Lietuvos 
Katalikų Bažnyčios

Kronika

Jubiliejinės 
konferencijos medžiaga


Lietuvos gyventojų 
genocido ir rezistencijos 
tyrimo centro 
leidinys

Išleista Lietuvos Katalikų 
Bažnyčios 
Kronikos Sąjungos 
lėšomis.

Prano Vaičaičio draugija 1998

  T u r i n y s

Leidėjo žodis .................................................... 5

M.Bloznelis
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika šiandien ..................... 6

A.Raškinis
Įvadinis žodis .................................................. 10

S. Tamkevičius
„LKB Kronika" ................................................... 13

S. Tamkevičius
Talkininkai ..................................................... 25

A.Žygas
„LKB Kronikos" pamokos .......................................... 48

K.Kuzminskas
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga .................... 55

K.Kuzminskas
„LKB Kronikos" išleistų tomų apžvalga ........................... 65

A.Danielis, A.Lavutas, T.Velikanova
„LKB Kronika" ir „Einamųjų įvykių kronika" ...................... 70

B. Briliūtė
Keli štrichai „LKB Kronikos" tema ............................... 75

P. Plumpa
Buvo ne vien „LKB Kronika" ...................................... 87

LEIDĖJO ŽODIS

1992 metų kovo 14 dieną Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, įvyko jubiliejinė konferencija, skirta pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" 20 metų sukakčiai paminėti.

 Konferencijos rengėjai - Lietuvos katalikų mokslo akademija ir Lietuvos ateitininkų federacija, deja, dėl lėšų stokos negalėjo konferencijoje perskaitytų pranešimų išleisti atskiru leidiniu. Dėl šios priežasties toji istorinę vertę turinti medžiaga liko beveik užmarštyje privačiuose archyvuose.

 LGGRT centras, be kitų darbų, taip pat leidžia vertingesnius Lietuvos pogrindyje parengtus darbus apie medžiagą, kuri yra susijusi su pogrindžio veikla Lietuvoje jos okupacijų ir aneksijų metais. Vienas iš tokių darbų yra šis LGGRT centro leidinys, kuriam anksčiau minėtos konferencijos medžiagą maloniai sutiko pateikti Lietuvos katalikų mokslo akademijos mokslinis sekretorius dr. Mindaugas Bloznelis. Už tai šios knygos leidėjas moksliniam sekretoriui dėkoja.

LGGRT centro direkcija

Vilnius,
1996 m. rugsėjis

LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA ŠIANDIEN

Parašė Dr. Mindaugas BLOZNELIS

 1997 metais sukanka ketvirtis amžiaus nuo vienos ženkliausių neginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai datų - Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos pasirodymo.

    Šiandieninis socialinių, politinių ir kitų įvykių srautas vis labiau dildo tuos reikšmingus kelio į Laisvę ženklus, kurie atvedė į Nepriklausomybės atkūrimą. Mūsų geopolitinė būklė verčia nuolat rūpintis trapia ir dar gležna Laisve ir Nepriklausomybe. Pateikiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 20 metų sukakties minėjimo medžiaga akivaizdžiai parodo žmogaus ir tautos dvasinės jėgos svarbą kovojant už Laisvę ir Tiesą. Tą dvasinę jėgą, kuri keičia ne tik atskiro žmogaus ir tautos likimą, bet taip pat daro poveikį žmonijos raidai. Tai nėra vien patetiški žodžiai, o realios patirties išvada.


 Medžiaginiame pasaulyje mes susiduriame su reiškiniais, kai mažas kiekis iš esmės keičia didelius tūrius. Pvz., vykstant cheminei reakcijai menkutis katalizatoriaus kiekis lemia didžiulių medžiagos kiekių pokyčius.
Biologiniuose procesuose mikroskopiniai fermentų kiekiai lemia viso organizmo veiklą.


 Tad jeigu materialiuose objektuose didžiulį poveikį atlieka kiekybiniai labai nedideli veiksniai, tai juo labiau svarbų vaidmenį žmonių ir tautų raidoje gali atlikti dvasinės potencijos paskatos.

 Rezistencija lietuvių tautoje reiškiasi nebe pirmą šimtmetį, tačiau kulminaciją ji pasiekė 1941-1945 metais. Tada buvo sunku numatyti ateitį, bet vyko žūtbūtinė kova. Daugelis rezistencijos dalyvių atsidūrė lageriuose drauge su dešimtimis milijonų kitų sovietinio režimo aukų, nepasižymėjusių jokia rezistencine veikla. Nors aktyvūs rezistencijos dalyviai - lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai - sudarė nedidelę lageriuose kalintų politinių kalinių dalį, jų sąmoninga pasipriešinimo sovietiškai sistemai nuostata turėjo didelę įtaką režimo aukų ideologinei orientacijai, ugdė jų antisovietinę nuostatą ir iš esmės skatino jų apsisprendimą.

 Kai po Stalino mirties daugelis pagal politinius straipsnius nuteistų kalinių iš lagerių buvo paleisti, sovietų gyvenime atsirado visai naujas reiškinys - daugiau ar mažiau išreikšta opozicija valdančiosioms struktūroms ir komunistinei ideologijai. Jaunimas ėmė domėtis religija, atsirado dvasinio gyvenimo poreikis. Centruose -Maskvoje, Leningrade - maištaujanti dvasia ėmė reikštis vis sunkiau kontroliuojamais bendraamžių židiniais. Kai, atrodė, Lietuvoje buvo užgniaužta aktyvi rezistencija, kovojančių tautų pasėta sėkla jau dygo - paveikė rusų ir bendrai sovietinę inteligentiją.

 Be abejo, sovietų valdžią tuojau pajuto, kad vietoj įbaugintų žmonių nuolankumo ne tik okupuotose kraštuose, bet ir metropolijoje atsirado sąmoningo pasipriešinimo apraiška. Kai laisvesnės dvasios daigai buvo gniaužiami legaliuose leidiniuose, atsirado pogrindinė savilaida - „Kronika tekuščych sobytij" ir kitų, kurie savo ruožtu darė įtaką ir sovietiniam Lietuvos jaunimui, inteligentams. Tai buvo nauja paskata atgaivinti rezistencinę nuostatą, juolab kad po Stalino mirties sumažėjo atviras MGB ir partinių struktūrų teroras ir Lietuvoje užaugo nauja karta, mažai siejusi save su rezistencijos kovomis.

   Stiprėjant kitaminčių persekiojimui centre - Maskvoje ir Leningrade, tie persekiojimai dar intensyviau buvo vykdomi „provincijoje", ypač atkakliomis kovomis pasižymėjusioje Lietuvoje, kur nepaisydama panaudoto teroro liko tvirta katalikų Bažnyčia - vienintelė organizuota sovietų valdžiai nepavaldi institucija. Pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, visos sovietų valdžios aparato pastangos Lietuvoje buvo nukreiptos Lietuvos Bažnyčiai palaužti, ypač iš vidaus. Tad šiuo laikotarpiu pagrindiniu tautinio išsilaikymo uždaviniu tapo Lietuvos katalikų Bažnyčios išsaugojimas. Akcija prieš Lietuvos Bažnyčią tapo ypač intensyvi, vis labiau gniaužiant laisvą mintį Sovietų valstybėje.

 Tiesa, Brežnevo laikotarpiu toks masinis teroras, kaip Stalino laikais, nebuvo taikomas. Represijos tapo kur kas selektyvesnės, nukreiptos prieš drąsesnius intelektualus ir demokratinių nuostatų skleidėjus. Buvo naudojami rafinuotesni teroro metodai: psichologiniai -buitinės represijos be jokių teismo procedūrų, psichiatrinės ligoninės, recidyvistų smurtas, žmonių dingimas ar žūtis imituojant nelaimingą atsitikimą ir pan. Tam įgyvendinti vis labiau buvo plečiamas KGB aparatas, informatorių tinklas.

 Tuo remiantis buvo smarkiai slopinamos bet kokios laisvesnės minties apraiškos, sunaikinti pogrindžio leidiniai Rusijoje, nustojo ėjusi „Kronika tekuščych sobytij"- geso disidentinis judėjimas.

 Lietuvos katalikų Bažnyčia irgi privalėjo gintis nuo vis intensyvesnio valdžios spaudimo, pati gintis ir ginti tikinčiuosius, atskleisdama Lietuvos ir pasaulio visuomenei neleistinus valdžios persekiojimus ir bendruomenę griaunančius faktus. Taip 1972 m. atsirado „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kuri pratęsė lietuvių rezistencijos pastangas kovoje dėl laisvos minties ir sąžinės laisvės.

 Sunkiu Rusijos disidentams laikotarpiu Maskvoje pradėta ieškoti sąveikos su rezistencijos tradicijas išlaikiusia Lietuva. Lietuviškos Kronikos leidėjams buvo labai svarbūs rusų disidentų ryšiai su pasauliu, kurių dėka buvo galima „Katalikų Bažnyčios Kroniką" perduoti į užsienį. Taip šis leidinys tapo ne tik Lietuvos rezistencijos istorijos dalimi, bet ir labai reikšminga rusų demokratinio judėjimo apraiška. Atsigavo ir jų leidiniai, kur kas intensyvesnis pasidarė judėjimas už žmogaus teises.

 Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika tapo veiksmingu stimulu tarptautiniame pasipriešinimo sovietų agresijai judėjime, kai į šios Kronikos leidimą įsitraukė JAV gyvenantys lietuviai, o jų rūpesčių - ir daugybė įvairių tautų talkininkų. Taip nedidelio krašto kovų dėl sąžinės laisvės kronika darėsi reikšmingu veiksniu pasaulio kovoje prieš totalitarizmą, žadindama ir vienydama įvairių tautų ir kraštų žmones bendrai kovai, drąsindama pasiryžėlius ir atskleisdama prisitaikėlius.

 Būtų sunku įsivaizduoti mūsų atgimimą, o drauge ir buvusios Sovietų Sąjungos tautų išsilaisvinimą be Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos ir jos dėka sutelktų kovotojų dėl demokratijos.

Dr. Mindaugas BLOZNELIS

Kaunas, 1996 gegužės mėn.

Įvadinis žodis

Parašė Arimantas RAŠKINIS 

Gerbiamieji konferencijos dalyviai!

    Šiandien čia susirinkome paminėti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" 20 metų jubiliejų. „LKB Kronika" garbingai ėjo nuo 1972 iki 1989 metų, kada, pasikeitus politinėms sąlygoms Lietuvoje, pranykus sąžinės laisvės trukdymams, pati nutraukė savo veiklą.

Šio paminėjimo rengėjai - Lietuvos ateitininkų federacija ir Lietuvių katalikų mokslo akademija. Kokias paskatas mes turėjome ruošdami šj minėjimą? „LKB Kronika" pochruščiovinės reakcijos laikotarpiu buvo ne tik katalikų rezistencijos apraiška, bet ir visos Lietuvos veiklaus laisvės troškimo simbolis.

Todėl mes norėjome, kad pirmą kartą būtų viešai pakalbėta apie „LKB Kronikos" leidimą, papasakota bent trumpa jos istorija, smulkiau painformuoti apie ją tie, kuriems 20 metų ji buvo graži ir sunkiai įtikima legenda.

Mes dar norėjome suteikti progą susirinkti į vieną vietą tiems, kurie „LKB Kroniką" leido, platino, rėmė, skaitė ar klausėsi per radiją, kurie gyveno jos mintimis ir dvasia. Norėjome, kad šis „LKB Kronikos" jubiliejus mums visiems čia susirinkusiesiems taptų nedidele, bet šviesia Laisvės atgavimo švente.

Mes manėme, kad šis mūsų susibūrimas sudarys galimybę nors truputį padėkoti už tą didelį pasiaukojimą ir ištvermę tiems žmonėms, kurie tiesiogiai dirbo sunkų ir pavojingą „LKB Kronikos" leidimo ir platinimo darbą.


 Mes taip pat norėjome, kad šis minėjimas taptų tarsi nedidele dvasinio susikaupimo valandėle, tarsi rekolekcijomis, kurių metu pamąstytume: kas buvo „LKB Kronika" mums? Ką davė Lietuvai? Ką reiškė pasauliui? Iš kokių dvasinių ir tautos tradicijų kilo „LKB Kronikos" buvimas? Kad pamąstytume apie tas didžiąsias vertybes, dėl kurių, iškilus pavojui, „LKB Kronika" atsirado ir kurias ji puoselėjo ir gynė. Kad pamąstytume, jog ir šiuo metu toms vertybėms reikia ne mažesnės globos ir apgynimo. Visų mūsų, kuriems brangi „LKB Kronikos" dvasia, laukia nė kiek ne mažiau sunkus, įtemptas ir atsakingas darbas.

 Stabtelkime ir nors trumpam susimąstykime ties kai kuriomis „LKB Kronikos" leidimo laikotarpio ir dabarties paralelėmis.

 Kaip matysime iš pranešimų, „LKB Kronika" atsirado tada, kai buvo pabandyta šiurkščios prievartos priemonėmis pasikėsinti j mūsų dvasinės ir tautinės kultūros tęstinumą. Buvo puikiai suprantama, kad jeigu bus nutrauktas dvasinis ryšys tarp tėvų ir vaikų, jeigu tėvai ir vaikai savo gyvenimą kurs remdamiesi skirtingomis vertybėmis, tauta kaip gyvas, nuo amžių įvairias kartas jungiantis organizmas taps jau nebe ta tauta.

 Šiuo metu mes stebime lygiai tuos pačius procesus, tik veikia ne aiškios prievartos jėgos, o subtilūs, 50 metų dvasinį genocidą kentusios visuomenės mechanizmai.

 „LKB Kronika" pratęsė mūsų dvasinės rezistencijos tradicijas, kurias būtų galima pavadinti neprievartinio pasipriešinimo tradicijomis. Lygiai taip, kaip knygnešių ir daraktorių laikais, kaip vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais, kovą už kultūrą ji sujungė su kova už tikėjimą. Lygiai tokią pačią tautinės ir tikėjimo vienovės dvasią mes matėme dabar, tragiškomis laisvės gynimo dienomis. Ir laimėjome. Jei ir toliau tokie būsime - taip pat laimėsime.

 „LKB Kronikos" leidimas daug kam atrodė kaip stebuklas - tokia, rodos, galinga KGB niekaip nepajėgė jos užgniaužti. Dabar, kai mes jau žinome tiksliau, kiek visur buvo prikaišiota KGB agentų, kai žmonės gyveno įtarinėdami vieni kitus, (ar tu nebuvai KGB-istas?), tarp „LKB Kronikos" leidėjų nepajėgė įsiskverbti išdavikų. Apie Kroniką būrėsi žmonės, kuriuos vienijo ištikimybė Tiesai ir paklusnumas sąžinei. Tai tos savybės, kurių, jeigu jų neturi, praktiškai neįmanoma suvaidinti. O ir šiais laikais, kai daug jėgų atiduodama kovai su KGB šmėkla, ar nereikėtų mums visiems padėti daugiau pastangų tų dorybių ugdymui savyje.

 Pakalbėkime su „LKB Kronikos" darbininkais, ir kiekvienas papasakos ne vieną stebuklingą Apvaizdos veikimo pavyzdį. Tai buvo darbas, kurį vienam be Dievo dirbti buvo neįmanoma.

 „LKB Kronikos" darbininkai perėmė visų ankstesnių kartų - knygnešių, tremtinių, pokario rezistencijos dvasinę religinę patirtį. Būtent jie dirbo darbą Dievo vardu ir drauge su Dievu. Jie įgijo neįkainojamą realiai drauge su mumis veikiančio ir esančio Dievo religinę patirtį. Ta patirtis, skaudžiai išgyventa, per kartų kartas sukaupta ir perduota, tapo, jei taip galima pasakyti, „Lietuviškos katalikybės" formuotoja.

 Nuo lopšio mus lydėjusi rožančiaus malda persigandusios močiutės drebančiose rankose ir gynusi nuo KGB netolimos praeities kratų metu mums yra brangesnė už modernių teologų pamokymus, kurie yra gal labiau įsimylėję savo išmintį, bet neturi mūsų patyrimo. Branginkime šią patirtį ir pamokas kaip neįkainojamą Dievo dovaną.

  Arimantas RAŠKINIS

"LKB Kronika"

Parašė SIGITAS TAMKEVIČIUS

Vietoj įžangos

   Pradėjau mokytis Kauno Kunigų seminarijoje dar Chruščiovo metais, 1955. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neišpildęs būčiau turėjęs palikti Seminariją. Trečiais metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau to, ką buvau palikęs: buvo pasikeitusi ne tik Seminarijos vadovybė, bet ir jos dvasia. Vietoj kan. Kazimiero Žitkaus (Vinco Stonio) rektoriumi buvo kun. Vaclovas Lapė. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų skyrių, o iš čia nuvežtas į KGB skyrių, kur saugumietis "Jonas" primygtinai įkalbinėjo "draugauti", tada supratau, kas sujaukė Seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios rinkosi vis tirštesni debesys. Neklystanti ir neklaidinanti kompartija mums planavo šviesią ateitį, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą - naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik Kunigų seminarijos veikla; pačius kunigus spygliuota įstatymų ir instrukcijų tvora buvo bandoma uždaryti klebonijose merdėti. Neklusniesiems grėsė bausmės - nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros.  Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji pasipriešinimo žingsniai, kurie ir atvedė prie "Kronikos".
 
 
Arčiau "Kronikos"
 

Vienminčiai kunigai kartkartėmis rinkdavomės aptarti einamųjų reikalų ir pastoracijos klausimų. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o Seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, kiti likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus: kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančius uždaryti klebonijose, o kai kuriuos net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų ji pradės merdėti.
 
 
Ką daryti?
 
    Šis klausimas nedavė ramybės visiems, kas gyveno Bažnyčios reikalais. 1968 m. bediskutuojant Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti, kad būtų panaikintas Kunigų seminarijos limitas, o apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį.

Gimė pirmosios peticijos Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose, kurios išgąsdino partiją ir saugumą, - vieni kunigai buvo išbarti, kitiems buvo uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę užkardą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV.  Vėliau pasisekė užmegzti ryšį su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu. 
 
Dievo malonė

1969 m. man buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas ir reikėjo kur nors įsidarbinti. Vasarą kartu su kun. Juozu Zdebskiu dirbau Prienų melioracijoje. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas inž. Jurgis Brilius, kuris padėdavo ištrūkti iš melioracijos ir dirbti bažnytinį darbą. Per tuos metus išsiplėtė pažinčių ratas ir atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis. Tie metai buvo tikra Dievo malonė: jie davė tai, ko nebuvo davusi Seminarija. Tapo ne tik man aišku, kad sovietinis registracijos pažymėjimas, kurio turėjimas suteikdavo teisę atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas, bet ir kitiems. Svarbiausia, kaip anuomet sakė tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius, turėti Dievo registracijos pažymėjimą.

Simne

Paskyrimas į Simną vikaro pareigoms buvo kita Dievo malonė: turėjau gerą kleboną Juozą Matulevičių ir pakankamai daug laisvo laiko. Kunigų būreliuose pradėjome diskutuoti spaudos klausimą; buvo labai reikalingas leidinys, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo problemas ir bėdas. Mintį dėl leidinio reikalingumo palaikė dauguma uoliųjų kunigų, ypač kun. Juozas Zdebskis. Tuo metu už vaikų mokymą buvo nuteisti kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Petro Plumpos padedamas paruošiau pirmąjį leidinio numerį, kuriam parinkome "Vivos voco" (Gyvuosius šaukiu) vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas tremtinį vysk. V. Sladkevičių ir jam parodžiau paruoštą medžiagą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis "Kronika", o Maskvoje buvo labai populiari "Einamųjų įvykių kronika". Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką, ir pasiūlė "Kronikos" vardą. Vyskupas samprotavo: "Ar nebūtų gerai, jei leidinys aprašytų kokį nors įvykį ir būtų pridėtas trumpas komentaras? Ar ne toks leidinys būtų reikalingiausias?" Gerai idėjai liko tik pritarti ir taip dabartinis mūsų kardinolas Vincentas Sladkevičius tapo "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" krikštatėviu. Gavęs palaiminimą su paruoštu leidiniu nuvykau pas t. Joną Da-nylą SJ, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos Jėzuitų provincijolo pareigas) leidimą. Provincijolas suabejojo, ar pavyks surinkti medžiagos, bet sumanymui pritarė. Pirmąjį numerį taisė ir savo ranka perrašė Petras Plumpa. Dalį straipsnių perrašė Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau aš ir subrošiūravęs išdalijau pažįstamiems. Tuo būdu 1972 m. kovo mėnesio pirmoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo "LKB Kronikos" 1 numeris. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. Juozo Zdebskio atminimui parašiau datą: kovo 19-oji. Petras Plumpa pažadėjo padauginti apie 100 egzempliorių kiekvieno "Kronikos" numerio. Šiam darbui jis turėjo praktikos, nes Kaune, Kalniečių gatvėje, vieno namo palėpėje įrengtu dauginimo aparatu ERA buvo išleidęs ne vieną religinio turinio knygą.

Kardinolas Vincentas Sladkevičius
 
 
Informacijos rinkimas

Pradėjęs leisti "Kroniką", nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji išeis, - kai susirinks pakankamai straipsnių, tada ir išeis numeris. Iš tikrųjų surinkti medžiagą pasirodė gana sunku, -negi paskelbsi "Tiesoje", kad pogrindžio leidiniui reikalingi sovietinės valdžios nusikaltimų, kur pažeidžiamos žmogaus teisės, aprašymai? Savo laimei, turėjau didelį būrį kunigų, seselių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti, kad mokės tylėti. Jų teisumas, sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas; jiems visiems be galo rūpėjo Bažnyčios reikalai, gal trūko tik patirties. Ne visi žmonės lengvai pasakodavo ar parašydavo apie savo vargus, ypač jei žinodavo, jog pasakojimas pateks į "Kroniką". Prisimenu daugelį faktų, kai net labai geri žmonės buvo linkę likti nežinomi, - daug kam nesinorėjo atkreipti į save KGB dėmesį, gal net būti tardomam. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie turimą medžiagą duodavo labai drąsiai. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius. Iš pradžių ne visi suprato, kam reikia registruoti ir skelbti persekiojimo faktus. "Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia!"- šitaip kai kurie teisindavo savo nenorą aprašyti vieną ar kitą įvykį. Ypač norėjosi surinkti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų daugelis galėtų pasimokyti. Turbūt neapsiriksiu teigdamas, kad tokios rūšies aprašymai "Kronikoje" ypač patarnavo nugalint baimę ir ryžtantis priešintis blogiui toliau. Taip diena po dienos medžiaga "Kronikai" kaupėsi.
 

Slėpimas
 
    Dalis ateinančių rašinių buvo perrašomi rašomąja mašinėle; gudresnieji atsiųsdavo ketvirtąjį ar penktąjį egzempliorių, tačiau dauguma informacijos būdavo parašyta ranka. Buvo didelis pavojus, kad kratos metu gali būti paimti rankraščiai ir KGB nesunkiai nustatys autorius, todėl vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti rankraščius ir kuo greičiau perrašyti mašinėle. Savo kambarėlyje dešimtis kartų viską peržiūrinėjau, permąsčiau visas galimybes ir neradau kur slėpti. Net geriems klebonijos gyventojams nedrįsau pasakoti apie savo rūpesčius ir uždėti jiems naštą. Gal ir be reikalo? Nešioti ir slėpti pas kitus žmones buvo nepatogu ir gana rizikinga, - bent iš pradžių šios minties atsisakiau. Rūpesčio genamas ėjau į bažnyčią ir čia vaikščiojau, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau... Slėptuvė turėjo būti ir saugi, ir lengvai prieinama. Taigi kelis metus Simno bažnyčioje Viešpats saugojo daugelį rankraščių. Gavęs medžiagą tuojau ją įvyniodavau ir kišdavau į pačią saugiausią (kaip man atrodydavo) vietą. Po kurio laiko ateidavo mintis, kad turima slėptuvė nesaugi, ir ieškodavau naujos vietos, kur nesugraužtų žiurkės ir nesurastų pikti žmonės.

Simno bažnyčia

 
 
 
 
 
Rašomoji mašinėlė

  Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelsto veikimo bomba. Kiekvienu metu ją galėjo paimti ir patikrinti. Kur ją paslėpti, kad per du mėnesius, kol bus renkama medžiaga, ji nekeltų grėsmės? Ji per daug didelė ir į kokį nors plyšį neįkiši. Kilo idėja rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti "Kronikai", o kitą -oficialiems raštams, nors ir KGB jie būtų skirti. Maskvoje Puškino gatvėje esančioje krautuvėje pasisekė nusipirkti net keletą svirtelių komplektų; kažkas rusišką raidyną pakeitė į lietuvišką, ir pavojinga mašinėlė ant stalo būdavo tik tas dienas, kol buvo redaguojamas numeris. Paskui per 20 minučių padarydavau "operaciją", ir ant stalo stovėdavo visiškai saugumui nenusikaltęs padaras. Šitą operaciją lengvai išmoko ir mano bendradarbiai. Išimtas raidynas tilpdavo saujoje ir įsikišus jį į kišenę buvo galima bet kur išsinešti ir lengvai paslėpti.

Kad liktų mažiau įkalčių, kartkartėmis keisdavau ir pavojingąjį šriftą. Reikėdavo dalį raidžių su lituokliu pakoreguoti, pakeičiant bent kai kurių raidžių mušimo poziciją. Šiai operacijai dažnai užtekdavo tik meistro replių. Vėliau, jau tardymo metu, galutinai įsitikinau, kad šios operacijos tobulai klaidino ekspertus nustatant "nusikaltėlę" rašomąją mašinėlę.
 
 
Pirmieji bendradarbiai

Pradėjus redaguoti "Kroniką", reikėjo ieškoti bendradarbių; nepasitikėjau ir savo literatūriniais sugebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje, susipažinau su savo klebono kun. Ambraso broliu - lituanistu Kazimieru Ambrasu. Susiradau aš jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasisakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui, Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas savo brolį; paruošęs numerį kišdavau į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesisielotų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytą, išbraukytą parsi-veždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją -pakeitęs raidyną - per kelias dienas numerį perrašydavau. Kazimieras visus pataisymus darydavo ranka, todėl rizika buvo labai didelė: kiekvienu metu bevežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai nustatyti pagalbininko tapatumą. Manau, kad šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir baimės nerodė. Mačiau tik didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau po to, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė bylą Nr. 345.

Darbas su "Kronika" labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė Elena Šuliauskaitė. Per ilgus metus ant jos pečių gulė didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė: suprato ir jinai, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.
 
 
Pagrindinis tikslas

Suredaguoti "Kronikos" numerį buvo tik pusė darbo, -visi, su kuo tariausi, suprato, kad "Kronika " tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinį, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės buvo griežtai kontroliuojamos. Per didelį vargą Vytautas Vaičiūnas iš dalių sulipdė kopijavimo aparatą ERA, kuriuo buvo galima, rizikuojant laisve, padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti po Lietuvą.

Iškilo didžiausias uždavinys - kaip "Kronikai" pasiekti Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti "Kronika", turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo pasukti iš nustatyto maršruto, juo labiau - atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, kratos muitinėje metu visada galėjo surasti vežamus rašinius.
 
 
 
Lietuvos draugai

  Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinome ryšį su Sergejumi Kovaliovu ir jam nuveždavome naują "Kronikos" numerį. Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, - kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis "Laisvė" ar "Vatikano radijas" pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas "Kronikos" numeris. Tada būdavo daug džiaugsmo. Vėliau susiorientavome, kad į Maskvą reikia vežti ne vieną, o du egzempliorius. Vienas buvo reikalingas "Einamųjų įvykių kronikai", kurios redaktoriai jiems tinkamą medžiagą išsiversdavo į rusų kalbą ir įdėdavo į savo leidinį, o kitą egzempliorių tuoj pat galėdavo perduoti Vakarų korespondentams. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje. Ramus Sergejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glėbas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingų tautybių, religijų ir luomų žmones, siejo bendras uždavinys - informuoti pasaulį, kaip Sovietų Sąjungoje yra pažeidžiamos žmonių teisės. Mes buvome įsitikinę, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.
 
 
 
Kelionės į Maskvą

  Jos buvo labai pavojingos: bet kur galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl naudotis lėktuvu po to, kai pradėjo reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje buvo taip pat rizikinga, nes geležinkelio stotys turėjo būti labiausiai sekamos. Buvo viena išeitis: įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje. Dažniausiai kelionės į Maskvą buvo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pavyzdžiui, kun. Alfonsas Svarinskas pavėžėdavo kur nors į Baltarusiją, o tenai ant kelio "pabalsuodavau", ir pirma pasitaikiusi mašina nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 vai. sėsdavau į traukinį ir ankstų rytą jau būdavau Maskvoje. Važiuoti tokiu maršrutu, atrodė, gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilieto pirkti važiuodavau į Čemiachovską.

Dažnai tekdavo važiuoti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve, - ses. Nijolei Sadūnaitei, ses. Bronei Vazgelavičiūtei ir kt.,- kad tik būtų išsaugota "Kronika".

 
Susitikimai

 Atvažiavus į Maskvą eiti į kurio nors disidento butą buvo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kur kitą kartą susitiksime, - maskviečiai duodavo kokį nors adresą ir sutardavome tikslią datą ir susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu, - per ilgą laiką nebuvo nė vieno atvejo, kad sutartą dieną būtų neatvykę; nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo. Iš mūsų paimdavo "Kroniką", vėliau ir "Aušrą", o parvežti duodavo "Einamųjų įvykių kroniką" ir dažnai dar ką nors iš tuometinio "samizdato", pavyzdžiui, "Gulago salyną" ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę paskutinius įvykius, išsiskirstydavome: jie grįždavo į darbą, o aš laukdavau traukinio į Vilnių.
 
 
Kam siųsti?

   Iš pradžių net nebuvo aišku, kam adresuoti "Kroniką" Vakaruose. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis "Draugas", todėl, susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas. Vėliau Vilniuje susipažinau su Rože Somkaite iš JAV, kuri papasakojo apie Niujorke veikiančią Religinę Katalikų Šalpą, apie jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada rašydavau kitą adresą. Šiandien man atrodo, kad Viešpats pasiųsdavo reikiamų žmonių, kai jie labiausiai buvo reikalingi. Tokie buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putnamo seselės vienuolės ir kiti.
 
 
Areštai Maskvoje

  KGB neabejotinai jautė, kokiais keliais savilaida pasiekia Vakarus, ir bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suiminėjami aktyviausi disidentai: S. Kovaliovas, T. Veli-kanova, A. Lavutas, G. Jakuninas ir kt. Juo toliau, juo "Kronikos" kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistai iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti "Kronikos" numerį kuriam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet numeris muitinėje galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam svečiui pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

 
Mikrofilmai

   Tarnaudamas sovietinėje armijoje daug fotografavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos paruoštą "Kronikos" numerį nufotografuodavau; visas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek rizikuoti. Gal laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad man nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių...

   Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pat pasakydavo: "Gerai, paimsiu!"

Susitikimo su Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos atsakinga darbuotoja Ginte Damušyte Lietuvoje akimirkos. 1989 m. pabaiga. (G. Damušytė viduryje)
 
 
Daug kas nežinoma
 
 
Viešėdamas JAV, aplankiau Religinę Šalpą ir apžiūrėjau "Kronikos" numerius bei mikrofilmus, kurie atkeliavo iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta; kai kas žuvo Maskvoje kratų metu, kai kas pakelyje. Tačiau mane labai nudžiugino, kad radau ne vieną "Kronikos" numerį, kurį KAŽKAS pasiuntė į Vakarus. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kam rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės reikalai.
 
 
"Kronika" KGB rankose

1973 m. birželio 23 d. KGB kratos metu pas ses. Jadvygą Stanelytę rado pirmąjį "LKB Kronikos" numerį, o liepos 5 d. pradėjo baudžiamąją bylą Nr. 345. Metus su viršum sekė visus įtartinus asmenis ir 1973 m. lapkričio 20 d. padarė daugybę kratų. Didžiausias nuostolis buvo Petro Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis, - tokių darbininkų reta. KGB triumfavo, kad "Kronika" sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8-asis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus.
 
 
Talkininkai

Leidžiant "Kroniką" buvo visko - romantikos ir skaudžių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada būdavo be galo skaudūs. Jie būdavo labai artimi, reikalingi ir mano įtraukti į pavojingą darbą. Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurį tekdavo nešioti ilgai. Virgilijus Jaugelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada reta. Dėl Dievo, Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save, - "Kronikai" jis labai daug paaukojo.

Nijolė Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant "Kroniką", bet ir redaguojant, deja, ir ją areštavo - ilga 6-erių metų bausmė.

Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genovaitė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė - visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo pasitarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai mane suėmė 1983 m., vienas saugumietis pavadino "laimingu avantiūristu" ir paprašytas paaiškino, kodėl pavadino mane laimingu: "Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius", - aiškino kapitonas Rainys. Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs darbininkai, taurios asmenybės.

  Labai gaila buvo areštuotųjų Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos, visada dalykiški ir mieli žmonės.
 
 
Krata Simne

  Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du "Kronikos" numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų "Kronikos" numerių, jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatę mokinio ranka parašytą lapelį, sušuko: "Tikriausiai tai naujausia medžiaga "Kronikai"? Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.
 
 
Tardymas

   1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas Virgilijus Jaugelis, o po savaitės gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau kelionės į KGB niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie "Kroniką", iš kur gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo nesužinojo.
 
 
Pirmasis teismas
 
1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam "Kronikos" darbininkui Petrui Plum-pai. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas (dabar Rusijos Valstybės Dūmos deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus tęsėsi jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to - dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

 
Rimtas pavojus

1974 m. rugpjūčio 27 d. už "Kronikos" dauginimą buvo suimta ses. Nijolė Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11 d. gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kapitonas Pilelis, ir viskas sukosi apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti "Kronikos" numerį. Kaltino "Kronikos" leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kapitonas Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti "Kroniką". Tik mano prisipažinimo reikią, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė, o papulkininkis Kolgovas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. "Šitas bailys laikosi principo: Kerti mišką, skiedros laksto", - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

 
Anonimai

1974 m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pasirodė laiškas - anonimas, pasirašytas "Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai pasisakė prieš kunigus, kurie neklausė sovietinės valdžios. Jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas Labukas buvo agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasmerktų "kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal". Labai aiškiai matėsi, kas slepiasi po šiuo anonimu. Leidžiant "Kroniką" anonimai gana dažnai bandė formuoti nuotaikas prieš valdžiai nepalankius kunigus ir prieš pačią "Kroniką". Nepajėgiant jos fiziškai likviduoti buvo bandoma šitokiais metodais ją nutildyti. Deja, ji nenutilo.

 
Vėl tardymas

1975 m. balandžio mėn. šeši Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašėme protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindžio spaudą. Akademikas Andrejus Sacharovas perskaitė jį užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių išaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume. Šį kartą drąsos teikė tik ką pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Maniau, kad šitas pareiškimas saugumui buvo dar vienas mano kontaktų su Maskvos disidentais įrodymas.

 
Perkėlimas

  Praslinkus dviems mėnesiams, Religijų reikalų įgaliotinis liepė vysk. J. Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad būtų daugiau darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo baigtas 19-asis "Kronikos" numeris, kai gavau paskyrimą eiti klebono pareigas Kybartuose. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnų kunigą skirtų į didesnę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad galbūt perkėlimas vykdomas tik dėl to, kad naujojoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus "Kronikos" likimas naujoje vietoje? Atsakymo neturėjau. Buvo vienintelis žmogus, kuris jau turėjo patirtį redaguojant

  Kybartų bažnyčia

"Kroniką" - tai sesuo Elena Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti žinias ir pasirūpins "Kronikos" tolesniu likimu.

 
 
 
 
Patarimai

  Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš patarimų buvo įkurti Lietuvoje kokias tris keturias "Kronikos" redakcijas, kurios pasikeisdamos ją leistų. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių nerūpestingai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios nežinia dėl ko kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui pradingdavo. Šio gero patarimo taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių - kad artimiausieji mano draugai turėjo savo svarbių darbų, o sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti leidybai reikalingas sąlygas buvo labai sunku. O gal reikėjo daugiau šiuo reikalu pasirūpinti, tada po suėmimo kitiems būtų buvę mažiau sunkumų leisti "Kroniką"...

 
 
"Aušra"

  "LKB Kronikos" turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė bus protingiausia registruoti tik grynai Bažnyčią ir tikinčiųjų persekiojimą atskleidžiančius faktus. Šiai minčiai pritarė beveik visi, kurie žinojo apie "Kronikos" leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautos sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. "Kronikai" buvo daroma priekaištų, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, vis dėlto norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Todėl "Kronikoje" pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių apie žmogaus teisių pažeidimus įvairiose gyvenimo sferose.

  Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas iškėlė mintį, kad būtų gera atnaujinti "Aušros" leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, reikėjo tik kam nors ją realizuoti. įžangą parašė pats kun. P. Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti "Kronikos" redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant "Aušra" neįkliuvo saugumui iki pat Atgimimo.
 
 
 Naujoje vietoje

  Atvykus į Kybartus, redagavimo sąlygos buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi samdomame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to, buvo labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus laikui išleisti eilinį numerį atvykdavo E. Šuliauskaitė, atrinkdavome medžiagą, aptardavome visą numerį ir tada su visa būsimo numerio medžiaga pavėžindavau į Simną, kur turėjome nuošalų namą su geromis gyventojomis Julija Juškauskaite ir Eugenija Dainauskaite. Čia ilgą laiką būdavo galutinai perrašomas numeris ir padaroma bent 20 egzempliorių. Perrašant naują numerį labai mielai talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo namo Simne šeimininkė Julija Juškauskaite, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos, kad toliau būtų galima dauginti. Stebėjausi Julijos drąsa ir pasišventimu: ištisomis savaitėmis budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, savaitėmis turėjo pakelti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

 
Nepavargstantis talkininkas

  Vos pradėjęs leisti "Kroniką", susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienas iš pačių uoliausių "Kronikos" rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą mašininkių, kurios padaugindavo jo atsineštus leidinius; pristatydavo informacijos naujiems numeriams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolumu patalkinti, bet savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui, 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat labai pasiaukojamai dauginusi "Kroniką" ir kitokią religinę literatūrą Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau aplankydavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai galvodamas, rodos, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

 
TTG katalikų komitetas

  1978 m. vasarą mane Kybartuose aplankė stačiatikių dvasininkas Glėbas Jakuninas su dviem draugais ir papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, - pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja supažindinau kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį. Abu mielai sutiko. Vėliau prie mūsų sutiko prisidėti telšiškiai kunigai - Vincentas Vėlavičius ir Jonas Kauneckas. Reikėjo surasti teisingą sprendimą sau: būti kuriamo Komiteto nariu ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie Komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl aš likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir apsisprendžiau įsitraukti į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas "Kronikai" dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žengtas žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.
 
 
 Įspėjimas

  Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, - tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus tuos dokumentus KGB kruopščiai rinko, - buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo dokumento Nr. 46. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 Dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB šito toleruoti negalėjo, nes dokumentai pasiekdavo Vakarus.

  1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į Respublikos prokuratūrą, ir prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad man gresia BK 68 str., jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą. Po Respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad "LKB Kronika" esanti Katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A. Svarinskas. Pavojus akivaizdžiai didėjo, ir reikėjo apsispręsti: nutraukti Katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

 
Rimti pavojaus signalai

  1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs "Kronikos" platintojai - Povilas Buzas ir Anastazas Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkančios energijos ir darbštumo žmogus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje buvo suimtas Krikščioniškojo komiteto sekretorius Viktoras Kapitančiukas. Galima buvo rimtai susimąstyti: jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greitai ateis laikas ir mūsiškiam.

 
Krata ir suėmimai

  1980 m. balandžio 17 d. grįždamas iš bažnyčios mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Atėjęs į kleboniją vadovas pasisveikino: "Garbė Jėzui Kristui!" Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija... Deja, mano "ekskursantai" buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a. a. kun. V. Jau-gelio, ir O. Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.
Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartiškę Petrikienę, kur Šventosios Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė daugino "Kroniką". Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė tos pačios kongregacijos seserį Onutę

Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudi netektis tiek kongregacijai, tiek "Kronikai". Tačiau greitai į "Kronikos" redakciją atėjo ses. Bernadeta Mališkaitė, kuri tapo viena iš svarbiausių darbininkių.

Kvietimas tardymui

  Po kratos ilgą laiką nekvietė tardymui, ir tai kėlė nerimą. Po dviejų mėnesių atnešė kvietimą tardymui į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Paruošiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir pradėjau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę sugrįžo sesuo Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, tada akyse pasidaro šviesiau.


 Krata vienuolyne

1980 m. rugpjūčio 12 d. buvo iškrėstas Eucharistinio Jėzaus seserų namas Kaune, Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, kad nieko pavojingo čia nebuvo rasta, o rasti galėjo. Per visą "Kronikos" leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug informacijos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo ją į Kybartus. Labai dažnai patarnaudavo nepavargstanti katechete, Šventosios Šeimos kongregacijos ses. Donata Meškauskaitė.
Tuo metu jau buvo suimta ses. Jadvyga Stanelytė ir Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glėbas Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.


 1980 metai

  Šie metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojosi su visais kovotojais dėl žmonių teisių.

  Sausio mėn. Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo "auklėjami" ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios; suimti "Kronikos" platintojai ir rėmėjai A. Janulis, P. Buzas, ses.

O. Vitkauskaitė, ses. G. Navickaitė; nuteista ses. J. Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. Juozas Zdebskis (vienas iš aktyviausių "Kronikos" rėmėjų) nežinomu būdu buvo smarkiai apdegintas cheminėmis medžiagomis, kiek mažiau nukentėjo Vytautas Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti todėl, kad persekiojimas ne tik kad neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai - į Katalikų komitetą įsitraukė kun. A. Keina, kun. V. Stakėnas ir kun. L. Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą; kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, - įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: "Tu žinosi, kur išleisti".
 
Mūsų atrama

  Per visą "Kronikos" gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko informaciją, straipsnius, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo. Apskritai buvo maža kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: "Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau. Jei šis darbas reikalingas, - globok, jei ne, - tegu jis pasibaigia". Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką "Kronika" aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, - mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

 
Užnugaris

  Sunkiai įsivaizduoju "Kronikos" leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų Alfonso Svarinsko, J. Zdebskio, J. Kaunecko, J. Lauriūno, Br. Antanaičio, Pr. Račiūno, K. Zemėno ir kitų, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas "Kronikos" vardas. O problemų netrūko; nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz.,"Kronikoje" aprašyti tik ateistų savivalę ar ir kunigus, kurie aiškiai dirbo ne Bažnyčiai. Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo "Kronikos" leidėjai.
 
 
Kunigai pogrindininkai

  "Kronikos" leidyba ir platinimas pareikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. Bet uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas; važiuodavau į Kauną ir sakydavau: "Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos", ir kun. Petras kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino kun. V. Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą - kun. Kastytis Matulionis ir kun. Jonas Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti "Kroniką", kai būsiu suimtas.

 
"LKB Kronikos" dešimtmetis

  "Kronikos" rėmėjai norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą - "Kroniką", iš kurios kyla erškėčiai - tautos kančia; aukščiau širdis - gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos (tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi "Kronika" per 10 metų). Šventindamas paminklą parapijiečiams paaiškinau tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją. Širdyje nešiojau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti "Kroniką", planavau darbą kokiems trejiems metams, - tuo metu net mintis neatėjo išsaugoti leidinį dešimtį metų. Kas žmogui negalima, - Dievui viskas galima.

 
51-asis numeris
 
      Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. 1982 m. vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Parapijiečiai pasakojo, kad mašinos keičia numerius, o aš pats pastebėjau, kad kelių mašinų esu lydimas net pas ligonį. Sis sekimas tęsėsi iki kovo 17 dienos. Tokiomis sąlygomis buvo ruošiamas 51-asis numeris. Pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. (Čia norėčiau pastebėti, kad "Kronikos" viršelyje pažymėta data dažnai neatitinka tikrosios išleidimo datos, - nebuvo noro palengvinti KGB tiksliai orientuotis, kada būdavo išleista "Kronika".)

  Po savaitės išėjo 52-asis "Kronikos" numeris. Saugumiečiai galėjo būti "patenkinti" mėnesį laiko praleidę Kybartuose, na, o leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet sunkiausiu momentu darbas nesustojo.

 
 
Šlubuoja "brolis asilas"

1982 metai buvo gana sunkūs; tikriausiai įtemptas darbas padarė savo, - reikėjo atsigulti net į ligoninę, norint šiek tiek save paremontuoti. Aplankydavo mintis: ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: "Kaip Dievas duos, taip ir bus". 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti į Druskininkus, - buvo labai gera kelioms savaitėms užmiršti viską: saugumiečius, "Kroniką" ir visai nereikalingas bėdas, - jei iš viso anuomet buvo galima šitai padaryti...

Koplytstulpis Kybartuose 'Kronikos' dešimtmečiui paminėti

 
 
Kun. Alfonso Svarinsko areštas
 
 


  1983 m. sausio 26 d. iš Kybartų atvažiavusios seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kun. Alfonsas, o pas kun. J. Kaunecką ir kun. A. Keiną padarytos kratos. Slinko labai neramios dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami tardymui, tarp jų ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą tardymui; dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A. Svarinską, apie mano pažintis su Maskvos disidentais - G. Jakuninu, V. Kapi-tančiuku, D. Dudko ir kt. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje, ko gero, jau suskaitytos.

 
 
 
 
Kas tęs darbą?

  Ilgus metus ištvermingai talkino sesuo Elena Suliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Aš mačiau, kiek daug jai kainavo įtempto darbo savaitė, kol "Kronikos" numeris įgaudavo įprastinį pavidalą ir aštuoni egzemplioriai pasklisdavo į įvairias šalis. Dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino ses. Nijolė Sadūnaitė, - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui sukūrė. Į darbą įsitraukė Šventosios Šeimos kongregacijos seserys - Bernadeta Mališkaitė sugebėjo redaguoti, Ona Kavaliauskaitė medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J. Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti, kaip redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau stebimas kaip aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. J. Borutą: "Jei reikės, padėk!"

 
 
 Laikrodis sustojo

  Kun. A. Svarinsko teismo metu vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J. Kaunecką. Nuosprendis buvo užbaigtas tokiu teismo nutarimu: už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu   į liudytojų kambarėlį, o iš čia, žmonėms išsiskirsčius, nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aliumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, - mano laikrodis sustojo. Labai keista, dingo net nuolat lydėjęs nerimas: Kas leis "Kroniką"? "Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!"

 
"Kronika" gyva

  1984 m. pavasarį į Permės lagerį Nr. 37 atvyko mano tardytojas V. Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kurio laiko atsisuko į mane ir pasakė: "Jūs buvote "Kronikos" redaktorius". Tikriausiai tikėjosi, kad, jau būdamas nuteistas, patvirtinsiu. "Ar "Kronika" jau neina?" - paklausiau. "Eina ", - išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. "Eina", - ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai, būdamas Sibire, sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus "LKB Kroniką" išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta SJ.

 
Stebuklas

  Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti "Kronikos", - tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: "Stebuklas". Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti visa. Aš paminėjau tik kai kuriuos žmones, o reikėtų kalbėti apie daugelį. Ar galima užmiršti klaipėdietę ses. Teklę Steponavičiūtę, pristačiusią "Kronikai" daug medžiagos, arba marijampolietę ses. Janiną Judikevičiūtę, pasiruošusią visada ir visur padėti? Iš tikrųjų Viešpats kiekvienam duoda kitokią charizmą; ses. Julija Kuodytė mokėjo kitas padrąsinti, į ją galėjo daugelis atsiremti, o senutė ses. Ona Dranginytė kaip angelas sargas galėjo budėti ir rūpintis, kad būtų sąlygos dirbti.

  Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stojo kiekvienas savo vietoje su nenumarinama idėja - Dievui ir Tėvynei!
 
Perspausdinta iš: "Caritas". 1992. Nr. 4.
 
Talkininkai
 
Parašė Arkivysk. Sigitas Tamkevičius
 
Leidžiant „LKB Kroniką" buvo visko - romantikos ir skaudžiausių išgyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada esti be galo skaudūs. Šie žmonės, mano įtraukti į pavojingą darbą, buvo labai reikalingi. Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurj nešioti tekdavo ilgai. Virgilijus Jaugelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjj numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų, kaip Virgutis (šitaip mes jj vadindavome), yra reta. Dėl Dievo, dėl Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerj, bet ir į ugnj. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, buvo nepanašus į save. „LKB Kronikai" jis labai daug paaukojo.

 N.Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik platinant „LKB Kroniką", bet ir redaguojant, ir vėl areštas ir ilga 6-erių metų bausmė.

 Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genutė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Ona Kavaliauskaitė, Birutė Briliūtė ir kt. - visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo pasitarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai mane suėmė 1983 m., vienas saugumietis pavadino laimingu avantiūristu ir paprašytas paaiškino, kodėl esu laimingas. „Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius", - pasakė kapitonas Rainys.

Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs ne tik darbininkai, bet ir asmenybės.


 Labai buvo gaila Sergejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Jie visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos, buvo dalykiški ir mieli žmonės.

 Areštuotieji P.Plumpa, P.Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), V.Jaugelis ir J.Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, o KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 d. anksti rytą po šv.Mišių parsinešiau du „LKB Kronikos" numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų „LKB Kronikos" numerių, jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatę mokinio ranka parašytą lapelį sušuko: „Tikriausiai tai naujausia medžiaga „Kronikai". Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.

 1974 m. balandžio 9 d. buvo suimtas V.Jaugelis, o po savaitės gavau kvietimą atvykti į KGB Vilniuje. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau tokios kelionės niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie „LKB Kroniką", iš kur gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo nesužinojo.

 1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą menesį vyko P.Plumpos, P.Petronio, V.Jaugelio ir J.Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam „LKB Kronikos" darbininkui Petrui. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateit]. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

 Vos pasibaigus šiam teismui, gruodžio 27 d. buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergejus Kovaliovas (dabar Rusijos AT deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus trunka jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to - dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

 1974 m. rugpjūčio 27 d. už „LKB Kronikos" dauginimą buvo suimta s. N.Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė truputis informacijos apie tardymą. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11 d. gavau kvietimą atvykti į KGB Vilniuje. Dvi dienas tardė kapitonas Pilelis, klausinėdamas apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašyti „LKB Kronikos" numerį. Kaltino „LKB Kronikos" leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kapitonas Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti „LKB Kroniką". Tik mano prisipažinimo reikia, ir Nijolė būsianti laisva. Nesulaukę prisipažįstant, saugumiečiai labai nusivylė, o papulkininkis Kolgovas niekino vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. „Šitas bailys laikosi principo: „Kerti mišką, skiedros laksto", - perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

 1974 m.  rugsėjo mėn.  Lietuvoje pasirodė anonimas, skelbiamas „Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės" vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai pasisakė prieš kunigus, kurie neklausė sovietinės valdžios. Jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas J.Labukas buvo agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasisakytų prieš „kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal". Buvo labai aiškiai matyti, kas slepiasi po šiuo anonimu. Leidžiant „LKB Kroniką" anonimai gana dažnai bandė formuoti priešiškas nuotaikas prieš valdžiai nepalankius kunigus ir prieš pačią „LKB Kroniką". Nepajėgiant ją fiziškai likviduoti buvo bandoma šitokiais metodais ją nutildyti. Deja, ji netilo.

 1975 m. balandžio mėn. šeši Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašė protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindinę spaudą. Akademikas A.Sacharovas perskaitė jj užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių išaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume. Šį kartą drąsos teikė ką tik pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Manau, jog šis pareiškimas saugumui buvo dar vienas įrodymas apie mano kontaktus su Maskvos disidentais.

 Praslinkus dviem mėnesiams, religijų reikalų Įgaliotinis liepė vysk. J.Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad turėčiau daug darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo baigtas „LKB Kronikos" 19-asis numeris, ir
aš gavau paskyrimą klebono pareigoms į Kybartus. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnų kunigą skirtų į didelę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, jog esu perkeliamas galbūt tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus „LKB Kronikos" likimas naujoje vietoje? Atsakymo nežinojau. Buvo vienintelis žmogus, kuris jau turėjo „LKB Kronikos" redagavimo patirties - tai seselė E.Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti medžiagą ir pasirūpins „LKB Kronikos" tolesniu likimu.


 Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš tokių buvo įkurti Lietuvoje kokias tris keturias „LKB Kronikos" redakcijas, kurios pasikeisdamos rengtų leidinį. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių nerūpestingai pagyventi, nejaučiant virš galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios nežinia dėl ko kurį laiką lydėdavo visur, net pas ligonį, o paskui pradingdavo. Šio gero patarimo taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių, kad artimiausi mano draugai turėjo savo svarbių darbų, o sudaryti naują korespondentų tinklą, sukurti reikalingas leidimo sąlygas buvo labai sunku. Galbūt reikėjo daugiau šituo pasirūpinti, tada po suėmimo būtų buvę kitiems mažiau sunkumų toliau leisti „LKB Kroniką".

 „LKB Kronikos" turinys ne kartą keitėsi. Iš pradžių atrodė, kad bus protingiausia registruoti tik išimtinai su Bažnyčia ir tikinčiųjų persekiojimu susijusius faktus. Šiai minčiai pritarė beveik visi, žinoję „LKB Kronikos" leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautinį sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. „LKB Kronikai" buvo priekaištaujama, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, tačiau norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Todėl „LKB Kronikoje" pamažu pradėjo rodytis ir kitų faktų, liudijančių žmogaus teisių pažeidimus įvairiose gyvenimo sferose.

 Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas iškėlė mintį, kad būtų gerai atnaujinti „Aušros" leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, tik reikėjo kam nors tai realizuoti. Įžangą parašė pats kun. P.Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti „LKB Kronikos" redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui, ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant „Aušra" neįkliuvo saugumui ilgą laikotarpį iki Atgimimo pradžios.

 Atvykus į Kybartus, redagavimo sąlygos buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi samdomame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to.turėjau labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus laikui išleisti eilinį numerį, atvykdavo E.Šuliauskaitė, atrinkdavome, ir tada su visa būsimo numerio medžiaga pavėžindavau ją į Simną, kur turėjome nuošalų namą su geromis gyventojomis Julija Juškauskaitė ir Eugenija Dainauskaite. Čia ilgą laiką būdavo galutinai perrašomas numeris ir padaroma bent 20 egzempliorių. Labai mielai šiuose darbuose talkino Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo namo šeimininkė Julija, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos ir toliau daugindavo. Stebėjausi Julijos drąsa ir atsidavimu: ištisas savaites budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, turėjo kęsti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

 Vos pradėjęs leisti „LKB Kroniką" susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienas iš pačių uoliausių leidinio rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą mašininkių, kurios padaugindavo jo atneštus numerius; pristatydavo informacijos naujiems leidiniams. Žavėjo Vladas ne tik savo uolumu patalkinti, bet ir dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui 1976 m. spalio 19 d. jis buvo suimtas kartu su Kastyčiu Jonu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat su dideliu atsidavimu dauginusi „LKB Kroniką" ir kitokią religinę literatūrą Šv. Šeimos kongregacijos sesuo Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau apnikdavo mintis, kad geriau būtų, jei areštuotų mane. Ramiai galvodamas, atrodo, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

 1978 m. vasarą Kybartuose mane aplankė pravoslavų dvasininkas Glėbas Jakuninas su dviem draugais ir papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, -pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja supažindinau kun. A.Svarinską ir kun. J.Zdebskį. Abu mielai sutiko dalyvauti komiteto veikloje; prie mūsų sutiko prisidėti telšiškiai kun. Vincentas Vėlavičius ir kun. Jonas Kauneckas. Reikėjo rasti teisingą sprendimą dėl savęs: prisidėti prie kuriamo komiteto ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisidėsiu prie komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl aš likau nuošalyje? Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir apsisprendžiau įsitraukti į Katalikų komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas „LKB Kronikai" dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.

 Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, - tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šauksmas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad visus dokumentus KGB kruopščiai rinko, - buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo 46 dokumento. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo 18 dokumentas dėl vaiko teisių pažeidimų Lietuvoje ir 5 dokumentas dėl religinių susivienijimų nuostatų - šiam dokumentui pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl turinio KGB, dar būtų galėjęs kentėti, bet šito toleruoti negalėjo, kadangi dokumentai pasiekdavo Vakarus.

 1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į prokuratūrą Vilniuje, ir respublikos prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad man gresia BK 68 str., jei ir toliau tęsiu priešvalstybinę veiklą. Po to, kai respublikos prokuroro buvau įspėtas, mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo keliamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad „LKB Kronika" esanti Katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus

Kauno arkikatedroje bazilikoje šv. Mišias aukoja (iš kairės): kun. J.Boruta SJ, vysk. S.Tamkevičius SJ, kun. K.Pūgevičius, kun. G.Vitkus, kun. L.Kunevičius


Vyskupas Sigitas Tamkevičius SJ ir kun. Robertas Grigas


Kun. Lionginas Kunevičius,  Kun. Jonas Boruta SJ,
„Aušros" redaktorius  „LKB Kronikos" redaktorius
   nuo 1983 m. gegužės mėn.

Kun. Kazimieras Pūgevičius, „LKB Kronikos" vertėjas į anglų kalbą. Jo administruojama Lietuvių religinė šalpa Brukline nuo 1985 metų atskirais numeriais leido „LKB Kroniką" anglų kalba


Prof. dr. Arvydas Žygas


Petras Plumpa ir svečiai iš Maskvos Kauno arkikatedroje bazilikoje pamaldų metu. Iš kairės: PPIumpa, J.Poliakova, S.Lavut, A.Danielis, A.Lavutas, T.Velikanova


„LKB Kronikos" 20-mečio minėjime, įvykusiame Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Iš dešinės: A.Raškinis, T.Velikanova, A.Lavutas, S.Lavut, P.Plumpa, A.Danickij


„LKB Kronikos" pilno rinkinio tomai, kuriuos išleido LKB Kronikos sąjunga, vadovaujama kun. Kazimiero Kuzmicko (JAV)


„LKB Kronika" anglų kalba, kurios leidėjas - Lietuvių religine šalpa (JAV)

Nuotraukos Algirdo Kairio ir Vytauto Naujiko

dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A.Svarinskas. Matyt, pavojus didėjo, ir reikėjo apsispręsti: ar nutraukti Katalikų komiteto veiklą, ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

1980 m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs „LKB Kronikos" platintojai - Povilas Buzas ir Anastazijus Janulis. Pastarasis buvo neišsenkančios energijos ir darbštumo žmogus, nors ir senyvo amžiaus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje suėmė Krikščioniškojo komiteto sekretorių Viktorą Kapitančiuką. Galima buvo rimtai susimąstyti: jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greitai ateis laikas ir mūsiškiam.


 1980 m. balandžio 17 d. grįždamas iš bažnyčios mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Atėjęs į kleboniją vadovas pasisveikino:"Garbė Jėzui Kristui." Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija... Deja, mano „ekskursantai" buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniausiai iškrėtė ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a+a kun. V.Jaugelio ir O.Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynose.

 Tą pačią dieną krata buvo daroma ir pas kybartiškę Petrikienę, kur Šv.Šeimos sesuo Genovaitė Navickaitė daugino „LKB Kroniką". Po kratos ją suėmė, o kitą dieną Bagotojoje suėmė kitą tos pačios kongregacijos seserį Oną Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudus praradimas ir kongregacijai, ir leidiniui. Tačiau greitai į „LKB Kronikos" redakciją atėjo sesuo Bernadeta Mališkaitė, kuri tapo viena iš svarbiausių darbininkių.

 Po kratos ilgą laiką nekvietė tardyti, ir tai kėlė nerimą. Praėjus dviem mėnesiams atnešė kvietimą tardyti į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Paruošiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religijos laisvės ir ėmiau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę grįžo sesuo Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda grįžti, akyse pasidaro šviesiau.

 1980 m. rugpjūčio 12 buvo iškrėstas Eucharistinio Jėzaus seserų namas Kaune, Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, kad nieko pavojingo čia nerasta, o galėjo. Per visą „LKB Kronikos" leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug medžiagos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo medžiagą veždavo į Kybartus. Labai dažnai pasitarnaudavo nepavargstanti katechete sesuo Donata.

 Tuo metu suimta sesuo Jadvyga Stanelytė Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėnesį buvo nuteistas G.Jakuninas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.

 1980 metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojo visus kovotojus dėl žmonių teisių.

 Sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami" ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios. Suimti „LKB Kronikos" platintojai ir rėmėjai: A.Janulis, P.Buzas, O.Vitkauskaitė, G.Navickaitė; nuteista J.Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. J.Zdebskis (vienas iš aktyviausių „LKB Kronikos" rėmėjų) nežinomomis priemonėmis buvo smarkiai apdegintas; kiek mažiau nukentėjo V.Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti todėl, kad persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai - į Katalikų komitetą įsitraukė kun. A.Keina, kun. V.Stakėnas ir kun. L.Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą. Kas negalėjo ir nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, - įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tiek pasakydavo: „Tu žinosi, kur išleisti."

 Per visą „LKB Kronikos" gyvavimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko medžiagą, padėjo redaguoti, platinti, siųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo; apskritai buvo mažai kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai kartojome maldą: „Viešpatie, Tu žinai, kad dirbu Tau, jei šis darbas reikalingas - globok, jei ne - tegu jis pasibaigia." Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką „LKB Kronika" aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena jos nuopelno dalis, o kita - ne mažiau svarbi, - mes visi po truputj drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, o svarbu dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

 Sunkiai galėčiau įsivaizduoti „LKB Kronikos" leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių kunigų, -kun. Alf.Svarinsko, kun. J.Zdebskio, kun. J.Kaunecko, kun. J.Lauriūno, kun. Br.Antanaičio, kun. Pr.Račiūno, kun. Kazim.Žemėnos ir kt., su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susitikimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas „LKB Kronikos" vardas. O problemų netrūko. Nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz., ar „LKB Kronikoje"aprašyti tik ateistų savivalę, ar ir kunigus, kurie aiškiai dirbo ne Bažnyčiai? Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo „LKB Kronikos" leidėjai.

 Kronikos leidimas ir platinimas reikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant mielai patalkindavo kaimynai kunigai, ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. O uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas. Važiuodavau į Kauną ir sakydavau: „Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos", ir kun. Petras kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino a+a kun. V.Jaugelis, o paskutiniais metais prieš suėmimą kun. K. Matulionis ir kun. J.Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti "Kroniką", kai būsiu suimtas.

 „LKB Kronikos" rėmėjai norėjo kuo nors pažymėti leidinio dešimtmetį. Vilniaus krašte skulptorių Jakštą paprašė šiai progai ką nors išdrožti iš ąžuolo. Vieną tamsią naktį atvežė didžiulį paminklą, kurį didelis būrys vyrų vos iškėlė iš mašinos. Skulptūra vaizdavo knygą („LKB Kroniką"), iš kurios kyla erškėčiai - tautos kančia, aukščiau širdis - gal Viešpaties, gal lietuvio, mylinčio Dievą ir Tėvynę, o iš šonų - maldai sudėtos rankos, - tik ant tų sudėtų rankų ir laikėsi „LKB Kronika" per 10 metų. Šventindamas paminklą, paaiškinau parapijiečiams tik tiek, kad toji knyga vaizduoja tautos kančios istoriją. Širdyje jutau didelį dėkingumą Dievui už dešimties metų globą. Pradėjus leisti „LKB Kroniką", planavau darbą kokiems trejiems metams, - tuo metu nė minties nebuvo išsaugoti leidinį net dešimtį metų. Kas žmogui negalima, Dievui viskas galima.

 Jubiliejinis numeris, atrodė, liks neišleistas. Vasario 27 d. Kybartuose pasirodė KGB mašinos, kuriose buvo aštuonetas žmonių, nežinia ką veikiančių ir kokiais tikslais atvažiavusių. Parapijiečiai pasakojo, kad mašinos keičia numerius, o aš pats pastebėjau, kad kelių mašinų esu lydimas net pas ligonį. Šis sekimas tęsėsi iki kovo 17 d. Tokiomis sąlygomis buvo ruošiamas 51-asis numeris, pirmajame puslapyje parašėme kovo 19 d. datą. Čia norėčiau paminėti, kad „LKB Kronikos" viršelyje pažymėta data dažnai neatitinka tikrosios išleidimo datos. Nebuvo noro palengvinti KGB tiksliai orientuotis, kada išleista „LKB Kronika". Po savaitės išėjo 52-asis numeris. Saugumiečiai galėjo būti „patenkinti" mėnesį laiko praleidę Kybartuose, na, o leidėjams šiek tiek nervų kainavo, bet sunkiausiu momentu darbas nesustojo.

 1982 metai buvo gana sunkūs; tikriausiai įtemptas darbas priveikė, - reikėjo atsigulti net į ligoninę, norint šiek tiek pasiremontuoti. Kildavo mintis, ką su šitokia sveikata darysiu KGB kalėjime ir lageryje? Išeitis buvo tik viena: „Kaip Dievas duos, taip ir bus." 1983 m. pradžioje išvykau pasigydyti į Druskininkus, - buvo labai gera kelioms savaitėms užmiršti viską - saugumiečius, „LKB Kroniką" ir visai nereikalingas bėdas, - jei iš viso anuomet buvo galima šitai padaryti...

 Sausio 26 d. iš Kybartų atvažiavusios seserys vienuolės pranešė, kad suimtas kun. A.Svarinskas, o pas kun. J.Kaunecką ir kun. A.Keiną padarytos kratos. Slinko labai neramios dienos. Daugelis žmonių buvo kviečiami KGB, tarp jų ir Katalikų komiteto nariai. Vasario 28 d. ir aš gavau kvietimą atvykti pas tardytoją. Dvi dienas kapitonas Pilelis klausinėjo apie kun. A.Svarinską, mano pažintis su Maskvos disidentais - G.Jakuninu, V.Kapitančiuku, D.Dudko ir kt. Tardymas aiškiai rodė, kad mano dienos laisvėje, ko gero, jau suskaičiuotos.

 Ilgus metus ištvermingai man talkino sesuo E.Šuliauskaitė; ji sutvarkydavo didžiąją rankraščių dalį. Mačiau, kiek daug jai kainuoja įtempto darbo savaitė, kol „LKB Kronikos" numeris įgyja įprastą pavidalą ir aštuoni egzemplioriai pasklinda į įvairias šalis. Dirbo ir nedejavo, bet man buvo aišku, kad reikia daugiau talkininkų. Sugrįžusi iš lagerio labai uoliai talkino sesuo N.Sadūnaitė, - atrodė, kad Dievas specialiai ją tokiam darbui sukūręs. į darbą įsitraukė Šv.Šeimos kongregacijos seserys, -Bernadeta Mališkaitė buvo pajėgi redaguoti, Ona Kavaliauskaitė medžiagą rinkti ir perrašyti, Birutė Briliūtė redagavo leidinį jaunimui ir mokėsi tekstus fotografuoti bei dauginti. Reikėjo kelių kunigų, kurie mano arešto atveju būtų galėję vadovauti. Kun. J.Kauneckas mielai sutiko padėti ir net kelis kartus atvažiavo susipažinti ir pasimokyti redaguoti numerį, bet jis KGB buvo ne mažiau sekamas kaip aš. Prieš areštą, išvykdamas į Vilnių, prašiau kun. J.Borutą: „Jei reikės, padėk!"

 Kun. A.Svarinsko teismo metu vienas saugumietis pažadėjo, kad mano byloje būsią 25 tomai medžiagos. Nors į teismo salę tikintieji nebuvo leidžiami, bet skaitant nuosprendį įleido mane ir kun. J.Kaunecką. Nuosprendžio svarstymas buvo baigtas teismo nutartimi už antitarybinę propagandą man iškelti baudžiamąją bylą. Šalia stovėjęs saugumietis liepė eiti kartu į liudytojų kambarėlį, o iš čia žmonėms išsiskirsčius nuvežė į KGB požemius. Išrengė, padarė nuodugnią kratą, davė aiiumininį puodelį, šaukštą ir apdaužytą dubenį košei, - mano laikrodis sustojo... Labai keista, bet dingo net nuolat lydėjęs nerimas: „Kas leis „LKB Kroniką?" Jei reikia, Viešpatie, pasirūpink!

 1984 m. pavasarį į Permės lagerį nr.37 atvyko mano tardytojas J.Urbonas ir pasikvietė pokalbiui. Po kurio laiko atsisuko į mane ir pasakė: „Jūs buvote „LKB Kronikos" redaktorius". Tikriausiai tikėjosi, kad jau būdamas nuteistas patvirtinsiu. „Ar „LKB Kronika" jau neina?" - paklausiau. „Eina", -išgirdau atsakymą, kuris buvo ne mažiau brangus kaip kalinio duona. „Eina", - ilgą laiką šis žodis kaip muzika skambėjo mano ausyse. O paskui informacija nutrūko iki 1988 m., kai būdamas Sibire sužinojau, kad per pačius sunkiausius saugumo siautėjimo metus „LKB Kroniką" išlaikė gyvą kelios seserys vienuolės ir kun. Jonas Boruta S.J.

 Per 17 metu KGB nesugebėjo likviduoti „LKB Kronikos", - tai iš tiesų stebuklas, kai žinai, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Šitas stebuklas buvo galimas tik todėl, kad Lietuvoje buvo žmonių, apie kuriuos pasakyčiau tą patį žodį: stebuklas. Po tiek tamsos ir prievartos dešimtmečių buvo žmonių, kurie už Dievą ir Tėvynę, tiesą ir gėrį galėjo paaukoti visa. Aš paminėjau tik kai kuriuos, o reikėtų kalbėti apie daugelį. Ar galima užmiršti klaipėdietę seselę T.Steponavičiūtę, pristačiusią „LKB Kronikai" daug medžiagos, arba marijampolietę J.Judikevičiūtę, pasiruošusią visada ir visur padėti? Iš tikrųjų, Viešpats kiekvienam duoda kitokią charizmą; sesuo Julija Kuodytė mokėjo kitas padrąsinti, į ją galėjo daugelis atsiremti, o senutė seselė Ona Dranginaitė kaip angelas sargas galėjo budėti ir rūpintis, kad būtų sąlygos dirbti. Ačiū Viešpačiui už tuos metus ir žmones, kurie nelaukė apdovanojimų, bet stovėjo kiekvienas savo vietoje su nenumarinama idėja - Dievui ir Tėvynei!
 
„LKB Kronikos" pamokos
 
Parašė Arvydas Žygas
 
 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" - žodžiai, kurių prasmė šiandien nėra iki galo suvokta. Jie reiškia daugiau negu sudėta į kelis šimtus sunkiai įskaitomų senoviškos rašomosios mašinėlės mašinraščio puslapių arba į 10 gražiai suredaguotų ir išleistų tomų. Žodžiai „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" įprasmina Amžinąjį Žodį, kurio šaltinis yra Amžinoji Tiesa.

 Be abejo, nuo šiol bus daug rašoma, analizuojama ir diskutuojama dėl šio istorinio laikotarpio, kurį vadiname Lietuvos pavasariu, naujuoju tautiniu Atgimimu. Bus vertinama Lietuvos Katalikų Bažnyčios įtaka jam, pogrindžio literatūros poveikis išsaugant tautinį identitetą. Atsiras fundamentinių istorijos studijų, kuriose bus teigiama, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" buvo partizanų pasipriešinimo tęsinys, „Aušros" laikotarpis XX amžiuje. Bus analizuojama sociologijos ir psichologijos aspektu aptariant istorinę perspektyvą, kultūrinę reikšmę. Be abejo, bus ir kontroversijų. Gali būti teigiama, kad „LBK Kronikos" veikla buvo vietinė, mažareikšmė, nors įdomi, bet neturėjusi didelės svarbos. Daugelis žmonių, gyvenančių Lietuvoje, šiandien išgirdę žodžius, kurie išreiškia šią svarbią sąvoką, nežino, kaip į ją reikėtų reaguoti. Be abejo, „LKB Kroniką", kaip istorinį fenomeną, reikia įvertinti ir interpretuoti. Bet ar esama reikšmės, kuri nepriklausytų nuo analizės išvadų, nekirstų atsižvelgus į tai, ar tu gyvenai priespaudoje ar laisvėje, ar buvai pogrindyje, ar prisitaikęs prie okupacijos diktuojamų sąlygų?

 Išeivijoje, kuri nepatyrė sovietinio nužmoginimo sistemos, buvo sunku įvardyti, kaip nužmoginimą išgyveno žmogus. Prisimenu, kaip per vieną lietuvių renginį prie kun. K.Kuzminsko, Lietuvos kronikos sąjungos pirmininko, platinančio „LKB Kronikos" tomus, priėjo keli lietuviai intelektualai ir pašaipiai paklausė: „Tai ką, kunigėli, ar Lietuvoje žmonės jau tikrai tokie nelaimingi?" Ir esi priverstas savęs paklausti: ar tuo sunkiu laikotarpiu, ypač susideginus R.Kalantai, kada jau nebegrėsė toks aiškus fizinio naikinimo pavojus, ar tada egzistavo dvi skirtingos socialinės tikrovės? Gal dalis Lietuvos žmonių gyveno laisvai, nejausdami, kad varžomos esminės žmogaus teisės, o kita dalis nerado ramybės šiame košmare regėdama, kaip naikinama žmogaus dvasia? Ar galėjo dalis žmonių, gyvenanti sovietinėje okupacijoje, manyti, kad yra laisva?

 Kai 1989 m. atvykau į Vilnių stažuotis, kai kam buvo pavesta mane supažindinti su Gamtos fakulteto patalpomis. Labai norėjau pamatyti garsiąją Geologijos katedrą, kurioje buvo suimtas doc. Vytautas Skuodis. Tą Atgimimo pavasarį, kai dar rašiau laiškus į namus apie Lietuvos šventumą, norėjau pastovėti prie tų altorių, apie kuriuos skaičiau „LKB Kronikoje". Stovėdamas prie Geologijos katedros durų susikaupęs kaip prie altoriaus, buvau sukrėstas žodžių: „Tai ta vieta, kur mums Skuodis kiaulystę iškrėtė". Nelyginant būčiau išgirdęs žodžius Kauno teatro sodelyje: tai vieta, kur Kalanta kiaulystę iškrėtė.

 Tada dar nebuvo galima leistis į kalbas, bet širdyje tylomis sau pasakiau: palaukite, mes prie šių durų dar padėsime gėlių ir pagerbsime asmenį, kuris keliavo į kančios gulagą, nes rašė apie Lietuvos dvasinį genocidą. Dar mes padėsime gėlių ir pastatysime kryžių ten, kur nužudė kun. B.Laurinavičių, pastatysime kryžius Lukiškių kalėjimo kamerose, kur kankino ir mėgino palaužti tuos, kurie nesugebėjo būti akli ir kurti.

 Ir vis dėlto jaudina klausimas, ar buvo dvi skirtingos Lietuvos? Ar galėjo šalia vergystės egzistuoti laisvas buvimas? Gyvendamas svetur, žvelgdamas iš tolo į Lietuvą ir TSRS, negalėjai paneigti, kad egzistuoja blogio imperija, kurioje nevalia laisvai išreikšti tai, ką širdis jautė, protas mąstė, siela dainavo. Štai yra maža tauta, patekusi į nelaisvę. Jos nariai tremiami, kankinami ir deginami. Suardomas jų gyvenimo audeklas, sunaikinama kultūra, suniekinama praeitis, sudarkoma senovinė kalba. Iš jų atminties žiauriausiais būdais išplėšiama istorija. Jie verčiami garbinti tuos, kurie visa tai padarė, verčiami nusilenkti tiems, kurie jų gyvenimus sugriovė. Ir toje košmariškoje, absurdiškoje žmogaus suniekinimo sistemoje vis dėlto atsiranda žmonių -paprastų, mažų, nežinomų žmonių, kurie pasako: „Ne, mes melui ir niekšybei netarnausime. Geriau mirsime, bet Tiesos nesuniekinsime". Šiandien esame kviečiami suvokti, kas buvo šis tiesos momentas ir kokia jo reikšmė. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" reikšmės reikia ieškoti virš žmogiškosios egzistencijos taisyklių.

 Gyvenant laisvėje, stebint šį didvyriškumo reiškinį, nebuvo įmanoma juo nesižavėti. Kada amerikiečiai paklausdavo, kodėl mes skiriame tiek laiko ir darbo mažytei Lietuvai, kuri dažnai net nepažymėta pasaulio žemėlapiuose, buvo galima pasakyti su didžiausia pagarba: pasižiūrėkite į mano tautą. Ji atsisako mirti. Pasižiūrėkite į jos žmones, jie atsisako nusilenkti melui ir niekšybei, kuri mėgina juos sunaikinti.

 Bet vis dėlto Vakaruose „LKB Kronika" buvo sunkiai suprantamas reiškinys. Žmonės mąstė savo aplinkos veikiami. O vakarietiško narcizinio gyvenimo aplinka sakyte sakė: „Būk, žmogau, laimingas, rūpinkis savimi, savo gerove. Tu nesi atsakingas už kito žmogaus reikalus. Žmogus atsako tik už save. Būk laisvas ir leisk kitam rasti savo laisvės Įprasminimą." Skaudžiausia, kad taip kalbėjo žmonės, kurie taip pat išpažino Kristaus evangeliją. Joje kalbama, kad nėra didesnės Meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti. Vakarų pasaulio krikščioniui patogiau šios minties nesuprasti. Evangelija vakariečiams tapo graži literatūra, bet ne Gyvybės žodis. Ten toli, kur viešpatavo komunistinio pasaulio blogio imperija, atsirado žmonių, kurie aukojosi, kalėjo, buvo persekiojami ir žeminami, kad kiti galėtų laisvai gyventi ir tikėti. Vakarų pasauliui šie XX a., modernios epochos, kankiniai buvo lyg gyvas priekaištas, kurio nebuvo galima nuslopinti vakarietiška savęs patenkinimo psichologija.

 Ir todėl „LKB Kronika" yra ne praeinantis tautos istorijos epizodas, o nuolatinis tautos egzistencijos kelrodis. Vakarų humanizmas parodė savo vertę, buvo galima didžiuotis savo intelektualiu egzistencialistiniu humanizmu ir nepastebėti šalia kenčiančio žmogaus. Vakarų pasaulis galėjo dėti daug pastangų ieškodamas nacių ir drauge nematyti dabartinių komunizmo aukų ir jų budelių.

 Iš Vakarų atvyksta krikščionys mokyti, kaip Lietuva turėtų būti krikščioniška. Bet tauta, kuri kabėjo ant Kryžiaus, nešė skausmo ir kančios kryžių į Golgotą, prakaitavo krauju, neturi atsiprašyti dėl to, kad buvo ištikima Kristaus evangelijai. „LKB Kronikos" išvardyti veikėjai - tėvai ir vaikai, idealistai jaunuoliai, kaimo kunigėliai, mylinčios seserys - gal ir nebuvo išsilavinę teologai ar išprusę filosofai, bet jų gyvenimo pamokos nekeičiamos į vakarietišką išsilaisvinimo teologiją.

 Šiandien madinga kalbėti apie „evangelizaciją", bet dažnai neįsigilinamą į šio gražaus žodžio reikšmę. Šiandien  būtina suprasti, ypač krikščioniui, gyvenančiam moderniame pasaulyje, kad esama skirtumo tarp prasmingos ir neprasmingos kančios. Bažnyčia, gyvenanti moderniame pasaulyje, gerai suvokia, kad gali griūti „geležinės uždangos" sienos, bet žmogaus vidinio kalėjimo sienos kur kas sunkiau įveikiamos. Evangelijos šviesa, kuri vedė tautą iš fizinio kalėjimo vergijos, yra ta pati, nekintanti, neprarandanti prasmės šviesa, kuri veda kiekvieną žmogų iš jo žmogiškosios egzistencijos kalėjimo.

 Tauta, kuri kentėjo su Kristumi, neturi atsiprašyti dėl to, kad buvo ištikima Evangelijos kvietimui. Bet ar galima sakyti, kad visa tauta nešė kančios kryžių? Ar ji nesuskilo po visų trėmimų ir Stalino genocido? Dalis jos matė žmogaus teisių pažeidimus, o kita dalis atsisakė tai matyti. Gal kad buvo per daug sunku, per skaudu. Kada sakome, kad tauta kentėjo, ar iš tikrųjų nesakome, kad buvo asmenų, kurie dėl jos kentėjo, per šią auką ją atpirko, kad ji prisikeltų naujam gyvenimui? Ar ne tiesa, kad mūsų tautoje buvo žmonių, kurie žengė į Siono kalną, kalbėjo su degančiu krūmu, o grįžę nuo jo pamatė, kad tauta garbina aukso veršį? Ar nesame dabar tauta, kuri dar ilgai klajos dykumose, kol pasieks pažadėtąją žemę, paklusdama Kūrėjo įstatymui?

 Mes esame palaiminti, nes turime žmonių, kurie parašė mums vadovėlį apie tai, kaip turėtų elgtis žmonės, patekę į nelaisvę. Žmogus, nesimokantis iš istorijos, yra pasmerktas skaudžią istoriją pakartoti. Mes šį vadovėlį išleidome tomais ir jo paprastoji fundamentinė pamoka tebėra kelrodis tautai, kuri keliauja į laisvę. O pamokos vis tos pačios: vienintelė laisvė yra vidinė laisvė, kai žmogus netarnauja ideologijai, materijai, asmeninei savanaudiškai prigimčiai. Šiandien aiškiai matome, kad tais sunkiais genocido metais laisvi buvo tie, kurie tarnavo Evangelijai, nepaisydami, kokią kainą teks už tai užmokėti.

 Netiesa, kad esame kviečiami kentėti. Atvirkščiai, Kristus kviečia gyventi. Jo Evangelija kalba, kad šis pasaulis yra geras, kad jame turi žydėti pavasariai, skambėti Kaanos vestuvių varpai, kad į pasaulį turi būti kviečiami naujagimiai mažutėliai, kad turi būti atsinaujinimo krikštas Jordano upėje. Bet Evangelija taip pat kviečia įprasminti auką, kai ieškosime šventyklose dingusių vaikų, kai vėluosime atsisveikinti su mirštančiu Lozoriumi, kai pavargsime nuo minios ir nepajėgsime išgydyti visų aklųjų bei raupsuotųjų savo brolių. Evangelija, kviesdama žmogų gyventi, kviečia jį į ramybės ir taikos pasaulį, net jeigu aplink tamsu ir audringa. „LKB Kronika" buvo Tiesos ir gyvybės švyturys komunizmo melo ir mirties audroje. Jos išsaugota tiesa skelbė pasauliui, kad ši mažytė tauta nėra mirusi, kad yra didžioji viltis, jog ji prisikels naujam gyvenimui. Ta misija tebėra aktuali ir šiandien.

 „LKB Kronikos" pamokos mūsų gyvenimui yra tokios. Pirmiausia, turime užauginti naują kartą, kuri negalėtų išduoti, įskųsti žmogaus, pasmerkti savo kaimyno mirčiai, būti kurčiu brolio kentėjimui. Antra, jei nenorime, kad tauta ir vėl būtų susiskaldžiusi, turi ją suvienyti Tiesa. O tos Tiesos galėtume visi kartu ieškoti Evangelijoje. Trečia, tikroji laisvė - tai tarnavimas ne sau, o kitiems.

 Kai ruošėmės šiam „LKB Kronikos" jubiliejaus minėjimui, negalėjau suprasti, kodėl tokie santūrūs, tylūs buvo jos rengėjai ir leidėjai, nenorėję iškilmių triumfo. Juk tai yra pergalė, tai didžiausias įrodymas, kad Tiesa nenugalima. Tad ar nereikėtų viso to iškilmingai paskelbti visai tautai nuo aukščiausiojo kalno. Bet „LKB Kronikos" leidėjai pareiškė, jog šis triumfas yra ne žmonių, o Kristaus, o jie buvę tik Tiesos įrankiai, bet ne jos šaltinis. Ir vėl pažinau savo tautą, kurios tautinis drabužis yra žemės ir žolės atspalvių, kur ant baltos drobės baltu siūlu išsiuvinėtas raštas kalba tyliu balsu, o iš šventojo medžio prabyla Nukryžiuotasis. Pažinau Kristaus reiškimąsi per savo tautą. Tepadeda Dievas tikėjimo dvasios mums neprarasti savo tautos vizijoje.
 
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga
 
Parašė Kun. Kazimieras Kuzminskas  
 
 Komunistų pavergtoje Lietuvoje siaučiant tikinčiųjų ir Katalikų Bažnyčios persekiojimui, Jungtinėse Amerikos Valstijose įsisteigusi Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga - lietuvių kunigų korporacija - šelpė persekiojamą Bažnyčią ir tikinčiuosius.

 Norėdamas labiau išplėsti šalpos darbus, pradėjau organizuoti lietuvių kolonijose LKRŠ rėmėjus pasauliečius. Steigiamasis LKRŠ rėmėjų organizacijos susirinkimas, kuriame buvo priimti įstatai ir išrinkta vyriausioji valdyba, įvyko Čikagoje 1972 m. balandžio 8 d. Jaunimo centro salėje.

 Susirinkime išrinktai Rėmėjų valdybai pasiskirstant pareigomis, man teko pirmininko pareigos.

 Po trijų mėnesių nuo LKRŠ rėmėjų organizacijos įsisteigimo gavome „LKB Kronikos" pirmąjį numerį, kuris buvo slaptai pogrindyje išleistas komunistų okupuotoje Lietuvoje 1972 m. kovo 19 d.

 Taigi įvyko stebėtinas sutapimas - LKRŠ rėmėjų trimis savaitėmis vėliau - bemaž tuo pačiu laiku.

 Kai skaičiau „LKB Kronikos" pirmąjį numerį, kuris mane tiesiog pribloškė, pasidarė aišku, kad pavergtoje Lietuvoje prasidėjo naujas kovos su komunizmu laikotarpis slaptai pogrindyje leidžiamu rašytu žodžiu, iškeliant okupantų nusikaltimus į viešumą, kad jie būtų žinomi Lietuvai ir pasauliui. Apsvarstęs supratau, kad mes, išeiviai, neturime būti abejingi „LKB Kronikos" likimui ir, mylėdami tėvynę Lietuvą, privalome tęsti jų darbą laisvėje, leisdami „LKB Kroniką" lietuvių kalba ir versdami ją į anglų, ispanų ir prancūzų kalbas bei plačiai skleisdami laisvuose kraštuose, kad šie sužinotų, koks yra komunizmas.

 LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje iškėliau sumanymą leisti „LKB Kroniką" lietuvių kalba ir versti ją į kitas kalbas. Valdybos nariai noriai pritarė šiam planui, ir taip prasidėjo didelis ir platus visų mūsų darbas skleidžiant „LKB Kroniką" laisvajame pasaulyje gerai paruoštais tomais.

 LKRŠ rėmėjų organizacijos įsteigimas buvo labai reikalingas. Vėliau ji pakeitė tik pavadinimą - tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga, tačiau visas jėgas atidavė vien tik „LKB Kronikos" knygoms leisti. Jei nebūtume turėję šios organizacijos, nebūtume galėję nei pradėti, nei leisti „LKB Kronikos" knygų.

 „LKB Kronikos" pirmuosius numerius dauginome iki 1000 egz. ir siuntinėjome į lietuvių kolonijas Australijoje, Europoje, Anglijoje, Pietų Amerikoje, Kanadoje ir Amerikoje.

 1973 m. spalio 9 d. LKRŠ rėmėjų vyriausiosios valdybos posėdyje, jau turint „LKB Kronikos" 6 numerius, pasiūliau jas leisti knygomis. Tam sumanymui visi valdybos nariai visiškai pritarė, ir darbas tuojau buvo pradėtas.

 LKRŠ rėmėjų organizacija, mažai turėdama lėšų, negalėjo nuomoti patalpų įstaigai ir samdyti tarnautojų, nors tokiam dideliam darbui to tikrai reikėjo. Todėl aš savo bute leidau įsikurti šiai įstaigai. Visi, kurie padėjo leisti šias knygas, per visą ilgametį sunkų darbą neėmė jokio atlyginimo - tai buvo lietuvių patriotų auka Tėvynei.

 „LKB Kronikos" knygų leidimas dideliais tiražais ir jų siuntinėjimas reikalavo daug lėšų, kurių dar neturėjome. Reikėjo rinkti pinigus, kad galėtume tęsti pradėtą darbą.

 Pradėjome lankyti lietuvių kolonijas, plačiai pasklidusias laisvuose kraštuose, ir prašyti aukų. Šį darbą teko man pradėti ir tęsti per visą knygų leidimo laiką.

 Kaupdamas lėšas „LKB Kronikos" knygoms leisti ir kartu steigdamas mūsų organizacijos skyrius, aplankiau Europos, Anglijos ir Australijos lietuvių kolonijas po tris kartus, o Pietų Amerikos lietuvius aplankiau vieną kartą. Lankydamas Kanados ir Amerikos lietuvių kolonijas, imdavau mėnesinj bilietą važiuota autobusu - taip kelionės kainuoja daug pigiau. Šitaip keliolika metų važinėdamas, aplankiau dideles lietuvių kolonijas net po keletą kartų.

 Lankydamas lietuvių kolonijas, iš anksto žinodavau, pas ką važiuoju ir kokioje šeimoje galėsiu apsistoti. Nuvykęs tuojau eidavau pas lietuvius, susirinkusius kokioje nors lietuvių šeimoje, salėje ar kitose patalpose. Jiems kalbėdavau apie žiaurų tikinčiųjų ir Katalikų Bažnyčios persekiojimą ir apie „LKB Kroniką", aiškindavau jos reikšmę tautos kovoje dėl laisvės. Suorganizuodavau LKRŠ rėmėjų skyriaus valdybą arba surasdavau nors vieną įgaliotinį, prašydavau aukų „LKB Kronikai" leisti. Jei kolonijoje būdavo lietuvių radijo programa, mano kalbos įrašus perduodavo radijas.

 Po dviejų, trijų ar keturių dienų važiuodavau į kitą artimiausią lietuvių koloniją lankyti lietuvių, informuoti juos apie padėtį pavergtoje Lietuvoje, apie „LKB Kronikos" leidimą, prašydavau aukų tam kilniam tikslui. Visur suorganizuodavau Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos skyriaus valdybą arba surasdavau nors įgaliotinį. Visose lietuvių kolonijose buvo įsteigta 70 skyrių. Jiems buvo siunčiami aplinkraščiai, prašymai rinkti aukas ir platinti siunčiamas „LKB Kronikos" knygas, daugiausia lietuvių kalba.

 Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga „LKB Kroniką" lietuvių kalba išleido: I t.-1974 m., II t-1975 m., III t-1976 m., IV t.-1978 m., V t.-1979 m., VI t.-1983 m., VII t-1984 m., VIII t-1987 m., IX t.-1989 m., X t.-1992 m.
„LKB Kronika" ispanų kalba išleista: I t.-1979 m., II L-1982 m., VI t-1984 m.

„LKB Kronika" anglų kalba išleista: I t-1981 m. ir VI t.-1984 m.


 Esu paraginęs kun. dr. Konstantiną Gulbiną, OFM Cap., gyvenantį Vokietijoje, leisti „LKB Kroniką" vokiečių kalba. Iš pradžių išverstus „LKB Kronikos" numerius spausdino „Actą Baltica" metraštis (lietuvių, latvių ir estų), o vėliau leido atskiromis knygomis. Dabar visi „LKB Kronikos" numeriai yra išversti į vokiečių kalbą.

 Msgr. Vincas Mincevičius S.T.L Romoje išvertė „LKB Kroniką" į italų kalbą ir, mūsų organizacijos remiamas, išleido du tomus, bet toliau, mums nebegalint paremti, leidimas sustojo.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga yra išvertusi „LKB Kronikos" pustrečio tomo į prancūzų kalbą, bet dėl lėšų stokos išleisti negalėjome.


 „LKB Kronikos" VII tomas jau yra išverstas į anglų ir ispanų kalbas, taip pat X tomas į ispanų kalbą, bet dar negalime jų išleisti, nes neturime pakankamai lėšų joms spausdinti ir platinti.

 Lietuvos Kronikos sąjunga yra lietuvių kalba išleidusi "LKB Kronikos" 10 tomų, ispanų kalba -tris tomus ir anglų kalba - du tomus. Visų išleistų „LKB Kronikos" tomų yra 8020 puslapių, tiražas -75000 knygų. Jos siunčiamos: anglų kalba - į 72 valstybes, ispanų kalba - į 24 valstybes. Iš viso ją gaudavo 96 valstybių skaitytojai.

 „LKB Kronika" anglų ir ispanų kalbomis yra siunčiama į tų kalbų valstybes: universitetų ir kolegijų bibliotekoms, spaudai, radijo ir televizijos stotims, katalikų vyskupams, vyrų ir moterų vienuolynams, žinių agentūroms, įvairiems institutams, didžiosioms organizacijoms, aukštiesiems valdžios pareigūnams, didžiųjų miestų burmistrams, parlamentarams, kai kuriems užsienio diplomatams ir visoms tarptautinėms organizacijoms.

 Už išsiųstas „LKB Kronikos" knygas anglų ir ispanų kalbomis gauta daugiau kaip 800 padėkos laiškų, kuriuose Lietuva laikoma didvyrių tauta, Lietuvos tikinčiuosius ima sau pavyzdžiu ir pasižada melstis, kad greičiau atgautų laisvę ir nepriklausomybę.

 „LKB Kronika" Lietuvą labai išgarsino. Tokio pasaulio dėmesio ji dar niekada nėra turėjusi.

 Pogrindžio veikla ir ypač „LKB Kronika" daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. Šis leidinys pavergtoje Lietuvoje ir laisvuose kraštuose užsienio kalbomis lietuvių tautai yra epochinis įvykis, kokio nebuvo ir kokio daugiau nebus.

 „LKB Kronikos" liko dar neišleisti anglų kalba 8 tomai, ispanų kalba - 7 tomai ir prancūzų kalba -10 tomų. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos valdyba yra nutarusi tęsti darbą toliau -versti ir leisti likusius tomus anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis, kad pasaulis geriau pažintų tą dokumentinę medžiagą ir žinotų, kaip lietuvių tauta drąsiai kovojo su didžiausiu pasaulio priešu - komunizmu ir kiek aukų yra sudėjusi už žmogaus taisės ir tautos laisvę. Taigi ir toliau bus tęsiamas „LKB Kronikos" leidimas anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis.

 Reikia priminti, kad tai yra pasaulinio masto unikumas, nes nė viena komunistų okupuota valstybė neturėjo pogrindžio leidinių, o lietuvių tauta „LKB Kroniką" leido dviem frontais: Lietuvoje slaptai, o kituose kraštuose - viešai tomais ir keliomis kalbomis.

 Užsienyje gyvendami mes tęsėme tą darbą, kuris buvo slaptai daromas pavergtoje Lietuvoje. Lenkiame galvas prieš tuos, kurie turėjo drąsos, ryžto ir pasiaukojimo leisti „LKB Kroniką", nebijojo kalėjimų, koncentracijos lagerių ir net mirties, kad pasaulis pamatytų komunizmo vykdomą genocidą ir įsitikintų, jog „Kronika" rašo tiesą.

 Tęsdami „LKB Kronikos" knygų leidimą anglų, ispanų ir prancūzų kalbomis tikimės, kad lietuviai, ypač išeiviai, gyvendami svetimuose kraštuose, savo aukomis parems tą didelį darbą, o „Kronika" svetimomis kalbomis dar ilgai garsins Lietuvos vardą ir jos didvyrišką kovą dėl tikėjimo ir tautos laisvės.

 Kaip jau minėjau, esame gavę daug padėkos laiškų už nusiųstas „LKB Kronikos" knygas. Pacituosiu keletą laiškų ištraukų, kurios parodys, kokią reikšmę jos turi laisvuose kraštuose. Pirmiausia pateiksiu ištrauką iš prof. Juozo Brazaičio įvado „LKB Kronikos" I tomui: „Kronikos laikotarpis organiškai išplaukė iš Partizanų laikotarpio ir jį pratęsė. Jos informacijos virto kovos priemone bendroje kovoje už Žmogaus teises. Ir kiekvienas, kas Kroniką rimtai paskaito ir susimąsto, kas ima jos informaciją skleisti, netiesiogiai yra tos kovos dalyvis".

 Kolumbijos Medelino arkivyskupo laiškas „Kronikos" leidėjams:
 „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoms leisti Sąjungai

 Džiaugiamės, kad mums prisiuntė LKB Kronikos pirmąjį tomą ir sveikiname Jus Velykų proga. Širdingai Jums dėkojame ir pranešame, kad Kronikos lapus skaitysime atsidėję taip, kaip skaitoma apie katakombų Bažnyčios persekiojimus. Mes esame įsitikinę, kad tie garbingi tvirtumo ir pasiaukojimo pavyzdžiai, kuriuos rodo Lietuvos katalikų bažnyčia, padės mums skleisti evangeliją Lotynų Amerikos kraštuose. Tam tikslui panaudosime CELAM turimas priemones. Tikimės, kad tokios ištvermės ir kančios vaisiai pasitarnaus Bažnyčios gerovei. Jus gi sveikiname atlikus tokį svarbų darbą ir linkime su ryžtu, viltimi ir pasitikėjimu žengti pirmyn.

 Širdingai Jūsų Prisikėlusiame Kristuje Alfonso Lopez Trujillo Medelino arkivyskupas". (Jis greitai buvo paskirtas kardinolu.)

 Seselė Katerina iš Karmeličių vienuolyno Des Plaines, III.:
„Prašome Dievo, kad jis palaimintų Lietuvoje persekiojamus katalikus. Jie iš tikrųjų yra mūsų laikų kankiniai!"
Šri Lankos valstybės Jafnos (Jaffna) vysk. B.DeogupilIai rašė: „Išreikšdamas susižavėjimą Lietuvos katalikų drąsa ir nepasidavimu, noriu Jums užtikrinti, jog mūsų žmonės melsis už katalikų tikėjimo pergalę Lietuvoje. Tegul Dievo Motina duoda jiems stiprybės, lai ji apsaugo juos ir veda juos kovoje už savo tikėjimą".


 Vyskupas Paulius My Karibati valstybės katalikų vardu rašė: „Nuostabu, kad Katalikų Bažnyčia galėjo išsilaikyti tokiomis žiauriomis komunistinio valdymo sąlygomis. Dievas turi būti jiems labai artimas ir turi juos labai mylėti".

 Šri Lankos valstybės Chilavv vyskupas F.Marcus Fernando: „Aš meldžiuosi, kad Dievas paguostų Jūsų tautą ir kad jos tikėjimas pasiliktų tvirtas. Mes visi meldžiamės už tą dieną, kad Lietuvoje bus atstatyta visiška tikėjimo laisvė".

 Kardinolas Pio Taofinus, Samoa ir Tokelau vyskupijos vyskupas: „Šita knyga tikrai atveria mano akis vienai Bažnyčios daliai, kuri priklauso tam pačiam Kristaus Kūnui, kaip ir mūsų katalikai čia".

 Sudano valstybės Tamburos vyskupijos vyskupas Gasi Abangite: „Šis tomas mus padrąsins, jis mums labai padės, nes mes taip pat esame kenčiančios Bažnyčios nariai. Mes ją panaudosime savo pamoksluose".

 Zimbabvės valstybės Wankie vyskupijos vyskupas Ignatius Prieto Vega: „Dabar iš daugelio šitų pranešimų aš žinau tai, ką anksčiau žinojau tik teoriškai, t.y. kokiais apgaulingais būdais yra prislėgta Bažnyčia komunistiniuose kraštuose."

 Škotijos Glazgo Gelovajo vyskupas Derėk Rawcliffe: „Man knyga ne tik įdomi, bet ir naudinga. Aš ją paskolinau vienam Pietų Afrikos kunigui, kuris studijuoja Glazgo universitete ir rašo darbą apie Žmogaus teisių pažeidimus. Jis su dideliu dėmesiu panaudos Jūsų knygos medžiagą".

 Ukrainiečių katalikų vyskupas A.Robodeckis iš Saskachewano provincijos Kanadoje rašė: „Šis leidinys yra nepaprastai vertingas kaip informacijos šaltinis, kuris aprašo Žmogaus teisių pažeidinėjimus tame krašte".

 Cincinačio arkivyskupas Joseph Bernardin, dabar Čikagos kardinolas, savo laiške rašė: „Šita knyga tikrai atveria mano akis vienai Bažnyčios daliai, kuri priklauso tam pačiam Kristaus Kūnui kaip ir mūsų katalikai čia".

 Indijos Trivandrumo vyskupas A.B.Jacob, įvertindamas „LKB Kronikos" leidėjų darbą, taip rašė: „Aš matau, kokį puikų darbą Jūs atliekate, užfiksuodami vienos tautos, susidūrusios su priespauda ir persekiojimais, narsią ir didvyrišką kovą, kad išsilaikytų ir gyventų pagal savo tikėjimą".

 JAV vyskupai savo susirinkime 1988 m. lapkričio 17 d. Vašingtone priėmė pareiškimą dėl religinės laisvės Rytų Europoje ir Sovietų Sąjungoje. Tame pareiškime kalbama apie Bažnyčios ir jos tikinčiųjų padėtį Lietuvoje. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra apibūdinama kaip tvirtovė prieš sovietų pastangas sunaikinti Lietuvos religinę, kultūrinę ir tautinę -politinę tapatybę. Aptariant religinės laisvės varžymus Lietuvoje, Amerikos vyskupų dokumente pažymima, kad apie juos pastaraisiais metais pasaulio viešąją opiniją plačiai informavo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika".

 1989 m. vasario mėn. Venesuelos sostinėje Karakase Atstovų rūmų pirmininkas dr. Rodrigezas (Jose Rodriguez Inturbe) priėmė grupę Venesuelos lietuvių. Priėmimo metu dr. Rodrigezas visiems lietuviams pareiškė nuoširdžią padėką už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", kuri įvairiausiomis kalbomis platinama visame pasaulyje, taip pat ir Venesueloje. Jo nuomone, Bažnyčios istorijoje tai išsamiausias ir vertingiausias dokumentas apie nuožmų tikėjimo persekiojimą ir apie didvyrišką Lietuvos katalikų laikyseną. Dr. Rodrigezas pabrėžė: „Žinokite, jog šiandieną Vakarai semiasi dvasinės stiprybės ne iš savo pačių religinių tradicijų, o iš lietuvių, kurie savo gilų tikėjimą išlaiko dabartinio amžiaus katakombose. Lietuviškos tikinčiųjų šeimos yra galingi tikėjimo židiniai ir Katalikų Bažnyčios ramsčiai. Tai yra brangiausia jūsų dovana laisviems Vakarams. Jūsų kilnus pavyzdys ir jūsų tikėjimo auka yra geriausias moralinio ir religinio atsigaivinimo pažadas. Tikėkite, lietuviai, jog Venesuela ir laisvasis Vakarų pasaulis pasiliks jums amžinai dėkingas už „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką", stipraus ir nepalaužiamo tikėjimo liudininkę".
 
„LKB Kronikos" išleistų tomų apžvalga
 
Parašė Kun. Kazimieras Kuzminskas  
 
„LKB Kronikos" lietuvių kalba I tomą iš 7 „Kronikos" numerių išleido Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga 1974 metais, išspausdino Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje. Redagavo ir įvadą parašė prof. Juozas Brazaitis. Viršelį ir iliustracijas piešė dailininkas ir rašytojas Paulius Jurkus. Prelato Juozo Karaliaus lėšomis buvo išleistas „LKB Kronikos" I tomas: 336 puslapiai, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba II tomą iš 8 „Kronikos" numerių išleido LKRŠ rėmėjų sąjunga 1975 metais. Spausdino Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje. Redagavo rašytojas Povilas Gaučys, viršelį ir iliustracijas piešė dailininkė seselė kazimierietė Mercedes. Knyga - 414 puslapių, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba III tomą iš 7 „Kronikos" numerių išleido LKRŠ rėmėjų sąjunga 1976 metais. Spausdino Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje. Redagavo pedagogas Pranas Razminas.

 Visos iliustracijos pieštos dailininkės seselės Mercedes. III tomas - 424 puslapiai, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba IV tomas iš 9 „Kronikos" numerių išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos 1978 metais (buvusi Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos rėmėjų sąjunga). Spausdino Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje, redagavo pedagogas Pranas Razminas, iliustracijos
- seselės Mercedes. IV tomas - 476 puslapiai, 5000 egz. tiražas.


 „LKB Kronikos" lietuvių kalba V tomas iš 8 „Kronikos" numerių, išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos 1979 metais Vilniaus universiteto 400 metų sukakčiai paminėti. Įvadas -prof. dr. Pauliaus Rabikausko SJ „Vilniaus universitetui 400 metų". Spausdino Mykolo Norkūno spaustuvė Čikagoje, redagavo Pranas Razminas, iliustracijos - seselės Mercedes, 556 puslapiai, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba VI tomą iš 10 „Kronikos" numerių, skirtą „Kronikos" dešimtmečiui paminėti, išleido Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos (tik sutrumpinusi savo pavadinimą) 1983 metais. Spaudai paruošė M.Norkūno spaustuvė Čikagoje, išspausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, redagavo Pranas Razminas, iliustracijos - seselės Mercedes, 686 puslapiai, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba VII tomas iš 10 „Kronikos" numerių išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos 1984 metais, skirtas šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Įvadinis žodis vysk. P.Baltakio - „Vll-ąjj tomą pasitinkant". Prof. dr. Pauliaus Rabikausko SJ straipsnis - „Šv. Kazimieras - Vilties Nešėjas". Spaudai paruošė Mykolo Norkūno spaustuvė Čikagoje, spausdino Kingsport Press spaustuvė Tennessee, redagavo lituanistas Ignas Serapinas, viršelis ir iliustracijos - seselės Mercedes, 741 puslapis, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba VIII tomą, kuriame yra 8 „Kronikos" numeriai ir „Viešas Kronikos" priedas", išleido Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga 1987 metais. Jis skirtas Lietuvos krikščionybės 600 metų sukakčiai paminėti. Čia įdėta prof. dr. Pauliaus Rabikausko straipsnis „Krikščionybės kelias į Lietuvą". Spaudai paruošė Mykolo Norkūno spaustuvė, spausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, redagavo Ignas Serapinas, viršelis ir iliustracijos - seselės Mercedes, Lietuvos krikščionybės jubiliejinis medalis -skulptoriaus V.Kašubos, 544 puslapiai, 3000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba IX tomas iš 8 „Kronikos" numerių skirtas paminėti Vilniaus arkikatedros - bazilikos grąžinimui tikintiesiems. Iš pradžių ilgamečio politinio kalinio monsinjoro Alfonso Svarinsko straipsnis „Arkivyskupas Julijonas Steponavičius", istoriko Jono Dainausko - „Vilniaus Katedra" ir įvadas prof. V.Skuodžio - „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika Tautoje ir pasaulyje". Spaudai paruošė Aleksandras Pakalniškis, išleido 1989 metais Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, redagavo lituanistas Apolinaras Bagdonas, viršelis ir iliustracijos - seselės Mercedes, 594 puslapiai, 3000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" lietuvių kalba X tomas (paskutinis) iš 6 „Kronikos" numerių išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos 1992 metais ir skirtas Lietuvos nepriklausomybės 1990 metų kovo 11 d. atkūrimui paminėti. Iš pradžių išspausdintas Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodis „LKB Kronikos" leidėjams Čikagoje ir J.E. vysk. Sigito Tamkevičiaus straipsnis „Žingsniai į laisvę". Spaudai paruošė Aleksandras Pakalniškis, redagavo rašytojas Apolinaras Bagdonas, viršelis ir iliustracijos - seselės Mercedes, spausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, 362 puslapiai, 3000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" ispanų kalba I tomas iš 7 „Kronikos" numerių išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos. Į ispanų kalbą vertė Zeferinas Juknevičius (Buenos Aires, Argentina). Tomas skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti. Čia įdėtas Lajolos universiteto Čikagoje viceprezidento Donald J.Hayes SJ, prof. dr. Pauliaus Rabikausko SJ straipsnis „Vilniaus universitetui 400 metų", įvadas „LKB Kronikai", vertėjo Z.V. istorinė Lietuvos apžvalga. Iliustracijos - seselės Mercedes, spausdino Mykolo Norkūno spaustuvė Čikagoje 1979 metais, 406 puslapiai 3000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" ispanų kalba II tomas iš 8 „Kronikos" numerių, išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos. į ispanų kalbą išvertė Zeferinas Juknevičius, spaudai paruošė Aleksandras Pakalniškis, spausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, 1982 metais. Knygoje yra vertėjo istorinis straipsnis apie Lietuvos istoriją nuo Mindaugo iki šių dienų. Viršelis ir iliustracijos - seselės Mercedes, 480 puslapių, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" ispanų kalba VI tomas iš 10 „Kronikos" numerių Zeferino Juknevičiaus išverstas į ispanų kalbą ir skirtas šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Šiame tome įdėtas prof. Pauliaus Rabikausko SJ straipsnis „Šventasis Kazimieras - Vilties Nešėjas", leidėjų ir vertėjo įžanginiai straipsniai, prof. V.Vardžio „Katalikų Bažnyčia ir Lietuva". Iliustracijos - seselės Mercedes, spausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, 802 puslapiai, 5000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" anglų kalba I tomas iš 9 „Kronikos" numerių išleistas Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjungos 1981 metais. į anglų kalbą vertė Nijolė Gražulienė. Tomas skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui paminėti. Čia išspausdintas prof.dr. Pauliaus Rabikausko SJ straipsnis „Vilniaus universitetui 400 metų", įžanginis žodis Čikagos Lajolos universiteto vicerektoriaus Donald J.Hayes SJ, prof. Vytauto Vardžio - „Religijos laisvė -Lietuva ir Kronika". Iliustracijos - seselės Mercedes, spausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, 499 puslapiai, 10000 egz. tiražas.

 „LKB Kronikos" anglų kalba VI tomas iš 10 „Kronikos" numerių skirtas šv. Kazimiero 500 metų mirties sukakčiai paminėti. Čia yra prof. dr. Pauliaus Rabikausko SJ straipsnis „Šventasis Kazimieras -Vilties Nešėjas" ir Jo Eminencijos Čikagos kardinolo Joseph Bemardin įvadas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", į anglų kalbą vertė Nijolė Gražulienė, išleido Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos sąjunga, spausdino Kingsport Press, Kingsport, Tennessee, iliustracijos - seselės Mercedes, 700 puslapiai, 8000 egz. tiražas.
 
„LKB Kronika" ir „Einamųjų įvykių kronika"
 
Autoriai: Aleksandras Danielis, Aleksandras Lavutas, Tatjana Velikanova

Ką žinojo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje laisvos galvosenos inteligentas Maskvoje arba kitame Rusijos mieste apie padėtį Lietuvoje? Tai buvo neaiškios, oficialiosios propagandos iškreiptos žinios apie nelygią didvyrišką kovą, nuskandintą kraujyje. Ta kova kėlė pagarbą, bet atrodė seniai pasibaigusi. Bet kai per konfliktą tarp laisvamaniškumo ir represyvios valdžios Rusijoje kilo judėjimas dėl žmogaus teisių, mes tiesiogiai susidūrėme su žiauria Gulago realybe. Ir tada daugelis mūsų pasijuto esą lietuvių kovotojų dėl laisvės jaunesnieji draugai ir tam tikra prasme tos kovos tęsėjai, kada nemaža dalis jūsų kovotojų tebesėdėjo lageriuose, nuteisti po 20-25 metus kalėti. Žinoma, tai buvo kita kova, kuri vyko visai kitomis priemonėmis, bet su tuo pačiu blogiu.


 „Einamųjų įvykių kronika", Maskvos žmogaus teisių gynėjų informacinis biuletenis, leidžiamas nuo 1968 m. balandžio mėn., taip pat pirmą kartą susidūrė su lietuvių pasipriešinimo tema, skelbdama žinias iš Mordovijos lagerių ir Vladimiro kalėjimo. Kaip tik iš jų mes pirmą kartą sužinojome Viktoro Petkaus, Paulaičio, Balio Gajausko, Kęstučio Jakubyno, Vlado Šakalio ir daugelio kitų vardus. Taip pat tada mes išgirdome ir apie naujosios kartos lietuvių politinius kalinius: Sevruką, Statkevičių, Simonaitį, Kudirką.

 Galima pasakyti, kad tikroji Rusija ir tikroji Lietuva pirmą kartą susitiko kaip tik politiniuose lageriuose. Galbūt, turint galvoje visas aplinkybes, tai buvo ne visai blogas pažinties būdas. Ta pažintis tęsėsi ir laisvėje. Jau 1970 m. „Einamųjų įvykių kronikoje" pasirodo pirmosios informacijos tiesiai iš Lietuvos. Pradedant „Kronikos" 17 nr. (1970 m. gruodis) žinios iš Lietuvos skelbiamos reguliariai. „Kronikos" 18 nr. trumpųjų pranešimų skyriuje atsiranda lietuviškos tematikos rubrikėlė.

 Pamažu darėsi aišku: Lietuvoje kyla nauja išsivaduojamojo judėjimo banga. Išryškėjo ir šio judėjimo pobūdis: jis būrėsi neprievartos, teisių gynimo pagrindu: pabrėždamas tautinį ir religinį charakterį. Nuo 1972 m. sausio mėn. „Einamųjų įvykių kronikoje" atsiranda nuolatinė lietuviškos tematikos rubrika. 23-25 numeriuose ji vadinama -„Tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje". Reikia prisiminti, koks tai buvo laikas, kas dėjosi Lietuvoje. įvykiai Kaune 1972 m. gegužės mėn. nuskambėjo po visą pasaulį ir Rusiją ir visiems parodė, kad Lietuva yra nepavergiama imperijos provincija. Dešimtys tūkstančių parašų po Lietuvos katalikų memorandumu parodė, kad judėjimas turi visas galimybes tapti masinis. Šitai tematikai ir buvo skirti 1972 m. „Kronikos" 23,24,25,26,27 numeriai. Šios informacijos šaltinis 1972 m. pavasarį ir vasarą dar nebuvo skelbiamas, iki atsirado byla Nr. 345 ir tapo aišku ir Lietuvoje, ir Maskvoje, jog nurodyti mūsų informacijos šaltinį yra būtina ir naudinga. 27 numeryje (1972 m. spalis) „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" pirmą kartą buvo pavadinta tikruoju vardu. Gavę du pirmuosius šio Lietuvos katalikų, kovojančių dėl savo teisių, informacinio biuletenio numerius, mes, maskviečiai, maloniai apsidžiaugėme, kad jo leidėjai pavadino jį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Tokio biuletenio pasirodymas Lietuvoje maskviškei „Kronikai" turėjo praktinės reikšmės, jame mes įžvelgėme ir brolybės, ir solidarumo pasireiškimą. Su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pasirodymu atsirado Rusijai svarbus informacijos šaltinis Lietuvoje. Daugelį metų tai buvo pagrindinis ir labiausiai patikimas informacijos šaltinis.

 Maskviškei „Kronikai" tada buvo sunkūs laikai. Areštais, persekiojimais, šantažu Valstybės saugumo komitetui pavyko vieneriems su puse metų sustabdyti jos leidimą. Per tą laiką nutrūko reikalingi ryšiai, dingo daugelis informatorių. Bet ryšys su „LKB Kronika" - tada jų buvo palaikomas daugiausia per Sergejų Kovaliovą, - nenutrūko ir nesusilpnėjo. Galima laikyti atsitiktinumu tai, kad biologas S.Kovaliovas Lietuvoje rado mokinį ir kolegą Arimantą Raškinį.

 Atsitiktinumas toks, kad kitas „Kronikos" bendradarbis - literatas ir publicistas Anatolijus Jakobsonas - žinias iš Lietuvos gaudavo per jauną poetą ir vertėją Georgijų Jefremovą, turėjusį glaudžius ryšius su jūsų šalimi. Tačiau, kaip mums atrodo, visa tai nebuvo grynas atsitiktinumas. Artimos dvasios judėjimai - Rusijos žmogaus teisių gynimo ir Lietuvos tautinis religinis - negalėjo nesueiti į glaudų bendradarbiavimą.

 Atnaujinus maskviškės „Kronikos" leidimą 1974 m., jos 29 ir 30 numeriuose (išleistuose atgaline data) vėl atsiranda skyrius „Įvykiai Lietuvoje". Pradedant 30 nr. ir baigiant bemaž 39 nr., t.y. iki 1976 m., šitas skyrius beveik visiškai užpildomas medžiaga iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos".

 S.Kovaliovo areštas 1974 m. gruodžio mėn. ne tik nesusilpnino, o netgi, tegu atleidžia mums Sergejus Adamovičius, sustiprino ryšius tarp dviejų leidinių ir, ko gero, tarp judėjimų apskritai!

 Toliau buvo einama ir kita kryptimi. Turima galvoje ne tik „Einamųjų įvykius" kronika", kuri reguliariai pasiekdavo Lietuvą nuo pat pirmojo numerio 1968 metais.

 Čia reikia pažymėti ypatingą poeto Tomo Venclovos vaidmenį, taip pat jau minėtą Georgijų Jefremovą, kuris reguliariai gabeno į Lietuvą „Einamųjų įvykių kroniką".

 Kiti savilaidos leidiniai, įskaitant publicistiką, grožinę literatūrą, politikos ir istorijos traktatus, keliavo į Lietuvą tais pačiais kanalais, kuriais iš Lietuvos į Maskvą ėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Čia jau buvo kalbama, kaip į Maskvą atvažiuodavo kunigai S.Tamkevičius, J.Zdebskis, kaip jie susitikdavo su maskviškiais žmogaus teisių gynėjais A.Lavutu, M.Velikanova. Taip buvo keičiamasi medžiaga.

 Iš „Einamųjų įvykių kronikos" informacijų akivaizdžiai galima pamatyti, kaip Lietuvos katalikų kova dėl savo teisių traukė paskui save vis platesnius ir platesnius gyventojų sluoksnius. Ir ne tik lietuvius, bet ir rusus, žydus, lenkus. Ir ne tik katalikus, ne tik tikinčiuosius, bet ir ateistus. Lietuva įsitraukia į Helsinkio judėjimą, o savo religinio judėjimo pagrindu susikuria Katalikų komitetas. Lietuvoje atsiranda politinio spektro užuomazgų. Šituo metu suklesti lietuviškos savilaidos spauda. Dabar „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" ne vieniša, o maskviškės „Kronikos" puslapiuose pasirodo daugybė naujų pavadinimų. Ji rašo apie „Aušrą", kuri informatyvumo požiūriu mums buvo, ko gero, artimiausia. Leidinių įvairovė rodė visuomeninio judėjimo Lietuvoje pakilimą ir suklestėjimą.

 Judėjimas „Už Lietuvos laisvę" aiškiai tampa visos tautos judėjimu. Tačiau mes prisimename, kas pradėjo šitą judėjimą, ir iki pat galo, iki „Einamųjų įvykių kronikos" 1983 m. leidimo nutraukimo, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" laikėme broliška, ir ne tik dėl jos pavadinimo.

 Mūsų bendradarbiavimo pagrindinis uždavinys buvo supažindinti rusakalbius skaitytojus su nauja išsivaduojamojo judėjimo banga Lietuvoje. Mes neturėjome tikslo agituoti už ar prieš šitą judėjimą. „Einamųjų įvykių kronika" ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" buvo neįkainojamos vertės informaciniai biuleteniai. Tačiau, kaip rodo mūsų bendras patyrimas, visapusiška ir teisinga informacija yra geriausia agitacija siekti teisaus reikalo. 1988-1991 metais, kai Lietuva kovojo dėl savo nepriklausomybės, sunku buvo rasti tarp Rusijos inteligentų, pritariančių žmogaus teisių gynimo idėjoms, tokių, kurie nebūtų palaikę šios kovos visa siela. Ar ne todėl 1991 m. sausio mėn. į Maskvos gatves ir aikštes išėjo šimtai tūkstančių žmonių, kurių dauguma nebuvo nė girdėję nei maskviškės „Kronikos", nei lietuviškos „Kronikos". Išėjo ginti pagal seną gerą formulę „Jūsų ir mūsų laisvės". Mes visi žinome, kad laimėti kovą dėl laisvės neįmanoma, nes laisvė - tai kelias, o ne rezultatas. Bet jeigu tarsime, kad šiandien mums pasisekė gerokai pasistūmėti į priekį šiuo begaliniu keliu, tai dėl to daug nusipelnė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kurios informaciją maskviškė „Einamųjų įvykių kronika" pagal savo išgales stengėsi padaryti prieinamą Rusijai ir pasauliui.
 
Keli štrichai „LKB Kronikos" tema
 
Parašė Birutė Briliūtė
 
 Rašyti paskatino ne noras prisiminti, kas buvo ir kaip viskas vyko, bet mintis, kad, teisingai įvertinus praeitį, bus lengviau susiorientuoti dabartyje. Juk kova dar nesibaigė. Kova tęsis iki pasaulio pabaigos, kol, pasak Jėzaus Kristaus, „kiekvienas priešas bus paklotas lyg pakojis po mano kojomis".

 Esu viena iš daugelio „LKB Kronikos" bendradarbių. Visus juos anksčiau ar vėliau „LKB Kronikos" redaktorius kun. S.Tamkevičius pakvietė šiam darbui, ir jie sutiko.

 Manęs niekas nepakvietė. Dievo Apvaizda nuo pat mažų dienų leido suktis pačiame skaudžių įvykių verpete, ir tai išmokė teisingai pasirinkti vertybes. Davė dvasios vadą, kurio vadovaujama ėjau ir dariau tai, kas atrodė būtina daryti.
1968 metais, kai man dar buvo tik 10 metų, pirmą kartą dalyvavau uždarose rekolekcijose, kurias vedė „LKB Kronikos" redaktorius kun. S.Tamkevičius. Rekolekcijose supratau, kad žmogus turi gyventi atsigręžęs veidu į Dievą, nepaisydamas, kad ir kokia tamsi naktis aplink siaustų.


 1969 m. prasidėjo pirmieji patirtų tiesų išbandymai. Mokykla sužinojo, jog mokytojos ir inžinieriaus Brilių šeima labai religinga. Bedieviai ėmėsi darbo: bandė palaužti grasinimais, pataikavimu, patyčiomis. Pagaliau išmetė mamą iš darbo. Vėliau ir tėtį. Mokykloje nuolat terorizavo mus, vaikus.

 1972 m. pasirodžiusi „LKB Kronika" buvo lyg švyturys, viltis, kad ir tamsiausią bedieviško komunizmo uždangą gali praplėšti tiesos žodis.

 1973 m. įstojau į Kauno J.Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Pasirinkau ją vien todėl, kad čia stojant nereikėjo charakteristikos. O kur nors kitur su savo „juoda" charakteristika nebūčiau įstojusi.

 Antrajame kurse atsirado daugiau laisvo laiko, tad nusprendžiau padėti skleisti tiesos žodį - dauginti „LKB Kroniką". Paprašiau kun. S.Tamkevičių, kad leistų. Leido, bet pagyrimo ar susižavėjimo nesulaukiau. Priešingai - sausai paklausė, ar žinau, kuo tai gali baigtis. Atsakiau, kad žinau, bet esu nepilnametė, o nepilnamečių neteisia (tuo aš tada tikėjau). O kai paklausiau, kiek egzempliorių padauginti ir kam juos perduoti, atsakė trumpai ir aiškiai: „Padaugink tiek, kiek gali išplatinti tarp savo draugų."

 Šaltas „LKB Kronikos" redaktoriaus tonas mane pastatė ant žemės. Supratau, kad tai yra rimtas ir atsakingas darbas, kurio negalima dirbti dėl įvertinimo ar pagyrimo. Tiesa, kaip ir jos skleidimas, - rupi duona. Ją valgydamas nepatirsi to skonio kaip saldainį kramtydamas, bet užtat suvalgęs pasijusi sotus ir tvirtas. Spausdindavau tada per atostogas ir po paskaitų. Padaugindavau iki 30 egzempliorių ir išdalydavau draugams.

 1980 metai mano gyvenime buvo pažymėti pirmąja data, kai buvo mėginta išaiškinti „LKB Kronikos" leidėjus. Marijampolėje, Dvidešimtmečio gatvės trečiajame numeryje, dažnai lankydavosi G.Navickaitė ir O.Vitkauskaitė. Ši priežastis ir paskatino saugumiečius po dienos nuo jų arešto padaryti kratą. Tokio ciniško saugumiečių elgesio dar niekada nebuvau mačiusi. Jie visą dieną šlykščiausiai tyčiojosi iš keturių visai dar jaunų vienuolių, šio namo gyventojų. Galiausiai priteršę rūsį, paversdami jį lauko tualetu, pasišalino nepalikdami net kratos protokolo. Tai buvo susidūrimas su tikrais barbarais.

 Tada supratau, kad per mažai skiriu laiko ir jėgų kovai dėl tiesos ir viešumo. Po kratos nuvažiavau į Kybartus ir tiesiai pasakiau: „Kada gi pagaliau leisite man rimtai įsitraukti į šį darbą?"

 Kun. S.Tamkevičius buvo sukrėstas naujų areštų, todėl labai rimtai paaiškino: „Tu dar per jauna." Atkirtau: „Man jau 22 metai, kada gi aš pagaliau užaugsiu?!" „Gerai, pagalvosiu", - atsakė.

 Po savaitės savo kambaryje kun. S.Tamkevičius raštu (kalbėti buvo pavojinga) paaiškino, kaip daromos slėptuvės, kaip fotografuojama pogrindžio spauda, parodė specialią kalkę ir paaiškino, kaip reikia dauginti spiritiniu rotaprintu.

 Tada aš pakaitomis Vilkaviškyje, Marijampolėje ir Opšrūtų kaime ėmiau dauginti maždaug 100-150 egzempliorių tiražu „Aušrą" ir „LKB Kroniką".

 Prabėgus dar keletui mėnesių kun. S.Tamkevičius pasiūlė leisti žurnalą jaunimui. Sutikau, nors to darbo visiškai neišmaniau. Kun. S.Tamkevičius kantriai aiškindavo, kur labiau tiktų vienas ar kitas skyrius, patardavo, iš kur imti medžiagos, patikrindavo ir ištaisydavo mano jau „suredaguotą" tekstą. Taip atsirado pirmieji „Lietuvos ateities" numeriai.

 Kartą kun. S.Tamkevičius pakvietė į kleboniją pažiūrėti, kaip „kepami blynai", t.y. fotografuojama, ryškinama ir parengiama kelionei į Vakarus fotojuosta su „LKB Kronikos" negatyvais. Tada jis šio meno mokė Nijolę Sadūnaitę. Po darbo man išrašė tokio turinio „receptą": 2x60W+8dxl-2sek ir liepė išbandyti pačiai namuose. Bandžiau, bet neišėjo... Kadangi šis darbas buvo įkyrus ir neįdomus, o man tuo metu nelabai ir reikalingas, tad be didelio sielvarto mečiau jį į šalį.

 Kun. S.Tamkevičiui areštas nebuvo nei netikėtas, nei staigus. Daug kartų buvo iškilusi grėsmė, kad gali areštuoti. „LKB Kronikos" redaktorius tam ruošėsi. Ruošė ir savo bendradarbius. Deja, viena yra pasiruošti teoriškai, o visai kita praktiškai.

 Nors likę „LKB Kronikos" bendradarbiai ir galėjo iki galo atlikti visus leidinio rengimo darbus, tačiau nė vienas iš jų nebuvo morališkai pasirengęs imtis visiškos atsakomybės. Kiekvienas tarsi mažas didelio laikrodžio sraigtelis lindėjo savo kamputyje ir laukė, kol ateis laikrodininkas ir pajudins visą mechanizmą, kad vėl galėtų linksmai ir energingai skaičiuoti valandas.

 Tačiau Dievo Apvaizda budi. Ji pasirūpino iš anksto: kun. S.Tamkevičių areštavo kaip tik tada, kai jis buvo ką tik baigęs rengti 57-ąjj „LKB Kronikos" numerį. Darbas nesustojo.

 Prabėgus porai savaičių ir atlėgus pirmam slogiam įspūdžiui, Bernadeta, Onutė, Virginija ir aš, keturios Kybartų gyventojos, susirinkome savo mažo sodelio nuošaliame kamputyje po dideliu agrastų krūmu pasitarti. Reikėjo išsiaiškinti, ką kuri galime dirbti ir kaip reikėtų viską organizuoti. Pasiskirstėme pareigomis. Bernadeta kartu su vilniete Elenute Šuliauskaite redaguos, Virginija moka vairuoti mašiną, vadinasi, rinks medžiagą iš visos Lietuvos, perrašys mašinėle, suredaguos tekstus, padės dauginti rotaprintu, Onutė keliaus į Rusiją ir padės Nijolei Sadūnaitei perduoti fotojuostas į Vakarus, talkins dauginant. Man teko fotografuoti, dauginti. Sutikau, jei reikės, padėti redaguoti.

 Reikėjo redaktoriaus. Nusprendėme, jog Virginija turės leistis kelionėn po Lietuvą. Deja, ši kelionė nepatenkino lūkesčių. į uolius kunigus pernelyg piktai buvo atgręžtos KGB-istų akys.

 Tikinčiųjų teisių gynimo Katalikų komitetas pasiskelbė einąs pogrindin.

 „LKB Kronikos" 58-asis numeris dienos šviesą išvydo Kybartuose. Jį parengė Elenutė ir Bernadeta. Redaktoriaus naštą jos dalijosi pusiau. Tačiau to buvo maža. Reikėjo Bažnyčios aprobacijos. Šią naštą pasiryžo nešti kunigas neakivaizdininkas Jonas Boruta.

 Darbas pajudėjo. Rodės, jau visi sraigteliai juda, nebėra tuščių postų, tačiau vienos tvirtos rankos trūko. „LKB Kronikos" redagavimas gulė ant keturių pečių: kun. Jono Borutos, Bernadetos Mališkaitės, Elenos Šuliauskaitės. Viena dalis teko ir man. Daug padėjo gyd. Julija Kuodytė, Janina Judikevičiūtė, Ona Šarakauskaitė, Virginija Kavaliauskaitė, Nijolė Sadūnaitė ir kiti.

 Po šių persitvarkymų, Dievo Apvaizdai padedant, „LKB Kronikos" stilius praktiškai nepasikeitė, ir tai klaidino KGB-istus, o galbūt ir apsaugojo leidėjus. Leidinio puslapius numeris po numerio stengėmės padaryti panašius į ankstesniuosius. Darbo metodai ir organizavimas liko toks, kokį buvo suformavęs kun. S.Tamkevičius. Slėptuvės, darbo priemonės, net patarimai liko tie patys. Iškilus keblioms situacijoms viską sprendėme drauge. Pakito tik įvadiniai „LKB Kronikos" straipsniai, kurių didžiumą parengdavo kun. J.Boruta.

 ..."Kronika". Turi alsuoti ir tuo, kas supa tavo kasdienybę. O ji darėsi vis sunkesnė.

 Per pirmąsias po kun. S.Tamkevičiaus arešto šv.Mišias kun. (dabar jau vyskupas) J.Preikšas liūdinčiai parapijai pasakė: „Šiandien jūs neturite kito ginklo - tik maldą. Bet nepraraskite vilties. Turėkite prieš akis Apaštalų Darbuose minimą šv. Petro išvedimą iš kalėjimo ir melskitės."

 Ir žmonės meldėsi. Tūkstantinė mažų, didelių ir senų tikinčiųjų minia keliais pajudėjo aplink bažnyčią. Akyse spindėjo ašaros, rankos pabalusiais pirštais varstė karoliukus, o lūpos šnabždėjo: „Sveika Marija, sveika Marija... gelbėk mus nuo pikto..."

 Taip tęsėsi kasdien. Devynias dienas. O vėliau kiekvieną mėnesį minint arešto dieną. Paskui ir teismo, ir vardo dieną.

 Tylus tūkstantinės minios protestas kėlė siaubą bedieviams. Prasidėjo grasinimai, draudimai ir
patyčios, ypač iš vaikų mokykloje. Tačiau skausmo ir neteisybės širdyse buvo per daug, tad net mažiausias vaikelis nesudrebėjo. Vėl ėjo ir meldėsi.


 Drumstame vandenyje lengviau gaudyti žuvį -šitą tiesą žino visi. Tai puikiai suprato ir saugumiečiai, tad ėmėsi darbo. Aiškino žmonėms, kad Kybartuose gyvenančios vienuolės laužo vaikų ateitį, skaldo parapiją, kad per jas kun. S.Tamkevičius pasodintas kalėjiman.

Įsiūčio pagauti 1984 m., apkaltinę Vėlinių procesijos organizavimu, areštavo ir kun. Joną Kastytį Matulionį bei aštuoniolikmetį moksleivį Romą Žemaitį. Tuo pat metu padarė kratą ir mūsų name. Ačiū Dievui, nesėkmingai.

 Trijų kunigų areštas nesustabdė „LKB Kronikos" leidimo, tačiau ir neatvėsino KGB-istų įniršio. Ryžtis naujiems areštams jie neturėjo drąsos: kiekvienas nesėkmingas areštas sukeldavo daug triukšmo pasaulyje ir mažino jų autoritetą Maskvos akyse. Tačiau jų rankose buvo kitas ginklas - šmeižtai ir melas, kuriais jie stengėsi suniekinti mūsų autoritetą pačios Bažnyčios akyse.

 1986 m. ši kova pasiekė apogėjų: net per kunigų tarybos posėdį buvo svarstoma, ką daryti su Kybartų vienuolėmis, kurios drumsčia ramybę parapijoje, trukdo klebonui atlikti pareigas.

 Kalbų mastas, pasiekęs tokį lygį, vertė kongregacijos vyresniąsias imtis ryžtingų priemonių padėčiai normalizuoti.

 Kovoti su bedieviška valdžia mokėjome, bet ką daryti, kai nesupranta savi? Iškilo klausimas: ar būti paklusnioms, ar ginti skriaudžiamus žmones ir eiti meilės keliu?

 Ši dilema gal nebūtų iškilusi, jei nebūtų buvę aišku, jog mums pasitraukus neliks kam leisti „LKB Kronikos". Tas mintis išdėstėme kun. J.Borutai, Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniajai Julijai Kuodytei ir kun. J.Danylai SJ. Visi jie drąsino, stiprino, bet negalėjo nieko aiškaus patarti. Paliko tai spręsti mūsų pačių sąžinei. Tačiau viena buvo aišku visiems: „LKB Kronika" nepasiruošusi sutikti tokio išbandymo, juolab kad tuo metu N.Sadūnaitė slapstėsi Rusijoje, o E.Šuliauskaitė sirgo. Tačiau...

 Dvasinė naktis, kuri apgaubė „LKB Kroniką" ir jos leidėjus, atrodė neišbrendama. Onutė, Bernadeta ir Virginija pasiryžo išeiti iš vienuolyno, o aš svyravau. Tačiau Dievas pasirūpino ir manimi - buvau atleista.

 Šiandien mažai tikėtina, kad būtume pajėgusios ramia širdimi palikti vienuolyną ir kūrybingai dirbti toliau, jei Dievas nebūtų atsiuntęs paguodos Angelo. Tai buvo a.a. kun. Juozas Zdebskis. Nežinia, kokio vidinio balso siųstas jis, slapčia pasinaudodamas pakeleivingomis mašinomis, atvažiavo į mūsų namelį ir paaiškino, jog privalome likti Kybartuose ir remti visus, kurie kenčia. „Jūs turite laisva valia atiduoti save aukai. Jūs būsit suniekintos, pažemintos, bet pažiūrėkit į Kristaus Kryžių, ar ne tam atėjote į vienuolyną, kad juo sektumėte?" - tai buvo jo žodžiai. Klausėmės, aiškinomės, bet sustingusios nuo skausmo ir netikrumo širdys sunkiai priėmė šiuos žodžius. Jau niekuo nebetikėjome.

 Saugumas tuo laikotarpiu ypač įsisiautėjo. Buvo sustiprintas sekimas, kontroliuojamas kiekvienas įtartino žmogaus žingsnis. A.a. kun. J.Zdebskis pasakojo, kad saugumiečiai pastaruoju metu net du kartus kėsinosi jį slapčia nužudyti, bet nesėkmingai.

 Po trijų dienų nuo apsilankymo pas mus, 1987 m. vasario 5 d., kun. J.Zdebskis žuvo autoavarijoje. Jo mirtis lyg žaibas perskrodė juodą dangų. „Viešpatie, nejau tiek daug reikia, kad padrąsintum bailias mūsų širdis?! - svarstėme mes. - Atleisk mums, silpnatikėms, - daugiau neabejosime!"

 Po visų audrų mes radome prieglobstį Eucharistinio Jėzaus kongregacijoje. Meilė, kuria mus apsupo vienuolyno vyresnioji Julija Kuodytė ir kitos seserys, viršijo lūkesčius. Mūsų ne tik niekas neįtarinėjo, bet netgi iš savo kuklių santaupų namą, kuriame gyvenome Kybartuose, nupirko, kad galėtume laisvai toliau darbuotis.

 Dabar mes gyvenome lyg už mūro sienos. Visi kaltinimai, pasiekę Eucharistinio Jėzaus kongregacijos vyresniąją Juliją Kuodytę, lyg į uolą atsimušę suduždavo. Atslūgo įtampa. Pasijutome saugios.

 Saugumui nebeliko kito kelio kaip tik veikti atvirai. 1987 m. kovo 6 d. tuo pat metu padarė dvi kratas: vieną Vilkaviškyje Brilių, mano tėvų, name, o kitą - Kybartuose.

 Iš pradžių krata vyko įprastiniu būdu: majoro Rainio vadovaujama saugumiečių ir kviestinių „liudytojų" brigada lapelis po lapelio naršė knygų lentynas, spintas, rašomojo stalo stalčius. Bet kai už rašomojo stalo sėdįs majoras Rainys ištraukė voką su juodu rašalu išmargintais mašinraščio lapais - jo akys tiesiog nušvito. Matyt, jau regėjo naujas žvaigždutes antpečiuose.

 Ši krata buvo lemtinga. į KGB-istų rankas pakliuvo 2 vokai su mano ranka redaguotu „LKB Kronikos" tekstu.

 „Teks važiuoti į Vilnių", - sausai pasakė Rainys ir tęsė kratą toliau. Pati žinojau, kad teks važiuoti. Ir, ko gero, ne tik į Vilnių. Baimės nebuvo. Širdy atslūgo kažkokia keista įtampa. Tada pamąsčiau: „Gal ir gerai - pagaliau turėsiu laiko poilsiui. Niekas nerūpės..."

 Koridoriuje susidūriau su keistai spindinčiomis Onutės akimis. Ji žvilgsniu parodė, kad nueičiau pas ją. Pasisekė. Kai priėjau arti, Onutė trumpai pasakė: „Saugume nekalbėk nė žodžio. Visa kita, nebijok, mes sutvarkysime."

 - Grjžkite į savo vietą, - sukomandavo kažkuris saugumietis.
 - Neleiskite jai judėti, - papildė Rainys ir vėl tęsė darbą.

 Norėjau padėkoti Dievui už viską, bet ratu stovinčių saugumiečių akys trukdė susikaupti. „Ar galiu truputėli pagroti", - paprašiau Rainį. Atsisuko, keistai pasižiūrėjo, bet leido.

 Grojau Mocarto sonatą g-moll, o mintyse dėkojau Dievui už tą sielos ramybę, kuria tik jis vienas gali apdovanoti sielą.

 Kai atsisukau, saugumiečių veidai buvo pabalę ir net ištįsę iš nuostabos. Atrodė, kad jie mato ne žmogų, bet dinozaurą.

 Kratos pabaigoje saugumiečiai gavo iš aukštesnės savo valdžios kitą nurodymą - neareštuoti.

 Buvo aišku, jog tai daroma vien tam, kad lengviau susektų likusius „LKB Kronikos" bendradarbius.

 Tuoj pat po kratos saugumiečių operatyvininkų brigada apsigyveno netoli mūsų esančiame name ir taip, beveik atvirai, diena po dienos pusę metų sekė mūsų namelį.

 Reikėjo kuo skubiau parengti „LKB Kronikos" 73-ąjj numerį. Laiku pasirodęs jis turėjo suklaidinti saugumiečius. Darbo ėmėsi vilnietė Elenutė Šuliauskaitė, kun. Jonas Boruta ir Nijolė Sadūnaitė. Numerį perrašė ranka ir rengėsi perduoti Vakarams, bet čia vėl pasipainiojo saugumietis Rainys. Jis rado pasislėpusią N.Sadūnaitę, kuri dar spėjo pusiau sunaikinti parengtą rankraštį. Paskutinį 73-iojo numerio egzempliorių kratos metu į butą atnešė Bronė Vazgelevičiūtė, ir jis pakliuvo saugumiečiui Rainiui į rankas.

 Ką daryti? Kas išleis numerį? Bernadeta gulėjo ligoninėje po sunkios operacijos. Vilnius, atrodė, tyli. Nusprendėme leisti Kybartuose. Mes jau neturėjome ko prarasti. O didelė drąsa kartais gali pasitarnauti kaip priedanga.

 Reikėjo leidimo. Vienuolyno vyresnioji Julija Kuodytė davė ne tik leidimą, bet ir palaiminimą suteikė. Be to, pažadėjo paprašyti kun. J.Borutą ir E.Šuliauskaitę atkurti „LKB Kronikos" medžiagą iš atminties."

 Sudėjus turėtą ir gautą medžiagą, 73-iasis numeris išėjo. Vėl visi grįžome į savo vietas. Kiekvienas atlikome savo darbą, ir mūsų „automobilis" riedėjo toliau. Numerius vieną po kito parengdavome Kybartuose, saugumiečių prieglobstyje. Taip pasirodė 74, 75, 76, 77, 78 ir 79 numeriai.

 Po 1978 m. kovo 6 d. kratos saugumiečiai retkarčiais kviesdavosi tardyti į Vilnių. Onutei ir Virginijai netgi teko savo pirštų atspaudus ten palikti.

 Vieno sunkaus, bet nesėkmingo tardymo metu saugumietis Rainys liūdnai pasakė maždaug tokią mintį: „O, kad ne Julija Kuodytė, mes seniai jus būtume sutvarkę. Be jos nebūtumėt atsilaikiusios."

 Ką visa tai reiškė, nesupratom, bet buvo aišku, kad jiems puikiai žinomi visi mūsų vingiai.

 1987 m. rugsėjo mėn. 8 d. saugumiečiai, vadovaujami Stepučinsko ir Baumilos, padarė dar vieną kratą. Šį kartą nieko nerado. Saugumiečių elgesyje aiškiai jautėsi nauji Laisvės pavasario vėjai. Kratos metu jie buvo daug atsargesni, nerodė perdėto uolumo. Vienas jų, pasivėdėjęs į šalį, netgi išsitarė: „Čia viskas nesąmonė. Jei būtų mano valia, aš nepersekiočiau žmonių dėl tokių dalykų."

 Laisvės pavasaris skleidė savo žiedus. Net komunistiniuose laikraščiuose ėmė rodytis viena kita laisva mintis. Lyg paukščiai iš tolimų kraštų į savo gūžtas grįžo kaliniai. Susikūrė Sąjūdis. Žmonės laisvai ir iškilmingai nešė rankose trispalves. Lietuva kėlėsi gyventi. „LKB Kronika" baigė savo sunkų kryžiaus kelią. Ji pasitraukė poilsio, užleisdama vietą naujoms, gaivioms jėgoms.

 Ar reikėjo? Šitas klausimas iškildavo dažnai. Ypač jis slėgė tada, kai buvo sunkios sąlygos.

 Po kun. S.Tamkevičiaus arešto širdin įstrigo vienos parapijietės dejonė: „Kas dabar mus gins!?" Iš tiesų: ar reikia ginti mušamą? Ar reikia guosti verkiantį? Ar reikia pakelti suklupusį? Ar reikia aprišti žaizdotą? Ar reikia sudrausti pikta darantį? Ar reikėjo leisti „LKB Kroniką?"

 Stovėjau kartą prie kun. Virgilijaus Jaugelio kapo ir meldžiausi. Priėjo moteris. Irgi meldėsi. Paskui sako: „Gerai jam buvo dangų pasiekt. Jis toks šventas buvo!" Apsisuko ir nuėjo. Ar ir mes visi taip nedarome? Užrėžiame ribą tarp anų ir savęs, kad tik nereikėtų vargintis, kad tik galėtume pasakyti: „Jie tokie šventi buvo..."O reikėtų neužmiršti, ką sakė Kristus tau, man, visiems: „Imk savo kryžių ir sek paskui mane."

 Viešpatie, Tu, kurs baltesniais už Saliamono drabužį žiedais išpuoši pievų leliją; Tu, kurs pilką lauko žvirblį peni, kurs varpoje brandini grūdą; Tu, kurs silpną žmogų apveiki savo nemarybe, Tu dovanoji jam savo meilę, savo laisvę, savo tvirtybę. Tu, dar čia, žemėje, leidi džiaugtis savo ištikimiesiems „Dievo vaikų laisve" - Tebūnie Tavo vardui garbė ir šlovė per amžius ir per amžių amžius!
 
Buvo ne vien „LKB Kronika"
 
Parašė Petras Plumpa
 
Iš mano katalikiškos veiklos „LKB Kronikos" leidimas sudarė tik vieną iš daugelio užsiėmimų. Prieš tai buvo keleri metai visokių darbų ir sumanymų, kurių vos menką dalį pavyko įgyvendinti.

 1968 metų vasarą, bendraudamas su aktyviais katalikais, sužinojau, kad Kaune „Žemprojektui" reikalingas spausdintojas rotaprintu. Techninio skyriaus darbininkė Janina Gudelytė rekomendavo mane to paties skyriaus viršininkui, ir netrukus pradėjau dirbti spausdintojo padėjėju mokiniu. Buvusiam politiniui kaliniui, vos prieš trejus metus sugrįžusiam iš. Mordovijos lagerių, tai buvo nemaža sėkmė. Nieko nedelsdami su draugais griebėme jautį už ragų: inžinieriai Algirdas Paliokas ir Jonas Gudelis padarė Tihamer Toth'o knygos „Jaunuolio būdas" kopijavimo maketus, J.Gudelytė, „Žemprojekte" dirbusi „Era", paruošė rotaprintui folijas, o man beliko išspausdinti 3000 egzempliorių, bet taip, kad niekas nežinotų. Dirbti šį darbą dieną, kai vaikšto visokie viršininkai ir užsakovai, buvo neįmanoma, todėl pasilikdavau kelioms valandoms po darbo. Spaudinio lapus supakuodavau, o kitą dieną ateidavo s. Monika Gavėnaitė ir juos išsinešdavo. Ji pasirūpindavo ir lapų sulankstymu bei įrišimu.

 Nors spausdinimo įrenginiai buvo milicijos prižiūrimi, kartais po darbo tikrindavo ir vietos darbuotojai, bet knygelės spausdinimas beveik iki galo vyko be sutrikimų. Tik paskutinę naktį, kai į rotaprintą reikėjo įdėti paskutinę foliją, įvyko fiziškai sunkiai paaiškinamas dalykas. Folija, kurią ką tik buvau pastatęs prie stalo kojos, kažkur dingo. Artėjo vidurnaktis, durys buvo užrakintos, langai sandariai uždaryti ir uždengti. Pagalvojau, kad dėl ilgalaikės nervinės įtampos sutriko regėjimas, todėl, atsiklaupęs ant grindų, pradėjau visur grabalioti rankomis, nors patalpoje degė lempos ir buvo šviesu. Kai nieko nesuradau, pasidarė karšta: juk rytą atėję kiti darbininkai tą foliją gali surasti ir atiduoti kam nereikia! Nieko nesugalvojęs, nuvaliau rotaprintą, paslėpiau spaudinius ir pasukau durų link. Dar kartą pažvelgiau į tą nelemtą stalo koją ir... pamačiau ten kuo gražiausiai tebestovinčią foliją. Apžiūrėjau - ta pati. Jau buvo vėlus laikas, nenorėjau iš naujo persirengti darbui, todėl, paslėpęs foliją, išėjau namo. Vos užrakinau spaustuvę, kitame tamsaus koridoriaus gale atsidarė durys ir įėjo kažkokie vyrai. „Ar tik ne tikrintojai?" - pagalvojau. Jeigu folija taip paslaptingai nebūtų „pasislėpusi", tie vizitatoriai būtų galėję pridaryti daug nemalonumų. Tiesą sakant, dirbdamas tą darbą, turėjau nemažą apsaugą - velionį popiežių Joną XXIII, kurio pagalba tikėjau...

 Išspausdinus „Jaunuolio būdą", nebeilgai teko dirbti spaustuvininku, nes KGB vietos viršininkams greitai jrodė, kad buvęs politkalinys neturi teisės dirbti tokio darbo.

 1969 metų vasarą kun. Jonas Buliauskas įsigijo nuosavą "Erą", kurią pagamino tie patys inžinieriai A.Paliokas ir J.Gudelis. Būdamas bedarbis, apsiėmiau su „Era" dirbti nelegaliai. Raudondvaryje pas s. levą Laurusevičiūtę (kun. J.Lauriūno SJ seserj) ant aukšto įsirengėme darbo kambarį, parsigabenome aparatūrą - ir prasidėjo knygų kopijavimas: A.Maceinos „Niekšybės paslaptis", „Dievo avinėlis", J.Girniaus „Žmogus be Dievo", „Lietuviško charakterio problema" ir daugelis kitų. Sesuo M.Gavėnaitė rūpinosi jų įrišimu, o kun. J.Buliauskas - platinimu.

 Kadangi mūsų patalpa ant aukšto buvo nešildoma, rudenį persikrausčiau į namo palėpę Kaune, Kranto g. 14. Namo šeimininkė M.Vilkaitė mėgo skaityti knygas ir svajoti apie nepriklausomą Lietuvą.

 1970 metų rudenį „Erą" perdaviau Virgilijui Jaugeliui, o pats įsitraukiau į Pauliaus Petronio suorganizuotą maldynų spausdinimą J.Levandrausko sodyboje prie Zapyškio. 1971 metų pavasarį Juozas Gražys sutiko priimti „Erą" į savo namą Kalniečių g. 113, V.Jaugelis ten pervežė aparatą ir kelis mėnesius dirbo. Tais pačiais metais aš vėl perėmiau „Erą" ir tame name dirbau iki 1973 metų pradžios, įvairias iš užsienio gaunamas arba Lietuvoje parašytas knygas duodavo kun. J.Buliauskas, tačiau kai ką gamindavau ir savo nuožiūra. 1972 metų pradžioje padariau žinomo 17 000 Memorandumo parašų kopijas ir jas nuvežiau Maskvos disidentams, kurie dokumentą paskelbė pasauliui. 1972 metų pavasarį padauginau Molotovo-Ribentropo pakto vertimą.

 Pasitaręs su Sigitu Tamkevičiumi, sutikau redaguoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Tai buvo kalbinis redagavimas, nes turinys priklausė nuo gaunamos aktualios medžiagos, kurią rinkdavo kun. Sigitas. Tačiau toks darbas buvo labai neracionalus ir neatsargus: medžiagą surenka kun. Sigitas, paskui ją veža man redaguoti, vėliau pasiėmęs perrašo mašinėle ir vėl veža man dauginti. Pagaliau dar kartą atvažiuoja pasiimti padaugintų ir įrištų „Kronikos" egzempliorių... Toks dažnas „siuvimas" iš Simno į Kalniečių gatvę Kaune ilgai nebūtų galėjęs tęstis. Pačiam važinėti į Simną buvo dar rizikingiau, nes KGB vyrukai tuomet dėjo daug pastangų išaiškinti mano darbo vietą ir pobūdį. Bendrabutyje, J.Basanavičiaus gatvėje, kur gyvenau su šeima, sekimui buvo užverbuoti kaimynai. Jie kas mėnesį už tai gaudavo po 30 rublių. Vienas iš jų savo darbovietėje gavo net ilgalaikes atostogas „sveikatai pataisyti", o iš tikrųjų koordinavo kitų vietos šnipų darbą, už tai iš KGB pelnydamas po 160 rublių per mėnesį. Nuo bendrabučio iki konspiracinio buto Kalniečių gatvėje buvo ne daugiau kaip 500 metrų, bet kad į jį patektum be „uodegų", turėtum sugaišti po pusę dienos ar nakties. Buvo negalima laikytis jokios sistemos, jokio periodiškumo, jokio numatyto maršruto. Kiekvieną mašiną ir kiekvieną žmogų reikėjo laikyti potencialiu sekliu ir atitinkamai elgtis. Nebūdamas visiškai tikras, kad pavyko atsikratyti „uodegų", kelionę pas „Erą" turėdavai nutraukti ir grįžti į namus. Savaime aišku, kad tokios kelionės negalėjo būti dažnos, todėl konspiraciniame bute tekdavo neišeinant išbūti po keletą mėnesių. Maisto parūpindavo J.Gražys, E.Martinaitienė paieškodavo kopijuoti tinkamo popieriaus. Kalniečių gatvės 113-ame name buvo padauginti pirmieji šeši „LKB Kronikos" numeriai. Juos visus, kaip ir daugelį kitų knygelių, įrišo J.Gražys.

 1973 m. vasarą „Erą" perdaviau P.Petronio žinion ir sumontavau ją Ežerėlio gyvenvietės viename bute. Kitą "Erą", gamyklos nurašytą, įsigijo Vytautas Vaičiūnas, ją sumontavome Kauno rajono Šlėnavos kaime pas Kazį Gudą. Tai buvo irgi P.Petronio surastas žmogus. Tuo metu inž. J.Gudelis konstravo mažagabaritinį portatyvinės „Eros" modelį. Tokį aparatą galima vežiotis lagamine, taip pat greitai pakeisti konspiracinį būtą.

 Tačiau darbas su „Eros" tipo kopijavimo aparatais buvo mažai produktyvus, spaudiniai nė iš tolo negalėjo patenkinti visos Lietuvos poreikių, kartu nepateisino dedamų pastangų ir rizikos. Visos tos mūsų ir kitų žmonių žinioje esančios kopijavimo ir spausdinimo priemonės negalėjo atlikti svarbiausio uždavinio - kompensuoti tos milžiniškos žalos, kurią per valstybines viešojo informavimo priemones bei mokyklas skleidė sovietiniams pavergėjams parsidavę propagandistai: „filosofai", rašytojai, mokytojai ir visi kiti totalinio mulkinimo mašinos sukėjai.

 „LKB Kronikos" balsas buvo labiau gynybinis - ji garsino Lietuvos tikinčiųjų persekiojimus ir apeliavo į laisvojo pasaulio tautų sąžinę. Tai šiek tiek drausmino komunistus ir drąsino tikinčiuosius, bet negalėjo patenkinti idėjiškai dusinamos krikščioniškos visuomenės intelektualinių poreikių. Todėl pradžiai kaip atsvarą komunistiniam melui reikėjo išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas išplatinti Lietuvoje bent po 100 000 egzempliorių. Tų knygų turinys turėjo apimti: pastarojo šimtmečio Lietuvos istoriją; marksizmo-leninizmo kritiką; naujausių mokslo pasiekimų ir katalikiškos doktrinos sintezę; svarbiausius lietuvių filosofų veikalus; lietuvių išeivijos geriausias knygas; Rusijos disidentų knygas; jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt. Knygos turėjo būti platinamos veltui - sklisti kaip vanduo, kad KGB negalėtų pagal platintojų tinklą susekti leidybos ištakų. Aišku, tam reikėjo gerų materialinių sąlygų - vien darbo pradžiai apie milijono rublių.

 Kartu su V.Jaugeliu pradėjome ieškoti požemių ir sunaikintų dvarų slaptaviečių. Pasinaudoti tuneliuose esančiais resursais ir juose įrengti pogrindinės veiklos katakombas reikėjo daug jėgų ir specialios technikos. Kun. J.Zdebskis liūdnai pranašavo, kad į tuos labirintus pavyks patekti tik nepriklausomos Lietuvos sąlygomis. Tačiau laukti nepriklausomybės nebuvo kada, todėl 1973 metais nusprendėme zonduoti kai kuriuos požemius. Kartą po tokio naktinio darbo rytą su V.Jaugeliu ėjome į Rietavą. Ties vienu pastatu mus sulaikė milicija ir pradėjo tardyti: kas tokie, iš kur, ką čia veikiate? Pasirodo, tą naktį buvo apvogtas kažkoks sandėlis, todėl milicininkai, pamatę einančius naktinius darbininkus, nepraleido progos juos ištardyti. Sąžiningai paaiškinome, kad kasėme šulinį, bet nematėme reikalo nurodyti vietos. Pareigūnai, aišku, nepatikėjo ir abu nutempė į poskyrį, o vėliau - į Plungės daboklę. Kun. J.Zdebskis, nesulaukęs mūsų grįžtančių ir neradęs darbo vietoje, nusprendė, kad naktį besidarbuojančius areštavo, todėl nuvažiavo ieškoti į milicijos poskyrį. Ten jį mielai priėmė ir taip pat apnakvindino areštinėje. KGB veikėjai iškrėtė jo automobilį, tardė ir galiausiai, nieko nepešę, paleido. Kadangi mes su Virgilijumi neatsakinėjome į milicininkų ir čekistų klausimus, be to, pradėjome bado streiką, tai ir mus išleido, prieš tai nustatę asmenybes. Taip numatytas darbas toje apylinkėje, mums atrodančioje labai perspektyvioje, buvo sustabdytas, mat dar labiau atkreipėme į save jau ir taip didelį saugumiečių dėmesį.

 Po kelių savaičių, lapkričio 19 dieną, prasidėjo kratos ir galimų „LKB Kronikos" leidėjų areštai.Į bendrabučio kambarį Basanavičiaus gatvėje Kaune, kur tuo metu gyvenau, atėjo būrys čekistų, ginkluoto kapitono Juozo Marcinkevičiaus vadovaujamas. Kratos metu paėmė religinio turinio knygas ir užrašus, tarp jų neseniai išverstą knygą F.Lellot „Gyvenimo problemos sprendimas" (ji buvo paruošta kopijuoti „Era"). Jokių nusikalstamos veiklos įkalčių čekistai nerado, todėl Kauno KGB būstinėje tardytojų grupės vadovas J.Markevičius arešto pretekstu nurodė tai, kad gyvenu svetima pavarde - Pluiras. Iš tikrųjų tokią pavardę turėjo mano šeima, o aš gyvenau iš viso be jokių dokumentų, todėl šiuo atveju nebent milicija galėjo skirti piniginę baudą.

 Pirmieji tardytojų klausimai parodė, kad juos domino tiktai „LKB Kronikos" leidyba. Nemačiau reikalo atsakinėti į čekistų klausimus, todėl tardymai trukdavo neilgai - nebuvo ką protokoluoti. Kai niekšiškai besielgiantį tardytoją J.Marcinkevičių pakeitė gudresnis T.Lazarevičius, padėtis nepasikeitė - į klausimus vis tiek neatsakinėjau. T.Lazarevičius pagrasino, kad teismas man paskirs tokią bausmę, kokią gaus visi kiti suimtieji kartu paėmus. Ir iš tiesų po 7 mėnesių Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisėjas A.Bataitis, reikalaujant prokurorui J.Bakučioniui, nuteisė 8 metus kalėti griežto režimo lageryje, o visų kitų tuo metu teisiamųjų bausmių suma irgi buvo 8 metai. Buvome kaltinami pagal tuometinio Baudžiamojo kodekso 68 str., t.y. sistemingu užsiiminėjimu antitarybine agitacija ir propaganda, nors nei prokuroras, nei teisėjas tokiam kaltinimui neturėjo jokių įrodymų. Jie patys teisinio vaidinimo metu padarė mažiausiai 8 baudžiamojo proceso pažeidimus. Už nusikalstamą bylos fabrikavimą turėjo būti teisiami, tai savo kalboje ir pasakė V.Jaugelis: „Jums reikėtų sėdėti nusikaltėlių suole, o mes turėtume jus teisti."

 Kalėdamas 36-ame Permės lageryje, po metų per pasimatymą su žmona sužinojau, kad „LKB Kronika" ir toliau gyvuoja. įvykus pasimatymui čekistas Kronbergas paklausė, ar noriu grįžti į namus, o jeigu noriu, tai galiu grįžti. Buvo aišku, kad areštai ir teismai „LKB Kronikos" nesunaikino, todėl netiesiogiai man buvo siūlomas abipusiškai naudingas Judo sandėris. Kad panašūs pasiūlymai daugiau nesikartotų, atsakiau trumpai: „Nenoriu grįžti."
 Daugiau tokių siūlymų niekada negavau.
 

Kronika. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika / Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys. Parengė spaudai dr. Mindaugas Bloznelis. -V.: Gairės, 1997. - 96 p.

Šioje knygoje - jubiliejinės konferencijos, skirtos pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" 20 metų sukakčiai paminėti, medžiaga. Spausdinamas dr. Mindaugo Bloznelio straipsnis apie „Kronikos" vietą rezistencinėje kovoje.

ISBN 9986-851 -17-3
© Mindaugas Bloznelis, 1997


Kronika. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys 2 - asis leidimas
Parengė spaudai Mindaugas Bloznelis
Stilistė Zita Kutraitė
Dailininkas Albertas Broga
Kompiuteriu maketavo Gražina Majauskienė
Spausdino leidykla "Ramoną"


Nemokamai