K R O N I K A

Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė!
(Ps. 45.2)

Nežiūrint dešimtmečiais užsitęsusių persekiojimų, mes, Lietuvos katalikai, esame pakankamai stiprūs ir ryžtingi kovoje už Dievą, Bažnyčios gyvybinę egzistenciją ir pagrindines žmogaus teises. Mes stiprūs, nes nevieni, —Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė! Su mumis „Rytų Popiežius", kalbąs tylinčios Bažnyčios lūpomis, o Lietuvos persekiojamai ir kovojančiai Bažnyčiai paskyręs pusę širdies. Mus stiprina Vatikano radijas vis naujomis žiniomis, —mūsų skausmas ir kova randa vis platesnį atgarsį pasaulyje, štai JAV vyskupų Generalinis sekretorius vysk. Tomas Kelly, išgirdęs Amerikos Lietuvos Vyčių prašymą (garbė mūsų jaunimui išeivijoje!), paskelbė vasario 11-ją maldos diena už Lietuvą.

Todėl mes, Lietuvos katalikai, Bažnyčios ir Tėvynės vardu širdingai dėkojame už maldą ir gerą žodį JAV vyskupams, kunigams, tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms, apie kurių pastangas galbūt ir nežinome. Dėkojame JAV Valdžios žmonėms ir Vatikano radijui, perdavusiam Lietuvos Vyčių atsišaukimą į pasaulį įvairiomis kalbomis.

Tegul Dievas atlygina visiems darantiems gera! 'O mes, savo ruožtu, ir toliau ištvermingai kovosime, siekdami, kad Kristus viešpatautų mūsų Tėvynėje.

Lietuvos katalikai

Valstybės sekretoriatas
Vatikanas, 1978 m. gruodžio mėn. 18 d.

Gerbiamas Tamsta,
Jo Šventenybė Jonas Paulius II su dėkingumu priėmė tavo ir kitų devynių lietuvių kunigų Jam telegrafu pasiųstus sveikinimus Jo išrinkimo į šv. Petro sostą proga.

Už šį vienybės ir meilės pareiškimą Šventasis Tėvas su meile dėkoja ir, melsdamas Dievo visokio gero Jo labai mylimai Lietuvos Bažnyčiai, tau ir kitiems kunigams, kurių pavardės pažymėtos telegramoje, suteikia Apaštališkąjį palaiminimą, kaip ypatingo palankumo ženklą.
Naudojuosi šia proga ir aš išreikšti tau pagarbą ir nuoširdžiausius savo linkėjimus.

J. Caprio 
Subst.

N. B. Padėka atsiųsta kun. Myk. Buožiaus vardu.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelį susirūpinimą keliantys vidiniai socialiniai procesai, atsirandantys dėl bedievybės plitimo ir vis gilėjančios žmonių sąmonėje idėjinės tuštumos. Ši tuštuma, nesant kilnių paskatų, labai greitai užpildoma primityvių instinktų tenkinimo poreikiais, kurie paskui save nusitempia ir visą vidinį žmogaus gyvenimą: pakrinka moralė, ištyžta valia, tautiniai idealai iškeičiami į pigius malonumus ar miesčionišką gyvenimo būdą.

Šie pakitimai, įvykę žmonių sielose, viešajame tautos gyvenime materializuojasi tokiomis ją žudančiomis blogybėmis, kaip nepilnamečių nusikalstamumo didėjimas, ištvirkavimas, venerinių ligų plitimas, abortai ir natūralaus gyventojų prieauglio mažėjimas, masinis alkoholizmas bei katastrofiškas šeimų irimas. Tuo pačiu metu susikuria kovingos, šias blogybes teisinančios bei platinančios, ideologijos, kurių atstovai ateistinio auklėjimo fone ne tik blogu pavyzdžiu, bet dažnai ir brutalia prievarta demoralizuoja ne taip stiprios valios žmones ir ypačiai jaunimą.

Šeima visais laikais buvo pagrindinė religijos-dorovės normų perdavėja ir jaunosios kartos auklėtoja. Dabar gi jai vis sunkiau sekasi priešintis tvirkinančiai aplinkos blogio įtakai. Kas suskaičiuos, kiek tikinčių tėvų verkia dėl šunkeliais nuėjusių vaikelių? Netvirtos, išsiskyrusios, girtaujančios ar netikinčios šeimos dar mažiau pajėgios tinkamai doroviškai auklėti savo vaikus. Tuo būdų sekančiose kartose galima tikėtis vis daugiau skyrybų ir dvasinio pakrikimo. Ir niekas negali pasakyti, ar šitaip „progresuodama" mūsų tauta nenusiris iki visiško savęs sunaikinimo ir išnykimo.

Tiesa, daug paguodos ir vilčių teikia vis labiau besiplečiantis tautos dvasinis atgimimas, ypač jaunimo tarpe. Tai žmonės, suprantantys, kad tiesos, tikėjimo ir Tėvynės labui jokia auka nėra per didelė, ir tai įrodantys savo gyvenimu.

. . . Daugiau...

Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas 
1978 m. gruodžio 25 d. Nr. 5

TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui 
LTSR Aukšiausios Tarybos Prezidiumui 
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų Valdytojams 
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui

Prieš trisdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., SNO Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią, įsipareigodama šventai vykdyti, pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tarybinė spauda net tvirtina, kad naujoji TSRS Konstitucija garantuoja žymiai daugiau teisių ir laisvių, negu tai pramatyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

Lietuvos katalikai, pokario metu pergyvenę įvairias diskriminacijos formas, tikėjosi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garbingo jubiliejaus proga tarybinė vyriausybė suteiks jiems bent šiek tiek daugiau teisių ir laisvių, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. 1978 m. lapkričio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis sukvietė į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus ir įsakmiai pabrėžė, kad nuo dabar pilnai reikėsią laikytis 1976 m. liepos 28 d. LTSP ATP patvirtintų „Religinių susivienijimų nuostatų", o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami.

LTSR ATP, patvirtindamas „Religinių susivienijimų nuostatus", pirmiausia turėjo atsižvelgti į tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ne tik 600 metų istoriją, daugybę neužginčijamų nuopelnų Lietuvai, pvz., prieš 400 m. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas, bet ir tai, kad Katalikų Bažnyčiai ir šiuo metu priklauso nemažiau kaip 70 procentų Lietuvos gyventojų ir tik nežymi dalis laiko save ateistais. Liaudies vyriausybė, tvirtindama Nuostatus, privalėjo atsižvelgti į daugumos piliečių įsitikinimus ir valią, tačiau pasielgė priešingai—saujelės ateistų interesai nulėmė diskriminacinį Religinių susivienijimų nuostatų pobūdį.

. . . Daugiau...

1979 m. pradžioje Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis raštu „atsisakė" nuo savo užimamų pareigų, ir Vilniaus arkivyskupijos patarėjai: kun. A. Gutauskas, K. Gajauskas ir J. Morkūnas paskubomis „išrinko" nauju valdytoju šv. Teresės parapijos kleboną kun. Algį Gutauską.

Paviršutiniškai žiūrint, viskas, atrodo, normalu: vienas panorėjo dirbti pastoracinį darbą parapijoje—ėmė ir atsisakė, o antras—buvo išrinktas.

Iš tikrųjų „atsisakymas" ir „išrinkimas" vyksta diriguojant KGB „stebuklingai lazdelei". Todėl savaime kyla klausimas, kodėl saugumui prisireikė naujo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo? Buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas buvo visiškai praradęs autoritetą ir nebeturėjo jokių galimybių, kad kada nors Apaštalų Sosto būtų paskirtas vyskupu. O Vilniaus arkivyskupijos soste sovietinė valdžia labai nori turėti naują vyskupą, bet ne vyskupą-tremtinį Julijoną Steponavičių. Išrinkus naująjį popiežių Jonę Paulių II, KGB suvokė, kad reikia Vilniaus arkivyskupijai naujo valdytojo, kuris turėtų daugiausia galimybių ateityje tapti vyskupu, o gal net ir kardinolu. Tokiu kandidatu ir buvo kun. Algis Gutauskas, turįs Lenkijoje daugybę pažįstamų kunigų, galinčių jį rekomenduoti kandidatu į vyskupus. Be to, kun. A. Gutauskas nėra susikompromitavęs morališkai ir pakankamai bailus bei klusnus sovietinei valdžiai. Vilniečiai neatsistebėdavo, kaip uoliai jis šalindavo iš procesijos vaikus, nes šito neleidžia sovietiniai įstatymai; lygiai taip pat uoliai jis gynė KGB bendradarbį—klieriką Jakutį (apie tai yra plačiai rašiusi Kronika).

Kadangi Vilniaus arkivyskupijos kunigai neabejoja, kad naujasis Valdytojas kun. A. Gutauskas seniai yra įkliuvęs į KGB spąstus, todėl tvirtai tikima, kad Popiežius Jonas Paulius II niekada jo nepakels į Katalikų Bažnyčios hierarchus.

1978 m. lapkričio 1 d. Kybartų bažnyčioje viešai aukojo šv. Mišių auką kun. Virgilijus Jaugelis. Daug metų jis bandė įstoti į Kauno Kunigų seminariją, bet KGB kasmet jo pavardę išbraukdavo. 1974 m. kun. Virgilijus Jaugelis buvo teisiamas už „LKB Kronikos" dauginimą, o sekančiais metais vos gyvas buvo prieš laiką iš lagerio paleistas—tenumiršta namuose! Tačiau jis nenumirė, o atkakliai ruošėsi kunigystei.

Kun. V. Jaugelio viešas pasirodymas prie altoriaus neabejotinai sukėlė didelį KGB susirūpinimą. Vadinas, jau pasibaigė laikas, kada jaunuolį, nenorintį būti KGB bendradarbiu, o tik geru kunigu, buvo galima visokeriopai terorizuoti; vadinas, jau ir gerus seminaristus perdaug nepabauginsi, —pasirodo, ir be KGB malonės galima tapti kunigu

„Ką daryti?" —klausė visi tie, kuriems rūpi greičiau palaidoti Katalikų Bažnyčią Lietuvoje. Kažkieno galvoje buvo sukurtas planas—sukompromituoti Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pogrindinę veiklą ir tuos vyskupus, kurie be KGB leidimo įšventina naujus kunigus.

1978 m. pabaigoje Lietuvą apskriejo netikėta žinia— 1977 m. iš Kauno Kunigų seminarijos už amoralų elgesį pašalintas klierikas Ričardas Jakutis Nemenčinės bažnyčioje eina diakono pareigas! Koks vyskupas galėjo suteikti šventimus tokiam klierikui? Sovietinės valdžios kolaborantai-kunigai pradėjo skleisti gandus, kad tai padarė vienas iš vyskupų tremtinių—arba vysk. Julijonas Steponavičius, arba vysk. Vincentas Sladkevičius, o gal koks nors slaptas ukrainiečių katalikų vyskupas.

. . . Daugiau...

1979 m. sausio 25 d. TTG Katalikų Komitetas pasiuntė pareiškimą (dokumento Nr. 6) TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, kuriame pasakojama, kaip barbariškai Lietuvoje naikinamos religinės-meninės vertybės.

***

1979 m. sausio 25 d. pareiškime (dokumento Nr. 7) LTSR Prokurorui TTG Katalikų Komitetas protestuoja prieš kunigų ir tikinčiųjų diskriminaciją, siejamą su kunigų—Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus teismais.

***

1979 m. sausio 26 d. pareiškime (dokumento Nr. 8) TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui TTG Katalikų Komitetas pasakoja apie grubią Moldavijos tikinčiųjų diskriminaciją ir prašo asmeniškai įsikišti, kad būtų nutrauktas persekiojimas. Pareiškimas parašytas, reaguojant į Moldavijos katalikų TTG Katalikų Komitetui atsiųstą prašymą.

***

1979 m. sausio 31 d. pareiškime Lietuvos Prokurorui TTG Katalikų Komitetas prašo grąžinti kun. Virgilijui Jaugeliui religinę knygą „Krikščionis pasaulyje", kurią atėmė Raseinių milicija. Dokumento Nr. 9.

. . . Daugiau...

Kybartų klebonas kun. Sigitas Tamkevičius, nubaustas 50 rub. už Vėlinių procesiją į kapines, kreipėsi į Vilkaviškio rajono teismą.

Pirmas teismo posėdis įvyko 1978 m. gruodžio 1 d. Teismo salė ir koridoriai buvo sausakimšai užpildyti tikinčiųjų. Teisėjas Stankaitis vis delsė nagrinėti kun. S. Tamkevičiaus bylą, vildamasis, kad gal gi žmonės išsiskirstys. Tačiau atsitiko kažkas nelaukto—lauke prie teismo pastato susibūrusi minia pradėjo garsiai kalbėti rožančių. Išsigandęs teisėjas Stankaitis suvaidino, kad teismui trūkstą kažkokių dokumentų ir bylą atidėjo. Teismo salėje esantys tikintieji pradėjo giedoti „Marija, Marija". Teisėjas bandė nutildyti, bet nesėkmingai. Sunku aprašyti tą nuotaiką, kuri viešpatavo salėje. Iš ant sienos kybojusio portreto žvelgė nieko gero nežadančios Lenino akys, o tikintieji su ašaromis akyse giedojo: „Marija, Marija, . . . palengvink vergiją . . ., išgelbėk nuo priešo baisaus". Entuziazmo pagauti lauke esantieji tikintieji prisijungė prie giedojimo, ir Vilkaviškio gatvėmis toli toli nuskambėjo ši graži ir taip atitinkanti skriaudžiamo lietuvio dvasią giesmė.

Kadangi į teismą buvo atvykusi didžiulė tikinčiųjų minia—apie 500 žmonių, tai kažkas įsakė, kad antras teismo posėdis įvyktų staiga, niekam nežinant. Kun. S. Tamkevičiui šaukimą atnešė gruodžio 20 d. naktį, o rytą 10 vai. turėjo prasidėti teismas. Deja, klebonas po vakarinių pamaldų buvo išvykęs, šaukimas nebuvo įteiktas, ir teismas vėl buvo atidėtas.

. . . Daugiau...

LTSR Valstybinio saugumo komiteto 
Pirmininkui

Nuorašai:
Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetui 
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Vyskupams

Kybartų klebono kun. Sigito 
Tamkevičiaus, gyv. Kybartuose, 
Darvino g. 12,

Pareiškimas

1978 m. birželio 1 d., man bevažiuojant į Vilnių, netoli Pirčiupio atsitiko avarija—mano mašina trenkėsi į Aleksandro Razvinavičiaus motovežimėlį. Autoinspekcija kaltu pripažino Razvinavičių (pridedu Varėnos autoinspekcijos nutarimą).

Praėjus dviem mėnesiam, apie šį įvykį sužinojo Valstybinio saugumo komiteto darbuotojai. Štai ką man apie šio Komiteto pareigūnų veiklą papasakojo pats Razvinavičius, kol jis nebuvo jūsų bendradarbis. Aš jj aplankiau 1978 m. rugpjūčio 23 d. Kaip tik tą dieną jis buvo iškviestas į Šalčininkus, kur susitiko su iš Vilniaus atvykusiu saugumo darbuotoju. Atvykėlis smulkiai išklausinėjo apie įvykusią avariją, teiravosi, ar kartais aš nedavęs autoinspektoriams kyšio. Saugumietis ragino Razvinavičių nesutikti su autoinspekcijos nutarimu ir kreiptis į teismą, kad avarijos kaltininku likčiau aš. Žadėjo padėti laimėti bylą. Iš saugumiečio kalbos Razvinavičius supratęs, kad saugumas norįs jam padėti, o manęs labai nekenčiąs. Pareigūnas kalbėjo, kad aš esąs jiems labai pavojingas, bet jie neturį kaip prie manęs prisikabinti, o mane reikią sutvarkyti, bent sukompromituoti. Saugumo pareigūnas aiškinęs, jog Aukščiausiame Teisme teisėjai esą jo pažįstami, todėl Razvinavičius bylą tikrai laimėsiąs. Taip pat pažadėjęs Varėnos autoinspekcijoje „viską sutvarkyti" Razvinavičiaus naudai. Kadangi saugumietis prasitarė, jog Varėnos autoinspekcijoje iš mano avarijos bylos jau yra dingę keli puslapiai, tai jau aišku, kad saugumo pareigūnai „tvarko dokumentus". Saugumietis siūlėsi parašyti net pareiškimą į teismą, —pačiam Razvinavičiui užteksią tik pasirašyti. Už šią paslaugą saugumui pareigūnas pažadėjo per socialinį aprūpinimą Razvinavičiui išrūpinti paskyrą naujam motovežimėliui, kurį, kaip invalidas, Razvinavičius nusipirksiąs užmokėjęs tik 20 procentų jo kainos, t. y. 200 rub.

. . . Daugiau...

Kauno m. Prisikėlimo parapijos vikaras kun. Juozas Indriūnas 1979 m. sausio 14 d. savo pamoksle iškėlė eilę faktų, kad aukštųjų mokyklų kai kurie amoralūs dėstytojai prievarta tvirkina studentes ir tokiu būdu žaloja Lietuvos jaunimą. Studentė, norėdama gauti įskaitą, verčiama tapti ištvirkėlio dėstytojo auka.

Šiuo metu kovoti prieš partiniais bilietais apsišarvavusius ir valdžios palaikomus diplomuotus jaunimo moralės duobkasius nėra jokių kitų priemonių, išskyrus viešą žodį, todėl kun. Indriūnas ir paminėjo prof. T. Šiurkaus, dėstytojo Z. Dagio ir kt. pavardes, tikėdamasis, kad būsiąs užkirstas kelias jaunimo luošinimui.

Po pamokslo kaip širšės sujudo Kauno Med. Instituto vadovai ir KGB. Per Kauno arkivyskupijos kuriją buvo pareikalauta, kad kun. Indriūnas atšauktų „šmeižtą", nes būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kunigas nenusigando ir savo žodžių neatšaukė. Šiuo metu KGB ruošia prieš kun. Juozą Indriūną baudžiamąją bylą.

Kauno m. tikintieji, pergyvendami dėl mylimo kunigo likimo, pasiuntė įvairioms valdžios instancijoms eilę pareiškimų, štai vienas iš jų, pasirašytas trijų šimtų tikinčiųjų:

Kauno m. Vykdomojo komiteto 
Pirmininkui

Išgirdę, kad Kauno Medicinos Instituto vadovai per Kauno kuriją nori priversti kun. J. Indriūną atšaukti taip vadinamą „melą" apie mirusio prof. T. Šiurkaus mirties aplinkybes, labai pasipiktinome. Prof. T. Šiurkaus mirties aplinkybės kauniečiams yra puikiai žinomos. Jūsų bandymas tokį visuotinai žinomą faktą užtušuoti meta didelį šešėlį Jums ir sukelia liaudies nepasitikėjimą Jūsų įstaigomis.

. . . Daugiau...

š. m. kovo 19 d. sueina 7 metai, kai „LKB Kronika" 1972 metais pasibeldė į negausių skaitytojų duris. Mažas tiražas, trūkumas informacijos ir skaitytojų baimė Kronikai buvo sunkiai įveikiamos kliūtys. Po kelių mėnesių Kronika patenka į čekistų rankas ir šiai „pavojingai valstybinei nusikaltėlei" užvedama baudžiamoji byla Nr. 345. Po baudžiamosios ekspedicijos 1973 m. lapkričio mėn. čekistai triumfavo—Kronika likviduota! Tačiau ji nemirė. Bėgo metai, o su jais gausėjo informacijos, drąsėjo žmonių širdys, plėtėsi skaitytojų ratas, — Kronika peržengė Tėvynės sienas ir daugeliui atidarė akis.

Šiandien Kronika—Tautos sąžinė, kovojančios Bažnyčios balsas ir visą pasaulį apskriejantis pagalbos šauksmas.

Kronikos nebūtų be plumpų, nijolių, lapienių, be tauriausių lietuvių aukos. Todėl Kronika labiausiai yra dėkinga tiems, kurie dėl tiesos žodžio kenčia už spygliuotų vielų.

Kronika būtų silpnutis kūdikis, jei nebūtų šimtų lietuvių, rizikuojančių laisve, bet kruopščiai renkančių žinias, platinančių ir skaitančių tuos paprastus, bet skausmu bei heroizmu persunktus puslapius.

Kronika be galo dėkinga broliams ir sesėms Vakaruose, nes be jų kruopštaus triūso tiesos žodis atsimuštų į geležinę uždangą ir tik aidu sugrįžtų, nepasiekęs plataus pasaulio.

Daugelis klausia, kodėl Kronika gyva? Kodėl čekistai per septynerius metus jos nepasmaugė? Kronika gyva ir ji nemirs, nes Tauta gyva, nes gyvos maldai sudėtos rankos!

„LKB Kronikos" redakcija

***

Čistopolis. Lietuviškosios Helsinkio grupės narys Viktoras Petkus iš Vladimiro kalėjimo perkeltas į Čistopolio kalėjimą. Vladimiro kalėjimas, ruošiantis 1980 m. Olimpijadai, buvo panaikintas ir perkeltas į sunkiai pasiekiamą Čistopolį.
Dabartinis Viktoro Petkaus adresas:

422950 Tatarskaja ASSR 
Čistopol, Uė 148 st. 4.

***

Uljanovskas. 1979 m. sausio 20 d. Ona Pranskūnaitė baigė atlikti bausmę už „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir išleista į laisvę. Tą pačią dieną vakare lėktuvu ji sugrįžo į Kauną. Kauniečiai Pranskūnaite aerodrome sutiko su gėlėmis; keliose vietose buvo suorganizuoti iškilmingi sutikimai. Ona Pranskūnaite sugrįžo išvargusi, bet su labai gera nuotaika.

***

Potma.
Rašo Tautos kankinys P. Paulaitis:

Aš vis iriuosi pirmyn. Jau peržengiau 32 metus, beliko dar trys su priedu. Aš ramiu žvilgsniu žiūriu į ateitį, kuri bus gera, jeigu ir ne man, bet mano Tėvynei, mano tėvynainiams tai tikrai. Tačiau visuomet ir visur—Fiat voluntas Tua!

. . . Daugiau...

Vilnius. Petrui Anilioniui užėmus Religijų reikalų tarybos įgaliotinio postą, iškarto pasijuto jo „rūpestis" Bažnyčios reikalais. Lietuvos kunigai jau trečias mėnuo neturi liturginių kalendorių. Pasirodo, kad net tokiam kalendoriui atsispausdinti leidimą gali duoti tik Kremlius!

***

Adutiškis. 1979 m. pradžioje Adutiškio parapijos klebonas kun. Bronius Laurinavičius įstojo į lietuviškąją Helsinkio grupę, kurios tikslas visuomeniniais pagrindais tikrinti, kaip Sovietų Lietuvoje laikomasi Helsinkio nutarimų. Kun. B. Laurinavičius yra vienas iš uoliausių ir drąsiausių Vilniaus arkivyskupijos kunigų. Jo pareiškimai daug kartų buvo įdėti į „LKB Kronikos" puslapius.

Kaunas. Kauno arkivyskupijoje 1978 m. gruodžio pradžioje buvo sudarytas kunigų perkėlimo projektas ir pateiktas RRT įgaliotinio P. Anilionio užtvirtinimui.
Net du mėnesius P. Anilionio įstaiga su KGB suko galvas, kaip atmesti saugumui nepriimtinus kunigų paskyrimus. Projekte buvo pramatyta iš Kauno arkivyskupijos kanclerio pareigų atleisti kun. Izidorių Butkų, o į jo vietą paskirti Kauno archikatedros kleboną Pr. Juozapavičių. Vasario 1 d. Anilionis vyskupo projektą atmetė, motyvuodamas, kad „nereikia skriausti kun. Juozapavičiaus". Įgaliotinis nedrįso pasakyti, kad „nereikia skriausti mūsų žmogaus kun. Izidoriaus Butkaus".

. . . Daugiau...

Lietuvos katalikai mokiniai yra labai dėkingi Vatikano radijui, pasakojančiam apie moksleivių pasipriešinimą prievartiniam bedievinimui.

Labai būtų gera, jei Vatikano radijas šeštadienio laidose paruoštų 10 minučių programėlę, skirtą moksleiviams. Reikia daug pagalbos, kad mūsų moksleiviai išaugtų pilnaverčiais žmonėmis. Šiuo metu jie apie tikėjimą ir tėvynę . . . girdi tik melą.

Viena Aukštaitijos mokytoja rašo: „Mūsų mokykloje yra nuostabių vaikų. Viena aštuntokė taip užbaigė savo rašinį: „Tad rinkimės drąsą, ugdykime savo valią, o, reikalui esant, stosime ginti mūsų Lietuvą!"

***

Telšiai. Jau daug metų Telšių V-je vid. mokykloje dėl tikėjimo yra terorizuojama mokinė Fabijonavičiūtė (V kl. mok.). Štai kai kurie faktai:

1977 m. spalio mėn. mokyklos direktoriaus pavaduotoja perspėjo mokinę, kad ji nelankytų bažnyčios. Tais pačiais metais pavaduotoja dar kelis kartus baugino mergaitę, klausinėdama, kada gi ji pasitaisys ir nustos vaikščiojusi į bažnyčią.

1979 m. sausio 18 d. klasės susirinkime auklėtoja Butkevičienė teigė, kad tik pionierius yra visiems pavyzdys, o tikintysis niekada nebus pavyzdžiu kitiems.

. . . Daugiau...

Ukraina

Po 1978 m. Kalėdų švenčių kai kurie Vakarų spaudos korespondentai pasiskubino pranešti, kad šiais metais Kalėdų šventės Tarybų Sąjungoje praėjo ramiai ir tvarkingai, kaip niekada po karo. Prie bažnyčių nebuvo komjaunuolių, kurie trukdytų pamaldoms, nebuvo mokytojų, kurie vaikytų mokinius iš bažnyčių ir pan. Taip buvę Maskvoje, Kijeve, Vilniuje. Dėl to kiti nuėjo dar toliau— esą Tarybų Sąjungoje normalizuojasi valdžios santykiai su religija ir Bažnyčia. Šie korespondentai nežinojo, kas vyksta nuošalesnėse vietovėse, kur šitie korespondentai niekada neapsilankė ir su tų vietovių žmonėmis neturėjo jokio kontakto.

Štai Vakarų Ukrainos srityje, kur daugiausia gyvena ukrainiečiai katalikai, padėtis visai kitokia. Reikia priminti, kad tarybiniai organai, sekdami caro valdininkus, niekada ukrainietį nepavadins kataliku, bet tiktai „unitu" tuo tikslu, kad pažemintų jį, kaip atsiskyrėlį nuo rusų Pravoslavų Bažnyčios ir prisiplakusį prie Katalikų Bažnyčios. Ukrainiečių liaudis nuo senų laikų, ypačiai Vakarų Ukraina, buvo katalikiška, tik bizantinių apeigų, —to carinė ir šiuolaikinė Rusija niekaip negali pakęsti. Jei ukrainietis pasivadina kataliku, jį užsipuola: „Tu ne katalikas, o unitas" —vadinas, tu atskilęs nuo motinos Rusijos ir dabar skleidi nesantaiką tarp rusų ir ukrainiečių liaudies. Prieš pat Kalėdas Vakarų Ukrainoje, iš Kijevo ir Maskvos pasirodė kažkokia komisija ir pradėjo kvietinėti likusius senus, ligotus ukrainiečių katalikų kunigus. Kurie negalėjo prisistatyti, pas juos atvažiuodavo į namus ir pradėdavo vesti varginančius pokalbius. Šių pokalbių tikslas—kunigus terorizuoti, kad jie neturėtų drąsos kur nors nuvykę atlaikyti pamaldų arba priimti tikinčiuosius į savo namus dalyvauti pamaldose. Šiuos kunigus, daugiausia po keletą kartų teistus tik už tai, kad nesutiko būti pravoslavais, jau ir taip visapusiškai apiplėšė. Jau per „pirmą smūgį" 1946 m., kaip kalba patys čekistai, visus ukrainiečių katalikų vyskupus ir kunigus surinko ir išsiuntė į konclagerį, jau tada išplėšė jų bažnytinius reikmenis ir religinę literatūrą. Po to „antru smūgiu" 1957 m. šiuos kunigus, kurie po amnestijos 1953 m. sugrįžo į tėvynę, apiplėšė galutinai, paimdami netgi paprastas lėkštes, dėžutes, įtardami, kad šie daiktai gali būti panaudoti šv. Mišiose. Po „antrojo smūgio" (jis turėjo būti galutinis) nedaug beliko ukrainiečių katalikų kunigų. O ir tie patys senyvo amžiaus, ligoti ir iškankinti lageriuose. Dabar jiems vėl nėra ramybės. Čekistai tyčiojasi: „Jums ir po mirties nebus ramybės: stebės, kas buvę jūsų laidotuvėse, kas užrašyta ant kapo paminklo ir kt". 

. . . Daugiau...

Biržai. Kan. Adolfas Sabaliauskas, žinomas rašytojas (slapyv. Žalia Rūta), didelis tautosakos, liaudies meno ir muzikos instrumentų rinkėjas, netoli savo tėviškės, Biržų rajone Mielaišių kapinaitėse, yra pastatydinęs gražią lietuviško stiliaus koplytėlę ir esąs prašęs savo giminių jį patį ten palaidoti.

Apylinkės žmonės koplytėle naudojosi: joje pašarvodavo mirusius ir per naktį budėdavo, o kitą dieną, kunigui atlaikius pamaldas, tose kapinaitėse mirusį palaidodavo. Bet vėliau, jau prie sovietų valdžios, Geidžiūnų apylinkės pirmininkas, atėmęs koplytėlės raktus, uždraudė žmonėms koplytėlėje melstis. Pasak vietos žmonių, pirmininkas ketinęs koplytėlę paversti grūdų sandėliu.

1950 metais, mirus kan. A. Sabaliauskui, jo draugai, pildydami velionies valią, nuvežė jo palaikus į tą koplytėlę, bet, neradę rakto, iš lauko pusės iškalė sienoje skylę po altoriumi, įdėjo ten karstą ir vėl užmūrijo.

1966 metais Biržų kraštotyros muziejaus direktorė žadėjusi padirbdinti memorialinę lentą ir prikalti prie koplytėlės, net ir rodyklę prie kelio ketinusi pastatyti. Tačiau praėjo septyneri metai, ir nieko nebuvo daryta.

. . . Daugiau...

„AUŠRA" Nr. 14 (54). Numeris datuotas 1978 m. gruodžio mėn. Jame lietuviškosios Helsinkio grupės nario kun. Karolio Garucko pareiškimas, straipsnis „Prekyba tautoms" ir kt. Žiniose informuojama apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, intensyvėjantį Lietuvos rusinimą ir kt.

***

„DIEVAS IR TĖVYNĖ" Nr. 10. Pusę numerio užima poema „Nakties svetys", pasirašyta Bičiulio slapyvardžiu, likusioje dalyje—trys straipsniai: „Kaip jums negėda!", „Lietuviai visi už tautos skaistumą" ir „Žmoniškumo viršūnė". Numeris pasirodė 1979 m. vasario mėn.

***

„TIESOS KELIAS" Nr. 11. Numeryje rašoma apie popiežių Joną Paulių II, tarptautinius Vaiko metus, apie vaikų teisių gynimą; pateikiama nemaža informacijos iš Kat. Bažnyčios gyvenimo.

***

Lietuvi, nepamiršk!

P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, V. Lapienis, B. Gajauskas, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!

. . . Daugiau...