"), Jono Stašaičio („Seminaristo") ir kitų sekamųjų butuose.

Šlavantuose ir Rudaminoje buvo nuolat kontroliuojama kun. Zdebskio korespondencija - tiek gaunama, tiek išsiun­čiama (priemonė „P"). Tai atlikdavo specialiai tam užverbuo­ti agentai arba „patikimi asmenys". Bet kuris įtarimą kelian­tis gaunamas ar siunčiamas laiškas buvo fotografuojamas (priemonė „PK"), o jį parašęs asmuo paprastai pakliūdavo į kun. Zdebskio „ryšių" sąrašą ir KGB apie tą asmenį surink­davo išsamų dosjė. Tokių laiškų kopijų gausu byloje.

Be vadinamųjų raidinių priemonių („T", „S", „D", „P", „PK", „NN" ir kt), kun Zdebskiui dar buvo taikomos prie­monės „Stiklas", „Veidrodis" ir „Tranzitas". Dvi pirmosios tai­kytos ir „Nepataisomajam" (kun. Alfonsui Svarinskui). 1978 m. plane numatyta panaudoti šias priemones, kadangi jų butuose negalima įrengti vadinamųjų raidinių priemonių. Priemonę „Tranzitas" planuota įrengti kun. Juozo Zdebs­kio automašinoje. Šią priemonę numatyta įgyvendinti iki 1984 05 15.

KGB ypač domėjosi kun. Zdebskio mašinomis: kur, kada, iš ko pirko, o ypač kur ir kas jas remontuoja. Matyt, labai magėjo jose įrengti savo sekimo techniką, jeigu ne daugiau. Išsiaiškinę, kur ir kas jas remontuoja, buvo nutarę meistrą užverbuoti. Ne kartą kelyje kun. Zdebskio ir jo „ryšių" maši­nas sustabdydavo neva VAI darbuotojai ir, dėl ko nors priki­bę, jose atlikdavo kratą. (Kun. Juozas visuomet pasižymėda­vo, kas sulaikė ir ką kratos metu paėmė.) Ir dėl šių priemo­nių KGB buvo labai aktualu per agentus iš anksto sužinoti jo išvykimo datą, dar geriau - ir maršrutą. Ypač stengėsi iš ank­sto tai sužinoti paskutiniais jo gyvenimo metais. Pavyzdžiui,

1985  04 24 agentui „Gediminui" vėl duota užduotis apie kun. Zdebskio numatomas išvykas kuo greičiau pranešti KGB rajono poskyrio nurodytu telefonu, o rajono poskyris privalėjo skubiai informuoti Vilniuje 5 tarnybą (t. 8,1. 92).

Tuo metu buvo labai domimasi ir jo vairuotojais (nes kun. Zdebskiui vairavimo teisės vėl buvo atimtos ir jį dažniau­siai vežiodavo jaunas vaikinas Algis Sabaliauskas). 1985 m. priemonių plane įrašyta užduotis surinkti visus duomenis apie kun. Juozo vairuotoją, o VAI patrulinei tarnybai - fik­suoti bet kurią „Akiplėšos" mašinos pasirodymo vietą ir lai­ką (t. 8,1. 81).

Iki 1984 05 25 buvo numatyta Šlavantų bažnyčioje įgy­vendinti spec. priemonę: „įsiskverbti į bažnyčią ir prieš „Akiplėšą" panaudoti spec. preparatą" (t. 8,1. 5). Matyt, tai buvo ne sekimo, o žalojimo ar žudymo priemonė. Tokios priemonės jam buvo taikytos ne kartą: agentai praneša iš paties kun. Juozo pasakojimų girdėję apie jam organizuo­tas autoavarijas, užpuolimus ir sumušimus bei apšvitinimą kalėjime.

Yra agentų pranešimų, kad jis pasakojęs, jog antrojo ka­linimo metu Lukiškių kalėjime ji kurį laiką vieną laikė ka-meroie ir apšvitino. Po to ilgai, net išėjęs į laisvę, jis blogai jautėsi, o 1973 m. pavasarį kelias dienas net buvo netekęs sąmonės. Priežasties gydytojai tiksliai negalėjo nustatyti, nors teko ilgokai pagulėti ligoninėje: jie jam davė suprasti, kad priežastis galėjo būti iš kalinimo laikų. Juolab tikėtina tuo, nes apie tokias KGB priemones liudija ir kiti sąžinės laisvės kaliniai.

Vos grįžęs iš antrojo įkalinimo, 1972 m. spalio pradžioje kun. Zdebskis buvo sumuštas Marijampolėje. Agentai skel­bė, kad tai chuliganų darbas; jo artimieji galvojo - dar viena KGB akcija prieš jį.

Agentė „Lilija" praneša, kad ja labai pasitikinti „LKB kro­nikos" platintoja vienuolė pasakojo, jog 1975 01 24 kun. Zdebskį ir su juo važiavusią seselę T. sekė KGB: net bandė jiems padaryti autoavariją ar bent sukompromituoti, bet tą­kart, ačiū Dievui, nepavyko. Matyt, apie tą patį atvejį agen­tui „Šermukšniui" gegužės mėnesį pasakojo vienas iš kun. Zdebskio bendražygių „kunigų reakcionierių". Apie tą įvy­kį, girdėtą iš paties kun. Juozo lūpų, patvirtina ir agentas „Vidmantas". Lazdijų dekanas kun. Vaclovas Strimaitis vie­nam agentui papasakojo, kad kun. Zdebskis jam sakęs, jog KGB du kartus jį bandė nužudyti, dirbtinai sudarydama avarines situacijas.

1978 06 05 vakare kun. Zdebskis pasakojo agentui „Ge­diminui", kad prieš keletą metų miške prie Metelių jį sekė „Volga". Staiga kelią užtvėrė pilnas vyrų sunkvežimis - fur­gonas. Važiuojant pro jį, nuo furgono atsilenkė kažkokia ge­ležis. Laimei, jis išvengė autoavarijos: tąkart apdraskė tik mašinos šoną. Po to jie bandė jį stabdyti, bet jis paspaudė akseleratorių ir - į namus. „Volga" sekė iki pat namų. I klau­simą, iš kur jis galėjęs žinoti, kad tai KGB, kun. Juozas atsa­kė: „Per daugelį metų išmoksti juos pažinti: veidai tokie rim­ti, solidūs ir jauti, kad akimis tave seka. O kad tada miške buvo KGB darbas, patvirtina ir tai, jog po metų atvažiavo Tumėnas (Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. - V.S.) aiškin­tis to atvejo. Iš kur jis sužinojo, jei aš apie tai niekam nepa­sakojau ir nesiskundžiau?..." (t. 4,1. 253-254).

Verta apsistoti prie plačiai naudotos „NN" priemonės - iš­orinio stebėjimo. Pagrindinis šio sekimo tikslas buvo nusta­tyti „ryšius", t.y. su kuo sekamasis bendrauja, kam gali per­duoti pogrindinę literatūrą ar kitus dokumentus (ypač do­mino jų perdavimas į laisvąjį pasaulį) bei nustatyti spausdi­nimo ir platinimo punktus. Tačiau tuo neapsiribojo jų tikslai: sekimo metu būdavo sulaikomos ir iškratomos mašinos, at­imamos vairavimo teisės. Kun. Zdebskiui tai buvo padaryta du kartus. Byloje yra daug sekimo („NN") ataskaitų.

Sekdavo KGB 7 skyriaus (pradžioje - poskyrio) sekliai. Mi­nučių tikslumu būdavo registruojama, kur sekamasis važia­vo, kur užėjo, kiek užtruko (pavyzdžiui: užėjo į miesto tuale­tą, po trijų minučių išėjo...), ką įsinešė ir ką išsinešė, su kuo užėjo ir su kuo išėjo. Ilgesnių kelionių metu sekimą pradėda­vo, pavyzdžiui, Kauno KGB, Vilniuje perduodavo Vilniaus saugumo sekliams, o tie, jei sekamasis, pavyzdžiui, vykdavo į Maskvą, jį lydėdavo, o ten sekti perduodavo Maskvos ka­gėbistams. Todėl buvo labai aktualu iš anksto žinoti sekamo­jo išvykimo dieną, o dar geriau - ir kur vyksta.

Sekdavo lydėdami dviem ar trimis mašinomis, paprastai po du, tris seklius kiekvienoje. Atsakingesnių sekimų metu KGB spėjamuose maršrutuose statydavo VAI ir KGB postus, o kartais paleisdavo ir pėsčiuosius seklius. Po sekimo surink­davo duomenis apie gyventojus, pas kuriuos buvo užėjęs se­kamasis (daugiabučiuose namuose - apie visos laiptinės bu­tų gyventojus). Sekamiesiems suteikdavo slapyvardžius, ta­čiau kitus negu buvo suteikusi KGB 5 tarnyba: čia kun. Juo­zas Zdebskis buvo ne „Akiplėša", o „Zdenek", Vytautas Vai­čiūnas ne „Fanatikas", o „Vladas", Petras Plumpa ne „Cha­meleonas", o „Pigmentas" ir t.t. Šioje byloje daugiausia išori­nio sekimo ataskaitų apie kun. Juozą Zdebskį ir Vytautą Vai­čiūną. Yra ir apie kitus asmenis: „Dragovą" (gyd. Genovaitę Drąsutytę), „Vitaliją" (ses. Marytę Vitkūnaitę), „Kulisą" (ses. Juliją Kuodytę), „Lapiną" (Vladą Lapienį) ir kt.

Charakteringas sekimas atliktas 1971 05 17 nuo 6.00 val. iki kitos dienos 1.00. Sekė kun. Zdebskį ir su juo važiavusį Petrą Plumpą. Jie lankėsi Valkininkuose pas gyd. Loretą Pau­lavičiūtę ir kun. Algimantą Keiną, kurio motociklu važiavo į mišką (KGB čia nesekė, kad nebūtų pastebėti, o grįžtančius iš miško kitame kely pasitiko ir tęsė sekimą). Jiems atvykus į Vilnių, fiksavo jų apsilankymo vietas ir laiką. Vėlai vakare juodu nuėjo į centrinį paštą ir kun. Zdebskis 22.10 val. užsa­kė pokalbį su Arimantu Raškiniu Maskvoje. Deja, telefonas Maskvoje neatsakė. Tada jie A. Raškiniui siuntė telegramą, kurioje prašė pranešti Sergejui, kad knygas paims. Pirmąjį telegramos blanką sugadino ir numetė į šiukšlių dėžę. Sek­liai jį sugebėjo paimti. (Reikia manyti, kad tokiu metu paštas buvo tuščias. Žinoma, vėliau iš pašto jie gavo ir nesugadin­tos išsiųstos telegramos tekstą.) Po to sekamieji nuvažiavo į Salininkus nakvoti pas kagėbistams žinomą „Seminaristą". Buvo pirma valanda nakties. Tuo sekimas baigėsi.

Ypač aktyviai sekė, kai kun. Zdebskis rengėsi vykti į Maskvą ieškoti advokato areštuotam kun. Antanui Šeške­vičiui SJ ginti. 1971 05 21 kun. Zdebskis buvo sekamas nuo 6.00 iki 21.25 valandos. Gegužės 22 ir 23 dienomis sekliai stebėjo visus Kauno geležinkelio ir aerouosto kelius, kuriais kun. Juozas galėjo išvykti.

Intensyvus sekimas buvo 1978 m. spalio 9-10 dienomis. Spalio 9 d. 17 val. KGB ėmė kontroliuoti visus kelius į kali­namo „Lapino" (Vlado Lapienio) butą Dauguviečio 5 Vil­niuje. 18 val. ten apsilankė „Sava" (Julius Sasnauskas), o 18.10 val. - „Zdenek". 18.32 val. abu išėjo per kiemo vartus.

Po 7 min. išėjo ir „Larisa" (Elena Lapienienė). Visi stotelėje susitiko. Sustabdę „Volgą" 14-79 LLL, susėdo ir atvyko į geležinkelio stotį. „Sava" vis žiūrėjo į juos lydintį transpor­tą (matyt, pastebėjo, kad seka). Stotyje „Sava" atsisveikino, o „Larisa" su „Zdeneku" (E. Lapienienė su kun. Zdebskiu) 19.32 val. išvyko į Maskvą. Spalio 10 d. 9.05 val. atvyko į Maskvą, išlipo Baltarusijos stoty ir nuėjo į stoties aikštę. Čia juos perėmė sekti Maskvos KGB. Sekimo perdavime mask­viškiams dalyvavo 7 valdybos 3 skyriaus viršininko pava­duotojas N.M. Golovanovas. Perdavimą pasirašė LTSR KGB 7 skyriaus viršininkas papulkininkis V. Bukauskas ir dar vie­nas jo skyriaus darbuotojas.

Maskviškiai kagėbistai sekė ne mažiau stropiai. Juos nu­stebino, kad bilietus į Potmos stotį (tąkart jie važiavo ap­lankyti kalinamo Vlado Lapienio) „Maskva-Saranskas" trau­kiniu Nr. 42 kun. Zdebskis nusipirko „TSRS didvyrių ir Tė­vynės karo invalidų" kasoje, nes kitur buvo beviltiškai di­delės eilės...

Analogišką atvejį ses. Gerardą Elena Šuliauskaitė savo prisiminimuose taip aprašo:
 

   „Kai perpildytose geležinkelio stotyse būdavo beviltiška gauti bilietą, kun. Juozas kažkokiu būdu visados sugebėdavo gauti. Kartą Maskvoje vienoje stotyje prie visų langelių buvo nutįsusios didžiausios eilės keleivių. Bilietą gauti atrodė neįmanoma. Buvo dar vienas langelis, į kurio pusę niekas net nesidairė. Prie jo kabojo užrašas: „Tarybų Sąjungos didvyriams". Kun. Juozas priėjo prie to langelio ir paprašė bilieto. Jam šaltai paaiškino, kad čia aptarnaujami tik Tarybų Sąjungos didvyriai. Kunigas šypsodamasis - tik jam būdingu didelio vaiko tonu - prabilo: „Aš ... nesu didvyris, bet tikrai tikrai pažadu, kad būsiu didvyris..." Kasininkė, paveikta jo tono (o gal šv. Teresėlė kažką suveikė?), davė „būsimajam didvyriui" bilietą ir dar pakvietė, jei kada vėl bus bėda, neužmiršti to langelio".­­­­­

Argi ne „Akiplėša"?!

   KGB domino visi sekamųjų „ryšiai". Už­teko, kad kun. J. Zdebs­kiui parašytų nors ir vieną laišką ar vienin­telį kartą trumpai seki­mo metu susitiktų ar užeitų į namus, kai ga­lėjo būti įtrauktas į jo „ryšių" sąrašą.

Kun. J. Zdebskio „ryšiai": Robertas Grigas, Antanas Grigas, kun. Konstantinas Ambrasas, kun. Antanas Lazdauskas. (Iš KGB archyvo nuortrauka-montažas)

Kun. Zdebskio ry­šiai iš tiesų buvo platūs: septinto bylos tomo „ryšių" sąraše yra 367 asmenys. Jie ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Pa-volgio, Maskvos, kitų tuometinės TSRS vietų. Tokie jo „ryšiai", kaip kunigai Sigitas Tamke­vičius, Alfonsas Svarin-skas, Petras Dumb­liauskas, Lionginas Ku­nevičius, Pranciškus Račiūnas, Konstanti­nas Ambrasas, Albinas Deltuva, Gvidonas Dovidaitis, Anta­nas Jokūbauskas, Antanas Gražulis, Algimantas Keina, Jonas Kauneckas, Liudvikas Čechavičius, Antanas Šeškevičius, Vin­cas Jalinskas, kun. Zdebskio bendražygiai Petras Plumpa, Vy­tautas Vaičiūnas, Jonas Stašaitis, Povilas Petronis, Genutė Drą-sutytė, Marytė Vitkūnaitė ir Birutė Žemaitytė, Regina Teresiū-tė ir Roma Tamašauskaitė, gydytojai Stasė Belickienė, Modes­tas Juozaitis ir Loreta Paulavičiūtė, idėjos draugai Nijolė Sadūnaitė, Antanas ir Robertas Grigai, Elena ir Vladas Lapieniai, Ona ir Jurgis Briliai ir daugelis (šimtai!) kitų neišnyksta iš KGB

Gyd. Genutė Drąsutytė (KGB slapyvardžiai „Dragova", „Rita") su Arimantu Raškiniu prie Kauno arkikatedros. (Fotografuota KGB seklių)

 

akiračio iki kun. Zdebskio mirties. (Žuvus kun. Juozui Zdebskiui, atsiranda KGB rezoliucija, kad, jeigu byla ir bus sunaikinta, jo „ry­šių" sąrašą verta iš­saugoti kaip nepra­randanti operatyvi­nės reikšmės.) Šiame sąraše randame ir E. Franką bei P. Auerį -vokiečius iš Pavol-gio, S. Genginą, A. Lavutą ir L. Re-gelsoną - iš Mask­vos. Per kun. Zdebs­kio „ryšius" - Mask­vos disidentus - daž­nai būdavo siunčia­mi įvairūs doku­mentai į tarptautines organizacijas.

       KGB ne tik sekė kun. Zdebskio santykius su šiais žmonėmis, bet ir stengėsi kliudyti, nutraukti jų ryšius. Pasitelkiant milicijos darbuoto­jus, būdavo šantažuojamos ir gąsdinamos dėl neprisiregist-ravimo kun. Zdebskio šeimininkės. Tuo rėmėsi ir gąsdinda­mi pas jį pailsėti prisiglaudusius žmones (Petro Plumpos šei­mą, kai jis kalėjo). Registracijos tikrinimo pretekstu bent pa­viršutiniškai apžiūrėdavo ir kun. Juozo kambarius. Kagėbis­tai apklausinėdavo jo lankomus senelius ir ligonius, rinko apie jį žinias iš daugelio žmonių. Tiesiog stebina kagėbistų veiklos „diapazonas": nuo septintos klasės mokinukų iki aš­tuoniasdešimtmečių senučių. Kaip minėjau, byloje yra daug septintokėlių pranešimų apie kun. Zdebskio pamokslus. O 1985 05 07 KGB Lazdijų rajono poskyrio vyr. leitenantas Če­pas apie kun. Zdebskio lankymąsi apklausė apkurtusią 80-metę Vytautų kaimo senutę Jadvygą Jančiukienę. Ji papasa­kojo, kad kun. Zdebskis aplanko ne tik ją, bet ir Izabelę Me­donaitę iš Gudelių kaimo, Gudžiauskų šeimą iš Vytautų kai­mo ir kitus. Tai buvo jo pastoracinės kelionės pas senelius ir invalidus pirmaisiais mėnesių penktadieniais.

 

KGB neapkentė ir bijojo kun. Juozo Zdebskio. Kai antrą kartą teisė už vaikų katekizavimą Prienuose, bijojo teisti vie­toje: teismą perkėlė i Kauną. Ir kokių tik apsaugos priemo­nių nesiėmė prieš teismą! 1971 10 16 paties KGB pirmininko Juozo Petkevičiaus buvo patvirtintas (pasirašė jo pavaduo­tojas H. Vaigauskas) Zdebskio teismo proceso priemonių pla­nas, kuriame buvo numatyta suaktyvinti daugelio kunigų sekimą, agentų veiklą, pasiklausymą iš butų ir t.t. Kauno KGB viršininkas Gedas Bagdonas (be kita ko, buvęs kun. Juozo Zdebskio gimnazijos laikų klasės draugas) patvirtino opera­tyvinį planą: kiek kagėbistų ir milicininkų reikės pastatyti prie teismo salės, kad neįleistų ko nereikia; kiek įėjime į tre­čią aukštą (kur buvo posėdžių salė), kiek balkone, gatvėje, teismo koridoriuje ir salėje. Ekstremaliam atvejui numatyta sudaryti 6 kagėbistų ir 5 milicininkų atsarginę grupę. Tokios jėgos! Prieš ginkluotus nebent rožančiais ir malda...

Po kun. Alfonso Svarinsko trečiojo arešto, kai jį lageryje aplankė kun. Juozas Zdebskis, paaiškėjo sekamųjų pasiklau­symo iš butų pavojingumas. Kun. Zdebskis parvežė kun. Sva­rinsko įspėjimą: „Broliai kunigai, nekalbėkite paslapčių kam­baryje". Todėl agentas „Gediminas" 1985 02 11 Rudaminos klebonijoje pamatė, kad šeimininkė (kun. Juozo nebuvo na­mie) telefoną laikė apvožtą puodu, ant kurio buvo užtiesta staltiesėlė ir pastatyta vazonas su gėle. (Rudaminos kleboni­joje KGB taikė tik priemonę „S", t.y. telefoninių pokalbių klau­symąsi - gal todėl kad buvo didelės patalpos.)

Po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areš­to Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas faktiškai iš­iro. 1984 m. bandyta atkurti jį kaip pogrindinį. KGB labai domėjosi, kas jo nariai. Iš agento „Vilnies" 1984 09 11 pra­nešimo matyti, kad buvo siūlyta į jį vėl įtraukti kun. Juozą Zdebskį, bet privalėjęs jam pranešti - kad atvyktų į nurody­tą vietą - asmuo kažkaip „užmiršo" ir nepranešė. Jo nuo­mone, į tą grupę gali įeiti Kalinauskas, Zdebskis, Stakėnas ir net vienuolės bei pasauliečiai. KGB buvo pasiryžęs su­naikinti šį komitetą dar negimusį.

1984.09 03 vyko Lazdijų dekanato kunigų rekolekcijos Krikštonyse. Paskutinę rekolekcijų dieną Leipalingyje da­lyvavo ir vysk. Liudvikas Povilonis. Ragino rūpintis kuni­gų pašaukimais, o jei negalima kunigystės pasiekti norma­liu keliu, reikia ieškoti kitų. (Nuoroda į pogrindinę kunigų seminariją. - V.S.) Ragino neapleisti ir vaikų katekizacijos. Prie pietų stalo vyskupas L. Povilonis kun. Zdebskiui pasa­kė: „Kunige Juozai, reikės tau paieškoti didesnės parapijos. Šlavantuose tu neturi kuo užsiimti". Kun. Juozo veidas, kaip rašo agentas, surimtėjo ir jis atsakė: „Mano parapija didelė. Aš vos spėju ją aptarnauti ir kitos nenoriu". Tai buvo tiesa, kurią, deja, kai kas suvokė tik po jo mirties...

1985. m. pradžioje jis jau Rudaminoje. Netoli Šlavantų, todėl dar lanko ir šios parapijos senelius bei invalidus.

KGB Lazdijų rajono poskyris tuojau pat (1985 04 03) su­daro naują sekimo priemonių planą, kuriame vėl numato, kokius senus agentus panaudoti, kokius naujus į sekimą įtraukti, ką užverbuoti, kam kontroliuoti korespondenciją, telefoninius pokalbius, jo išvykas, kur įrengti išorinio ste­bėjimo („NN") uždarą postą, kaip nuolatiniam pamokslų klausymuisi parinkti tris patikimus asmenis, kaip jo išvy­kas panaudoti tolesnei jo kompromitacijai ir t.t.

Iš karto pradėjo suktis KGB mašina. Ir reikia pripažinti, kad ji visus metus iki jo žūties sukosi labai intensyviai. KGB darbuotojai apklausė labai daug žmonių, rinkdami atsilie­pimus apie jį, sekė bažnyčios remontą, įsigijo bažnyčios rak­tų dublikatą, atliko joje slaptą kratą, bandė užverbuoti (be­je, nesėkmingai) jo giminaitį, klausėsi pamokslų, rinko agen­tų pranešimus ir t.t. Yra byloje kažkoks keistas anoniminis moters pranešimas telefonu KGB Lazdijų rajono poskyrio viršininkui Z. Galiauskui apie nugirstą pokalbį, jog kun. Zdebskis ruošiasi per Alytaus gyventoją V.Z. (visas jo dosjė gautas iš Alytaus KGB) kažką raštiškai ar žodžiu perduoti į užsienį. Tai buvo 1986 m. sausio 9 d.

Yra įdomus kun. Zdebskio santykius su moterimis cha­rakterizuojantis vienuolės - agentės „Irenos" 1984 08 16 pra­nešimas. Prie pranešime numatomų priemonių įrašyta: „Dėl „Z" (t.y. Zdebskio. - V.S.) viskas daroma pagal turimą DOR planą" (t. 8,1. 42).

Kol kas neįmanoma pasakyti, ar jo žūtis autoavarijoje 1986 m. vasario 5 d. irgi buvo pagal DOR planą, ar atsitikti­nė: tiesioginių įrodymų, kad KGB kalta dėl jo žūties, byloje nerasta. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, koks nepageidaujamas jis buvo jiems ir kaip mielai juo būtų atsi­kratę. Jau vadinamosios spec. priemonės taikymas 1980 10 03 buvo jo fizinis luošinimas ir bandymas susidoroti. Su­prantamas KGB įniršis, kai ir pašalintas iš Tikinčiųjų tei­sėms ginti katalikų komiteto jis, tarsi niekur nieko nebuvę, toliau tęsė kovą už Bažnyčią ir sielas. Tai jiems buvo sun­kiai suvokiama. Ne iš pasaulio buvo jo jėga. Pažįstant kun. Zdebskį ne tik iš KGB archyvų, bet ir iš jo dienoraščių bei jo artimųjų prisiminimų, galima pasakyti, kad jis tikrai ištesė­jo pažadą, juokais duotą Maskvos kasininkei: „...aš tikrai tikrai būsiu didvyris..."

Jis turėjo nuostabią nuojautą: ne tik apie žmones - kas geranoris, o kas ne - bet ir apie ateities įvykius. Byloje yra išlikęs KGB karininko 1985 12 27 pokalbis su Rudaminos paštininke. Ji pasakoja, kad kun. Juozas Zdebskis užsisakė laikraščius „Tiesą", „Komjaunimo tiesą", „Darbo vėliavą" bei žurnalus „Tarybinę moterį", „Švyturį", „Mokslą ir gyvenimą" šešiems mėnesiams. I klausimą, kodėl užsisako ne visiems metams, kun. Juozas atsakė: „Neaišku, kiek Dievas mane čia laikys" (šie žodžiai KGB pabraukti).

 

Jo žūties išvakarėse, t.y. 1986 02 04, ant atskiro lapelio yra į bylą įsegta KGB pirmininko pavaduotojo H. Vaigausko rezoliucija:

„Prašau įdėmiai išstudijuoti Bažnytinės teisės 533 ir 550 kanonų reikalavimus - apie kunigų pareigas - ir tikinčiųjų vardu dėl Zdebskio parengti argumentuotą laišką. Dieno­mis dingsta - nuolatinės kelionės, bastymaisi.

Reikalavimas - priversti jį dirbti" (t. 8,1.190 a).

Sena ar dviguba klasta?

Bylos t. 8,1.190 a. - KGB rezoliucijos įklijuotas lapelis, datuotas kun. J. Zdebskio žūties išvakarėse.

Kitą dieną po žuvimo, t.y. 1986 02 06, Lietuvos TSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus darbuotojas Čekenj parengia ir, komi­teto pirmininkui pasirašius, išsiunčia i Maskvą TSRS KGB 5 valdybos viršininkui generolui leitenantui J. Abramovui šifrotelegramą Nr. 1026 (parašo Nr. 520), kurioje praneša:

 

„1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30 min. Lietuvos TSR Šalči­ninkų rajono teritorijoje automobilių avarijos metu susidū­rus lengvajam automobiliui „Žiguliai" su sunkvežimiu (pie-novežiu) GAZ-53, žuvo DOR objektas „Akiplėša" - vienas iš kūrėjų ir buvęs narys vadinamojo „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto", kunigas reakcionierius - Zdebskis Juo­zas, Vinco s., g. 1929 m., Lazdijų rajono Rudaminos parapi­jos klebonas. Drauge su juo žuvo lengvojo automobilio ke­leiviai - Sabaliauskas Algirdas, Romo s., g. 1943 m. Kauno keramikos fabriko elektrikas, ir Čeikaitė Danutė, Stasio d., g. 1960 m., laikinai nedirbanti, o Žemaitis Romualdas Vla­das, Vlado s., g. 1938 m., Prienų MSV meistras, paguldytas į Šalčininkų ligoninę.

VAI preliminariais duomenimis avarijos kaltininkas yra „Žigulių" vairuotojas - Sabaliauskas A.R., kuris viršijo grei­tį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su sunkvežimiu. VRM orga­nai iškėlė baudžiamąją bylą dėl autoįvykio ir atliekamas ty­rimas. Imamės priemonių, kad dėl „Akiplėšos" žuvimo ne­būtų galima skleisti šmeižtų ir tendencingų gandų" (t. 8,1. 194-195).

Bylos t. 8,1.194 - Lietuvos TSR KGB šifrotelegrama TSRS KGB vadovybei dėl „Akiplėšos" - kun. J. Zdebskio - žūties.

Kun. J. Zdebskio švarkas ir striukė po avarijos 1986 02 05.

(Iš asmeninio archyvo)                        

Kun. J. Zdebskis, pašarvotas Rudaminos bažnyčioje 1986 02 09. (Iš asmeninio archyvo)

Eucharistijos bičiulių vardu prie kun. J. Zdebskio kapo kalba Robertas Grigas. Rudamina, 1986 02 10. (Fotografuota KGB seklių)

Laidotuves LTSR KGB 7 skyrius intensyviai sekė. Byloje yra šio skyriaus viršininko pulkininko V. Bukausko pasira­šyta pažyma apie vasario 8-10 dienomis Rudaminos baž­nyčioje atliktą spec. priemonę. Pažymoje išvardyta daug se­kamų kunigų ir vienuolių pavardžių bei slapyvardžių, trum­pai pateikta, kas ką prie kapo kalbėjo. Pažymima, kad „pa­mokslų metu buvo atliekama spec. priemonė „Ženklas" (rus. - „Znak").

Ką galėjo, KGB laidotuvėse ne tik fiksavo, bet ir keršijo laidotuvių dalyviams. Už tai, kad veisiejietė Grabauskienė dalyvavo laidotuvėse ir tą dieną nebuvo darbe, jai pasiūly­ta iš jo išeiti.

1986 02 11 tuo pačiu adresu siunčiama antra J. Petkevi­čiaus pasirašyta šifrotelegrama Nr. 525, kurioje ant pustrečio lapo pateikiama smulki kun. Juozo Zdebskio laidotuvių ata­skaita. Joje rašoma, kad kai kurios vienuolės ėmė skleisti gan­dus, jog ši autoavarija galėjo būti suorganizuota KGB. Vasa­rio 10 d. 12 val. įvykusios laidotuvės, kuriose dalyvavo per 900 žmonių, tarp jų apie 100 kunigų. Iš jų penki sakė pamoks­lus. Paberžės klebonas Donatas Valiukonis šmeižęs tarybinę tikrovę. Ekstremistiškai nusiteikęs Kiauklių zakristijonas Ro­bertas Grigas prie kapo perskaitė eiles, skirtas 1981 m. auto­avarijoje žuvusiam kun. Bronislovui Laurinavičiui, apie kurį Lietuvoje ir užsienyje buvo skleidžiami gandai kaip apie „KGB auką". Tuo Robertas Grigas norėjęs pabrėžti, kad Bro&sshy;nislovo Laurinavičiaus ir Juozo Zdebskio mirties kaltininkai yra tie patys. Apie Zdebskio žuvimą kalbėjo ir „Laisvosios Europos" radijo stotis. Lietuvos televizija parodė autoavari­jos įvykio vaizdą ir pateikė argumentuotą komentarą, kad buvo kaltas Zdebskio mašinos vairuotojas. Šifrotelegrama bai­giama žodžiais: „Mes imamės papildomų priemonių, kad ne­būtų leista skleisti šmeižikiškus gandus apie šio kunigo žū­ties aplinkybes" (t. 8,1. 203-204).

Kun. J. Zdebskio laidotuvės. Rudamina, 1986 02 10. (Fotografuota KGB seklių)

Yra daug laidotuvėse dalyvavusių agentų ir „patiki­mų asmenų" pranešimų. Ypač KGB domėjosi, kaip žmo­nės aiškina kun. Juozo Zdebskio žuvimo priežastis. Vie­nas agentas pranešė, jog Onai Kalvinskienei kun. Juozo šeimininkė sakiusi, kad „galbūt tokios avarijos ir nebūtų buvę,jei kun. Juozo vairuotojas būtų buvęs labiau paty­ręs". Šiuos žodžius pranešime KGB pabraukė ir agentui davė užduoti tiems, kurie bandys įrodinėti, kad kalti dėl avarijos pašaliniai (tikriausiai turėta minty KGB), papa­sakoti apie Kalvinskienės pokalbį su šeimininke ir pro­paguoti jos nuomonę. Nepaprastai aiškiai jaučiasi KGB pastangos slopinti žmonių įtarimą, jog KGB suorganiza­vo šią autoavariją, kad skaitant bylą net kyla mintis: „Va­gie, o gal kepurė dega?!"

Po laidotuvių vasario 13 d. KGB Lazdijų rajono posky­rio operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas V. Beleckas ir Šeš­tokų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas R. Tin-džiulis apžiūrėjo kun. Juozo Zdebskio kapą. Prie jo - medi­nis kryžius su lentute, ant kurios užrašyta: „Meilė niekada nesibaigia". Ant kapo - apie 10 vainikų. Matomiausioj vietoj vainikas su užrašu: „Didžiam Tėvynės sūnui - šaukliui į pri­sikėlimą". Nuo šio vainiko juostų nuvalytas sniegas, kad visi matytų užrašą. Ant kito vainiko juostos žodžiai: „Kry­žius buvo tavo viltis ir gyvenimas. - Bičiuliai". Prie kapo buvo keli krepšeliai gėlių. Juose gėlės sukomponuotos „pa­gal buržuazinės Lietuvos vėliavos spalvas". Taip rašoma šioje paskutinėje bylos pažymoje (t. 8,1. 226).

 

Laidotuvių dieną Jo Eminencija (tada dar vyskupas) Vin­centas Sladkevičius tarė: „Ši mirtis - Prisikėlimas..."

Bylos t. 8,1. 226 -1986 02 13 atliktos kun. J. Zdebskio kapo apžiūros pažyma.

NUO AUTORIAUS

Bažnyčia - ne tik Kristaus vietininkės simbolis: tai Kris­taus kryžių nešanti Jo tauta, klumpanti ir besikruvinanti į savo laiko akmenis, tačiau vėl kylanti, atsinaujinanti ir einanti į Prisikėlimą. Ir kuo nuožmiau ji persekiojama bei niokoja­ma, kuo labiau ji suvargusi ir žaizdota, tuo didesnę savo išti­kimųjų vaikų meilę ir pasiaukojimą ji žadina. O tokių jos vai­kų buvo ir yra daug, ne vien tik kun. Juozas Zdebskis. Jo gyvenimo ir tarnystės kelias padeda pažvelgti tik į dalelę Kris­taus Bažnyčios Lietuvoje žaizdų ir šventumo. Ne todėl, kad tai jo, o ne kitų kelias, o todėl, kad KGB archyve išliko jo seki­mo byla.

Taip, tarp KGB agentų buvo ir tikinčiųjų, ir kunigų. Vie­nas kitas buvo net žymesnes pareigas to meto Lietuvos Kata­likų Bažnyčioje einantis asmuo. Bet juk visa tai jau žinojome nuo 1972 metų - iš pirmųjų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kro­nikos" numerių... KGB bylos šiandien leidžia aiškiau suvok­ti tų dienų Bažnyčios didybę ir tragizmą. Užmiršti juodus KGB ir jų talkininkų darbus nereikia: tai istorija, ir ji turi būti mums mokytoja. Juolab kad KGB visiškai neišnyko: jų klastos ir smūgių pilna mūsų šiandiena. Istorija - objekty­viais faktais besiremiantis mokslas, todėl faktų nutylėjimas ar reikiamo dėmesio jiems neskyrimas apsunkintų Bažny­čios atsinaujinimą. Tepadės tiesa - net skaudi! - geriau su­prasti, kodėl mes Bažnyčią, kaip ir visuomenę, šiandien turi­me tokią, kokia ji yra, ir rasti savyje jėgų bei priemonių Die­vui padedant užgydyti jos ir tautos žaizdas.

Krikščioniškasis atlaidumas ir meilė tepranoksta nuken­tėjusiųjų žmogiškąjį prigimties trapumą - teneslegia jų dva­sios nuo Kristaus laikų žinoma fariziejaus panieka muiti­ninkui, o tegaivina Kristaus teigta ir savo kančia įrodyta mei­lė priešams ir kankintojams. Bažnyčios žaizdos tesužadina visų tikinčiųjų širdyse dar didesnę pagarbą ir meilę jai - Kris­taus mylimai ir nenugalėtai - bei atgailos ir atsiteisimo pa­stangą sielose tų, kurie - dažnai ne savo noru, kartais gal net širdyse verkdami - ją plakė... (Jie tikriausiai atpažins sa­ve iš turėtų slapyvardžių - kitiems telieka jie nežinomi.) Te­sužadina šią meilės ir atsiteisimo dvasią visų mūsų širdyse. Jei perskaičius šią knygą jumyse išliks ir dar sustiprės Kris­taus liudyta ir reikalauta priešų meilė, tada aš jausiuosi ra­mus, kad nepažeidžiau Dievo ir a.a. kunigo Juozo pagrin­dinio - atlaidos priešams ir jiems meilės reikalavimo, kad vietoje meilės nepasėjau neapykantos.

Dėkoju visiems, kurie savo darbu ir patarimais padėjo: tai kun. Aušvydas Belickas, ses. Loreta Teresė Paulavičiūtė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro buvęs vadovas Juozas Arvydas Starkauskas, skaityklos ve­dėjas Aleksas Ivanauskas ir kiti. Tepasitarnauja ši knyga di­desnei Dievo garbei, Bažnyčios naudai ir Lietuvos laisvei.

 

VIDAS SPENGLA

Vilnius, 1995 08 15

IŠNAŠOS

¹   NKVD (rus. - „Narodnyj komisariat vnutrennich del") - Vidaus reikalų liaudies komisariatas;

²  KGB (rus. - „Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti") - Valstybės saugumo komitetas.

³ MGB (rus. - „Ministerstvo gosudarstvennoj bezopasnosti") - Valsty­bės saugumo ministerija;

⁴ F/ondas/ 16, ap/yrašas/ 221, b/yla/ 16,1/apas/ 133-134.

⁵  F. 16, ap. 224, b. 28,1.97-98.

⁶  LKP CK - Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas.

⁷        RRT - Religijų reikalų taryba.

⁸ DOR (rus. - „delo operativnoj razrabotki") - operatyvinio tyrimo byla.

⁹        DON (rus. - „delo operatyvnogo nabliudenija") - operatyvinio stebėjimo byla;

- DOP (rus. - „delo operatyvnoj praverki") - operatyvinio tikrinimo byla.

¹⁰        MSV - Melioracijos statybos valdyba.

¹¹        DGOR (rus. - „delo operativnoj razrabotki glavarej") - vadeivų operatyvinio tyrimo byla.

¹²        Priemonė „T" - slaptas pasiklausymas iš sekamojo kambarių (ne telefoninių pokalbių).

- Priemonė „S" - telefoninių pokalbių klausymasis.

¹³ Melomizonas (rus. - „lžemizon") - garso įrašymo aparatas su slap­tu įrašymu (įrašančiajam nežinant).

¹⁴ Priemonė „NN" (rus. - „naružnoje nabliudenije") - išorinis stebėji­mas.

¹⁵ Priemonė „D" - slapta krata.

¹⁶ OTO (rus. - „operativno techničeskij otdel") - operatyvinis tech­ninis skyrius.

„MT" - sąlyginis pavadinimas cheminio preparato, kuriuo KGB apdorodavo per agentus sekamiesiems įduodamą kalkę.

¹⁷ Užbaigus bylą, kurioje buvo naudojamas agentas, jis būdavo per­vedamas į archyvinius agentus. Esant reikalui, jį panaudodavo naujoje byloje, t.y. grąžindavo į veikiančius agentus.

¹⁸  „ČP" (rus. - „čerezvyčajnoje proisšestvije") - nepaprastas įvykis.

¹⁹  Priemonė „P" - sekamojo pašto korespondencijos kontrolė;

„PK" - šios korespondencijos foto ar era kopijavimas.

²⁰ „Raidinės priemonės" (rus. - liternyje) - raidėmis žymimos priemo­nės („T", „S", „D" ir kt.).

²¹ VAI - Valstybinė automobilių inspekcija.

²² OTU (rus. - „operativno techničeskoje upravieniję") - operatyvinė techninė valdyba.

²³ VRM - Vidaus reikalų ministerija.

KNYGOS RĖMĖJAI

Dėkojame parėmusiems knygos apie kun. Juozą Zdebskį išleidimą.

LIETUVOS VIENUOLIJOS: Katalikų moterų kultūros draugija, Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vargdienių seserų kongregacija, Šv. Ka­zimiero seserų kongregacija, Basųjų karmeličių bendruomenė, Šven­tosios Šeimos seserų kongregacija, Nekalčiausios Marijos Širdies duk­terų kongregacija, Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos seserų tarnaičių kongregacija, Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciško­nių kongregacija;

Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės bendruomenė, Dangun Ėmimo se­serų bendruomenė, Kauno S. Benediktinių kongregacija, Vilniaus ar­kivyskupijos ir Panevėžio vyskupijos KATECHETINIAI CENTRAI; „CARITAS" federacijos Vilniaus arkivyskupijos skyriaus valdyba; Alytaus ŠEIMOS CENTRAS; Maldos grupė „KARUNKA"; Šv. Kazi­miero knygynas Kaune; SAUSIO 13-osios brolija; Savaitraštis „DIE­NOVIDIS", išspausdinęs kreipimąsi paremti knygos išleidimą;

TĖVYNĖS SĄJUNGOS (LIETUVOS KONSERVATORIŲ) valdyba ir Sei­mo frakcijos nariai bei sponsoriai: Vilija Aleknaitė, Laima Andrikie­nė, Juozas Dringelis, Algirdas Endriukaitis, Liudvikas Furmonavi-čius, Egidijus Jarašiūnas, Vladimiras Jarmolenko, Vladas Katkevičius, Algirdas Katkus, Andrius Kubilius, Elvyra Kunevičienė, Vaclovas La­pė, Juozas Listavičius, Kęstutis-Povilas Paukštys, Gediminas Vagno­rius, Alfonsas Vaišnoras, Vidmantas Žiemelis;

Geotechnikos grupė UAB; Priekulės žemės ūkio bendrovė; AB „Spauda";

KALIFORNIJOS (JAV) lietuviai: „LA. Lietuvos dukterys", prel. Jonas Ku­čingis, prel. dr. Algr. Olšauskas, Adelė ir Julius Balsiai, Laima Baltrė-nas, Aldona Brazdžionienė, V.A. Bimbiriai, Nida Brinkis, M.D. Zig­mas Brinkis, Antanas Bulota, Juozas Dzenkaitis, Valeria Kaminskas, S. Karius, Kulnys, M. Lembertienė, Albinas Markevičius, Ignas Me-dzinskas, Dana Mitkienė, Nelė Mockuvienė, Isabel Oksas, Dana Pa­škevičius, J. Pazera, A. ražiūrienė, Jonas Petronis, Genovaitė Plu kie-nė, Eugenija ir Kazys Prišmantai, T. Pupius, Janina Radvenia, Rauli-naičiai, Nidutė ir Jonas Rice, Vida Ruokis, Anelė Sopys, B. Stockus, L. Stadalnikienė, K. Šakys, I.E. Šišas, Romas Švainauskas, Vytautas Vi­dugiris;

MONREALIO ir TORONTO (KANADA) lietuviai: kun. J. Aranauskas (Monrealis), Virginija Apanavičiūtė, Stasė Baršauskienė, Pranas Dikaitis ir Antanas Bumbulis (Toronto).

ITALIJA: prof. kun. Tasius Ereminas (Milanas);

LIETUVOJE -

Kaišiadorių vyskupija:

BIRŠTONAS: kun. Jonas Danilevičius, Stasė Belickienė, Povilas Buzas, Povilas Čiukšys, Grigoniai, Jadvyga ir Vincas Laukevičiai, Gražina Navickaitė, Ona Valatkaitė;

BUTRIMONYS: kun. Edvardas Kraujalis;

ELEKTRĖNAI: kun. Jonas Sabaliauskas, Stasys Degutis, Ona Eimontie-nė, Anastazija Karvelienė, Vida Ribalskienė, Rita Šabūnienė, Genutė Tekorienė;

KRUONIS: Onutė Marcinkevičienė;

SKUDUTIŠKIS: kun. Albinas Šilkinis;

VIEVIS: Pranas Petrauskas, Viktorija Žepnickaitė, Vilius Žilinskas;

Kauno arkivyskupija:

GIRDŽIAI: Vytautas Lekutis;

KAUNAS: kun. Jonas Bujokas, kun. Viktoras Brusokas, kun. Alfonsas Bulotas, kun. Robertas Grigas, mons. Vincentas Jalinskas, mons. Vy­tautas Sidaras, mons. Pranas Tamulevičius, Virginija Aleknaitė, Ona Aleksejūnaitė, M. Bartkutė, Irena Beseckaitė, Paima Beseckytė, T. Brazlauskaitė, Marija Budrienė, Tadas Burokas, Stefutė Butkienė, Bamblauskienė, Valė Dovydienė, Regina Dovtartienė, Bronė Garbu-kaitė, Aldona Girininkienė, J. Grabys, Jonas Grigas, Ina Grinauskai-tė, Birutė Ibėnienė, Marija Jakaitytė, Gražina Jarve, Olga Kazlienė, Stasė Kalniuvienė, Stasė Kelpšaitė, Leontina Kęsgailaitė, Anastazija Klėtkutė, Angelė Klėtkutė, Lina Krunkaitytė, Elena Kunytė, Vincas Kvėdaraitis, Adelė Laipienytė, Zuzana Liutkevičiūtė, Paulius Mar­tinaitis, Eugenija Mažeikienė, Rita Melinskaitė, Stasė Mikutienė, Al­dona Neciuvienė, Stefanija Novikaitė, Albina Pajarskaitė, Leonija Pet­kevičiūtė, Zofija Petrušytė, Albina Petraškaitė, Domė Petrutytė, Di­ana Pikšrienė, S. Pitrėnicnė, A. Plavičius, Antanas Poderis, Aldona Puišytė, Marija Raškauskienė, Danutė Samaškaitė, Genė Senikienė, Bronislava Skavolytė, V. Skrinska, Marija Staigiškaitė, Donatas Sta-kišaitis, Nijolė Sadauskienė, B. Širvinskaitė, Edvardas Šiugžda, A. Šiugždenytė, A. Šlekytė, Ona Šlekytė, Jadvyga Šliūpienė, Bronislo­vas Taleišis, Salomėja Tekorienė, Genovaitė Tunaitienė, Ada Urbo­naitė, Elvyra Varnaukienė, Aleksandras Žarskus, Asta Žemgalytė, Ber­nadeta ir Algis Žikevičiai, G. Žukas;

KĖDAINIAI: Eleonora Naudžiūnienė;

KELME: Petras Andrulis, Kazimieras Dembskis, Dalia Ditmanienė, Al­bina Ferensienė, Ses. Gedvilaitės, Teresė Gedvilienė, Ramutė Gerik-sonienė, Bronė Jankauskienė, Stasė Jankutė, Klementina Lieponienė, Janina Puidokienė, Jonas Steponaitis, Stasė Vasiliauskienė;

RAUDONDVARIS: kun. Vytenis Vaškelis, Gražina Bylienė, Genė Nar­butienė, Vlada Senauskienė, Genutė Šilževičienė;

ŠIAULIAI: Gražina Jakniūnatė, Irena Jakutienė, Angelė Jančauskienė, Au­gustina Janulienė;

ŠILUVA: kun. Leonas Kalinauskas, prel. Edvardas Simaška;

TYTUVĖNAI: Valerija Sabaliauskienė, Janina Vasiliauskienė;

UKMERGĖ: Angelė Cepelienė, O. ir A. Dzigai, Petronėlė Jukonienė, Leo­kadija Karalienė, Birutė Kiškienė, Nijolė Kleinienė, Stasė Markevičiūtė, Zita Mikalauskaitė, Nijolė Narbutienė, Julija Repečkienė, Genovaitė Šerelienė, Bronė Šlepikienė, Liuda Vitaitė;

VILKIJA: kun. Virginijus Lenktaitis,Ambrazavičienė, Aldona Arkušaus-kienė, Kazimieras Banys, Apolonija Girdauskienė, Elena Girlevičie-nė, Julius Grabauskas, Danutė Kasparavičienė, Anelė Keruckienė, Ka­zys Kudirka, Juozapas Laimutis, Stasė Laurinaitienė, Ona Genovaitė Lelešienė, Marytė Makauskaitė, Regina Marmaitė, Angelė Matelie-nė, Birutė Rimkutė, Genovaitė Stanevičienė, Marijona Vaitiekaitienė, Kazimiera Vosylienė, Nijolė Vosylienė, Alfonsas Zumaras;

ŽAIGINYS: kun. Boleslovas Radavičius;

ŽALPIAI: kun. Juozas Razmantas;

Panevėžio vyskupija:

BIRŽAI: kun. Bronius Strazdas; DAUGAILIAI: kun. Petras Baltuška;

JONIŠKĖLIS: kun. Benediktas Urbonas, Feliksas Giedraitis, Jonas Kergė, Leonas Mosteika, Elena Šidagytė, Antanas Turauskas, Aleksas Vala­vičius;

KREKENAVA: kun. Petras Budriūnas;

LIKĖNAI: Regina Indrašienė, Bronius Kloviškis, Marija Paužuolytė, Jad­vyga Rimtautaitė, Juozas Stapulionis; NAUJAMIESTIS: kun. Rimantas Gudelis;

PABIRŽĖ: kun. Antanas Balaišis, Aleksas Četvergas, Povilas Čiudaras, Genė Drevinskienė, Ona Dževečkienė, Stasė Džiuvaitienė, Aldona Ju­konienė, Bronė Kriaučiūnienė, Regina Kurlinskienė, Stefa Paškevi-čienė, Ona Ratkevičienė, Ona Stačkūnienė, Edita Šlikaitė, Valė Šviti-nienė, Koste Varžinskienė, Ona Visockaitė, Petras Visockas;

PANEVĖŽYS: Julė ir Celestinas Ajauskai, Monika Jakubonienė, M. Pože-lienė;

SKAPIŠKIS: kun. Povilas Varžinskas; UŽPALIAI: kun. Edmundas Rinkevičius; VABALNINKAS: kun. Povilas Miškinis;

Telšių vyskupija:

ENDRIEJAVAS: kun. Juozapas Bukauskas;

KLAIPĖDA: kun. Bernardas Talaišis, kun. Vincentas Romanas Pučins­kas, Sofija Augienė, Jadvyga Barauskienė, Danutė Dizevičienė, Aud­ronė ir Eugenijus Česnauskai, Antanas Česnauskas, Irena ir Kazys Česnauskai, Ilona ir Stasys Česnauskai, Remigijus Česnauskas, Ra­mutė Chatkevičienė, Angelė Jonušaitė, Stepą Klimienė, Janina Ličie­nė, Aldona Liogienė, Zofija Marcinkienė, Elena ir Antanas Matulio-niai, Teresė Petrauskienė, Veronika Petrovą, Zigmas Prochorskis, Da­nutė Sipavičiūtė, Vanda Sipavičienė, Teklė Steponavičiūtė, Aldona Va­siliauskienė, Rūta ir Vincas Venckai, Eleonora Voitkevič;

PALANGA: Ona Šokelytė;

PLUNGĖ: Audrius Globys;

PRIEKULĖ: kun. Liudas Serapinas, Vytautas Klimovas;

TAURAGĖ: kun. Narsutis Petrikas, mons. Petras Puzaras, kun. Alvydas Vaitkevičius, Donata Gerasimova, Sabina Gerasimova, Vidutė ir Jo­nas Šepučiai;

VARNIAI: kun. Jonas Petrauskis, Vanda Pocienė;

TELŠIAI: mons. Jonas Kauneckas, Angelė Raudienė;

Vilkaviškio vyskupija:

ALYTUS: kun. Juozas Gražulis, kun. Vytautas Insoda, kun. Jaunius Kelp­šas, Laima Alksninytė, Laima Andriuškevičienė, Bikių šeima, Teresė Bucevičienė, Birutė Dimšaitė, Gališauskų šeima, Anelė Jackauskienė, Rasa Jakubelskaitė, Jurgelioniu šeima, Zita Kaluševičiūtė, Genutė Kri-siūnaitė, Danutė Mikalonienė, Irena Motuzienė, Pocevčių šeima, An­gelė Skinkienė, V. Siskevičius, Angelė Švirmiokienė, Genutė Tamu-lionienė, Gražina Vasiliauskienė, Birutė Žemaitytė, Daiva Žemaitytė, Rūta Žemaitytė, Žemaičių šeima, Birutė Žukauskienė, Juozas Žitkaus-kas, Marius Žitkauskas, Petronėlė Žitkauskienė, Žitkauskų šeima, Žvi-nakevičiūtė;

ALVITAS: kun. Antanas Vitkus;

GARLIAVA: Edita Keršytė;

KAZLŲ RŪDA: kun. Tadeus Vallian, Aldona Ambrazijienė, Valė Bla-žaitienė, Vytautas Bučinskas, Celestinas Čibirka, Ona Girniuvie-nė, Elena Jakevičienė, Irena Kabišaitienė, Laimutė Kabišaitytė, Bi­rutė Kajokaitė, Levutė Karčiauskienė, Nijolė Kasakaitytė, Natalija Kazlauskaitė, Salomėja Mirtrauskienė, Julija Plytnikaitė, Anelė Sen-kevičienė, Stasė Rainienė, Teofilė Šalčiūtė, Bonifacas Valaitis, Da­nutė Valentaitė;

KYBARTAI: kun. Vaclovas Stakėnas, Ona Adomaitienė, Jūratė Adomai­tienė, Janina Augaitienė, Onutė Augustaitė, Danutė Augustienė, Te­resė Bazanavičiūtė, Alfonsas Belickas, Albinas Bielskus, Teresė Biel-skuvienė, Jeronimas Buragas, Onutė Čepokaitytė, Gintautas Dobi-liauskas, Sigutė Eismontienė, Petras Ferencas, Onutė Griškaitienė, Anelė Guntorienė, Danutė Jankauskienė, Bronius Kriščiūnas, Ge­ma Kruelskaitė, Teresė Kroelskienė, Zita Kučiauskienė, Genutė Ku-metaitytė, Danutė Kvederienė, Onutė Kvederienė, Elena Lukoševi­čienė, Nastė Mačiulaitienė, Monika Mačiulienė, Eugenija Menčin-skienė, Birutė Merkevičienė, Adelė Motgabienė, Pijus Petrulis, Onutė Pricevičienė, Jeronimas Račyla, Stasys Rutkauskas, Birutė Siauru-saitytė, Gema Sitkauskienė, Saliomė Stankevičienė, Virginija Stal-šinskienė, Nijolė Šemiolkina, Teresė Šiuraitienė, Viktorija Švenčiū-nienė, Teresė Šventoraitienė, Natalija Tilvikienė, Marytė Vaitkūnie-nė, Antanas Žemaitis, Albinas Želvys;

KUDIRKOS NAUMIESTIS: Adelė Aleksaitytė, D. Bankytė, Eglė Diržiū-tė, Eugenija Diržiuvienė, Juozas Kaminskas, Aldona Kašiubaitė, Juo­zas Kudirka, Dana Marčiulaitienė, Kunigunda Matijošaitienė, Janė Okunienė, Janina Pėžaitienė, Teresė Sutkų tė, Bronė Vasilčikienė, Juo­zas Žemaitis, Petronėlė Žemaitienė;

LAZDIJAI: kan. Gvidonas Dovidaitis, kun. Antanas Mickevičius, Marija Biveinienė, Elena Dzimidienė, Ona Gylienė, Birutė Gražulienė, Mo­nika Gražulevičienė, Stasė Juškelienė, Adelė Kazlauskienė, Adelė La-benskienė, Marija Megelinskienė, Julija Miliuvienė, Ona Nevulienė, Penkiūnienė, Petronėlė Pledienė, Stasė Radeckienė, Elzbieta Rudzin-skienė, Izabelė ir Petras Sakalauskai, Jadvyga Sandienė, Petronėlė Stra-kauskienė, Ramutė Sušinskaitė, Anelė Vaitkevičienė, Aldona Vengre-vičienė, Antanas Žukauskas;

LEIPALINGIS: Albertas Ambrulevičius, Anelė Balaikienė, Ona Dumb­liauskienė, Anelė ir Antanas Grigai, Gintas Grušauskas, Marytė Pranckevičienė, Julė Purvinienė, Angelė Taraškevičienė, Eugenija Treigienė, Angelė Treigytė, Pranas Vėselga, Janina Virbalienė;

MARIJAMPOLĖ: Jūratė Ardzijauskaitė, Verutė Beišytė, Vilija Bilinskie-nė, Juozas Buckūnas, Janina Buzaitė, Elena Gedžienė, Albina Kali­nauskienė, Alesė Krulikauskienė, Juozas Sebestinas, Albina Striau-šienė, Marijona Zdebskytė-Linkevičienė;

NAUJOJI ŪTA: Petronėlė Bartninkaitė, Anelė Degutytė, Petronėlė Glu-šauskienė, Antanas Gudaitis, Elytė Rutkauskienė, Marija Šerpenskaitė, Justinas Urbonas, Monika Vainalavičienė;

PAKUONIS: kun. Ignas Plioraitis;

PRIENAI: mons. Juozas Užupis, Stasė Bieliūnienė, Albina Blekaitie-nė, A. Bružinskienė, Nijolė Cicėnaitė, Zuzana Eidukevičienė, Ma­rytė Jakinevičiūtė, M. Jankauskienė, M. Jezerskienė, Jonikaitė, Al­gis Jukavičius, A. Kaminskaitė, M. Makrickienė, D. Mickaitė, Da­na Minajevienė, L. Rūkštelienė, Regina Smolskienė, Liuda Šu-linskienė;

RUDAMINOS parapija: Kručkienė;

ŠAKIAI: Kunigunda Malskienė, Algimantas Naujokas;

ŠLAVANTŲ parapija: kun. Pranas Perlaitis, Danutė Grabauskienė, Vir­gis Jakutis, Irena Križiokienė, Virginija Liaukevičienė, Juozas Rinke­vičius, Dana Pankevičienė, Daina Tamašauskienė, Angelė Vaškelie-nė, Julė Vizmanaitė ir visi aukojusieji šv. Luko atlaidų rinkliavai;

ŠVENTEŽERIO parapija: Anelė Marčiukaitienė;

Vilniaus arkivyskupija:

DRUSKININKAI: Elena Kirmonienė, Jonas Paliauka, Aurelija Poteliū-naitė, Angelė Priekulienė, Danutė Protkonytė, Danguolė Stravins-kaitė, Angelė Vailionienė, Marytė Vaškevičiūtė, Ina Zubrickaitė;

LENTVARIS: Genoefa Jankevičienė;

LINKMENYS: Gintautas Mackonis;

IGNALINA: Stasė Petkelienė;

TAURAGNU parapija: Stasė Grašienė;

VAIDOTU parapija: Verutė ir Petras Sekonai, Dalia ir Juozas Versekėnai;

VALKININKŲ parapija: kun. Valentinas Virvičius, Elena Bagdonavi­čiūtė, Modestas Juozaitis, Valdas Kukulskis, Stasys Macelis, Elena Macelytė, Emilija Rimšelytė, Marija Šokaitienė, Saulius Versekėnas;

VARĖNA: Diana ir Mindaugas Versekėnai;

VIDIŠKIŲ parapija: Liucija ir Jonas Zinkėnai;

VILNIUS: kun. Aušvydas Belickas, kun. Jonas Vaitonis, Marija Adu-kauskaitė, Vanda Bartkevičienė, Genė ir Vacys Bikai, Laimutė Blaš-kevičienė, Stefanija Dvilevičienė, Rita Gineitienė, Elena Grinavec-kienė, Gediminas Jakubainis (?), Irutė Jakučionytė, R. Jakučiūnie-nė, Aušra Japertienė, Marija Jūratė Jucevičiūtė, Petras Jucevičius, Gintaras Karalius, Ona Kojelienė, Edita Kundrotienė, Danutė Kut-kaitė, Nijolė ir Alvydas Lisauskai, Laima Liorentienė, Audronė Ma­cijauskaitė, Daina Mačiutienė, Danutė Maldeikienė, Rimantas Ma­tulis, Dovilė Matulionytė, M. Mieželytė, Vacys Milius, L. Miški­nienė, Janina Navickaitė, Marija Pašakinskienė, Aldona Paškonie-nė, Antanina Paškonienė, Zybartas Patašius, Valerija Paukštytė, Loreta Teresė Paulavičiūtė, Zita Petraitytė, Teresė Petraškaitė, Pet­ras Plumpa, Marija Pečiukonienė, Rasa Pikelytė, Alė Počiulpaitė, Angelė Raškauskaitė, V. Rinkevičius, Snieguolė Rudzinskaitė, J. Sipavičienė, Janina Sudžiūtė, Marija Rūta Surotkevičienė, Nijolė Šekštelienė, Teresėlė Danguolė Šniūrevičienė, Albina Šiupienienė, Birutė Marija Špokaitė, Rūta Taleišienė, Juozas Tonkūnas, Teresė Tumėnienė, Zofija Vainilaitienė, Paulina Valančiūnaitė, Zina Vepš-taitė, Dalia ir Rimantas Zinkėnai, A. ir A. Žilinskai.

AUKAS RINKO: kun. Kazimieras Ambrasas SJ (Kanada), Adelė Balsienė ir Birutė Varnas (JAV), kun. Antanas Balaišis (Pabiržė), kan. Gvidonas Dovidaitis (Lazdijai), kun. Robertas Grigas (Kaunas), kun. Leonas Ka­linauskas (Šiluva), kun. Virginijus Lenktaitis (Vilkija), kun. Pranas Per­laitis (Šlavantai), kun. Jonas Petrauskis (Varniai), kun. Liudas Serapi­nas (Priekulė), kun. Vaclovas Stakėnas (Kybartai), kun. Benediktas Ur­bonas (Joniškėlis), kun. Tadeus Vallian (Kazlų Rūda), kun. Vytenis Vaš­kelis (Raudondvaris), kun. Valentinas Virvičius (Valkininkai), D. Ban-kytė (Kudirkos Naumiestis), Stasė Belickienė (Birštonas), Genė Biku-vienė (Vilnius), Stefutė Butkienė (Kaunas), seserys Gedvilaitės (Kel­mė), Anelė Grigienė (Leipalingis), Angelė Jančauskienė (Šiauliai), Mo­destas Juozaitis (Valkininkai), Elvyra Kunevičienė (Vilnius), Danutė Maldeikienė (Vilnius), Aldona Paškonienė (Vilnius), Žybartas Patašius (Vilnius), Loreta Paulavičiūtė (Vilnius), Alė Počiulpaitė (Vilnius), ses. Regina OSB (Kaunas), kun. Jonas Sabaliauskas (Elektrėnai), Teklė Ste­ponavičiūtė (Klaipėda), Vidutė Šeputienė (Tauragė), Liuda Šulinskie-nė (Prienai), Ada Urbonaitė (Kaunas), mons. Juozas Užupis (Prienai), Birutė Žemaitytė (Alytus), Laima Žemaitienė (Alytus).

Knygos rėmėjai, kurių sąrašai gauti po gruodžio 20 d., bus minimi ki­toje - prisiminimų apie kun. Juozą Zdebskį - knygoje. Atsiprašome jei bus viena kita netiksli pavardė - kai kurios buvo sunkiai įskai­tomos.

Spengla V.

Sp21     "Akiplėša". KGB kova prieš Bažnyčią. Pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą. — V: LUMEN 1-kla, 1995. -184 p.: iliustr.

ISBN 9986-410-21-5

Knygoje autorius, remdamasis buvusio TSRS KGB padalinio Lietuvoje archyviniais dokumentais, atskleidžia kovotojo dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių kun.J. Zdebskio veikla ir

KGB naudotus metodus bei priemones kovoje su Bažnyčia.

UDK 947.45.08:27(474.5) Sp21

Meninė redaktorė ERIKA PALIUKAITĖ

Nuotraukas reprodukavo JUOZAS GRIKIENIS

Viršelio dailininkė INGRIDA UMBRASAITĖ

 

ISBN 9986-410-21-5

© V.Spengla © LUMEN leidykla, 1996

Spengla V.

"Akiplėša"

KGB kova prieš Bažnyčią

Pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą

Redaktorius kun. AUŠVYDAS BELICKAS
Korektorė     IRENA ČUPALIENĖ

SL651. 1995 11 22
Tiražas 5000 egz.
Užsakymas 1308

Išleido LUMEN leidykla
Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius
Spaudė AB „Spauda" Laisvės pr. 60, 2056 Vilnius
Kaina sutartinė