30 METŲ GULAGO SALYNE . . .
Per ilgesnį laiką žmonės apsipranta net su savo kančia. Dar greičiau užmiršta svetimą. Taip atsitiko ir su PETRU PAULAIČIU. Šiandien apie šį taurų lietuvį, vargstantį Gulago salyne daugiau nei 30 metų, kalba daugelis gyvų liudininkų užsieny ir mažai kas žino Lietuvoje. Jis savo tauria kančia pelnė visuotiną pagarbą savųjų ir svetimųjų.
Petras Paulaitis gimė 1904 m. Kalnėnų kaime, Jurbarko valsčiuje.
1926 m. išvykęs į Italiją, mokėsi Milano Katalikų Universitete filosofijos fakultete. Baigęs mokslus, metus dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Lisabonoje. Vėliau Austrijos gimnazijoj dėstė lotynų ir italų kalbas.
1939 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Raseinių apskrityje.
1940 metų vasarą, sovietams okupavus Lietuvą, čekistai norėjo areštuoti, bet nerado namie. Susidarius naujoms gyvenimo sąlygoms, normalus kultūrinis darbas Lietuvoje buvo neįmanomas. P. Paulaitis pasitraukė per žaliąją sieną į Vokietiją. Ten įstojo į „Aktyvistų frontą". Baigęs diversantų mokyklą, eidavo į Lietuvą žvalgybos tikslais, nes gerai pažino žaliąją, sieną ties Jurbarku. Ir taip kurį laiką vykdė Lietuvos „Aktyvistų fronto" užduotis.
Atsidūrus Lietuvai vokiečių rankose, grįžo į tėvynę ir 6 savaites buvo Raseinių apskrities viršininku.
Vokiečiams išvaikius Ambrazevičiaus vyriausybę, grįžo į Jurbarką ir dėstė gimnazijoje lotynų ir vokiečių kalbas.
Būdamas be šeimos, visas jėgas pašventė tėvynei. Matydamas, kad vokiečiai ruošiasi kolonizuoti Lietuvą, pradėjo atatinkama linkme auklėti vyresniųjų klasių jaunimą. Išsinuomavo Jurbarke didelį butą, nusipirko bilijardo stalą, šaškes, šachmatus. P. Paulaičio butas tapo neoficialiu klubu. Čia mokiniai ne tik praleisdavo laisvalaikį, bet ir gavo gerą patriotinį auklėjimą. Jaunimui jis buvo vyresnysis draugas.
1942 m. pavasarį P. Paulaičio iniciatyva įkuriama pogrindžio organizacija: „Lietuvos Laisvės Gynėjų Sąjunga". Šiai sąjungai jis vadovavo iki arešto dienos. Organizacijos tikslas: okupacijos metais (tiek vokiškos, tiek komunistinės) išsaugoti kiek galima daugiau sąmoningų lietuvių Nepriklausomai Lietuvai. LLGS programa buvo išdėstyta manifeste: „Į reformuotą demokratiją". Vokiečių okupacijos metais buvo leidžiamas dukart per mėnesį rotatorium spausdintas laikraštėlis: „Lietuviški atgarsiai", kurio svarbiausia mintis — lietuviams kovoti už naują Europą nėra jokio tikslo. Taip pat ragino nevažiuoti darbams į Vokietiją, nešaudyti žydų ir t.t. Taigi, svarbiausias tikslas: išsaugoti kuo daugiau žmonių Nepriklausomai Lietuvai. LLGS veikė Jurbarko, Raseinių, Tauragės, Šakių, Kauno apskrityse, o taip pat Kaune.
Už tokią antivokišką veiklą 1943 spalio mėn. iš Kauno atvykę gestapo agentai išsišaukė P. Paulaitį iš klasės ir areštavo. Vežė į Kauną Žemaičių plentu. Kaltinėnuose pas policijos viršininką gestapininkai sustojo užkąsti. Policijos viršininko žmona, gerai pavaišinus vokiečius, padėjo kaliniui pabėgti. Grįžęs į Jurbarką, gyveno nelegaliai ir toliau vadovavo LLGS.
1944 vasarą LLGS narių buvo 4274 žmonės, daugiausia jaunimas iki 30 metų.
Frontui artėjant, organizacija pradėjo ruoštis partizaninei kovai. Vokiečių Vermachto žvalgyba užmezgė ryšį su LLGS ir mainais už 8 žmones diversantų mokyklai Dalvice Rytprūsiuose davė mašiną ginklų ir radijo stotį. Į Rytprūsius savanoriais išvyko 8 studentai — Jurbarko gimnazijos absolventai.
1944 m. rusams užėmus Jurbarką, P. Paulaitis grįžo pas seserį ir apsigyveno Kalnėnuose. Už poros dienų prisistatė komunistinė karo žvalgyba ir norėjo areštuoti. Kadangi buvo pavakarė, sodyba pamiškėje, tai ir vėl pavyko pabėgti.
Vokiečiams pasitraukus, LLGS pradėjo leisti laikraštį: „Laisvės Varpas". Ir vėl ragino vyrus greitai įsidarbinti tose įstaigose, kuriose atleidžiama nuo karo prievolės ir neiti į kariuomenę. Organizacija buvo perorganizuota partizaniniam karui ir pavadinta „Kęstučio apygarda". Štabas buvo įsikūręs prie Batakių bunkeryje.
Raseinių apskr. NKVD viršininkas pulkininkas Sinicinas buvo paskyręs premiją už P. Paulaičio-Aido galvą — 10.000 rublių.
1945 m. rudenį, sudarius „Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą", P. Paulaitis įėjo į jo sudėtį.
Tuo laiku buvo iš Anglijos atvykęs karininkas vesti derybas dėl paramos.
Bet netrukus visas Komitetas, vienam saviškiui išdavus, pateko enkavedistams į rankas. Petras išvengė tuo laiku arešto, nes keletą valandų pavėlavo atvykti su anuo anglų karininku.
1947 m. Velykų pirmąją dieną „Kęstučio apygardos" štabo bunkerį prie Batakių apsupo ginkluoti enkavedistai. Bunkery buvo vyriausias štabo viršininkas aviacijos kapitonas Kasperavičius ir 8-tos klasės gimnazistas Albinas Biliūnas. Jie besigindami, naikino dokumentus ir, pabaigę šovinius, susisprogdino granatomis.
Sekančią dieną buvo areštuotas ir P. Paulaitis. Vilniaus saugumo vienutėje išsėdėjo virš pusės metų.
Vidaus reikalų ministras Rotomskis asmeniškai jam siūlė pasirašyti atsišaukimą į visos Lietuvos partizanus, kad sudėtų ginklus. Ir už tai žadėjo tik ištrėmimą į Rusiją. Netrūko įvairių pasiūlymų ir vėliau, bet P. Paulaitis visus gundymus atmetė. Kadangi tuo laiku mirties bausmė jau buvo panaikinta, tai gavo 25 metus.
1956 m. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija, peržiūrėjus bylą, P. Paulaitį paleido. Pagrindas: aktyviai priešinosi vokiečių okupacijai.
Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir dirbo „Sodyboje" kūriku. Jurbarko komunistams pradėjus Vilniaus saugumui rašyti skundus, 1957 metų pavasarį iš Kauno išsiregistravo ir pradėjo dirbti Šiaulių Medžiotojų draugijos pagalbiniame ūkyje — lapyne.
Vilniaus MGB rekomendavus, Maskva anuliavo paleidimo dokumentą ir paskelbė visasąjunginę paiešką. 1957 m. spalių mėn. vėl buvo suimtas ir etapu nuvežtas į Vilnių, o iš ten vėl į Taišeto lagerius baigti 25 metų bausmės pagal pirmąjį teisimą.
Tuo metu Vilniuje buvo suimti keli studentai. P. Paulaičiui pradėta nauja byla. 1958 balandžio 11 —12 teismas pagal BK negalėjo duoti daugiau 10 metų, tai prokuroras Mackevičius pareikalavo pridėti ir anuos 15 nuo pirmos bausmės. Kuomet Aukščiausiojo teismo pirmininkas paskaitė 25 metų bausmę, tai prokuroras pareiškė: Paulaitis jau nebebus pavojingas Tarybų valdžiai.
Taurus lietuvis ir patriotas jau iškalėjo virš 30 metų iš visos 35 metų bausmės. Sveikata palaužta, bet dar gyvas ... Ir moraliniai tyras kaip krištolas.
Visi geros valios lietuviai! Dėkite visas pastangas, kad Petrą Paulaitį išleistų į užsienį bent numirti. Šito jis užsitarnavo!
S. Girvydas.
LIETUVOS KP CK
PIRMAJAM SEKRETORIUI P. GRIŠKEVIČIUI
Jurgutienės Marijos, Antano,
gyv. Vilniuje, Žirmūnų 75-100
Pareiškimas
Su dideliu dėmesiu aš stebėjau naujosios Lietuvos TSR Konstitucijos svarstymą ir priėmimą. Man, vienišai moteriai, jau ketvertas metų siekiančiai paties paprasčiausio dalyko — išvykti į JAV gyventi pas savo santuokinį ir teisėtą vyrą bei mano dukrai pas tikrąjį tėvą — žmogaus teisių klausimas yra labai aktualus.
Ir štai priimta naujoji Lietuvos TSR Konstitucija, kurioje tiek daug skambių žodžių ir gražių pažadų. Ką ji man duos? Nejaugi man reikės valandų valandas styroti prie VRM Vizų registracijos skyriaus durų, klausytis tų pačių negudrių atsakymų, o po to ilgai naktimis neužmigti ir lieti ašaras, bemąstant apie skaudžią gyvenimo dalią? Ar pagaliau bus suprastas ir patenkintas mano kuklus noras? Juk šiuolaikiniame pasaulyje kasmet milijonai žmonių emigruoja, išvyksta gyventi svetur, ir tai laikoma įprastu, kasdieniniu reiškiniu. Kas gi ištiks Tarybų Lietuvą, jei aš, vieniša moteris, su dukrele išvyksiu gyventi svetur? Argi dėl to Tarybų Lietuva nustos egzistavusi? Mano vyras ir ten, kaip ir Lietuvoje, dirba muziko darbą, pelnydamasis iš to sau duoną. Aš neturiu jokio pagrindo jo smerkti ir ardyti šeimos. Aš noriu su juo kartu gyventi, nes tai daryti mane verčia ir pareiga, ir natūralus moters meilės jausmas.
Aš noriu tikėti, kad kartą pagaliau bus suprastas elementariausias žmogaus noras ir man nereikės naujosios Konstitucijos laistyti ašaromis. Juk Jums tiek daug valstybinių reikalų ir begalė įvairių kitų rūpesčių, be to, ir konfrontacija su vieniša moterimi garbės nedaro. Taip pat ir man tik kartą duotas gyvenimas ir aš noriu bent truputį patirti laimės, o ne metų metais susirašinėti su nejautriais žmonėmis.
M. Jurgutienė
Vilnius, 1978.V.4
***
TARDYMAI
1978 sausio 23 į Respublikine prokuratūrą pas prokuroro padėjėją Bakučionį buvo iškviestas vilnietis Jonas Pratusevičius, o po kelių dienų ir vilnietis Vytas Varkala. Bakučionis jiems parodė Respublikos prokurorui adresuotą protestą dėl Balio Gajausko ir Viktoro Petkaus suėmimo, kurį pasirašė apie 80 asmenų (žr. „Aušra" Nr. 8). Prokuroras klausė, ar tikrai tą protestą pasirašė ir iškviestieji. Pastarieji patvirtino, kad tikrai protestą jie pasirašė. Prokuroras pastebėjo, kad būna, kai kas nors savo parašo nepatvirtina. Toliau prokuroras klausė, iš kur jie žino, kad suimtieji nenusikalto įstatymui? Pratusevičius atsakė, kad dėl Gajausko bylos jis buvo tardomas ir jo bute buvo daryta krata. Iš tardytojų pateiktos medžiagos bei klausimų jam aišku, jog Gajauskas kaltinamas archyvinės istorinės medžiagos rinkimu, o toks dalykas negali būti baudžiamas.
J. Varkala pareiškė, kad jis pasirašė protestą, kuriame teigiama, jog istorinės archyvinės medžiagos rinkimas, o taip pat Lietuvos grupės Helsinkio susitarimų vykdymui stebėti veikla nėra nusikaltimas. Jis ir dabar mano, kad tokie veiksmai nėra nusikaltimas.
Prokuroras Bakučionis dar išreiškė nuomonę, kad turbūt jie neprisimena, kas pasiūlė protestą pasirašyti ir kur tas pasirašymas įvyko. Ir Pratusevičius, ir Varkala patvirtino, kad iš tikrųjų to jie neprisimena. Į Bakučionio pastabą, kad jų parašai yra vieni iš pirmųjų, abu atsakė, kad kitų parašų jie nestebėjo.
***
Š.m. vasario mėn. į Vilniaus saugumą buvo atvežtas Kazimieras Skebėra (84 m. amžiaus) du kartus teistas pagal politinį straipsnį. Kalėjimuose ir lageriuose iš viso jis praleido 18 metų. Šiuo metu jis gyvena Bagaslaviškyje (Širvintų raj.). Kadangi atvykusių jo paimti saugumiečių automobilis įstrigo į pusnis, tai K. Skebėra buvo vežamas į Vilnių net traktoriumi. Saugume Skebėra buvo tardomas dėl savo prisiminimų, kurie buvo paimti kratos metu pas A. Terlecką Vilniuje. Tardytojai jam grasino, jei jis ir toliau rašysiąs prisiminimus apie lagerį, būsiąs ir vėl ten uždarytas. Tardymo metu saugumiečiai, bė to, darė užuominas, kad, esą, Antanas Terleckas yra KGB agentas.
***
Š.m. kovo 1 į Saugumo komitetą Vilniuje pas tardytoją kapitoną Daugalą buvo iškviestas Antanas Terleckas. įteiktame šaukime nebuvo nurodyta, dėl ko jis šaukiamas. Atvykusiam A. Terleckui Daugalas pareiškė, kad jis bus tardomas baudžiamojoje byloje Nr. 47, t.y. Viktoro Petkaus byloje. Terleckas atsakė, kad lygiai prieš 20 metų jis kartu su Petkumi buvo teisiamas vienoje byloje, todėl dabar, vadovaudamasis moraliniais etiniais motyvais, buvusio bendrabylio byloje parodymų neduosiąs. Tačiau, nepaisydamas Terlecko atsisakymo, kapitonas Daugalas pateikėjam šiuos klausimus: kokie jo ir Viktoro Petkaus santykiai, ką jis žinąs apie Lietuvos grupę stebėti Helsinkio susitarimų vykdymą, kas jam žinoma apie Vyriausiąjį Pabaltijo išlaisvinimo komitetą, ar jis pažįsta latvius: Kalninšą, Calitį, Žukovskį ir estą Martą Niklusą. Terleckas pakartojo, kad atsakyti į klausimus jis atsisako. Jis taip pat atsisakė pasirašyti ir apklausos protokolą. Savo ruožtu, apklausos metu tardytojas Daugalas elgėsi pabrėžtinai mandagiai, demonstruodamas nebūdingą saugumiečiams kultūringumą.
Po pietų pertraukos A. Terlecką tardė jau dviese: kap. Daugalas ir poskyrio viršininkas majoras Rimkus. Dabar vyravo jau grasinimai ir gąsdinimai (tai vadinamasis Pavlovo metodas, kai po ramaus ir mandagaus tardymo pereinama prie užgauliojimų ir grasinimų). Tardytojai kaltino A. Terlecką, kad jis, atsisakydamas duoti parodymus, pažeidžiąs tarybinius įstatymus, o tuo pačiu nesilaikąs ir savo ankstesnių pareiškimų, kuriuose jis teigęs, jog prieš tarybinę santvarką jis nekovoja. Atseit, tokie jo pareiškimai buvę tik taktinis manevras išvengti teismo. Tačiau saugumas esą studijuojąs dabar ir tiriąs rastą kratos metu pas jį medžiagą ir imsis reikalingų priemonių. Čia tardytojai pademonstravo Terleckui „Laisvės šauklio" ketvirtą numerį, kuris buvo iškastas jo sode. Ant straipsnio „Lietuvos judai — Juozas Baltušis" puslapių ekspertizė esą išryškinusi daug pirštų ir delnų atspaudų. Tardytojai pareiškė, jog dabar tiriama, kieno tie pirštų antspaudai.
Atsakydamas į šiuos gąsdinimus, Terleckas pasakė, kad iškvietimą į saugumą dėl parodymų V. Petkaus byloje jis laiko provokacija. Saugumui gerai žinoma, kad jokių parodymų jis neduosiąs. Nepaisant to, jį tardo, ir už atsisakymą duoti parodymus, matyt, nori teisti. Nors šiuo atveju už tai gresia tik 6 mėnesiai pataisos darbų (t.y. atskaitymas 20% uždarbio), tačiau po to jis turėsiąs jau teistumą, o tuomet, sudarę bylą pagal politinį straipsnį, jį galės jau teisti dešimčiai metų laisvės atėmimo (ankstesni Terlecko teistumai dėl įsisenėjimo yra išnykę).
Tardytojai toliau apkaltino Terlecką dar tuo, kad jis esą perdavęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai" žinias apie kratą jo namuose ir sekusį po to dar 3 dienų tardymą (1977 m. rugpjūčio mėn.). Tos žinios, be to, esančios neteisingos. Čia tardytojai išėmė iš seifo „LKB kronikos" 30-ąjį numerį ir parodė tą vietą, kur parašyta, jog Terleckas, išvedamas iš namų, persižegnojęs prieš kryžių, kabantį ant sienos. Tai esąs melas, nes kabančio ant sienos kryžiaus jo bute iš viso nesą. Terleckas pripažino, kad, iš tikrųjų, tai — netikslumas. Jis persižegnojęs ne prieš kryžių, bet prieš kabantį ant sienos Kristaus bareljefą. Tačiau šis faktas jį kaip tik ir reabilituoja: jeigu būtų rašęs jis pats, tokio netikslumo nebūtų buvę.
Tardytojai priminė taip pat Terlecko pareiškimą, rašytą prieš keletą metų TSRS saugumo viršininkui Andropovui. Tokio turinio pareiškimai V. Lapienio teisme esą buvo laikomi kaltinamąja medžiaga. Terlecko gi pareiškime yra nurodytos ir daugelio čekistų pavardės, ir laipsniai, o tai esą gera medžiaga JAV žvalgybai. Dabar čekistų giminės dėl to negalės važiuoti į užsienį (prieš juos gali būti pasikėsinimų). Stalino laikais už tokius pareiškimus būtų tiesiog pastatę prie sienos. Terleckas, savo ruožtu, atsakė, kad jo pareiškime nėra nieko išgalvota. Viskas ten atitinka tikrovę. O tai, kad Stalino laikais už tokius laiškus galėjo sušaudyti — jis sutinka. Betgi Berijai laiškų jis juk nerašęs.
Dėl V. Petkaus tardytojai teigė, kad jis esąs homoseksualistas, kad saugumas turi duomenų, kaip Petkus vaišindavęs berniukus ir vedžiojęs juos į kiną. į tai Terleckas pastebėjo, kad berniukų vaišinimas ir ėjimas į kiną dar nėra homoseksualizmas.
Paleisdami Terlecką, tardytojai pareiškė, kad jis bus tardomas ir vėliau.
* * *
Liudytojų apklausinėjimo praktika rodo, kad saugumas Lietuvoje neatsilieka, naudodamas vis neleistinus grasinimo ir liudytojų terorizavimo metodus. Būdingas šiuo atveju pavyzdys — paimtoji per kratą A. Terlecko namuose medžiaga. Nors ji nieko bendra su V. Petkaus byla neturi, tačiau apklausimo dėl tos medžiagos metu Terleckas buvo terorizuojamas, norint išgauti iš jo parodymų prieš V. Petkų.
Saugumas terorizuoja, be to, net asmenis, atnešančius suimtiesiems maisto. Angelę Ragaišienę, atnešusią V. Petkui maisto, saugumiečiai ėmė tardyti, iš kur ji sužinojusi, jog Petkus areštuotas. A. Ragaišienė atsakė, kad tai pranešė užsienio radijas, į kitus klausimus ji atsakinėti atsisakė. Tokį drąsų A. Ragaišienės elgesį saugumas „įvertino", ir 1978 vasario 28 „Vakarinių naujienų" laikraštyje apie ją pasirodė šmeižikiškas straipsnis.
Bet, apskritai, — saugumas suklydo. Prie doro žmogaus šmeižtas nelimpa. Ir saugumo pastangos priversti liudytojus duoti reikalingus saugumui parodymus prieš V. Petkų ir padėti sufabrikuoti bylą yra bergždžios. Nė vienas padorus žmogus nepasidavė spaudimui ir su panieka atmetė saugumo pasiūlymus.
***
LIETUVOS TSR PROKURORUI
Udamo Eriko, Viktoro,
gyv. Taline, Sypruzės 196-31
PAREIŠKIMAS
Kreipiuosi į Jus dėl Petkaus Viktoro, Antano, baudžiamosios bylos Nr. 47.
V. Petkus, Lietuvos grupės, stebinčios kaip vykdomi Helsinkio susitarimai, narys, yra žinomas ir gerbiamas visuomeninis veikėjas. Jo areštas 1977 m. rugpjūčio mėn. sukėlė nusistebėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, tiek Tarybų Sąjungoje, tiek ir už jos ribų.
Ryšium su V. Petkaus baudžiamąja byla mano bute buvo padaryta krata. Mane ir mano pažįstamus šaukė tardyti. Dėl to man tapo žinomos kai kurios šios bylos parengtinio tardymo detalės.
Dėl iškelto V. Petkui kaltinimo baudžiamojoje byloje nr. 47 KGB darbuotojai davė prieštaraujančius paaiškinimus arba išvis atsisakė ką nors aiškinti. Pvz., vyr. leitenantas Jurijus Larcevas 1977 lapkričio mėn. liudytojui Juliui Niklusui pasakė, kad Petkus kaltinamas vieno berniuko išprievartavimu. 1978 m. sausio mėn. apklausiamam liudytojui Enui Tarto majoras Maratas Žukovas paaiškinti kuo kaltinamas V. Petkus atsisakė. Majoras Lazarevičius Martui Niklusui pasakė, kad Petkus kaltinamas antitarybine propaganda, bet kuo ji pasireiškė — nepaaiškino. Lazarevičius dar papildė, kad KGB nustatė ir homoseksualizmo atveji, tačiau neišprievartavimą.
Nors jau greitai bus 6 mėn. nuo V. Petkaus arešto, tačiau tardytojų klausimai liudytojams rodo, kad jam kol kas nėra apibrėžto kaltinimo. Tardytojai, apklausinėdami liudytojus, daugiausia lietė Lietuvos grupės stebėti, kaip vykdomi Helsinkio susitarimai veiksmus, taip pat Estijos, Lietuvos ir Latvijos nacionalinių judėjimų komitetų veiklą (kaltinimai išprievartavimu ir homoseksualizmu sugalvoti, norint apšmeižti, ir tam, kad dezorientuotų visuomenės nuomonę). Tokiu būdu dauguma klausimų lietė visuomeninių organizacijų veiklą, kuri iš pateiktos tardymuose medžiagos ir liudytojų parodymų niekaip negali būti laikoma nusikalstama. Tenka manyti, kad Petkaus byloje nr. 47 nėra nei nusikaltimo įvykio, nei sudėties. Tardytojai juos stengiasi surasti besitęsiančio tardymo metu.
KGB tardytojų veiksmai V. Petkaus byloje palieka labai abejotiną įspūdį. Turint tikslą paveikti apklausinėjamus liudytojus, taikomos neleistinos priemonės. Pateikiu keletą pavyzdžių, kaip buvo stengiamasi paveikti liudytojus:
1. Martas Niklusas. 1977 m. rugpjūčio mėn. kapitonas Otsas, apklausinėdamas Martą Niklusą, pareiškė, kad jis uždraudžiąs Niklusui duoti kai kuriuos parodymus. Po to kapitonas Otsas davė Niklusui pusę valandos, kad šis apsigalvotų ir pakeistų jau duotus parodymus. 1978 m. sausio mėn. majoras Lazarevičius pareiškė, kad paimtų kratos metu vertingų Marto Nikluso daiktų (fotoaparato, rašomosios mašinėlės) grąžinimas priklausys nuo to, kokius parodymus tardytojui duos Niklusas. 1978 m. sausio 17 d. Tartu laikraštis „Ėdasi" paskelbė straipnsį, šmeižiantį Martą Niklusą, ir jo tėvą Julių Niklusą. Straipsnį parašė „Voldemaras Soolepp', tačiau iš tikrųjų jį parašė laikraščio „Kodumas" redaktoriaus pavaduotojas Vladimiras Raudsepas. Straipsnis buvo perduotas laikraščio „Ėdasi" sekretoriatui, aplenkiant redakciją, nurodant nieko nepakeitus paskelbti sausio 17 d. Kaip tik tą dieną Martas Niklusas buvo iššauktas į Vilnių tardymui. Paskelbtas laikraštyje „Ėdasi" šmeižikiškas straipsnis sukėlė bandymą užmušti Julių Niklusą (pasikėsintojo asmenybės milicija nenustatė) ir buvo dingstimi daugybei anoniminių laiškų, grasinančių užmušti Martą Niklusą. Analogiško straipsnio paskelbimas laikraštyje „Kodu-maa" (išvertus — „Tėvynė") ir per Estijos radiją duoda pagrindą kalbėti apie sistemingą šio liudytojo šmeižimą arba tyčiojimąsi iš jo.
2. Viktoras Kalninšas. Sis liudytojas kartu su žmona gavo leidimą emigruoti iš Tarybų Sąjungos. Kai jis jau atidavė tarybinį pasą, jam pranešė, kad jo išvykimas sulaikomas. Kalninšo žmonai emigruoti leido. Jam pačiam leidimas emigruoti dabar siejamas su tuo, kokius parodymus jis duosiąs V. Petkaus byloje nr. 47.
3. Intsas Calitis. Liudytojui Intsui Caličiui grasino iškelti baudžiamąją bylą už tariamą spekuliaciją gintaru. Baudžiamosios bylos iškėlimą sieja su tuo, kokius parodymus jis duosiąs V. Petkaus byloje.
4. Enas Tarto. 1978 sausio 18 majoras Žukovas neleido liudytojui Enui Tarto pačiam parašyti savo parodymus, nors tokia liudytojo teisė numatyta Estijos TSR BPK 134 str.
5. Erikas Udamas. Majoras Žukovas neleido pačiam parašyti savo parodymus ir E. Udamui. Be to, 1978 sausio 16 majoras Žukovas atsisakė padaryti pataisymus protokole, nors to reikalavo E. Udamas.
Iš čia pateiktų duomenų matyti, kad V. Petkaus byloje nr. 47 daugelis KGB darbuotojų sauvaliavo ir piktnaudžiavo valdžia. Kadangi šiuo atveju sauvaliavimas įgijo žinybinį mastą, prašau imtis priemonių, kad V. Petkaus bylos nr. 47 parengtinis tardymas būtų perduotas nesuinteresuotai žinybai.
Objektyvus visų aplinkybių, susijusių su V. Petkaus byla, ištyrimas nuramintų pasaulio viešąją nuomonę ir taptų dideliu indėliu įgyvendinant Helsinkio susitarimus.
Erikas Udamas
Talinas, 1978 vasario 13
***
1978 vasario 22 šio pareiškimo kopiją E. Udamas adresavo Lietuvos grupei stebėti kaip vykdomi Helsinkio susitarimai, prašydamas suteikti visapusišką pagalbą, kad V. Petkaus bylos tyrimas būtų objektyvus ir bešališkas.
***
POLITINIŲ KALINIŲ ŠALPOS FONDAS
Jau keletą metų Tarybų Sąjungoje veikia Aleksandro Solženycino įkurtas Politinių kalinių ir jų šeimų šalpos fondas. Fondas teikia materialine paramą visiems asmenims, tarp jų ir lietuviams, kurie Tarybų Sąjungoje nuteisti arba ištremti už savo įsitikinimus.
Iki 1977 m. pradžios, t.y. iki jo arešto, Fondo tvarkytoju buvo Aleksandras Ginzburgas. Šiuo metu Fondo tvarkytojais yra maskviečiai Irina Žolkovskaja-Ginzburg (A. Ginzburgo žmona) ir T. Chodorovič.
Fondas teikia nuolatines pašalpas iki 30 rublių kas mėnesį šiais atvejais:
— politiniams kaliniams;
— vargstančioms politinių kalinių šeimoms, kuriose yra nepilnamečių vaikų;
— senyvo amžiaus buvusiems polit. kaliniams.
Be to, dar gali būti suteikiama vienkartinės pašalpos tokiais atvejais:
— asmenims, vykstantiems pasimatyti su politiniais kaliniais į lagerius arba su tremtiniais — iki 100 rublių;
— paleistiems iš lagerių politiniams kaliniams įsikurti — iki 300 rublių.
1977 metais Fondas sušelpė daugiau kaip dešimt lietuvių politinių kalinių ir jų šeimų. Tam reikalui išleista apie 2500 rublių.
Šiuo metu Permės, Mordovijos ir kituose lageriuose, tremtyje ir saugumo tardymo kalėjime yra apie 60 politinių kalinių iš Lietuvos. Fondas bus dėkingas visiems geros valios žmonėms, kurie, vadovaudamiesi gailestingumo ir užuojautos jausmais, padės Fondui išaiškinti visus kalinius ir jų šeimas, kuriems reikalinga materialinė parama.
Fondas nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie iš artimo meilės ir žmoniškumo savo asmeninėmis santaupomis padeda Fondui.
***
