Kasmet laisvės kova pareikalauja aukų. 1977.IV.20 pakartotinai areštuojamas Balys Gajauskas. Pirmą kartą jis buvo areštuotas 1948.V.5. Pagal RE 58 str. nuteistas dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo. Ką reiškė tuometiniai tardymai, etapai, lagerio, darbo sąlygos, administraciaiai savivaliavimai ir kitos Aleksandro Solženicino "Archipelago Gulago" aprašomos priemonės, mums yra gerai žinoma. Mūsų brolių tūkstančiai pateko į šį katorginį gyvenimą, o grįžta tik vienetai... 25 metai, išgyventi lagerio sąlygomis — beveik virš žmogiškų jėgų. Tai gali iškęsti tik patys ištvermingiausi.
Iš lagerių mūsų broliai grįžta jau be sveikatos, dažnai jau ir be tos ugnelės, kuri taip būtina išsilaikyti lageriuose, išlikti Žmogumi, išlikti Lietuviu! Grįžta pas artimuosius, pas gimines. Deja, dažnas randa jau užgesusį židinį. Artimieji išmirę, draugai pamiršę... Ką bekalbėti apie šiltas motinos rankas...
Pažinau nuostabią moterį Adelę Kilčiauskienę, gyv. Kaune, Šančiuose, Spynų g-vė 3-8. Visada maloni, visada švelni, mielai paguodžianti kitą skaudžioje nelaimėje, nors pačios skausmas neišmatuojamas.
Daug metų susitikdavau su šia kalinio motina, kantriai laukiančia savo vienintelio sūnaus, savo vienintelės paguodos. Bėgo metai jaunuomenei, o senutei jie slinkte slinko. Skaičiavo metus, mėnesius, pagaliau dienas, kada grįš sūnus. Išvežtas gimnazistas — grįžta penkiasdešimtmetis vyras... Grįžo... Kas yra laukęs savo artimųjų grįžtant, tas žino motinos ilgesį, nerimą, nemigos naktis, motinos ašaras ir vienintelę paguodą ir pasikliovimą Visagaliu.
Su kokia meile ir atsidavimu ji sulaukė savo sūnaus! Sūnus atsilygino tuo pačiu — nuoširdumu ir meile savo motulei. Kur bevažiuodamas, kur beeidamas, visada rasdavo laiko ir motulei, pasikalbėti, pasidalinti įspūdžiais (o jų daug!).
Atrodo, praėjo negandų metai. Praėjo skausmas ir vienatvė. Galima pakeliauti po gimtąjį kraštą, aplankyti senas, šimtą kartų lageryje sapnuotas vietas, kapines, kur ilsisi ne viena didi širdis, koplyčią, kur vaikystėje pirmas poterėlis kalbėtas, sausą pušyną, kur aidėjo šūviai, pasvirusią pušį, kuri gal priglaudė lietuvišką širdį ir girdėjo mergaitės raudą... Viskas praėjo...
Kai kas nepamiršo Balio Gajausko. Nepamiršo, kad savo laiku jis parodė stiprią valią ir jos nepritrūko ir šiandieną. 1974.XII.24 (suėmus Kovaliovą) pas Gajauską, kaip ir pas daugelį kitų, daroma krata. Atimamos ir negrąžinamos lietuviškos knygos, Nepriklausomybės metais išleisti žurnalai ir kiti dokumentai. 1977 m. vasario mėn. vėl krata, o balandžio 20 d. Gajauskas iškviečiamas į Vilniaus Saugumo komitetą, kur areštuojamas.
Paskutinės kratos metu senutei pasidarė visai blogai su širdimi. Patys čekistai buvo priversti iškviesti greitąja pagalbą ir išvežti senutę į ligoninę, o jos dienoraštis konfiskuojamas kaip "itin pavojinga medžiaga"...
Man teko jį truputį skaityti. Graudu buvo vartyti sąsiuvinių lapus, atidžiai išvedžiotus seno žmogaus ranka žodžius, sakinius; čia kiekvienas sakinys — motinos kruvinos ašaros. Aprašomas sūnaus pirmasis areštas, krata, vaikščiojimai į kalėjimus, viltys ir nusivylimai, paieškos darbo, skurdas, badas, persekiojimai, kelionės į lagerius, skaudūs išsiskyrimai, laukimai laiškų, nemigo naktys, kai sūnus kartu su kitais kaliniais įsijungia į bado streikus už kalinių teises, kai sūnus izoliuojamas į karcerį, kur badas ir šaltis, kaip artimiausi draugai neapleidžia nei dieną, nei naktį...
Motina atsisakydavo visko, kiekvienas skanesnis kąsnelis, kiekvienas šiltesnis siūlelis skiriamas sūnui ir laukimas, laukimas be galo...
Senutei jau daugiau septyniasdešimt metų. Šis naujas sūnaus areštas vos nekainavo jai gyvybės, o jos silpną sveikatą jau visiškai pakirto.
Baliui Gajauskui teks brangiai apmokėti už nepalaužiamą valią, už meilę tėvynei, už troškimą laisvės savo šaliai.
Minėdami savo Didžiąją Nepriklausomybės Šventę, gyvai prisiminkime tuos, kurie kovojo ir kovoja už laisvę. Duok Visagali, jiems stiprybės ir ištvermės šiame kilniame darbe!
Vytis
1978.II.4
