Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
Nr. 26 [66]

Turinys:
1. Į Lietuvos ir pasaulio lietuviškąjį jaunimą . . .
2. Gana Lietuvą rusinti.
3. „Tarptautinės amnestijos" organizacijai . . .
4. SOS! SOS! SOS! (Lietuvos Helsinkio grupės Dokumentai: Nr. 28 ir 29. Iš doc. V. Skuodžio ir G. Iešmanto kalbų teisme. A. Statkevičiaus laiškas).
5. Tūkstantmetės genocido tradicijos.
6. 1983 metais — „Aušros" šimtasis gimtadienis.
7. Nebūkime savo tautos budeliais.
8. Mūsų partizanai (B. Labenskas, V. Zubkevičius).
9. Sudeginti gyvi.
10. Rimtas žvilgsnis į praeitį (recenzija).
11. Nuostabus auklėjimo šaltinis (satyra)

Lietuva
1981 m. vasaris

 

 LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMO 63-ŲJŲ METINIŲ PROGA

 Mes, Vilniaus lietuvių patriotiškasis jaunimas, minėdami 63-ąsias Nepriklausomybės akto pasirašymo metines, skelbiame —

Mūsų Tėvynės Lietuvos valstybinė Nepriklausomybė gyva mūsų širdyse! Lietuvos laisvės idėja dega mūsų protai! Mes, besibaigiančio XX-ojo — kosmoso ir atomo amžiaus vaikai — gimėme vergijoje. Tačiau savo šeimose, draugų būreliuose, kartu su Lietuvos, Lasivojo pasaulio lietuviais, jaunimu, GULAG'o tremtiniais, kartojame didingiausio tautos istorijos dokumento žodžius:

„Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 dienomis 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis . . .".

Minėdami šią didžią datą, lenkiame galvas tiems, kurie padėjo pagrindus Nepriklausomybei, žuvo už Tėvynės laisvę.

Lietuva rusinama sparčiai. Kai kuriose viešose įstaigose jau nebegalima lietuviškai susikalbėti. Geležinkelių sistema visai surusinta (traukiniu važiuodami girdime tik rusiškus paaiškinimus). Jau kelinti metai, kaip mūsų knygynai ir kioskai užversti rusiška literatūra, o jei išleidžiama lietuviška vertinga knyga, tai knygynuose jos nusipirkti negausi. Mums neleista turėti net žemėlapį lietuvių kalba (knygynuose kelinti metai guli rusiškas Lietuvos žemėlapis).  

Ypač užgulė rusinimas švietimo sistemą. Atėjo metas, kai bolševikinis okupantas, nusimetęs išvaduotojo kaukę ir išsižadėjęs komunizmo idealų, atvirai ir ciniškai ėmėsi Lietuvą rusinti ir vietoj mėsos mums kiša rusų kalbą ir rusišką menkavertę literatūrą. Paskutinis okupanto žingsnis — rusų kalbos dėstymas vaikų darželiuose ir vidurinės mokyklos I-ose klasėse. Pirmoje klasėje sumažintos lietuvių kalbos pamokos, o rusų kalbos pamokos vyksta dvejuose pogrupiuose. Vadinasi, rusų kalba yra privilegijuota, jos mokoma dirbant su mažesniu mokinių skaičiumi, kad mokiniai geriau dalyką įsisavintų.

Noriu išreikšti padėką „Tarptautinės Amnestijos" darbuotojams už jų humanistinę veiklą, ginant sąžinės belaisvius, persekiojamus už religinius ir politinius įsitikinimus įvairiose pasaulio šalyse.

Sujaudino Jūsų rūpinimasis mano likimu. Turiu omenyje Jūsų atsiųstą oficialų užklausimą Šiaulių m. prokuratūrai ryšium su pasiekusia Jus informacija apie mano suėmimą.

Kadangi aš dar neareštuotas, manyčiau, kad „Tarptautinę Amnesiją" buvo pasiekusi specialiai tam tikrų suinteresuotų tarnybų pasiųsta dezinformacija, siekiančių kompromituoti Jūsų veiklą, neleidžiančią įvairiose šalyse įvairaus plauko uzurpatoriams tyliai susidoroti su savo aukomis.

Paskutiniuoju metu pradėta tarybinėje spaudoje priešiškų išpuolų, šmeižtų ir grasinimų kampanija prieš mano šeimą bei kitus, kritiškai vertinančius tarybinio gyvenimo realijas, asmenis, gyvenančius Šiauliuose ir kitur, — leidžia manyti, kad mano ir kitų asmenų areštai nėra negalimi.

TSKP CK GENERELINIAM SEKRETORIUI L. BREŽNEVUI TSRS GENERALINIAM PROKURORUI LTSR KP CK PIRMAJAM SEKRETORIUI LTSR PROKURORUI

Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninės
grupės

Dokumentas Nr. 28


Helsinkio Baigiamajame akte, kurj pasirašė 35 valstybių vadovai, tame tarpe ir Tarybų Sąjunga, kalbama, kad pasitarime dalyvaujančių valstybių visiems piliečiams garantuojamos pagrindinės teisės ir laisvės: minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų; pabrėžiama, kad taikos, teisingumo ir gerbūvio sąlyga yra žmogaus teisių gerbimas.

Akte sakoma, kad „žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus bei principus ir pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje, įskaitant ir Tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių, jeigu jie jas riša. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad „Kiekvienas žmogus turi įsitikinimų ir jų laisvo išreiškimo laisvę; ši teisė duoda laisvę be kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvę ieškoti, gauti ir platinti informaciją ir idėjas visomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybių sienų" (19 str.).

(Keli slavų įtakos plitimo bruožai)
I


Lietuvių tautos istorija paženklinta nepertraukiama kova dėl savo egzistencijos, dėl savo gyvybės. Jau daug amžių svetimieji braunasi į jos teritoriją, o tikriems jos vaikams ne kartą, palikus savo tėvų žemę, reikia dangintis į tolimus, dažnai nesvetingus kraštus, arba etapais varomiems mirti šaltose Sibiro platybėse. Kad sukaustytiems nereikėtų eiti į Rytus, mūsų tėvai ir seneliai bėgdavo į Vakarus. Viena tremtis gimdė kitą ir mūsų mažos tautos vaikų pasklido po visą pasaulį. Tiesa, mes nesame vienintelė tauta, patyrusi karčią tremtinių dalią. Bet ir mums tremtis yra tragiška, liudija tas skriaudas ir neteisybes, kurias esame patyrę iš svetimųjų.

Net ir prabėgomis žvilgterėjus į mūsų tautos istoriją, išaiškėja didžiausias tremties kaltininkas — mūsų rytinis kaimynas. Esame daug kruvinų skriaudų patyrę dėl teutoniško agresyvumo tiek viduramžiais, kai po kryžiuočio kalaviju suklupo mūsų broliai prūsai, tiek naujaisiais laikais, kai buvo intensyviai vokietinami Mažosios Lietuvos lietuviai. Sunkiomis, mums nepalankiomis istorinėmis sąlygomis, naudojosi lenkų ponai, čiulpę geriausias mūsų tautos jėgas ir nedėkingai atsimokėję mūsų kalbos, papročių ir kultūros niekinimu. Tačiau pačias didžiausias, pačias baisiausias nuoskaudas esame patyrę iš rusų. Nusimetusi mongolų-totorių jungą, bet iš savo buvusių valdovų pasisavinusi daug valstybinių ir politinių metodų, Maskva savo valdžion paėmė ne tik rusiškas žemes, pavergė giminingas baltarusių ir ukrainiečių tautas, bet, grobdama kitų tautų žemes Pavolgyje, Pauralėje, Sibire, Pabaltijyje, Maskvos valstybė išaugo į didžiulę kolonijinę Rusijos imperiją, išaugusią ant daugelio rytų Europos ir šiaurės Azijos tautų ir tautelių sutryptos laisvės ir pačios rusų tautos skurdo, beteisiškumo, šiandieninės TSRS imperijos pamatuose įmūryta kai kurių Europos, Užkaukazės, Vidurinės Azijos valstybių griuvėsiai, daugelio Pavolgio, Uralo, Sibiro, Kaukazo ir Tolimųjų Rytų tautų ir tautelių savarankiškumas. Rusai, bet ne nuo amžių čia gyvenančios tautos, yra tų žemių šeimininkai.

„Žmonės, nusidavimų (istorijos) nepažįstantieji, vis yra vaikai". Šitaip išverstu žinomu lotynišku posakiu — Homines historiarum ignari semper sunt pueri — Jonas Basanavičius pradėjo savo garsiąją istorinę prakalbą pirmajame lietuviškame laikraštyje — „Aušros" puslapiuose. Su tokia pačia mintimi varė savo plačiuosius mokslo dirvonų plėšinius ir po mirties taip išpopuliarėjęs darbštusis Lietuvos istorikas Simonas Daukantas. Per kelis dešimtmečius iki pat nepriklausomybės metų tuo šūkiu vadovavosi ir jo ištikimai laikėsi romantiškai nusiteikę aušrininkai ir kiti jų tautinio palikimo tęsėjai.

Kodėl įžymusis mūsų tautinio atgimimo judintojas Jonas Basanavičius taip pabrėžė istorijos savarbą, jos pažinimo būtinybę? Kokios tada buvo' sąlygos? Kas privertė ano meto susipratusius lietuvius imtis plunksnos ir kodėl, norint pakelti tautos dvasią, jos gyvybingas jėgas pažadinti, prisireikė kreiptis į istorijos puslapius? štai kokie ir daugelis kitų klausimų iškyla šiandien, kai iš leidyklų, laikraščių spaustuvių ir įvairiausių redakcijų tūkstantiniais ir šimtatūkstantiniais egzemplioriais kasdien užverčiami spaudos kioskai, knygynai, knygų bazės? Tačiau kokia toji masiniais tiražais leidžiama lektūra? Kodėl po tiekos metų prisireikė vėl iš užmaršties, kaip feniksui pakilti iš dulkių ir sunkiomis priespaudos dienomis, be linotipų, be tituluotų redaktorių ir be jokių komunikacijos priemonių, iš naujo imtis to pačio pavadinimo „Aušra"? Argi Lietuvos istorija vėl pradėjo suktis ta pačia vėže? Ar vėlgi mums reikia užtraukti „anei rašto, anei druko mums turėt neduoda, tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda"?

„Kas nužudo kūdikį, tas su juo dar kada nors susitiks. Visi, kurie atsakingi už jo mirtį, tame tarpe ir valstybė, leidžianti tokius žudymus, paneigia pagrindinę žmogaus teisę: teisę gyventi. Prieš Visatos Kūrėją jie atsakys už savo nusikaltimą."
(Iš pareiškimo, paskelbto 1979 m. Malazijoje įvykusiame Rytų Afrikos vyskupų susirinkime „Vaikas Rytų Afrikoje".)

Paklausykime, ką kalba mus supantys žmonės. Vyrai — kur, su kuo gėrė, kiek išgėrė ir kaip po to kvailiojo ir sirgo. Moterys — kaip sunku įsigyti būtiniausius reikmenis, ir kokios jie prastos kokybės. Merginos — grubiausi jų išnaudojimo variantai.

Pasidairykime, ar daug jaunatviško, gaivaus jaunimo? O kiek netvarkingo gyvenimo išvargintų, iš vaikystės amžiaus perėjusių tiesiog į „senatvę", jaunystės taip ir neturėjusių, prasirūkusių, prasigėrusių, besikeikiančių būtybių?!

Jauna moteris su kūdikiu ant rankų stabdo taksi mašiną. Pavažiavusi kreipiasi į vairuotoją: „Sustokit. Aš nubėgsiu pinigų. Užstato palieku vaiką". Tik dabar vairuotojas pastebi, kad moteris girta, kad šiuo negudriu manevru ji nori atsikratyti savo kūdikio . . .

BENEDIKTAS LABENSKAS


Gimęs apie 1918-1920 metus Lazdijų rajone, Staidarų kaime (netoli Lazdijų) mažažemio valstiečio šeimoje. Mokėsi Lazdijų gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Po to įstojo į Lietuvos karo mokyklą. 1941 m. užėjus vokiečiams, Labenskas pateko į lietuvių savisaugos batalijonus, kurie kovojo su bolševikais, ir čia tarnavo visą vokiečių okupacijos laiką. Jo dalinys 1945 m. pradžioje (?) Latvijoje prie Tukumo buvo rusų apsuptas, ir Labenskas pateko į Sibirą. Iš Sibiro paleistas, grįžo į Lietuvą 1946 m. Neturėjo paso, o be jo negalėjo gauti darbo. NKVD norėjo jį užverbuoti, bet jis nesidavė gundomas ir nuėjo pas lietuvių partizanus. Prieš tai pasakė savo draugui: „Jei kariauti, tai kariauti iki galo".

Žuvo Kibišių kaime (tarp Merkinės ir Leipalingio), žuvimo data nežinoma. Užgeso jauna daug žadėjusi tautai gyvybė, nes jis jau buvo pasireiškęs kaip poetas. Gimnazijoje būdamas veikė skautuose. Rašė eilėraščius, noveles. Daug jo eilėraščių atspausdinta 1938-1939 m. „Jaunojoje Lietuvoje" („J. L." 1938 m. Nr. 9, p. 443 yra jo fotografija).
Štai pora Benedikto Labensko eilėraščių:

Ruduo

Ruduo praeis pro kaimą, 
Ir sodai pradės geist; 
Nukris šilkiniai lapai 
Nuo vyšnios ir obels . . .

Raudėnų (Šiaulių raj.) parapijos kapinėse yra kuklus paminklas žuvusiai KLEMANSKIŲ šeimai, o šalia — LIPSKIŲ šeimos kapas be jokio paminklo ir užrašo. Įrašas Klemanskių šeimos antkapyje nieko nesako apie šiurpią tragediją, įvykusią 1945 m. vasarą Švendrių km. (5 km. nuo Raudėnų link Papilės, už Gelžės durpyno).

Vieną 1945 m. vasaros dieną Klemanskių ir Lipskių sodybas apsupo stribų būrys. Iš šių šeimų po vieną sūnų slapstėsi nuo mobilizacijos į okupacinę kariuomenę. (Ginkluotus okupantų talkininkus liaudis vadino stribais, nes iki 1945.X. oficialus pavadinimas buvo: „istrebytelnij batalijon" — naikintojų batalijo-nas, tik vėliau pasityčiojimui sugalvotas „liaudies gynėjų" terminas. Neradę besislapstančių nuo kariuomenės sūnų, stribai ėmė kankinti jų šeimų narius. Iškankinti buvo uždaryti į kaminą (patalpos mėsai rūkyti), o namai padegti. Liepsnose žuvo: Lipskių šeimos vyras su žmona ir sūnus; Klemanskių: tėvas Antanas, g. 1898 m., žmona Ona, g. 1900 m., sūnus Alfonsas, g. 1931 m. ir duktė Joana, g. 1921 m. Liepsna sunaikino kankinimų žymes, bet ne visas. Ruošiant aukas laidoti pastebėta, kad Lipskių sūnui buvo nupjautas liežuvis.

Lietuvių katalikų mokslo akademija Romoje ne taip seniai išleido Z. Ivinskio rinktinių raštų pirmąjį tomą, kur išspausdinta Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (Zenonas Ivinskis. Rinktiniai raštai, I t. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Roma. Lietuvių katalikų mokslo akademija. 1978.).

Tai moksliniais principais parengtas 412 puslapių istorinis darbas, apie kurį reikėtų parašyti ne kelis ar keliolika prabėgomis suregztų sakinių, bet išsamią, dalykišką recenziją.

Z. Ivinskis mirė 1971 gruodžio 24, nespėjęs įvykdyti užsibrėžto didelio užmojo — iš trijų jo numatytų Lietuvos istorijos tomų, tik šis pirmasis tesiekia Vytauto Didžiojo laikus, nors buvo galvota parašyti iki 1492 m. Liko nebaigtas taip pat įvadas, rašytas 1970 m. Veikalas laukia atidaus ir objektyvaus įvertinimo: ką jis nauja, įdomaus ir reikalinga savo kruopščia ilgamete studija davė taip įvairiai ir skirtingai komentuojamai Lietuvos praeičiai, be J. Basanavičiaus, S. Daukanto, A. Šapokos, J. Stakausko, J. Totoraičio, M. Jučo, J. Jurginio, V. Merkio, S. Šalkauskio, J. Ochmanskio, Sruogienės ir kitų savų bei užsieniečių istorikų darbų.

Ši knyga ypač reikalinga gal ne tiek Vakarų pasaulyje, kiek nūdienėje Lietuvoje, kur istorijos faktai, mūsų brangios ir gerbiamos asmenybės, pati tautos praeities koncepcija iškraipoma, sociologizuojama, taip tendencingai dėl galingų užkariautojų poveikio pateikiama.

KAZLŲ RŪDOS MOKYTOJŲ ATRADIMAI

Teisingai sakoma, kad geriau vėliau negu niekada. Tad nors ir pavėluotai, vis dėlto pedagogams atsiskleidė nuostabus įkvėpimo ir neišsenkančių galimybių šaltinis. Atsivėrė versmės, iš kurių kartų kartos galės semtis kūrybinių jėgų visoms auklėjamojo darbo sritims.

Šis nuostabus šaltinis — genealioji partijos generalinio vado Leonido Brežnevo trilogija — „Mažoji žemė'", „Atgimimas" ir „Plėšiniai". Net Hitlerio „Mein kampf" ir Mao raštai nublanksta prieš šią trilogiją. O hitlerjungeno batų kaukšėjimas ir chunveibinų šūkavimai toli gražu nėra tokie išraiškūs pritarimai anų veikalų mintims, kaip metodiškai ištirtas, moksliškai pagrįstas, patriotinio jausmo persunktas Kazlų Rūdos mokytojų pasiryžimas šią trilogiją pritaikyti Lietuvos jaunimo auklėjimui.

Netikite? Tad paklausykite, ką apie šiuos nuostabius dalykus sako Kapsuko rajono Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja J. Strimaitienė 1980 m. rugsėjo 17 d. „Tarybinio mokytojo" straipsnyje „Aktyvią gyvenimo poziciją formuojant". Ji rašo, kad šios mokyklos „pedagogų kolektyvas jau dveji mokslo metai įvairiapusį pamokinį bei užklasinį darbą nukreipia TSRS CK Generalinio Sekretoriaus L. Brežnevo atsiminimų knygų „Mažoji žemė", „Atgimimas" ir „Plėšiniai" studijavimo ir aktyvaus įsisąmoninimo linkme". Vadinasi, ne šiaip sau, ne atsitiktinai šį nuostabų atradimą priėjo, o rimtai dvejus metus padirbėję.