Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė!
(Ps. 45.2)

Nežiūrint dešimtmečiais užsitęsusių persekiojimų, mes, Lietuvos katalikai, esame pakankamai stiprūs ir ryžtingi kovoje už Dievą, Bažnyčios gyvybinę egzistenciją ir pagrindines žmogaus teises. Mes stiprūs, nes nevieni, —Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė! Su mumis „Rytų Popiežius", kalbąs tylinčios Bažnyčios lūpomis, o Lietuvos persekiojamai ir kovojančiai Bažnyčiai paskyręs pusę širdies. Mus stiprina Vatikano radijas vis naujomis žiniomis, —mūsų skausmas ir kova randa vis platesnį atgarsį pasaulyje, štai JAV vyskupų Generalinis sekretorius vysk. Tomas Kelly, išgirdęs Amerikos Lietuvos Vyčių prašymą (garbė mūsų jaunimui išeivijoje!), paskelbė vasario 11-ją maldos diena už Lietuvą.

Todėl mes, Lietuvos katalikai, Bažnyčios ir Tėvynės vardu širdingai dėkojame už maldą ir gerą žodį JAV vyskupams, kunigams, tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms, apie kurių pastangas galbūt ir nežinome. Dėkojame JAV Valdžios žmonėms ir Vatikano radijui, perdavusiam Lietuvos Vyčių atsišaukimą į pasaulį įvairiomis kalbomis.

Tegul Dievas atlygina visiems darantiems gera! 'O mes, savo ruožtu, ir toliau ištvermingai kovosime, siekdami, kad Kristus viešpatautų mūsų Tėvynėje.

Lietuvos katalikai

Valstybės sekretoriatas
Vatikanas, 1978 m. gruodžio mėn. 18 d.

Gerbiamas Tamsta,
Jo Šventenybė Jonas Paulius II su dėkingumu priėmė tavo ir kitų devynių lietuvių kunigų Jam telegrafu pasiųstus sveikinimus Jo išrinkimo į šv. Petro sostą proga.

Už šį vienybės ir meilės pareiškimą Šventasis Tėvas su meile dėkoja ir, melsdamas Dievo visokio gero Jo labai mylimai Lietuvos Bažnyčiai, tau ir kitiems kunigams, kurių pavardės pažymėtos telegramoje, suteikia Apaštališkąjį palaiminimą, kaip ypatingo palankumo ženklą.
Naudojuosi šia proga ir aš išreikšti tau pagarbą ir nuoširdžiausius savo linkėjimus.

J. Caprio 
Subst.

N. B. Padėka atsiųsta kun. Myk. Buožiaus vardu.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta didelį susirūpinimą keliantys vidiniai socialiniai procesai, atsirandantys dėl bedievybės plitimo ir vis gilėjančios žmonių sąmonėje idėjinės tuštumos. Ši tuštuma, nesant kilnių paskatų, labai greitai užpildoma primityvių instinktų tenkinimo poreikiais, kurie paskui save nusitempia ir visą vidinį žmogaus gyvenimą: pakrinka moralė, ištyžta valia, tautiniai idealai iškeičiami į pigius malonumus ar miesčionišką gyvenimo būdą.

Šie pakitimai, įvykę žmonių sielose, viešajame tautos gyvenime materializuojasi tokiomis ją žudančiomis blogybėmis, kaip nepilnamečių nusikalstamumo didėjimas, ištvirkavimas, venerinių ligų plitimas, abortai ir natūralaus gyventojų prieauglio mažėjimas, masinis alkoholizmas bei katastrofiškas šeimų irimas. Tuo pačiu metu susikuria kovingos, šias blogybes teisinančios bei platinančios, ideologijos, kurių atstovai ateistinio auklėjimo fone ne tik blogu pavyzdžiu, bet dažnai ir brutalia prievarta demoralizuoja ne taip stiprios valios žmones ir ypačiai jaunimą.

Šeima visais laikais buvo pagrindinė religijos-dorovės normų perdavėja ir jaunosios kartos auklėtoja. Dabar gi jai vis sunkiau sekasi priešintis tvirkinančiai aplinkos blogio įtakai. Kas suskaičiuos, kiek tikinčių tėvų verkia dėl šunkeliais nuėjusių vaikelių? Netvirtos, išsiskyrusios, girtaujančios ar netikinčios šeimos dar mažiau pajėgios tinkamai doroviškai auklėti savo vaikus. Tuo būdų sekančiose kartose galima tikėtis vis daugiau skyrybų ir dvasinio pakrikimo. Ir niekas negali pasakyti, ar šitaip „progresuodama" mūsų tauta nenusiris iki visiško savęs sunaikinimo ir išnykimo.

Tiesa, daug paguodos ir vilčių teikia vis labiau besiplečiantis tautos dvasinis atgimimas, ypač jaunimo tarpe. Tai žmonės, suprantantys, kad tiesos, tikėjimo ir Tėvynės labui jokia auka nėra per didelė, ir tai įrodantys savo gyvenimu.

Skaityti daugiau...…

Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetas 
1978 m. gruodžio 25 d. Nr. 5

TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui 
LTSR Aukšiausios Tarybos Prezidiumui 
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų Valdytojams 
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui P. Anilioniui

Prieš trisdešimt metų, 1948 m. gruodžio 10 d., SNO Generalinė Asamblėja priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurią, įsipareigodama šventai vykdyti, pasirašė ir Tarybų Sąjunga. Tarybinė spauda net tvirtina, kad naujoji TSRS Konstitucija garantuoja žymiai daugiau teisių ir laisvių, negu tai pramatyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje.

Lietuvos katalikai, pokario metu pergyvenę įvairias diskriminacijos formas, tikėjosi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos garbingo jubiliejaus proga tarybinė vyriausybė suteiks jiems bent šiek tiek daugiau teisių ir laisvių, tačiau viskas įvyko atvirkščiai. 1978 m. lapkričio 24 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis sukvietė į Vilnių visus Lietuvos vyskupus ir vyskupijų valdytojus ir įsakmiai pabrėžė, kad nuo dabar pilnai reikėsią laikytis 1976 m. liepos 28 d. LTSP ATP patvirtintų „Religinių susivienijimų nuostatų", o jų nesilaikantieji būsią griežtai baudžiami.

LTSR ATP, patvirtindamas „Religinių susivienijimų nuostatus", pirmiausia turėjo atsižvelgti į tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turi ne tik 600 metų istoriją, daugybę neužginčijamų nuopelnų Lietuvai, pvz., prieš 400 m. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas, bet ir tai, kad Katalikų Bažnyčiai ir šiuo metu priklauso nemažiau kaip 70 procentų Lietuvos gyventojų ir tik nežymi dalis laiko save ateistais. Liaudies vyriausybė, tvirtindama Nuostatus, privalėjo atsižvelgti į daugumos piliečių įsitikinimus ir valią, tačiau pasielgė priešingai—saujelės ateistų interesai nulėmė diskriminacinį Religinių susivienijimų nuostatų pobūdį.

Skaityti daugiau...…

1979 m. pradžioje Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis raštu „atsisakė" nuo savo užimamų pareigų, ir Vilniaus arkivyskupijos patarėjai: kun. A. Gutauskas, K. Gajauskas ir J. Morkūnas paskubomis „išrinko" nauju valdytoju šv. Teresės parapijos kleboną kun. Algį Gutauską.

Paviršutiniškai žiūrint, viskas, atrodo, normalu: vienas panorėjo dirbti pastoracinį darbą parapijoje—ėmė ir atsisakė, o antras—buvo išrinktas.

Iš tikrųjų „atsisakymas" ir „išrinkimas" vyksta diriguojant KGB „stebuklingai lazdelei". Todėl savaime kyla klausimas, kodėl saugumui prisireikė naujo Vilniaus arkivyskupijos valdytojo? Buvęs Vilniaus arkivyskupijos valdytojas buvo visiškai praradęs autoritetą ir nebeturėjo jokių galimybių, kad kada nors Apaštalų Sosto būtų paskirtas vyskupu. O Vilniaus arkivyskupijos soste sovietinė valdžia labai nori turėti naują vyskupą, bet ne vyskupą-tremtinį Julijoną Steponavičių. Išrinkus naująjį popiežių Jonę Paulių II, KGB suvokė, kad reikia Vilniaus arkivyskupijai naujo valdytojo, kuris turėtų daugiausia galimybių ateityje tapti vyskupu, o gal net ir kardinolu. Tokiu kandidatu ir buvo kun. Algis Gutauskas, turįs Lenkijoje daugybę pažįstamų kunigų, galinčių jį rekomenduoti kandidatu į vyskupus. Be to, kun. A. Gutauskas nėra susikompromitavęs morališkai ir pakankamai bailus bei klusnus sovietinei valdžiai. Vilniečiai neatsistebėdavo, kaip uoliai jis šalindavo iš procesijos vaikus, nes šito neleidžia sovietiniai įstatymai; lygiai taip pat uoliai jis gynė KGB bendradarbį—klieriką Jakutį (apie tai yra plačiai rašiusi Kronika).

Kadangi Vilniaus arkivyskupijos kunigai neabejoja, kad naujasis Valdytojas kun. A. Gutauskas seniai yra įkliuvęs į KGB spąstus, todėl tvirtai tikima, kad Popiežius Jonas Paulius II niekada jo nepakels į Katalikų Bažnyčios hierarchus.