Partizanų kovos Lietuvoje tesėsi apie 10 metų (1944—1954). Tikslų partizanų skaičių sunku nustatyti. Lietuvių enciklopedija (leista užsienyje) nurodo jų buvus net 100.000. Partizaninis judėjimas buvo apėmęs visą Lietuvą: Žemaitiją, Aukštaitija, Dzūkiją — kiekvienoje apskrity, kiekviename valsčiuje, kiekvienoje parapijoje buvo partizanų. Partizaninis judėjimas apėmė visą tautą, vyrus ir moteris.

Čia nenagrinėsime priežasčių, kurios iššaukė partizanų kovas. Išsamiau ir to judėjimo neaprašysime. Tai istorikų dalykas. Mėginsime tik atsakyti į klausimą: ką davė lietuvių tautai partizanų kovos? Juo labiau, kad kova buvo pralaimėta, neatsiektas galutinis tikslas, apie kurį svajojo kiekvienas partizanas — išvysti vėl nepriklausomą Lietuvą! Apie 50.000 partizanų žuvo, kiti buvo įkalinti, išvežti Sibiran. Dalis jų iš Sibiro negrįžo, kiti grįžę negavo leidimo apsigyventi Lietuvoje, todėl turėjo įsikurti Latvijoje, Kaliningrado srityje ir kitur. Kuriems pavyko Lietuvoje gyventi, tie buvo terorizuojami saugumo, vadinamųjų „liaudies gynėjų" (stribų) ir net pačių gyventojų, kurie nukentėjo nuo partizanų. Tiesa, kad nuo partizanų nukentėjo ir nekaltų žmonių. Nekaltos partizanų nužudytos aukos kelia opius klausimus, į kuriuos dabartinėmis sąlygomis sunku teisingai atsakyti. Juk į partizanų eiles buvo siunčiami ir saugumiečiai. Tad kiek nekaltų žmonių žuvo nuo partizanų ir kiek nuo saugumiečių, kurie veikė prisidengę partizanų vardu?

O kiek žmonių nukentėjo partizanų kovų metu, kiek buvo suimtų, įkalintų, išvežtų Sibiran dėl ryšių su partizanais! Partizanų šeimos, net giminės buvo vežamos Sibiran. Buvo daug sunaikinta turto, daug sudeginta sodybų, daug liko apleistų, išvežus Sibiran gyventojus. Daug žmonių prarado sveikatą. O kiek kartaus nusivylimo pralaimėjus! . .

(Pabaiga. Pradžia Nr. 10)

Nacistinė propaganda aukština asmenybes, jas identifikuoja su vadais, egzaltuoja iki aklo paklusnumo discipliną. Ji atapalaiduoja agresyvius instinktus mažumų ir rasinių grupių atžvilgiu (slavai — vergai; antisemitizmas). Savo turiniu ši propaganda autoritarinė (paremta vadų autoritetu), dogmatiška ir pedantiška. Savo forma ji klastinga ir veidmainiška. Jai būdingas sadizmas, rasės kultas.

2. BIHEVIORISTINIS PROPAGANDOS TIPAS

Ši propaganda yra paremta elgesio (angl. behavior — elgesys) ir lavybos (training) teorija. Jos pagrindėjas yra J. Dewey. Biheviorizmas psichinius reiškinius aiškina tik refleksais. Jie skelbia, jog sąmonę ir žmogaus elgesį nulemia stimulų ir reakcijos koreliacija (sąlyginių refleksų susidarymas). Į Pavlovo formulę „stimulas-reakcija" bihevioristai dar įjungia tarpinius kintamuosius veiksnius, būtent: įspūdį, jaudinimo ir slopinimo potencialą, poreikį ir pan. Šis propagandos tipas savaip atsižvelgia į psichologinio ir sociologinio „klimato" įvairumą (t.y., „vaistas" parenkamas taip, kad atitiktų atskirų tautų dvasinę struktūrą). Šios propagandos mokslinį pagrindą sudaro tas principas, kuriuo gyvuliui ar žmogui sudaromos sąlygos pačiam ieškoti ir aptikti rūpimą tikslą. Ši propaganda individą ir liaudį užverčia gausia informacine ir dokumentine medžiaga, leidžiančia kryptingai apsispręsti. Tokiu medžiagos pateikimo metodu siekiama, kad individas apsispręstų norima propagandai linkme.

Į pirmą vietą ši propaganda iškelia norimų paveikti asmenų psichinį skirtingumą. Ji keičia savo metodus, atsižvelgdama į kiekvieną asmenų kategoriją. Į žmonių mases niekuomet neveikia tiesioginiai, o naudojasi tarpinėmis propagandos priemonėmis (skelbiama įvairi dokumentacija televizijos ir radijo laidose). Savo turiniu ji, nors kitokiu būdu, tačiau iš esmės materialistinė, dogmatiška. O savo forma — liberali, ne ciniška, kartais net savotiškai naivi, tuo pabrėžia bent žmogaus laisvą apsisprendimą.

TARYBINIS LINČIO TEISMAS

Š.m. balandžio 11 d. 17 vai. 77 metų Balio Gajausko motinai buvo įteiktas pranešimas, kad balandžio 12 d. 10 vai. Vilniaus Aukščiausiame Teisme prasidės jos sūnaus teisminins procesas. Ji privalanti dalyvauti kaip liudininkė. Panašius pranešimus gavo L. Stavskis, O. Grigauskienė, J. Burbulienė ir Cizikienė.

Jau tą pačią dieną apie 19 vai. Kauno centrinio pašto telefonų ir telegramų skyriuje buvo pastebėti saugumiečiai. Telegrafistėms įsakyta nesiųsti telegramų, adresuotų Kaunas, Spynų 3—8 Dumbrytės Irenos (Balio Gajausko sužadėtinės) vardu. Ir siunčiama telegrama Leonui Laurinskui į Taurage, nepasiekė adresato.

Iš vakaro suaktyvėjo saugumiečių lengvasis transportas. Mat, norėta, kad kuo mažiau žmonių žinotų apie šį skaudų procesą. Balio kančias saugumiečiai norėjo dar padidinti moralinio vienišumo ir apleidimo skausmu. Bet jiems šitai nepasisekė. Šis nepalaužiamas dvasios žmogus, paaukojęs visą savo gyvenimą Lietuvai, neliko vienas. Tai pajuto ir visa teismo salė, pripildyta pusšimčio saugumiečių ir aktyvistų, kai Baliui buvo mesta raudonų gvazdikų puokštė, kai didelis draugų būrys grūdosi prie teismo salės durų. } procesą buvo įleisti liudininkai, labai nenoromis Balio sužadėtinė, truputį vėliau jos sesuo Laima Šulskienė ir Antanas Terleckas. Irena ir Laima viso proceso metu globojo vargšę senutę Balio motiną, kad tik ji ištvertų iki galo.

30 METŲ GULAGO SALYNE . . .

Per ilgesnį laiką žmonės apsipranta net su savo kančia. Dar greičiau užmiršta svetimą. Taip atsitiko ir su PETRU PAULAIČIU. Šiandien apie šį taurų lietuvį, vargstantį Gulago salyne daugiau nei 30 metų, kalba daugelis gyvų liudininkų užsieny ir mažai kas žino Lietuvoje. Jis savo tauria kančia pelnė visuotiną pagarbą savųjų ir svetimųjų.

Petras Paulaitis gimė 1904 m. Kalnėnų kaime, Jurbarko valsčiuje.

1926 m. išvykęs į Italiją, mokėsi Milano Katalikų Universitete filosofijos fakultete. Baigęs mokslus, metus dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje. Vėliau Austrijos gimnazijoj dėstė lotynų ir italų kalbas.

1939 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Raseinių apskrityje.

1940 metų vasarą, sovietams okupavus Lietuvą, čekistai norėjo areštuoti, bet nerado namie. Susidarius naujoms gyvenimo sąlygoms, normalus kultūrinis darbas Lietuvoje buvo neįmanomas. P. Paulaitis pasitraukė per žaliąją sieną į Vokietiją. Ten įstojo į „Aktyvistų frontą". Baigęs diversantų mokyklą, eidavo į Lietuvą žvalgybos tikslais, nes gerai pažino žaliąją, sieną ties Jurbarku. Ir taip kurį laiką vykdė Lietuvos „Aktyvistų fronto" užduotis.

Atsidūrus Lietuvai vokiečių rankose, grįžo į tėvynę ir 6 savaites buvo Raseinių apskrities viršininku.

Vokiečiams išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, grįžo į Jurbarką ir dėstė gimnazijoje lotynų ir vokiečių kalbas.

OVACIJOS STALINUI . . .

    Š.m. vasario 19 d. „Tiesa" atspausdino platų reportažą apie teismo procesą, kurio metu buvo teisiamas buvęs zonderkomandos eilinis (1941 m.) Vincas Sausaitis. „Teisams nutarė pripažinti Vincą Sausaitį kaltu pagal Lietuvos TSR BK 62 straipsnio I dalį. Už Tėvynės išdavimą jam paskirta aukščiausia bausmė — sušaudymas.

    Apie tą patį laiką viename iš rajonų buvo teisiamas Jonas Žilinskas, kaip politinis kalinys jau du kartus kalėjęs (viso apie 15—20 metų). Teismo metu prokuroras reikalavo teisiamajam aukščiausios bausmės — sušaudymo.

    Š.m. vasario 22 d. TSRS gynybos ministras D. Ustinovas ilgoje savo kalboje pagarbiai paminėjo Stalino vardą. Į tai visa Maskvos Kremliaus auditorija atsiliepė net 10 sekundžių trukusiais plojimais.

    Lietuviai mano, kad naujos žudynės Lietuvoje ir ovacijos Stalinui Maskvoje turi tiesioginį ryšį.