Lietuva, tėvyne mūsų,
Tu didvyrių žeme!
Iš praeities tavo sūnūs
Te stiprybę semia!
Tarybiniai istorikai, rašą apie Lietuvos praeitį, lietuviai — J. Žiugždos tipo — ir rusai (išskyrus gal V. Pašutą) primygtinai įrodinėja, kad mūsų tauta tik su didžiąja rusų tauta yra pasiekusi didžiausių pergalių ir laimėjimų, kad lietuvių noras atsiskirti nuo Rusijos buvo ir yra grubi klaida. Šių teiginių (gal ir netiesiogine forma išreikštų, bet juntamų iš konteksto) apstu monografijose, TSRS istorijose, išverstose iš rusų kalbos ir naudojamose lietuviškose vidurinėse mokyklose. Tokiam požiūriui aktyviai padeda įvairiausi internacionaliniai būreliai, vakarai, spauda, televizija, radijas, kinas ir visa lektorių armija.
Per visą tarybinės okupacijos laikotarpį apie didingiausią mūsų istorijos tarpsnį — kovas su kryžiuočiais — buvo išleisti tik du grožiniai lietuvių autorių prozos kūriniai: A. Vienuolio "Kryžkelėje" ir P. Tarasenkos "Pabėgimas"! Mes tikrai žinome* kad ne vieno lietuvio rašytojo stalčiuje pelyja rankraščiai istorine tema, bet jiems kelias į "Vagos" leidyklą uždarytas. Labai sunkiai skaitytojus pasiekia šia tema ir mokslinės studijos.
Tad ar reikia stebėtis, kad mūsų jaunimas, neblogai mokąs Rusijos istoriją, jos kunigaikščius bei carus, vos apgraibomis susipažįsta su Lietuvos praeitimi. Todėl pabandysime teisingai įvertinti mūsų tautos istoriją ir jos reikšmę.
Šimtus ir tūkstančius metų ramiai prie Nemuno ir Neries gyvenusi nedidelė žemdirbių ir medžiotojų tauta, klausiusi tik savo kunigaikščių, staiga atsidūrė prieš mirtiną pavojų — jos pašonėje įsikūrė Livonijos, o vėliau ir Teutonų ordinas. Po atkaklių kovų buvo pavergti lybiai, latviai, estai ir prūsai, taip ir nespėję susiskaldžiusių kunigaikštysčių suvienyti į vieningas valstybes. Tas pats likimas laukė ir lietuvių. Niekas neabejojo, jog tai tik laiko klausimas.
Bet įvykiai klostėsi tiesiog prieš istorinę logiką. Jei stipresnis geriau ginkluotas priešas užpuola silpnesnį, pastarasis pamažu silpsta, kol galutinai žlunga. Bet kuo labiau kryžiuočiai ir kalavijuočiai puolė Lietuvą, tuo ji darėsi stipresnė ir galingesnė! Ne vien to meto vokiečių karvedžiai, bet ir dabartiniai istorikai šito unikalaus reiškinio negalėjo ir negali suprasti ir paaiškinti, — iš kur neseniai buvusi taikinga tauta išmoko taip pasiaukojančiai kariauti? Štai ištrauka iš Ordino metraštininko Petro Dusburgo "Prūsų Žemės Kronikos" III dalies: "1285 m., kai nuo karų su prūsais praėjo 53 metai, ir minimoje žemėje visos giminės buvo nukariautos ir išnaikintos taip, kad nieko ten nebeliko, kas šventajai Romos Bažnyčiai nebūtų nuolankiai palenkęs savo sprandą, minimo Teutonų ordino broliai pradėjo karą su tąja galinga, kiečiausio sprando ir karan įgudusia tauta, Prūsų žemės kaimyne, kuri gyveno anapus Nemuno upės Lietuvoje". O štai žymaus šiuolaikinio Vakarų Vokietijos istoriko M. Helmano žodžiai: "Tikriausiai, teks sutikti, kad daug ką iš to, ką mes norėtume sužinoti, niekada nesužinosime. Kaip lietuviams pavyko iškilti iki vienos iš viešpataujančių Rytų Europos valstybių, mes žinome. Iš kur jie ėmė tam jėgų — daug kam lieka neaišku". Iš tiesų verti dėmesio nepalankaus mums istoriko žodžiai!
Tiesa, vieni lietuviai nebūtų pajėgę atsilaikyti prieš visą Vakarų Europą — jiems būtų pritrūkę karių, todėl Mindaugas ir po jo valdę kunigaikščiai prie Lietuvos pradėjo jungti totorių rimbo išgąsdintas gudų, o vėliau ukrainiečių žemes. Kryžiuočiai grasė ne tik Lietuvai, bet ir Gudijai, ir Ukrainai, ir Rusijai. Reikėjo suvienyti jėgas, nes pavienės tarpusavyje besivaidijančios kunigaikštystės riteriams būtų buvęs lengvas grobis. Tad Lietuva privertė beveik visas Rytų Europos tautas kovoti prieš bendrą priešą. Ji vadovavo tai kovai ir koordinavo jėgas.
Būtina priminti, kad lietuvių jungas užimtiems kraštams nebuvo sunkus. Gudų, ukrainiečių ir rusų žemės naudojosi tokia autonomija, kokia vargu ar kur kitur rastume viduramžiais. Nurodykite bent vieną lietuvių užimtą kraštą, kuriam lietuviai panašiai, kaip vokiečiai ar rusai, būtų bandę piršti savo kultūrą, kalbą, papročius, religiją! Dar daugiau. Savo rašto lietuviams neturint, kanceliarine kalba buvo naudojama senoji gudų kalba.
Veltui tarybinėje istoriografijoje ieškotume teisingo šio laikotarpio įvykių įvertinimo: kruvinos kovos su kryžiuočiais vyko 200 metų ir lietuviai laimėjo tik todėl, kad kovojo petys į petį su slavų kaimynais, visų pirma, su didžiąja rusų tauta... Kai kur pastarasis teiginys iš viso iškeliamas į priekinį planą ir lietuvių reikšmė sumažinama iki minimumo.
Du šimtus metų Lietuva buvo lyg replėmis suspausta tarp dviejų ordinų. Du šimtus metų lyg neįveikiama užtvanka saugojo visą Rytų Europą nuo germanų potvynio. Du šimtai metų begalinio jėgų įtempimo, nenutrūkstamo budrumo, kraujo, ugnies ir kančių! Pagrindinį priešų smūgį į save priimdavo ne rusai, gudai ar lenkai, o lietuviai. Ne rusų ar gudų žmonas ir vaikus žudydavo ir išsivarydavo į vergiją teutonai, bet lietuvių, žemaičių. Ir tik lietuvio kario narsumo dėka Rytų Europa buvo išgelbėta! Nežinau, kokio paminklo reikėtų tiems bevardžiams didvyriams pagerbti, kokių poemų jiems apdainuoti, kokių studijų jų žygdarbiui įvertinti...
Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei Lietuva būtų žlugusi. Visų pirma, Teutonų ir Livonijos ordinai būtų suvieniję jėgas, o Lietuvą, Latviją ir Estiją būtų užplūdę vokiečių kolonistų būriai. Ir galime neabejoti — šias tris tautas būtų ištikęs prūsų likimas.
Naivu galvoti, kad kryžiuočiai, nugalėję savo pagrindinį priešą — Lietuvą, būtų tuo pasitenkinę. Mes per daug gerai žinome jų apetitus ir siekius, jų "Drang nach Osten". Atplėšę gerą gabalą kaimyninės Lenkijos (nesvarbu, kad lenkai katalikai — kryžiuočiai nesismulkina!) Ordinas pultų į rytus. Užpuolę ir nusiaubę turtingas Pskovo ir Novgorodo žemes, pasuktų įpiečiau. Gudijoje ir Rusijoje gyventojų tankumas buvo gerokai mažesnis, negu Lietuvoje, todėl ypatingo pasipriešinimo vargu ar galima būtų tikėtis. Vienas Dievas žino, kur jie sustotų — gal kur prie Dniepro, Aukso Ordos pašonėje: juk totoriai ne krikščionys, tad ir juos reikia apkrikštyti... Ir prasidėtų kovos su totoriais. Žinoma, retkarčiais nusiaubiant eretikų rusų žemes.
Kur XX a. būtų rytinės Vokietijos sienos? Nebūtų nei Vilniaus, nei Rygos, nei Minsko, Kijevo, Smolensko, Novgorodo, gal net ir Maskvos. Jų vietoje, tikriausiai, būtų miestai vokiškais pavadinimais... O Rusija, jei ir būtų išlikusi, būtų prispausta prie Šiaurės Ledjūrio.
Gerai žinome, kad vokiečiai — karingi. Nebuvo šimtmečio, kad jie nebūtų su kuo nors kariavę. Laimė, kad Vokietija, palyginti nedidelė šalis, todėl ir gyventojų ne taip jau gausu, ir krašto resursai riboti. 0 jei Vokietija būtų tapusi didžiulė valstybė — vargas Europai...
Štai kokias tolimas pasekmes tūrėjo mūsų protėvių narsa ir ryžtas!
Pasklaidę bet kurią TSRS istoriją, pamatysime, kad vienas iš lemiamų mūšių kovoje su riteriais (neskaitant Žalgirio) buvo Peipuso (Čiudo) ežero mūšis. Jam tiek vietos ir dėmesio skirta, kad visi kiti mūšiai tiesiog nublanksta prieš jį. N. Nečkinos ir P. Leibengrubo "TSRS istorijoje" VII klasei parašyta: "Šios pergalės reikšmė Europos istorijai didžiulė: ji sustabdė kryžiuočių slinkimą į Rytus. Vokiečių riterių pavergtoms Pabaltijo tautoms, ypač lietuviams, pasidarė lengviau kaupti jėgas naujai kovai su vokiečių feodalais".
Paskaitai ir stebiesi: vienas iš epizodinių susidūrimų su kalavijuočiais iškeltas į pirmaujančius mūšius, savo reikšme beveik nustelbiantis Žalgirį. Ir visas šis triukšmas sukeltas dėl šitų kautynių (kino filmas, kantata, nemaža grožinių bei mokslinių knygų sukurta) tik todėl, kad su kalavijuočiais kovojo vieni rusai.
Bet kas įdomu: cituota ištrauka atsirado tik šio vadovėlio 1975 metų laidoje; 1974 m. laidoje rasime tik vieną žymiai kuklesnį sakinį: "Rusų tautos pergalė, vadovaujant Aleksandrui Nevskiui, išgelbėjo Šiaurės Vakarų Rusią nuo vokiečių ir švedų feodalų pavergimo". Nenustebsime, jei dar po kelių metų šis mažai reikšmingas viduramžių mūšis naujoje šio vadovėlio laidoje bus vertinamas nebe Europos, o globaliniu mastu... Šiokią tokią politinę reikšmę šis mūšis turėjo, bet pagal žuvusių Ordino brolių skaičių jam skirtina labai kukli vieta. Paskaitykim 1967 m. "Mokslo ir gyvenimo" Nr. 4 R. Batūros str. "Mūšiai su kryžiuočiais". Autorius pateikia didžiausius XIII amž. Ordino pralaimėtus mūšius Pabaltijyje. Mūšiai klasifikuojami pagal žuvusių Ordino brolių skaičių. Iš lentelės matome, kad išgarsintasis Peipuso ežero mūšis besąs tik... 11-je vietoje, gerokai nusileisdamas daugeliui lietuvių, prūsų ir žemgalių laimėtų mūšių. Ir iš viso, nežinia, kam dėl tos pergalės reikia labiau dėkoti — ar Aleksandro Nevskio genijui, ar Peipuso ežero ledui...
Kokią reikšmę ir kokias pasekmes turėjo Peipuso mūšis? Šio mūšio reikšmė nedidelė, nes jame žuvo vos 20 Livonijos ordino brolių. Ordino ta nelaimė nesukrėtė. Kalavijuočių pavergtos tautos nesukilo. Tiesa, po šio susidūrimo vokiečiai ilgą laiką nebandė pulti rusų sričių. Būtent, tai ir kelia į pirmąjį planą tarybiniai (visų pirma, rusų) istorikai. Bet ar buvo prasmės kalavijuočiams veržtis į rytus, kada jų užnugaryje dar nenugalėtas grėsmingas ir galingas priešas — Lietuva? Ar buvo prasmės jiems skaidyti savo negausias jėgas (palyginus su Teutonų ordinu) rusų žemėje? Abejonių negali būti: svarbiausias Livonijos riterių tikslas — nugalėti Lietuvą^ta" susijungti su Teutonų ordinu. Bet deja, tolimesni mūšiai su lietuviais, ypač Durbės mūšis, Livonijos ordiną privedė beveik prie katastrofos.
Bet ar galima Peipuso mūšį lyginti su Saulės mūšiu, įvykusiu 6 metais anksčiau, t.y., 1236 metais, kur žuvo apie 50 Ordino brolių. Tai sudaro daugiau, kaip trečdalį visų Ordino karių. Bet didžiausią svarbą jis turėjo ne žuvusių riterių skaičiumi, bet tuo, kad ši pergalė išjudino pavergtas tautas. Tuoj po jo sukilo latviai, estai ir prūsai. Kalavijuočių ordinas atsidūrė ant bedugnės krašto. Tik susijungimas su Teutonų ordinu jį išgelbėjo. O kaip rusai? Dalyvavo ir rusai. Ordino pusėje... Pskovas kalavijuočiams buvo atsiuntęs į pagalbą 220 karių, iš kurių, anot metraščio, grįžo tik kas dešimtas...
Ar galima lyginti Peipuso mūšį su Duobės mūšiu (1260), kur žuvo 150 abiejų Ordinų brolių, arba su Karusos mūšiu Estijoje (1269) — susidūrimas su lietuviais čia kalavijuočiams kainavo 52 riterius. Šį sąrašą galima būtų tęsti, bet ar reikia?
Peipuso ežero mūšio iškėlimas — rusiškojo nacionalizmo požymis. Iškelti savo nuopelnus ir sąmoningai sumenkinti ir nutylėti kitų tautų žymiai didesnius nuopelnus — negarbinga.
Žalgiris. Šaltinių apie jį negausu. Ir tie patys labai prieštaringi. Remiamasi lenkų, rusų ir vokiečių metraščiais. Deja, lietuvių metraštininkų nebuvo. Dėl to ir prasideda painiava.
Mus domina paties mūšio kulminacija. Janas Dlugošas, praėjus kelioms dešimtims metų po mūšio, rašė, kad lemiamu momentu lietuviai neatlaikę kryžiuočių spaudimo ir pradėję bėgti. Stojo lenkai — ir nugalėjo. Rusų metraštininkai tvirtina, kad lietuviams pabėgus, lenkai taip pat neišlaikė. Bet pagrindinį smūgį priėmė trys Smolensko pulkai. Jie smūgį atlaikė ir pergalė pakrypo sąjungininkų pusėn. Štai ir prieštaravimas: kas vis dėlto atlaikė puolimą — lenkai ar rusai? Ir ar tikrai lietuviai bėgo? Pastaruoju metu istorikai (ir ne tik lietuvių) vis labiau sutaria, kad lietuvių "bėgimas" buvo tik taktinis manevras, skirtas' išsklaidyti priešo jėgoms. Kas kas, o lietuviai tą mokėjo: 200 metų kovų patirtis nepraėjo veltui. Beje, istorikai jau randa tam įrodymų. Archyvuose buvo rasta Vakarų riterių laiškų, rašytų Ordinui jau po Žalgirio, kuriuose jie įspėja saugotis lietuvių klastos, kurią jie panaudojo Žalgirio mūšyje. Vadinasi, tai buvo taktinis mūšio manevras!
Svarbiausia, kad, anot metraščių, lemiamu momentu, kada sąjungininkų jėgos ėmė silpnėti, o kryžiuočiai užtraukė pergalės himną, iš užnugario puolė "pabėgę", "sumuštieji" lietuviai ir visiškai sutriuškino priešą. Iš tiesų nuostabu, kaip galėjo sutriuškinta, demoralizuota lietuvių kariuomenė smogti triuškinantį smūgį, nulėmusį visą mūšio eigą? Ach, Vytautai, Vytautai, kodėl po mūšio nepavedei kokiam nors raštingesniam lietuviui aprašyti kautynių eigą?! Ginčai ginčais, bet vieno fakto neužginčys niekas: Žalgirio mūšiui vadovavo du lietuviai: Jogaila ir Vytautas.
Bet dabar, tarybiniu laikotarpiu, ginčai baigti: lietuviai pabėgo, o rusai atlaikė. Tad ačiū rusams!..
Su Žalgiriu baigėsi kryžiuočių grėsmė. Bet pergalė išgelbėjo ne tik lietuvius, lenkus ir rusus. Žemaitija, nedidelis žemės plotas prie Baltijos, skyręs du ordinus, bet taip jiems ir neatitekęs, išgelbėjo latvius ir estus nuo suvokietinimo. Juk vokiečių kolonistai labai nenoriai kėlėsi į užgrobtą kraštą, kuris neturėjo tiesioginio sąlyčio su pačia Vokietija. Latviai ir estai išvengė prūsų likimo.
Ne tik kryžiuočiai grėsė Lietuvai, bet ir totoriai. Minėtoje VII klasės "TSRS istorijoje" randame dar vieną ištrauką: "Bet Rusios kova su Batyjaus gaujomis išsekino mongolų jėgas ir išgelbėjo nuo mongolų, totorių chanų jungo Vakarų Europą. Jie dar surengė keletą žygių į Vakarų Europos žemes, mėgino jas pavergti, bet vėl grįžo prie Rusios sienų. Dėl Rusios pasipriešinimo Vakarų Europos šalys išvengė grobikų mongolų totorių priespaudoje".
Kaip Rusija "gelbėjo" Vakarų Europą nuo totorių? Per pirmuosius du šimtus totorių jungo metų rusų "gelbėjimas" buvo tikrai vertas dėmesio: pačių rusų metraščiai tvirtina, kad nebuvo totorių puolimo prieš Vengriją, Lenkiją ar Lietuvą, kur totorių pusėje nebūtų dalyvavęs koks nors kunigaikštis Vasilijus, Vladimiras ar Semionas su savo pulkais. Rusų kunigaikščiai pilnai priklausė nuo Aukso Ordos chanų malonės, tad rusų žemėse totoriai nesutikdavo beveik jokio pasipriešinimo. Totorių žygį į Vakarų Europą sustabdė ne rusai, o vengrai, lenkai ir lietuviai. Tą faktą, kad šių tautų totoriai nesugebėjo pavergti, galima paaiškinti, tik visų tautų atkakliu pasipriešinimu. Lietuvių indėlis kovoje prieš Aukso Ordą ir paminėtinas.
XIII a. totoriai keletą kartų užpuolė Lietuvą. Kai kada pasisekdavo mūšis, kai kada baigdavosi triuškinančiu lietuvių smūgiu. XIV a. Gedimino, ypač Algirdo laikais lietuviai, versdamiesi į rytus, vis dažniau susidurdavo su totoriais. Šie Lietuvos valdovai rusų žemes, priklausiusias Ordai, pradėjo po viena kitos jungtis prie Lietuvos. Totoriai bandė tam priešintis, bet nesėkmingai. Šių susidūrimų viršūnė buvo mūšis prie Mėlynųjų Vandenų, įvykęs 1362 metais. Algirdo kariuomenė visiškai sutriuškino totorių kariuomenę, vadovaujamą trijų totorių vadų. To mūšio pasekmės buvo labai svarbios. Lietuva prisijungė Podolės žemę iki pat Juodosios jūros, užtverdama Ordai kelią prie Lenkijos, Vengrijos ir Moldavijos. Tad ne Rusija, o Lietuva gelbėjo Vakarų Europą nuo totorių antplūdžio.
Pasibaigus kovoms su kryžiuočiais, prasidėjo Lietuvos suartėjimas su Lenkija ir — Lietuvos smukimas. Lietuviai pamažu visas pozicijas užleido lenkams. XVIII-XIX a. Lietuva tapo beveik Lenkijos provincija. Kuo galima šitai paaiškinti? Galbūt tuo, kad tie du šimtai kovų su kryžiuočiais metų pareikalavo tokio milžiniško tautos jėgų įtempimo, tiek fizinių ir dvasinių jėgų, kiek kita tauta jų padėdavo per gerą pusę tūkstančio metų. Tad galima pasakyti, kad lietuvių tauta "persitempė", todėl, praėjus kryžiuočių pavojui, lietuvio charakteryje pasireiškė pasyvumas, abuojumas.
Bet ir šiame laikotarpyje lietuviai turėjo savo indėlį. Stipri Lenkijos karalių dinastija pradėta Jogailos. Artilerijos meno teoretikas Simanavičius, Lietuvos - Lenkijos bei JAV nacionalinis didvyris Tadas Kosciuška. Didžiausias lietuvių kilmės lenkų poetas Adomas Mickevičius, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, lenkų atgimimo vadas Pilsudskis. Netgi rusų literatūros genijus Dostojevskis kildino save iš lietuvių.
Mažai? Labai mažai. Bet juk mes maža tauta ir mūsų indėlis negali būti didelis. Svarbiausia sąlyga, kad tauta galėtų atskleisti visą savo genijų — ji turi būti laisva! Deja, lietuviai laisve mažai buvo lepinami. Atgavome laisvę, užgydėme žaizdas, pradėjome skleisti sparnus — ir vėl nelemtieji 1940-ji, vėl mus užgrobė rytų satrapas, atnešęs kraują, smurtą, kančias, pažeminimą ir Sibirą.
Bet lietuvis atkaklus. Jis tai įrodė per visą savo istoriją. Istorija dar nesibaigia — lietuvis dar parodys savo.
Jei kada nors ateityje bus rašoma krikščionybės istorija, joje garbingą vietą užims ir šių dienų Lietuva, kaip vienas iš katalikybės forpostų, labiausiai Europoje nutolusių į rytus ir šiaurę. Gyvendama nepaprastai sunkiomis, nepalankiomis religijai sąlygomis, didžioji lietuvių dalis palaiko gyvą tikėjimą su tuo pačiu atkaklumu, kokiu mūsų protėviai gynė senąjį tikėjimą. Priešai tautos dvasiai palaužti naudoja pačias šlykščiausias priemones: girtavimą, amoralumą, vienas kito šnipinėjimą. Bet visa tai žeidžia tik tautos žievę. Tautos kamienas yra sveikas, pilnas syvų ir, atėjus laisvės pavasariui, pasiruošęs vėl skleisti lapus ir žiedus.
Mūsų istorijoje nėra nė vieno fakto, dėl kurio dabar mus turėtų graužti sąžinė. Tokios praeities galėtų pavydėti ne vienas mūsų kaimynas. Tad didžiuokimės ja, didžiuokimės, kad esame lietuviai!
J. Medvėgalis
