Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelį susirūpinimą keliantys vidiniai socialiniai procesai, atsirandantys dėl bedievybės plitimo ir vis gilėjančios žmonių sąmonėje idėjinės tuštumos. Ši tuštuma, nesant kilnių paskatų, labai greitai užpildoma primityvių instinktų tenkinimo poreikiais, kurie paskui save nusitempia ir visą vidinį žmogaus gyvenimą: pakrinka moralė, ištyžta valia, tautiniai idealai iškeičiami į pigius malonumus ar miesčionišką gyvenimo būdą.
Šie pakitimai, įvykę žmonių sielose, viešajame tautos gyvenime materializuojasi tokiomis ją žudančiomis blogybėmis, kaip nepilnamečių nusikalstamumo didėjimas, ištvirkavimas, venerinių ligų plitimas, abortai ir natūralaus gyventojų prieauglio mažėjimas, masinis alkoholizmas bei katastrofiškas šeimų irimas. Tuo pačiu metu susikuria kovingos, šias blogybes teisinančios bei platinančios, ideologijos, kurių atstovai ateistinio auklėjimo fone ne tik blogu pavyzdžiu, bet dažnai ir brutalia prievarta demoralizuoja ne taip stiprios valios žmones ir ypačiai jaunimą.
Šeima visais laikais buvo pagrindinė religijos-dorovės normų perdavėja ir jaunosios kartos auklėtoja. Dabar gi jai vis sunkiau sekasi priešintis tvirkinančiai aplinkos blogio įtakai. Kas suskaičiuos, kiek tikinčių tėvų verkia dėl šunkeliais nuėjusių vaikelių? Netvirtos, išsiskyrusios, girtaujančios ar netikinčios šeimos dar mažiau pajėgios tinkamai doroviškai auklėti savo vaikus. Tuo būdų sekančiose kartose galima tikėtis vis daugiau skyrybų ir dvasinio pakrikimo. Ir niekas negali pasakyti, ar šitaip „progresuodama" mūsų tauta nenusiris iki visiško savęs sunaikinimo ir išnykimo.
Tiesa, daug paguodos ir vilčių teikia vis labiau besiplečiantis tautos dvasinis atgimimas, ypač jaunimo tarpe. Tai žmonės, suprantantys, kad tiesos, tikėjimo ir Tėvynės labui jokia auka nėra per didelė, ir tai įrodantys savo gyvenimu.
Tačiau išgelbėti mus nuo pražūties gali tiktai visos tautos dvasinis atgimimas. Žinoma, esant dabartinei būklei, tai būtų panašu į stebuklą, bet mums, tikintiems Apvaizdos visagalybe, stebuklas reiškia ne ką tai negalimo, o tai, ką mes realiai galime atsiekti. Juk mums tam yra duotos ir specialios priemonės—malda ir atgaila, kurių gailią daugelis iš mūsų galime paliudyti savo asmenine patirtimi. Tad jeigu sugebėjome žemiškiems valdovams pasiųsti manifestą su 17000 parašų, tai ar neatėjo jau laikas siųsti „peticiją" Dangiškajam Tėvui? Juk Jo ausys labai jautrios mūsų prašymams. Tik melskimės, pasitikėdami Jo gailestingumu, ir mums nebus atsakyta.
Mūsų yra labai daug ir esame didelė jėga. Susivienykime ir pakilkime į dvasinę kovą! Tenelieka nei vienos parapijos, nei vieno kaimelio, iš kur nesklistų prašymai į Visatos Valdovą!
Gavėnia kaip tik ir sudaro progą pradėti tą kovą.
Todėl kviečiame mūsų tautos dvasinio atgimimo intencija, o taip pat ir visų pasaulio tautų, ypatingai tų, kurių dvasinė padėtis sunkiausia, atgimimo intencija per visą šių metų gavėnią atgailos dvasioje:
a) nevartoti nė lašelio alkoholio jokiomis progomis, nes per alkoholį padaroma daugiausia nuodėmių ir per jį labiausiai smukdoma žmogaus asmenybė;
b) susiorganizuoti, kad kiekvienoje Lietuvos parapijoje būtų kalbamas kasdien privačiai ar bažnyčioje šv. Rožančius aukščiau minėta intencija;
c) visi galintieji šia intencija kuo dažniau tepriima šv. Komuniją.
Prie šios blaivybės akcijos, solidarizuojantis su mūsų tikslais, kaip protestą prieš įsigalėjusį ištižimą, kad pajustume mūsų vienybės jėgą, kviečiame prisijungti ir visų kitų tikėjimų geros valios žmones, o taip pat ir netikinčiuosius, kuriems brangi mūsų tautos ateitis.
