K R O N I K A

Nuo 1952 m. iki 1957 m. man teko šioje kuklioje Seminarijos bažnyčioje ne kartą kalbėti. Teko skaityti mąstymus ir konferencijas. Per tokį ilgą laikotarpį daug kas pasikeitė, mes žinom, kad pasikeitimai nebūna vienodi, jie būna ir džiugūs, ir liūdni; ir per šį ilgą laikotarpį ne visi pasikeitimai buvo džiugūs. Sunku visus pasikeitimus išsakyt...

Šiandien, susirinką iškilmingam simpoziumui, švęsdami Marijos metų Jubiliejinį minėjimą, kartu prisimindami Dievo malonių gausą, suteiktą mums palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimu palaimintuoju ir ypatingu būdu pajuntame, kad patys džiugiausi pasikeitimai prasidėjo Marijos metuose. Mes galim kaip anuomet Galilėjos Kanos vestuvėse pasakyti, kad tai, kas geriausia, mums palaikyta iki dabar.

Kaip tik Marijos metuose visoje mūsų tautoje pasireiškia nuostabūs pasikeitimai, pavadinti persitvarkymo vardu. Ypatingą jų iškalbingumą mūsų tauta pergyveno ne taip seniai Vingio parke, kai pirmą kartą po tiek merų taip iškilmingai suplevėsavo trispalvės..., kai buvo svarstomi visai tautai rūpimi klausimai. Gaila, kad tautinės vėliavos šiandien čia nematome. Nejaugi tai mums svetimas dalykas? Nejaugi tai mūsų žvilgsniui priešingas dalykas, ir nemokame džiaugtis tuo, kuo šiandien džiaugiasi visa mūsų tauta, nejau visa tai priešinga kunigijai? Ne veltui tie, kurie tą persitvarkymo džiaugsmą pergyveno Vingio parke, padarė priekaištą mums, kunigijai, kodėl mes likome tokie svetimi, bejausmiai, tarsi netrokštą persitvarkymo ir persimainymo, pernelyg apsipratę su liūdna padėtimi. 

. . . Daugiau...

1988 m. liepos 12 d. iš Permės griežto režimo lagerio buvo paleistas kun. Alfonsas Svarinskas, kuris 1983 m. sausio 26 d. buvo areštuotas, apkaltintas antitarybine propaganda bei agitacija ir nuteistas pagal LTSR BK 68 sr. I d. 7 metams griežto režimo lagerio bei 3 metams tremties. Išbuvęs 5 su puse metų įvairiuose sovietiniuose griežto režimo lageriuose, kun. A. Svarinskas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks Tėvynę ir Augsburgo vyskupo J. Štimplės kvietimu išvyks į Vakarų Vokietiją.

1988 m. liepos 15 d. vakare kun. A. Svarinskas atvyko į Vilnių. Kun. A. Svarinskas, net tris kartus teistas, 21 su puse metų išbuvęs įvairiuose Gulago lageriuose, daug fiziniai ir moraliai kentėjęs, į Tėvynę grįžo nepalūžęs, kupinas ryžto ir energijos toliau darbuotis Dievo garbei ir Tautos gerovei. Savo religine ir tautine savimone bandanti atgimti Lietuva, su pagarba ir susižavėjimu sutiko šį dvasios milžiną, jo pamokantį žodį priimdama kaip dvasinį testamentą Tautai.

Lietuvoje išbuvęs vos daugiau nei mėnesį, kun. A. Svarinskas aplankė visą eilę parapijų —Vidiškes, Viduklę, Telšius, Tauragę, Šiluvą, Igliauką, Kybartus, Marijampolę, Vilnių, Paberžę ir kt., ir visur buvo sutiktas šimtų ir tūkstančių jį mylinčių širdžių, jo žodžio išsiilgusių Lietuvos tikinčiųjų. Tačiau ryškiausiai savo solidarumą tikinčioji ir net netikinčioji Lietuva parodė paskutinėmis kun. A. Svarinsko su Lietuva atsisveikinimo akimirkomis, kai 1988 m. rugpjūčio 22 d. Vilniuje Aušros Vartuose kun. A. Svarinskas atnašavo atsisveikinimo šv. Mišias.

. . . Daugiau...

Ką tu, išeidamas iš protėvių gimtosios žemės, 
Mirties ir prievartos aklam likimui palikai — 
Seni piliakalniai — sodybos — ir aušros takai, — 
Tešvies paklydusiam, kai bus dangus aptemąs, 
Ir susipainios viltys ir takai.

Ką tu, išeidamas iš tėviškės pakluonių, 
Išsinešei, kai žemę. rykštė palietė skaudi — 
Senolių kraują — vardą — laisvės žiburį širdy, — 
Kaip amžiną paminklą visą šią kelione., 
Kaip didį turtą nešk širdy.

Ir jų, vergijoje įmintos, pėdos šventos 
Ir tavo dienos, skirtos kovai ir vargams — 
Likimas tavo tėviškei, kai naują rytą lems, — 
Liks kaip nenykstantis granito testamentas 
Dienų dienoms — vaikų vaikams.

. . . Daugiau...

Kreipimasis į Persitvarkymo Sąjūdį

Mes, visuomenės atsinaujinimu susirūpiną katalikai, norime atkreipti Sąjūdžio dėmesį į tai, kad visuomenės demokratizavimas neįmanomas nesulyginus tikinčiųjų piliečių teisių su visų kitų teisėmis ir nepadarius visa to, ko reikia šiai lygybei ir visapusiškai sąžinės laisvei užtikrinti.

1. Teisių lygybė, kaip ankstesnė stalininė TSRS Konstitucija (124 str.), taip dabar galiojanti brežnevinė (52 str.), aiškiai įtvirtina principinę tikinčiųjų ir netikinčiųjų nelygybę: užtikrina netikintiesiems skleisti teisę savo įsitikinimus — vesti ateistinę propagandą, o tikintiesiems — tik teisę atlikinėti religinius kultus, bet ne skleisti savuosius įsitikinimus. Todėl kraštutinai apribota religinė leidyba, o visos masinės informacijos priemonės yra įpareigotos skleisti ateizmą. Ir pati teisė dalyvauti religiniame kulte dažnai paneigiama daugeliui įvairių kategorijų piliečių, ypač inteligentijai ir besimokančiam jaunimui.

Visuomenės demokratizavimo šalininkai turėtų sieku, kad Konstitucija garantuotų visiems piliečiams teisę išpažinti ir laisvai skleisti bei ginti savo pasaulėžiūrą (religinius ar ateistinius įsitikinimus), tad ir lygias teises naudotis masinės informacijos priemonėmis. Ateizmo propagandą turėtų finansuoti patys ateistai, o ne Valstybė, nes Valstybei lėšas uždirba ir tikintieji bei tikėjimui prijaučiantieji piliečiai, tokių mūsų respublikoje — dauguma.

. . . Daugiau...

TSKP XIX Sąjunginei Partinei Konferencijai

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų

P a r e i š k i m a s

Mus džiugina ir teikia gražių vilčių TSKP CK Generalinio Sekretoriaus M. Gorbačiovo vienoje kalboje pasakyti žodžiai: 'Tikintieji — tai tarybiniai žmonės, darbo žmonės, patriotai, ir jie turi visišką teisę deramai reikšti savo įsitikinimus. Persitvarkymas, demokratizavimas, viešumas liečia ir juos, be to, pilnutinai, be jokių apribojimų" ('Tiesa", 1988.04.30). Jaučiame moralinę pareigą kreiptis į tuos, kurie sudaro visuomeninio gyvenimo planus ateičiai, ir išsakyti tikinčiųjų nuomonę apie jų patirtas skriaudas. Stalino ir stagnacijos laikais mūsų tautoje begaliniai daug nukentėjo visų luomų žmonės, tarp jų tikintieji ir kunigai. Skaudu, kad, nors dabar ir daug kalbama apie tų skriaudų atitaisymą, persitvarkymo procesas religijos atžvilgiu iš valdžios organų pusės yra beveik nepastebimas.

1. Prašome nedelsiant atitaisyti dar ir šiuo metu besitęsiančias skriaudas, būtent:

leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui, 1861 metais be jokio teismo ištremtam į Žagarę, grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo vyskupiškas pareigas;

. . . Daugiau...

Iš Sigito Tamkevičiaus laiškų:

"Iš Staro-Sainakovo perkėlė į Krivošeiną. Gyvenu ant Obės upės kranto. Laiškanešio krepšį nešiojau tik dvi dienas, po to atėmė. Pašto viršininkas paaiškino, kad "upravlenija" neleidžia man dirbti ryšių mazge. Tą pačią dieną susiradau darbą sportinių prekių fabrike. Jame gaminamos ledo rutulio lazdos, o aš obliuoju jų kotus. Triukšmo ir dulkių galėtų būti mažiau — pilnos akys, ausys ir plaučiai. Žinoma, neįsivaizduokite, kad čia kažkokia nepakeliama našta. Dirba žmonės metų metais ir nieko neatsitinka. Be to per 5 metus buvau ir prie staklių, ir dulkėse ir... ko tik nebuvo. Ir ačiū Dievui, kad neužmiršau melstis, neužmiršau juoktis, neužmiršau, kad mane palaiko labai daug gerų žmonių, kuriems esu tiek daug skolingas už maldą, moralinę paramą. Pats darbas nėra sunkus, tik nuo 9 val. ryto iki 18 val. vakaro reikia prastovėt prie staklių. Lagery buvo patogesnis darbas prie staklių, net ir melstis buvo lengviau, o čia tik per "perekūrus" galima sukalbėt rožančių, pasimelst. Bet už tai šeštadienius ir sekmadienius turėsiu laisvus, lagery buvo laisvas tik sekmadienis. Už viską dėkoju Dievui, jis duoda visko pakankamai kiek reikia: ir sveikatos, ir jėgų, ir laiko, ir viso kito, tik mums nereikia Viešpaties duotų talentų užkasti į žemę. (...)

. . . Daugiau...

Kaunas. 1988 m. rugpjūčio 2 d. Kauno Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje įvyko Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos ir dvasininkijos simpoziumas. Simpoziumas prasidėjo himnu į Šventąją Dvasią. Buvo perskaityti du referatai: "Marija kunigo gyvenime" ir "Vilniaus arkivyskupo palaimintojo Jurgio Matulaičio pastoraciniai laiškai, pamokos", šv. Mišias koncelebravo kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai — A. Vaičius, J. Preikšas, J. Steponavičius, R. Krikščiūnas ir apie 30 kunigų. Jų metu vyskupų vardu žodį pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius (žr. 1 p.); su dėmesiu išklausę kardinolo žodį, kunigai išreiškė savo prielankumą ir pasitikėjimą dabartine hierarchija, piktinosi valdžios kišimusi į grynai Bažnyčios vidaus reikalus — grubiu Kauno Kunigų seminarijos administravimu bei kišimusi į kunigų skirstymus. Visi pritarė Lazdijų dekano kun. V. Jalinsko pasisakymui. Skaudu, kad kandidatus į Seminariją užbaigia rinkti valstybės atstovas. Ir šiais metais stojančiųjų į Seminariją sąrašas buvo nuvežtas į Vilnių... Mes privalom siekt, kad Bažnyčia nebūtų pajungta valstybės interesams, kad tie pajungimo čiulptuvai kiek galima sumažėtų. Jaunuolių priėmimas į Seminariją grynai dvasiškių reikalas ir dabartinė padėtis yra neteisinga. Turi būti galutinai nutrauktas stojančiųjų į Seminariją terorizavimas, reikalaujant pasižadėti bendradarbiauti su saugumu, šmeižiant pačią kunigystę ir kunigus. Tai Konstitucijos pažeidimas, kriminalinis dalykas ir taip besielgiantys turi būti žinomi ir nešti atsakomybę prieš įstatymus; gėda valstybei kuri Bažnyčią stengiasi tokiomis priemonėmis pajungti, — kalbėjo kun. V. Jalinskas. Neteisinga nuomonė, paskirstant kunigus, kreiptis į Vilnių. Tai taip pat Bažnyčios vidaus reikalas, ir niekas neturi teisės kištis į jos vidaus struktūrą. Dabartinėj padėtyje kunigui dažnai būna neaišku, kam paklusti: vyskupui, kuris pašventino, ar tai nematomai rankai, kuri laužo Bažnyčios struktūrą? — ne vieno kunigo skaudžią patirtį išreiškė kun. V. Jalinskas.

. . . Daugiau...

Gervėčiai (Baltarusija). Praeitais metais Gervėčių parapijoje, kurios didelėje dalyje gyvena etniniai lietuviai, liko nepaminėtas Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus. Tikintieji dėjo pastangas Jubiliejų paminėti bent šiais metais. Jie kreipėsi į vyskupą Julijoną Steponavičių, prašydami pagalbos (Vyskupas J. Steponavičius yra gimąs Gervėčių parapijoje, Miciūnų kaime). Vyskupas prisidėjo prie tikinčiųjų pastangų, pats raštiškai prašė Gervėčių parapijos kleboną kun. Gvozdovičių tikinčiųjų prašymu pravesti Jubiliejaus pamaldas. Savo rašte klebonui tikintieji prašė:

— minėjimą pravesti 1988 m. gegužės 29 d. (per švč. Trejybės atlaidus), apie tai iš anksto informuoti tikinčiuosius, Jubiliejaus minėjimo pamaldas pradėti ne 11 val., kaip įprasta, bet 12 val., kad į iškilmes spėtų atvykti svečiai iš Lietuvos;

— Gervėčių bažnyčioje pakabinti palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio paveikslą.

Parapijiečiai patys įsigijo palaimintojo paveikslą, pasikvietė iš Lietuvos svečią kunigą, kad šis iškilmių proga pamaldas galėtų pravesti ir pamokslą pasakyti jų tėvų ir protėvių kalba.

Gervėčių parapijos klebonas kun. Gvozdovičius leidimui iškilmėms gauti kreipėsi į vietos rajono valdžią. Kaip ir buvo galima tikėtis, valdžia leidimo nedavė. Negavęs leidimo, kun. Gvozdovičius Jubiliejaus minėjimo nerengė; palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio paveikslą pakabinti Gervėčių bažnyčioje taip pat atsisakė.

. . . Daugiau...