Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!   

AUŠRA 
Nr. 37 [77]

Turinys:

 

L i e t u v a 

1983 m. birželis

1983 m. gegužės 6d. Lietuvos TSR aukščiausiojo teismo žiaurus nuosprendis Viduklės klebonui kun. Alfonsui Svarinskui ir nutartis suimti Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių aiškiai parodė, kad jau įgyvendinamas valdžios seniai puoselėtas siekimas panaikinti Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą. Tai patvirtino ir saugumiečių griežti pokalbiai su kitais šio Komiteto nariais, reikalaujant iš jų net raštu paliudyti savo išstojimą iš Komiteto. Priešingu atveju būsią suiminėjami ir kiti jo nariai.

Kad valdžia neleis Komitetui toliau veikti, abejoti nėra pagrindo, kadangi toks sprendimas kyla iš tarybinės valdžios diktatūrinės, totalitarinės prigimties, jis būdingas visai Tarybų valdžios praktikai. Jokia legali opozicija valdžiai, joks kompartijos nepalaimintas sąjūdis, jokia nuo valdžios nepriklausoma ir jos nekontroliuojama organizacija, net nekalčiausia piliečių veikla (pvs.,blaivybė) negali legaliai reikštis Tarybų sąjungoje. Šiomis dienomis tai vėl patvirtino ir Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto negailestinga ataka, nežiūrint teisėto pagrindo - konstitucijos ir TSRS tarptautinių įsipareigojimų,- ant kurio jis įsikūrė. Susidorojimas su šiuo Komitetu vėl byloja: partija aukščiau konstitucijos ir net tarptautinių sutarčių! Tik ji gali nurodyti, kaip suprasti ir vykdyti ir savą konstituciją, ir tarptautinius susitarimus. Partija negali leisti, kad ją kas nors kontroliuotų, taisytų, bartų, iš jos reikalautų, darytų jai spaudimą. Tai įmanoma tik Vakarų demokratinėse valstybėse, kur legaliai veikia daug partijų, oponuojančių valdančiai partijai. Pas mus valdančios partijos opozicionieriai (kitaip manantys, disidentai) tegali veikti tik pogrindyje arba sėdėti teisiamųjų suole, kalėjimuose, tegali dirbti priverčiamojo darbo stovyklose, tremtyje, arba "ilsėtis" psichiatrinėse ligoninėse ar kapuose...

To reikalauja kompartijos totalitarizmas.

Nataša Lazareva - menininkė, kūrė lėlių teatrui lėles. Dalyvavo pogrindinio žurnalo "Moteris" leidime. Į jų tarpą prasismelkė provokatorius, ir ji buvo suimta.

Būdama saugumiečių rankose, ji patikėjo, kad jai prisipažinus ir išreiškus apgailestavimą per televiziją, jos draugų neįkalins. Draugus įkalino vėliau kita dingstimi. KGB tikėjosi iš jos padaryti šnipę. Ji atsisakė ir dabar yra 1abai įpykusi ant saugumiečių už apgaulę. Ją terorizuoja, visaip provokuoja, uždaro į karcerį. Sėdėjo ten 15 parų. Sveikata silpna, po karcerio visai paliego, o rimto gydymo neduoda ir dar grasina vėl bausti karceriu.

Vyras parašė, kad nori išsiskirti. Moralinė jos būsena sunki. Ji - tikinti, 1aikosi, bet pagalbos reikia. Reikia, kad žmonės jai padėtų, rašytų, klaustų per centrinę lagerių valdybą, kokia jos sveikata: reikia, kad ir jos draugai užsienyje ja rūpintųsi. Kalinės dar gins ją čia, vietoje, jei baus ją karceriu.

Sunkias dienas šiandien pergyvena lietuvių kalba.

Buvo laikas XIX a. antroje pusėje, kai svetimtaučiai mokslininkai A.Šleicheris, F.Fortunatovas ir kiti, iš lietuvių kilęs F.Kuršaitis žavėjosi lietuvių kalba, rašė lietuviškas gramatikas, žodynus ir kitokius lituanistinius darbus, o tuo pačiu laiku, XIX a. antroje pusėje, buvo sulenkinti ar sugudėjo didžiuliai lietuviški plotai rytų ir pietų Lietuvoje.

Ir dabar, mūsų dienomis, daug gražių pagyrimo žodžių lietuvių kalbai girdime iš mūsų ir užsienio kalbininkų. Vyksta mokslinės konferencijos lietuvių kalbos klausimais, leidžiami moksliniai lituanistikos darbai, populiarūs žurnalai "Mūsų kalba" ir "Kalbos kultūra". Trumpai sakant, mokslinė teorinė lietuvių kaibos padėtis yra gera. Tačiau lietuvių kalbos reikalai Lietuvoje yra b1ogi.

Kokios būklėn Lietuvoje yra atsidūrusi lietuvių kalba, matyti iš kelių faktų.

Vis daugėja įstaigų, kuriose susirašinėjame vien rusų kalba. Daugelyje Lietuvos įstaigų, ypač Vilniaus krašte, lietuviškai nesusikalbėsi, su tavim lietuviškai nekalba. Norėdamas sutvarkyti reikalus, esi priverstas griebtis rusų kalbos.

Visi, kas tik bando pasakyti teisingesnį žodį, kas į viešumą iškelia smurto ir sauvalės faktus ar mėgina ginti žmogaus teises, apšaukiami šmeižikais, ekstremistais, net užsienio agentais.

Parsidavėlių etiketė segama ne tik mūsų išeiviams, laisvame pasaulyje ginantiems Lietuvos laisvės bylą, bet ir čia gyvenantiems drąsiems vyrams ir moterims, drįsusioms pasipriešinti sauvaliautojams, įstatymų laužytojams, žmogaus teisių pažeidėjams.

Tačiau iš tikrųjų viskas yra kaip tik atvirkščiai. Tikrieji lietuvių tautos išdavikai ir svetimos imperialistinės valstybės agentai yra tie, kurie šiandien, tautai taip sunkiomis sąlygomis kovojant gyvybinę kovą, vykdo visus okupanto nurodymus, paklusniai talkininkauja visiems jo sumanymams, šmeižia Lietuvos praeitį, prievarta bruka svetimą ideologiją, luošina jaunimą. Ir tai daro ne tiek iš įsitikinimo, kiek už okupanto rublį. Už Judo grašius liejasi šmeižtų srautas ant Lietuvos Bažnyčios, niekinama praeitis, iškraipomi istoriniai faktai, garbinami "išvaduotojai" , persekiojami kunigai ir tikintieji, griaunami kryžiai, kurstomas nepasitikėjimas žmonėmis.

Kiek mokytojų šiandien negali nerimti, pamatę vaiką nueinant į bažnyčią, kiek žurnalistėlių įvairiose redakcijose laisto rašalą bandydami balta paversti juodu, o juodą baltu! Kiek paskaitininkų prievarta bruka svetimą ideologiją! Ir vis dažniausiai dėl rublio, dėl karjeros, geresnės vietos ar vardo. Net rašytojai ir poetai neišvengia pareigos pasmilkyti prie naujų dievukų aukuro.

Naudodamiesi visomis okupanto teisėmis, rusų valdžia Lietuvoje, kaip ir kitose Tarybų Sąjungos respublikose, laiko savo kariuomenę. Yra daug atvejų, kai kareiviai nusikalsta. Aišku, tų nusikaltimų spauda neregistruoja. Priešingai, visomis jėgomis stengiasi juos nuslėpti. Tačiau lietuviai juos prisimena.

Prieš kelerius metus Kaune, Panemunės miške, buvo rasta išprievartauta ir nužudyta jauna mergaitė. Kaip paaiškėjo, ją išniekino trys rusų kareiviai.

1960-ųjų metų viduryje, kaip prisimena dauguma kauniečių, kareiviai nušovė vieną Kauno gyventoją, kai jis juos išvijo iš savo sodo. Kareiviai už tai nebuvo nubausti, nes jie, kaip teisinosi, nušovė žmogų prie dalinio teritorijos ribos.

Panaudodami Lietuvę kaip karinį placdarmą , prismaigstydami ją įvairiausiomis raketomis, rusų generolai sudaro didžiulį pavojų Lietuvai - karo atveju mūsų kraštas bus vienas iš pirmųjų taikinių. Taip mūsų maža šalis, mažesnė už Šveicariją, dėl sovietinių generolų kaltės, negali pasekti Šveicarijos pavyzdžiu - būti neutralia valstybe, bet karo atveju turės tapti viena iš pirmųjų karo aukų. Be to, dėl branduolinių bombų Lietuvoje jau dabar sudaryta mums didelis pavojus: radiacija kai kuriuose Lietuvos rajonuose yra tokis didelė, kad atvykę Lietuvon užsieniečiai, pamatavę savo turimais prietaisais, atsisako vykti į tuos rajonus. Ypač didelė radiacija yra Šiauliuose. Čia daug kūdikių gimsta nenormalūs.

1932 m. gruodžio 26 d. "Tiesoje" yra Adolfo Šidlausko straipsnis "Išmalda šmeižikui". Jame lietuviškas Maskvos ponų liokajus plūsta vieną Lietuvos mokslininką, išvykusį į Vakarus ir ten, matyt, papasakojusį nemaža tieuos apie dabartinę mūsų krašto padėtį. Kadangi rusiškiams Lietuvos ponams ir lietuviškiems jų tarnams baisiausias dalykas yra tiesa, tai jie negalėjo tylomis praeiti ir pro Kazio Ėringio "šmeižtus". Matyt, gavęs nurodymą "iš aukščiau", A .Šidlauskas bando paspjaudyti ant mokslininko, kuris prieš keletą metų dar buvo geras, net į lietuvišką tarybinę enciklopediją yra patekęs ("Lietuviškoji tarybinė enciklopedija", V . , 1979 , t.3). Tačiau tarybinis žurnalistas veltui purkštauja: teisybės vėjas jo seiles bloškia atgal į veidą visiems tikrovės lakuotojams ir socialistinio gyvenimo saldintojams.

Net tos kelios citatėlės, kuriomis Šidlauskas bando gražiai ir žavingai apipavidalinti mūsų tikrovę, patvirtina, o ne paneigia tai, ką Ėringis nori pasakyti.

TOMAS ŽEMAITIS

(19O4-1944)

Vilnius,1981 m.

(Tęsinys. Pradžia Kr .34)

NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

ŠVIETIMAS

Pradžios mokslas. 1919 m. pradžioje veikė apie 9OO pradžios mokyklų su apie l000 mokytojų ir 45000 mokinių. Trūko tinkamų patalpų, mokymo priemonių. Privalomas mokslas (4 metų) pradėtas vykdyti nuo 1928-l929 m., visuotinai įvestas 193O m.

193O m., be Klaipėdos krašto, buvo 2386 pradžios mokyklos: 2158 lietuvių, 122 žydų, 25 lenkų, 16 vokiečių, l3 rusų, 7 latvių ir 45 mišrios. Mokytojų buvo 3777. Mokėsi 555288 mokiniai, iš jų 89% lietuvių.

Nuo 1933 m. pradėta steigti 6 metų pradžios mokyklas. l936 m. įstatymu pradinis mokslas prailgintas iki 6 metų, aukštesnysis sutrumpintas iki 7 metų. Privalomas mokslas 4 metų, likusių 2 metų neprivalomas (jis tiems, kurie norėjo toliau mokytis). Papildomas 2 metų mokslas skirtingas mieste ir kaime. Mieste daugiau laiko skirta skaičiavimui ir rankų darbams, kaime -gamtos ir žemės ūkio dalykams. Kai kurios mokyklos turėjo įveistus sodus, daržus ir bitynus. Baigus 6 skyrius, be egzaminų buvo priimama į aukštesniąją mokyklą. 1936-1937 m. iš 23O8 pradžios mokyklų buvo 216 šešiamečių.