Nors jau ne kalėjime, bet saugumo nepaleidžiamas iš priežiūros ir nuolatinio persekiojimo Jonas Kastytis Matulionis, prieš teismą saugumo rūsiuose kentęs dešimt mėnesių. Po teismo paleidus laisvėn, tuojau pat "Tiesoje" buvo perdėtai ir pabrėžtai akcentuotas jo "atgailojimas". Tai viena iš saugumo priemonių, kad sugrįžęs laisvėn, šis žmogus būtų nepalankiai vertinamas savųjų, kurie visa širdimi užjaučia jo kančias ir vargą. Tai noras dirbtinai sudaryti slėgimo klimatą ir taip jau ligų, neteisingų priekaištų ir kitokių negandų iškankintam žmogui, kurio doras gyvenimas, nuolatinis pasišventimas geriems darbams nepakenčiamas saugumiečių. Nepakanka, kad J. K. Matulionis yra apgyvendintas bute, kur buvo, o, tikriausiai, ir šiuo metu yra užrašomas slaptų aparatų kiekvienas tartas žodis, bet gainiojamasi jo pėdomis ir šnipinėjama, su kuo jis susitinka, kalbasi ir dirba. Įsidarbinęs Vilniaus V. Kapsuko universiteto Mokslinėje bibliotekoje, jis tarėsi galėsiąs jau kiek lengviau atsikvėpti, padėti universitetui pasirengti artėjančiam 400 metų jubiliejui (1979 m.), atlikti tą darbą, kurį jam paskirdavo bibliotekos vadovybė. Bet ir čia saugumiečiai nepaliko jo ramybėje. Pasišaukę universiteto bibliotekos direktorių Tornau, įsakė J. K. Matulionį atleisti. Nei didelės įstaigos vadovas, nei kadrų skyrius negali priimti žmogaus į darbą be Saugumo komiteto sankcijos, nors jis dirbtų sąžiningiausiai, būtų labai reikalingas tai įstaigai. Universitetas su savo buvusiu auklėtiniu (J. K. Matulionis baigęs šios mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros specialybę) turėjo atsisveikinti 1977.XII.1. Tada J. K. Matulionis buvo priimtas šv. Onos bažnyčios zakristijonu. Šitaip diplomuotas lituanistas (taip pat buvęs konservatorijos studentas, tik už religinius įsitikinimus pašalintas) atsidūrė Tarybų valdžios tokioje nemalonėje, kad net neturi teisės dirbti valdišką darbą. Ką čia kalbėti apie konstitucines žmogaus teises į darbą, mokslą, sąžinės ir religijos laisvę! Neverta prisiminti nei Helsinkio, nei Belgrado... Tačiau J. K. Matulionis, dirbdamas šv. Onos bažnyčioje, tikriausiai, negali būti pakankamai sekamas. Todėl 1978.1.5 jis kviečiamas pokalbiui i Saugumo komitetą. Atsargiai klausinėjamas, kaip gyvenąs, kur dirbąs. Tardytojas "nustemba", kad jis jau nedirbąs universitete. Siūlo įsidarbinti. Jie neprieštarausią. Tai seniai žinoma žmogaus alinimo procedūra.
Šis ir panašūs jam atvejai skatina mus kai ką apmąstyti.
Visų pirma, mūsų pareiga — ne tiek priekaištauti ar nepasitikėti grįžusiais iš saugumo raitkų, kiek juos atjausti, paremti, ypač moraliai. Reikia su jais bendrauti, kad saugumiečiai matytų, jog tie žmonės, kuriuos jie nori sužlugdyti, izoliuoti nuo kitų, yra suprantami, vertinami. Nevenkime tokiems paspausti rankos, pasakyti gerą žodį, padrąsinti, visa kuo padėti.
Jei kas nors pradedamas tardyti, šaukinėti į įvairius pasimatymus su saugumiečiais, grasinamas ir terorizuojamas, jokiu būdu to nereikia slėpti. Vieno lietuvio rūpestis ir kančia, ypač tėvynės ir tikėjimo, bažnyčios ir tiesos reikalais turi būti kiekvieno mūsų kančia ir rūpestis. Po vieną mus jau būtų seniai išlasioję, bet tik bendromis visų pastangomis ir auka galime daugiau pakelti ir išlikti. Todėl bet kokie saugumo veiksmai: kratos, tardymai, apklausos, bauginimai, įspėjimai, slapti butų apžiūrėjimai, visokių anketų kaišiojimai ir panašūs dalykai turi būti kuo greičiau apskelbti savo draugams, artimiesiems, pogrindžio spaudai. Jei saugumiečiai įkyriai siūlo savo paslaugas arba be atvangos reikalauja jiems padėti — reikia rašyti viešus pareiškimus, skundus valdžios atstovams, kad saugumiečiai trukdo dirbti normalų darbą, užuot savo pareigas kaip reikiant atlikę, jie nori užkrauti jas kitiems. Todėl kiekvienas, kuris yra paliečiamas saugumo, tegul jaučia savo pareigą savo nelaime, savo rūpesčiu pasidalinti su kitais, nes saugumui to ir tereikia: įbauginti, palikti žmogų vienišą, kad galėtų kuo greičiau jį palaužti. Jiems tik to ir tereikia, kad sąmoningas lietuvis rašytojas, gydytojas, inžinierius, mokytojas, kunigas, jų terorizuojamas, imtų gerti, neatlikinėti savo pareigų. Po to jie jau ras priemonių tokį apjuodinti, suniekinti. Mūsų pareiga — ištiesti ranką kiekvienam, kuris nukentėjo ar nukentės nuo pavergėjo, trokštančio paversti mus be sąžinės, be principų, šokančiais pagal kiekvieno saugumiečio ar partorgo dūdelę pajacais. Mūsų pareiga — apskelbti saugumiečių ir partinių darbuotojų užmačias, kuriomis norima griauti mūsų tikėjimą ir tautiškumą.
Pagaliau, juk tie saugumiečiai ir partiniai — irgi mūsų tautos nariai. Turime todėl visomis pastangomis žadinti jų tautinę sąžinę, sąmonę, garbę, atsakomybę už savo tautos ateitį. Ir šia proga norisi jiems tarti žodį:
— Broliai, lietuviai, — tardytojai, saugumiečiai, teisėjai, partiniai darbuotojai, įstaigų vadovai, pedagogai ir milicininkai, — visi,' kas dabar turite vienokią ar kitokią valdžią savo rankose, prisiminkite, kad ir jūs kada nors už savo darbus turėsite atsakyti! Prisiminkite tai, nes tai — neišvengiamas dalykas. Padėkite, kuo galite tiems, kurie patenka į jūsų rankas. Jūsų pagalba, kad ir menka paslauga gali daug gero atnešti tautai ir jus išgelbėti nuo pražūties ar pasmerkimo.
Mes visi — lietuviai ir Lietuva priklauso ne gruzinams, ukrainiečiams, ne rusams, o mums, lietuviams. Kada nors mūsų žemėje nebus svetimųjų priespaudos. Kur jūs tada dėsitės, jei smaugėte ar smaugiate savo brolius?! O toji diena tikrai ateis!
Kiekviena vergija suyra, kiekvieni pančiai sutrūksta. Šitie, tarybiniai, taip pat sutruks ir išauš laisvės diena. Jau šiandien jai turime rengtis visi. Nedidinkite savo nusikaltimų, bet padėkite savo broliams,'ypač kenčiantiems ir kovojantiems,, padėkite savo Tėvynei Lietuvai!
T. Gluosnis
