Šiuolaikiniams pasaulyje propaganda yra tapusi tam tikra sistema, skirta ne tik liaudies masėms sutelkti, bet ir jas nuteikti tam tikram tikslui siekti. Šita sistema pagrįsta ne atsitiktinai parinktais metodais, o moksline situacijų analize —sociologija bei moksliškai pagrįstu tiksliu individo troškimų, elgesio motyvų bei psichikos mechanizmo pažinimu.
Todėl būtina susipažinti su propagandos aparato veikimu teoriniu bei praktiniu atžvilgiu. Tik, išstudijavę jos metodus, tapsime pajėgūs sumažinti jos žalą asmenybei, sugebėsime pakelti dvasinį tautos atsparumą prieš okupantus.
Propaganda šiandien yra tapusi galingu valstybės aparatu. Ji, turėdama savo rankose spaudą, radiją, televiziją, teatrą, kiną ir kt., formuoja masių pažiūras, viešąją nuomonę. Propaganda yra viena iš charakteringiausių mūsų laiko žymių. Ji kuria savus mitus, pavergia individą paklusti valdančiajai grupei. Mūsų dienų žmogus dažnai tampa tos propagandos auka.
Propaganda siekia žmogų suformuoti pagal tam tikrą modelį. Kaip neatskiriama mūsų civilizacijos dalis, ji neišvengiamai žmogų lydi nuo lopšio iki "karsto lentos". Norint nuo propagandos atsiriboti arba išvengti jos poveikio, reikia turėti tvirtą idėjinę principų sistemą, o, šito neturint, būtų bergždžias mėginimas išlaikyti savo pozicijas. Tie, kurie dar yra išlaikę tikėjimą, visai pagrįstai nuogąstauja dėl šitokios šiuolaikinės propagandos įtakos.
Propagandos moralinė vertė priklauso nuo jos tikslų bei "vartojamų metodų. Totalitarinių politinių sistemų propagandoje savo režimui palaikyti glūdi didžiulė grėsmė žmogaus asmenybei, tuo pačiu ir demokratinei visuomenei.
Tačiau egzistuoja ir kitokios rūšies propaganda, kuri turi kilnius, ne siaurus savanaudiškus tikslus, kuri kovoja prieš alkoholizmą, karus, smurtą, už šeimų gausumą ir kokybę, už paramą neišsivysčiusiems kraštams, už pagrindinių žmogaus teisių apsaugojimą ir t.t.
Visos šiuolaikinės propagandos sistemos siekia ne tik kryptingai nuteikti ar apšviesti mases, bet ir pastoviai suburti žmones (susirinkimai, minėjimai, šventės, mitingai, demonstracijos), kad galima būtų juos pastoviai kontroliuoti, valdyti.
Tačiau propaganda, toli gražu, ne visagalė. Norint, kad ji pasiektų tikslą, reikalinga palanki dirva. Propaganda pralaimi, kai ji susiduria su tvirtai žmoguje įsišaknijusiais troškimais, siekimais, patirtimi. Tvirtumas nėra būdinga daugumai žmonių savybė. Brandžius, išsilavinusius, tvirto charakterio žmones tendencinga propaganda nepajėgia pavergti. Tačiau tokiai tendencingai propagandai atsispirti yra įmanoma tik tokioje visuomenėje, kur yra įprastos laisvos diskusijos ir nevaržoma objektyvi kritika. Kur nėra žodžio nei spaudos laisvės, kai persekiojama lietuviška patriotinė mintis (mūsų atveju) ir draudžiama laisva ideologinė kova, o privaloma tik "internacionalinė" bei ateistinė propaganda (ypač, kai ji nukreipta į vaikus, jaunimą bei naivias liaudies mases), ji vienašališkai formuoja mūsų tautą, pavergia dvasią, neleidžia laisvai apsispręsti. Užgniauždama laisvą asmenybės išsivystymą (paremtą "už" ir "prieš" informacija), totalitarinė propaganda siekia asmenybę užvaldyti, paversti lengvai valdomu automatu. Totalitarinėje visuomenėje gyvenantis individas praranda nuovoką, kad jis yra propagandos auka. Šitaip praranda galimybę iš jos išsivaduoti.
Sujungta psichologija su sociologija yra didelė jėga propagandos rankose. Propagandos metodus ir jos poveikį iš esmės keičia ir didina eksperimentinės psichologijos, psichoanalizės lygis ir socialinės psichologijos išsivystymas. Po to, kai buvo paskelbti mokslo darbai apie hipnozę (Bernheim ir Charcot), apie sugestiją (Binet ir Baudouin), apie minios nesąmoningumą - irracionalumą (Gustav le Bon), apie jausmų logiką (Theodule Ribot), apie pasąmonę (Freud ir Jung), apie automatizmus ir sąlyginius refleksus (Pavlov), propagandos efektyvumą minėti mokslo laimėjimai dar labiau sustiprino.
Mūsų pasąmonėje glūdintieji prieštaringi instinktai: išsilaikymo ir naikinimo, meilės ir agresijos dažnai yra prislopinti, bet niekad nesunaikinami. Propagandistai įsitikino, kad manipuliuodami pasąmonės jėgų pažadinimu, jie pasiekia greitesnių ir geresnių rezultatų norima linkme, negu kreipdamiesi vien į protą, nors ir nesugriaunamais argumentais. Rūpindamiesi ne tiesa, o daugiau siaurais rasistiniais ar klasiniais tikslais, jie plačiai naudoja ne loginį poveikį, bet pažadina psichines pasąmonės gelmes. Tam tikslui jie plačiai naudoja simbolius: įvairius ženklus, emblemas, paveikslus (pvz.: piautuvas ir kūjis, balandis, svastika ir pan.). Be simbolių bei lozungų neapsieina jokie susirinkimai bei demonstracijos. Tas simbolių reikšmes laikas nuo laiko primena žodinė propaganda. Propagandinės kalbos pakiša tam tikrą mintį (idėją), o simboliai sustiprina geismą tas idėjas įgyvendinti. Šitaip simboliai įgauna savotišką poveikį - jėgą ir tokiais metodais yra užtikrinamas propagandos poveikis. Visa tai vykdoma žmogaus nuasmeninimo sąskaita, nes čia jau automatiškai lemia masės nuotaikos.
ŠIUOLAIKINĖS PROPAGANDOS BŪDAI
Mokslu grindžiama propaganda šiandien žengia dviem kryptim: priešas puolamas ir nuo jo ginamasi. Yra išvystyta visa eilė metodų.
I. PUOLAMOJI PROPAGANDA
1. Klastojama ir iškraipoma informacija:
a) sumažinama arba padidinama fakto reikšmė,
b) iškraipomas pats faktas,
c) iškraipomas tikslas,
d) tendencingai sumažinami arba padidinami rezultatai,
e) neobjektyvi informacija bei komentarai.
2. Ypatingai sukoncentruojama propaganda į silpniausią priešo vietą, vadinamąjį "Achilo kulną".
3. Viešai paskelbiami tendencingai parinkti įvykiai ir visai neskelbiami arba akiplėšiškai paneigiama nepalanki tiesa.
4. Kas nors be saiko liaupsinama arba, priešingai, niekinama.
5. Orkestracija, t.y., propaganda ta pačia tema kartojama ir plėtojama.
6. Nuolatos dangstomasi aukštais šūkiais — taika, nusiginklavimais, pažanga, tikroji demokratija, tikrasis humanizmas, laisvė, moters emancipacija ir t.t.
7. Skelbiami padidinti pasisekimai (viso pasaulio dori žmonės su mumis...)
8. Nuolatos minimi ir kaišiojami autoritetų vardai tam, kad padidintų skelbiamų idėjų prestižą.
9. Žadinami pavojaus ir baimės jausmai ("nacionalizmo", "sionizmo", "klerikalizmo pavojus" ir t.t.).
II. GYNIMOSI PROPAGANDA
Gynimosi propaganda turi savo specifinius bruožus:
1. Sustačius ir suklasifikavus priešingos propagandos temas, jos atakuojamos nuo aktualiausių.
2. Atsargumas priešiškos propagandos atžvilgiu. Ypač, jei ji stipri. Kad nebūtų priešingo efekto, .kad jos nesustiprintų. Tokiu atveju ji tiesioginiai neatakuojama, o smogiama aplinkiniu keliu ir griaunama iš vidaus. Pavyzdžiui, tarsi pagiriami priešo geri ketinimai, bet juos analizuojant atskleidžiama, jog priešo teiginiai nerealūs ir nepriimtini.
3. Asmeninis priešo pažeminimas, paniekinamas jo orumas, pajuokiamas. Pvz., asmenys, pasireiškia patriotine lietuviška veikla, Lietuvoje ar užsienyje, juodinami, jei tik ta jų veikla trukdo rusifikacijai arba kokiu nors būdu stabdo asmenybės pavergimą. Ypač antireliginės propagandos esminiu ginklu laikoma ne religijos teorinė kritika, o asmeninis tikinčiųjų bei religijos mokytojų — dvasininkų niekinimas, šmeižimas, kulto apeigų sukarikatūrinimas ir pajuoka.
4. Kiekviena proga keliami viešumon faktai, paneigia priešišką propagandą. Tam tikslui panaudojami autentiški dokumentai, liudijimai.
5. Priešas nuolatos vaizduojamas komiškai (karikatūromis, anekdotais ir pan.).
6. Nuolatos kuriamas ir palaikomas įspūdis apie savo jėgą bei karingumą, neperduodant priešui iniciatyvos. Perdėtai mažinama priešo jėgų reikšmė (pvz., "saujelė ekstremistų", "chuliganizmo apraiškos", "atgyvenos, išmestos į istorijos šiukšlyną" ir t.t.).
III. ASMENYBĖS SUGNIUŽDYMAS ARBA
"SMEGENŲ PRAPLOVIMAS"
Tarptautiniu mastu labai paplitęs vadinamasis "smegenų praplovimas". Mums, lietuviams, taikomas "perauklėjimas" kaip tik ir remiasi šiuo metodu. "Psichologinės akcijos" atstovai teigia, kad galima pakeisti ne tik atskiras nuomones ar laikyseną, bet ir visą asmenybės struktūrą. Individui sudaromas toks psichologinis spaudimas ir nepakantumas, kad asmuo persiorientuoja — jo laikysena tampa radikaliai priešinga buvusiai pasaulėžiūrai ir principinė smegenų praplovimo" schema tokia:
1. Sugniuždoama asmenybės struktūra, kai asmuo dvasiškai ir fiziškai izoliuojamas. Jis tai įgąsdinamas, tai "pamaloninamas". Individo psichikoje sukuriama baimės, išgąsčio ir depresijos neurozė. O tais atvejais, kai asmuo vis nepalaužiamas, jį norima sunaikinti perduodant specpsichiatrams arba likviduojant savižudybės, depresijos ir pan. būdais.
2. Prisipažinimas ir savikritika. Jei iš asmens išgaunama tikras arba tariamasis prisipažinimas (tariamasis prisipažinimas toks, kai asmuo prisipažįsta įtaigotas, save apkaltina tais faktais, kurių visai nebuvę) prie tariamai nusikalstamų faktų, tai jis verčiamas žodžiu ar raštu, viešai ar pusiau viešai "prisipažinti", t.y., save iškritikuoti. Tai vadinama savikritika. Individas, kurio savigynos jėgos yra ribotos, prievartaujamas sugniūžta ir stengiasi gelbėti savo gyvybę, garbę, užimamą postą ar artimuosius viešu "klaidų" prisipažinimu, savikritika ir "atgaila".
3. Nauja psichinė struktūra. Ji sudaroma sąlyginiais refleksais apgalvotai, pastoviai ir pakartotinai dozuojamas atpildas ir bausmės, nustatomi nauji santykiai tarp asmenų. Prievartautojas tardymo ar viešo "perauklėjimo" metu čia vaidina humaniško geradėjo vaidmenį.
PROPAGANDINIŲ SISTEMŲ TIPAI
Propagandos metodai jau seniai nustojo buvę vien tik receptų visuma. Jos sėkmė nėra paremta vien tik propagandisto asmenine įtaka bei gabumais. Visos paveikios priemonės, panaudojus mokslu paremtus metodus, yra stengiamasi tiksliai parinkti, apskaičiuoti, suderinti ir programuoti, atsižvelgiant į visas galimas kliūtis. Taip yra visame pasaulyje, taip yra ir pas mus. Pati propagandos eiga yra pastoviai kontroliuojama ir koreguojama, t.y., valdoma, tarsi kosminės raketos skrydis.
Yra kelios pagrindinės propagandos sistemos. Jos visos viena su kita persipina. Kiekviena propagandos sistema remiasi savo moksline teorija.
1. NACISTINĖS PROPAGANDOS TIPAS
Šis propagandos tipas rėmėsi Froido psichoanalizės teorija ir Jungo masių nesąmoningumo teorija. Froidas skelbė, kad nesąmoningi instinktyvūs potraukiai (ypač seksualiniai), esantys už sąmonės ribų (žmogaus pasąmonėje) apsprendžia žmogaus psichiką bei jo elgesį. Atseit, žmogaus elgesį apsprendžia jo pasąmonė. Esą, žmogaus pasąmonėje glūdintieji malonumų potroškiai ir agresyvūs polinkiai iššaukia konfliktus, kurie ir nulemia žmonijos istoriją.
(Pabaiga sek. num.)
