Regina Edita Teresiutė SJE gimė 1958 metais Kelmėje. Jau po aštuonerių klasių pasirinko pašvęstąjį gyvenimą ir įsitraukė į Dievo Apvaizdos seserų kongregaciją. Tiesa, paskui iš jos perėjo pas Eucharistinio Jėzaus seseris. Tik pabaigusi mokyklą pradėjo dirbti pas kunigą J. Zdebskį, vėliau persikėlė pas kunigą A. Svarinską ir aktyviai talkino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariams, talkino leidžiant „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Lankė sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, statė kryžius, aktyviai dalyvavo eisenose į Šiluvą. Po kunigo A. Svarinsko suėmimo KGB reikalavo įsidarbinti valdiškame darbe. Valdišką darbą s. Regina dirbti atsisakė ir įsidarbino Žalpių parapijoje, kur trejus metus dirbo vargoninke. Spaudžiant valdžiai, teko traukti ir iš ten, todėl 1986 metais pradėjo dirbti Žarėnų Latvelių parapijoje, kur aktyviai įsitraukė į parapijos veiklą, katechizavo vaikus, subūrė vaikų ir jaunimo chorelį, organizavo religines ir tautines šventes ne tik toje parapijoje, bet ir tarp jaunimo kituose Lietuvos vietose. Sovietmečiu ne kartą buvo bausta paromis ir piniginėmis baudomis, kėlė valdžiai labai daug galvos skausmo. Ji buvo labiau žinoma sovietmečiu gauta pravarde „Pykšt pokšt“ nei vardu.
Pirmosios kelionės į bažnyčią
Iš savo patirties galiu pasakyti, kiek vaikui svarbi yra ankstyvos vaikytės aplinka, kurioje jis auga ir gauna pirmąsias gyvenimo, pasaulėžiūros pamokas. Gyvenau katalikiškoje šeimoje ir pirmąsias tikėjimo bei žmogiškumo patirtis gavau iš savo mamos. Šeimoje augome du vaikai – aš ir jaunesnis dviem metais broliukas. Mano mama ne tik mus abu, bet ir tėtį ugdė ir stiprino. Tėvelis buvo paprastas, doras kaimietis, visą gyvenimą prie žemės ir gyvulių tvarkėsi. Namuose neabejotina „šeimos galva“ buvo mama, kurios energijos, ryžto ir drąsos būtų užtekę keliems žmonėms. Būtent mama mums ugdė dalijimosi dvasią. Ji visą gyvenimą stengėsi padėti kiekvienam, dalintis kuo turi su kitais. Sovietmečiu, kai siųsdavau siuntinius ar lankydavau politkalinius, ar tremtyje esančius, ji visuomet pasirūpindavo kažką įdėt. Tėvelis net kartais paburbėdavo, bet mama savo gerumu, meile ir jį paveikdavo.
Ryškiausias mano vaikystės atsiminimas – mama mus su broliuku iš medžio padarytame vežimėlyje, nes kitokių dar ir nebuvo, vežasi penkis kilometrus į Kelmės bažnyčią. Abu suguldydavo į tą vežimėlį ir taip beveik kas vakarą važiuodavo mestis. Iki šiol puikiai pamenu tą ratų dardėjimą, tą jausmą, kai mama pastumia vežimėlį nuo kalno, jis laisvai rieda, o ji bėga šalia ir saugo. Kelionės į bažnyčią buvo tikra vaikystės šventė.
Kai jau kiek paaugome, mama mus pamokė, kad bažnyčioje turi elgtis ramiai ir pagarbiai, nes čia gyvena pats Jėzus Kristus. Tada su broliu sutarėme, kad nieku gyvu bažnyčioje nesikalbėsime, netriukšmausime. Paskui sugalvojome, kad reikia rimties ir susikaupimo pamokyti vietines davatkėles. Jei kas užeidavo į bažnyčią, durys trinkteldavo, tai visas būrys davatkėlių atsisukusios žiūri, kas atėjo. Ne į altorių žiūri, bet dairosi ir nužiūrinėja atėjusius. Tai mes su broliu sutarėme ir atsisėdome pačiame gale bažnyčios netoli įėjimo. Kai kas nors tik įeina ir kokia davatkėlė atsisuka, mes joms sutartinai liežuvį parodome. Buvome įsitikinę, kad taip paauklėsim nuo dairymosi. Paskui mus kažkas mamai paskundė, tai ji rimtai su mumis pasikalbėjo. Nebarė, nes mes paaiškinome, kodėl taip darėme, tačiau prašė, kad daugiau taip nesielgtume ir daugiau rūpintumės savo, o ne kitų elgesiu bažnyčioje.
Baigusi pirmą klasę, priėjau Pirmos Komunijos Kelmės bažnyčioje. Pirmajai Komunijai ruošė „panelė“ Elytė, tik vėliau sužinojau, kad tai buvo sesuo vienuolė Grišaitė. Ji mane labai mylėjo ir padovanojo rožinį, parvežtą iš Romos. Tais laikais tai buvo ypač bangi dovana. Praėjus porai metų po Pirmosios Komunijos Telšiuose priėmėm Sutvirtinimo sakramentą.
Pranašiškas rašinys
Dar pradinėse klasėje mokytoja davė mums užduotį – parašyti, apie ką svajojame būti užaugę. Pati nelabai žinau, kodėl, tačiau pranašiškai parašiau, kad būsiuklebono gaspadinė. Veikiausiai tai buvo susiję su tuo, kad jau tuo metu aktyviai po parapiją su bendraminčių grupele „siautėme“, ir man labai norėjosi būti kuo arčiau bažnyčios ir visko, kas su ja susiję. Tiesa, tada buvau mažytė mergaičiukė, tikrai labai miglotai supratau, ką reiškia padėti kunigams, o su mama apie tai nebuvome svarstę.
Mokytojams mano rašinys buvo akivaizdus įrodymas, kad auga dar viena religinė fanatikė, kurią reikia tučtuojau perauklėti. Mano „auklėjimui“ tiek mokytojai, tiek dėdės iš KGB tikrai negailėjo jėgų. Ne kartą būdavau kviečiama į direktoriaus kabinetą, kur man buvo skaitomos paskaitos, apie tai, ką reiškia būti tarybiniu žmogumi. Tą man aiškindavo tiek direktoriaus pavaduotoja, tiek auklėtoja, tiek nepažįsaimi dėdės, kurie čia jautėsi kaip tikri šeimininkai. Pokalbių turinys keisdavosi, jie kaitaliojo rimbo ir meduolio principus, tai gąsdindavo įvairiomis bausmėmis, jei nepaklusiu, tai gundydavo šviesios karjeros ir gražaus gyvenimo vaizdais, jei „ateisiu į protą“. Vaiko reakcijos dažnai būna visai kitokios, nei suaugusieji tikisi, Kai tik mokytojai pradėjo mane spausti dėl tikėjimo, tai jis man tik dar brangesnis pasidarė ir tik didėjo noras priešintis spaudimui.
Kai buvome raginami stoti į spaliukus, dar nelabai supratau, ką tai reiškia, tačiau lemiami buvo mamos žodžiai, kad tai prieš tikėjimą nukreipta organizacija, kurioje man nėra kas veikti. Dar po kelerių metų prasidėjo raginimai stoti į pionierius, ir jau tada sąmoningai pasipriešinau, nes būti pionere man reiškė ne tik savo tikėjimo, bet ir Tėvynės išdavimą. Jau nekalbu apie komjaunimą, Klasėje buvau viena nekomjaunuolė, ir mokytojų spaudimas buvo didžiulis, tačiau man nė minties nekilo, kad galėčiau įstoti į tą organizaciją, kurią įkūrė okupantai, kuri atvirai kovoja prieš Bažnyčią. Švenčių dienomis specialiai neidavome į mokyklą, kad galėtume dalyvauti šv. Mišiose, nors galimas dalykas, kad tai buvo savotiškas protestas prieš prievartą.
Aišku, visa tai turėjo ir savo kainą. Svajonės mokytis Konservatorijoje ar kurioje nors aukštojoje muzikos mokykloje turėjau atsisakyti. Dar esant mokykloje pasakė, kad nė negalvočiau, nes sovietinėje Lietuvoje vargoninkai nereikalingi. Čia buvo užuomina į tai, kad dar mokykloje besimokant pradėjau groti vargonais bažnyčioje. Paskui pati turėjau progą įsitikinti, kad jie nemeluoja. Pabandžiau stoti į J. Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą Kaune. Tai mane išsikvietė saugumiečiai ir aiškiai pasakė, kad turiu dvi galimybes. Galiu padaryti karjerą, tobulinti savo muzikinius sugebėjimus ar studijuoti kur kitur, tačiau turiu tapti jų talkininke. Kita galimybė – atsisakyti minčių apie tolesnes studijas ir degraduoti, gal net iki kalėjimo. Padėkojau už pasiūlymą ir pasakiau, kad tokios degradacijos baiminuosi kur kas mažiau nei šlovingo talkininkavimo.
Mano broils buvo pasiryžęs stoti į kunigų seminariją. Bandė net keletą metų, bet vis nesėkmingai. Saugumas nepraleido jo kandidatūros, tai galiausiai pasirinko šeimos kelią ir tapo kryždirbiu. Jam irgi saugumiečiai siūlė „pagalbą“, tačiau jis atsisakė. Beje, ir anuometinis Kelmės klebonas kreivai žiūrėjo į mūsų aktyvumą, Eucharistijos bičiulių veiklą, tai charakteristikoje stojant į kunigų seminariją teparašė, kad broils yra neramaus charakterio ir mėgsta aukštai laipioti po medžius. Ne pati geriausia rekomendacija, stojant į seminariją, ar ne?
Eucharistijos bičiulė
Dievas nuo mažens leido sutikti tikėjimo ir artimo meilės liudytojų, kurie turėjo didelę įtaką mano gyvenimui. Kartais net tarsi nedideli dalykai, bet giliai įsispaudžia širdyje. Pradinėse klasėje, kai dar buvome visai pypliai, Kelmės klebonas kun. Perminas mus pakalbindavo, pasidžiaugdavo, kad ateinam į bažnyčią. Šiaip jis nelabai drąsus buvo, valdžia spaudė ir jis su vaikais, jaunimu aktyviau bijojo užsiimti. Tačiau vieną kartą nusprendė su būreliu pasikalbėti, pavaišino arbata. Mes dar su draugais ilgai kalbėjome apie klebono arbatą ir pabendravimą. Tokie dalykai vaikams labai svarbūs.
Jaunimo veikla labai suaktyvėjo, kai į Kelmę atvažiavo kunigas Albinas Budrikis. Jis berniukus pakvietė patarnauti šv.Mišioms, mergaitės adoruodavo. Pas jį mokiausi groti vargonais. Tuo metu buvo labai didelis tiesos ir drąsaus savo tikėjimo liudijimo alkis.
Mano vaikystė prabėgo Kelmėje, ir čia mes tokia „chebrytė“ susiroganizavome, kuriai priklausiau aš ir šeši vaikinukai. Nors buvau vienintelė mergina, tačiau, sakyčiau, labai pasiutusi, daugiau nei jie, tai kažkaip natūraliai tapau lydere. Kai šiandien jaunimas skundžiasi, kad jiems nuobodu bažnyčioje, parapinėje veikloje, man sunku tai suprasti. Gal todėl, kad mano laikais veiklos buvo per akis, susigalvodavome daugybę kvapą gniaužiančių dalykų, įvairiausių meilės darbų, susitikimų, švenčių ir jau niekaip savo vaikystės nuobodžia negalėčiau pavadinti.
Kunigas A. Budrikis ne tik drąsus ir pasiaukojantis žmogus buvo, bet ir turėjo puikų pedagogo talentą. Jis matė, kad turiu polinkį į muziką, kasdien lankau bažnyčią, bandau vargonais groti. Tai jis mane dar šiek tiek pamokė paprastų giesmelių ir vieną dieną man pasakė, kad vargonininkas susirgo, negalės per šv. Mišias vargonuoti, tai gal galiu pagelbėti. Spėju, kad jis specialiai taip su vargoninku susitarė, nes norėjo mane paskatinti. Bijojau, bet sutikau. Mokėjau mintinai groti giesmę „Marija, Marija“, tačiau, kai atėjo metas ją groti, pradėjau labai jaudintis, pabandžiau kartą, dar kartą – vis ne ta melodija, tai aš verkdama nubėgau nuo tų vargonų. Man buvo didžiulė gėda ir nusprendžiau bažnyčioje nesirodyti.
Pirmiausia susirūpino mama, kuri niekada neversdavo mus eiti į Mišias, bet matydavo, su kokiu džiaugsmu mes ten kasdien lekiam. Tai atsakiau jai, kad turiu daug pamokų ir reikia mokslais labiau susirūpinti. Tačiau ji matė, kad priežastis ne ta, ir paragino mane neapleisti Mišių. Tada pasiryžau nueiti, bet atsistojau gale, kad galėčiau iš karto po Mišių išbėgti ir su kunigu nereikėtų susitikti. Tačiau tik išskubėjau po Mišių iš bažnyčios ir žiūrių kunigas stovi ir manęs laukia. Jis paklausė manęs, kas atsitiko, kodėl nebeateinu mokytis. Man vos ašaros iš akių vėl nepabiro, tačiau suradau drąsos atsakyti, kad man gėda dėl to, kas įvyko. Kunigas tik nusišypsojo ir pasakė, kad nieko čia baisaus, visiems pradžioje taip būna. Džiaugsmingai sutikau ir tikrai nemažai iš jo išmokau. Paskui gyvenime labai pravertė. Nors nebuvau baigusi jokios muzikos mokyklos, reikėjo imtis šio darbo, sovietmečiu labai trūko vargoninkų.
Buvau šeštoje klasėje, kai vieną popietę į Kelmę atvažiavo Mečislovas Jurevičius ir sesė Genutė Brūžaitė, kurie mus pakvietė dalyvauti slaptame susirinkime. Taip Kelmėje prasidėjo Eucharistijos bičiulių veikla ir mūsų „chebrytė“ buvo vieni aktyviausių. Netrukus susipažinome ir su sese Gema Stanelyte, kurios paskaitėlės darė ypatingą įspūdį ir dvasinį augimą. Dažnai važiuodavome ir mes patys į susirinkimus, kurie vykdavo Šiauliuose, Telšiuose, Kaune, Užventyje ar net Kretingoje.
Eucharistijos bičiulių sąjūdis buvo labai svarbus impulsas mums visiems, pradėjome daugiau bendrauti ir su kitų parapijų jaunimu, dalyvaudavome rekolekcijose. Labai ryškios išliko kunigo Petro Našlėno vestos rekolekcijos. Jaunam žmogui viskas atrodė labiau romantiška nei pavojinga, nors būdavo atvejų, kai visus užklupdavo saugumas. Kartais pavykdavo išsilakstyti ar pasislėpti. Ne vieną kartą teko ir su „varanoku“ taip vadinosi saugumo mašina, pavažiuoti ir iki milicijos skyriaus, kad saugumiečiai išsiaiškintų dalyvių pavardes. Kas be ko, kartais tekdavo ir pamokas praleisti, bet susirinkimo – jokiu būdu. Mama visada apie tai žinojo ir mus palaikydavo, o mokykloje griebdavomės visokių gudravimų.
Kažkokio formalaus įsirašymo į Eucharistijos bičiulius nebuvo, tačiau visi žinojome pagrindinius bičiulių nuostatus, kasdien stengdavomės dalyvauti Mišiose ir atlikti kokį nors gerą darbą. Labai svarbu bičiuliams buvo susitikimas su Jėzumi adoracijos metu. Nebūdavo tada taip kaip dabar, kai paklūpi prie Švč. Sakramento 15 minučių ir jau labai nuvargsta, mes valandą išklūpėdavome be jokių problemų, keisdavomės ir vėl adoruodavome. Vienas iš gražiausių prisiminimų – tai 40 valandų adoracijos.
Sovietmetis labai sujaukė tuos visus dalykus, ir šiandien jauniems žmonėms, kurie tokios praktikos neturėjo nuo mažų dienų, kurių šeimoje nebuvo gyvo tikėjimo, nėra paprasta visa tai išskleisti savo gyvenimuose.
Pašvęstasis gyvenimas
Nuo pat mažumės traukė muzika, bet dar didesnis buvo noras būti Bažnyčioje, Viešpaties artumoje. Todėl man kažkaip buvo natūralu, kai po aštuonių klasių tapau kandidate Dievo Apvaizdos seserų kongregacijoje. Kunigo A. Budrikio šeimininkė priklausė šiai kongregacijai, ir ji man pasiūlė dalyvauti seserų rengiamose rekolekcijose, džiaugsmingai sutikau, ir taip pradėjome bendrauti. Šis bendravimas dar padidino ryžtą rinktis pašvęstąjį gyvenimą. Tiesa, nelabai supratau skirtumo tarp kongregacijų. Jau tuo metu pažinojau ir sesę Gemą Stanelytę, ir sesę Genutę Bružaitę, tačiau net nelabai gilinausi, kad jos eucharistietės, ir kuo skiriasi šios kongregacijos. Po kažkiek metų net esu juokais sesei Gemai priekaištavusi, kodėl ji anuomet nebandė manęs patraukti į šią kongregaciją. Tai ji tik numojo ranka, kad esą dar buvau visiškas vaikas ir su manimi dar anksti buvo apie vienuolystę kalbėti.
Kai tik tapau kandidate, labai greitai supratau, kad vienuolystė yra mano kelias. Nors pašvęstąjį gyvenimą pasirinkau labai jauna, tačiau tvirtai galiu pasakyti, kad nė karto gyvenime neteko suabejoti, ar teisingas kelias pasirinktas. Svarbiausias ženklas, jog esi savame kelyje – tai širdies ramybė ir džiaugsmas, kurį jauti. Kiekvieną iš mūsų Dievas sukūrė laimei. Tik labai dažnai mes ją iškreiptai suprantame, nesuvokiame elementaraus dalyko, kad auka, dalijimasis yra ne grėsmės, kurių turime vengti, bet tikrojo džiaugsmo šaltiniai. Šiandien, kai kalbuosi su jaunimu, neretai girdžiu skundą, jog trūksta vieno ar kito dalyko, kad per mažai jie yra mylimi, tačiau didžiausia laimė yra ne būti mylimam, bet mylėti. Jėzus yra parodęs mums gyvenio kelią, kuris neatsiejamas nuo pasiaukojimo, atsisukimo į kitą, ir visa tai ne nuskurdina, bet suteikia gyvenimui džiaugsmo ir laimės.
Atlikau dvejų metų naujokyno laikotarpį, priėmiau laikinuosius įžadus ir buvau įsitikinusi, kad tai yra man skirta kongregacija. Tiesa, buvo ir nemaloni staigmena, kuri išaugo į ryžtą pereiti į kitą kongregaciją, pas eucharistietes, Kai pasiskundžiau apvaizdietėms, jog esu mokykloje prievartaujama stoti į komjaunimą, tai jų atsakymas mane pribloškė: esą turiu stoti, nes taip bus ramesnis gyvenimas ir valdžia mažiau kabinsis, mokytis galėsi. Man tokia pozicija atrodė, kaip sandėrio su Šėtonu, kovojančiu prieš Bažnyčią, pasiūlymas. Ilgai svarsčiau, kas, kaip ir kodėl buvo taip pasakyta. Kadangi jau pažinojau Eucharistinio Jėzaus seseris, kurios drąsiai ir be kompromisų kovojo tiek už tikėjimą, tiek už tautos laisvę, atlikus rekolekcijas, pasimeldus ir išklausius patarimų, rįžausi palikti Dievo Apvaizdos seses ir pereiti pas Eucharistietes.
Artimiau su eucharistietėmis susipažinau per kunigą Juozą Zdebskį. Ši kongregacija man kėlė didžiulę pagarbą, nes jos sugeba derinti gilų, gyvą tikėjimą, meilę Dievui ir tarnystę Tėvynei. Supratau, kad tai yra ir mano kelias. Teko iš naujo pas jas atlikti naujokyną, trejų metų laikinųjų įžadų laikotarpį, ir tada nedrąsiai pasiskundžiau sesei Geradai Šuliauskaitei, kuri tuo metu buvo vyresniąja šioje kongregacijoje, kad noriu ir aš amžinų įžadų. Ji dar kažkiek pamąstė ir leido man duoti amžinuosius įžadus. Man tai buvo didelė šventė. Šventėje dalyvavo kunigas Sigitas Tamkevičius ir priėmė amžinuosiusius įžadus. Tikiu, kad daugiau neteks blaškytis ir šioje kongregacijoje būsiu iki pat savo žemiškosios kelionės pabaigos.
Kunigo J. Zdebskio talkininkė
Nors Dievo Apvaizdos sesės priekaištavo, kad mane būtent kunigas Juozas Zdebskis „iš kelo išvedė“, tačiau pas jį patekau išties per jas. Su kunigu J. Zdebskiu susipažinau jo vedamose rekolekcijose, į kurias važiavau tik baigusi vidurinę mokyklą. Po rekolekcijų jo parapijoje buvo atlaidai, ir jis sutarė su apvaizdienčių vyresniąja, kad aš pasiliksiu porai savaičių jam padėti. Tos dvi savaitės tikrovėje virto šešeriais metais.
Praleistas laikas pas kunigą J. Zdebskį, bendravimas su juo ir jo aplinkos žmonėmis, galimybė bent keliais trupinėliais jam pagelbėti, buvo ypač svarbi dvasinė mokykla. Labai gerbiu visus ano meto veikliuosius kunigus, visi jie buvo tikėjimo ir drąsos pavyzdžiai, tačiau kunigas J. Zdebskis buvo ypatingas žmogus. Todėl jo taip valdžia ir bijojo, todėl su juo ir susidorojo. Jis buvo veiklios artimo meilės apaštalas. Valdžia į neviltį puldavo, nesuprasdama, kaip jis sugeba praktiškai po visą Sovietų Sąjungą per trumpą laiką prasisukti. Jis buvo veiksmo žmogus, kai kiti dar svarstydavo, ką nuveikus, jis jau darė ir negailėjo jėgų. Atrodė, kad jo energijos užtektų keliems žmonėms, tačiau ši energija – tai buvo labai stipri artimo meilės liepsna, kuri jame niekada neužgeso. Jam teko labai daug iškęsti, ir jis tikrai nusipelnė tikėjimo kankinio vardo ir, svarbiausia, patirti išbandymai, išdavystės, melagingi kaltinimai nesukietino jo širdies, bet tik didino ryžtą tarnauti ir padėti kiekvienam, nesvarbu, ar tai būtų prie kelio gulintis girtuoklėlis, ar ateistinės valdžios terorizuojamas kunigas.
Tiesa, reikia pripažinti, kad net ir bendražygiams kunigams nebuvo su kunigu J. Zdebskiu lengva, nes jam neegzistavo laiko sąvoka ar žodis „neįmanoma“. Jei reikėdavo padėti kitam žmogui, jis galėdavo nemiegoti naktį, važiuoti tūkstantį kilometrų, ir jam tikrai nebuvo svarbiausia, jog jo sutartą valandą laukia bičiuliai, kad jis pasirašytų svarbų dokumentą. Pavyzdžiui, visi susirinkę laukia kunigo J. Zdebskio kokiame nors susirinkime, į kurį nelengva buvo visiems susirinkti, reikėjo saugumiečių sekimo atsikratyti, griežtai konspiracijos laikytis, kiekviena minutė brangi, o jo vis nėr. Visi jaudinasi, kad kas atsitiko, galbūt saugumas susekė, ką nors kunigui J. Zdebskiui padarė, gal jis jau suimtas, o paaiškėja, jog kunigo kelyje pasitaikė žmogus, kuriam reikėjo pagalbos, ir tada jau jis viską pamiršo ir prarado laiko nuovoką, kol neišsprendė problemos ar žmogaus bėdos, tol jam visa kita nerūpėjo.
Kita vertus, jei būdavo kokia nors itin pavojinga ir sunki misija, pavyzdžiui, kelionė į Maskvą, tai paprastai jos imdavosi būtent kunigas J. Zdebskis. Jis sugebėdavo padaryti, regis, stebuklingų dalykų. Jis gaudavo lėktuvo bilietą, kai būdavo sakoma, kad jau seniai bilietų nėra, sugebėdavo įkalbėti komunistą pareigūną padėti tikėjimo reikalams. Jis turėjo daug šventųjų, kuriuos kviesdavosi į pagalbą, ir jie jam noriai talkindavo. Svarbiausia, kunigas J. Zdebskis be galo mylėjo Dievą, žmones ir buvo labai nuolankus, pasitikintis Dievo Apvaizda ir šventųjų užtarimu, jų pagalba.
Galiu papasakoti atsitikimą, kuris gerai atskleidžia kunigo J. Zdebskio asmenybę. Buvau tuomet Kaune pas sesę Juliją Kuodytę ir jau vėlai, apie dešimtą valandą vakaro, atvažiavo kunigas J. Zdebskis. Atsisėdome gerti arbatos, ir aš jam pradėjau pasakoti, kad Kauno klinikose guli labai sunkiai sergantis senukas, kuris savo jaunystėje nutolęs nuo Dievo, bet dabar, ilgiau su juo man pasikalbėjus, jame bunda Dievo artumos siekis ir galbūt vertėtų su juo pasikalbėti. Kunigas J. Zdebskis įdėmiai išklausė, paskui ryžingai pakilo, apsirengė striukę ir pasakė, kad privalome pas tą žmogų tuoj pat nueiti. Aš sutrikau ir pradėjau prieštarauti, kad jau labai vėlus metas, kad mūsų niekas neįleis. Tačiau jis buvo neperkalbamas, ir mes kartu keliavome į onkologinę ligoninę. Kai atėjome, jau buvo vienuolika valandų vakaro ir, aišku,viskas buvo uždaryta, jokių galimybių patekti į vidų. Pamatėme už stiklo valytoją. Tai kunigas J. Zdebskis išsitraukė penkių rublių banknotą (tais laikais valytojai tai buvo jau šis tas, nes mėnesio alga tik 60 rb.) ir pridėjo prie stiklo. Kai valytoja priėjo, kunigas įspaudė pinigėlį į delną ir paprašė mus įleisti. Įėjęs pašnibždėjo, kad niekam nepasakotų, jog buvo atėjęs kunigas, nes sovietmečiu kunigui į ligoninę eiti buvo draudžiama . Tas pacientas buvo vyr. gydytojo tėtis, kuris jau 60 metų nebuvo buvęs išpažinties, jei būtų saugumas susžinojęs, kad pas vyr. gydytojo tėtį lankėsi kunigas, tai jis iš karto netektų savo darbo vietos. Kunigas J. Zdebskis ilgai šnekėjosi su ligoniu ir galiausiai tas senelis atliko išpažintį. Tikiu, kad per kunigo atkaklumą tą naktį Dangaus vartai atsidarė dar vienai sielai, nes vos sulaukęs ryto iškeliavo į amžinybę.
Pradėjus dirbti Šlavantuose, pas kun. J. Zdebskį, labai intensyviai mane bandė verbuoti saugumiečiai. Žadėjo aukso kalnus, kad tik jiems praneščiau apie jo planus, ką daro, kur vyksta, kas lankosi pas kunigą. Paskui, kai jau suprato, kad nieko nepasieks, nebekibo taip stipriai, nors aplink visada pasiųsdavo šnipų ir labai akylai bandė sekti.
Nelengva kunigui J. Zdebskiui buvo ir su anuometine sovietų valdžios kontroliuojama bažnytine vadovybe. Visaip bandė jį auklėti ar tramdyti. Kartais net kuriozinių atvejų būdavo.
Pavyzdžiui, kartą pas kunigą J. Zdebskį į Šlavantus atvažiavo dekanas Vaclovas Strimaitis, kuris laikėsi pozicijos, kad Bažnyčia neturi priešintis valdžiai, ir kreivai žiūrėjo į veikliuosius kunigus. Didelis valdžios spaudimas visiems kunigams tada būdavo, ypač tiems, kurie į atsakingas pareigas patekdavo. Tai ir tą kartą kunigas V. Strimaitis atvyko kažkokiu reikalu paauklėti kunigo J. Zdebskio, o šis kaip tik laukė bičiulio Vytauto Vaičiūno, kuris turėjo nuvežti jį į stotį, nes buvo suplanuota kelionė į Karagandą.
Matau, kad kunigas J. Zdebskis nežino, ką daryti. Pasitikau prie durų V. Vaičiūną ir klausiu, ar jis pažįstamas su kunigu V. Strimaičiu. Sako, kad nėra vienas kito iš arčiau matę. Tai apsidžiaugiau, kad gali pavykti planas ir garsiai pasakiau, kad abu kunigai girdėtų, jog atvyko vyras kviesti pas ligonį, kuris labai silpnas. Kunigas J. Zdebskis pradžioje nustebo, kas čia vyskta, nes pažino V. Vaičiūno balsą, bet paskui suprato, tik paklausė, ar labai silpnas. Pasiėmė reikmenis, atsiprašė suglumusio kunigo V. Strimaičio, sėdo į V. Vaičiūno mašiną, į kurią slapta kitus reikalingus daiktus jau buvome sudėję, ir išvažiavo.
Dekanas dar bandė kiek palaukęs, pradėjo nervintis ir burbėti, kur tas kungias. Pyktelėjo, bet nieko nebeliko jam, kaip keliauti namo.
Dievo Apvaizda leido sutikti kunigą J. Zdebskį, susipažinti su V. Vaičiūnu, tuomet jis dar nebuvo kunigas, bet buvo ištikimas kun. Juozo bendražygis, iš kurio daug mokiausi, kaip ir iš dar vieno didžio žmogaus – Mečislovo Jurevičiaus. Jį, kaip pasakojau, pirmą kartą susitikau dar būdama mokinė, bet paskui daug bendravome keliavome eisenose, kartu kovojome, džiaugėmės pergalėmis, liūdėjome dėl Bažnyčios nesekmių. Vytautas ir Mečislovas man visa laiką buvo autoritetai ir bičiuliai, kuriais gali besąlygiškai pasitikėti.
Dirbant pas kunigą J. Zdebskį, gavau pravardę „Pykšt pokšt“, kuri vėliau prilipo. Kadangi kunigas daug važinėjo, neretai išvažiuodavo ilgesniam laikui, tai man tekdavo likti vienai tuščioje klebonijoje, kuri buvo atokiau nuo kaimo. Kad man būtų drąsiau, kunigas Juozas paliko startinį pistoletą. Jį stengdavausi turėti su savimi, nes bent jau kartą tai tikrai jis padėjo. Aplink kunigą J. Zdebskį ir visus, kas su juo bendradarbiavo, zujo agentai, neaiškūs tipai. Kartą pajutau, kad esu sekama, paskui mano mašiną įkyriai važiavo automobilis su dviem vyrukais. Pamačiau, kad jie bando mane blokuoti, atidariau langą ir iššoviau į orą. To pakako, kad jie kaip vėjas dingtų.
Na, o pravardę man davė sesė Julija Kuodytė, kuri buvo labai greita tokiems dalykams. Kartą vakare, kai buvau viena klebonijoje, girdžiu kažkas beldžiasi, o už durų kažkokie žmonės. Tai aš pravėriau duris ir pykštelėjau iš startinio. O ten, pasirodo, sesuo Julija su dar dviem sesėmis atvažiavo manęs aplankyti. Tai buvo visoms juoko, po to įvykio mane taip ir pradėjo vadinti „Pykšt pokšt“. Kartais atrodydavo, kad šia pravarde mane daugiau žmonių žino nei mano tikru vardu. Turbūt prisidėjo ir tai, kad pravardė labai atitiko mano charakterį. Iš tiesų buvau labai pasiutusi ir daug visokių aibių esu pridariusi, broliai saugumiečiai ne kartą turėjo už galvos griebtis.
Kenčiančiųjų stiprinimas
Viena iš svarbiausių mano veiklų buvo sovietinėje kariuomenėje esančių mūsų lietuvaičių vaikų lankymas. Impulsu tapo mano brolio išėjimas į kariuomenę ir tai, kiek jis ten prisikentėjo. Jau prieš tai tarp Eucharistijos bičiulių buvo tradicija kiekvieną pažįstamą gražiai išlydėti į kariuomenę. Dažnai tą vakarą būdavo už išeinantįjį Mišios ir palaikymas, pasižadėjimas lydėti malda Už tai, kad turėjo Rožinį, ir atsisakė jį atiduot karininkui, kuris norėjo atimti, buvo sumuštas.Po šio įvykio kilo mintis, kad tiems jaunuoliams tiesiog būtinas palaikymas jų tarnybos metu, nes jie neturi galimybės susitikti bendraminčius, praktikuoti sakramentinio gyvenimo, dalyvauti šv. Mišiose ir panašiai.
Aišku, niekas pas tuos vyrukus vieno kunigo nebūtų įleidęs. Dažnai prisistatydavau, kaip giminaitė, draugė, net kaip sesuo. Dažnai tai būdavo vos kelių valandų susitikimas, per kurį stengdavomės, kad jaunuolis spėtų atlikti išpažintį, kartu atšvęstume Eucharistiją. Dažnai visa tai tekdavo daryti paprastoje mašinoje, su kuria atvykdavome, kartais Mišios buvo švenčiamos ant akmens, kiek į atokesnę vietą nuvažiavus. Pamenu, kai, švenčiant Eucharistiją automobilyje, prie jo pradėjo artintis kažkoks sovietų karininkas, gal jam kažkas įtartina pasirodė, tai aš tik atidariau langą ir pro jį iškišau jau iš anksto paruoštą paketą, ir jis labai laimingas nuėjo.
Kunigas Juozas buvo nepakeičiamas, šioje misijoje. Tačiau po kunigo Juozo žūties dar ilgą laiką vyko ir kiti kunigai: Kąstytis Krikščiukaitis, Matulionis ypač kun. Rokas Puzonas. Esu skaičiavusi, kad teko aplankyti daugiau nei 50 jaunuolių, kurie tarnavo visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Esu įsitikinusi, kad tai labai prisidėjo ir prie tų jaunuolių pašaukimo kunigystei sustiprinimo, nes iš jų labai gražus būrys kunigų išėjo, o vienas net – Arūnas Poniškaitis – vyskupas.
Visokiausių neįtikėtinų atsitikimų būdavo, ypač su kunigu J. Zdebskiu. Turime skristi į tolimą pakampę, tėra vienas lėktuvo reisas, jau seniai nėra bilietų, tai kunigas Juozas pasimeldžia ir eina kalbėtis. Jis pažiūri į akis administratorei ir sako: „Jūs supraskite, mums labai reikia.“ Beviltiška, atrodo, bet jis sugebėdavo gauti bilietus. Taip pat, nors tai prieštaravo ano meto taisyklėms kariuomenėje, jis sugebėdavo gauti atskirą kambariuką susitikimams su kariuomenėje esančiu jaunuoliu ir ten net iškilmingas Mišias aukoti. Ne tik lankydavome tuos jaunuolius, bet ir stengiausi laiškais juos palaikyti, esu išsaugojusi tų vyrukų laiškus, taip pat ir politinių kalinių, kuriuos taip pat stengėmės lankyti, kiek sugebame, nors laiškus rašydami. Retai, bet gaudavau kokį praslydusį pro KGB laišką ir iš jų. Jie nepaprastai šviesūs ir gilūs. Tai dar vienas įrodymas, kad sunkumai taurina žmogų, nuvalo ir išgrynina. Ypač Julius Sasnauskas nuostabius laiškus rašė. Gerai pamenu, kai teko jį aplankyti drauge su kunigu Roku Puzonu. Labai buvo sunku prasibrauti, nes teko skristi į Tomską, paskui niekaip negavome bilietų toliau, tai dvi dienas oro uoste turėjome prasitrinti, per didelius vargus pas jį nukeliavę ir radome Julių besišypsantį, energingą, su didžiuliais batais ir „fufaike“. Labai džiaugėsi namine duona ir lašiniais iš Lietuvos.
Gal net verta atskirai apie siuntinius į lagerius pakalbėti. Nemažas galvosūkis būdavo, nes ilgai keliaudavo ir būdavo griežtai ribojama, kad ne daugiau kaip dviejų kilogramų siuntinys dukart per metus. Jau kai į tremtį perkeldavo, tada apribojimų mažiau būdavo.
Negalima nieko mėsiško siųsti, negalima sviesto ar taukų, o jiems riebalų labai reikėjo. Tai čia mano mama buvo sugalvojusi. Ji iškepdavo labai riebų pyragą, tada jį sudžovinu ir išmirkau svieste, vėl išdžiovinu, dar kartą išmirkau svieste, išvolioju cukruje bei cinamone. Toks keistas pyragas nukeliaudavo pas kalinius ir prižiūrėtojams tai buvo galvosūkis, kaip jis nei sugenda, nei pelėsis jį puola. Toks sotus valgis vis tam tikra pagalba buvo.
Neretai manęs klausia, kaip anais laikais viską atlaikydavome, iš kur tiek entuziazmo buvo? Man tokie klausimai keisti. Buvom jauni, kupini energijos ir paprasčiausiai elgėmės taip, kaip dera jaunam žmogui – norėjome būti laisvi ir alkome tiesos, į kurią tenka brautis pro įvairias barikadas. Tėvai, kunigai ir kiti sutikti dori žmonės tą energiją nukreipė tinkama kryptimi ir šis tas iš mūsų išėjo. Kai šiandien kalbuosi su jaunais žmonėmis, mane neretai apima liūdesys, kad nejaučiu jaunatviško veržlumo, tarsi kalbėčiausi su senukais, kuriems niekas nebeįdomu, kurie galvoja tik apie lengvai uždirbamus pinigus. Už tiesą, laisvę ir tikėjimą visada reikia kovoti, ir visai nesvarbu, ar prieš galingai atrodančią sistemą ar prieš patogaus gyvenimo iliuziją. Kuo išbandymai sudėtingesni, kuo kliūtys aukštesnės, tuo jaunam žmogui turėtų būti rįžtingesnis jas nugalėt. Juk tikras maištas nėra paprasčiausiai daryti priešingai nei esi mokomas, tai savojo kelio ieškojimas ir vidinės laisvės auginimas.
Anuomet man net nekildavo klausimas – o gal neverta. Gal geriau gyventi, kaip dauguma? Todėl ėjome ten kur reikėjo, darėme tai, ką liepė sąžinė ir tai laikėme pareiga . Nepasakyčiau, kad visiškai nejautėm baimės,bet buvo pasitikėjimas Dievu. Dažnai sau kartodavau Šv. Rašto žodžius: „ Nebijokite, kai jus klausinės ir tardys, tą valandą bus jums duota,ką sakyti”. Ir išties mano gyvenime tai vyko.
Pavyzdžiui, kova dėl Panų kalno, įsikūrusio prie Žemaičių kalvarijos, kur dabar pradedami Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Tai buvo 1985–1987 metais. Kalnas ne kartą buvo nugriautas, tačiau tikinčiųjų pastangomis nuolat atstatomas. Ypač kryžiai buvo griaunami prieį Šeštines. Po vieno tokio nuvertimo jaunimo būrelis susiorganizavome ir norėjome nuvažiuoti, aplankyti, savaime aišku, ir pastatyti bent keliatą kryžių. Autobusų vairuotojams buvo įsakyta tiesiog toje vietoje nestoti. Bandėme stabdyti pakeleivingas mašinas, tačiau nė viena nestojo, tai ėjome pėsti, kol pagaliau sustojo sunkvežimis, ir jo vairuotojas mums pasakė, kad duotas vietinės valdžios įsakymas, jog negalima nieko imti pavežti į tą pusę. Sunkvežimis buvo dengtas, tai mes sušokome į tą „būdą“ ir pavežėjo kiek galėjo, beliko du kilometrus nueiti per mišką. Netrukus pasiekėme Panų kalną, tačiau tik spėjome prie jo prieiti, pasivijo kelios mašinos ir sunkvežimis. Mūsų buvo apie dvidešimt, saugumo daugiau. Apsupę mūsų būrelį pradžioje pradėjo griebti vaikinukus. Mes susikabinome visi rankomis ir jų nepaleidžiame. Svarbiausias jų tikslas buvo paimti jaunesnius vaikus ir paskui veikiausiai tikėjosi ištardyti, kas organizatoriai.
Kadangi mes jaunesnių nepaleidome vienų, tiesiog lipome į mašiną patys. Mus visus nuvežė į Telšių milicijos skyrių išaiškinti asmenybių. Tačiau nieko jiems nepavyko, vaikai nieko neišdavė. Visi buvome labai vieningi ir vieni kitus stiprinome. Savaime aišku, nes buvome jau perėję vadovų ar uolesnių kunigų mokyklą. Žinojome, kaip elgtis suėmimo ar tardymo metu, ką sakyti, ko negalima sakyti.Tas pats jau minėtas kunigas Juozas Zdebskis mokė labai pasitikėti Dievu ir visur prašyti Jo pagalbos. Dažnai jis sakydavo, kad priešą reikia pulti, nelaukiant, kol jis pirmas tave puls. Atsakyti klausimu į klausimą. Nesijausti nusikaltėliu, o juos laikyti tikraisiais tautos išdavikais ir nusikaltėliais. Galiausiai, visus paleido, o aš pirmą kartą gyvenime, bet tikrai ne paskutinį, gavau parų. Iš nemažos savo patirties galiu pasakyti. Visuomet nustebindavo tie žmonės ar vaikai, kurie atrodė labai paprasti, niekuo neišsiskiriantys ir pasitikintys ne savimi, bet Dievo pagalba. Priešingai, kurie labai gabūs, pasitikintys savimi, labai dažnai nuvildavo, išduodavo ar net užsiverbuodavo, susigundę Judo skatikais.
Eisenos į Šiluvą ar Kryžių kalną buvo viena iš maldos už pavergtą Tėvynę, kalinamus jos vaikus formų. Ypač įspūdingas kryžiaus nešimas buvo iš Meškuičių į Kryžių kalną, švenčiant Eucharistijos bičiulių dešimtmetį 1979 metais. Kunigas A. Mocius basas nešė kryžių, o paskui jį ėjo tūkstantinė procesija.
1980 metais už procesijų į Šiluvą organizavimą suėmė Sesę Gemą. Teismas vyko mano gimtojoje Kelmėje, nes saugumiečiai susvajojo, kad galbūt čia žmonės nesusirinks, ir skaudžiai apsiriko. Beje, ir po šio suėmimo procesijos nenutrūko. Kitais metodais bandyta drausti šias eisenas. Paskelbiamas kiaulių maras ir negalima eiti, nes tai liga, pavojinga gyvybei, galima užsikrėsti išplatinti ligos bacilas. Iš visų pusių Šiluva apstatoma barikadomis, užtveriami keliai. Šiluvos gyventojai tik juokėsi sakydami, jog nenugaišo nuo tos ligos net pats menkiausias paršelis.Tais metais nusprendėme keliauti į Šiluvą mažomis grupelėmis. Patraukėme iš Kelmės ir pasiekėme Lyduvėnus. Reikėjo pereiti Dubysą tiltu, bet jis buvo saugumiečių saugomas. Bandėme ieškoti kitų kelių, kaip prasimušti į Šiluvą, tačiau mus visus susėmė ir nuvežė į Raseinių saugumą. O kas mums, mus patardo, „paauklėja“, o mes, išėję iš jų, vėl Šiluvos link traukiame. Kai kuruos po tris kartus net vežė į Raseinius. Mane išlaikė uždarę iki vakaro. Tą kartą tik vieninteliam jaunuoliui Vidui Striokui (dabar jis kunigas), atsiskyrusiam nuo kitų, pavyko prasimušti iki Šiluvos. Vėliau jis pasakojo, kad miestelis buvo pilnas milicijos mašinų ir budinčių saugumiečių.
Visuomet, kada gimsta neteisėtas draudimas, atsiranda naujų pasipriešinimo būdų. Kunigas Alfonsas Svarinskas organizuoja Rožinio procesiją keliais aplink Šiluvos bažnyčią.
Mane Dievas saugojo, suprato, kad esu silpna ir kalėjimo ar tremčių neatlaikysiu, tai šito išvengiau, bet parų, kaip jau minėjau, tai teko ne kartą ir ne du sėdėti.
Kad ir per kunigo Alfonso Svarinsko teismą 1983-iaisiais. Tada gelbėjau sesę Moniką Gavėnaitę. Ji tokia liesutė, ir ją jau norėjo milicininkai sugriebti, tai aš ją apsikabinau, o manęs tai taip lengvai jau nepakelsi, Aš iš visų jėgų įstūmiau sesę Moniką į minios tirštumą, ir ji ten pranyko tarp kitų žmonių, o mane tada bandė tramdyti. Dviese nesugebėjo, tai galiausiai keturiese nešė į saugumo mašiną. Dar pamenu kun. Razmantas ir draugai man šaukė: „Regina, laikykis.“ Ką jau ten besilaikysi prieš tiek milicininkų. Vežant į saugumą net vienuolika jų mašinoje buvo, tai aš jiems ir sakiau: „Žinote, vyrai, pasijutau, kaip pats Leonidas Brežnevas, nes iki šiol niekada neturėjau tokios sargybos.“ Jie labai pyko ant manęs, nuvežė į Lenino rajono milicijos poskyrį ir prasidėjo gąsdinimas. Reikalavo, kad pasirašyčiau, jog atsižadu visos antitarybinės veiklos. Sakė, jei nepasirašysiu, tai man bus taip pat, kaip kunigui A.Svarinskui. Atsakiau: „Vyrai, negąsdinkit nes aš nebijau, parodykit geriau, kur mano kamera, nes ir ten su Dievu galima išgyventi.“ Įeidama peržegnojau kamerą ir sakau: „Sveiki, mano naujieji nameliai.“
Užrakino. atsiguliau ant žemės, nes gulto nebuvo. Pradėjau dainas dainuoti, kokias tik mokėjau, po to giesmes. Atėję sargybiniai sake: „Užtilsi tu kada ar ne, ilgai grojanti plokštelė?“ Aš jiems atsakiau, kad ne tik dainuosiu, bet ir nuo šios dienos skelbiu bado streiką, nes manau, kad jie elgiasi neteisėtai.
Jie, galbūt norėdami mane pagąsdinti, į kamerą įmetė kriminalinę nusikaltėlę. Jai prasidėjo abstinencija be nikotino, nes buvo labai prie rūkalų pripratusi, tai per naktį šaukė, blaškėsi. Pradėjau ją raminti, pasiūliau kartu pasimelsti. Pabandė ir įsitikino, kad ramiau tampa, Ji man atidavė savo riekę duonos, išsitraukiau iš rūbų siūlą ir nusilipdžiau rožinį, Pamatę, kad baigiu kalinę „perauklėti“, iškėlė į kitą kamerą ir įkėlė kitą. Jai iš karto davė cigarečių ir leido kameroje rūkyti, nors šiaip tai griežtai draudžiama. Aišku, kadangi aš nerūkau, man buvo tai labia sunku.
Bandė varyti mane dirbti, atsisakiau sakydama: „Visi puikiai žinome posakį, kad, kas nedirba, tas nevalgo. Kadangi aš nevalgau, tai ir į darbą neketinu eiti.“ Prabuvau devynias dienas, kadangi nieko nevalgiusi, bijojo kad man nebūtų blogai, tai tada jie sutrumpino man bausmę, nes po dešimties dienų negeriant vandens žmogus gali ir mirti. Išleidžiant mane bandė auklėti, jog savo darbu valstybei galėsiu išpirkt savo kaltę ir gėdą, į tai atsakiau, jog tai man buvo garbė pasėdėti už tiesą, draugus savo Tėvynę ir DIEVĄ. Tai viena puikiausių mano gyvenimo savaičių.
Nedaug praėjo laiko po kunigų A. Svarinsko ir S. Tamkevičiaus suėmimų. Visoje Lietuvoje buvo renkami parašai. Aš tuo metu vargonininkavau Žalpių parapijoje pas kunigą Razmantą. Atlaidų metu parašus rinkome ir ten. Po sumos žmonės pasirašinėjo prie bažnyčios durų. Į šventorių įsiveržė pagėręs žmogelis, ar jis saugumietis, ar koks partinis aktyvistas, ir atėmė parašų lapus. Kai man apie tai pranešė, kad tai bus perduota viėtiniam saugumui, išbėgau laukan, griebiau tą žmogelį už atlapų, nes vyrai buvo jį apsupę. Aišku, atėmiau iš jo lapus, vyrai užmetėir į sprandą. Jis sugebėjo visus apgauti ir pabėgti. Kadangi klebonas bijojo, kad nebūtų kratos liepė ir tą pareiškimą su parašais vežtis namo. Tuo metu gyvenau pas mamą Kelmėje. Parvykus į tėviškę, autobusų stotyje, laukė burys saugumo ir milicijos darbuotojų. Išlipant iš autobuso mus visus sulaikė. Abu vyrukus apkaltino, kad esą jie organizavo muštynes, visaip grasino, bet paskui ryte paleido, o mane uždarė parų.
Prieš pasodinant parų – dokumentų apiforminimas ir asmeninė krata. Dievas davė pasinaudoti proga. Tardytojiu išėjus pasikalbėti telefonu į kitą kabinetą paprašiau mane saugojusio kareivuko išleisti į tualetą. Jis sutriko, bandė klausti tardytojo, tačiau jis labai buvo įsijautęs į pokalbį, ir kareivukas leido man išeiti.Tualetas buvo kieme. Tualete paslėpiau parašų lapus, kuriuos turėjau. Man ten besant, girdžiu atbėga įsiutęs tardytojas, tranko duris, rėkia: „Ką palikai tualete?“ Aš jam nustebusiu balsu ir sakau: „Labai keistas jūsų klausimas. Argi nežinote, ką žmonės palieka tualete. Nebūkite vyrai tokie nekantrūs, tuoj išeinu.“ Tyčia ten paplėšiau popieriaus, kad jiems atrodytų, kad viską į tualetą sumečiau. Tai tardytojas ant manęs pradėjo rėkti: „Ką palikai tualete?“ Labai pyko, bet nieko padaryti negalėjo, uždarė parų.
Po kelių dienų mane tardytojas vėl išsikvietė iš kameros ir padėjo prieš mane daiktus iš mano buto. Supratau, kad jie padarė nesankcionuotą kratą ir šiuos daiktus paėmė. Tai iš karto pareiškiau, kad su jais nekalbėsiu, jei jie taip neteisėtai elgiasi. Nesigyniau, kad čia mano daiktai, tačiau sakiau, kad jie elgiasi kaip tikri nusikaltėliai. Ten buvo padėtas fotojuostelė dėžutėje, neišryškinta. Juostoje buvo kadrų, kurių nereikėtų saugumui matyti. Dievas davė mintį. Visiškai nusisukau nuo jų, sėdžiu, nekalbu ir žiūriu pro langą. Klausinėja apie daiktus, o aš vis tyliu.Vienu mostu griebiau juotą ir ją apšviečiau. „Dabar galite patys pasižiūrėt, kas ten yra.“ Labai įpyko ir man penkiolika parų paskyrė.
Vieną dieną tardymui mane turėjo pervesti iš vieno pastato į kitą. Sargybinis su ginklu lydi. Eidama pamačiau tėtį, kuris man mamos siuntinį maisto nešė. Tai aš puoliau jam ant kaklo ir pradėjau sakyti, kad viskas su manimi labai gerai, puikiai maitina, gerai elgiasi, kad nieko man netrūksta, ir tėvai gali būti visiškai ramūs. Sargybinis, girdėdamas, ką sakau, neskubėjo manęs atitraukti ir galėjau visa tai tėvui susakyti, neėmiau iš jo siuntinio.
Paskui, kai man pasakojo apie tai, ką tėtis kalbėjosi, kai grįžo, su mama, tik dar kartą įsitikinau, ką reiškia motinos meilė. Tėtis pakilios nuotaikos grįžo ir pradėjo pasakoti, kad viskas su manimi gerai, kad aš linksma ir gerai pavalgiusi, o mama jį nutildė ir pasakė: „Man viskas aišku, ji badauja.“ Tai buvo tiesa, nes aš buvau bado streiką paskelbusi, ir ji tai motinos širdimi pajuto.
Dar vienas svarbus momentas mano gyvenime – kryžių statymas. Čia buvo įdomus dalykas, ypač kai mokiausi vairuoti ir teko šiek tiek gyventi Suvalkijoje. Kryžių statymas buvo vienas iš svarbių kovos metodų. Valdžia bandydavo kryžius versti, kovodavo visomis priemonėmis. Tačiau jie buvo bejėgiai prieš tikinčius žmones. Būdavo, kad viename miesto gale nuverčia, kitame – atsiranda. Kai kurie kryžiai buvo statomi progomis. Buvo tikinčio jaunuolio Sigito Martusevičiaus išleistuvės į kariuomenę. Nusprendėme ta proga Budavonės miške, vieta, kurioje trys kunigai (Balsys, Dabrila ir Petrikis) buvo sovietų nukankinti, pastatyti kryžių. Po šio darbo grįžau į Kauną pas sesę J. Kuodytę. Ji manęs klausė, kaip sekasi, ir aš pradėjau jai pasakoti: „Girdėjau, kad Budavonės miške kažkas kryžių pastatė.“ Ji tik man rodo, kad apie tai nekalbėčiau, nes turėjome rimtų įtarimų, jog tame bute yra pasiklausymo aparatūra, tačiau aš tyčia dar garsiau pareiškiau, kad girdėjau, jog ne tik pastatė kryžių, bet ir jį užminavo. Labai rimtai visa tai sakiau. Po poros dienų kalbėjausi su keliais jaunuoliais iš Vilkaviškio, kurie pasakojo, kas tame miške vyko. Teritorija trijų kilometrų atstumu buvo aptverta, suvažiavo minuotojai ir galiausiai jie pabandė išsprogdinti tą kryžių, didžiulė duobė liko.
Vilkaviškyje puiki komanda buvo susibūrusi. Tuo metu kunigas Preikšas buvo klebonas. Nueidavom pas jį „kančių“, kurias galima būtų ant kryžių tvirtinti, tai jis tik sakydavo: „Nepatariu jums to daryti, bet visuomet laiminu, kad ir ką darytumėte?“ Beje, saugumiečiams kažkodėl labai visada rūpėjo, ar naujai pastatytas kryžius yra jau šventintas, ar ne. Nors teigė esantys ateistai, bet kažkaip jiems buvo neramu, kai turėdavo jau pašventintą kryžių versti.
Saugumiečiai didelėmis pajėgomis saugodavo ir vis vien jiems nepasisekdavo. Būdavo, kad vienoje vietoje didžiulės pajėgos sutelktos, o mes tuo metu visai kitur statome. Kartais ir jiems visai prieš nosį sugebėdavome prasisukti. Nors labai reikėjo saugotis. Ėjome kartą mišku, jau sutemus ir tik pamatėme, kad nuo cigarečių žiburėliai pamiškėje, tai mums teko visa naktį miške pralaukti, kol jie išvyko nieko nesulaukę.
Kartą, važiuojant automobiliu Vilkaviškyje, mane sustabdė pagiringi keturi vyrai ir paprašė pavežti. Važiuodami per PIlviškius, jie pradėjo keiktis, kad kažkas vis kryžius stato. Apsimečiau kvailele ir pradėjau piktintis, kad negali būti, jog mūsų laikais kas dar kryžius statytų. Pasirodo, kad vyrukai iš saugumo, kurie buvo pasiųsti su kryžių statytojais kovoti. Gal pagiringa nuotaika skatino atvirauti, pradėjo guostis, jog vis dar kryžius stato ir stato. Vėl perklausiau: „Negi nesugebate jų pagauti?“ Jie tik pyktelėjo ir pasakė, kad nėra taip paprasta, nes statytojai labai organizuoti ir net panaudoja kranus, techniką. Paatviravo, kad net milicijos turniketą kažkas nupjovė ir iš jo kryžių padarė. Klausiausi jų kalbų ir iš juoko širdyje plyšau. Galvojau: „Žinotumėte su kuo kalbate, tai veidai ištįstų.“ Taip pat buvo linksma klausytis, kokie galingi priešai, su kuriais jie kovoja, nes iš tiesų, ne tik kranų, mašinų mes kartais net dviračių neturėjome ir pėsčiomis keliaudavome kryžiaus statyti.
Tikinčiųjų teisėsm ginti katalikų komiteto „klapčiukė“
Taip mane ne kartą vadino saugumiečiai. Man toks įvardijimas buvo tarsi garbingiausias medalis, nes mačiau, ką šio komiteto nariai daro ir kaip jie aukojasi kitiems. Išvykus iš kun. J. Zdebskio dirbau pas kunigą A. Svarinską Viduklėje.
Pirmą kartą kunigą A. Svarinską sutikau, kai dar dirbau pas kunigą Juozą. Atvažiavo kažkoks kunigas. Aišku, reikėjo duot pietus. Neprisimenu, ką tada padaviau, tik visam gyvenimui išliko to kunigo pasakyti žodžiai. Padėjus pietus paklausiau, gal ko trūksta. Svečias kunigas tik atsiduso ir sako: tai, ko trūksta, neduosi. Nustebau dėl tokio pasakymo, perklausiau, ko trūksta, gal galiu paieškoti. O jis tik dar kartą liūdnai atsiduso, kad negalėsiu duoti to, ko labiausiai trūksta, o paskui pridūrė – laisvės.Tai ir buvo kunigas A. Svarinskas. Jis visada degė ypatinga Tėvynės meile ir buvo pasiruošęs bet kurią akimirką viską dėl jos paaukoti. Jis jau buvo išbuvęs daug metų lageriuose, tačiau ne veltui saugumiečiai jam parinko pravardę – Nepataisomasis. Iš tiesų visas sovietinis teroras nuo kunigo A. Svarinsko – kaip vanduo nuo žąsies, Jis niekada neslėpė savo pažiūrų, tikėjimo ir visada mažiausiai galvojo apie save, savo gerovę. Toks jis buvo tada, toks jis liko ir dabar.
Komitetas (TTGKK) buvo sumanytas kunigų „reakcionierių“ ir gavo vyskupų tremtinių palaiminimą. Pagrindinė mintis – ginti kiekviena žmogų, kad ir kas jis būtų, persekiojamą saugumo. Tai ginti Bažnyčią ir Tėvynę. Valdžia bandė suniekinti, jog nėra oficialaus „Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, oficialiai niekas už tai neatsakingas, negalima visais tais faktais pasitikėti. Tada drąsiausiems kunigams kilo mintis, jog reikia sukurti oficialų komitetą, kuris viešai skelbtų savo dokumentus, pasirašytus jo narių vardu. Komiteto nariais tapo kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis, V. Vėlavičius ir J. Kauneckas. Įspūdinga kompanija. Du vyskupai ir trys, galima drąsiai taip vadinti, kankiniai, viską paaukoję Bažnyčiai ir Tėvynei.
Man buvo garbinga pareiga, atlikta Tėvynei ir Bažnyčiai, kad, A. Svarinsko pavedimu, galėjau ką nors padaryti, kur nors nuvažiuoti, nuvežti dokumentą, parinkti parašus. Labai daug tekdavo keliauti, ir tada dar neturėjau automobilio, autobusais vengdavome važiuoti, kad nesuimtų, nesusektų, tai bandėme įvairiomis pakeleivingomis mašinomis keliauti, ir niekada nebuvai tikras, kiek tokia kelionė tęsis. Per dieną kartais tekdavo daugiau nei dešimtimi pakeleivingų mašinų važiuoti. Pavyzdžiui, liepdavo A. Svarinskas visų komiteto narių parašus surinkti ir tekdavo per visą Lietuvą belstis, nes S. Tamkevičius – Kybartuose, J. Kauneckas – Telšiuose, o V. Vėlavičius – Skaudvilėje, o dar paprastai reikėdavo ir pas vyskupą V. Sladkevičių ar vyskupą J. Steponavičių užvažiuoti.
Taip pat tekdavo „Kronikai“ medžiagą surinkti. Čia labai padėdavo tai, kad Donelaičio gatvėje, Kaune, pas sesę J. Kuodytę, buvo savotiškas centras, kur daug medžiagos suplūsdavo. Lauke, prieangyje, buvo toks guminis kilimėlis, po kuriuo ir būdavo dedama renkama medžiaga. Jei saugumiečiai surastų, galima būtų sakyti, kad nieko nežinome, kažkas paliko ar net jūs patys padėjote.
Tačiau ir iš Viduklės po kunigo A. Svarinsko suėmimo mane išgujo. Sovietinė valdžia pradėjo visiškai spausti ir nebeleido ramiai gyventi. Įsidarbinau Žalpiuose vargonininke, tačiau kunigą Razmontą pradėjo tąsyti saugumas, mano darbo sutartis buvo panaikinta, prasidėjo kratos namuose ir teko vėl ieškotis darbo kitur.
Ratuota vienuolė
Nė vienos specialybės gyvenime pati nesirinkau, bet viską, ką turiu daryti, gaudavau iš Dievo, kaip priesaką. Nebuvo taip, kad svajočiau vairuoti automobilį. Mūsų kongregacijai vyskupas J. Steponavičius padovanojo žalios spalvos automobilis „Žiguli”. Jis turėjo tapti labai svarbia pagalba, kai reikia greitai pasiekti kitą Lietuvos vietą, tada automobilį įsigyti buvo labai sunku. Iškilo poreikis, kažkas turi jį vairuoti, ir vyresnioji man liepė laikyti teises. Nusprendžiau laikyti Vilkaviškyje ir kurį laiką ten apsigyvenau. Papasakosiu tik apie vieną keistenybę, kai nusprendžiau teises laikytis. Staiga iš mūsų namų Kaune, Donelaičio gatvėje, kažkur prapuolė mano dokumentai. Mes kartais pastebėdavome, kad, kai mūsų nebūna, kažkas bute apsilanko ir viską tyrinėja. Apieškojome visus namus, niekur dokumentų nebuvo. Beje, kai galiausiai vis tiek išsilaikiau teises, tą pačią dieną mano dokumentai vėl atsirado ant stalo. Tarsi kojytes būtų turėjęs, ne kitaip.
Didelio entuziazmo vairuoti neturėjau tačiau kun. S. Tamkevičius, mane subarė ir sakė – reikia, ruošė vairavimo egzaminui. Jo dėka 1983 metais sugebėjau gauti teises. Pačiu laiku spėjau, nes tai buvo metai, kai kunigą S. Tamkevičių suėmė.
Kai laikiausi teises, meldžiausi, prašydama Viešpatį: „Jei tikrai reikia, tai padaryk, Dievuli, kad išlaikyčiau, tačiau taip pat duok man jėgų, kad niekada nesudrebėtų širdis, kai reikės važiuoti į pavojingą kelionę,kai reikės rizikuoti teisių atėmimu.“ Ir iš tiesų, man paskui kelis kartus teises buvo atėmę ir vis už tą patį – už girtumą, kad esą važiavau išgėrusi. Aš pradžioje dar bandydavau aiškintis, kad visiškai negeriu alkoholio ir dar mašinoje turiu keturis liudininkus, kad tikrai nevažiavau išgėrusi, o jie man sako – jei reikės, mes dešimt liudininkų atvesime, kad girta važiavai. Netrukus atvedė moteriškę, matosi, kad mėgsta stikliuką vargšė, ir liepė jai paliudyti, kad aš esą girta važiavau. Ji paliudijo, kaip liepta. Tačiau būdavo, kad jie atima teises, o aš po kurio laiko vėl išsilaikau. Buvau atkakli, o saugumiečiai labai nenorėjo, kad aš vairuočiau. Sakydavo, kad manęs be automobilio negali sužiūrėti, tai, kai jau esu su automobiliu, iš viso beviltiška.
Parašas krauju
Saugumui suėmus kunigą A. Svarinską, mąstėme, kad turime padaryti viską, ką galime. Kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius visa valdžios puolimo ugnį prisiimdavo sau ir mes jautėmės jiems skolingi, žinojome, kad, jei mums kas atsitiktų, jie, negailėdami jėgų, už mus aukotusi.
Viena iš akcijų buvo raštas Michailui Gorbačiovui, reikalaujant paleisti iš kalėjimo už tikėjimą persekiojamus kunigus. Mes po juo pasirašėme krauju. Tai buvo ne fanatizmas, bet gilus siekis, kaip nors paveikti, kaip nors palengvinti mylimų kunigų dalią. Antras prašymas ir kartu reikalavymas buvo parašytas Vilniaus KGB viršininkui, kopija Michailui Gorbačiovui kurį išspausdino „Kronika“. Rašėme, jog nacių esesininkai, nors laikomi žiauriausiais, priimdavo įkaitus net pasmerktam mirti kaliniui. Visiems žinomas įvykis, kai Osvencimo lageryje bado mirtimi mirė kun. Maksimiljanas Kolbė, kaip įkaitas už mirti pasmerktą gausios šeimos tėvą. Kadangi Sovietų Sąjunga vadina save humaniškiausia valstybe pasaulyje, todėl mes kreipiamės ir prašome priimti mus, dešimt, tikinčių žmonių, įkaitais už kunigą A. Svarinską. Mes sutinkame vietoj šio kunigo eiti į kalėjimą ir lagerį kiekvienas po dešimt mtų. Pasirašėme dešimt žmonių, tarp jų ir Gema Stanelytė, Aldona Raižytė, Monika Gavėnaitė, Saulius Kelpšas.
Deja, nė į vieną iš raštų atsakymo nesulaukėme. Tačiau tikrai tikiu, kad visa tai turėjo prasmę. Tai skatino ir kitus aktyviau veikti, buvo svarbi moralinė parama patiesm įkalintiems kunigams, to reikėjo ir mums patiems, įveikiant baimę ir pagundą išsigąsti, pradėti gyventi kompromisuose.
Stipriau nei pabūklai
1986 metais mane iš Žalpių parapijos pavyko išguiti. Persikėliau į Žarėnus – Latvelius. Čia dirbo kunigas Pakamanis. Kun Pakamanis žinojo,kad dėl manęs teks patirti saugumo nemalonę, bet neišsigando. Jis norėjo, kad visą dėmesį skirčiau darbui su jaunimu. Pas šį kunigą dirbau įvairiose parapijose net 26-erius metus, iki pat 2005-ųjų.
Dirbant Žarėnuose nuolat bendraudavau su Helsinkio grupės nariais. Tuo metu teko susipažinti ir su šios grupės nare Ona Poškiene, kuri labai sunkiai sirgo. Paskutiniuosius mėnesius prieš mirtį teko ją ir slaugyti ir būti tą naktį prie jos lovos iškeliaujant į amžinybę. Tai buvo tikrai asmenybė. Ji uoliai kovojo už tiesą. Kartais apie ją rašoma, kad ji buvo ateistė, tačiau tai netiesa. Ji labai mylėjo tiek Tėvynę, tiek Dievą, tačiau jos santykiai su Bažnyčia iš tiesų buvo labai komplikuoti. Ją kadaise labai nuvylė vieno kunigo elgesys, ir tai jai tapo pretekstu atsitraukti nuo Bažnyčios apskritai. Ji, kaip tarp to meto inteligentų buvo populiaru, vadino save laisvamane. Tačiau aš mačiau, kad giliai širdyje ji alksta Dievo, kadangi ji pažinojo rašytoją Kazį Borutą, su kuriuo bendravo jaunystėje, tai ji galiausiai sutiko, kad ją prieš mirtį aplankytų ir pasikalbėtų rašytojo giminaitis kunigas Jonas Boruta. Jis atvažiavo ir ilgai kalbėjosi. Ji net sutiko atlikti išpažintį, likus vos kelioms dienoms prieš mirtį ir mirė susitaikiusi su Dievu.
Žarėnuose prasidėjo kiek kitoks mano gyvenimo etapas. Visą dėmesį skyriau darbui parapijoje. Čia ir vargonininkavau, dirbau su jaunimu,vaikų katechizacija. Per metus tekdavo paruošti sakranentams net iki dviejų šimtų, o kartais ir daugiau vaikų ir jaunimo. Dažnai būdavo net suaugusiųjų. Teko darbuotis visus metus, nes paprastai būdavo, kad ryte atsikeli ir atvažiuoji į vieną kaimą, kur keliasdešimt vaikų susirenka ir su jais kalbiesi, mokai juos, paskui važiuoji į kitą kaimą ir taip toliau. Labai daug jėgų reikalaujantis darbas, tačiau puikiai supratau, koks jis svarbus.
Sovietų valdžia atkakliai stengėsi pasigrobti jaunimą ir paversti juos savo tarnais. Būtent jaunimo auklėjimo srityje vyko didžiausia kova ir stipriausiai buvo terorizuojami tiek kunigai, vienuolės, pasauliečiai, kurie daug laiko skyrė jaunimo ugdymui. Todėl ypač jiems pavojingas atrodė visas sesės Gemos pradėtas Eucharistijos bičiulių sąjūdis, nes jis į šipulius sumalė propagandinius teiginius, kad „religiniai prietarai“ visuomenėje nyksta.
Mes neturėjome nei patrankų, nei tankų, tačiau tikinčio jaunimo grupelės valdžią gąsdino labiau nei bet kurie pabūklai.
Savo lėšomis įsigijau 10 tautinių drabužėlių mergaitėms ir 8 raudonas sutanėles berniukams. Taip visi pasipuošę važiuodavome į atlaidus, tai mūsų pasirodymas būdavo sovietų valdžiai baisiau, kaip priešų kariuomenės antpuolis. Nes tas pasipuošęs, besimeldžiantis jaunimas liudijo, kad tikėjimas yra gyvans jaunuomenės širdyje, kad auga nauja tikinčiųjų karta, ir visos sovietų pastangos tam užkirsti kelią, yra nesėkmingos.
Režimo konvulsijos
1988 metų vasario 16 dieną buvo Nepriklausomybės paskelbimo jubiliejus, kurio sovietų valdžia ypač bijojo, stengėsi užbėgti už akių visiems minėjimams, šventimams, akylai kontroliavo potencialius „valstybės“. Rengėmės tam jubiliejuiir mes. Jau nuo pat vasario pradžios visoje Lietuvoje saugumas ruošėsi, bet kokia kaina, kad tik nebūtų minėjimų, neduok Dieve, jei kas nors iškels trispalvę ar sugiedos himną. Darbovietėse žmonėmms buvo rašomi įspėjimai, vedamos paskaitos iš anksto gąsdinami.
Mane nusprendė stabdyti, atimdami mašinos numerius, be kurių, kaip jie buvo įsitikinę, niekur negalėsiu važiuoti. Vasario 10 dieną atsivijo mane į kiemą prie namų Kelmėje ir pareiškė, kad esą mano automobilis yra techniškai netvarkingas. Su juo negalėjau važinėti, todėl liepė nuimti numerius, kol visko nesutvarkysiu. Ginčijausi su jais, bet jie buvo labai agresyvūs, puolė namuose daryti kratą, tai vis vien teko su jais važiuoti į Kelmės milicijos skyrių, kur patys nusuko automobilio numerius. Nekvailai jie buvo sumąstę, nes turbūt nujautė, o gal ir žinojo, kad turiu daug planų per tą savaitę iki Vasario 16-osios. Pirmiausia, buvome suplanavusios su sese J. Kuodyte pas vyskupą J.Steponavičių nuvažiuoti, reikėjo aplankyti ir pasitarti, kitą dieną į Druskininkus reikėjo važiuoti. Apskaičiavau, kad turiu ne mažiau kaip 1000 kilometrų per tą savaitę nulėkt. Pasiskambinau sesei Julijai į Kauną ir papasakojau, kokia situacija. Ji išklausė ir pasiteiravo, ką ketinu daryti. Atsakiau, kad apsisprendžiau vis vien važiuoti, tebūnie kaip bus. Tada per dvi dienas tuos tūkstantį kilometrų nuvažiavau, milicijos postų buvo daugiau nei bet kuriuo kitu laiku, skaičiavome, kad pravažiavau 11 postų, kuriuose milicininkai stabdė pravažiuojančias mašinas, tikrino bagažines o mano mašina – be numerių. Sustabdys, ir viskas. Tai aš, pamačius, kad artėja milicijos postas, pradėdavau melstis, prašydama Dievo pagalbos, o privažiavusi prie pat peržegnodavau milicininkus ir... nė karto manęs nesustabdė. Tikras stebuklas. Gal jie sutriko. Vienas milicininkas, mačiau, nori stabdyti, bandė išsitraukti lazdelę, tačiau ji užstrigo, jis niekaip neištraukė jos laiku, tai aš nuvažiavau.
Tas dienas ypatingai aiškiai jaučiau, ką reiškia Viešpaties globa, ir man labai keista, kai žmonės sako, kad nežino, ar Dievas yra, nes esą nemato jo veikimo. Jie turbūt akli, jei ne fiziškai, tai dvasiškai, nes Viešpats kiekvieną dieną daro nuostabiausius stebuklus, bet mes jų nenorime pastebėti, pripažinti. Jei patikėtume Jo stebuklais, tai kalnus galėtume kilnoti, nuostabiausius darbus padaryti.
Nepriklausomybės jubiliejaus išvakarėse buvom susitarę kad Rainiuose padėsime vainiką kankiniams. Ką daryti? Kaip pasiekti Telšius? Mašina be numerių. Taip važiuoti pavojinga. Aišku, kun. Pakamanis matė mano troškimą kaip nors pasiekti Telšius. Jis sutiko važiuoti su savo mašina, jei aš vairuosiu, nes tai rizika prarasti teises. Netoli Telšių sustabdė mašiną policija ir iš karto netikrinę dokumentų paaiškino, jog mano teisės padirbtos ir atėmę mašiną nugabeno mus i Telšių milicijos skyrių. Po kelių valandų išvežė į Kelmės saugumą. Ten atėmė teises. Naktį šiaip taip sugržome į namus. Kleboniją nuolatos sekė saugumo agentai. Baimė, kad tik neišvažiuočiau ir ką nors neiškrėsčiau, buvo didesnė už sveiką protą. Kunigo mašiną atidavė tik po vasario šešioliktosios. Vasario šešioliktosios naktį vis vien pasiekiau Telšius, tik, deja, kažkur dingę du jaunuoliai. Jie tuo metu dirbo Telšių katedroje zakristijonais. Vienas jų – pranciškonas Gediminas Numgaudis. Katedros klebonas nežinojo, kur jie dingę. Kilo įtarimas, kad juos saugumiečiai bus sugriebę. Nuėjome į miliciją, kur mus pasitiko budėtojas. Pasakėme, kad ieškome divejų jaunuolių, tai mums parodė du daboklėje esančius girtuoklius. Pasakiau, kad nesityčiotų, nes mes įsitikinę, jog jie sulaikyti. Nieko nepešėme, bet vis vien per kitus kanalus pavyko išsiaiškinti, kad abu vaikinai įkalinti ir sėdi parų. Pavyko per vieną pareigūną perduoti jiems Šventąjį Raštą, tačiau į Rainius jau teko keliauti be jų. Tai buvo jau 1988 metai ir bene paskutinis toks susidūrimas su sovietinės valdžios persekiojimais, netrukus atėjo permainų metas – laukttas atgimimas.
Įsakymas nesvarstomas, bet vykdomas
Kai pažvelgiu į tas kovas, kurios kovotos sovetmečiu, puikiai matau, kad be Dievo vedimo nieko nebūtų buvę, jau ties pirma kliūtimi būčiau užstrigusi. Taip pat tie metai išmokė, kad įsakymai nesvarstomi, bet vykdomi. Kai Viešpats šaukia, turi paklusti. Iš patirties žinau, kokia tikra yra Biblijoje aprašyta pranašo Jonos istorija, kuris bandė bėgti nuo to, ką jam Viešpats skyrė.
Kitas dalykas – Dievas ne tik ragina, bet ir rodo mums pavyzdį. Jėzus mus aiškiai moko, kaip turime elgtis, jog turime ne bandyti žiūrėti, kaip save apsaugoti, kažko prikaupti, bet turime aukotis ir dalintis. Jei mes surizikuojame sekti Jo pavyzdžiu, tai kartu su rizika gauname ir labai stiprią globą bei jėgų. Be Jo paramos tebūčiau dulkė ir nieko nesugebėčiau padaryti. Man giliai yra įstrigęs vaizdas, kai saugumiečiai daro kratas ir stebuklingu būdu neranda to, kas, regis, aiškiai padėta, visai prieš pat jų nosį. Pakelia kilimėlį, po juo padėta medžiaga „Kronikai“, o saugumiečiai nemato, jiems Dievas akis tarsi uždengia.
Kai prasidėjo permainų metas, širdis iš džiaugsmo dainavo, matant, kaip prisipildo bažnyčios, kyla trispalvės, sugrįžta religiniai žurnalai ir knygos. Kartais sakoma, jog daug kam bažnyčios lankymas tapo mados reikalu, kad aktyvūs ateistai labai greitai atsivertė, tikintys tapo. Mane visa tai džiugina, nes sakoma, kad Danguje yra didesnis džiaugsmas, kai sugrįžta vienas paklydęs sūnus, nei sutinkant 99, kurie visada buvo ištikimi. Į žmogaus širdį neįlįsi, o mes tikrai neturime galvoti, kad buvome kuo nors geresni už kitus. Visa tai buvo Dievo dovana, Jo malonė, o ne mūsų „kokybės“ ženklas. Geri buvo laikai, bet duok Dieve, kad jie niekad nebegrįžtų.
Iš knygos LAISVĖ IR TIKĖJIMAS: KATALIKIŠKI TRILERIAI SOVIETMEČIU, Vilnius, 2013.
