Sunkias dienas šiandien pergyvena lietuvių kalba.
Buvo laikas XIX a. antroje pusėje, kai svetimtaučiai mokslininkai A.Šleicheris, F.Fortunatovas ir kiti, iš lietuvių kilęs F.Kuršaitis žavėjosi lietuvių kalba, rašė lietuviškas gramatikas, žodynus ir kitokius lituanistinius darbus, o tuo pačiu laiku, XIX a. antroje pusėje, buvo sulenkinti ar sugudėjo didžiuliai lietuviški plotai rytų ir pietų Lietuvoje.
Ir dabar, mūsų dienomis, daug gražių pagyrimo žodžių lietuvių kalbai girdime iš mūsų ir užsienio kalbininkų. Vyksta mokslinės konferencijos lietuvių kalbos klausimais, leidžiami moksliniai lituanistikos darbai, populiarūs žurnalai "Mūsų kalba" ir "Kalbos kultūra". Trumpai sakant, mokslinė teorinė lietuvių kaibos padėtis yra gera. Tačiau lietuvių kalbos reikalai Lietuvoje yra b1ogi.
Kokios būklėn Lietuvoje yra atsidūrusi lietuvių kalba, matyti iš kelių faktų.
Vis daugėja įstaigų, kuriose susirašinėjame vien rusų kalba. Daugelyje Lietuvos įstaigų, ypač Vilniaus krašte, lietuviškai nesusikalbėsi, su tavim lietuviškai nekalba. Norėdamas sutvarkyti reikalus, esi priverstas griebtis rusų kalbos.
Jau apsipratome kad traukiniuose Lietuvoje aiškinama keleiviams tik rusiškai.
Nemaža televizijos laidų iš Vilniaus perduodamos rusų ka1bs.
Iš vidurinių mokyklų, technikumų išleidžiami absolventai, kurių lietuvių kalbos žinios reikia vertinti dvejetu ar dar blogesniu pažymiu.
Visos mokslininkų disertacijos, neišskiriant lituanistinio turinio, turi būti rašomos rusų kalba.
Grįžo spaudos draudimo laikai ( 1864-19O4m.). Tik dabar lietuviškos spaudos draudimas vykdomas gudriau ir rafinuočiau, negu caro laikais. Po truputį nyksta iš apyvartos knygos, kuriose gyva lietuviška dvasia, gyva savo tėvynės ir savo tautos meilė. Lieka tik grynai tarybinė literatūra "internacionalistinės" dvasios, ateistinė ir tokia, kuri neutrali, abejinga lietuvių tautos reikalams. Masiškai paskleista Lietuvoje rusiška literatūra. Mūsų knygynai ir kioskai skęsta rusiškos literatūros tvane.
Jei išeina gera lietuviška knyga ir paklausi jos knygyne, išgirsti atsakymą: "dar negavome" arba "jau buvo". O jei papildomai paklausi, kiek egzemp1iorių tos knygos gavo, atsakoma: "Labai nedaug. Kelias ar keliolika knygų". Knygyno lentynoje, ant stalo tokia knyga parodoma ilgiausiai vieną dieną kelioms valandoms. Knygų tiražai kartais būna nemaži, bet jais tikėti negalima, nes paprasčiausiai - "neišpildomas planas" ir išleidžiama mažiau, negu rodo knygoje įrašytas tiražas.
Jau daug metų Lietuvos knygynuose nėra Lietuvos žemėlapio. Yra tiktai žemėlapis "Litovskaja SSR " su Lietuvos vietovių pavadinimais rusiškomis raidėmis (tikra caro laikų "graždanka").
1966 m. buvo pradėta leisti knygų serija "Lituanistinė biblioteka". Buvo išleisti Baranausko, Valančiaus, Daukanto ir kiti raštai bei kitokios knygos. Paskutinė šios serijos knyga išleista 1977 m. Nuo to laiko iki dabar "Lituanistinės bibliotekos tepasirodė "Lietuvių didaktinė proza".
Tokia, anaiptol ne visi čia suminėti, Lietuvos rusinimo ir lietuvių kalbos paneigimo faktai.
Blogiausia, kad jau paliestos pačios gyvybinės lietuvių kalbos šaknys, kai augančiai kartai, vaikams nuo 5 metų, yra peršama rusų kalba. Nuo 1980 m. rusų kalba įvesta pirmoje vidurinės mokyklos klasėje, taip pat parengiamoje klasėje ir darželiuose vaikams nuo 5 metų. Pirmoje klasėje sumažintas lietuvių kalbos pamokų skaičius. o rusų kalbos pamokos vyksta dvejose pogrupėse. Vadinasi, rusų kalba yra privilegijuota. Jos mokome su mažesniu mokinių skaičiumi, kad mokiniai geriau dalyką įsisavintų. Šis paskutinis okupanto žingsnis yra pasikėsinimas į gyvybinį mūsų tautos šaltinį -lietuvių kalbą, kurią mūsų bočiai šimtmečiais išsaugojo gryną. Jų noras šį šaltinį užteršti, užnuodyti, išsekinti. Yra žinomas pedagogikos dėsnis, kad mokiniai svetimos kalbos turi mokytis tik tada, kai gerai įsisavina savo gimtąją kalbą. O dabar Lietuvoje lietuvių vaikučiai jau nuo 5 metų yra verčiami mokytis svetimos kalbos. Jei tokia padėtie liks ir ateityje, mūsų būsimoji karta lietuvių kalbos nemokės. Jų lietuvių kalba bus sužalota, užteršta rusų kalbos žodynu ir išsireiškimais, rusišku mąstymo būdu. Jie kalbės lietuviškai rusišku žargonu.
Kadangi įvestas privalomas visuotinis apmokymas 1l klasių programos ribose, tai visi Lietuvos piliečiai, įskaitant eilinį darbininką, turi įsisavinti rusų kalbą ir ja laisvai naudotis. Kadangi rusų kalbai teikiama visokių pirmenybių, manoma, jog visi Lietuvos piliečiai palengva pereis prie rusų kalbos. Iš pradžių dar
bus dvikalbiškumas,- bus vartojama ir lietuvių kalba,- bet su laiku lietuvių kalba bus išstumta ir jos vietą užims rusų kalba.
Gruzinų ir mažos estų tautos intelektualai drįso viešai protestuoti prieš rusinimą, prieš jų kalbos paneigimą. O kur mūsų lituanistai, kur lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kur lietuvių kalbos ir literatūros katedrų (universiteto ir pedagoginio instituto) personalas? Jie tyli...
Baigia nykti mūsų tarmės (Zieteloj, Landūnuose, Ramaškonyse ir kitur). Jei lietuviškoje aplinkoje tarmė nyksta, tai dar nieko baisaus - lietuvių kalba išlieka. Bet neapsakomai didelis nuostolis yra tarmės išnykimas už Lietuvos ribų (Baltarusijoje). Ten kartu su ja išnyksta ir lietuvių kalba, o jos vietą užims svetima kalba. Tarmėse - didžiuliai kalbos turtai. Bet mūsų kalbininkai, kurie apie lietuvių kalbos tarmes yra pasakę tiek daug gražių žodžių, nieko nedaro, kad tarmių nykimą sustabdytų. Jie rašo epitafijas ir mano, kad tauta iš jų daugiau reikalauti neturi teisės.
Ką daryti aukščiau minėtų faktų akivaizdoje? Šio naujo rusinimo antplūdžio akivaizdoje? Ar nustoti vilties, nuleisti rankas, išsižadėti savo lietuviškos kalbos bei kultūros? Ne! Reikia priešintis. Raudonasis okupantas mūsų nesurusins, jei patys to nenorėsime. Nė viena tauta nenumiršta, jei pati nepasirašo sau mirties nuosprendžio. Jei mirs lietuvių ka1ba, nebus ir lietuvių tautos.
Lietuviai, kokių tik pažiūrų esate - kairieji ar dešinieji, komunistai ar demokratai, tikintieji ar ateistai - susivienykime akivaizdoje pavojaus, kuria dabar graso lietuvių tautai, jos egzistencijai! Bolševikai 1940 m. atėjo pas mus skelbdamiesi išvaduotojais. O dabar visi matome, kokie jie išvaduotojai ir nuo ko mus išvadavo. Dabar okupantas, nusimetęs išvaduotojo kaukę ir išsižadėjęs komunizmo idealų, atvirai ir ciniškai ėmė Lietuvą rusinti. Atėmus mums valstybę, laisvę, nuskurdinęs ekonomiškai, dabar kėsinasi atimti mūsų kalbą.
Mūsų vaikai turi mokytis rusų kalbos jau nuo 5 metų, o rusiukai Rusijoje mokosi svetimos kalbos tik nuo ll metų. Kodėl mes neturima su rusais lygių teisių, kurias garantuoja ir Tarybų Sąjungos konstitucija? Kuo rusai pranašesni už mus? Jų daug, o mūsų maža. Tik ne skaičiumi matuojama tautos vertė. Mūsų istorija yra graži ir garbinga. Mes niekuomet nebuvome kitų pavergėjai ir išnaudotojai. Mūsų kalba užima garbingą vietą pasaulio kalbų šeimoje. Tai pripažįsta visi pasaulinis garso ir net rusų mokslininkai.
Gana Lietuvą rusinti! Mokyklas skirta ne tam, kad žudytų mūsų vaikų gimtąją kalbą.
ds Lietuviai! Boikotuokime rusų kalbą! Vartokime ją tiek ir tada, kai be jos nega1ime išsiversti.
Lietuvoje gyvenantys rusai turi mokėti lietuvių kalbų. Mes negalimo priversti rusų kalbėti lietuviškai, bet jie taip pat negali priversti mūsų kalbėti rusiškai. Rusijoje būdamas, kalbėsiu rusiškai, bet Lietuvoje niekas negali iš tavęs reikalauti kalbėti rusiškei. Lietuvoje - lietuvių kalba! Jei tau primins, kad mokykloje turėjai išmokti rusų kalbą, atsakyk jam,jog jis, rusas,
Lietuvoje gyvendamas ir Lietuvos duoną valgydamas, privalo mokėti lietuviškai kalbėti.
Nepirkime rusiškos propagandinės literatūros, rusiškų kalendorių, rusiškų knygelių vaikams, rusiškų atviručių.
Visur viešose vietose garsiai kalbėkime lietuviškai.
Kalbėkime gražia, taisyklinga lietuvių ka1bs, neterškime jos rusiškais žodžiais ir išsireiškimais.
Moks1ininkai, rašykite savo darbus gražia, taisyklinga 1ietuvių kalba.
Mokytojai, kurie priversti jau I klasėje mokyti vaikus rusų kalbos, darželių auklėtojos, kurios esate verčiamos žaloti vaikučiams nuo 5 metų jų gimtąją kalbą, atminkite savo atsakomybę prieš tautą ir istoriją. Atminkite savo patriotinę pareigą, kad reikia pirmiausia lavinti vaikus lietuviškai mąstyti, protauti, gražiai lietuviškai kalbėti ir rašyti.
Tėvai! Tegu jūsų vaikai nerodo didelio uolumo mokytis rusų kalbos (verčiau tegu gerai išmoksta kitą kurią svetimą kalbą). Nesiųskite savo vaikų į rusų kalbos olimpiadas.
Lietuvių kalbos mokytojai! Jūsų pareiga ne tik išmokyti jaunąją kartą taisyklingai lietuviškai rašyti ir kalbėti, teikti jai teorinių žinių iš lietuvių kalbos ir literatūros, bet svarbiausia įskiepyti mokiniams lietuvių kalbos meilę, iškelti jos grožį ir vertę.
Reikia rasti galimybių ir progų žadinti mokiniuose lietuvių tautos ir kalbos meilę ir kitų dalykų mokytojams (istorijos, geografijos, muzikos ir kt.).
Visų pažiūrų lietuviai! Susivienykime bendram žygiui už lietuvių kalbos teises, už lietuvių tautos egzistenciją! Jei mes okupantui nepasiduosime, priešinsimės, niekais nueis jo kėslai, kaip niekais nuėjo carų kėslai surusinti Lietuvą. Pataikūnų, bailių, parsidavėlių Lietuvoje yra ir bus. Jų laukia tautos teismas. Ne jie nulems lietuvių tautos likimą, o sveikoji tautos dalis, kuri nepasiduoda ir nepasiduos rusinimui, kovos, priešinsis.
Galų gale mūsų kovos ir kančios bus apvainikuotos laimėjimu!
PASKATINIMAS RUSIFIKATORIAMS
Vyriausybė, norėdama suaktyvinti Lietuvos rusinimą, nutarė,
l. Vidurinėse mokyklose, kur anksčiau visi mokytojai gaudavo vienodai ar bent apylygiai už pamokas, dabar visiems rusų dalbos mokytojams atlyginimai bus padidinti 15 %.
2. Rusų kalbos ir literatūros specialybės studentams visose aukštosiose mokyklose vyresniuose kursuose padidinti stipendiją.