Lietuva rusinama pagreitintu tempu. Jau kelinti metai nematyti knygų lentynose veikalų iš serijos „Lituanistinė biblioteka". Tik vienas „Jonas Šliupas" užsigulėjo jau treti metai. Jo neperka, nes šioje knygoje Šliupas mums duotas ne kaip lietuvis patriotas, bet kaip ateizmo propagandistas. (Matyt, lietuvių tauta ateizmą atmeta).

Knygynuose ir kioskuose lietuvių kalba matysi knygas tik apie Leniną, Brežnevo raštus, komunistų partizanų atsiminimus, dar yra šiek tiek mokslinės techninės literatūros. Jei išleidžiama vertingos grožinės literatūros lietuvių kalba, tai knygynuose jos beveik nematysi — kažkur dingsta. Knygynai ir kioskai ištisai užversti rusiška literatūra. Net vaikams literatūra rusiška. Nėra lietuvių kalba literatūros darželinio amžiaus vaikams (nuspalvinimui, karpymui), o rusiškos — pakankamai. Būdinga, kad mūsų rašytojų Kubilinsko, Mieželaičio ir kitų patiekiami vaikams kūrinėlių vertimai į rusų kalbą, o lietuvių kalba jų nėra.

Ši knygų kalbinė disproporcija mūsų knygynuose darosi juo akivaizdesnė prisiminus, kad dabar Lietuvoje rusų pagal oficialią statistiką yra 8,9% visų gyventojų.

GYDYTOJO ALGIRDO STATKEVIČIAUS 
Pareiškimas

 

Daug metų nepriekaištingai ėjau gydytojo-psichiatro pareigas Vilniaus miesto greitosios medicininės pagalbos stotyje. Buvau Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninės grupės nariu. 1980.II.14. buvau suimtas. Neseniai sužinojau, kad jau buvo mano teismas, ir man paskyrė priverstinį gydymą spec. tipo psichiatrinėje ligoninėje. Dėl to noriu štai ką pareikšti:

Helsinkio susitarimams remti Lietuvos visuomeninė grupė savo veiklą remia į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ratifikuotus ir jau seniai įsiteisėjusius tarptautinius paktus, liečiančius žmogaus teises. Juos Helsinkio susitarimo Baigiamuoju aktu 1975 m. įsipareigojo gerbti 35 valstybės, jų tarpe ir TSRS.

Tarptautiniame pakte, liečiančiame pilietines ir politines žmogaus teises, teigiama, jog kiekvienas žmogus turi teisę bet kokiu klausimu išreikšti savo nuomonę žodžiu, raštu, menine ar kitokia forma. Taip pat pažymėta, kad kiekvienas žmogus turi teisę šią savo nuomonę skleisti, netgi nesiskaitydamas su valstybių sienomis. Kaip tik į šį teiginį savo veiklą rėmė minėtoji visuomeninė grupė. Noriu priminti, kad visai neseniai (1980.V.15.) valstybės — Varšuvos sutarties dalyvės — savo deklaracijoje pakartotinai įsipareigojo „Nenukrypstamai laikytis visų Baigiamojo akto nuostatų . . .".

1918.II.16 buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
1920.VII.12 buvo sudaryta tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartis, kuria buvo nustatytos rytinės ir pietinės Lietuvos valstybės sienos su Vilniaus, Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir Gardino miestais.

1920.X.9 Lenkija, sulaužiusi Suvalkų sutartį, okupavo Lietuvos sostinę Vilnių ir apie trečdalį Lietuvos žemių rytuose ir vakaruose.

1939.X.10 Lenkijai pralaimėjus karą, Tarybų Sąjunga grąžino Lietuvai jos sostinę Vilnių, bet negrąžino jai visų tų žemių, kurios priklauso Lietuvai pagal 1920.VII.12 sutartį.

1940.VI.15 Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą ir sukūrė sovietinę respubliką (Lietuvos TSR).

1940.VIII.3 Baltarusijos TSR Aukščiausioji Taryba pasiūlė Tarybų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai sugrąžinti sovietinei Lietuvai Švenčionių rajoną ir Vydžių, Adutiškio, Varenavo ir Rodūnės rajonų dalis, kuriose gyventojų daugumą sudaro lietuviai, šis pasiūlymas buvo priimtas.

(Šventiko D. Dudko pareiškimai)

Tarybinėje spaudoje buvo paskelbtas šventiko D. Dudko pareiškimas, datuotas 1980 m. birželio 5 d. bei parodytas jo pokalbis televizijos laidoje. Savo pareiškime spaudai ir per televiziją D. Dudko, labiausiai pagarsėjęs stačiatikių Bažnyčios Tarybų Sąjungoje religinis veikėjas, tariamai „pasmerkė savo antitarybinę veiklą ir atsisakė ją tęsti" („Tiesa", 1980.1.22.).

Žemiau skelbiami D. Dudko pareiškimai sukrečiančiai parodo, kokiomis inkvizitoriškomis priemonėmis buvo išgauti jo pareiškimai tarybinei spaudai ir televizijai, ir kokias pragariškas kančias jie ,sukėlė jo sieloje.
šventiko D. Dudko drama atskleidžia ne tiek jo asmenybės silpnąją pusę, kiek dar kartą pademonstruoja visam pasauliui, kaip pasibaisėtinai nužmogėjusi, kokia apgaulinga ir žiauri yra Tarybų valdžios politika.

Šventikui D. Dudko „Aušros" redakcija linki atgauti dvasinę sveikatą ir toliau tvirtai tęsti garbingą savo veiklą.


Talentas — ašmenys. Į kieno rankas pateks, tam ir patarnaus. Vienokią paslaugą padaro doro meistro paimti, kitokią — plėšiko rankose atsiradę.

Justino Marcinkevičiaus talentas neabejotinas. Lyrikoje kalba jis apie gyvenimo prasmę, apie žmogaus paskirtį ir jo likimą.


Pavartoja net žodį amžinybė. Tačiau apie jo „lyrinį herojų" pakalbės koks literatūros daktaras, o mums rūpi poeto „pilietiškumas", apie kurį šiandien mėgstama gražbyliauti.

Pažvelgsim į Just. Marcinkevičiaus „Pažinimo medį" ir dramas-poemas. Kam naudoja ašmenis jis šiuose savo kūriniuose?

„Pažinimo medį" skiria poetas savo „almae matris" — Vilniaus universiteto jubiliejui. Koks šių dienų „auklėtojas", toks ir „auklėtinis". Marcinkevičiaus poema niekuo nesiskiria nuo tritomės „Universiteto istorijos": po pagarbos skraiste slypi panieka, po meilės — pagieža, šitaip juk buvo minėtas jubiliejus. 

PRIE UŽRAKINTO M. PEČKAUSKAITĖS KAPO . . .


1980 m. liepos mėn. 24 d. sukako 50 metų nuo įžymiosios lietuvių rašytojos Marijos Peškauskaitės — Šatrijos Raganos mirties. Ta proga Židikų miestelio kapinėse, kur palaidota M. Pečkauskaitė, š.m. liepos 27 d. įvyko kuklus minėjimas. Susirinko nemažas būrys židikiečių bei artimesnių apylinkių gyventojai, nedidelė rašytojos gerbėjų ir mylėtojų grupė atvyko net iš Kauno.

Apie M. Pečkauskaitės gyvenimą, jos kūrybinę bei visuomeniškai krikščionišką, altruistinę veiklą papasakojo ją gerai pažinojęs kun. Arlauskas. „Pagrindinis rašytojos devizas, svarbiausias jos gyvenimo tikslas, — kalbėjo kunigas, — buvo „Kilti ir kelti, dulkių pasauly veikliai tarnauti šviesos pasauliui, ištikimai aukotis didžiai idėjai iki mirties . . .".

Dar buvo paskaityta keletas eilėraščių, pasakyta viena kita mintis, sugiedotos mirusiųjų paminėjimo apeigų maldos, nuoširdžiai pasimelsta. Atrodo, tuo kuklus minėjimas turėjo ir baigtis. Deja, kai kas sudrumstė iškilmingą nuotaiką: minėjimas vyko prie uždarų durų koplyčios, kur ilsisi M. Pečkauskaitės palaikai. Židikų parapijos klebonas Giedra jau prieš tris dienas prašė M. Pečkauskaitės memoralinio muziejaus direktorių Kocių, kad šis prieš minėjimą atrakintų koplyčią ir būtų suteikta galimybė lankytojams susikaupti ir pasimelsti prie rašytojos kapo. Deja, neatrakinta ne tik koplyčia, bet uždarytas „remontui" ir rašytojos muziejus. (Žr. „Literatūra ir menas" 1980 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 31, p. 15, skyrelį „Septynios dienos").