KAZLŲ RŪDOS MOKYTOJŲ ATRADIMAI
Teisingai sakoma, kad geriau vėliau negu niekada. Tad nors ir pavėluotai, vis dėlto pedagogams atsiskleidė nuostabus įkvėpimo ir neišsenkančių galimybių šaltinis. Atsivėrė versmės, iš kurių kartų kartos galės semtis kūrybinių jėgų visoms auklėjamojo darbo sritims.
Šis nuostabus šaltinis — genealioji partijos generalinio vado Leonido Brežnevo trilogija — „Mažoji žemė'", „Atgimimas" ir „Plėšiniai". Net Hitlerio „Mein kampf" ir Mao raštai nublanksta prieš šią trilogiją. O hitlerjungeno batų kaukšėjimas ir chunveibinų šūkavimai toli gražu nėra tokie išraiškūs pritarimai anų veikalų mintims, kaip metodiškai ištirtas, moksliškai pagrįstas, patriotinio jausmo persunktas Kazlų Rūdos mokytojų pasiryžimas šią trilogiją pritaikyti Lietuvos jaunimo auklėjimui.
Netikite? Tad paklausykite, ką apie šiuos nuostabius dalykus sako Kapsuko rajono Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja J. Strimaitienė 1980 m. rugsėjo 17 d. „Tarybinio mokytojo" straipsnyje „Aktyvią gyvenimo poziciją formuojant". Ji rašo, kad šios mokyklos „pedagogų kolektyvas jau dveji mokslo metai įvairiapusį pamokinį bei užklasinį darbą nukreipia TSRS CK Generalinio Sekretoriaus L. Brežnevo atsiminimų knygų „Mažoji žemė", „Atgimimas" ir „Plėšiniai" studijavimo ir aktyvaus įsisąmoninimo linkme". Vadinasi, ne šiaip sau, ne atsitiktinai šį nuostabų atradimą priėjo, o rimtai dvejus metus padirbėję.
„Kai tik pasirodė L. Brežnevo atsiminimų knygos, mokyklos vadovybė ir partinė organizacija sudarė platų priemonių planą, pagal kurį visoms mokyklos darbo sritims rekomendavo pagrindines kryptis, kaip turiningai, prasmingai ir efektyviai išnagrinėti L. Brežnevo trilogiją". Taip sakant, ėmėsi žmonės darbo iš peties, atsakančiai. Į rimtus dalykus pasižiūrėjo rimtai . . . Užtat „šis planas įparegojo visą pedagogų kolektyvą .. . kiekvienoje klasėje organizuoti šių kūrinių aptarimus, išleisti stendus, skirtus „Mažosios žemės", „Atgimimo" ir „Plėšinių" medžiagai populiarinti, ruošti dailiojo skaitymo konkursus, konferencijas . . .". Griebė, vadinasi, jautį tiesiog už ragų. Jei jau dirbti, tai dirbti. „Ta linkme nukreiptas ir mokyklos metodinis darbas. Kiekvienas metodinis ratelis aptaria, kaip mokytojai savo specialybės pamokose panaudoja L. Brežnevo knygų mintis". Ir teisingai daro. Priešingu atveju, kam tada visi tie rateliai, jei jie nesisuktų ir nemaltų genialiojo generalinio senelio minčių, kurios „praturtino mokymo ir komunistinio auklėjimo procesą", nes „aistringas L. Brežnevo pasakojimas . . . mokyklos pedagogams padeda sėkmingai efektyvinti moksleivių mokymą ir auklėjimą, ugdyti jų patriotinius ir internacionalinius jausmus, atsidavimą Komunistų partijai". Kas tiesa, tai tiesa, nepasiginčysi . . . Kada seneliai nepadėjo auklėti vaikučių, kada gailėjo jiems pasekti pasakėlių? O čia ne bet koks senelis, o generalinis ir jo pasakos nė bet kokios, o genialios.
Vadinasi, generalinis senelis moko, o Kazlų Rūdos mokytojai mokosi ir savo mokinius moko . . . Sukasi visokie rateliai, mokyklos vadovybės ir partinės organizacijos užsukti, o iš po jų tik byra, tik byra genialios mintys. Štai kur darbas, štai kur kūryba! . . .
Bet palaukite. Tai dar ne viskas. Tik pradžia. Jie nuostabių dalykų sužinojo, patyrė, ištyrė, sukaupė, į aplankus sudėjo, kitoms mokykloms perdavė ir dar ateičiai paliko, štai, J.Strimaitienės žodžiais tariant, geografijos mokytoja „į metodinį užsiėmimą atnešė aplanką, kuriame buvo kruopščiai išrinktos drg. L. Brežnevo veikalų ištraukos, tinkančios praplėsti atskiras geografines temas" (net graudu darosi pagalvojus, kaip ilgai geografijos mokslas skurdo be drg. Brežnevo citatų . . .). Bet užtat dabar „šis aplankas dar ilgai padės . . . sutvirtinti dėstymo teiginius, išryškinti auklėjamuosius tikslus . . . sukaupta patirtimi galės naudotis ir kiti, ypač pradedantieji dirbti geografijos mokytojai". (Tad koks džiaugsmas, kad nors pavėluotai, bet vis dėlto pedagogikos mokslas tokį neįkainuojamą aplanką turi! . . .).
Ne tik geografija dėkinga drg. Brežnevui. Be jo veikalų iki šiol skurdo ir lituanistika. Todėl „mokyklos lituanistai metodiniuose užsiėmimuose aptarė, kaip L. Brežnevo knygų teiginiai, atskiros ištraukos padeda mokiniams giliau suvokti auklėjamuosius akcentus literatūros pamokose . . . praturtina literatūros pamokas . . . dėstant lietuvių rašytojų kūrybą . . .". Rimtą darbą atliko lituanistinis metodinis ratelis, rimtą. Koks gali būti darbas lietuviškoje mokykloje neišsiaiškinus, kaip drg. Brežnevas padeda nagrinėti lietuvių rašytojų kūrybą . . .
Na, tarkime, su literatūra dar šiaip taip. Bet štai su lietuvių kalba be drg. Brežnevo, tai jau visiška pražūtis. Jokios rišlios kalbos, jokių diktantų be trilogijos! Todėl neginčytinas „ir lituanistų praktikoje išbandytas dalykas yra rišlios kalbos vykdymo darbai bei diktantai pagal L. Brežnevo knygų „Mažoji žemė", „Atgimimas", „Plėšiniai" tekstus". Na, jeigu išbandytas dalykas, tai išbandytas ir jokie abejojimai čia nereikalingi. Užtenka, kad lietuvių kalba tiek amžių skurdo be Leonido Brežnevo raštų. Nors kartą ji gauna tvirtus pagrindus ir gauna todėl, kad „draugo L. Brežnevo sakinys tikslus, aiškus, sklandus, kūriniuose daug epizodų, kurie sudomina mokinius, imponuoja". Todėl lietuvių kalbos mokytojui atsiveria viliojančios perspektyvos, galima sakyti neribotos galimybės. Kiek čia puikių temų atpasakojimams, kiek nuostabių užduočių, pagaliau „patys tekstai giliai auklėjantys". O dar kiek „kūriniuose gausu gerų tekstų diktantams. Draugo L. Brežnevo sakiniai tinka daugeliui rašybos ir skyrybos taisyklių" (Oi, kaip gaila, kad J. Jablonskis, J. Balčikonis ir kiti mūsų kalbininkai neturėjo laimės sulaukti draugo Brežnevo veikalų, kokias gramatikas jie dar būtų galėję parašyti . . .).
Aiškiai matome, kad drg. Brežnevo raštai lietuvių kalbai turi nepakeičiamą vertę. Viskas blanksta prieš jo tekstus ir mintis. Todėl nieko nuostabaus, kad „rišlios kalbos ugdymo darbo pagal L. Brežnevo trilogiją aplankas bus naudingas ir ateityje". Nėra jokios abejonės, kad visi, kas norės mokytis rišliai kalbėti, be šio aplanko neišsivers. Iš jo mokysis kartų kartos! (Kad tik jis kur nedingtų, kad kas nors ne pagal paskirtį nesuvartotų . . .).
Atrodo, kiek kitaip Leonido Brežnevo kūrinius panaudoja rusų kalbos mokytojai. Jie „panaudoja drg. L. Brežnevo veikalų mintis ir per pamokas, ir užklasinėje veikloje". Matyt, su kalbos rišlumu ir taisyklėmis čia viskas tvarkoj, tad belieka tik pačias mintis savintis . . . Užtat pradinių mokyklų mokytojos gerokai padirbėjo „supažindindamos vaikus su L. Brežnevo veikalais". Sako, kad „joms ypač buvo nelengva", bet kagi padarysi — dėl gero dalyko ir pavargti galima . . .
Kazlų Rūdos mokykloje dar ir kitokių priemonių ėmėsi: apžiūrą, skirtą L. Brežnevo trilogijos aptarimui, atliko, viktoriną paskelbė, raiškiojo skaitymo konkursą organizavo, mauzoliejuje prie Lenino karsto ekstazėje stingo ... O visos tos veiklos centras ir širdis — genialieji Leonido Brežnevo veikalai, jų nagrinėjimas, jų panaudojimas nuostabiam skrydžiui į negirdėtas pedagogines ir idėjines aukštumas. Mat „pedagogų kolektyvas teisingai suprato, kad L. Brežnevo veikalų nagrinėjimas — ne epizodinis, greit praeinantis dalykas, o neišsenkantis auklėjimo šaltinis, iš kurio gaivumo . . . galima semtis ilgai".
Išgirdus tokius dalykus, visiems net gera pasidarė. Pagaliau turime neišsenkantį šaltinį! Tik semkis ir semkis. Nereikės pavydėti nei Hitlerio, nei Mao pasekėjams. O už tai dėkui visiems tiems mokytojams, kurie neleidžia mums trokšti, kurie parodo, pataria, kaip ir ką iš šio brangaus šaltinio semti . . .
Mes, žinoma, turime įsipareigoti nedelsiant semtis iš to šaltinio, nes ką gali žinoti ... Po genialiojo senelio mirties staiga gali paaiškėti, kad tai buvo tik pataikavimas, šunuodegiavimas, kažkas panašaus į asmens kultą ... Ir genialioji trilogija gali pavirsti nereikšminga brošiūrėle.
Tad paskubėkime pasinaudoti Kazlų Rūdos pedagogų patirtimi .. .
J. DABULIS
***
