K R O N I K A

Lietuvoje vyksta ekonominio, socialinio, polidnio ir kultūrinio gyvenimo atsinaujinimas. Šis procesas yra sudėtingas ir nevienareikšmis. Kremlius, davęs sankciją persitvarkymui, bijo, kad demokratizacijos procesas neperžengtų "socialistinės demokratijos" ribų ir siekia, kad visose gyvenimo srityse išliktų KP vadovaujantis vaidmuo.

Beveik prieš metus susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) į savo gretas subūrė mūsų šviesuomenę, tačiau labai neramina faktas, kad prie Sąjūdžio šliejasi ir vakarykščiai stalinistai. Dauguma Lietuvos kunigų remia pozityvius Sąjūdžio žingsnius.

Smarkiai pakito Bažnyčios ir valstybės santykiai: paliaubos ir dialogas pakeitė ilgai trukusią aštrią konfrontaciją. Lietuvos vyriausybė sugrąžino tikintiesiems kai kurias žymias šventoves: Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, Vilniaus Arkikatedrą, šv. Kazimiero bažnyčią; leido statyti kelias naujas — Vilniuje, Naujojoje Akmenėje.

. . . Daugiau...

Didžiai gerbiamas ir mylimas Ganytojau, sostinės jaunimas sveikina Jus po ilgų ir tamsių tremdes metų sugrįžusį į senąjį Vilnių, krikščionybės žiedą — Katedrą, kur dek metų buvo tuščias Ganytojo sostas, užgesusi amžinoji lempelė, šventovės skliautuose nutilę maldos aidai. Tik tob, tob, Žagarės lygumose, budėjo Jūsų tėviška širdis, jautri Bažnyčios negandoms ir jos vaikų skausmui.

Mes džiaugiamės sulaukę Jūsų ir dėkojame Jūsų Ekscelencijai už kančią ir auką, tai didelis įnašas Tautos ir Bažnyčios atgimimo rytmečiui; Jūsų karžygiška ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai mums yra didžiausia taurumo mokykla.

Linkime Dievo palaimos, geros sveikatos ir ilgiausių metų!
Vilniaus katalikiškasis jaunimas

"LKB Kronika" liudija, kad kartu su vilniečiais katalikais džiaugiasi ir sveikina tremtinį vyskupą visa Lietuva.

1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę — Vilniaus Katedrą. Vasario 3 d. visoje Vilniaus arkivyskupijoje buvo paskelbta kaip pasninko ir atgailos diena. Iškilmių dieną nuo ankstyvo ryto miestas svetingai sutiko džiaugsmingai nusiteikusius maldininkus. Katedra netalpino norinčių į ją patekti, atvykę maldininkai, tikrai neeilinį istorijos momentą pergyvenantys Lietuvos gyventojai užpildė aikštę. Tą dieną pamaldas iš Vilniaus Arkikatedros bazilikos tiesiogiai transliavo ir Lietuvos televizija (tiesa, nepilnai — transliacijai buvo skirta 2 valandos).

Arkikatedros vidus šviete atnaujintu altoriumi. Dailės muziejaus darbuotojai, Remonto valdybos darbininkai ir tikintieji per trumpą laiką labai daug padirbėjo, kad iškilmių dienai Katedra būtų kiek įmanoma gražesnė; tačiau ne viskas suspėta: nemažai koplyčių dar uždarytos — reikalingi remonto darbai, be grindų. Grindys dar nepilnai sudėtos ir vienoje iš šoninių navų. Katedrai trūksta liturginių indų ir rūbų. Tačiau materialiniai trūkumai nemažino šventės džiaugsmo. Aukštai navose virš didžiojo altoriaus tautiniais rūbais pasipuošęs jaunimas laikė Popiežiaus ir Lietuvos vėliavas; iš skirtingų Lietuvos kampelių susirinkę vaikai ir jaunimas bandė talpintis presbiterijoje ir šoninėse navose; į iškilmes atvyko ir Latvijos katalikiško jaunimo delegacija.

. . . Daugiau...

Vilniaus arkivyskupijos Kurija gavo pranešimą, kad vasario 20 d. Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo nutarimu reabilituotas Vilniaus arkivyskupijos a.a. vyskupas Mečislovas Reinys.

Vyskupas M. Reinys gimė 1884 m. Utenos apskrityje, Daugailių parapijoje, Madagaskaro kaime. Baigė Vilniaus Kunigų seminariją, studijavo psichologiją ir filosofiją Liuveno ir Friburgo universitetuose. Vyskupas M. Reinys buvo Vilniaus Kunigų seminarijos ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofijos daktaras, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, vienas iš Krikščionių Demokratų partijos steigėjų; nuo 1925 m. — Vilkaviškio vyskupijos koadjutorius. 1940 m. jis buvo pakeltas arkivyskupu ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo R. Jalžbykovskio pagalbininku; nuo 1946 m. ėjo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigas. 1947 m. vyskupas M. Reinys buvo suimtas, apkaltintas antitarybine veikla ir nuteistas 8 m. kalėjimo. Orderį suėmimui pasirašė Rainių miškelio tragedijos bendrininkas P. Raslanas. 1953 m. vyskupas M. Reinys mirė Vladimiro kalėjime. Vyskupo M. Reinio kapas nežinomas. Paskutiniu metu dedamos pastangos surasti vyskupo M. Reinio kapą ir jo žemiškuosius palaikus parvežti į Lietuvą.

Bet štai po 40 metų atrodytų, jog atėjo metas kai kuo ir pasidžiaugti, išaušo Tautos atgimimo pavasaris: grąžinta Vilniaus Arkikatedra, šv. Kazimiero bažnyčia, Klaipėdos Taikos Karalienės šventovė, kai kurios provincijos bažnyčios; Vilniuje, Pašilaičių-Justiniškių mikrorajonų susidūrime, leista statyti naujus maldos namus. Papūtė nauji vėjai, į religiją pradėta žiūrėti kitu, blaivesniu požiūriu. 

. . . Daugiau...

Atsikuria "Ateitininkų" sąjunga

1989 m. sausio 7 d. į Vilniaus Dailininkų namus susirinko ateitininkai sendraugiai, visuomenės atstovai, studentai ir moksleiviai atkurti "Ateitininkų" sąjungą, t.y. supažindinti dabartinį jaunimą su sąjungos istorija, jos tikslais, visiems kartu aptarti organizacijos veikimo galimybes šiandien.

Susirinkimą bendra malda pradėjo kun. Vaclovas Aliulis. į Prezidiumą buvo pakviesti: garbės narė prof. Stasio Šalkauskio našlė J. Šalkauskienė, buvęs politinis kalinys, ateitininkas sendraugis Viktoras Petkus, mokytojas Vytautas Toleikis. Susirinkimui pirmininkavo Sąjūdžio Seimo tarybos narys Arvydas Juozaitis. Sekretoriauti buvo pakviesta Daiva Kuzmickaitė.

A. Juozaitis susirinkimą pradėjo žodžiais: "(...) Šiandien bandysime apžvelgti, kaip susitelkę protingai galėtume prikelti viešam gyvenimui katalikiško gyvenimo principus ir visų pirma jaunimo tarpe." Pirmoje susirinkimo dalyje kalbėjo pranešėjai, beveik visi jie ateitininkai sendraugiai: kun. V. Aliulis, gydytojas V. Rastenis, psichologė doc. Giedrė Butkienė, J. Mikulevičius, mokytojas Vytautas Toleikis, J. Antananitis. Jie glaustai supažindino susirinkusius su "Ateities" istorija, veiklos principais, uždaviniais ir ideologija.

. . . Daugiau...

TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui

Lietuvos katalikų kunigų ir tikinčiųjų

P a r e i š k i m a s

Reikalaujame, kad J. E. Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui būtų leista grįžti iš Žagarės tremties į Vilnių ir netrukdomai eiti savo pareigas.
1988.10.22.
Pasirašė tikintieji:
Vilnius — 1569 Kaišiadorys — 487
Širvintos — 84 Lazdijai — 1296
Kalvarija (Kapsuko raj.) — 713 Keturvalakiai (Vilkaviškio raj.) — 333 
Šeštokai (Lazdijų raj.) — 300 Šeduva (Radviliškio raj.) — 300

. . . Daugiau...

Vilnius. 1989 m. kovo 4 d. karstas su šv. Kazimiero relikvijom iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vėl sugrįžo į Katedrą.

Jaudinanti šventė. Tą dieną vilniečiai ir svečiai, pilni pagarbios rimties, judėjo viena kryptim — Antakalnio link. Dar gerokai prieš 10 val., kada turėjo prasidėti šv. Mišios ir parapijos atsiveikinimas su šventojo karalaičio relikvijom, aikštė prieš bažnyčią buvo pilna žmonių, patekti bent į šventorių jau buvo neįmanoma. Tvarkingai Sąjūdžio ir bažnyčių atstovų tvarkoma minia neužėmė pagrindinio tako. Šventoriuje rikiavosi vėliavos — nemaža dalis maldininkų atsivežė savo parapijų vėliavas —jaunimas. Žmonės gyva garbės sargyba iki pat Katedros rikiavosi Antakalnio, Kruglevskio, Kostiuškos gatvėse, jaunimas fotografai įsitaisė ant namų stogų.

Šv. Mišias šv. Petro ir Povilo bažnyčioje celebravo J. E. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius, pamokslą pasakė bažnyčios klebonas kun. Pranciškus Vaičekonis. Pamokslininkas palietė 1950 m., kada, uždarius Katedrą, vienintelio Lietuvos šventojo relikvijoms grėsė pavojus būti sunaikintoms. 1952 m. spalio 9 d. vyskupo Paltaroko rūpesčiu iš Katedros neviešai jos buvo pervežtos į šv. Petro ir Povilo bažnyčią, kur išbuvo trisdešimt šešis su puse metų.

. . . Daugiau...