Maskvos gatvėse kartais tenka matyti neįprastą reginį: staiga milicija sustabdo visą transportą, mašinas sustato prie šaligatvių arba suvaro į šonines gatves, neleidžia žmonėms praeiti skersai gatvę.
Tolumoje pasirodo juoda "Čaika" su uždangstytais langais ir didžiuliu greičiu dingsta iš žmonių akių. Už minutės antros nuūžia dar kelios mašinos.
Maskviečių toks įvykis nestebina. Jie paaiškina, kad vienoje iš šių septynių ar aštuonių mašinų nuvažiavo partijos vadovas ar vyriausybės narys ir būtinai pridurs: jei toms "Čaikoms" važiuojant kas nors išbėgs į gatvę, jos nesuks į šoną, o važiuos tiesiai ant žmogaus. Jie turi šią teisę!..
Jie turi teisę užmušti žmogų! Jie, tie liaudies "išrinktieji", geriausi iš geriausių, kuriuos karštai myli liaudis.
Nesvarbu, kas tu būtum: Tarybų Sąjungos didvyris, Socialistinio darbo didvyris, liaudies rašytojas, nusipelnęs išradėjas ar artistas, o gal akademikas, pasimaišei jiems po ratais — būsi sutraiškytas kaip skruzdė. Tokiu būdu po vyriausybės mašinos ratais 1967 m. birželio 5 d. Maskvoje pateko populiarus Kauno Muzikinio teatro solistas ir režisierius Rostislavas Andrejevas su dukra. Pats Andrejevas žuvo vietoje, dukra buvo sužalota.
Nejučiom pagalvoji — o kas neleidžia tiems vadovams važiuoti nedideliu greičiu atviroje mašinoje, kad praeiviai galėtų juos net pasveikinti?
Baimė, niūri gyvuliška baimė verčia juos iš abiejų pusių saugomus augalotų tvirtasprandžių asmens sargybinių, gūžtis užpakalinėje sėdynėje. Ji, ta baimė, varo šimtus arklio jėgų ant nekalto, beginklio žmogaus, ji suteikė jiems teisę žudyti žmogų. Jie patys, nieko nesiklausę, liaudies vardu tą teisę sau suteikė.
Matydamas visa tai, Žmogus stabteli ir pagalvoji, kad gal visų valstybių vadovų tokia jau dalia. Bet faktai rodo visai ką kita ir tiesiog verčia stebėtis.
Austrijos prezidentas Bruno Kreiskis dažnai užeina į paprastas liaudies lankomas kavines: kiekvienam lankytojui paspaudžia ranką, kartu su jais pasėdi prie kavos puoduko, pasišneka, padiskutuoja su šaltkalviais, krautuvininkais ar buhalteriais vienais ar kitais valstybės reikalais, atsako į visus jų klausimus ir vėl, visiems paspaudęs rankas, išeina.
Kanados ministras pirmininkas Pjeras Triudo dažnai užsuka į alinę ir mielai pasėdi su eiliniais piliečiais prie alaus bokalo. Mėgsta jis užsukti į sporto aikšteles ir kartu su golfo mėgėjais sužaisti vieną kitą partiją.
Atsiverskime Justo Paleckio sūnaus Justo Vinco Paleckio knygą "Šveicarijos piramidės", išleistą Vilniuje 1973 metais. Jos autorius kurį laiką dirbo tarybinės pasiuntinybės darbuotoju Šveicarijoje ir jį vargu galima apkaltinti simpatijomis kapitalistinei santvarkai. 43 puslapyje skaitome apie Šveicarijos vyriausybės narius: "Ministrą, kaip ir kadaise, gali sutikti tramvajuje, nes tarnybinį automobilį jis gali panaudoti tik reprezentacijai. Net prezidentas neturi jokių valstybinių rūmų, gyvena privačiai savo namelyje arba moka už butą, kaip ir visi kiti; jokios sargybos neturi. Jo adresą ir telefono numerį rasi bet kuriame telefono - automato abonentų sąraše".
Austrija, Kanada, Šveicarija — nedidelės valstybės gyventojų skaičiumi. Imkime didžiausią ir pirmaujančią Vakarų šalį — JAV. Jos prezidentai, nors į juos daug kartų buvo kėsintasi, atvykę į kokios nors valstybės sostinę, stengiasi visiems jį sutinkantiems eiliniams amerikiečiams paspausti rankas.
Tad kodėl šie nebijo (nors jų piliečiai gali turėti asmeninį ginklą), o tarybiniai vadovai bijo (nuginkluotos savo liaudies)?
Bailumas yra atvirkščiai proporcingas didžiadvasiškumui. Kada menkysta iškyla į viršų ir užima aukštą postą, jis pradeda nepaprastai vertinti save, savo gyvybę, jos apgynimu, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis.
Kita priežastis — tarpusavio pasitikėjimo tarp liaudies ir vadovybės stoka.
Turbūt aiškinti nereikia, kad nebuvo ir negali būti pasitikėjimo tarp engėjų ir engiamųjų. Tai liudija visa žmonijos istorija.
Demokratinių šalių piliečiai nesijaučia esą tik paprasti sraigteliai didžiulėje valstybės mašinoje. Tų šalių pilietis gali nesutikti su tuo ar kitu vyriausybės nutarimu ar priemone, gali viešai pareikšti savo nesutikimą, jis gali parašyti į spaudą, kreiptis į savo apygardos deputatą, parlamento ar kongreso narį. Pablogėjus darbo ar buities sąlygoms, gali kreiptis į profsąjungą pagalbos. Galop jis gali išeiti į gatvę su savo darbo draugais streikuoti.
Tai yra didžiulis žmonijos laimėjimas, vadinamas demokratija — teisė piliečiams iš kelių kandidatų patiems rinkti valstybės vadovus ir teisė viešai juos kritikuoti, nesibijant represijų. Demokratinių šalių piliečiai žino, kad vadovai priklauso nuo jų, todėl tarp abiejų pusių ir atsiranda pasitikėjimas.
Tarybinėje santvarkoje piliečiams palikta tik vienintelė teisė: besąlygiškai pritarti ir remti partijos politiką, nors dėl tos politikos žmogus liktų ir be marškinių. Pabandytų tarybinis žmogus kovoti dėl tų marškinių — liktų ir be kelnių...
Pasitikėjimas įgyjamas nelengvai. Bet ar gali tarybinis žmogus pasitikėti partija ir vyriausybe, jei šie nuo pat pirmųjų tarybų valdžios metų apgaudinėjo tą žmogų?
Dar prieš revoliuciją partija skelbė duosianti bežemiams valstiečiams žemės. Valstiečiai žemės gavo, bet po trylikos metų ta žemė iš jų buvo atimta, o patys prievarta buvo suvaryti į kolchozus vegetavimui ir net mirčiai. Pirmųjų kolektyvizacijos metų laikotarpiu vien tik derlingoje Ukrainoje nuo bado mirė 6 milijonai žmonių! Partija žadėjo laisvę, lygybę ir brolybę, o savo piliečiams suteikė Gulago baisybes ir 1937 metų "ježovščinos" košmarą.
Bet persikelkime į naujesnius laikus. XXII suvažiavime partija ištarė žodžius: "Partija iškilmingai pareiškia: dabartinė tarybinių žmonių karta gyvens komunizmą". Bet pasikeitė partijos vadovas ir šis šūkis dingo nuo tvorų ir namų sienų. Dar daugiau: praėjo pakankamai laiko, kad galėtume įsitikinti, jog su kiekvienais metais mes vis labiau tolstame nuo to išgirto komunizmo.
Partija dar visai neseniai žadėjo: gyvenimo sąlygos pagerės, padaugės maisto produktų ir plataus vartojimo prekių. Ką mes matome — ką vakar galėjai laisvai nusipirkti, šiandien nė su žiburiu nerasi. Mažėja būtiniausių prekių, jos brangsta. Užtat visų kitų prekių trūkumą kompensuoja vynas ir degtinė. Šito gero taip apsčiai dar niekada mes neturėjome.
Užtat vyriausybės nariai, jų šeimos ir artimieji, partijos vykdomųjų komitetų darbuotojai, saugumiečiai ir prokuratūros darbuotojai būtiniausias prekes gauna specialiose parduotuvėse su specialiais rašteliais.
Ar galimas tokiose sąlygose pasitikėjimas? Vadovybė bijo eilinio žmogaus!
Toji baimė neapsiriboja Maskvos gatvėmis. Ji įleidusi šaknis į kiekvieną tarybinio žmogaus gyvenimo kertelę. Ta baimė užkrovė milžinišką naštą ant liaudies pečių.
Tos baimės įrankis — KGB — imperija tarybinėje imperijoje, organizacija, kuriai suteiktos milžiniškos teisės ir galia. Ji savo tinkluose laiko kiekvieną tarybinį pilietį, savo čiulptuvais įlenda į kiekvieną jo sielos kampelį, baugina, seka jį, o šis pilietis neretai priverstas sekti kitą.
Čekistinis režimas — sistema, labiausiai žalojanti žmogaus sielą, dergianti sąžinę, nužmoginanti savo piliečius. Kodėl dabar tarybų šalyje tiek daug korupcijos, kyšininkavimo, savanaudiškumo, tuščiažodžiavimo, besaikio girtavimo, ištvirkimo? Nesistebėkime, tai — vaisiai tos nuodingos sėklos, kurią nuo pat pirmųjų revoliucijos dienų sėjo ir krauju laistė Dzeržinskis. Šiandien jau šito režimo aukas skaičiuojame ne šimtais ar tūkstančiais, o milijonais ir net dešimtimis milijonų!
Valstybinių sienų apsauga — kiekvienos valstybės šventa pareiga. Įvairios šalys jas saugo įvairiai. Štai pavyzdžiui, siena tarp JAV ir Kanados pažymėta tik žemėlapyje. Jokios sargybos, jokių užtvarų ten nėra. Panaši padėtis ir tarp Europos Bendrosios rinkos kraštų. Ten sienų sargyba apsiriboja tik apsauga nuo kontrabandos. Tokia padėtis buvo ir Nepriklausomoje Lietuvoje prie demarkacinės linijos su Lenkija. O juk Lenkija buvo grėsmingas ir dešimteriopai skaitlingesnis kaimynas.
O kaip su sienomis Tarybų Sąjungoje, vienoje iš pačių galingiausių pasaulio šalių, valstybėje, kurios bijo viso pasaulio draugai ir priešai? Tarybų Sąjunga irgi bijo ir bijo daug labiau, negu jos mažesni kaimynai. Tai liudija jos sienos ir niekur pasaulyje tokių nerasi! Ką jau kalbėti apie jos sienas su Kinija, Turkija ar Norvegija, jeigu sienos su draugais — Lenkija, Čekoslovakija saugomos taip, kaip Vakarų pasaulyje nesisaugoma net nuo priešų! Viskas čia panaudota: sargybiniai, šunys, spygliuota viela, net fotoelementai ir kt.
Šią nenormalią sienų apsaugą iššaukia nepasitikėjimas ne tiek svetimais, kiek savais piliečiais, jutimas vidinės netvarkos ir tiesiog paniška baimė permainų. Kada Gdanske lenkų darbininkai išėjo į gatves, protestuodami prieš Gomulkos ketinimą padidinti maisto produktų kainas, tų įvykių aidas bematant atskrido ir į Lietuvą. Vilkaviškio, Kapsuko ir Lazdijų rajonuose, kurie ribojasi su Lenkija, pasienio zonos buvo padidintos. Prie kelių, kur anksčiau galėjai laisvai pravažiuoti, atsirado dryžuotos būdelės ir užtvaros, o iš visų pravažiuojančių tais keliais pasieniečiai reikalaudavo dokumentų ir specialių leidimų. Daug žmonių, gyvenančių Lietuvos gilumoje, jau nebegalėdavo aplankyti savo artimųjų. Pasieniečių būdelės, nors jos dabar tuščios ir pakelti šlagbaumai ant kelių vis dar tebestovi, kaip tos kvailos beviltiškos baimės paminklai.
Tarybinės sienos — ilgiausios pasaulyje. Jų apsaugai negailima nieko: nei lėšų, nei žmonių, nei ginklų. O juk visa tai sunkia, beveik nepakeliama našta užgula ir taip jau prislėgtus liaudies pečius. Ši baimė kaip prakeikimas slegia visą liaudį.
Bet visa tai tęstis ilgai negali. Pro visą propagandinį triukšmą, pro partijos vadovų liaupsinimo chorus liaudies ausis ėmė pasiekti visai kiti balsai —- kovotojų už žmogaus teises balsai. 0 juk jie, kovodami už pagrindines žmogaus teises, visų pirma, kovoja prieš baimę, baimę, kurios pagalba partija laiko liaudį kaip paklusnią bandą, prieš baimę, kurią žmonės išsiugdė savyje per 60 metų. Ir kaip negalima pasukti istorijos rato atgal, taip ir šį judėjimą sustabdyti nėra jokios vilties. Mes galime neabejoti — šis judėjimas laimės!
Iš visų žmogiškų jausmų, valdančių visuomenę ir patį žmogų, pats žemiausias, pats niekingiausias jausmas yra baimė. Ateityje apie dabartinius partijos vadovus, kai jie nueis nuo arenos, liaudis nekurs ir nedainuos dainų...
A. Žuvintas
