K R O N I K A

Lietuva, tėvyne mūsų, 
Tu didvyrių žeme! 
Iš praeities tavo sūnūs 
Te stiprybę semia!

Tarybiniai istorikai, rašą apie Lietuvos praeitį, lietuviai — J. Žiugždos tipo — ir rusai (išskyrus gal V. Pašutą) primygtinai įrodinėja, kad mūsų tauta tik su didžiąja rusų tauta yra pasiekusi didžiausių pergalių ir laimėjimų, kad lietuvių noras atsiskirti nuo Rusijos buvo ir yra grubi klaida. Šių teiginių (gal ir netiesiogine forma išreikštų, bet juntamų iš konteksto) apstu monografijose, TSRS istorijose, išverstose iš rusų kalbos ir naudojamose lietuviškose vidurinėse mokyklose. Tokiam požiūriui aktyviai padeda įvairiausi internacionaliniai būreliai, vakarai, spauda, televizija, radijas, kinas ir visa lektorių armija.

Per visą tarybinės okupacijos laikotarpį apie didingiausią mūsų istorijos tarpsnį — kovas su kryžiuočiais — buvo išleisti tik du grožiniai lietuvių autorių prozos kūriniai: A. Vienuolio "Kryžkelėje" ir P. Tarasenkos "Pabėgimas"! Mes tikrai žinome* kad ne vieno lietuvio rašytojo stalčiuje pelyja rankraščiai istorine tema, bet jiems kelias į "Vagos" leidyklą uždarytas. Labai sunkiai skaitytojus pasiekia šia tema ir mokslinės studijos.

Tad ar reikia stebėtis, kad mūsų jaunimas, neblogai mokąs Rusijos istoriją, jos kunigaikščius bei carus, vos apgraibomis susipažįsta su Lietuvos praeitimi. Todėl pabandysime teisingai įvertinti mūsų tautos istoriją ir jos reikšmę.

Šimtus ir tūkstančius metų ramiai prie Nemuno ir Neries gyvenusi nedidelė žemdirbių ir medžiotojų tauta, klausiusi tik savo kunigaikščių, staiga atsidūrė prieš mirtiną pavojų — jos pašonėje įsikūrė Livonijos, o vėliau ir Teutonų ordinas. Po atkaklių kovų buvo pavergti lybiai, latviai, estai ir prūsai, taip ir nespėję susiskaldžiusių kunigaikštysčių suvienyti į vieningas valstybes. Tas pats likimas laukė ir lietuvių. Niekas neabejojo, jog tai tik laiko klausimas.

. . . Daugiau...

Maskvos gatvėse kartais tenka matyti neįprastą reginį: staiga milicija sustabdo visą transportą, mašinas sustato prie šaligatvių arba suvaro į šonines gatves, neleidžia žmonėms praeiti skersai gatvę.

Tolumoje pasirodo juoda "Čaika" su uždangstytais langais ir didžiuliu greičiu dingsta iš žmonių akių. Už minutės antros nuūžia dar kelios mašinos.

Maskviečių toks įvykis nestebina. Jie paaiškina, kad vienoje iš šių septynių ar aštuonių mašinų nuvažiavo partijos vadovas ar vyriausybės narys ir būtinai pridurs: jei toms "Čaikoms" važiuojant kas nors išbėgs į gatvę, jos nesuks į šoną, o važiuos tiesiai ant žmogaus. Jie turi šią teisę!..

Jie turi teisę užmušti žmogų! Jie, tie liaudies "išrinktieji", geriausi iš geriausių, kuriuos karštai myli liaudis. 
Nesvarbu, kas tu būtum: Tarybų Sąjungos didvyris, Socialistinio darbo didvyris, liaudies rašytojas, nusipelnęs išradėjas ar artistas, o gal akademikas, pasimaišei jiems po ratais — būsi sutraiškytas kaip skruzdė. Tokiu būdu po vyriausybės mašinos ratais 1967 m. birželio 5 d. Maskvoje pateko populiarus Kauno Muzikinio teatro solistas ir režisierius Rostislavas Andrejevas su dukra. Pats Andrejevas žuvo vietoje, dukra buvo sužalota.

Nejučiom pagalvoji — o kas neleidžia tiems vadovams važiuoti nedideliu greičiu atviroje mašinoje, kad praeiviai galėtų juos net pasveikinti?

Baimė, niūri gyvuliška baimė verčia juos iš abiejų pusių saugomus augalotų tvirtasprandžių asmens sargybinių, gūžtis užpakalinėje sėdynėje. Ji, ta baimė, varo šimtus arklio jėgų ant nekalto, beginklio žmogaus, ji suteikė jiems teisę žudyti žmogų. Jie patys, nieko nesiklausę, liaudies vardu tą teisę sau suteikė.

Matydamas visa tai, Žmogus stabteli ir pagalvoji, kad gal visų valstybių vadovų tokia jau dalia. Bet faktai rodo visai ką kita ir tiesiog verčia stebėtis.

Austrijos prezidentas Bruno Kreiskis dažnai užeina į paprastas liaudies lankomas kavines: kiekvienam lankytojui paspaudžia ranką, kartu su jais pasėdi prie kavos puoduko, pasišneka, padiskutuoja su šaltkalviais, krautuvininkais ar buhalteriais vienais ar kitais valstybės reikalais, atsako į visus jų klausimus ir vėl, visiems paspaudęs rankas, išeina.

. . . Daugiau...

Kasmet laisvės kova pareikalauja aukų. 1977.IV.20 pakartotinai areštuojamas Balys Gajauskas. Pirmą kartą jis buvo areštuotas 1948.V.5. Pagal RE 58 str. nuteistas dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo. Ką reiškė tuometiniai tardymai, etapai, lagerio, darbo sąlygos, administraciaiai savivaliavimai ir kitos Aleksandro Solženicino "Archipelago Gulago" aprašomos priemonės, mums yra gerai žinoma. Mūsų brolių tūkstančiai pateko į šį katorginį gyvenimą, o grįžta tik vienetai... 25 metai, išgyventi lagerio sąlygomis — beveik virš žmogiškų jėgų. Tai gali iškęsti tik patys ištvermingiausi.

Iš lagerių mūsų broliai grįžta jau be sveikatos, dažnai jau ir be tos ugnelės, kuri taip būtina išsilaikyti lageriuose, išlikti Žmogumi, išlikti Lietuviu! Grįžta pas artimuosius, pas gimines. Deja, dažnas randa jau užgesusį židinį. Artimieji išmirę, draugai pamiršę... Ką bekalbėti apie šiltas motinos rankas...

Pažinau nuostabią moterį Adelę Kilčiauskienę, gyv. Kaune, Šančiuose, Spynų g-vė 3-8. Visada maloni, visada švelni, mielai paguodžianti kitą skaudžioje nelaimėje, nors pačios skausmas neišmatuojamas.

Daug metų susitikdavau su šia kalinio motina, kantriai laukiančia savo vienintelio sūnaus, savo vienintelės paguodos. Bėgo metai jaunuomenei, o senutei jie slinkte slinko. Skaičiavo metus, mėnesius, pagaliau dienas, kada grįš sūnus. Išvežtas gimnazistas — grįžta penkiasdešimtmetis vyras... Grįžo... Kas yra laukęs savo artimųjų grįžtant, tas žino motinos ilgesį, nerimą, nemigos naktis, motinos ašaras ir vienintelę paguodą ir pasikliovimą Visagaliu.

Su kokia meile ir atsidavimu ji sulaukė savo sūnaus! Sūnus atsilygino tuo pačiu — nuoširdumu ir meile savo motulei. Kur bevažiuodamas, kur beeidamas, visada rasdavo laiko ir motulei, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais (o jų daug!).

. . . Daugiau...

Nors jau ne kalėjime, bet saugumo nepaleidžiamas iš priežiūros ir nuolatinio persekiojimo Jonas Kastytis Matulionis, prieš teismą saugumo rūsiuose kentęs dešimt mėnesių. Po teismo paleidus laisvėn, tuojau pat "Tiesoje" buvo perdėtai ir pabrėžtai akcentuotas jo "atgailojimas". Tai viena iš saugumo priemonių, kad sugrįžęs laisvėn, šis žmogus būtų nepalankiai vertinamas savųjų, kurie visa širdimi užjaučia jo kančias ir vargą. Tai noras dirbtinai sudaryti slėgimo klimatą ir taip jau ligų, neteisingų priekaištų ir kitokių negandų iškankintam žmogui, kurio doras gyvenimas, nuolatinis pasišventimas geriems darbams nepakenčiamas saugumiečių. Nepakanka, kad J. K. Matulionis yra apgyvendintas bute, kur buvo, o, tikriausiai, ir šiuo metu yra užrašomas slaptų aparatų kiekvienas tartas žodis, bet gainiojamasi jo pėdomis ir šnipinėjama, su kuo jis susitinka, kalbasi ir dirba. Įsidarbinęs Vilniaus V. Kapsuko universiteto Mokslinėje bibliotekoje, jis tarėsi galėsiąs jau kiek lengviau atsikvėpti, padėti universitetui pasirengti artėjančiam 400 metų jubiliejui (1979 m.), atlikti tą darbą, kurį jam paskirdavo bibliotekos vadovybė. Bet ir čia saugumiečiai nepaliko jo ramybėje. Pasišaukę universiteto bibliotekos direktorių Tornau, įsakė J. K. Matulionį atleisti. Nei didelės įstaigos vadovas, nei kadrų skyrius negali priimti žmogaus į darbą be Saugumo komiteto sankcijos, nors jis dirbtų sąžiningiausiai, būtų labai reikalingas tai įstaigai. Universitetas su savo buvusiu auklėtiniu (J. K. Matulionis baigęs šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros specialybę) turėjo atsisveikinti 1977.XII.1. Tada J. K. Matulionis buvo priimtas šv. Onos bažnyčios zakristijonu. Šitaip diplomuotas lituanistas (taip pat buvęs konservatorijos studentas, tik už religinius įsitikinimus pašalintas) atsidūrė Tarybų valdžios tokioje nemalonėje, kad net neturi teisės dirbti valdišką darbą. Ką čia kalbėti apie konstitucines žmogaus teises į darbą, mokslą, sąžinės ir religijos laisvę! Neverta prisiminti nei Helsinkio, nei Belgrado... Tačiau J. K. Matulionis, dirbdamas šv. Onos bažnyčioje, tikriausiai, negali būti pakankamai sekamas. Todėl 1978.1.5 jis kviečiamas pokalbiui i Saugumo komitetą. Atsargiai klausinėjamas, kaip gyvenąs, kur dirbąs. Tardytojas "nustemba", kad jis jau nedirbąs universitete. Siūlo įsidarbinti. Jie neprieštarausią. Tai seniai žinoma žmogaus alinimo procedūra.

Šis ir panašūs jam atvejai skatina mus kai ką apmąstyti.

Visų pirma, mūsų pareiga — ne tiek priekaištauti ar nepasitikėti grįžusiais iš saugumo raitkų, kiek juos atjausti, paremti, ypač moraliai. Reikia su jais bendrauti, kad saugumiečiai matytų, jog tie žmonės, kuriuos jie nori sužlugdyti, izoliuoti nuo kitų, yra suprantami, vertinami. Nevenkime tokiems paspausti rankos, pasakyti gerą žodį, padrąsinti, visa kuo padėti.

. . . Daugiau...

Šiuolaikiniams pasaulyje propaganda yra tapusi tam tikra sistema, skirta ne tik liaudies masėms sutelkti, bet ir jas nuteikti tam tikram tikslui siekti. Šita sistema pagrįsta ne atsitiktinai parinktais metodais, o moksline situacijų analize —sociologija bei moksliškai pagrįstu tiksliu individo troškimų, elgesio motyvų bei psichikos mechanizmo pažinimu.

Todėl būtina susipažinti su propagandos aparato veikimu teoriniu bei praktiniu atžvilgiu. Tik, išstudijavę jos metodus, tapsime pajėgūs sumažinti jos žalą asmenybei, sugebėsime pakelti dvasinį tautos atsparumą prieš okupantus.

Propaganda šiandien yra tapusi galingu valstybės aparatu. Ji, turėdama savo rankose spaudą, radiją, televiziją, teatrą, kiną ir kt., formuoja masių pažiūras, viešąją nuomonę. Propaganda yra viena iš charakteringiausių mūsų laiko žymių. Ji kuria savus mitus, pavergia individą paklusti valdančiajai grupei. Mūsų dienų žmogus dažnai tampa tos propagandos auka.

Propaganda siekia žmogų suformuoti pagal tam tikrą modelį. Kaip neatskiriama mūsų civilizacijos dalis, ji neišvengiamai žmogų lydi nuo lopšio iki "karsto lentos". Norint nuo propagandos atsiriboti arba išvengti jos poveikio, reikia turėti tvirtą idėjinę principų sistemą, o, šito neturint, būtų bergždžias mėginimas išlaikyti savo pozicijas. Tie, kurie dar yra išlaikę tikėjimą, visai pagrįstai nuogąstauja dėl šitokios šiuolaikinės propagandos įtakos.

Propagandos moralinė vertė priklauso nuo jos tikslų bei "vartojamų metodų. Totalitarinių politinių sistemų propagandoje savo režimui palaikyti glūdi didžiulė grėsmė žmogaus asmenybei, tuo pačiu ir demokratinei visuomenei.

Tačiau egzistuoja ir kitokios rūšies propaganda, kuri turi kilnius, ne siaurus savanaudiškus tikslus, kuri kovoja prieš alkoholizmą, karus, smurtą, už šeimų gausumą ir kokybę, už paramą neišsivysčiusiems kraštams, už pagrindinių žmogaus teisių apsaugojimą ir t.t.

Visos šiuolaikinės propagandos sistemos siekia ne tik kryptingai nuteikti ar apšviesti mases, bet ir pastoviai suburti žmones (susirinkimai, minėjimai, šventės, mitingai, demonstracijos), kad galima būtų juos pastoviai kontroliuoti, valdyti.

Tačiau propaganda, toli gražu, ne visagalė. Norint, kad ji pasiektų tikslą, reikalinga palanki dirva. Propaganda pralaimi, kai ji susiduria su tvirtai žmoguje įsišaknijusiais troškimais, siekimais, patirtimi. Tvirtumas nėra būdinga daugumai žmonių savybė. Brandžius, išsilavinusius, tvirto charakterio žmones tendencinga propaganda nepajėgia pavergti. Tačiau tokiai tendencingai propagandai atsispirti yra įmanoma tik tokioje visuomenėje, kur yra įprastos laisvos diskusijos ir nevaržoma objektyvi kritika. Kur nėra žodžio nei spaudos laisvės, kai persekiojama lietuviška patriotinė mintis (mūsų atveju) ir draudžiama laisva ideologinė kova, o privaloma tik "internacionalinė" bei ateistinė propaganda (ypač, kai ji nukreipta į vaikus, jaunimą bei naivias liaudies mases), ji vienašališkai formuoja mūsų tautą, pavergia dvasią, neleidžia laisvai apsispręsti. Užgniauždama laisvą asmenybės išsivystymą (paremtą "už" ir "prieš" informacija), totalitarinė propaganda siekia asmenybę užvaldyti, paversti lengvai valdomu automatu. Totalitarinėje visuomenėje gyvenantis individas praranda nuovoką, kad jis yra propagandos auka. Šitaip praranda galimybę iš jos išsivaduoti.

. . . Daugiau...

UŽ NUOMONĖS PAREIŠKIMĄ...

1976 m. pabaigoje už savo nuomonės viešą pareiškimą Maskvoje buvo sulaikyta buvusio Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko M. Šumausko vyresnioji duktė (P. Lu-mumbos universitete Maskvoje baigusi žurnalistiką). Ją atvežė į Vilnių ir paguldė į Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės IV skyrių, kur gydomos įvairios nervų ligos. 1977 m. pavasarį ji slapta gavo savo "ligos" istoriją ir iš ligoninės pabėgo. Tačiau netrukus buvo surasta ir vėl atvežta į tą pačią ligoninę. Šį kartą ją uždarė jau į I skyrių, kuriame laikomi psichiniai ligoniai. Čia jai kiekvieną dieną buvo daromos dviejų vaistų injekcijos, betarpiškai dalyvaujant gydytojams. Vieni iš tų vaistų — aminozinas, kuris sveikam aptemdo protą.

1977 m. birželio mėn. ji dar tebebuvo laikoma ligoninėje. Koks jos tolimesnis likimas — žinių nėra. (Kiti daviniai, pvz., jos pavardė, vardas, datos nežinomi).

***

HENRIKO JAŠKŪNO TEISMAS

1976 m. gruodžio 22 d. Jonavoje buvo suimtas H. Jaškūnas. Kratos metu buvo paimta kelios dešimtys "TSRS Nepriklausomų tautų sąjungos organizacijos manifesto" egzempliorių. Manifeste kaltinama TSRS už tautų pavergimą ir reikalaujama leisti joms referendumu apsispręsti už tolesnį savo likimą.

1977 m. lapkričio 24-25 d.d. Jonavoje įvyko H. Jaškūno teismas. Prieš teismą KGB parašė H. Jaškūno namiškiams laišką (suimtojo vardu), kad namiškiai nesiųstų nei laiškų, nei siuntinių, o pačiam Jaškūnui kalbėjo, kad namiškiai jo atsižadėjo. Teismas buvo uždaras. Jame dalyvavo tik iš gamyklų sukviesti žmonės. H. Jaškūnas teisme pasakė turiningą kalbą. Štai vienas jo kalbos sakinys: "Darykite su manimi, ką norite, aš vistiek sakysiu, kad esate melagiai ir okupantai".

Teismo nuosprendis buvo perskaitytas lapkričio 28 d.: 10 metų griežto rėžimo lageryje ir 5 m. tremties.

. . . Daugiau...

LAISVĘ MYLINČIŲ VARDU

1976.VIII. Vilniuje gastroliavo Tanzanijos liaudies šokių ansamblis. Pirmą kartą Lietuva turėjo progos susipažinti su šios Afrikos tautos menu, galėjo palinkėti jai, žengiančiai pirmuosius žingsnius nepriklausomo gyvenimo keliu, kuo puikiausios kloties. Deja, niekas iš valdžios atstovų į koncertą neatvyko, niekas neištarė svečiams šiltesnio žodžio ir neįteikė net paprasčiausios Lietuvos laukų gėlių puokštės.

Tik jau nutilus paskutiniams muzikos akordams ir besiruošiant artistams išeiti nuo scenos, iš negausios publikos tarpo išėjo vienišas žmogus su gėlių puokšte rankose ir skubiai užlipo scenon. Taisyklinga tanzaniečių kalba jis kreipėsi į svečius:

"Leiskite laisvę mylinčių lietuvių vardu Jus karštai pasveikinti. Jūs atvykote pas mus atostogų laikotarpiu, todėl daugelis negalėjo pažiūrėti Jūsų koncerto. Be abejo, jie dėl to apgailestaus. Jūsų ansamblio šokėjai ir dainininkai atnešė mums Afrikos dvasią, laisvosios Afrikos dvasią. Jie primena mums, kad ir mes nepamirštame laisvės. Mes patyrėme džiaugsmą!

Telaimina Dievas Tanzaniją! Telaimina Dievas ir Lietuvą!

Dėkojame Jums ir perduodame kuo geriausius mūsų linkėjimus.

Sudiev! Iki naujo susitikimo! Dėkoju už dėmesį".

Sujaudinti netikėto nuoširdaus pasveikinimo gimtąja kalba, svečiai savo padėką išreiškė entuziastingu šauksmu ir būgnų mušimu.

Žmogus, išdrįsęs prieš valdžios valią tarti pasveikinimo žodžius, buvo Kęstutis Jokubynas, iškalėjęs Gulago salyne 17 metų.

B.G.

. . . Daugiau...