K R O N I K A

K. Jusonis

Jau keturios dešimtys metų, 
Kai Lietuvą Laisvė paliko! . . 
Jau keturios dešimtys metų, 
Kai kenčiam naguos užpuoliko! . .

Ar verta minėt jubiliejų . . .
Vergijos? Ar verta minėti?--
Kai kraują ir ašaras lieja 
Vaikai Lietuvos nugalėti . . .

O verta minėti, o verta!
Be džiaugsmo, tiesa, be fanfarų,--
Nes nesam dar mes nugalėti, 
Dar tęsiame šventąjį karą!

. . . Daugiau...

LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM 
SEKRETORIUI
LTSR AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS 
PREZIDIUMUI
LTSR MINISTRŲ TARYBAI

Vilniaus arkivyskupijos kunigų 
Pareiškimas

Mes, Lietuvos kunigai ir tikintieji, akivaizdžiai matome, kaip vis grėsmingiau mūsų tėvynėje plečiasi girtavimas. Jj seka tautą žlugdanti moralė ir didėjantis žmonių nusikalstamumas. Apie tai tekalba faktai.

Visiems aišku, kad mūsų šalyje girtavimui plisti sudarytos visos sąlygos. Alkoholinių gėrimų niekad netrūksta. Perkančiam jo kiekis neribojamas. Jų įsigijimas labai patogus, nes alkoholiniai gėrimai pardavinėjami beveik visose maisto produktų parduotuvėse, neretai valgyklose, autobusų ir geležinkelio stotyse, ten, kur didesnis žmonių judėjimas. Be to, valstybė alkoholiniais gėrimais prekiaujančių parduotuvių skaičių metai iš metų vis didina. Pvz., 1970 m. specializuotų vyno ir degtinės parduotuvių buvo 14, 1975 m. — 27, 1976 m. — 29, 1977 m. — net 40 (Liet. TSR ekonomika ir kultūra, Vilnius, 1978 m., p. 212).

Esant tokioms sąlygoms girtavimas respublikoje kasmet didėja. Pvz., 1971 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 54 litrai alkoholinių gėrimų — 10 litrų degtinės, 14 litrų vyno ir apie 30 litrų alaus (Mokslas ir gyvenimas, 1972, Nr. 9), 1976 m. šis skaičius padidėjo iki 76,5 litro — 11,5 litro degtinės, 25 litrai vyno ir 40 litrų alaus (M. ir gyv., 1978 m. Nr. 1).

. . . Daugiau...

12 „Aušros" nr. skaičiau abituriento „Atvirą laišką", kur parodomas tarybinės vietimo sistemos nužmogėjimas. Netrukus „Aušra" išspausdino mokytojos Laisvidos atsakymą abiturientui, pavadintą „Ką tu pats padarei". Autorės nuoširdumas ir neabejotinai gera valia nė kiek nesušvelnina jos siūlomo gyvenimo būdo žalingumo ir pilnutinio materialistiškumo.

Buvimo savimi, teisėtumo ir pareigos sąvokų netektis taip giliai paveikė dažną sielą, kad netgi bandančių atsiteisti, ginti savo žmogiškąjį orumą sąmonėse ji reiškiasi kaip nesąmoninga, instinktyvi pozicija, netyčinis savo įsitikinimų niekinimas, savo „antrarūšiškumo" toleravimas. Skaudu, bet — tai didžiosios daugumos tautiečių — mokslininkų, literatų, studentų, kolūkiečių, net kunigų — požiūris ir pozicija. Jų išbaigtumu, teisingumu bei privalumais kaip ir neabejojama. Autorei tereikėjo nufotografuoti šį įvairiausiais „medikamentais" nuo teroro iki „kryptingo meno" — žalojamą Tėvynės sąmonės peizažą ir pateikti jį kaip vienintelę priimtiną sistemą, ir tuo pačiu kaip mokytojų-kolaborantų alibi.

Mokytoja, atsakydama į abituriento laišką, pasakojasi trečius metus dirbanti „sunkų" pedagoginį darbą. Taip, darbas tarybinėje mokykloje doram žmogui tikrai sunkus, netgi neįmanomas, nes pagaliau arba dirbantysis netenka didesnės dalies savo dorumo, atsisako prigimtinio, jaunystės idealizmo, arba — šio demoralizuojančio „darbo". Tarybinei mokyklai nuostabiai tinka Aleksandro Solženicyno žodžiai, pasakyti apie „naująją visuomenę": „Visi, kas tyresnis ir geresnis, negalėjo išlikti šioje visuomenėje, o be jų — jinai vis labiau puvo. Tie tylūs išėjimai — jų ir nepastebėsi. O jie — tautos dvasios mirimas".

. . . Daugiau...

(Maskvos kova prieš katalikybę)

„Aš ne iš tų Muravjovų, kuriuos karia; aš iš tų, kurie karia . . ."

I.

Norint dabartį palyginti su tuo, kas buvo, privalu nors trumpai susipažinti su praeitimi.

Senoji Maskvos valstybė nežinojo tolerancijos kitoms krikščionių konfesijoms. Neprovoslaviškų krikščionių iš pradžių nedaug ir tebuvo. Kviesdamas daug svetimšalių, Petras I paskelbė tikėjimų laisvę. 1721 m. Nyštato taikos sutartimi Rusija gavo Pabaltijo protestantų provincijas. Protestantų tikybos reikalams tvarkyti buvo Peterburge įkurta justickolegija. Rusijos vyriausybė siekė pati tvarkyti kitatikių (neprovolsavų) savo valdinių reikalus. Netrukus tą patį ėmė taikyti ir katalikams.

Valstybės santykius su Katalikų Bažnyčia nustatė imperatorės Jekaterinos II reguliaminas, paskelbtas 1769 m. Jis katalikų parapijoms valdyti nustatė šiuos dėsnius: dvasininkus parapija renkasi posėdyje, kuriam pirmininkauja justickolegijos sekretorius. Jis suskaito balsus ir rinkimų rezultatus praneša Užsienio reikalų ministerijai, kuri išsirūpina išrinktiesiems Romos kanoniškąją misiją. Justickolegija tvarko visus ekonominius parapijų reikalus, bet nesikiša į tikėjimo dogmas, šitas reguliaminas galiojo iki 1847 m., kai buvo pasirašytas konkordatas. Valstybė pasiliko teisę skirti dvasininkus ir normuoti katalikų bažnytinį gyvenimą, nepaisydama Bažnyčios kanonų.

. . . Daugiau...

Mūsų laikais maža tokių, 
kurios nori būti motinomis.
P. Ovidijus

Alkoholizmas žudo tautą. Tik ne mažesnis lietuvių tautai kitas pavojus — gyventojų prieaugio mažėjimas.

Apie gyventojų prieaugio mažėjimą, kuris ypač padidėjo paskutiniais metais, Lietuvoje rašo net oficialioji spauda.

Dėl aiškumo pateiksime statistikos duomenis.

1 lentelė

Lietuvos gyventojų gimstamumo, mirštamumo ir natūralaus prieaugio koeficientai 1000-čiui gyventojų

Metai  gimimų  mirimų  natūralaus
                                  prieaugio
1920    22,7    21,2    1,5
1921    24,6    15,2    9,4
1922    27,3    17,7    9,6
1923    28,4    15,1    13,3
1924    29,4    16,3    13,1
1925    28,9    16,9    12,0
1926    28,5    15,4    13,1
1927    29,4    17,3    12,1
1928    28,8    15,6    13,2
1929    27,2    17,1    10,1
1930    27,4    15,9    11,5
1931    26,8    15,8    11,0
1932    27,3    15,3    12,0
1933    25,7    13,5    12,1
1934    24,8    14,6    10,2
1935    23,4    14,0    9,4
1936    24,2    13,4    10,8
1937    22,3    13,2    9,1
1938    22,7    12,6    10,1
(Lietuvos statistikos metraštis, 1938 m.)

. . . Daugiau...